rudenine žurnalas

Verbos

verbosDidžiuma mano vaikišką gyvenimą puošusių švenčių pačios savaime spinduliuodavo. Velykos - auksinėmis džiaugsmo čiurkšlėmis, Kūčių vakarienė - paslaptinga ramybe, iš anapus atplūstančiu ramybės pojūčiu, Vėlinės - švelniu, bet susitikimo viltį žiebiančiu minoru...

Verbų sekmadienis niekaip nebūtų galėjęs įstengti su jomis konkuruoti. Neturėjo mano šeimoje ši šventė nei vaišių stalo, nei kaži kokių įsimintinesnių tradicijų. Apskritai Verbų sekmadienio minėjimas apsiribodavo vos vienu - suaugusiems linksmu, o mane papiktinančiu - ritualu: tėvams grįžus iš bažnyčios, paplekšnoti kadagių ir karklų puokštele mane miegantį per veidą, želmenėlių šluotelėmis pakutenti nosį, linksmai tariant: „Ne aš mušu, verba muša..."

Niurgzdavau taip ūmai išplėštas iš sapnų pasaulio ir manydavau, kad Verbų sekmadienis - pati nereikalingiausia šventė visame metų cikle.

Pro kito langą

pro langąViena moteris paauglystėje nuolat konfliktuodavo su viską draudžiančiu tėvu. Trokšdama nors kokio susitaikymo, naujos jų santykių pradžios, ji laukė dienos, kada tėvas ją veš į koledžą. Tada ji keletą valandų būtų viena su tėvu. Tačiau ilgai laukta kelionė tapo tikra nelaime: tėvas elgėsi kaip paprastai, smulkmeniškai bambėjo apie bjaurų, šiukšlių primėtytą upelį šalia kelio.

Mylėti beatodairiškai

kregždutėVirš miesto, ant aukštos kolonos stovėjo ypatinga ir grakšti laimingo princo statula. Princo kūną dengė ploni, gryno aukso lapai, vietoj akių turėjo didelius safyrus, o ant jo kardo rankenos buvo didelis raudonas rubinas.

Vieną dieną, maža kregždutė, kuri per vėlai iškeliavo žiemoti į Egiptą, savo skubioje kelionėje į pietus apsistojo tarp statulos pėdų, kad pernakvotų. Tačiau kregždutė negalėjo užmigti girdėdama, kaip rauda princas, tad ji pakilo į viršų, nutūpė ant princo peties ir paklausė, kodėl šis verkia.

Šypsena aušroje

šypsenaTąsyk jis darbavosi skurdžiose raupsuotųjų lageriuose vienoje Ramiojo vandenyno saloje. Tai buvo tarsi košmariškas sapnas. Aplink – vien vaikščiojantys lavonai, pyktis, nusivylimas, žaizdos ir skausmas.

Tačiau šioje kančios persmelktoje aplinkoje vieno senyvo ligonio akys stulbinamai švytėjo ir jis visuomet maloniai bendravo su kitais. Nors jo kūno kančia buvo ne menkesnė nei jo nelaimingų draugų, tačiau visa savo esybe jis rodė, kad nėra nusivylęs gyvenimu.

Tai skirta tau

keistisGyveno kartą neturtingas kuklus žmogelis. Kas vakarą po sunkios darbo dienos sliūkindavo namo nuvargęs ir blogai nusiteikęs. Atšiauriai nužvelgdavo važiuojančius automobiliais ir sėdinčius baruose prie stalelių.

- Tokiems bepigu gyventi, – burbėdavo, vos ne vos įsigrūdęs į tramvajų, suspaustas kaip silkė statinėje. – Jie nežino, kas yra vargas. Jų gyvenimas rožėmis klotas… Pabandytų tokie panešti mano kryžių!..

Ką pamiršo tėtis?

miegantis vaikasSūnau, išklausyk mane: kreipiuosi į tave tau saldžiai miegant, pasidėjus putlią rankytę po skruostu, o šviesiaplaukėms garbanėlėms švelniai dengiant tavo kaktą ir akis. Ką tik ant pirštų galų įslinkau į tavo miegamąjį: mat besėdint bibliotekoje su laikraščiu rankoje mane užplūdo tokia sąžinės graužatis, kad pasijutęs kaltas negalėjau neateiti čia, prie tavo lovelės.

Puslapiai

Susiję įrašai