Žurnalai

Su Rugsėjo 1-ąja!

Atlapoju duris Rugsėjui,
Kuris veržiasi rytinių rūkų gaiviais lašeliais,
Vaivorykščių spalvingomis juostomis tiesiasi,
Jau nubalusiomis saulėgrąžų galvomis linkčioja,
Bulviakasių linksmu šurmuliu atskamba,
Mažųjų studentų skubėjimu į mokyklą klega;
Ankstyvų rytmečių vėsuma skverbiasi...
Ir nebepaleidžia manęs rudens nuojauta
Iki pat spalvotų nukritusių lapų čežėjimo...

Su Prisikėlimu!

Velykinis sveikinimas Agnusyte2016Visi visi prisikelkim Gyvenimui!


Kaip prisikelia po žiemos kiekviena medžio šakelė, kiekvienas pumpurėlis, kiekviena gėlelė...


Prisikelkim ir niekada nemirkim, tikrai gyvenkim... Kaip kad kiekvienais metais prisikelia grįždami namo gandrai ir gervės...


Prisikelkim ir daug daug džiaukimės, ne tik šiandien, bet ir rytoj... Kaip kad prisikelia besidžiaugdami ir mus džiugindami kiekvieną rytą vyturiai ir varnėnai, visi gyvūnėliai miškuose...


Prisikelkim gyvenimui... Kiekvieną dieną!

Verbos

verbosDidžiuma mano vaikišką gyvenimą puošusių švenčių pačios savaime spinduliuodavo. Velykos - auksinėmis džiaugsmo čiurkšlėmis, Kūčių vakarienė - paslaptinga ramybe, iš anapus atplūstančiu ramybės pojūčiu, Vėlinės - švelniu, bet susitikimo viltį žiebiančiu minoru...

Verbų sekmadienis niekaip nebūtų galėjęs įstengti su jomis konkuruoti. Neturėjo mano šeimoje ši šventė nei vaišių stalo, nei kaži kokių įsimintinesnių tradicijų. Apskritai Verbų sekmadienio minėjimas apsiribodavo vos vienu - suaugusiems linksmu, o mane papiktinančiu - ritualu: tėvams grįžus iš bažnyčios, paplekšnoti kadagių ir karklų puokštele mane miegantį per veidą, želmenėlių šluotelėmis pakutenti nosį, linksmai tariant: „Ne aš mušu, verba muša..."

Niurgzdavau taip ūmai išplėštas iš sapnų pasaulio ir manydavau, kad Verbų sekmadienis - pati nereikalingiausia šventė visame metų cikle.

Ponas Pavasaris

Ponas Pavasaris Agnusyte foto20160315Pavasaris pas mus atvažiuoja didinga karieta pakinkyta trimis žirgais Kovu, Balandžiu, Geguže.

Jo karieta žalia, paauksuotais kraštais, išpiešta žibutėmis ir snieguolėmis.

Jis avi ilgais batais su kulniukais ir geltonomis pirštinėmis iki alkūnių.

Kur tik jis praeina, pražysta žibuoklių ir snieguolių laukai.

Dainuoju Lietuvą

Dainuoju Lietuvą kaip džiaugsmą,
išaugusį iš pelenų,
kaip savo rūpestį didžiausią,
kuriuo lyg vieškeliu einu.

Laukų ir pievų žalias šilkas
nuo durų slenksčio lig dangaus.
Protingos krosnies kvapas šiltas —
visai kaip artimo žmogaus.

Atsidaryk man, atsiverk man
visom širdim — kaip šaltiniu,
leisk pažiūrėt į šitą versmę
gyvos kalbos, gyvų žmonių!

Puslapiai

Susiję įrašai