Žurnalai

Tikrų Šv. Kalėdų ir ramių Naujųjų Metų!

Už lango lėtą šokį šoka baltos snaigės,
Laukuos aplink balta balta tyla.
Ateina lauktos Šventosios Kalėdos,
Į širdį tyliai beldžias ramuma.
Pamirškime vargus ir šiandien negalvokim,
Kas buvo, ką rytoj likimas duos.
Tegu Kalėdų snaigės šoka baltą šokį -
Juk reikia mūsų sielai atgaivos.

Tebūna šios džiugios šventės maloniu stabtelėjimu kasdienių darbų sūkury, susimąstymo akimirka,ramybės palaima. Tebūna šviesios ir laimingos visos metų dienos. Linksmų šv. Kalėdų ir laimingų Naujųjų metų!

Vinukai

Vienas kaimo ūkininkas turėjo sūnų, jo vardas buvo Petras. Jis buvo tinginys ir nieko nemokėjo dirbti. Tėvas norėdamas parodyti, kiek daug jis daro bloga, paėmė lentą ir pasakė:
- Žiūrėk, kiekvieną kartą, kai tu padarysi kažką blogą, į lentą aš įkalsiu vinį, o po kiekvieno gero darbo po vieną vinį ištrauksiu. Ši lentą bus tavo širdies veidrodis.
Ir kaip tėvas tarė, taip padarė.

Ką įsidėti į gyvenimo stiklainį?

Atėjęs į auditoriją skaityti paskaitos,filosofijos profesorius pasidėjo ant stalo trilitrinį stiklainį ir pridėjo į jį didelių akmenų.Po to paklausė studentų,ar stiklainis pilnas? Šie patvirtino.Tada profesorius išsiėmė iš krepšio skardinę nuo kavos,pilną smulkių akmenukų,ir supylė juos į stiklainį.Akmenukai gražiai užpildė tarpus tarp didelių akmenų. Profesorius vėl paklausė studentų, ar stiklainis pilnas ir šie juokdamiesi jam pritarė.Tada profesorius išsitraukė iš kišenės maišelį smėlio ir supylė jį į stiklainį. Smėlio kruopelės subiro į smulkiausius plyšelius tarp akmenų visiškai užpildydamos stiklainį.Ir vėl profesorius paklausė studentų,ar dabar stiklainis visiškai pilnas. Ir jie vėl atsakė-taip.Tada profesorius paėmė nuo stalo du puodelius kavos ir supylė juos į stiklainį. Kava subėgo ir susigėrė į smėlį. Studentai nusijuokė.
-Taigi,-tarė profesorius,- dabar įsivaizduokite,kad šis stiklainis yra jūsų gyvenimas.

Prisiminkite vaikystę...

Prisimenate?

Mama ar močiutė poliklinikoje šnibždėdavo: „atsisėsk normaliai, netabaluok kojomis, ką žmonės pagalvos! O kai įeisi į kabinetą, šypsokis ir kalbėk mandagiai, privalai būti malonus gydytojui!" „Ateis dėdė su tavo pusseserėmis, privalai su jomis gražiai žaisti", - liepdavo tėvas.

Abrakadabra!

Štai po aštuoniolikos metų ir turime individą, kuris įpratintas slėpti tikruosius savo jausmus, demonstruoti suvaidintą laimę bei džiaugsmą ir yra iki koktumo malonus.

Puslapiai

Susiję įrašai