Lapas ant lapkričio lūpų
miela mano lietus monotoniškas lyja
lapkritis dedas kaukę lietaus – jau nutolo
helovinas ir vėlinių žvakės sudegę
Lapas
MEDITACIJA BESIBAIGIANT DIENAI
Pakaks šiai dienai… Nepersistenk, bičiuli, negalima mums pervargti – svarbiausias darbas ilgas; mums nevalia laimėti mirksnį, o prarasti dieną, eik pailsėti, kad rytoj nubustum kupinas jėgų ir sveiko ryžto, nebesuvaldomos aistros lošėjų genami lai plėšos tie, kurie dar neatrado, ką šioj žemėj veikti: šiandien, apsisvaiginę užnuodytu sėkmės vynu, jie stengias už visus labiausiai, o ryt į visa tai numos ranka;
Kvietimas švęsti rudenį
1. Šilumą sukuria ne saulė, bet Tavo širdis.
2. Rudens vakarai gražūs, bet Jie taps ypatingi – jeigu Tu rasi vietos kitiems.
3. Greitai nebus tiek daug saulės, bet lapų spalvos Tau kalbės ne prasčiau nei ji.
4. Išmok užkloti kitų nerimą, kaip lapai rudeninę žolę.
5. Ašaros gali būti ne tik liūdesio, bet ir lietaus, nebijok jų.
Malda
Viešpatie, sulaikyk mane nuo pavojingo įpročio manyti, kad privalau ką nors pasakyti bet kokia proga.
Išgelbėk mane nuo noro kištis į visų reikalus, kad kažką pagerinčiau.
Tegu būsiu mąstančiu, bet ne nuoboda. Naudingu, bet ne despotu.
Saugok mane nuo pagundos detaliai išpasakoti begalę smulkmenų.
Duok man sparnus, kad būdamas silpnas pasiekčiau tikslą.
Užkimšk man burną, jeigu noriu kalbėti apie ligas. Jų vis daugėja, o malonumas be galo apie jas pasakoti – vis saldesnis.
Nedrįstu tavęs prašyti pagerinti mano atmintį, bet padaugink manyje meilės žmonėms.
Sumažink mano pasitikėjimą savimi, kai mano sugebėjimas prisiminti susidurs su kitų atmintimi.
Vieno prašau, Viešpatie, negailėk manęs, kai turėsi progą man duoti puikią pamoką, įrodydamas, kad ir aš galiu klysti.
Jeigu mokėjau būti nuoširdus, išsaugok manyje šį gebėjimą.
Tiesa, aš nesiruošiu tapti šventuoju: kai kurie iš jų nepakenčiami artimiau bendraujant.
Tačiau ir pikto charakterio žmonės – aukščiausioji paties velnio kūryba.
Išmokyk mane atrasti gėrį ten, kur jo nesitikima, ir atpažinti netikėtus talentus kituose žmonėse.
(labai sena malda, vertimas)
Priėmimas
Gali skambėti neįtikinamai, bet pats greičiausias būdas įžengti į naują, geresnę situaciją yra susitaikyti ir priimti tą, kurioje esate dabar. Nuoširdžiai ieškodami teigiamų dalykų tose aplinkybėse, kuriose esate dabar, jūs atsikratysite pasipriešinimo tiems pokyčiams, kurie jūsų laukia. Jei be perstojo piktinatės ir skundžiatės nepalankia dabarties situacija, jūs skleidžiate virpesius, kurie atitinka jūsų neigiamas nuostatas ir pritraukiate panašias aplinkybes, atitinkančias tuos virpesius – taigi jūs sukatės užburtame rate.Skaityti toliau„Priėmimas”
Avilio mirtis
Ar iš ryto tai buvo, ar naktį – niekas neprisimena.
Tik vėjas atbėgo ir nuvertė avilį.
Į žolę tekėjo medus, paskendo jame žiogų smuikai,
O bitės buvo tylios kaip žmonės per laidotuves.
Niekas nebarė vėjo, niekas bičių nepaguodė; ir tekėjo
medus visą dieną.
Gal…
Ten džiaugsmo apšviestas ten ar buvai kai žydrynėje nė
debesėlio krūtinėje viešpatie prisikėlimo angelas spurda bet
padėk prisiminti padėk tylintysis ar tu kada prakalbėsi ar
ženklą paduosi kad suklusčiau
Durys
Kai žmogus pasakoja apie tai, kaip eikvoja laiką, bandydamas iki ko nors prisibelsti, būtinai atsakau, kad jis jau prisibeldė. Jį jau išgirdo. Ir dabar laukia, kada jis nustos belstis ir nueis.
Klausykimės moterų atidžiau, kad išgirstume
Pasaulio moterys.
Žemai jums lenkiuosi.
Jūs ne „mažiau“, nei vyrai.
Jūs ne objektai manipuliacijoms.
Jūs egzistuojate ne tam, kad tenkintumėt mūsų poreikius.
Mes galime mokytis iš jūsų.
Skaityti toliau„Klausykimės moterų atidžiau, kad išgirstume”
Mamai reikia pailsėti
Po gimdymo aš girdėjau šiuos žodžius kiekvieną dieną. Grįždamas namo iš darbo, jis iš karto ėjo plauti rankas ir pas vaiką. Ignoruodamas paruoštą vakarienę ant stalo ir naujausią laikraštį. Tada aš antrą kartą įsimylėjau savo vyrą.
„Mamai reikia pailsėti” — šypsojosi jis, imdavo Pilypą ant rankų ir nepaleisdavo, niūniuodamas dainelę, kol sūnus neužmigs.
„Mamai reikia pailsėti” — mieguistai šnabždėdavo jis, keldamasis naktį, keisdamas vystyklus ir guldydamas šalia manęs mūsų turtą. Jis kantriai laukė, kol sūnus prisisotins ir švelniai paguldydavo jį į lovytę.