Kokią knygą paskutiniu metu perskaitei?

49 posts / 0 new
Paskutinis pranešimas
admin
admin portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 savaitė 12 valandų
Prisijungė: 11/16/2007 - 00:39
Kokią knygą paskutiniu metu perskaitei?

Pasidalinkit mintimis kokią knygą paskutiniu metu perskaitėte arba dabar skaitote. Ar rekomenduotumėte ją kitiems?

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 23 valandos 34 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

 
Na, aš paskutiniu metu visai pamišau dėl detektyvų Wink Man tiesiog būna kažkaip laikotarpiais. Vienu metu skaitau vien detektyvus, paskui nieko neskaitau, paskui - kokią rimtesnę knygą... Taigi dabar varau Sandros Brown detektyvinius romanus. Pirmasis, kurį perskaičiau, buvo ALIBI. Super knyga Cool Kas mėgstat detektyvus- būtinai paskaitykit.  Išvis jos knygose labiausiai man patinka tai, kad ji išlaiko skaitytoją prikauščius iki paskutinio puslapio ir tu vistiek nesupranti, kas gi tas žudikas. Detektyvų tikrai esu perskaičiusi nemažai - kituose bent jau gali nuspėti,kas žudikas, o S. Brown- be šansų Smile Todėl, nors jo sknygos storokos, bet tikrai labai greit skaitosi... norisi gi kuo greičiau viską išsiaiškinti...

O kokias knygas jūs mėgstate skaityti? Ar išvis mėgstate? 

***********************

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

WalkMan
WalkMan portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 10 metų 10 mėnesių
Prisijungė: 01/05/2008 - 19:45

per 13 metu, pilnai nesu perskaites ne vienos knygos :D

alinike
alinike portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 10 metų 7 mėnesiai
Prisijungė: 01/06/2008 - 20:37

Prašiau Kalėdom  Eridano ar šiaip kokios fantastinės knygos, bet visvien gavau ką kitą.. Gal būčiau prisivertus paskaityt, o dabar...Undecided

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 23 valandos 34 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

[quote=alinike]Prašiau Kalėdom Eridano ar šiaip kokios fantastinės knygos, bet visvien gavau ką kitą.. Gal būčiau prisivertus paskaityt, o dabar...Undecided
[/quote]

 
Tai mėgsti fantastiką? Aš kažkaip nesu didelė jos mėgėja Wink Aišku, esu skaičiusi, bet man prie širdies kitokio žanro knygos. NA, bet kiekvienam savo Smile O kokių autorių dažnaiusiai skaitai fantastiką? Ir ar vien tik fantastiką?

***********************

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

alinike
alinike portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 10 metų 7 mėnesiai
Prisijungė: 01/06/2008 - 20:37

Tai kad nelabai aš jas ir skaitauEmbarassed Net nežinau autorių...Tik sakau, kad neblogai būtų išbandyt. O šiaip man fantastiniai/siaubo filmai patinka, tai sakau gal ir knyga kokia panašaus turinio patiktų... O šiaip tai žurnalus skaitau dažnaiusiai, "Panalę" užsisakinėju, bet dabar per tą internetą nėra laiko perskaitytUndecided

Algiz
Algiz portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 10 metų 10 mėnesių
Prisijungė: 01/13/2008 - 13:50

Dabar skaitau Demonas ir Panelė PRYM

-------------------------------------------------------------------

Galbūt gėrio ir blogio dvikova kas sekundę vyksta kiekvieno žmogaus širdyje, nes širdis yra visų angelų ir demonų mūšio laukas; kad pasistūmėtų pirmyn, jie kaunasi už kiek erdvės centimetrą tūkstančiais metų, kol galiausiai už viena iš jėgų visiškai sutriuškina kitą.

Neimk i galva imk i burna daugiau tilps :)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 23 valandos 34 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

[quote=Algiz]

Dabar skaitau Demonas ir Panelė PRYM

-------------------------------------------------------------------

Galbūt gėrio ir blogio dvikova kas sekundę vyksta kiekvieno žmogaus širdyje, nes širdis yra visų angelų ir demonų mūšio laukas; kad pasistūmėtų pirmyn, jie kaunasi už kiek erdvės centimetrą tūkstančiais metų, kol galiausiai už viena iš jėgų visiškai sutriuškina kitą.

[/quote]

  Įdomu. O apie ką ir kokio autoriaus knyga?

***********************

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Daluze
Daluze portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 metai 10 mėnesių
Prisijungė: 03/10/2009 - 21:32

Kartais pagalvoji, kad gyvenimas nesuteikia mums tokios prabangos, kaip skaityti bet ką.. .bendrauti su bet kuo, bet kaip dažniausiai būna skaitome visko - ir šlamšto taip pat...O ir manau ,kad kartais pasakyta frazė: tipo  "neskaitau niekų "  yra tik mūsų noras pasirodyti šiek tiek geresniais, nei esam ištikrųjų...

Manau ,kad  kiekvienam žmogui net ir skaitymui turi būti tinkamas laikas...ir JO knyga...:)

 

Radau internete, gal ka ir sudomins.

http://public.fotki.com/atviraj/knygynas-vilniuje/

 

Kiekvienas žmogus yra vertas tiek, kiek vertas tikslas, kurio jis siekia. (Markas Aurelijus)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 23 valandos 34 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Sutinku, Daluze, kad kiekvienam zmogui savo knyga ;) As va virtuvej turiu pasidejus detektyva, kabary romana... Taip ir skaitau,tai ta - tai ta :)

Nepeikiu tu , kurie skaito galbut tokias knygas,kokiu a sgyvenime neskaityciau ;) Taciau man kazkaip keista,kai zmogus visai knygu neskaito, na gal tik laikrasti koki ar zurnala... Ka jus manot apie tai?

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

laimara
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 metai 7 mėnesiai
Prisijungė: 04/10/2013 - 15:31

[quote=admin]Pasidalinkit mintimis kokią knygą paskutiniu metu perskaitėte arba dabar skaitote. Ar rekomenduotumėte ją kitiems?[/quote]

Man paskutinis perskaitytas romanas, kurio niekada nepamiršiu Husseini ,,bėgantis paskui aitvarą" 

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 23 valandos 34 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Ką tik perskaičiau norvegų rašytojos Herbjorg Wassmo romaną "Septintas susitikimas".

Iš tiesų knyga bent jau mane sudomino nuo pat pirmo puslapio. Suintrigavo.

Tai pasakojimas apie dviejų žmonių ypatingą jausmą, ryšį, meilę. Susitikę vaikystėje Ruta ir Gormas pajunta ypatingą ryšį, kuris neišblėsta ir niekur nedingsta net jiems sukūrus šeimas, kuriant savo gyvenimo istorijas atskirai... Jie lyg netyčia ir trumpam susitinka šešis kartus... Ir kadangi pats knygos pavadinimas sufleruoja,jog bus ir septintas susitikimas- labai norisi kuo greičiau perskaityti ir išsiaiškinti, ar jie šį kartą susitiks, ar pasiliks kartu... Tarp visų jų susitikimų paraleliai pasakojami Rutos ir Gormo gyvenimai nuo vaikystės, jų šeimos, giminės istorijos, kurios tikrai nėra paprastos, o greičiau neįprastos...

Jei tik įmanoma, siūlyčiau skaityti šią knygą vienu prisėdimu. Nes jei vis nerasite laiko pabaigti knygą ir sulaukti to septinto susitikimo- galite "perdegti" ir knyga nepadarys tokio įspūdžio,kaip kad galėtų.

Patikusi citata iš knygos: "Mane keičia ne bėgantis laikas, o tai, ką aš su tuo bėgančiu laiku veikiu"...

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Jei kada paklius į rankas, arba rasite bibliotekoje, Cormac  McCarthy romaną „Kelias“, rekomenduoju perskaityti. Knyga ne nauja, rodos, išleista 2008 m.  Tai ne linksma knyga, tačiau leidžianti pažinti save ir žmones, susimąstyti, kai ko savęs paklausti.

 

Pasauliui kažkas atsitiko: viskas nušluota nuo žemės paviršiaus. Ateities nėra, kaip ir vilties.

Tėvas ir sūnus eina keliu, turėdami vieną tikslą – išgyventi. Juos palaiko meilė. Beviltiška kelionė...

Labiausiai jaudina tokiomis sąlygomis atsiskleidžianti tikroji žmogiškoji prigimtis, žmoguje slypintis dvilypumas. Ir klausimai: ar įmanoma išlikti žmogumi nežmogiškomis sąlygomis? Ar įmanoma išsaugoti sąžinę, žmoniškumą? Galų gale, kodėl taip atsitiko, ar ne mes kalti?

Galiu pasakyti, kad pabaiga vis gi viltinga. Nes vaikas yra viltis, jis vienintelis išlieka Žmogumi.

--------------------------------

„Berniukas atsisuko ir pažiūrėjo. Atrodė taip, lyg verktų.
– Tik pasakyk man. Mes niekada nevalgysime žmogaus, ar ne?
– Ne. Žinoma, kad ne.
– Net jei badausime.
– Mes jau dabar badaujame.
– Juk tu sakei, kad ne.
– Sakiau, kad mes nemirštame. Aš nesakiau, kad mudu nebadaujame.
– Bet mes to nedarysime.
– Ne. Nedarysime.
– Kad ir kas nutiktų.
– Ne. Kad ir kas nutiktų.
– Nes mes – geri žmonės.
– Taip.
– Ir mes nešame ugnį.
– Ir mes nešame ugnį.
– Gerai.“

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 23 valandos 34 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Eglė Digrytė "Laiškai iš Kabulo" (2014)

Ką tik perskaičiau lietuvių žurnalistės (g. 1980), dirbusios ir gyvenusios Kabule, Afganistane, knygą. Knyga parašyta aiškiai, su humoru, nepamirštant ir istorinių intarpų apie Afganistano istoriją.
Knygoje gausu groteskiškų sąmojų, kurie, matyt, ir pačiai autorei padėjo išgyventi sunkios padėties Afganistane, metu. Vienas iš tokių sąmojų:
"Afganistanietės savo vyrus leidžia eiti pirmus - kad išminuotų kelią..."
Beskaitant patiko ir kartu stebino, kad esant tokiai sidėtingai ir pavojingai karinei padėčiai Afganistane - autorė rašo apie kasdienai svarbius dalykus - kokie ten neišpasakytai skanūs vaisiai; kaip dauguma afganistaniečių laikosi ramadano (ir autorė vieną dieną pabando laikytis) pasninko; kaip važiuoja pirkti skalbimo mašinos; kaip kovoja su namuose viešpataujančiomis dulkėmis, skorpionais ir t.t.. Visi tie paprasti gyvenimiški dalykai esant nepaprastai padėčiai atrodo keistai juokingi ir tuo pačiu, matyt, padedantys išgyventi, neišprotėti tokiomis sunkiomis akimirkomis, kai parduotuvėje, į kurią važiavai apsipirkti visai neseniai, susisprogdina savižudis...
Lietuvių autorę Kabule visi palaikydavo jaunesne, nes ten dėl karšto, saulėto, dulkėto oro visi atrodo vyresni nei iš tiesų. Todėl vietiniai vyrai labai dažnai autorei įkyriai prisiekinėdavo meilę, flirtuodavo, kviesdavo susitikti ...ir tik po kokių dviejų savaičių nustodavo :)
Citata ilga, bet tikriausiai pasako esmę apie gyvenimą Kabule:
"Ko bijoti? Plyta ant galvos juk gali nukristi bet kur. Ar ne 80 procentų žmonių miršta lovoje? Afganistane nepasivaikščiosi kaip Baltijos paplūdimiu leidžiantis saulei. Žinai, kad bet kada gali kas nors nutikti. Jei pamiršti, atsiranda paslaugių žmonių, kurie primena, bet nesėdžiu susiėmusi už galvos ir negalvoju, kam užrašyti savo turtą. Turbūt išprotėčiau... Mūsiškių prekybos ir pramogų centrų nėra, bet tokių parduotuvėlių, kokias daug kur Europoje valdo imigrantai, kur gali nusipirkti bet ko, - kiek širdis geidžia. Prekės vakarietiškos, mačiau net rusiškų sulčių. Iš vietinio maisto yra riešutų, vaisių ir daržovių, nepaprastai skanios šviežioa duonos, viso to galima nusipirkti tiesiog gatvėse. Jokio maisto iš Lietuvos nepasiilgau. Bet jei nori, gali išsisukti be vietos virtuvės ir maitintis vakarietiškai, tik abejoju, ar čia rastum kiaulienos.
Barzdos Kabule neprivalomos, nebent kur kaimuose <...> Žmonės draugiški, smalsūs, mandagūs, paslaugūs <...> Jei reikia su kuo nors bendrauti, pradedi nuo "Salam" ir kalbi angliškai. Retai pasitaiko žmogus, kuris visai nesuprastų."

Išvykstant iš Kabulo, britė žurnalistė apibendrino daugelio gyvenančių Afganistane mintis : "Sveikinu išsigelbėjus!"

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 23 valandos 34 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Laurent Gounelle "Diena, kai išmokau gyventi" (2016)

Tai dar viena šio autoriaus įkvepianti geriau save pažinti ir ieškoti savo gyvenimo prasmės knyga.
Pats Laurent Gounelle apie šią knygą sako: "Norėjau parašyti knygą, kuri įkvėptų jau šiandien pradėti gyventi taip, kaip trokštame iš tikrųjų, kad būtume visiškai patenkinti savo gyvenimu ir džiaugtsmingai išnaudotume kiekvieną jo akimirką."

Pagrindinis romano herojus- 36 metų Džonatanas, gyvenantis įprastą gyvenimą- skubantis, daug dirbantis, sunkiai begebantis atsipalaiduoti, nebemokantis džiaugtis ir pan. Jis ramina save,kad taip gyvena visi... Kol vieną dieną sutinka čigonę, kurios pasakyti žodžiai apverčia viską aukštyn kojom. Džonatanas leidžiasi į savęs pažinimo kelionę...
Man pačiai labiau patiko kitas to paties autoriaus romanas "Dievas visada keliauja incognito ". Gal kad ši knyga to paties autoriaus jau antra, tai labai nuspėjama, o ir pats siužetas panašus. Tačiau persiskaitė labai greitai ir kaip  iš kiekvienos knygos galima kažko pasimokyti.
Citatos:
"Mums būdinga pilnatvė ir būdami gamtoje tai jaučiame visa širdimi. O visuomenė mums sukuria stygių. Ji sugeba mus įtikinti, kad iki visiškos laimės mums kažko trūksta. Ji draudžia mums būti patenkintiems tuo, ką turime ir kas esame. Be perstojo mus tikina, kad ko nors stokojame".

"Nelengva rasti laimę savo viduje, kai gyveni pasaulyje, kuriam rūpi išorė".

"Suvokiau, kad man svarbiau gyventi santarvėje su savimi pačiu, o ne pamokslauti kitiems."

 

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 23 valandos 34 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Haruki Murakami "Norvegų giria" (pirmą kartą knyga išleista 1987m. Japonijoje)


Nors žinojau, kad ši knyga nėra labiausiai atspindinti Haruki Murakami kūrybos esmę, tačiau perskaičiusi,kad ją skaitė visi japonai, susigundžiau paskaityti ir aš :) Įdomu bus perskaityti ir kitokią H. Murakami knygą. Bet jau vėliau :)
Haruki Murakami - japonų rašytojas ir vertėjas (g. 1949 m.).Būtent "Norvegų giria" laikoma autobiografiškiausia jo knyga, nors pats autorius tai ir neigia.
Knyga sunki. Joje pagrindinę vietą užima mirtis, savižudybės ir vienatvė... Visa knyga tarsi persunkta vienatvės jausmo, kito mirties baimės, kitų savižudybių įtakos pagrindinio knygos herojaus Toru Vatanabės šiandienos gyvenimui, o gal tiesiog egzistavimui...
Toru 37 metai. Išgirdęs "The Beatles" dainos "Norwegian wood" (Norvegų giria) melodiją, jis pradeda savo prisiminimų kelionę į savąją jaunystę prieš 20 metų.
Studentiško gyvenimo Tokijuje spalvos, kambarioko Smogiko kasryt daroma mankšta, draugo Nagasavos pomėgis permiegoti su kuo daugiau merginų, nors myli tik vieną ir panašūs dalykai neatrodo tokie paprasti,kai žinai, kad Toru ,būdamas 17-kos išgyveno geriausio draugo savižudybę... Ir tam,kad pabėgtų nuo visų prisiminimų,pabėgo į Tokijo miestą...Tačiau tame pačiame mieste jis vėl sutiko ir labai savyje užsisklendusią vaikystės draugę Naoko, kurią pamilsta ir kurią bando gelbėti... nuo savęs pačios...Tačiau jam nepavyksta...Kaip gaivus oro gurkšnis Toru galėtų būti gyvybinga mergina Midori, taičau ar Toru leidžia jai save išgelbėti?..

Citatos:
"Netgi pats laikas klibinkščiuoja vos pavilkdamas kojas, prisiderindamas prie mano kliuvinėjančių žingsnių. Žmonės, supę mane, jau kadai nuskubėjo į priekį, jie kažin kur mane aplenkė, kol mano laikas ir aš gaišavome, klimdami tižioje pliurėje. Aplinkinis pasaulis jau stovėjo ant didžių permainų slenksčio. <...> O aš kiūtinau per kiekvieną mane pasivejančią dieną,beveik net galvos nepakeldamas, žvilgsniu įklimpęs į priešais nusidriekiančią begalinę pelkę: pastatydavau dešiniąją koją, tada pakeldavau kairiąją, pastatydavau kairiąją - pakeldavau dešiniąją, taip dorai ir nežinodamas , nei kur esu, nei ar kinkuoju reikiama kryptimi, suvokdamas tik tiek, kad būtina gūrinti pirmyn, nė už ką nesustoti, stumtis vis po žingsnį. " 
"Mirtis egzistuoja ne kaip gyvenimo priešingybė, o kaip neatimama jo dalis."
"Gyvendami mes auginame ir puoselėjame mirtį."

https://www.youtube.com/watch?v=VPsEYpvnnRA

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 23 valandos 34 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Isabel Wolff "Vintažinis romanas" (2012)
Lengvai skaitomas romanas, kupinas tikriausiai tik moterims suprantamų drabužių, aksesuarų bei kvapų magijos iš praeities.

Knyga pradedama dainininko Izako Baševio žodžiais: "Kokia keista jėga slypi drabužiuose". Ir viso romano metu tai labai aiškiai parodoma...
Pagrindinė romano herojė - trisdešimtmetė Fibė, neseniai netekusi geriausios draugės ir išsiskyrusi su mylimu sužadėtiniu. Ji atidaro vintažinių drabužių parduotuvę, kurioje gausu Yvies Saint Laurent šalikėlių, Vivienne Westwood pūstų sijonų, suknelių, batelių ir t..t. Fibė ieško drabužių net tik turguose, aukcionuose, tačiau ir privačiuose namuose, kur kiekvienas drabužis turi savo istoriją bei patirtį...Taip ji susipažįsta su prancūze Terese Bel, kuri prieš mirtį nori parduoti įspūdingus savo drabužius, tarp jų ir mėlyną vaikišką paltuką, kurio nebaigta istorija verčia Fibę išsiaiškinti viską iki galo...
Knygoje tikrai labai daug spalvų, išskirtinių drabužių aprašymų...

Perskaičius taip ir norisi užeiti į kokią panašią vintažinių drabužių parduotuvę...

Citata:
"Vintažinių drabužių vilkėjimas tai protestas prieš masinę produkciją. Bet labiausiai aš mėgstu vintažinius drabužius dėl to, <...> kad juose yra kažkieno asmeninė istorija,- perbraukiu sau per ranką jusotele iš marabu plunksnų.- Pagaunu save galvojant apie moteris, kurios juos vilkėjo <...>Pagaunu save svarstant, koks buvo jų gyvenimas <...>- Žiūrėdama į šiuos rafinuotus batus, įsivaizduoju moterį, kuriai jie priklausė, vaikščiojančią avint jais, šokančią ar ką nors bučiuojančią,- prieinu prie rožinės aksominės skrybėlaitės, kabančios ant laikiklio. - Žiūriu į štai tokią skrybėlaitę,- kilsteliu šydą,- ir mėginu įsivaizduoti veidą po ja. Nes kai tu perki vintažinį drabužį, tu perki ne tik medžiagą ir siūlus - tu perki kažkieno praeitį. "

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 23 valandos 34 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Alma Čepienė "Taip, Madam... Ne, Madam" (2006)

Pati autorė sako, kad ji ilgam buvo nublokšta į Rusiją ir norėjo XIX a. kontekste papasakoti apie žmones, neįtikėtinus likimus. Ir jų meilės istorijas.
Dainininkas A. Mamontovas sako, kad "šis romanas man priminė Nikitos Michalkovo filmus. Tai galėtų būti puiki medžiaga kino scenarijui. Tie, kurie mėgsta klasikinę rusų literatūrą, urėtų patirti malonumą jį skaitydami."
Knygoje vaizduojamas XIX a. Rusijoje, kai Vladimiras Ugriumovas pamilsta dar visai jaunutę Tatjaną ir ruošiasi ją vesti... tačiau juos bevažiuojančius karieta užpuola vilkai ir Vladimiras, kad išgelbėtų savo mylimąją, iššoka iš karietos ir nuviliojęs vilkus grumiasi su jais... vilkai sudrasko jo kūną, o labiausiai - veidą... Tačiau visiems manant, kad jis miręs, Vladimiras išgelbėtas čigonų - gyvena. Sepiasi nuo visų, bet gyvena... Visai netoli savo mylimosios, jai nežinant ir nori, kad ji būtų laiminga. ..
Tai - neįtikėtinai įtaigi, turtinga savo kalba bei rimu, gausybe įdomių charakterių, liūdna ir labai graži istorija... Tiesą sakant, perskaičius knygą, nustebau,kad ją parašė lietuvių autorė...

Citata:
"Gyvenimo prasmė - siekti gėrio. Paskubėk."
"Meilės kaip šakos kirviu nenukirsi".

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 23 valandos 34 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Santa Montefiore "Sodininkas iš Prancūzijos" (2015)

Autorė - populiari didžiosios Britanijos rašytoja, gimusi 1970 m. Hampšyre.
Šis romanas - tai graži, liūdna meilės istorija, kur persipynę dviejų šeimų likimai ir nuostabaus grožio bei kvapo (skaitydama kartais tikrai jaučiau šio sodo kvapą) sodas, turintis labai diedelę paslaptį...
Jei ne gražus sodo augalų ir jame vykstančių darbų aprašymas - būtų buvę nelabai įdomu skaityti šią knygą. Asmeniškai man būtent sodo aprašymai pagyvina ir suteikia knygai nors šiek tiek kitoniškumo...

Citata:
"Stebuklas yra meilė. Jei ką myli, tas gražėja ir tampa pasitikintis. Tau prieš akis prasiskleidžia. Sušildyta meilės negraži moteris virsta gražuole. Su sodu- taip pat. Nuo meilės jis auga geriau, gražiau ir vešliau.
Meilė - jokia paslaptis ir jokia magija, tai tik mūsų drąsos ir pasitikėjimo savimi ribų klausimas".

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 23 valandos 34 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Anthony Doerr "Neregimoji šviesa" (2016)

2015 metais šis pasakojimas apdovanotas Pulitzerio premija. Už meistrišką šio romano vertimą iš anglų kalbos Zita Marienė 2016 m. pelnė prestižinę premiją - Metų vertėjo krėslą.

Autorius - amerikiečių rašytojas Anthonis Doerris (g. 1973) , kuris yra kelių apsakymų rinkinių ir romanų autorius. Rašytojas vertinamas už gebėjimą subtiliai atskleisti žmogaus prigimties sudėtingumą ir knygose sukurti ypatingą užburiančią atmosferą, kur detalių tikslumas ir istorinė tiesa dera su poetiškumu ir ypatingu kalbos grožiu.

Knyga apie karo laikotarpį, tačiau daug daugiau joje ne paties karo, bet vaikiško tikėjimo, vaikiškų svajonių, idealizmo... Knygoje pasakojama apie dviejų jaunų žmonių gyvenimus karo metu: jaunos aklos prancūzės, apsuptos tėčio meilės ir pasiaukojimo bei našlaičio vokiečio, kuris nuo vaikystės susižavėjęs įvairiais radijo aparatais... Mergaitė , okupavus Paryžių, atsiduria Sen Malo mieste, o berniukas tarnaudamas kaip radio aparatų meistras vokiečių armijoje atsiduria pačiame karo sukūryje... kol galų gale jų abiejų keliais susitinka Sen Malo mieste...

Knyga įdomi, trumpi skyriai rodos dar labiau sustiprina kiekvieno aprašyto įvykio svarbą, aakiekvienos aprašytos minties norimą sukelti įspūdį, jausmą...

Citatos:

"_ Kaip manote, madam, ar danguje mes tikrai turėsime akis į akį susitikti su Dievu?

- Galbūt.

-O jeigu žmogus aklas?

- Manau, jeigu Dievas panorės, kad ką nors pamatytume, pamatysime.

- Dėdė Etjenas sako, jog dangus - lyg kūdikiams antklodėlė, į kurią jie kabinasi. Sako, žmonės lėktuvais pakyla į dešimties kilometrų aukštį, bet jokios dangaus karalystės neranda. Nei jos vartų, nei angelų.

Madam Manek užsikosėja, Mari Lorą perveria baimė.

-Tu galvojai apie savo tėvą,- pagaliau taria madam - Tačiau turi tikėti, jog jis grįš.

- Madam, ar jūs niekada nepavargstate tikėti> Nejau niekada nesinori sulaukti įrodymo?

Madam Manek paliečia Mari Lorai kaktą. Stambia plaštaka, kuri pirmą kartą jai pasirodė panaši į sodininko arba geologo.

- Niekada nesiliauk tikėjusi. Tai svarbiausia.

Morkvenių žiedynai siūruoja, bitės nenuilsdamos pluša. O, jei gyvenimas būtų panšus į Žiulio Verno romaną, galvoja Mari Lora, ir galėtum, labai prireikus, paversti puslapius į priekį, sužinoti, kas bus toliau. <...>"

 

"Dabar, regis, visur tik šešėliai ir tyla. Tyla yra okupacijos vaisius; ji varva nuo šakų, sunkiasi iš griovių. Madam Gibu, batsiuvio motina, paliko miestą. Kaip ir madam Blanšar. Šitiek tamsių langų. Toks jausmas, lyg miestas būtų virtęs biblioteka, kurioje visos lempos išjungtos, o knygos - nesuprantama kalba; miesto namai stūkso lyg didžiulės nepaskaitomų tomų lentynos. <...>"

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 23 valandos 34 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Agnes Martin - Lugand "Laimingi žmonės skaito ir geria kavą" (2016)

Autorė (g. 1979)- šešerius metus dirbo psichologe, tačiau vėliau pasuko rašytojos keliu. Šis romanas - debiutinis.

Tai istorija apie visko netekusią moterį, kuri atsitiesia ir sugeba pradėti gyventi toliau...

Netekusi vyro ir dukrytės Diana metus laiko neišeina iš namų, nieko nenori, tiesiog lindi užsidariusi savyje... Tačiau po truputį ji suvokia, kad reikia kažką keisti ir iškeliauja į savo mirusio vyro svajonių šalį - Airiją, kur sutinka kitą vyrą, jį įsimyli... bet vėl grįžta į Paryžių, kur pasineria į darbą savo literatūrinėje kavinėje pavadinimu "Laimingi žmonės skaito ir geria kavą"...

Graži meilės istorija vienam ar keliems vakarams, nes labai greitai ir lengvai skaitosi... Mane pačią labai suintrigavo knygos pavadinimas, todėl ir nusipirkau šią knygą :)

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 23 valandos 34 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Lina Ever "Ruduo Berlyne" (2015)

Autorė - Lietuvoje žinoma žurnalistė, viešųjų ryšių konsultantė. tai - antrasis autorės romanas. Autorė rengia individualias ekskursijas po Berlyną ir rašo tinklaraščius vilniusberlynas.blogspot.lt ir berlynodienorastis.blogspot.lt

Romanas apie naują pradžią... Berlyne... Santuokoje išgyvenusi 5 metus, vos gyva pabėgusi nuo smurtaujančio vyro, dizainerė Klaudija sprunka į Berlyną... Ten jos niekas nelaukia. Kaip ir visi emigrantai, ji susiranda sunkų darbą, gyvena ne savo namuose, vis dar bijo savo praeities šešėlių.... Tačiau pažintis su paslaptinguoju Štefanu po truputį padeda jai viską ištverti, išlaisvėti, pradėti vėl kurti... Jis supažindina ją su kultūriniu Berlynu, jo istorija ir... Klaudija įsimyli Berlyną ir šį vyrą... Tačiau ar tikrai praeitis nesutrukdys jos laisvėjančios ir idėjų pilnos ateities?..

Nežinau, kodėl knygą apie rudenį pasirinkau skaityti būtent pavasarį... Tačiau tai nesutrukdė pasimėgauti aprašomo  Berlyno rudeniškumu...

Citatos:

"Juk ne kelias svarbiausia, o akys, laukiančios ir šviečiančios tau kely."

"<...> grįžimas - logiška kelionės pabaiga. Net jei buvai iškeliavęs į save - turi grįžti nors trumpam, kad pasimatuotum, kiek paaugai, įsitikintum, kad daug ko išmokai, kad iš aplinkinių nusotabos suprastum - tapai visai kitoks. Ir pats pasitikrintum, ar vis dar eini teisingu keliu, ar jame sutikti žmonės tikri draugai, o gal geriau jaustumeisi vaikystės užutėkyje tarp senstančių veidų ir knygų."

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 23 valandos 34 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

M. L. Stedman "Švyturys tarp dviejų vandenynų" (2016)

Autorė  gimė ir augo vakarų Australijoje. Šiuo metu jau daug metų gyvena Anglijoje. Tai - pirmoji jos knyga, iš karto sulaukusi didžiulio pripažinimo. Originalus pavadinimas - Šviesa tarp dviejų vandenynų  (The Light Between Oceans).

Apie knygą:

„M. L. Stedman – be jokių abejonių, puiki pasakotoja. Ji mane nukėlė į nuošalią Australijos salą, prieš kelis dešimtmečius, kur švyturio prižiūrėtojas ir jo žmona priima sprendimą, kuris pakeičia daugelio žmonių, taip pat ir jų pačių gyvenimą. Tai pasakojimas apie tai, kaip, būdamas teisingas vienam, kažką atimi iš kito. Ir apsispręsti beveik neįmanoma, nes laimės verti visi knygos veikėjai ir palaikyti norisi visus vienodai.“ Rašytoja Monica Ali

Romano herojai Tomas ( pirmojo pasaulinio karo didvyris) ir Izabelė (trykštanti gyvenimo džiaugsmu ir svajojanti apie motinystės laimę), Tomui gavus švyturio prižiūrėtojo darbą vienoje iš Australijos salų, persikelia į ją gyventi ir ten džiaugiasi ramaus bei uždaro gyvenimo tėkme. Pilnai laimei jiems trukdo tik tai, kad jie vis negali susilaukti vaikų. Romane viskas vystosi taip,kad atsitiktinumo dėka jiems abiems tenka priimti labai sunkų sprendimą, kuris turėsi įtakos ne tik jų , bet ir daugelio kitų žmonių gyvenimams...

Skaitant knygą bandau įsivaizduoti save jų vietoje, bandau teisinti ir vienus ir kitus... Aprašyta labai sudėtinga ir labai realistiška situacija, kuri, kaip benuspręstum - kažkam baigsis labai skausmingai...

Citatos:

"-...Bet, brangusis, kaip tu viską ištveri? - paklausė ji. - Tau tiek tenka iškęsti, bet esi visada linksmas. Kaip sugebi?

- Aš taip pasirenku,- atsakė jis. - Galiu pasilikti praeityje ir ten pūti visą laiką nekęsdamas žmonių už tai, kas atsitiko, kaip darė mano tėvas, arba galiu atleisti ir užmiršti.

- Bet tai juk nelengva.

Jis nusišypsojo savo nepakartojama šypsena.

- Brangioji, daug lengviau negu nekęsti. Atleisti pakanka vieno karto. Nekęsti turi kasdien nuo ryto iki vakaro. Turi nuolat prisiminti visas skriaudas...."

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 23 valandos 34 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Kajsa Ingemarsson "Meilė ir citrinos" (2014)

Autorė -  gimė 1965 m. gruodžio 25 d. , Švedijoje. Tai - Švedijos moteriškų romanų autorė. Beveik visi jos romanai Švedijoje tapo bestseleriais.

Apie knygą:

Knyga lengvai skaitosi, kaip tik tiks lietingam vasaros vakarui.

Agnesė netenka vyriausiosios padavėjos darbo labai prabangiame restorane, ją išduoda ir palieka mylimas vaikinas. Tačiau ji supranta, kad kaip tik tai ir yra priežastis pokyčiams.

Knyga apie tai,kaip kurti svajones ir kaip jų siekti... Nuotaikinga, lengva ir neįpareigojanti...

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 23 valandos 34 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Haruki Murakami "Avies medžioklė" (2015)

"Haruki Murakami "Avies medžioklė" nepaleido. Įtraukė į savo pasaulį, tas avies paieškas, veik kaip kokie Umberto Eco tekstai. Ir nors pasiusk... <...> Tai prilygo totaliam apsvaigimui, kartais nejučia peraugančiam į kliedesius - ir aš ten buvau, avį medžiojau..." (Gediminas Kajėnas, bernardinai.lt )

Keista, labai savotiška, labai jau murakamiška , tačiau įtraukianti istorija.... Matyt, toks ir yra Murakami braižas...

Pagrindiniam herojui - 29 metai. Jis - nusivylęs gyvenimu, viskuo, žmogus. Likęs tik nuobodulys ir viskas...

Tačiau jo gyvenime staiga viskas apsiverčia - atsiranda draugė, kurios atidengtos ausys jį keistai vilioja; senas draugas atsiunčia nuotrauką, kuri sukelia tikrą sumaištį; sutinka dėl avių pamišusį profesorių ir galų gale kalnuose sutinka Žmogų Avį...

Citata:

"Nuostabus jausmas - sėsti į tolimojo maršruto traukinį be bagažo. Tarytum leidęs sau atsipalaiduoti, prasmegau į laiko duobę kaip koks pikiruojančio bonbonešio pilotas. Joje daugiau nebėra nieko. Nei vizitų pas dantų gydytoją. Nei problemų, tykančių tavęs ant darbo stalo. Nei visų tų "visuomeninių santykių", iš kurių rizikuoji neišsipainioti iki gyvos galvos.

Nei suklastoto meilumo fizionomijoje, kuriuo mėgini užkariauti aplinkinių pasitikėjimą... Visa tai kuriam laikui tiesiog pasiunčiau velniop. Ir lieka tik šie seni numintais padais teniso bateliai. Tik jie - ir daugiau nieko. O jie mirtinai priaugę prie kojų - neaiškių prisiminimų apie kitą erdvėlaivį draiskanos. Bet tai jau nebaisu. Tokius prisiminimus lengvai nuveja pora skardinių alaus ir sumuštinis su kumpiu."

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 23 valandos 34 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Charlotte Betts "Prieskonių pirklio žmona" (2016)

Anglų rašytoja Charlotte Betts savo talentą rašyti pajuto tik užauginusi 5 vaikus. Ji dirba ne tik rašytoja, tačiau ir mados, interjero, nekilnojamojo turto srityse. Rašo nuolatinę skiltį apie interjero dizainą leidinyje "The Madenhead Advertiser" bei kuria apsakymus.

Knygos pasakojimas nukėlė mane į 1666 -uosius metus, kai rugsėjo mėnesį Didžiosios Britanijos sostinėje Londone kilo didysis gaisras... Šis gaisras nusinešė ne tik žmonių gyvybes, bet ir jų svajones, lūkesčius, ateitį...

Knygos herojė - Keitė Finč ištekėjusi už prieskonių pirklio ir svajojanti apie savo nuosavus namus... Tačiau po gaisro jie su vyru praranda viską. Stengdamasis atsitiesti, pirklys pradėjo dirbti geradariui, kuris žada atstatyti visą miestą... Tačiau pasirodo,kad jis didelis sukčius. Todėl Keitė Finči stoja prieš jo valią ir baisius planus, tačiau  be vyro, be pinigų ir be vilties ji viena nedaug ką tegalėji padaryti... Gerai,kad jos gyvenime atsiranda paslaptingas kvapų, kvepalų kūrėjas, kuris bando ją išgelbėti...

Iš tiesų, įdomus ir įtraukiantis istorinis meilės romanas su daug kvapų nuojautos jį skaitant...

 

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 23 valandos 34 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Helen FIELDING "Bridžita Džouns. Kūdikis" (2017)

Autorė - anglų rašytoja ir scenaristė. Kas skaitė romanus "Bridžita Džouns. Dienoraštis", "Bridžita Džouns. Ties proto riba", "Bridžita Džouns. Pamišusi dėl meilės", pasimėgaus ir skaitydamas šią dalį apie besilaukiančią Bridžitą.

Jilly Cooper sako, "kad nėra knygos, kurią rekomenduočiau su didesniu džiaugsmu... Iki ašarų juokinga, stebuklingai įžvalgi, be galo jaudinanti".

Šioje dalyje Bridžita dar neištekėjusi, tačiau paaiškėja, jog laukiasi. Viskas būtų labai gražu, jei nekiltų klausimas, kas kūdikio tėvas - Markas Darsis ar Danielis Kliveris? Bridžita kartu ir bijo, ir jaučia palaimą... Ji jaučiasi lyg socialinėj, profesinėj, kulinarinėj ir paties nėštumo sukeltoj sumaišty...

Tikrai knygoje buvo vietų,kurias perskaičius juokiausi balsu :)

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 23 valandos 34 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

MONICA WOOD "Nepaprastas paprastas gyvenimas" (2017)

Kaip skelbia anotacija: Knyga apie gyvenimo džiaugsmą ir ryžtą pasiekti neįmanoma. Apie tai, kad kiekvieno gyvenimas ypatingas.

Knygoje labai įdomu tai, kad joje gausu įvairiausių Gineso rekordų. Tokių kaip: Ilgiausias snapas (18,5 colio. Australinis pelikanas); seniausia parašiutininkė (Hildegardė Ferara. 99 metų. JAV), ilgiausiai šktas kadrilis (28 valandos, Deilas Miulmejeris. JAV); Ilgiausias laikas, praleistas visu kūnu lede (1 val, 6 min, 4 s. Vimas Hofas, Nyderlandai)...

Knyga apie 11-metį mažą, keistą berniuką- skautą, kuriam pavedama pasirūpinti 104 metų senute Ona Vitkus, padedant jai palesinti paukščius. Tačiau šis berniukas - ypatingas, jis nuo pat vaikystės viską skaičiuoja, jis labai domisi gineso rekordais... Berniukas prikalbina senutę pasidalinti savo prisiminimais. Jam - ji ypatinga, nes jis nori,kad ji pasiektų seniausios pasaulyje vairuotojos titulo ir taip patektų į Gineso rekordų knygą...

Tačiau istorija ne tokia paprasta. Berniukas kažkaip dingsta, o vietoj jo atlikti jo pareigų ateina jo tėtis, kuris tik netekęs sūnaus pradeda suvokti, kad jo  sūnus buvo visai kitoks, nei jis manė esant. Visi įvykiai po berniuko mirties po truputį veda link paprastų dalykų nepaprastumo...

Man asmeniškai labai patiko ši knyga, ši istorija. Nes ji kitokia. Nesaldi ir nelabai linksma...

Citatos:

"Jie užima vietą. Daug vietos tavo gyvenime. Dvidešimt aštuonerius metus buvau ištekėjusi už Hovardo, ir vis tiek jis mano atmintyje užėmė tik mažą kruopelytę. Mažytį taškelį. Tačiau kai kurie kiti įžengė į mano sielą, apsigyveno ten ir ėmė mojuoti rankomis tarsi sparnais, dalyvauti kuriant mano gyvenimo istoriją."

"...Ar galima iš naujo peržiūrėti atmintį, kad dabar pamatytume tai, ko nematėme tada?"

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 23 valandos 34 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Prasidėjo nauji 2018 metai ir aš sau išsikėliau tokį (mano akimis žiūrint) įdomesnį skaitymo iššūkį :)  Dalinuosi juo. Eiliškumas nėra svarbus. Knygas aprašinėsiu (jei tik spėsiu) jau pagal šį sąrašą :)

 

Mano 2018 metų skaitymo iššūkis (25 knygos):

 

Ÿ +Knyga, kurią skaičiau mokykloje.

Ÿ Knyga iš vaikystės.

Ÿ Prieš 100 ir daugiau metų išleista knyga.

Ÿ +Šiemet išleista knyga.

Ÿ + Knygos autorius vyras.

Ÿ + Knygos autorė moteris.

Ÿ + Ne profesionalaus rašytojo knyga.

Ÿ Knyga, tapusi/tapsianti filmu.

Ÿ + 20 a. išleista knyga.

Ÿ Knyga, išleista gimtajame krašte.

Ÿ +Knyga su pavadinimu iš trijų žodžių.

Ÿ + Knyga su skaičiumi pavadinime.

Ÿ Apysaka ar apysakų, apsakymų, esė rinkinys.

Ÿ +Knyga, kurią rekomendavo kažkas kitas.

Ÿ +Knyga virš 500 psl.

Ÿ +Knyga, kuria galima perskaityti per dieną.

Ÿ Anksčiau uždrausta knyga.

Ÿ + Vieno žodžio pavadinimo knyga.

Ÿ Lietuvių autoriaus knyga.

Ÿ+ Knyga, kuri pagerins konkrečią mano gyvenimo sritį.

Ÿ Memuarai ar dienoraštis.

Ÿ+ Knyga, kurios autorius iš kitos šalies.

Ÿ+ Apdovanojimą pelniusi knyga.

Ÿ + Ne romanas.

Ÿ Rusų klasikos kūrinys.

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 23 valandos 34 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Jau ką tik perskaityta knyga su skaičiumi pavadinime :)

CHIARA GAMBERALE "Prašau keturis šimtus gramų meilės" (2017)

Autorė gimė 1977 m. Romoje, čia ir gyvena. Ji - TV ir radijo laidų vedėja, tinklaraštininkė, bestselerio "Dešimt minučių" (kurio, deja, neskaičiau. Dar :)) autorė.

Romane pasakojama apie dviejų moterų gyvenimus. Viena- keista, neurotiška, depresyvi, tačiau gana garsi aktorė, kita gi - paprasta moteris, turinti vyrą ir du vaikus... Jų gyvenimai labai skirtingi, tačiau jos abi ieško savojo "Aš". Dažnai viena kitą matydamos tame pačiame prekybos centre- jos net nepažinodamos viena kitos - pavydi to kitokio gyvenimo.

Aktorės gyvenimas rodosi žavigas, nekasdieniškas, nenuobodus (nors ji turi daug keistenybių ir ydų, pav. vogti kitų pinigines).. O štai mamos gyvenime aktorei atrodo, kad nieko netrūksta, viskas jame tobula (nors pati mama jaučiasi tarsi gyventų kažkokiame vakume, netikrai...)

Bet gi iš tiesų jos abi klysta taip manydamos. Kiekviena turi savų ydų, paslapčių, paviršutiniškumo, egoizmo, nepasiteninimo, baimės keistis... Aktorei taip ir norisi iš idealios mamos paprašyti nors 400 gramų meilės... Jai tiek ir užtektų...

Savotiškai įdomus ir įtraukiantis romanas apie pasirinkimo galimybes ir apie gyvenimo džiaugsmo pajautimą. Apie tai, kad kartais tiesiog reikia... išeiti ir viską pakeisti, pradėti gyventi kitaip... mylėti save...

 

Citatos:

"Jei viską turi, negali ko nors bijoti".

"...viskas, ko nepagaunu, bent jau sukelia norą ištiesti rankas, priverčia galvoti, kad verta pabandyti. Vadinasi? vadinasi, "nikeas" visada yra geriau už "vis šį tą" tiems, kurie negali turėti "visko"."

"Galbūt, ragaudami ką nors keisto, jaučiamės lyg atostogautume".

"Jei negali išeiti iš tunelio, apstatyk jį baldais."

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 23 valandos 34 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Šią Ramunės Murauskienės knygą galėčiau priskirti prie daugelio mano nusimatytų perskaityti knygų ;) Tačiau priskirsiu prie Ÿ šio - Knyga, kuri pagerins konkrečią mano gyvenimo sritį.

Ramunė Murauskienė "(Ne)tobulos mamos užrašai" (2017 m.)

Autorė- psichologė, kūrybinga ir ieškanti mama.

Ši jos knyga yra ne kaip auklėti vaiką, o kaip su juo gyventi.

Tik pradėjusi skaityti knygą, labai pasigailėjau, kad ji buvo parašyta tik 2017 metais, o ne tuomet,kai gimė mūsų pirmagimė. Tuomet gal būčiau daug ką dariusi kitaip... geriau...

Galėčiau cituoti visą knygą nuo pradžios iki pat pabaigos... Nes iš visų skyrių galima kažko pasimokyti ar kažką prisitaikyti sau...

Ar verta skaityti? Tikrai taip. Ir ne vieną kartą.

Citatos:

"Vaikai, nors mes juos gimdėme, neskolingi mums atverti visą savo sielą. Džiaukimės, kai esame kartu. Pažinkime savo vaikus..."

"Kai mes visa savo esme, mintimis, protu, rankomis ir kojomis neriame į žaidimą su vaiku, jis mėgaujasi. tai vienas iš būdų, kaip į vaiko vadinamąjį meilės indą pripilti meilės eliksyro, kad vaikas jaustųsi mylimas."

"Vaikai, kuriuos mes auginame, yra ypatingi. Ir jiems nebetinka senieji autoritariniai metodai. Šviesos vaikams reikia mūsų širdžių, meilės, pakilaus ugdymo, dvasingumo."

"Išmintinga meilė ne lepina, o augina sparnus."

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 23 valandos 34 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Beatos Tiškevič knyga "Vyvenimas" (2017)

Šią knygą priskyriau prie Neprofesionalaus rašytojo parašytos knygos savo sąraše ;)

Autorė- aktorė, televizijos ir radijo laidų vedėja, socialinių projektų kūrėja, įvairių straipsnių autorė.

Ši knyga lyg Beatos Tiškevič memuarai. Knygoje ji pasakoja apie savo skaudžius vaikystės išgyvenimus, apie paauglystę, jausnystės metu pradėtus dirbti pirmuosius darbus, aktorystės studijas bei šį sunkų amatą, darbą vedant įvairius televizijos projektus, santuoką ir skyrybas, balansavimą ant ribos, naujus potyrius bei ieškojimą ieškojimą ieškojimą... Savęs ir drąsos nugalėti savo baimes...

Labai daug asmeniškų dalykų,kuriuose vis gi beveik kiekvienas iš mūsų skaitydami rasime dalelę (o gal ir labai daug dalelių) ir savo gyvenimo... 

Labai įtraukianti ir lengvai skaitoma knyga.

Citatos:

"Galbūt iš dalies dėl to aš jį taip ir įsimylėjau - visi iki tol sutikti vaikinai mano gyvenime gebėjo mylėti tik dalį manęs - mano plaukus, bet ne akis. Mano šypseną, bet ne mano rūstų veidą. Mano kojas, bet ne tai, kaip jas skutuosi. Mano juoką, bet nesugebėjo suvokti mano mąstymo. Jie mylėjo mane ribotai ir su išimtimis. Po gabaliuką. Trumpais laiko tarpais. Nė vienas jų nesugebėjo suvokti mano gelmės..."

"Ką aš galiu jums patarti? Tik išdėstyti bendražmogiškas tiesas - drąsiai ženkite į priekį, atsisveikinkite su tais, kurie stabdo ir purvina, spalvinkite savo gyvenimą kūryba ir meile."

"Be to "trūkumai" daugeliu atveju yra gražu. Gražu yra šverplė tarp dantų. Gražu kreivi dantys. Strazdanos yra beprotiškai gražu. Apkūnumas yra velniškai seksualu! Siauros arba putlios lūpos yra dailu. Didelės arba mažos rankos yra nuostabu. Tankūs ar reti plaukai yra fantastiška. Mes tokie skirtingi. Juk ne veltui. Būtent dėl to pasaulis ir yra toks spalvingas, ryškus,margas, įvairus. Kodėl mes taip norime supanašėti? Kodėl bijome patys savęs? Kodėl taip baisu išsiskirti iš minios?"

"Be to, jeigu man tektų ką nors mokyti, aš specialiai tą žmogų versčiau klysti, skatinčiau tiesiog įgyvendinti kiekvieną įdėją, kuri tik ateina į galvą. Manau, kad tokie dalykai geriausiai mus augina."

"Esu tvirtai įsitikinusi, kad mes visi širdies gilumoje žinome, ką norime daryti. Mes viską žinome: žinome, ar tęsti santykius su šiuo partneriu, ar mums patinka gyventi šiame name, ar šis darbas yra geras, kokius batys norime avėti, ką toliau daryti gyvenime, bet... mus išmokė tai ignoruoti ir to nežinoti. "

"Brangūs, šilti, mylimi žmonės yra mūsų skydas ir imunitetas. kai apsupame save jais, kai su jais praleidžiame laiką, tampame gerokai atsparesni bet kokiems žeminimams ar nesėkmėms."

 

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 23 valandos 34 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

KOBO ABĖ "Moteris smėlynuose" (1968)

Šį romaną priskyriau prie 20 amžiuje išleistų knygų.

Autorius- Buvo įdomu paieškoti informacijos internete apie šį japonų rašytoją.

(Kōbō Abe, tikrasis vardas – Kimifusa,  gimė 1924 m. kovo 7d.  Tokijuje , mirė 1993 m.sausio 22 d.) – japonų rašytojas. (Kobas – tai tikrojo vardo skambėjimo kinų kalba užrašymas). Jis studijavo mediciną, tačiau jau studijų metais paskelbė savo pirmąją poemą Mumei Shishu („Nežinomo poeto poema“). 1948 m., po universiteto baigimo, rašytojas kurį laiką dirbo gydytoju, buvo komunistų partijos narys, iš kurios išstojo po įvykių Vengrijoje. Nejusdamas pašaukimo profesijai ir nusivylęs politika Kobas Abė pasišventė literatūrai. 1948 m. paskelbė savo pirmą novelę „Owarishi michi no shirube ni“ („Kelio ženklas gatvės gale“). Pasireiškė kaip avangardinis novelistas, tačiau buvo nežinomas iki 1962 m., kol paskelbė romaną „Moteris smėlynuose“, pelniusį pasaulinį pripažinimą.1973 m. Tokijo mieste įkūrė studiją, kurioje inovaciniais metodais ugdė aktorius.

Romanas "Moteris smėlynuose" - filosofinis romanas. Romano esmė- autorius "įmeta" savo pagrindinį herojų Nikį  Dziumpėjų į smėlio duobę ir privertė jį iš ten kapstytis. Labai patiko autoriaus idėja pagrindinį herojų , paprastą mokytoją, kolekcionuojantį vabzdžius, ir ieškantį smėlynuose vabzdžio panašaus į ispaniškąją muselę - įmesti į smėlio dauboje esantį namą... Nikis atsiduria smėlynuose, atokiame kaime, kur užkluptas nakties pasiprašo kaimo gyventojo nakvynės. Ir kaimo gyventojas nuveda jį ir kopėčiom nuleidžia į smėlio dauboje esančią trobą. Čia prasideda herojaus kelionė toje dauboje- jis negali iš ten ištrūkti. Troboje randa moterį, kurios vyras bei vaikas žuvę. Ir jos vienintelis darbas visą naktį kasti smėlį, kad jis neužgriūtų ant namo, kad namas nepaskęstų smėlyje... Anot moters, kaimas dar šiaip taip laikosi tik todėl,kad jo gyventojai be poilsio kasa smėlį. Jei nebekas, tai jau už dešimties dienų nieko neliktų iš kaimo, jį užpustytų smėlis... Nikiui visa tai atrodo beprasmiška, niekam nereikalinga ir jis išbando ne vieną pabėgimo būdą, tačiau vis grįžta ten pat- į tą pačią smėlio duobę...

Kažkaip pamažu Nikis Dziumpėjus susigyvena su smėlio duobe. Viską užgožęs smėlis lyg ir  moko Dziumpėjų, kad svarbu ne priešintis jam ir jame šaknytis, bet iš tikrųjų tai daryti. taip po truputį Nikis nebelabai ir benori pabėgti iš tos duobės, iš to kaimo, nes supranta, kad išorinis pasaulis nėra jau toks patrauklus... Laikraščiuose, kuriuos gauna iš kaimo gyventojų, jis skaito ir supranta, kad pasaulyje,iš kurio dingo daug daugiau visko beprasmiško nei šio kaimo gyventojų pastangos apginti savo gyvenamąją vietą nuo smėlio... Ir tikrai, pradžioje knygos, atrodo ,kad vienintelis teisingas herojaus sprendimas- bet kokiu būdu pabėgti iš ten. Gyvendamas smėlyje, kęsdamas smėlio keliamas fizines kančias herojus mokosi iš moters ir iš kitų kaimo gyventojų ištvermingumo, kuris, pasirodo, gali daug stipriau plisti nei smėlis ... Skaitant toliau aiškėja,kad daug svarbiau yra priešintis bei suteikti savo gyvenimui naują kryptį...

Knygoje galima pajusti labai daug sąsajų su šiuolaikinio žmogaus gyvenimu- kur buitis ar kasdienybė, ar darbas ar dar kažkas kita plinta ir "semia" kaip smėlis tavo gyvenimą. Ir tu nieko negali su tuo padaryti. Gali tik priimti tai ir bandyti savaip tam priešintis...

Labai sudomino ir įtraukė romano idėja. Taip ir norėjosi kuo greičiau perskaityti ir sužinoti, ar Nikis Dziumpėjus išsivaduos iš smėlio duobės ar ne... Rekomenduoju paskaityti.

 

Citatos:

"Jei negrėsrų bausmė, pabėgimas neteiktų džiaugsmo".

"Tarp kitko, jeigu pasaulyje egzistuotų tik tai, ką gaila praleisti, tikrovė virstų trapiu stikliniu daikčiuku, kurį baisu paliesti. <...> Todėl kiekvienas, suprasdamas jo beprasmiškumą, kompaso centrą deda savo namuose."

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 23 valandos 34 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Jessie Burton "Mūza" (Baltos lankos, 2017), Vertė: Emilija Ferdmanaitė

Šią knygą priskyriau prie Vieno žodžio pavadinimo knygos.

Ką radau internete apie autorę: Jessie Burton- anglų rašytoja ir aktorė. 2014 metais debiutavo kaip rašytoja su kūriniu „Miniatiūristas“.  Pagal knygą yra sukurtas trijų serijų 2017 metų mini serialas. Antroji knyga „Mūza“ pasirodė 2016 metais. Autorė rašo straipsnius į The Wall Street Journal, The Independent, Vogue, Elle, Red, Grazia, Lonely Planet Traveller ir The Spectato. Šiuo metu ėmėsi rašyti knygą vaikams. Jessie taip pat vaidina nacionaliniame Londono teatre.

Knygoje "Mūza" aprašomi du skirtingi laikotarpiai: 1936 Ispanijoje ir 1967 Anglijoje. Čia susipina labai daug veikėjų ir jų likimų.

1967 m. būsima poetė Odelė Bastijo susipažįsta su vaikinu Loriu Skotu, kuris iš motinos paveldėjo nežinomo dailininko paveikslą. Taip kartu su Odelės viršininke savotiškąja panele Kvik prasideda bandymas ieškoti paveikslo istorijos paslapties išaiškinimo. O tam, kad išsiaiškinti visa tiesą apie paveikslą autorė nukelia skaitytoją į 1936 metų Ispanijos kaimą, kur jaunutė Olivija Šlios svajoja tapti dailininke. Būtent tame kaime gyvenant su ypatingais tėvais, Olivija susipažįsta su revoliucionieriumi Izaoku Roblesu ir jo seserimi Tereza. Gyvenimas su tėvais Ispanijoje bei įsižiebusi draugystė su Izaoku ir Tereza pakeičia ne tik Olivijos, bet ir jos tėvų gyvenimus…

Skaitant knygą buvo labai intriguojančių vietų, kurios sudomino, tačiau kartais skaitant ėmė žiovulys. Labai patiko meno kūrinių aprašymai, paveiklsų tapymo scenos bei vieno iš herojų mąstymai apie rašymą.

Visgi norėjosi šią paveikslo istoriją perskaityti iki galo…

 

Citatos:

"Jei nori, kad pasisektų, privalai ruoštis sėkmei. Privalai dalyvauti lošime."

"Londonas siūlė daug skirtingų būdų gyventi, bet mažai galimybių pakeisti jau turimą gyvenimą."

"Aš taip ilgai rašiau, stengdamasi įtikti kitiems, kad pamiršau paties kūrybinio impulso skonį: pamiršau, kad yra nerūpestinga, gryna kūryba, egzistuojanti už pasisekimo ir nesėkmės parametrų. O galiausiai nutiko taip, kad buvimas "gerai" paralyžiavo mano tikėjimą, jog apskritai sugebu rašyti."

"<...>meno kūrinys pavyksta tik tada , jeigu kūrėjui <...> nestinga tikėjimo, kuris ir padeda jam gimti."

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 23 valandos 34 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Sabina Daukantaitė "Vandeninės moterys"

(Tyto Alba , 2017)

Šią knygą galima perskaityti per vieną dieną.

Sabina Daukantaitė- labiau išpopuliarėjo,kai pradėjo rašyti tinklaraštį "7 taškai". Ji yra 7 vaikų mama, kūrybinės agentūros vadovė, 2016 m. išrinkta veikliausia Lietuvos moterimi.

Viktorija Urbonaitė apie šią knygą rašo: "Šviesi, grakšti, lyg ant pirštų galiukų nubėganti istorija apie moteris, tokias skirtingas ir tokias artimas. Tai gaivus gurkšnis mūsų skubančioje kasdienybėje."

Knygoje paliesti trijų labai skirtingų moterų (buvusių klasiokių) gyvenimai. Nors jos labai skirtingos, bet kai jau susitiko po daug metų, rodos, viena be kitos negali, o ir nelabai nori būti...

Labai lengva, tačiau kažkaip giliai sujaudinanti ir perskaičius paliekanti tarsi labai skanaus pyragaičio prie kavos poskonį...Man patiko.  (o ir perskaityti tikrai galima labai greitai :) )

Citatos:

"Skaitmeniniai laikai verčia viską kruopščiai skaičiuoti: baitus, megabaitus, laiką, sudegintas kalorijas ir kasdien nubėgtus žingsnius... Skaitmena praplečia erdvę, bet smaugia mano dieną ir krauna į smegenis kaltes, kad ne viską pasaulyje spėju.

Ir tuomet  bėgu, lekiu, kad suspėčiau kuo daugiau. Noriu aprėpti, dalyvauti, pamatyti, nukeliauti, išragauti, susikrauti, viską būtinai suskaičiuoti ir užfiksuoti.

Taip skubėdami bandome pagauti sėkmę, karjerą, važiuojantį traukinį ir laimingai besišypsančią rytdieną.

<...> Ir tuo metu supratau, kad vienintelį dalyką reikia gaudyti - ESMĘ. Norint pasivyti ir pagauti esmę reikia nutilti, lėtai iškvėpti ir sustoti. Tuomet didingoji esmė meiliai apsiveja kaklą, užsupa ir nuramina. Esmė atveria prasmę. Prasmė atveria esmę.

O visa kita- skaitmeninis kintantis niekas."

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 23 valandos 34 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

RACHEL HORE "Vitražų meistro dukra" (Tyto Alba, Vilnius 2017, 511 psl.) Priskyriau prie perskaitytų knygų - Knyga virš 500 psl.

Autorė - britų rašytoja, ilgai dirbusi Londone leidybos srityje, vėliau pati pradėjusi rašyti romanus. Ji dėsto kūrybinį rašymą, augina tris sūnus ir rašo knygas, tampančias bestseleriais.

Romane labai daug paslapčių, susijusių su vitražų dirbtuve Londone. Muzikantė Fran susirgus jos tėvui (vitražų meistrui) grįžta į Londoną, į seną vitražų parduotuvę-dirbtuvę, virš kurios seniau su tėčiu ir gyveno. Tėvas ligoninėje, o Fran su jo pagalbininku meistru Zaku stengiasi įgyvendinti tėčio pradėtą restauruoti projektą - bažnyčios vitražą - angelą... Netikėtai radusi ir skaitydama prieš šimtą metų merginos rašytą dienoraštį Fran atranda sąsajų ir su savo gyvenimu, savo mirusia mama..

Knyga skaitosi greitai, gana įdomi ir įtraukianti (joje gausu vitražų gaminimo, restauravimo subtilybių, kurių autorė pati mokėsi rašydama šią knygą). Gaila tik, kad pati istorija šiek tiek nuspėjama.

Įdomu buvo skaityti įvairias citatas apie angelus, nes kiekvienas knygos skyrius prasideda tokia citata.

 

Taigi, keletas citatų apie angelus :

Ir tarė angelas: "Sužinojau aš, kad kiekvienas žmogus gyvas ne rūpesčiu dėl savęs, o meile" (Levas Tolstojus "Kuo žmonės gyevna")

Prie kiekvieno žmogaus, gimusio žemėje, stovi angelas sargas ir veda jį per gyvenimo paslaptis. (Menandras Atėnietis)

Teisingai sakoma, kad muzika - tai angelų kalba. (Thomas Carlyle)

Jei negali mylėt, kaip myli angelai

Su dangišku alsavimu ant lūpų...

O, tai nevadink to meile!

(Elizabeth Barrett Browning "Moters ydos")

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 23 valandos 34 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Charlotte Bronte "Džeinė Eir" (Vaga, Vilnius 1985).

Šią knygą skaičiau dar besimokydama mokykloje (tad priskyriau prie knygų,skaitytų mokykloje). Jau tada ši istorija sujaudino. Todėl praėjus daug metų po mokyklos baigimo buvo labai įdomu dar kartą perskaityti šią Džeinės Eir istoriją. Dabar jau mėgaujantis kiekvienu senojo leidimo sakiniu, mintimi, aprašymu...

Tai ir pirmoji knyga, kurią perskaičiau naudodamasi elektronine skaitykle. Nors visada mieliau į rankas imu tikrą - popierinę knygą, tačiau perskaičiusi vieną knygą su el.skaitykle supratau,kad tai labai patogu, nes skaityt gali visur, net naktį apšviečia tik tekstą ekrane ir netrukdo kitiems... O ir patogu bet kur nešiotis, ar prie gydytojo kabineto ar kur laukiant autobuso - galima įsijungti ir skaityti,ten kur baigei praeitą kartą...

Autorė Charlottė Bronte - XIX a. anglų rašytoja. Beje, šis jos romanas, parašytas 1874 m. įtrauktas į populiariausių visų laikų Didžiosios Britanijos knygų dvidešimtuką.

Prisimenant Džeinės Eir istoriją... Tai visų niekinamos, nemylimos našlaitės Džeinės Eir, kuri augo tetos namuose, vėliau mergaičių prieglaudoje - istorija. Užaugusi ji toje pačioje prieglaudoje dirbo mokytoja, kol supratusi, jog nori kažką keisti ir siekti daugiau - įsidarbino pono Ročesterio dukters aukle. Nors yra neišvaizdi, tačiau tarp jos ir pono įsiplieskia meilė, kuria ne taip lengva džiaugtis, nes pono Ročesterio gyvenimą slegia baisi paslaptis...

Maniau,kad po tiek metų skaitydama knygą nebepatirsiu tiek emocijų kaip kad būdama paauglė, bet kur tau... Skaičiau naktimis, kad tik greičiau, o paskui jau norėjosi lėtinti skaitymą, kad knyga taip greit nesibaigtų ir būtų galima kuo ilgiau ja pasimėgauti...

Beje, senoji knygos ekranizacija irgi ypatinga!

Rekomenduoju tiek knygą, tiek filmą!!!

 

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Giulia Enders „Žarnyno žavumynai (viskas apie menkai vertinamą organą)“

Iš vokiečių k. vertė Kristina Sprindžiūnaitė. K.: Kitos knygos, 2016

 

Netyčia pakliuvo į rankas ši knyga, pradžioje žiūrėjau skeptiškai, nes nemėgstu kapstytis moksliniuose ar medicininiuose terminuose. Tačiau kadangi virškinimo sutrikimai nėra svetimi, nusprendžiau ryžtis. Knyga tikrai nenuvylė ir anaiptol nebuvo nuobodi. Ji parašyta paprastai, suprantamai ir šmaikščiai, su puikiu humoru, todėl skaityti gana lengva (na, su mažais sudėtingesniais intarpėliais).

Knygos autorė vokiečių mikrobiologė Giulia Enders drąsiai ir linksmai kalba apie pilvo reikalus. Dažnai nesusimąstome: kodėl urzgia pilvas, kodėl blogas kvapas iš burnos, kiek kartų reikia pasėdėti ant klozeto, kas tas nelemtas rėmuo? O pasirodo, mūsų viduje triūsia visa biologinė-cheminė laboratorija, su savais įstatymais, veiklos pasiskirstymu ir tarpusavio ryšiais.

Rekomenduoju. Pravers ir neturintiems problemų - tokius dalykus apie savo vidų tikrai reikėtų žinoti kiekvienam.
Šiek tiek trumpų citatų:

... „Giulia, tu juk studijuoji mediciną, o kaip žmogus kakoja?“ Tokiu sakiniu pradėti savo memuarus tikrai nebūtų gera mintis, bet man tas klausimas tikrai labai daug ką pakeitė. Grįžusi į savo kambarį sėdėdama ant grindų perverčiau tris knygas. Rastas atsakymas mane visiškai suglumino. Toks kasdienis dalykas buvo daug protingesnis ir įspūdingesnis, nei kada nors būčiau pamaniusi...

...apsilankymas tualete yra didžiulio meistriškumo rezultatas – dvi nervų sistemos sąžiningai dirba drauge, kad kuo diskretiškiau ir higieniškiau pašalintų žmogaus šiukšles. Kažin, ar koks kitas gyvūnas sutvarko šį reikalą taip pavyzdingai ir tvarkingai kaip mes. Mūsų organizmai sukūrė jam visokių pagalbinių įtaisų ir gudrybių. 

...supratau, kad tema „žarnynas“ iš esmės įdomi daugeliui žmonių. Išgirdau kelis gerus naujus klausimus. Ar tikrai negerai sėdime ant klozeto? Kaip lengviau raugėti? Kam reikia aklosios žarnos ir kodėl išmatos visad būna tokios pat spalvos?

...į virtuvę atlėkiau papasakoti naujausių įdomybių apie žarnyną, pavyzdžiui, apie visai mažas tupyklas ar švytinčius kakojimus...

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 23 valandos 34 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Jau girdėjau apie šią Giulia Enders „Žarnyno žavumynai (viskas apie menkai vertinamą organą)“ knygą. Įsitraukiau į savo norimų perskaityti knygų sąrašiuką ;)

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Nathan Filer „Skausmingas krytis“

Iš anglų kalbos vertė Vilma Krinevičienė. – Kaunas: Jotema, 2015

 

   Nežinau, kodėl nusipirkau tą knygą. Gal kad buvo nuolaida...:) O gal sudomino atsiliepimai knygos viršelyje. Knyga nėra lengva savo turiniu, tačiau parašyta subtiliai, nenuobodžiai, todėl skaityti lengva. Knygos tikrai nesinori padėti į šalį, ji priverčia mąstyti apie gyvenimą ir išlieka atmintyje.

  Apie ką knyga?

Metjus ilgus metus stengiasi įveikti traumą, kurią sukėlė jo vyresniojo brolio Saimono, sirgusio Dauno sindromu, tragiška mirtis. Jis pats grimzta į šizofrenijos liūną. Jis supranta, kad serga. Nors knyga, man atrodo, ne apie ligą, labiau apie prisiminimus, kančios išgyvenimą, didžiulį, visus kankinantį kaltės jausmą, neidealius santykius šeimoje... O gal tai visai ne liga, gal tik bandymas rašant pamiršti skausmą.

 

Parašysiu tik knygos pabaigą:

„...Galėčiau tęsti, bet jūs žinote, koks aš. Spausdinimo mašinėlės juostelės rašalas baigia išdžiūti. Ši vieta užsidaro. Šioje istorijoje užtektinai smulkaus šrifto, kad priverstų jus susimąstyti.

   Todėl aš pridėsiu šiuos lapus prie kitų ir paliksiu viską. Rašydamas apie praeitį gali išgyventi ją iš naujo, gali pamatyti, kaip ji vėl išsiskleidžia tau prieš akis. Mes sudedame savo prisiminimus į popieriaus lapus, kad žinotume, jog jie visada išliks. Tačiau ši istorija nėra atminimas - tai atsisveikinimas su praeitimi. Aš nežinau, kokia bus pabaiga, bet žinau, kas bus toliau. Aš einu koridoriumi. Atsisveikinimo vakarėlio garsų link. Bet aš nenueisiu taip toli. Aš pasuksiu kairėn, paskui dešinėn, tada abiem rankomis pastumsiu lauko duris.

  Šiandien daugiau neturiu ką veikti.

  Tai pradžia.“

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Dave Eggers „Ratas”

iš anglų kalbos vertė Marius Burokas, „Tyto alba” 2016

(originalas „The Circle“, 2013)

 

Gal nebūčiau pirkusi šios storokos knygos, jei ne kaina - 1 euras (kažkodėl visur jinai nupiginta iki minimumo). O dar šalia buvo žmogus, kuris pasakė: tikrai verta perskaityti. Taip ji atsirado pas mane. Tiesa, yra filmas - knygos ekranizacija. Nemačiau, tačiau sprendžiant iš atsiliepimų, filmas daug silpnesnis nei knyga.

Meluočiau, jei sakyčiau, kad knyga nuo pat pradžių suintrigavo ir negalėjau padėti į šalį. Geroką knygos dalį skaičiau abejingai, netgi, sakyčiau buvo keistoka ir nuobodoka. Tačiau nuo pusės knygos jau „pakabino“ intriga: o kuo gi tai baigsis, kur šitos beprotybės riba? O pabaigą jau norėjosi sužinoti kuo greičiau.

Knyga nelabai jauki. Ji apie tai, kaip galima visiškai kontroliuoti žmones informacinių technologijų pagalba. Būtų gerai, jei tai būtų utopija, tačiau panašiau į baisią artėjančią realybę, kai neliks žmogaus privatumo, pasirinkimo laisvės, kai asmeninė informacija taps prieinama visiems. Šitame mirtiname tinkle jau esame, savo noru.

Pabaigoje raminausi, kad gal mano karta nespės to patirti, nors kai viskas taip sparčiai eina į priekį - visko gali būti. O gal kažkas ims ir sustabdys šią beprotybę?

Knygą būtų gerai perskaityti jaunesnio amžiaus žmonėms, besižavintiems interneto galimybėmis ir viešinantiems jame apie save viską, be atrankos. Ir, žinoma, IT specialistams, kuriantiems įrankius, kurie ateityje gali būti panaudoti ne visai geriems dalykams.

Nesakau, kad knyga super, tikrai yra prie ko prikibti, bet, turint laiko, paskaityti verta.

...Kūdikystėje visiems implantuoja mikroschemas, kad jie būtų saugūs. Taip, tai gelbsti gyvybes. Bet kas bus vėliau - manai, jiems sulaukus aštuoniolikos, tas mikroschemas pašalins? Ne.... Viskas, ką tik žmogus daro, bus įrašoma, sekama, registruojama ir analizuojama - ir tai visam gyvenimui. Visi bus sekami, nuo lopšio iki kapo, nebus nė menkiausios galimybės iš viso to ištrūkti.

...Jei valdai informaciją ir jos srautus, valdai viską. Jei nori amžiams palaidoti kokius nors duomenis - prašom, dvi sekundės, ir baigta. Jei nori ką nors sužlugdyti - užtruksi penketą minučių... Kas nutiks tada? Kai bus žinomas kiekvieno žmogaus žingsnis? Kai visi piniginiai sandoriai, visi sveikatos duomenys ir genetinė informacija, visi kiekvieno žmogaus gyvenimo epizodai, geri ar blogi, kiekvienas ištartas žodis tekės vienu kanalu?...

- Bet mes atsidūrėme istorijos lūžio taške. Per kiekvieną svarbų istorijos posūkį suirutė ir lūžis būna neišvengiami. kai kurie lieka užribyje, kiti patys pasirenka likti jame.

- Tai tu manai, kad visus reikia sekti ir stebėti?

- Aš manau, kad visi ir viskas turi būti matoma. O tam reikia stebėti. Šie du dalykai eina kartu.

- Bet kas nori būti stebimas visą laiką?

- Aš. Aš noriu, kad mane matytų. Noriu įrodymų, kad gyvenu.“

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 23 valandos 34 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Aurima Dilienė "Laiškai iš Bordo" (Alma littera, Vilnius, 2018) Šią knygą priskyriau prie šiais metais išleistų knygų.

Autorė - gydytoja psichoterapeutė, turinti septynis vaikus. Šiuo metu gyvena Prancūzijoje.

Knyga - tai lyg autorės dienoraštis, kuriame labai paprastai ir be pagražinimų pasakojama, kaip autorė su savo gausia šeimyna ryžosi išvykti iš Lietuvos. Kaip apsigyveno Prancūzijoje, su kokias sunkumais ir lengvumais ten susidūrė, kaip mokėsi prancūzų kalbos ir kaip jaučiasi laiminga būdama čia ir dabar, Prancūzijoje- Bordo.

Mane asmeniškai stebina ir žavi tokei žmonės, kurie gali ryžtis tokiems gyvenimo pokyčiams. Galbūt iš šios knygos ir galiu pasiimti tai, kad nereikia taip bijoti (nors būna, kad baisu), o tiesiog siekti savo svajonių, savo tikslų...

Citatos:

"Aš negaliu pakeisti vėjo krypties, tačiau galiu pakreipti bures, kad visada pasiekčiau savo tikslą." (Jimmy Dean)

"Daugybę kartų esu stebėjusi, kaip gyvenimas teigiama linkme pradeda keistis tik tuomet, kai nuoširdžiai pamilstame save ir taip išlaisviname enregiją didiesiems pokyčiams vykti bei naujiems įgūdžiams formuotis."

"Supratau labai paprastą dalyką: jeigu ko nors labai noriu - pati ir tegaliu imtis tai įgyvendinti. Ir ėmiausi."

 

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 23 valandos 34 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Kazuo Ishiguro "Dienos likučiai" (baltos lankos, 2017) Iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė.

Šią knygą priskyriau prie pelniusių apdovanojimus, nes 1989 m. romanas "Dienos likučiai" apdovanotas prestižine Man Booker literatūros premija.

Pats autorius Kazuo Ishiguro 2017 metais tapo Nobelio premijos laureatu.

Autorius - japonų kilmės britų rašytojas (g. 1954). Kento universitete studijavo anglų literatūrą ir filosofiją. Autorius parašė septynis romanus, už tris iš jų nominuotas prestižinei Man Booker literatūros premijai.

Knyga - labai subtili ir tikrai verta visų apdovanojimų.Romane pasakojama apie nepriekaištingos reputacijos senų angliškų namų vyresnįjį liokajų poną Stivensą, kuris pasakojimo pradžioje gauna laišką nuo seniau tuose pačiuose namuose dirbusios namų ekonomės panelės Kenton ir išsiruošia ją aplankyti bei tuo pačiu pakeliauti po Anglijos apylinkes.

Labai labai geras knygos vertimas! Tiesiog mėgavausi kiekvienu sakiniu ...

Visą laiką skaitant jautėsi toks ramumas, anų laikų tikras angliškas pareigingumas bei lojalumas ir vos vos užčiuopiamas meilės bei draugystės tarp pono Stivenso ir panelės Kenton jausmas... Tikrai labai gražus ir turtingas savo kalba romanas. Rekomenduoju perskaityti!

Citatos:

"Ir turbūt kaip tik tada, žvelgdamas į tą gamtovaizdį, ėmiau tinkamai nusiteikti laukiančios kelionės atžvilgiu. Nes kaip tik ten pirmąsyk plūstelėjo sveikas nekantrumas, tų daugybės įstabių patyrimų lūkestis - patyrimų, kuriuos, žinojau, man žada ateinančios dienos."

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 23 valandos 34 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Susanna Kubelka "Sudie, Viena, bonjour, Paryžiau!" (Alma littera, Vilnius, 2015. Iš vokiečių kalbos vertė Loreta Kavolė)

Šią knygą priskyriau prie tų, kurios autorė moteris.

Autorė labiau žinoma kaip romano "Šiandien madam pareis vėliau" autorė. Pati autorė gyvena ir Paryžiuje, ir Vienoje, todėl knygoje gausu autorės biografijos detalių. Ji- filologijos mokslų daktarė.

Romano herojė jauna studentė Kite Valentin iš Austrijos 1971 metais susipažįsta su nuostabiu, nors ir daug už ją vyresniu bei vedusiu vyru Klifordu, kuris ją sužavi arba galima sakyti- tiesiog apsėda. Kitė labai myli Klifordą, tačiau ilgainiui pavargsta nuo jo nuolatinių išgėrinėjimų, menkinimo, žeminimų, vis grįžimo pas žmoną, su kuria niekaip negali išsiskirti... Iš dalies Kitė su juo gyvena 5 metus tik todėl,kad galėtų lankytis Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje ir rašyti savo disertaciją...

Knyga sunki ta prasme, kad labai jau daug joje moters žeminimo... Kartais taip ir norėjosi,kad Kitė kuo greičiau paliktų Klifordą ir gyventų savo gyvenimą, tačiau ji vis grįždavo ir grįždavo, ir grįždavo pas jį...

Be nesveikos aistros ir prisirišimo knygoje labai gražiai pavaizduota mamos ir dukros meilė. Kaip mama subtiliai, nepamokslaudama palaiko savo dukterį visuose jos pasirinkimuose ir visada yra šalia...

 

Citatos:

"-O galėtumėt sau tai leisti?- pasidomėjau nustebusi.

- Sau leisti galima viską, tereikia noro."

 

"Mylėk tą, su kuriuo esi..."

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 23 valandos 34 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Ursula Poznanski "Penki" (Alma littera, Vilnius, 2015)

Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas

Šią knygą priskyriau prie tų, kurią rekomendavo kažkas kitas, nes internetiniame žurnale perskaičiau aprašymą apie šią knygą ir labai susidomėjau... Tuo labiau,kad jau senokai bebuvau skaičiusi detektyvą ar trilerį :)

Ursula Poznanski gimė 1968 m. Vienoje, studijavo ir redagavo medicininį žurnalą. Yra parašiusi du romanus jaunimui: "Erebas" ir "Saeculum". Laisvalaikiu mėgsta žaisti geoieškynes.

Knygoje gausu mįslių, paslėptų plastikinių dėžučių, dingusių liudytojų... Ir paslaptingas žudikas, kuris policijos tyrėjus priverčia "žasiti" geoieškynes (daugiau apie geoieškynes galite rasti čia https://www.geocaching.com/blog/2017/11/15-reasons-to-love-geocaching/ ), tačiau vietoj paslėptų lobių, policininkai randa šiurpių nusikaltimų įrodymus...

Nesinori daug pasakoti apie pačią istoriją, kurioje dviejų vaikų vieniša mama detektyvė Beatrisė blaškydamasi tarp asmeninio gyvenimo, pastangų būti gera mama, buvusio vyro bei bendradarbio ir nusikaltimo tyrimo- stengiasi išnarplioti šią sudėtingą nusikaltimų grandinę... Visa istorija tikrai įdomi, prikaustanti iki paskutinio puslapio. Rekomenduoju paskaityti!

 

 

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 23 valandos 34 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Popiežius Pranciškus  Savais žodžiais. Sudarytojai: Julie Schwietert Collazo, Lisa Rogak. Iš anglų kalbos vertė Rūta Tumėnaitė. (Vilnius, 2014, Alma littera)

Šią knygelę priskyriau prie ne romanų kategorijos.

Tikriausiai nieko nenustebins, kodėl būtent dabar perskaičiau šią knygelę su Popiežiaus Pranciškaus mintimis. Po nuostabaus Popiežiaus apsilankymo Lietuvoje rugsėjo 22-23 dienomis dar ir dabar mintyse skamba jo pasakyti žodžiai...

Iš tiesų knygelėje surinkta daug Popiežiaus minčių, sakytų ar rašytų įvairių audiencijų, konferencijų ar homilijų metu. Kai kurios mintys pasakytos dar nebūnant Popiežiumi, tačiau visos jos kažkaip veikia...

Perskaičius dar ir dar kartą supranti,kad šis žmogus tikrai ypatingas, tikra dovana visiems tikintiesiems ir netikintiesiems.

Keletas jo minčių:

Apie katechetus

"Tikiuosi, kad tarp jūsų nėra vietos apaštalinėms mumijoms... prašau, nereikia! Eikite į muziejų - mumijos geriau atrodo ten."

Apie Bažnyčią

"Privalome vengti šios dvasinės ligos - Bažnyčios, nurodančios tik į save. Tiesa, kad, išklydus iš šio kelio, kaip gali nutikti bet kuriam vyrui ar moteriai, pasitaiko nelaimingų atsitikimų. Bet jei Bažnyčia liks užsidariusi savyje, nurodanti tik į save, ji pasens. Ir jei reikėtų rinktis tokią Bažnyčią, kuri atsitiktinai išklysta iš kelio, ar tokią, kuri serga užsidariusi savyje, aš neabejoju: renkuosi pirmąją."

Apie švietimą

"Švietimas yra tikroji meilės visuomenei išraiška."

Apie pinigų aukojimą elgetoms

"Kartais žmonių, atliekančių išpažintį, paklausiu, ar duoda išmaldos elgetoms. Kai jie atsako: "Taip", aš klausiu: "O ar pažiūrite į akis žmogui, kuriam duodate išmaldą?" Ar paliečiate jam ranką?" Štai čia jie ir pradeda painiotis, nes daugelis tiesiog numeta pinigus ir nusigręžia."

Apie vidutinybę

"Vidutinybė yra geriausiais narkotikas, skirtas žmonėms pavergti".

Apie klausimąsi

"Ne visada būna lengva klausytis. Kartais daug patogiau vaidinti kurčią, užsidėti ausinuką ir nieko negirdėti. Todėl lengva ranka klausymąsi pakeičiame elektroniniais laiškais, žinutėmis ir pokalbiais internete, taip patys iš savęs atimdami... veidus, žvilgsnius ir apsikabinimus."

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 23 valandos 34 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Colleen McCullough "Saldžiai kartu" (Tyto alba, Vilnius, 2015). iš anglų kalbos vertė Kristina Miliūnienė. Knygą priskyriau prie tų, kurios autorius iš kitos šalies.

Autorė - g. 1937 m. Australijoje ir užaugo ten per II pasaulinį karą. 1977 m. išėjo populiarusis autorės romanas Erškėčių paukščiai, daugelyje šalių tapęs bestseleriu.

Knygoje pasakojama apie XX a. trečio dešimtmečio Australiją, kai aplink tvyrojo didžioji depresija, ekonomininė križė, įvairūs draudimai ir t.t. tai istorija apie dvi dvynių moterų poras: Edą ir Greisę, Gabaną ir Kitę, pastoriaus Latimerio dukras. Jos visos labai artimos, tačiau labai skirtingos. Visos labai nori ištrūkti iš motinos globos, todėl visos keturios tampa slaugytojomis nedidelio Australijos miestelio ligoninėje. taip prasideda keturi skirtingi keliai į gyvenimą..

Istorinis laikotarpis, nupasakotas knygoje- labai sudėtingas, Astralijoje prasideda ekonominės krizė, trūksta darbų, pinigų... tačiau ir tokios depresijos metu žmonės įsimyli, myli, gimdo ir augina vaikus, dirba savo mėgstamus ir nelabai darbus.

Vietomis knyga labai užstrigdavo, vietomis buvo nuobodoka - tačiau perskaičius knygą, išliko toks jausmas, kad dabar nebūtų daugelio problemų, kaip kad anais XX a. laikais, o kai kurios problemos, matyt, amžinos...

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 23 valandos 34 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Cathy Kelly "Mažo miestelio moterys" (Alma littera, Vilnius, 2014).

Iš anglų kalbos vertė Vita Šileikienė. Šią knygą priskyriau prie perskaitytų knygų, kurių pavadinimas iš trijų žodžių.

Autorė- airių rašytoja (g. 1966 m.) ir žurnalistė. Ji rašo šiltas istorijas, kuriose nagrinėjamos gyvenimiškos temos- nuo santykių ir santuokos iki depresijos ir netekties... Tačiau jos knygose visada yra ir viltinga, gaivinanti žinia. Jos knygos įkvepia, moko ir palaiko.

Šioje istorijoje pasakojama apie mažo Airijos miestelio - Redstono- gyvenimą. Čia visi vieni kitus pažįsta , padeda, stengiasi vieni dėl kitų. Skaitant pačioje pradžioje truputį trikdė, kad istorijoje tiek daug veikėjų, tačiau vėliau norėjosi viską apie juos sužinoti. Tai labai jautri ir optimistiška istorija šaltam rudens vakarui.

Citatos:

"Pakilti iš praeities bedugnės - nuostabus dalykas, bet suvokti, kad ne visi gali kilti kartu, visai kas kita."

"Kitų žmonių mintys yra tik svetimos mintys, kylančios svetimose galvose. Negerai, kai paverti jas savo mintimis."

"Žmonės, kurie nėra laimingi, sugaišta per daug laiko mėgindami kitus padaryti nelaimingus, nes nenori likti vieni su savo skauduliais..."

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 23 valandos 34 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Nicolas Barreau "Vieną vakarą Paryžiuje" (Sofoklis, Vilnius, 2016)

Iš vokiečių kalbos vertė Lina Žukauskaitė. Knygą priskyriau prie tų, kurių autorius - vyras.

Autorius gimė Paryžiuje prancūzo tėvo ir vokietės mamos šeimoje. Studijavo romanistiką ir literatūrą Sorbonos universitete bei dirbo knygyne Paryžiuje.

Labai graži, jauki knyga, mėgstantiems prancūziškas meilės istorijas. Man beskaitant šią istoriją taip ir rodėsi, jog vaikštau Paryžiaus gatvėmis... Aleksandro tiltu...

Aleksandro tiltas Paryžiuje

Knygoje pasakojama apie nostalgiško kino teatro savininką Aleną Bonarą. Jo kino teatre nerasi spragėsiųar gaiviųjų gėrimų, čia rodomi tik geri, gražūs ir tikri filmai. Alenas nuo pat vaikystės lankosi šiame kino teatre, jis jam labai svarbus ir artimas... Jis mėgsta stebėti į kino teatrą ateinančius žmones, tačiau labaiusiai jis žavisi kiekvieną trečiadienį į kino teatrą ateinančia moterimi raudonu paltu... Galiausiai jis išdrįsta užkalbinti šią moterį ir jie puikiai praleidžia vakarą, tačiau po to viskas staiga pasikeičia... Visas Aleno gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis... Į Paryžių atvyksta žymusis Niujorko režirsierius Alenas Vudis ir nuostabioji aktorė Solena Avril. Jie nsuprendžia statyti naują filmą būtent senajame Aleno kino teatre...Alenas ir jo kino teatras atsiduria dėmesio centre, tačiau moteris raudonu paltu daugiau nebepasirodo... Alenas visais įmanomais būdais jos ieško, nors žino tik vardą ir išgyvena nuotykių, nesusipratimų, abejonių, nevilties ir laimės pilną istoriją.

Šioje knygoje gausu senų bei gerų filmų aprašymų, tačiau ir pati knygos istorija man pasirodė lyg filmas. Taip ir įsivaizdavau,kad sėdžiu kino teatre ir stebiu visą šią gražią prancūzišką meilės istoriją...

Citatos:

"Šis pasaulis skirtas ne tik narsuoliams ir bebaimiams, kalbiesiems ir veikliesiems. Jame yra vietos drovuoliams ir tyleniams, keistuoliams ir užsispyrėliams. Be jų išnyktų pustoniai, melsva akvarelė ir neištarti žodžiai, atveriantys duris vaizduotei..."

"Meilės laukia galimybės, rašė Servantesas."

"Kodėl paryžiečiai nuolat skuba? <...> Spėjate į susitikimus, bet nespėjate gyventi... Mano gimtojoje šalyje sakoma, kad tik tas, kuris eina lėtai, pamato svarbiausius dalykus..."

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Norėdami komentuoti prisijunkite arba užsiregistruokite

Susiję įrašai