Poezijos skyrelis

1338 posts / 0 new
Paskutinis pranešimas
rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 2 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vasaros mūšis

 

Ankstyvą rytą Vasaros auksinės
Virš mano kiemo avinėlis plaukė –
Sparnuotas, garbanotas, baltaplaukis –
Dangaus – pačiu giliausiu – vandenynu.

 

Bet pasirodė du ginkluoti, rūstūs
Laivai juodi, iš Vakarų ir Šiaurės
Ir susidūrė jie virš kiemo mūsų,
Norėdami šią dieną užkariauti,

 

Atimt iš paukščių ir vaikų visuomenės
Saulutę – ryto bilietą į kiemą –
Perkūnijom ginkluotos dvi kariuomenės,
Bet aš linkėjau pralaimėt abiem joms.

 

Ir užvirė dar nematytas mūšis
Danguj tarytum knygose Diuma, –
Visi visi tupėjom susigūžę –
Kas po stalu, kas po lapu kieme,

 

Ir tapo rytas panašus į naktį,
Tik blyksteldavo sprogę sviediniai,
Ir vėjai – keturi pasiuntiniai –
Net švilpdami stogais kaip katės lakstė.

 

…Nutilo mūšis viršum mano kiemo,
Ir nežinau aš, kas tenai laimėjo –
Tik avinėlis verkė visą dieną —
Gal sužeistas, gal jam sparnus skaudėjo?..

 

Juozas Erlickas

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 8 valandos
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

TURISTINIS LANKSTINUKAS

taip,čia – Lietuva

čia nieko nėra, vieni debesys

 

niūrūs šėmi padarai sunkiažvilgsniai

neaišku kieno sutvėrimai

 

išmokyti slankiot užuolankom, keisti

pavidalus, burtis gaujon

 

ar į kaimenes, veistis be saiko

ir lyt ir grumėt ir žaibuoti

 

bet šiaip jau geriečiai

 

be jų, sako, tai jau tikrai

čia nieko nėra, na – retsykiais –

 

dvigubos vaivorykštės

 

Donaldas Kajokas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 8 valandos
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Dainos tekstas...

Я однажды забыл, что я — Бог,
И, конечно, забыл, что ты — тоже!
Я пытался, но вспомнить не мог,
Почему мы с тобой так похожи.
Я забыл, что всё то, что вокруг,
Мы когда-то придумали сами.
Вместе мысленно создали замкнутый круг,
Чтобы странствовать под небесами.
Припев:
Я беру гитару и улетаю
В те края, где буду жить после жизни.
В Бога я не верю, я Бога — знаю:
Это Он придумал все мои мысли,
Все немыслимые мои мысли…
Я забыл, что не будет Суда,
И что, в принципе, Суд — невозможен,
И что путь, всех пришедших сюда,
Бесконечен, прекрасен и… сложен.
И, в награду за весь этот вздор,
Я вдруг вспомню, что я — Неба житель,
И что каждый — себе режиссёр, и актёр,
И суфлёр и, конечно же — зритель!
Припев:
Я беру гитару и улетаю
В те края, где буду жить после жизни.
В Бога я не верю, я Бога — знаю:
Это Он придумал все мои мысли,
Все немыслимые мои мысли…
Я беру гитару и улетаю
В те края, где буду жить после жизни.
В Бога я не верю, я — знаю:
Это Он придумал все наши мысли,
Все немыслимые мысли…
Я однажды забыл, что я — Бог…
Виктор Третьяков

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 2 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Lengva

 

Tavo siela - lengva liepos sėkla

vėjo genama po visą pasaulį

 

skrendanti virš miestų

ir nusnigusių sodų

skubanti kur nors įsišaknyti.

 

- Tai kaip ten atrodome mes

iš viršaus? - klausiu tavęs, ir

tavo tylėjimas tarsi savaime atsako:

- Maži jūs atrodot,

juokingai maži jūsų rūpesčiai.

 

Lengva tavo siela - kaip meistro ranka,

pakilusi virš šachmatų lentos.

 

- Tai kas gero matyt iš aukštai? -

Iš tavo tylėjimo suprantu, kad kartais

sunku įžiūrėti: pražilę senukai atrodo

kaip nužydėjusių pienių laukai,

o nužydėjusių pienių laukai -

lyg vaikštantys pievoj pražilę senukai.

 

Tu - lengva liepos sėkla

ir nežinai žemės svorio

 

tu pasiimsi visą pasaulį

o man nieko neleisk su savimi išsinešti

viską ką paėmiau iš žemės

turiu grąžinti atgal su kaupu

 

šią liepą po lietaus

tu liepa sudygsi

žemėtose mano panagėse

 

Tu ramybę atrasi savo pačios pavėsyje -

man užteks tiktai prisimint tavo kvapą

 

Vainius Bakas

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 8 valandos
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Šiandien - poeto Gintaro Patacko gimtadienis!

 

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 2 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pajūrio vaikai

 

Pajūrio vaikai tarp smiltynų,

Virš varpinių, sodžių, kaimų.

        Užpustytų seniai.

Vis dar gaudžia tie bokštai.

       Dar pinasi dainos

Tarp tilto polių, žuvėdros sparnų

         Ir bangų,

Kur putoti undinių plaukai

Lengvi ir išdrikę ant smėlio

           Po kojom

Pajūrio vaikų - juos sukarpo

Ir leidžia lyg aitvarus

Spindintį gintaro kvapą

           Toli ir giliai.

Į paširdžius varpų,

Lai neša, tegu įsiamžina

Medžių kvape, pilkšvoje smiltyje,

Žirgelių jūros žvangėjime,

Smilgos stiebe, glėby

Debesuotų bangų.

 

Justina Aleknavičiūtė

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 8 valandos
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

VAKARAS JŪROJ

Saulė leidžias. Dega jūra.
Tirpsta jos krantai.
Lyg žuvėdrą, baltą burę
Tolumoj matai.

Kur skubi, paklydęs laive?
Nepalik manęs!
Mus bangose naktį gaivią
Žvaigždės glamonės.

1936.XII.19.

Nėris, Salomėja

 

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 8 valandos
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

***

stiprybe mano vos tik tu mirei

ir baimė kad kažką vis negerai

darau staiga išnyko tarsi kumštis

kai jį atgniauži ir lieti lėtai

galiukais pirštų lyg šventovę tai

kas vos prieš mirksnį vertė susigūžti

 

Donaldas Kajokas

 

Krūmas lietuje

 

Lyja. Vis dar lyja, nesiliauna...

Brydės lietlašių per lango stiklą.

 

Tiek paguodos: apiplauna

krūmą - tą lakštingalų sakyklą.

 

Donaldas Kajokas

 

 

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 2 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Yra toks pasaulis:

Kur kasmet esi nereikalingas.

Tau rašo:

Esi svarbiausias. Rūpinamės tavimi.

Bet vieno mažo dalyko - šiltesnio

                               žodžio - stinga.

Nustoji kovot ir traukies

Lyg mažas šunelis šalin.

Šalin nuo amsinčių garsiai.

Ak, tas pasaulis ne mano.

Aktorių nebeliko.

Arba - vaidina visi.

Ir dideliam pasauly,

Tarsi mažutėj salėj,

Slepies su savo ašara.

Nes svetimas sau esi.

 

Robertas Danys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 2 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vasaros naktis

 

Sidabro tvenkiny pabudo keistos gėlės:
lėtai praviro dideli, balti žiedai,
ir suposi viršum gelmės, kaip vėlų
rugpjūčio vakarą sušvitusių aukštai,
juodam danguj, pavargusių didžiulių žvaigždžių
šalti, lediniai atspindžiai.

Jos suposi visai, visai lėtai... jos žaidė
sidabro tvenkiny viršum juodos gelmės...
Per taures ritosi lašai kaip žvaigždės,
ir per lapus vanduo, kaip tolima giesmė.

Aš nežinau, šiandieną kas aidėjo: galbūt vanduo,
galbūt rugpjūčio žvaigždės erdvėje.
Arba galbūt žmogus iš lygumų atėjęs,
nustebintas keistų žiedų tvenkinyje,
ir liūdintis, kad tuoj ateis ruduo
ir visa mirs, galbūt jisai stovėjo
kur nors juodam šakų šešėlyje
ir verkė mirusios dienos.

 

 

Henrikas Nagys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 2 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Šešioliktoji idilė

Auksinis vasaros naktų kvepėjimas

 

Rankos kvepia dar medumi ir dobilu,
ir rūbuose – žolių lapeliai ir vakaro vėsa.
Kaip tilsta... Kaip kelias rūkas...
ir paskutiniai kibirų skambėjimai,
melžėjų šūkesiai, svirčių girgždėjimas
ties mediniais vandenio loviais,
toli, kitapus guobų.

 

Ir bernai jau iš laukų, nujoję arklius,
grįžta šalta vakaro rasa, nešdamiesi
rankose apinasrius,
ir, sustoję vidury kiemų,
klausos, kaip nuo liepų krinta grambuoliai,
kaip kažikur, iš už kelinto vienkiemio,
susėdę būreliu, po vakarienės, kiemuose
dainuoja moterys.

 

Vėžių žvejotojai susirenka tinklus
ir patyliai, šnekėdamiesi, eina išilgai upes,
braidydami po šlapią žolę; ar sugulę
žiūri jie aukštyn į Paukščių Kelią,
į krintantį ant pievų rūką, klausydamiesi
girgždančių svirčių ar vienišo
ir pravažiuojančio keliu vežimo.

 

Pamažu tačiau nutils ir kibirų skambėjimas,
suguls galvijai, ir paskutinieji
kluonuos traukiamų mašinų braškesiai,
ir durų varstymas, nutils avių bliovimas, –
tik vasaros naktis, tik Paukščių Kelias
švies viršum sodybų, viršum
įkaitusių, šiltų laukų.

 

Tačiau ir pačioje tyloj, pačioj nakty
nenutils griežlių šaukimas dobilų laukuos,
ir tolimas kurklių ūkimas, skardus gausmas
plauks viršum laukų,
ir dar ilgai budės pusiau sumerktos akys,
pro plonas daržinių lentas
klausydamos auksinio vasaros nakties skambėjimo,
tiktai, sugulę upių pakraščiuos,
subedę ajerynuose savo tinklus,
ilgai pakrantėse budės dar vyrai,
žiūrėdami į šviečiantį rugpjūčio dangų.

 

Jonas Mekas

Semeniškių idilės, 1948 m.

admin
admin portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 mėnesis 2 savaitės
Prisijungė: 11/16/2007 - 00:39

Ant vasaros kaklo šermukšniai jau noksta.
Pažvelk į gamtos besikeičiantį mostą,
į pritilusį paukštį, į augalo rimtį,
į viską, ką galima skint arba rinkti:
o, vargšas pasauli, o blunkančios spalvos –
kaip dygo, kaip kilo, žydėjo, sūpavos!
kaip žaidė gyvybė, kaip nokdama brendo,
ieškodama ryšio – visuotinio, bendro!
Ir kaip ji apstulbo pajutus, supratus,
kad buvo tiktai įviliota į spąstus –
į formą, kuri kas akimirką trupa,
į vasarą /varge!/ begėdiškai trumpą.
už mūsų žydėjimo valandas karštas,
už beprotišką mūs nužengimą į žemę:
nužengę – vadinasi, ir nusižengę.

ant vasaros kaklo šermukšniai jau noksta

Just. Marcinkevičius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 2 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Užsimiršimas paskutinę vasaros dieną

 

Valtis plūduriuoja ežero įlankoje prie nendrių.

Paskutinė rugpjūčio diena. Valtyje sėdžiu aš.

Klykteli praskrendantis suopis ir staiga supranti,

koks trapus metas yra besiartinantis ruduo:

augalija, kandžiojama šalnų, ims keisti savo

spalvą, kol liks tik tušu ant lapkričio kartono

išpiešti medžių kamienai ir perregimos šakos,

ir imsi suprasti, kad praėjo dar vieni metai.

Ir jeigu manysime, kaip moko Rytų religijos,

kad žmogus yra vandens lašas begalinio

vandenyno akivaizdoje ir jo lemtis mirštant -

tapti vandenynu, tai, kol esame gyvi, nešame

nelygstamą savasties naštą. Ir ta našta, kartais

labai sunki, prašosi atidedama į šalį, kaip šią

akimirką, kai, irstydamasis valtimi, užmiršau

save ir tapau ežero tyla, grįždamas į pirmapradę

Visatos ištaką. Užsimiršęs susiliejimas su gamta,

mažoji mirtis, atpalaiduoja sielos mėšlungį

ir, praėjus beasmenei akimirkai, tampi truputį

kitoks, pasiryžęs toliau nešti savasties naštą.

 

Augustinas Dainys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 2 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Juodosios avelės

 

Baltos lankos, juodos avys –

Kas išmano, tas jas gano...

Aš, lankon ton atkeliavęs:

– Šen – šaukiu – avelės mano!..

 

Bet avelės ima bliauti,

Laksto, sukasi ratu.

Negaliu aš jų pagauti –

Pabandyk gal tu.

 

Būrį tų juodų avelių

Jei mokėsi prijaukinti,

Suskambės miela dainelė –

Šilta bus net sniegui krintant.

 

Apie saulę, apie gėlę,

Apie katiną iš cirko...

Rasa kėlė pasagėlę,

Pasagėlė – žirgą...

 

Apie mamą ir tėvelį,

Tuos, kurie kalnely guli...

Apie tai, kaip du gaideliai

Baltus žirnius kūlė...

 

Jei dainelės klausos gėlės,

Jeigu ją drugeliai vaikos –

Tu avelių piemenėlis,

Strazdo mažas vaikas...

 

Juozas Erlickas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 2 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

O jau tada kai išeisi

 

o jau tada kai išeisi

į didelį tuščią kelią

vėjai keturi pasitiks

žvarbūs keturi išlydės

 

matysi vis tolstančią saulę

švytintį baltą debesį

dulkes sunkias ant batų

pilkas ant praeities

 

o jau tada kai išeisi

į mažą tolstančią saulę

vėjai nupūs tavo liūdesį

gaivūs nuo tavo blakstienų

 

švytintį baltą kelią

didelį tuščią debesį

alkį tiesiog ir troškulį

su savimi pasiimk

 

Alvydas Šlepikas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 2 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Tenai, kur aš gyvenu,

Gyvena vaikystė ir pasaka.

Tenai apsistojus draugystė

Ant sienų užrašus rašo.

Ten senas suoliukas prie lango,

Kur sėdi vaikai ir piešia.

Ten auga medis nulaužtas,

Ant žemės lapai suplėšyti.

Ten kabo senos sūpynės,

Pakabintos gero senelio.

Ten vaikai susėdę medy

Pigias saulėgrąžas valgo.

Ten senas apgriuvęs butas.

Ten lovos rožėtais užtiesalais.

O senas languotas pledas

Gal ir dabar dar ant sofos guli.

Ten į duris beldžias berniukas

Ir laiko rankoj saldainį.

Tenai kiekvieną mielą vakarą

Neįtikėtinai žiba žvaigždės.

Tenai, kur aš gyvenu,

Mane visada surasit.

Tarp svetimų ir keistų žmonių

Naktimis mergaitė vaikšto.

Ten, kur aš gyvenu,

Amžiams bus palikti

Senas suoliukas prie lango,

Kur sėdi vaikai ir piešia,

Augantis medis nulaužtas,

Išmėtyti lapai suplėšyti.

Tenai, kur aš gyvenu,

Miestas vadinas keistai.

Tu puikiai pažįsti tą miestą.

To miesto vardas -

Namai.

 

Justina Aleknavičiūtė

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 8 valandos
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Dar gyvi, dar mato tie langai,
Pro kuriuos vaikystėj viskas tikra.
Medžių šakos lyg ilgi nagai
Visą naktį grabalioja stiklą.

Ir nubėga kūnu šiurpulys
Lyg per seną kūdrą šaltas vėjas
Iš pat ryto langas ima lyt,
Kol vienam kamputy prašviesėja.

Tiek valytų, lopytų, šveistų,
Užkamšytų, paremtų balanom.
Jau nėra tokių šviesių
Ir tokių pilnų langų kaip mano.

Įsiremsi būdavo akim
Ir su lango kryžium susiliesi
Ir jau niekas nepajėgs atimt,
Ką suspėsi akimis paliesti.

Naktį jie pasislenka arčiau,
Mėnesiena kaip sapnais užkloja.
Ką mačiau ir ko dar nemačiau
Aš už viską tiems langams dėkoju.

Nes ir šiandien vaikiškai ilgai
Dar žiūriu į viską pro jų stiklą.
Jie gyvi. Jie mato tie langai,
Tik pro juos, deja, ne viskas tikra…

(Justinas Marcinkevičius, Langai)

 

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 2 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ruduo

 

patiklioms žvaigždėms

audžia vorai tinklus bet

blaškosi juose

tik karstelėję medžių lapai

 

kokios gilios naktys

net paukščiai

nebepasiekia jų dugno

 

pasvirom vienas prie kito

tarytum du

elektros stulpai

suartame lauke

 

Raimondas Jonutis

***

mane

tardo ruduo

 

peleninėje

smilksta

neužgesintos valandos

 

pripilu

stiklinę prietemos

ir geriu

užsimerkęs

 

languose

lietaus grotos

ir jaučiu

kaip miegas

uždeda man antrankius

 

Raimondas Jonutis

 

***

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 2 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Rudens fragmentas


Kai vėjas tau ilgai ir sunkiai šaukia
Ir ima vasaros dienas rudens šalna lankyt,
Tu sėdi po senu medžiu prieš platų lauką
Ir iš vaikystės saulės nuotykius renki.

Girdėjai - skundžiasi kažkas: gyvenimas jam neprasmingas...
Dabar jis skundžiasi - prasmės per daug...
Ir verkia, būdamas per daug laimingas,
Nebegalėdamas tos laimės pavadint vardu.
Ir liūdna tau, kad į laukus išėjęs basas
Ir prie liemens prigludęs, mirštant rudeniui lape,
Norėtum dar kažką be galo pasakoti
Ir pasakojimu išsekti lyg upe.

Alfonsas Nyka-Niliūnas

 

https://www.youtube.com/watch?v=vinqMB4S0Ig

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 8 valandos
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

sau

Būti kuo esu
rašyt į savo
sąsiuvinius
savo tulpes
sodinti
išmokt savo Dievą
ir save tikėti
savimi šypsotis
savyje nešiotis
buvimą savąjį
kiekvienais metais
kiekvieną pavasarį
ant savo stogo
sėdėti
karklo gausmą
sugerti
nesutilpti kišenėje
sienų
eit nosim į priekį
ne užuomina
ne užuomina
laikrodžių tiksėjime
nepražydusių gubojų
keliais į Dievo užantį
plaukti.

Eglė Bazaraitė

 

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 2 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Neverta sielvartauti dėl randų.

Jais pažymėtos visos mūsų klaidos,

kurias kartoti kvaila ir graudu.

Blogiau yra, kai nebegyja žaizdos.

 

Atrodo, kad užsiveria, bet ne –

lyg smegduobės įgriūna, atsikloja,

pašnekesy, darbe ir net sapne

užgautos ir sujudintos kraujuoja.

 

Nesmerkim aimanų ir nevertais

žaizdotų nelaikykime, – jiems skauda.

Neva kiti didžiuojasi randais,

bet nuo žaizdų kraujuojančių tik rauda.

 

Algimantas Mikuta

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 8 valandos
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Aušros vartai

 

tavo puošnios karališkos garbanos

palytėtos po vargetų arkomis

elgetėlės žvilgsniu spalio rankomis

tavo garbanos varganos varganos

 

Donaldas Kajokas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 2 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Tą akimirką krentantis angelas

Džiaugės vėjo šnarėjimu, yrančiom

                                        plunksnom.

Žemėje, manė, visi obuoliai - nevalgomi.

Žemėje girdisi meile širdelės tuksinčios.

 

Ir tik vėliau, pilkame kvadrate,

Kiemo įkalintas galvą į dangų pakėlė.

O virš mažos figūrėlės plona šakele

Mėgavos rausvas pakibęs rudens obuolėlis.

 

Ir nutipeno gatve gal ne angelas, gal jau

                                                   žmogus.

Gal net nei vienas, nei kitas. Nežinomi

                                              pokštai

Mums, kai juos krečia beribis dangus.

Galgi todėl taip ir ropščiamės į savo

                                              bokštus.

 

Kad tik aukščiau. Kad tik arčiau debesies.

Nors ne dangus, bet vis vien kažkas gero

                                              ir minkšto.

Nes nebepavyksta pabėgt nuo savos

                                            prigimties

Būt kur minkščiau. Ir kur vienas jautiesi

                                          lyg pirštas.

 

Kur savyje angelėlio jau nebematai,

O savyje dar šėtono nenori įvardint.

Taip ir supies debesy, kol suyra namai -

Tai, ką svajonėse kūrei nuo kritimo

                                           išvargintas.

 

Robertas Danys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 2 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

ruduo pirmiausia ateina pas lapus

 

ruduo pirmiausia ateina pas lapus

ir tik nuo jų oras rusvai pakvimpa

įsilieja į mus ir sulėtina kraujo tėkmę

 

ankstyvų žibintų švytėjimas

ant gervių arba laukinių žąsų pilvų

ryškia juosta driekias per dangų

 

drėgni vakarai vis drąsiau

sėdasi ant blyškių dienų pakraščio

nieko daugiau tik vieniems kituose prasmegti

 

minkštais judesiais išsupti

švelnų dvigubą pramygį

pamurkti migdytis įsiglausti

 

rudenėti

 

Anna Maria GOŁAWSKA

(iš lenkų kalbos vertė Birutė Jonuškaitė)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 8 valandos
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Užrakintas

      Iš ilgesio visa tai

      Sigitas Parulskis

spalio rytas bet lyg kambarys

užu lango keleivis ir ūkas

o ūke tam it saulės lašiukas

virpa lapas jau kris ar nekris

 

ilgesy užrakintas raktu

kurį toliuosna nešas ruduo

tu ką nors supranti? suprantu

kas iš to

 

Donaldas Kajokas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 2 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

tada ir pasikalbam

 

langai

ir naktį

bando

nenutylėti šviesos

 

tada ir pasikalbam

 

Vytautas Kaziela

***

vien todėl

mėginu išsiveržti

iš čia

kad save ir kitus

įtikinčiau

 

už kūno

yra šviesa

už kūno

yra paprasčiau

nepaklysti

 

Vytautas Kaziela

***

už durų

imu girdėti

jau išmirė viskas

 

o šičia

dar krebždam

nelyg prismeigti vabalai

 

siūlas jaučiu nenutrūko

gyvenimas eina

bet kam visa tai

ir dėl ko

nežinai

 

Vytautas Kaziela

***

ėjo keliu sustojo

stovi skersas

galugerkly

 

būna kai ašaros baigias

o kalba

neprasimuša

 

būna kai žodis lūžta

netgi į dulkes

sutrupa

 

būna išlieka randas

kai atmintį

užsiuva

 

Vytautas Kaziela

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 2 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kam ir po kiek šį pasaulį?..

Regis, įgavome prasmę,

Kai į mažutę saują

Sėmėme didelę esmę...

Regis, dainas dainavom?

Ak, koks duslus buvo aidas...

Ir, prieš akis raibuliavo

Blaškėsi užverstos gaidos.

Regis, gal nė nebuvom

Gimę tikrai gyventi.

Regis, tiktai užsukom

Čia pasibūti lyg šventėj...

 

Robertas Danys

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 8 valandos
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

***

netol kleboniškio miškelio, prie neries, kairiau karjero žvyro

tikslesnis adresas: pirmasis laiškas korintiečiams - va tenai

ir gyvenu šį gaivų rytmetį su šunele, su saule, su jaunais

žvirblėnais krūmuose - it su miela tingia sėkme kuri pražilo

seniai seniai

 

D. Kajokas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 2 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Džiaugsmas

 

Viską žinai. Kelio karštus akmenis

Ir sužiedėjusios plutos skonį.

Į kapo duobę 

Numestos žemės šaltį tarp pirštų.

Ir prie nesurasto kapo 

Verkiančią savo svajonę.

 

Viską žinai, kas buvo atimta.

Viską žinai, kas buvo duota.

Ir netikėjime išnešiotą tikėjimą,

Ir kraujo ugnį neužpūstą

Vėjų naktį speiguotą.

 

Viską žinai, kas buvo.

Viską žinai, ko nebus.

Skaitai - visai be ašarų - 

Ašarom prirašytus lapus.

 

Viską žinai. Todėl ir džiaugsmą žinai.

Džiaugsmą bėgančios saulėn žolės.

Saulės džiaugsmą - žolę pakelti.

Ir savo džiaugsmą - 

Kojomis žemę paliest.

 

Džiaugsmą - 

Išgirst per pusnį žemės širdies plakimą,

Jaust palei kaklą drėgną pavasario vėją,

Lapkričio lietų sugerti kaip topolis nuogas,

Kvėpuoti medum tarp mūrų liepų alėjoj.

 

Džiaugsmą žinai - didesnį už savo ašarą.

Didesnį už sočias rankas,

Už šypseną savo mažytę.

Džiaugsmą - 

kaip žemės likimą,

Džiaugsmą - 

kaip pašaukimą

Mylinčiom savo akim

Pasaulį visą matyti.

 

Janina Degutytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 2 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Gyvybe, o vienintele lyg šitie pirštai,
Kurie į birią smiltį sutrupės, –
Išėjusių gaili, sunku tau juos pamiršti.
Ir tavo laikas eižės, dils, trumpės.

 

Koks keistas vėjas siautėja už lango.
Kažkas lyg verkia prie senos obels.
Šio būvio naštą, brangią ir nelengvą,
Nuolankiai nešiu, kol galva nubals.

 

Neklausiu, kas lemties ribas nustato. –
Kas buvo duota, kas atimta ir vėl, žinai.
Pasaulis šėlsta. Žemė lyg žaizda visatoj.
Tik pasiguosk, kad čia – ne amžinai,

 

Gyvenime tu mano, vienas tu, tylusis...
Kaip žaibas ryto skliautuos toks ūmus –
Žmonijai siųstas ženklas. Tik suklusiu.
Visi šventieji, jūs melskitės už mus.

 

Aldona Elena Puišytė

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 8 valandos
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Tylioji naujiena

 

duobėje stenėdami ištaria: dienos bėga tuščiai

kas vakarą tūkstančiai kraupiai stenėdami ištaria:

bėdinos dienos bėga tuščiai ir į niekur

nemato kaip ten kur skliautai aukštybių

pablyškus žvaigždikė šypsos pro maršką:

 

kas mirksnį

vis mažiau

laukti

 

D. Kajokas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 8 valandos
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Toji valanda

 

matyt ne ta dar valanda atėjo

matyt kad ši tik nuojauta anos

kuri iš laiko urvo suriaumos

nepaisydama pranašų bet tėve

ta valanda matyt dar neatėjo

 

matyt ne ta dar valanda atėjo

kuri mus užpučia kaip liepsną kad paskui

kai nieko jau ir nebelieka sieloj

įpūstų vėlei kaip žariją vėjas

ir gintų baisią ugnį tam danguj

kuris nepaiso net tavęs bet tėve

gal ji jau neateis jei neatėjo

 

d. kajokas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 8 valandos
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Skurdus

 

visi daiktai yra tavo atspindys

visi telefono skambučiai yra tavo riksmo aidas

visi lapkričiai yra tavo mirties repeticija

bet yra ir vargas tam kas tuo įtikės

visos vienatvės bus jo

 

d.kajokas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 8 valandos
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

***

Потанцуйте со мной, господин листопад,

Хоть немного, один только вечер.
Уверяю вас, клён будет этому рад,

Ведь недаром он вами замечен.


Потанцуйте со мной, господин полумрак,
Погасите дневные светила,

Как к лицу вам осенне-торжественный фрак!
Ах, надеюсь, я вас не смутила?


Потанцуйте со мной, господин небосклон,
Только звёзд не роняйте сиянья,
За внимание ваше мой низкий поклон -
Сколько ж в осени очарования!

 

Анна Абакумова

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 2 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Nežinau kam piešiau

   Šitą piešinį, šitą gyvenimą.

Nežinau kam rašiau

   Savo laiškus, lig šiol neišsiųstus.

Vis dažniau ne pabaisos,

   O buvusios dienos vaidenasi.

Prie ko prisiglausti?

   Ir kam, lyg mažam, pasiskųsti?

Mažas žvirblelis

    Stebi pro langą mane.

Mažas žvirbleli, kalbu

    Tau pro stiklą be žodžių.

Jeigu jau tau nebaisi

    Mano žodžių minia -

Tai ir pats sau nebaisus

    Aš savo paveiksle atrodau...

 

Robertas Danys

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 8 valandos
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Vakar minėjome rašytojos Jurgos Ivanauskaitės gimitadienį.

Aidas Marčėnas jai mirštant parašė atsisveikinimo eilėraštį:

„todėl keliaukim drąsiai nusiteikę,

kad jei nėra ten vartų, tai nereikia,

bet jei yra tie vartai, tai vartus

 

atkels, pašluos ir pasitiks prie vartų,

nes mes kietai gyvenom vieną kartą

kaip du kartus, kaip keturis kartus“

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 2 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kaštonų tonai

 

Pavargusios širdies dar girdis tonai:

duslusis do dulsvasis žemės do

o parkuose tik vėjai ir kaštonai

ir amžinas ir amžinas ruduo

 

ir lietūs - pirštai lapkričio - kasnakt

garsiau barbena į raudonas čerpes

sapnai per šviesūs man bijau apakt

neišsigąsk miegosiu atsimerkęs

 

o mano vyzdžiuos atšvaitai vaikystės

švieselėm žaidžia gęstančiom iš lėto

vos mirkteli ir gėlės ima vysti

ant tų senų išblukusių tapetų

 

žiedai raukšlėjas vos tik prasiskleidę

neišsigąski jei šalia nubusi

o aš atgręšiu savo tikrą veidą

ar tau atsuksiu tamsiąją jo pusę:

 

mėnulio krateriai teik laiko noko votys

o iš tikrųjų aš labiau norėjau

kasnakt daugiau su mirusiais sapnuotis

išmokti kalbą akmenų ir vėjų

 

ir šitokį vėlyvą sausą rudenį

balsai iš ryto skamba: kelkis eiki

it medį purtai niekaip nepabudini -

„gyvenimą taip pramiegosi vaike“

 

nebesistenk vis viena nepažadinsi

prašau ramybės užgesinkit šviesą

čia stoja amžinas rudens sekmadienis

diena į naktį susisupus. Dviese.

 

Vainius Bakas

Puslapiai

Norėdami komentuoti prisijunkite arba užsiregistruokite

Susiję įrašai