Poezijos skyrelis

1320 posts / 0 new
Paskutinis pranešimas
rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vasaros mūšis

 

Ankstyvą rytą Vasaros auksinės
Virš mano kiemo avinėlis plaukė –
Sparnuotas, garbanotas, baltaplaukis –
Dangaus – pačiu giliausiu – vandenynu.

 

Bet pasirodė du ginkluoti, rūstūs
Laivai juodi, iš Vakarų ir Šiaurės
Ir susidūrė jie virš kiemo mūsų,
Norėdami šią dieną užkariauti,

 

Atimt iš paukščių ir vaikų visuomenės
Saulutę – ryto bilietą į kiemą –
Perkūnijom ginkluotos dvi kariuomenės,
Bet aš linkėjau pralaimėt abiem joms.

 

Ir užvirė dar nematytas mūšis
Danguj tarytum knygose Diuma, –
Visi visi tupėjom susigūžę –
Kas po stalu, kas po lapu kieme,

 

Ir tapo rytas panašus į naktį,
Tik blyksteldavo sprogę sviediniai,
Ir vėjai – keturi pasiuntiniai –
Net švilpdami stogais kaip katės lakstė.

 

…Nutilo mūšis viršum mano kiemo,
Ir nežinau aš, kas tenai laimėjo –
Tik avinėlis verkė visą dieną —
Gal sužeistas, gal jam sparnus skaudėjo?..

 

Juozas Erlickas

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 13 valandų
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

TURISTINIS LANKSTINUKAS

taip,čia – Lietuva

čia nieko nėra, vieni debesys

 

niūrūs šėmi padarai sunkiažvilgsniai

neaišku kieno sutvėrimai

 

išmokyti slankiot užuolankom, keisti

pavidalus, burtis gaujon

 

ar į kaimenes, veistis be saiko

ir lyt ir grumėt ir žaibuoti

 

bet šiaip jau geriečiai

 

be jų, sako, tai jau tikrai

čia nieko nėra, na – retsykiais –

 

dvigubos vaivorykštės

 

Donaldas Kajokas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 13 valandų
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Dainos tekstas...

Я однажды забыл, что я — Бог,
И, конечно, забыл, что ты — тоже!
Я пытался, но вспомнить не мог,
Почему мы с тобой так похожи.
Я забыл, что всё то, что вокруг,
Мы когда-то придумали сами.
Вместе мысленно создали замкнутый круг,
Чтобы странствовать под небесами.
Припев:
Я беру гитару и улетаю
В те края, где буду жить после жизни.
В Бога я не верю, я Бога — знаю:
Это Он придумал все мои мысли,
Все немыслимые мои мысли…
Я забыл, что не будет Суда,
И что, в принципе, Суд — невозможен,
И что путь, всех пришедших сюда,
Бесконечен, прекрасен и… сложен.
И, в награду за весь этот вздор,
Я вдруг вспомню, что я — Неба житель,
И что каждый — себе режиссёр, и актёр,
И суфлёр и, конечно же — зритель!
Припев:
Я беру гитару и улетаю
В те края, где буду жить после жизни.
В Бога я не верю, я Бога — знаю:
Это Он придумал все мои мысли,
Все немыслимые мои мысли…
Я беру гитару и улетаю
В те края, где буду жить после жизни.
В Бога я не верю, я — знаю:
Это Он придумал все наши мысли,
Все немыслимые мысли…
Я однажды забыл, что я — Бог…
Виктор Третьяков

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Lengva

 

Tavo siela - lengva liepos sėkla

vėjo genama po visą pasaulį

 

skrendanti virš miestų

ir nusnigusių sodų

skubanti kur nors įsišaknyti.

 

- Tai kaip ten atrodome mes

iš viršaus? - klausiu tavęs, ir

tavo tylėjimas tarsi savaime atsako:

- Maži jūs atrodot,

juokingai maži jūsų rūpesčiai.

 

Lengva tavo siela - kaip meistro ranka,

pakilusi virš šachmatų lentos.

 

- Tai kas gero matyt iš aukštai? -

Iš tavo tylėjimo suprantu, kad kartais

sunku įžiūrėti: pražilę senukai atrodo

kaip nužydėjusių pienių laukai,

o nužydėjusių pienių laukai -

lyg vaikštantys pievoj pražilę senukai.

 

Tu - lengva liepos sėkla

ir nežinai žemės svorio

 

tu pasiimsi visą pasaulį

o man nieko neleisk su savimi išsinešti

viską ką paėmiau iš žemės

turiu grąžinti atgal su kaupu

 

šią liepą po lietaus

tu liepa sudygsi

žemėtose mano panagėse

 

Tu ramybę atrasi savo pačios pavėsyje -

man užteks tiktai prisimint tavo kvapą

 

Vainius Bakas

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 13 valandų
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Šiandien - poeto Gintaro Patacko gimtadienis!

 

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pajūrio vaikai

 

Pajūrio vaikai tarp smiltynų,

Virš varpinių, sodžių, kaimų.

        Užpustytų seniai.

Vis dar gaudžia tie bokštai.

       Dar pinasi dainos

Tarp tilto polių, žuvėdros sparnų

         Ir bangų,

Kur putoti undinių plaukai

Lengvi ir išdrikę ant smėlio

           Po kojom

Pajūrio vaikų - juos sukarpo

Ir leidžia lyg aitvarus

Spindintį gintaro kvapą

           Toli ir giliai.

Į paširdžius varpų,

Lai neša, tegu įsiamžina

Medžių kvape, pilkšvoje smiltyje,

Žirgelių jūros žvangėjime,

Smilgos stiebe, glėby

Debesuotų bangų.

 

Justina Aleknavičiūtė

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 13 valandų
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

VAKARAS JŪROJ

Saulė leidžias. Dega jūra.
Tirpsta jos krantai.
Lyg žuvėdrą, baltą burę
Tolumoj matai.

Kur skubi, paklydęs laive?
Nepalik manęs!
Mus bangose naktį gaivią
Žvaigždės glamonės.

1936.XII.19.

Nėris, Salomėja

 

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 13 valandų
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

***

stiprybe mano vos tik tu mirei

ir baimė kad kažką vis negerai

darau staiga išnyko tarsi kumštis

kai jį atgniauži ir lieti lėtai

galiukais pirštų lyg šventovę tai

kas vos prieš mirksnį vertė susigūžti

 

Donaldas Kajokas

 

Krūmas lietuje

 

Lyja. Vis dar lyja, nesiliauna...

Brydės lietlašių per lango stiklą.

 

Tiek paguodos: apiplauna

krūmą - tą lakštingalų sakyklą.

 

Donaldas Kajokas

 

 

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Yra toks pasaulis:

Kur kasmet esi nereikalingas.

Tau rašo:

Esi svarbiausias. Rūpinamės tavimi.

Bet vieno mažo dalyko - šiltesnio

                               žodžio - stinga.

Nustoji kovot ir traukies

Lyg mažas šunelis šalin.

Šalin nuo amsinčių garsiai.

Ak, tas pasaulis ne mano.

Aktorių nebeliko.

Arba - vaidina visi.

Ir dideliam pasauly,

Tarsi mažutėj salėj,

Slepies su savo ašara.

Nes svetimas sau esi.

 

Robertas Danys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vasaros naktis

 

Sidabro tvenkiny pabudo keistos gėlės:
lėtai praviro dideli, balti žiedai,
ir suposi viršum gelmės, kaip vėlų
rugpjūčio vakarą sušvitusių aukštai,
juodam danguj, pavargusių didžiulių žvaigždžių
šalti, lediniai atspindžiai.

Jos suposi visai, visai lėtai... jos žaidė
sidabro tvenkiny viršum juodos gelmės...
Per taures ritosi lašai kaip žvaigždės,
ir per lapus vanduo, kaip tolima giesmė.

Aš nežinau, šiandieną kas aidėjo: galbūt vanduo,
galbūt rugpjūčio žvaigždės erdvėje.
Arba galbūt žmogus iš lygumų atėjęs,
nustebintas keistų žiedų tvenkinyje,
ir liūdintis, kad tuoj ateis ruduo
ir visa mirs, galbūt jisai stovėjo
kur nors juodam šakų šešėlyje
ir verkė mirusios dienos.

 

 

Henrikas Nagys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Šešioliktoji idilė

Auksinis vasaros naktų kvepėjimas

 

Rankos kvepia dar medumi ir dobilu,
ir rūbuose – žolių lapeliai ir vakaro vėsa.
Kaip tilsta... Kaip kelias rūkas...
ir paskutiniai kibirų skambėjimai,
melžėjų šūkesiai, svirčių girgždėjimas
ties mediniais vandenio loviais,
toli, kitapus guobų.

 

Ir bernai jau iš laukų, nujoję arklius,
grįžta šalta vakaro rasa, nešdamiesi
rankose apinasrius,
ir, sustoję vidury kiemų,
klausos, kaip nuo liepų krinta grambuoliai,
kaip kažikur, iš už kelinto vienkiemio,
susėdę būreliu, po vakarienės, kiemuose
dainuoja moterys.

 

Vėžių žvejotojai susirenka tinklus
ir patyliai, šnekėdamiesi, eina išilgai upes,
braidydami po šlapią žolę; ar sugulę
žiūri jie aukštyn į Paukščių Kelią,
į krintantį ant pievų rūką, klausydamiesi
girgždančių svirčių ar vienišo
ir pravažiuojančio keliu vežimo.

 

Pamažu tačiau nutils ir kibirų skambėjimas,
suguls galvijai, ir paskutinieji
kluonuos traukiamų mašinų braškesiai,
ir durų varstymas, nutils avių bliovimas, –
tik vasaros naktis, tik Paukščių Kelias
švies viršum sodybų, viršum
įkaitusių, šiltų laukų.

 

Tačiau ir pačioje tyloj, pačioj nakty
nenutils griežlių šaukimas dobilų laukuos,
ir tolimas kurklių ūkimas, skardus gausmas
plauks viršum laukų,
ir dar ilgai budės pusiau sumerktos akys,
pro plonas daržinių lentas
klausydamos auksinio vasaros nakties skambėjimo,
tiktai, sugulę upių pakraščiuos,
subedę ajerynuose savo tinklus,
ilgai pakrantėse budės dar vyrai,
žiūrėdami į šviečiantį rugpjūčio dangų.

 

Jonas Mekas

Semeniškių idilės, 1948 m.

admin
admin portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 21 valanda
Prisijungė: 11/16/2007 - 00:39

Ant vasaros kaklo šermukšniai jau noksta.
Pažvelk į gamtos besikeičiantį mostą,
į pritilusį paukštį, į augalo rimtį,
į viską, ką galima skint arba rinkti:
o, vargšas pasauli, o blunkančios spalvos –
kaip dygo, kaip kilo, žydėjo, sūpavos!
kaip žaidė gyvybė, kaip nokdama brendo,
ieškodama ryšio – visuotinio, bendro!
Ir kaip ji apstulbo pajutus, supratus,
kad buvo tiktai įviliota į spąstus –
į formą, kuri kas akimirką trupa,
į vasarą /varge!/ begėdiškai trumpą.
už mūsų žydėjimo valandas karštas,
už beprotišką mūs nužengimą į žemę:
nužengę – vadinasi, ir nusižengę.

ant vasaros kaklo šermukšniai jau noksta

Just. Marcinkevičius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Užsimiršimas paskutinę vasaros dieną

 

Valtis plūduriuoja ežero įlankoje prie nendrių.

Paskutinė rugpjūčio diena. Valtyje sėdžiu aš.

Klykteli praskrendantis suopis ir staiga supranti,

koks trapus metas yra besiartinantis ruduo:

augalija, kandžiojama šalnų, ims keisti savo

spalvą, kol liks tik tušu ant lapkričio kartono

išpiešti medžių kamienai ir perregimos šakos,

ir imsi suprasti, kad praėjo dar vieni metai.

Ir jeigu manysime, kaip moko Rytų religijos,

kad žmogus yra vandens lašas begalinio

vandenyno akivaizdoje ir jo lemtis mirštant -

tapti vandenynu, tai, kol esame gyvi, nešame

nelygstamą savasties naštą. Ir ta našta, kartais

labai sunki, prašosi atidedama į šalį, kaip šią

akimirką, kai, irstydamasis valtimi, užmiršau

save ir tapau ežero tyla, grįždamas į pirmapradę

Visatos ištaką. Užsimiršęs susiliejimas su gamta,

mažoji mirtis, atpalaiduoja sielos mėšlungį

ir, praėjus beasmenei akimirkai, tampi truputį

kitoks, pasiryžęs toliau nešti savasties naštą.

 

Augustinas Dainys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Juodosios avelės

 

Baltos lankos, juodos avys –

Kas išmano, tas jas gano...

Aš, lankon ton atkeliavęs:

– Šen – šaukiu – avelės mano!..

 

Bet avelės ima bliauti,

Laksto, sukasi ratu.

Negaliu aš jų pagauti –

Pabandyk gal tu.

 

Būrį tų juodų avelių

Jei mokėsi prijaukinti,

Suskambės miela dainelė –

Šilta bus net sniegui krintant.

 

Apie saulę, apie gėlę,

Apie katiną iš cirko...

Rasa kėlė pasagėlę,

Pasagėlė – žirgą...

 

Apie mamą ir tėvelį,

Tuos, kurie kalnely guli...

Apie tai, kaip du gaideliai

Baltus žirnius kūlė...

 

Jei dainelės klausos gėlės,

Jeigu ją drugeliai vaikos –

Tu avelių piemenėlis,

Strazdo mažas vaikas...

 

Juozas Erlickas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

O jau tada kai išeisi

 

o jau tada kai išeisi

į didelį tuščią kelią

vėjai keturi pasitiks

žvarbūs keturi išlydės

 

matysi vis tolstančią saulę

švytintį baltą debesį

dulkes sunkias ant batų

pilkas ant praeities

 

o jau tada kai išeisi

į mažą tolstančią saulę

vėjai nupūs tavo liūdesį

gaivūs nuo tavo blakstienų

 

švytintį baltą kelią

didelį tuščią debesį

alkį tiesiog ir troškulį

su savimi pasiimk

 

Alvydas Šlepikas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Tenai, kur aš gyvenu,

Gyvena vaikystė ir pasaka.

Tenai apsistojus draugystė

Ant sienų užrašus rašo.

Ten senas suoliukas prie lango,

Kur sėdi vaikai ir piešia.

Ten auga medis nulaužtas,

Ant žemės lapai suplėšyti.

Ten kabo senos sūpynės,

Pakabintos gero senelio.

Ten vaikai susėdę medy

Pigias saulėgrąžas valgo.

Ten senas apgriuvęs butas.

Ten lovos rožėtais užtiesalais.

O senas languotas pledas

Gal ir dabar dar ant sofos guli.

Ten į duris beldžias berniukas

Ir laiko rankoj saldainį.

Tenai kiekvieną mielą vakarą

Neįtikėtinai žiba žvaigždės.

Tenai, kur aš gyvenu,

Mane visada surasit.

Tarp svetimų ir keistų žmonių

Naktimis mergaitė vaikšto.

Ten, kur aš gyvenu,

Amžiams bus palikti

Senas suoliukas prie lango,

Kur sėdi vaikai ir piešia,

Augantis medis nulaužtas,

Išmėtyti lapai suplėšyti.

Tenai, kur aš gyvenu,

Miestas vadinas keistai.

Tu puikiai pažįsti tą miestą.

To miesto vardas -

Namai.

 

Justina Aleknavičiūtė

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 13 valandų
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Dar gyvi, dar mato tie langai,
Pro kuriuos vaikystėj viskas tikra.
Medžių šakos lyg ilgi nagai
Visą naktį grabalioja stiklą.

Ir nubėga kūnu šiurpulys
Lyg per seną kūdrą šaltas vėjas
Iš pat ryto langas ima lyt,
Kol vienam kamputy prašviesėja.

Tiek valytų, lopytų, šveistų,
Užkamšytų, paremtų balanom.
Jau nėra tokių šviesių
Ir tokių pilnų langų kaip mano.

Įsiremsi būdavo akim
Ir su lango kryžium susiliesi
Ir jau niekas nepajėgs atimt,
Ką suspėsi akimis paliesti.

Naktį jie pasislenka arčiau,
Mėnesiena kaip sapnais užkloja.
Ką mačiau ir ko dar nemačiau
Aš už viską tiems langams dėkoju.

Nes ir šiandien vaikiškai ilgai
Dar žiūriu į viską pro jų stiklą.
Jie gyvi. Jie mato tie langai,
Tik pro juos, deja, ne viskas tikra…

(Justinas Marcinkevičius, Langai)

 

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ruduo

 

patiklioms žvaigždėms

audžia vorai tinklus bet

blaškosi juose

tik karstelėję medžių lapai

 

kokios gilios naktys

net paukščiai

nebepasiekia jų dugno

 

pasvirom vienas prie kito

tarytum du

elektros stulpai

suartame lauke

 

Raimondas Jonutis

***

mane

tardo ruduo

 

peleninėje

smilksta

neužgesintos valandos

 

pripilu

stiklinę prietemos

ir geriu

užsimerkęs

 

languose

lietaus grotos

ir jaučiu

kaip miegas

uždeda man antrankius

 

Raimondas Jonutis

 

***

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Rudens fragmentas


Kai vėjas tau ilgai ir sunkiai šaukia
Ir ima vasaros dienas rudens šalna lankyt,
Tu sėdi po senu medžiu prieš platų lauką
Ir iš vaikystės saulės nuotykius renki.

Girdėjai - skundžiasi kažkas: gyvenimas jam neprasmingas...
Dabar jis skundžiasi - prasmės per daug...
Ir verkia, būdamas per daug laimingas,
Nebegalėdamas tos laimės pavadint vardu.
Ir liūdna tau, kad į laukus išėjęs basas
Ir prie liemens prigludęs, mirštant rudeniui lape,
Norėtum dar kažką be galo pasakoti
Ir pasakojimu išsekti lyg upe.

Alfonsas Nyka-Niliūnas

 

https://www.youtube.com/watch?v=vinqMB4S0Ig

Puslapiai

Norėdami komentuoti prisijunkite arba užsiregistruokite

Susiję įrašai