Trumpi išmintingi pasakojimai

432 posts / 0 new
Paskutinis pranešimas
rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Jeigu gėlę paslėpsi kambaryje, kad nei saulė, nei vėjas negalėtų jos pasiekti, tu, gali būti, nuspręsi, kad ją apsaugojai. Bet tu ją naikini, tu ją žudai.

Žinoma, tu viską darai su geriausiais ketinimais, juk už namo sienų per daug vėjo, saulės ir lietaus ir tu nori apsaugoti švelnų pumpurą. Taigi, tu jį slepi savo miegamajame, uždarai visas duris ir langus. Gėlė numirs.

Ji gali išsiskleisti, kai ją sušildo saulė, kai ji ima šokti vėjyje, ji atsivers po to, kai išsimaudys lietuje, po to, kai pasikalbės su žvaigždėmis. Gėlė priklauso vieniui ir atsiveria, kai jos šaknys įsiskverbia giliai į vientisumą.

Žmogus lieka tik pumpuru, jo palaima lieka tik pumpuru todėl, kad jis per daug nerimauja dėl savo saugumo, bijo pavojų, nestabilumo, rizikos. Jis laiko save nustatytose ribose, laiko save užrakintą už apsauginės sienos. Taip jis tampa kaliniu.

Gyvenimas negali būti nepavojingu, kitaip jis ne gyvenimas. Rūpindamiesi saugumu, mes prarandame galimybę atsiverti. Bijodami mirties mes prarandame nemirtingumą. Priimti iššūkį ir, džiaugiantis juo, eiti pasitikti pavojaus, nuotykio - štai kas paverčia gyvenimą palaima. Tik narsios sielos žino, kas yra Dievas. Aš jus mokau drąsos, narsos, mokėjimo rizikuoti. Aš jus mokau gyvybingumo.

 

Ošo „Vakarinės meditacijos“ (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

„...Yra moterų, kurioms pasisekė. Pabučiuotos dangaus, jos gimsta patraukliomis ir viskas jose traukia žvilgsnį – ir veidas, ir figūra, ir judesiai. Tėvai visada jas vadino „savo princesėmis“. O mamos būdavo pavyzdys savo moteriškomis puošmenomis ir miela šypsena.

   Bet yra moterų, kurioms nepasisekė. Sudėtingas grožis, sudėtinga padėtis šeimoje. Tėvai joms teigė, kad svarbiausia – protas. Jų mamos visą gyvenimą kūprinosi po sunkių krepšių našta, vilkėdamos vis tą pačią suknelę. Jų tėvas joms niekada nesakė komplimentų. Vietoj pirmųjų pasimatymų jos užsidirbdavo pirmuosius pinigus. Ir užaugo – mąslios, sudėtingos, be koketiškų šilko suknelių su siaurutėmis petnešėlėmis. Ir jas labai retai kviečia į pasimatymus.

   Tada šioms moterims tenka visko mokytis savarankiškai. Pragariškas darbas – išauginti savyje visiškai naują moterį: lengvą, viliojančią, žaismingą. Išmokti vertinti ne tik savo protą, bet ir kūną. Išmokti mėgautis savimi veidrodyje. Išmokti šypsotis, tiesiog einant gatve. Išmokti klausytis mėgstamos muzikos ir juoktis iš vyriško sąmojo. Pakeisti visus gyvenimo primestus įpročius. Ir, nežiūrint Dievo duotų sąlygų, leisti sau – būti gražia...“

 

Tamriko Sholi „Moters viduje“ (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

3 dvasingumo dėsniai

 

1. Nustokite save smerkti – tai pirmasis dvasingumo dėsnis.

Nekaltinkite nei savęs, nei kitų. Nustokite save kaltinti: „Aš negeras“, „Aš to nepadarau kaip reikia“, „Aš turiu tokią silpnybę“.  Gyvenime vyksta geri ir nelabai geri dalykai. Jeigu jūs nuolat kaltinate save, tai prarandate savo šypseną ir pasitikėjimą. Tada sukyla pyktis ir nusivylimo jausmas, o tai palanki terpė atsirasti smurtui. O smurtas iššaukia suicidines tendencijas.

2. Nustokite smerkti kitus: kiekvienas žmogus yra tiesiog paštininkas, pristatantis laišką, siuntinį, kuris skirtas jums.

Jei užsakydamas aštrų čili padažą jūs tikitės saldaus, tai kaltė ne žmogaus, kuris tai jums atneša. Jeigu norite kam nors pasakyti apie jo klaidą, padarykite tai supratingai, o ne piktai. Pasakykite jam apie tai įtikinamai, bet su šypsena ir užuojauta.

3. Visas pasaulis – jūsų šeima, mes neturime priešų. Tai trečias dvasingumo dėsnis.

Jeigu negalite priimti viso pasaulio kaip savo šeimos, tai pradėkite nuo: „Aš neturiu priešų“. Tada į jūsų gyvenimą ateis ramybė... ir niekas negalės iš jūsų jos atimti.

 

Sri Sri Ravi Shankar - dvasinis mokytojas

(vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

PASAKYTI „NE“

dar kartą apie gebėjimą atsisakyti

 

Prieš daug metų aš nemokėjau sakyti „ne“. Aš labai bijojau pasipriešinti aplinkiniams. Man atrodė, kad jei sau leisiu atsakyti kai ko nors prašo, manimi neišvengiamai nusivils. Manęs nebemylės draugai ir pažįstami.

Taip ir įvyko! Kai apsisprendžiau ir ėmiau sakyti „ne“ draugams, pažįstamiems ir kolegoms... DAUGUMA MANIMI NUSIVYLĖ. KAI KURIE IŠ TIKRŲJŲ ĖMĖ MANĘS NEMĖGTI.

Bijojau ne veltui.

Niekam nepatinka, kai jam atsako. Tiesiog neįtikėtina, kaip smarkiai galima pykti ant to, kuris griauna tavo planus, atsisako tavo pasiūlymų, ir iš viso, tau sako „ne“.

Tai galima suprasti. Ir aš pykstu, kai man atsako. Mums patinka gauti tai, ko prašome. Mums patinka, kai duoda tai, apie ką užsimename, ko reikalaujame.

Taip jau mes sutverti.

Bet reikalas tame, kad man nepakanka jėgų patenkinti absoliučiai visus: emociškai ir fiziškai. Aš negaliu iki begalybės duoti tai, ko prašo. Negaliu visada ir visiems sakyti, kad sutinku.

Galbūt, jūs irgi.

Aš bandžiau būti gera ir sutikti, kol buvo jėgų. Bet aš nesusidorojau. Žmonės norėjo daugiau ir daugiau. Niekas nesilaikys mano galimybių ribų, jeigu aš neparodysiu, kur jos yra.

Taip jau mes sutverti.

Todėl nusprendžiau sakyti „ne“.

Daug žmonių laikui bėgant iškrito iš mano bendravimų rato. Jie pyko dėl mano nesukalbamumo ir elgėsi taip, tarsi būčiau jiems kažką skolinga.

Pagalvojau: na ir tebūnie.

Žinoma, aš nusiminiau! Bet mane guodė tai, kad kai kurie pažįstami ir draugai manęs nepaliko. Šie nuostabūs žmonės nusprendė mane mylėti bet kokiu atveju. Net jei neskiriu jiems viso savo laiko. Jie išliko. Nežiūrint to, kad laikas nuo laiko girdėdavo „ne“.

Tai patys artimiausi ir man brangiausi žmonės. Jų mažiau, nei anksčiau, bet jie artimesni ir svarbesni. Šie žmonės panašūs į mano dabartinį gyvenimą: sveiką, protingą ir prasmingą.

Kartais ir jie man sako „ne“. Bet aš ir toliau juos myliu. Netgi, gali būti, kad labiau, nei anksčiau, nes mane žavi jų mokėjimas ginti savo ribas.

 

Elizabet Gilbert (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

„Kartą vienas žmogus man parašė: „Man labai norėtųsi skirti daugiau laiko dvasinei praktikai, tačiau, patys suprantate, - žmona, darbas, vaikai...“. Jis, matyt, dar nesuvokia, kad jo šeima ir darbas ir yra dvasinė praktika, be to sunkesnė ir naudingesnė pagal rezultatus, nei meditavimas ant snieguotų Himalajų viršūnių. Aš žinau, apie ką kalbu, nes už mano pečių – ir viena, ir kita.

Gyvenimo kasdienybė – geriausia dvasinė mokykla. Pagal tai, kiek ryškėja jūsų atspindys kasdienybės veidrodyje, jūs vis giliau pažįstate ir priimate save tokį, koks esate. Mokydamiesi iš realių savo poelgių pasekmių – įgyjate išminties, taip reikalingos asmeninio ir dvasinio augimo kelyje.

Dvasinė praktika prasideda ant žemės, ne danguje.

Šis supratimas mane nušvietė vieną rytą, prieš ketvirtį amžiaus, kai tyliai sėdėdamas meditavau. Tuo metu priėjo mano trejų metukų dukrytė Holli ir timptelėjo už kelnių klešnės, reikalaudama dėmesio. Aš atsakydamas piktai sušnypščiau: „Neliesk manęs, aš medituoju!“. Ir tuoj pat supratau, kad praleidau tai, kas svarbiausia visoje dvasinėje praktikoje: apkabinti savo dukterį tuo metu buvo kur kas svarbiau, negu vieną po kitos kartoti mantras.

Kai žmonės užduoda abstrakčius klausimus apie laiką, erdvę arba reinkarnaciją, aš atsakydamas būtinai jų klausiu, kaip reikalai su mankšta, sveika mityba, miegui skirtu laiku ir gerumu santykiuose su kitais.“

 

Dan Millman (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Aš gyvenu 

 

Vienas žmogus pasiteiravo mokytojo Bokudžiū:

- Kokia yra jūsų religinė praktika?

Mokytojas atsakė:

- Aš gyvenu įprastą gyvenimą - tokia mano praktika. Kai jaučiu alkį - valgau. Kai jaučiuosi pavargęs - einu miegoti.

Išgirdęs tokį atsakymą žmogus nustėro:

- Bet juk tame nėra nieko neįprasto.

Bokudžiū atsakė:

- Čia visa esmė - nėra nieko neįprasto. Trokštantys kažko netikėto yra egoistai.

Tačiau toks atsakymas netenkino klausiančiojo:

- Tačiau juk taip daro visi: kai alkani - valgo, kai pavargę - miega...

Mokytojas nusijuokė ir pasakė:

- Ne. Kai jūs valgote, kartu užsiimate šimtais kitų dalykų: galvojate, svajojate, įsivaizduojate, prisimenate. Kai aš valgau, tiesiog valgau: tuomet yra maistas ir nieko daugiau. Kai jūs miegate, jūs sapnuojate. Kai aš sapnuoju, tuomet yra sapnas, ir tiek. Nėra net Bokudžiū. Kai aš vaikštau, yra tik pasivaikščiojimas - jokio Bokudžiū - tik pasivaikščiojimas.

 

Balto lapo istorijos

(Dzeno pasakojimai)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Trumpa meno terapeuto instrukcija. Ką daryti, jei...?

 

Pavargai – piešk gėles.

Piktas – piešk linijas.

Skauda – lipdyk.

Nuobodu – užpildyk popieriaus lapą įvairiomis spalvomis.

Liūdna – piešk vaivorykštę.

Baisu – nerk vąšeliu arba daryk audinių aplikacijas.

Panikuoji – padaryk skudurinę lėlę.

Pasipiktinai – plėšyk popierių į smulkius skutelius.

Jauti nerimą – lankstyk origamius.

Nori atsipalaiduoti – piešk visokius raštus.

Svarbu ką nors prisiminti – piešk labirintus.

Jauti nepasitenkinimą – piešk paveikslo kopiją.

Esi neviltyje – piešk kelius.

Reikia kažką suprasti – piešk mandalas.

Reikia greitai atgauti jėgas – piešk peizažus.

Nori susigaudyti savo jausmuose – piešk autoportretą.

Svarbu įsiminti būseną – piešk spalvotas dėmes.

Jei reikia susisteminti mintis – piešk korio akis arba kvadratus.

Nori susigaudyti savyje ir savo troškimuose – kurk koliažą.

Svarbu sukoncentruoti mintis – piešk taškeliais.

Ieškant optimalios išeities iš situacijos – piešk bangas ir apskritimus.

Jauti kad „įstrigai“, o reikia judėti toliau – piešk spirales.

Nori susikoncentruoti tikslui – piešk tinklus ir taikinius.

-------------------

Bet gerai ir taip: pieškite kas piešiasi, nesusimąstydami. Ir jau bus lengviau. Nesvarbu kur, nesvarbu ant ko. Tai gali būti laikraščio skiautė, popierinė servetėlė, parduotuvės čekis. Tiesiog reikia TAI atiduoti.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ieškokite variantų

 

Sėdžiu jaukiame viešbučio, esančio vaizdingoje vietovėje, pušų apsuptyje, kambaryje. Karšta liepos diena. Sėdžiu ir klausausi įnirtingos kovos už gyvenimą, vykstančios už kelių žingsnių nuo mano fotelio, garsų.

Maža musė ant lango stiklo zirzia, beprotiškai bandydama išsiveržti iš nelaisvės, bet jėgos senka. Virpčiojantys sparneliai akivaizdžiai liudija šeimininkės strategiją: dirbti reikia įtemptai ir sunkiai, ir tada sugebėsi įveikti stiklą ir pateksi į laisvę.

Bet jėgos išeikvotos veltui, ir nėra vilties išsigelbėti. Kova su lango stiklu – dalis spąstų, kurie įtraukia vis labiau ir labiau. Ir kaip įtemptai musė stengtųsi įveikti stiklą, nėra jokių šansų sėkmei.  Bet vabzdys išsikėlė tikslą ištrūkti iš lango nelaisvės ir atkakliai to siekia.
Musė pasmerkta ir netrukus ant to lango stiklo ji numirs.

Tolimajame kambario kampe yra durys – jos atviros. Dešimt sekundžių skrydžio – ir tikslas gali būti pasiektas: musė atsidurtų laisvėje. Tik keletas sparnų mostų – ir spąstai atsivers, išleisdami musę į laisvę. Atrodytų, taip lengva ir paprasta...

Kodėl musė nebando surasti kito kelio išsigelbėjimui, o toliau daužosi į lango stiklą? Juk šis kelias be perspektyvos. Vabzdys neturi proto, jis negali išnagrinėti savo veiksmų variantų. Kelias, kurį pasirinko musė, veda į aklavietę, bet ji to nesupranta.

-------

Nuostata, kad reikia dirbti atkakliai ir įtemptai, ne visada teisinga, ir tikslų, kuriuos žmogus kelia sau, nepavyksta pasiekti. O kartais panašus mąstymo stereotipas tiesiog kenkia žmogui, šansus sėkmei sumažindamas iki nulio.

 

Prajs Pritčett (Price Pritchett)

vertimas
 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Išmintinga moteris

 

Man neseniai papasakojo istoriją apie mokslininką, kuris padarė kelis svarbius išradimus medicinos srityje. Interviu metu žurnalistas jo paklausė, kaip jis suprato, kad gali pasiekti daugiau, nei paprastas žmogus, kas jį išskiria iš kitų žmonių tarpo? Mokslininkas atsakė, kad, jo manymu, to pradmenys buvo vienoje pamokoje, išdėstytoje mamos, kai jam buvo dveji metai.  Jis bandė šaldytuve pasiekti pieno butelį, tas išslydo iš rankų, jo turinys užliejo visas virtuvės grindis – tikra pieno jūra!

Kai mama įėjo į virtuvę, vietoj to, kad imtų šaukti, moralizuoti ar bausti sūnų, pasakė: „Robertai, kokia nuostabią betvarkę padarei! Niekada nemačiau tokios didelės pieno balos. Ką gi, padaryta, tai padaryta. Jei nori, gali truputį pažaisti su pienu, o paskui viską sutvarkysim.“

Jis pažaidė, o po kelių minučių mama pasakė: „Supranti, Robertai, padarius purvyną, galų gale tenka jį sutvarkyti. Kaip tu nori tai padaryti? Su kempine, rankšluosčiu ar šepečiu? Ką pasirinktum?“ Jis pasirinko kempinę ir jie kartu išvalė išpiltą pieną.

Paskui mama pasakė: „Tai, kas čia įvyko, galima pavadinti nesėkmingu didelio pieno butelio nešimo dviem mažomis rankomis eksperimentu. Eikim į kiemą, pripilkim į butelį vandens ir pažiūrėsim, ar nėra būdo jį nešti neišmetant.“ Mažylis išsiaiškino, kad gali išlaikyti butelį neišmesdamas, jei paims už kaklelio prie pat dangtelio. Kokia puiki pamoka!

Toliau garsus mokslininkas pasakė, kad būtent tą akimirką suprato, kad neverta bijoti daryti klaidas. Priešingai, jis suprato, kad klaidos – tai galimybė sužinoti kažką naujo, o tai galų gale ir yra mokslinių eksperimentų esmė. Net jei eksperimentas nepavyksta, jo dėka mes dažniausiai sužinome kažką vertingo.

Kaip būtų puiku, jei visi tėvai reaguotų taip pat, kaip tada sureagavo Roberto mama!

 

Autorius: Džekas Kenfildas (Jack Canfield)

(vertimas)
 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Atrodo, aš pagaliau supratau Dievo pokštus.

Kaskart, kai ko nors bijau, nenoriu arba tingiu daryti, jis situaciją pateikia taip, kad man visgi tektų tai padaryti arba peržengti savo baimę. Iki tol, kol užsispyrusi išsisukinėju, man situacija kartojasi ratu. O kai tik aš sutinku - sėkmė garantuota. Pavyzdžiui, kaskart, kai bandau įgyvendinti kažką suplanuoto ir man kyla problemų, aš psichuoju, lyg jauna drakonė spjaudau ugnimi į artimuosius. Ir, savaime aišku, šios problemos man kils ir toliau ir dažniau, iki tol, kol neišmoksiu į jas reaguoti ramiai. Taip pokštauja Dievas.

Taigi faktas, kad maldose Dievui/Visatai/Gamtai niekada neverta prašyti to, ko beprotiškai trokšti arba bijai. Nes jei labai stropiai prašysi Dievą mylimo žmogaus, jis duos tokias situacijas, kuriose privalėsi išmokti susitvarkyti savarankiškai, mylėti save ir pamėgti savo vienatvę. O jeigu atkakliai prašysi namo prie jūros, tave persekios situacijos, kuriose privalėsi suvokti, kad laimė visai ne name. Ir kai tik iš tikrųjų tuo patikėsi, tuojau pat atsiras galimybė gyventi tokiam name.

Dievui reikalingas mūsų vidinis augimas, kuris neįmanomas neįveikiant savęs.

Niekada nieko neprašykite. Tik dėkokite už tai, kas yra. Už viską, kas yra.

 

Tamriko Sholi (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Žodžio jėga ir motinos išmintis

Kartą jaunasis Tomas Edisonas (Thomas Edison) grįžo namo iš mokyklos ir mamai padavė mokytojos laišką.

Mama su ašaromis akyse laišką perskaitė sūnui garsiai:

„Jūsų sūnus - genijus. Ši mokykla per maža ir čia nėra mokytojų, gebančių jį ko nors išmokyti. Prašytume, kad jį mokytumėte patys.“

Praėjus daug metų po motinos mirties T.Edisonas, tuo metu jau tapęs vienu didžiausių amžiaus išradėjų, peržiūrėjo seną namų archyvą ir aptiko tą laišką. Jis jį atsivertė ir perskaitė: „Jūsų sūnus - protiškai atsilikęs. Mes negalime toliau jo mokyti kartu su visais. Todėl rekomenduojame jį mokyti namie savarankiškai.“

Edisonas verkė kelias valandas. Paskui į savo dienoraštį įrašė: „Tomas Alva Edisonas buvo protiškai atsilikęs vaikas. Savo didvyriškos motinos dėka jis tapo vienu didžiųjų savojo amžiaus genijų.“

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Direktoriaus laiškas

 

Šį laišką mokinių tėvams parašė vienos Singapūro mokyklos direktorius.

Betgi taip norisi, kad jį perskaitytų visų pasaulio mokyklų mokinių tėvai.

 

„Brangūs tėvai. Jūsų vaikams greitai prasidės egzaminai. Žinau, kad jūs visi labai nerimaujate, norite, kad jie juos išlaikytų gerai.

Bet, prašau, atminkite: šiame egzamine tarp mokinių bus dailininkas, kuriam nėra būtinumo suprasti matematiką. Bus verslininkas, kuriam ne taip svarbi istorija ar anglų literatūra. Muzikantas, kuriam neprireiks chemijos. Sportininkas, kuriam fizinė kultūra svarbiau už fiziką.

Puiku, jei jūsų vaikas gaus gerus įvertinimus. Bet, prašau, jei taip neįvyks, neatimkite iš jų pasitikėjimo savimi ir savivertės.

Pasakykite jiems, kad tai normalu, kad tai tiesiog egzaminas. Jie sutverti daug reikšmingesniems dalykams gyvenime. Pasakykite jiems, kad kokie bebūtų jų pažymiai, jūs juos mylite ir jų neteisite.

Prašau, padarykite tai – ir tiesiog stebėkite, kaip paskui jie užkariaus pasaulį. Vienas egzaminas ar blogas pažymys neatims iš jų svajonės ir talento.

Ir, prašau, nemanykite, kad tik gydytojai ir inžinieriai vieninteliai laimingi žmonės planetoje.

 

Su geriausiais linkėjimais,

mokyklos direktorius“.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Mūsų gyvenimo angelai

 

  Dabar madinga sudarinėti sąrašus: pavyzdžiui, norų. Arba vertybių, kurias turi turėti artimas žmogus. Arba trūkumų, kurių reikia atsikratyti. Sąrašas gali būti labai sudėtingas ir painus.

   Rekomenduoju  vieną sąrašą pasilikti, svarbiausiąjį. Į jį surašyti žmones, kuriems sunkią minutę

galite paskambinti ar parašyti žinutę. Ir jie jums atsakys. O jeigu reikia – atskubės į pagalbą, bet kuriuo paros metu. Galbūt jie prikelti iš miego žiovaus. Galbūt susierzinę kažką burbės panosėje. Arba duos kvailus patarimus. Bet jie tikrai atsilieps ir tikrai atskubės. Ir jums nebus nesmagu jiems rašyti, net jei visus metus apie save nepriminėte. Ir skambinti nebus gėda. Paskui, galbūt, bus nejauku, bet sunkią minutę – nė kiek.

   Ir kiek gi žmonių bus tame sąraše? Štai. Nedaug. Gal vienas. Gal du arba trys. Jei sąrašą sudarinėsite sąžiningai, žinoma. Tai štai, su šiuo sąrašu eikite į bažnyčią, jeigu einate ten melstis – ir užprašykite maldų už šiuos žmones. Arba patys mintyse palinkėkite jiems sveikatos ir visko paties geriausio. Tas trumpas sąrašas – tai jūsų gyvenimas ir jūsų angelai. Be kitų sąrašų galima apsieiti, o be šio – niekaip. Be šito labai trumpo meilės ir ištikimybės sąrašo. Tik juo ir esame gyvi.  

 

A. Kirjanova (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

„Vakar per pietus iš namų paskambino mažasis ir baisiu balsu pranešė, kad „mes visai atsitiktinai, prisiekiu katinu, sudaužėme tavo foto aparatą“. Tarp kitko, su prisiektu katinu.

Foto aparatas buvo ant palangės ir, kaip maniau, niekam netrukdė. Bet, kai namie vaikas ir katinas, saugios vietos nėra. Kas ir buvo įrodyta.

Na, manau, grįšiu namo, ausis abiems nurausiu. O katinui ir dar kai ką. Nes jau pernelyg aktyvus, kai manęs nėra! Tuo labiau, kad tas foto aparatas dabar kainuoja daug. Žodžiu, jie sužaidė visai ne biudžetinį žaidimą.

Į mano klausimą, kas sudužo, liūdnas balsas paaiškino, kad „sudužo viskas“. Ir po visą kambarį skeveldros, skeveldros...

Mintyse foto aparatą palaidojęs ir pasakęs iškilmingą atsisveikinimo kalbą, vakare įgriūnu į namus, visas toks rūstus ir apsuptas teisingo nusikaltusiųjų baudimo auros. 

Persirengiau, nusiprausiau. Pasiklausiau, kaip „katinas ten šoko... o aš puoliau prie jo... o jis kaip šoko... aš jam padėti... o jis ten... o aš... o jis... ir nukrito foto aparatas. Štai“.

Na ką gi, sakau. Dabar teks visus tavo žaislus parduoti. Planšetę, telefoną, kolonėles, viską, kas ten dar yra, ir pirkti man naują foto aparatą.

Mažasis tik linktelėjo ir nuėjo į savo kambarį. Po kurio laiko matau, tempia kolonėles ant stalo. Kam? – klausiu. Rinksime pinigus naujam foto aparatui, sako. Ir visas toks liūdnas liūdnas...

Jam traumuotas kelis, jau trečią mėnesį niekur neina, namie mokosi. Tarp keturių sienų. Mes vis darbe, jis vienas su katinu. Na, mokytojai dar ateina. O berniūkščiui 9 metai, pats laikas šokinėti ir lakstyti kieme, o ne namie sėdėti. Pagalvojau apie tai, ir širdį suspaudė. Tegu bala viską, galvoju sau! Ir skeveldras kambary, ir tą suknistą foto aparatą. Dėl mokslų išbarsiu, jei ką. Už nevyrišką elgesį irgi. Už melą. O už šitą... Tegu prasmenga tos geležėlės ir stikliukai!

Už foto aparatą jam nieko blogo nepasakiau, nebariau, nebaudžiau. Tik paaiškinau, kad už sudaužyto foto aparato kainą galima visą jo kambarį „Lego“ konstruktoriumi išdėlioti. Įspūdis buvo.

O paskui prisiminiau, kaip būdamas 16, sudaužiau tėvo mašiną. Jis man leido per kaimą pravažiuoti, o aš į kelią išvažiavau. Sukdamas į šalikelę neapskaičiavau ir, pralėkęs pro tiltelį, įlėkiau į griovį. Snukis visas susitraukęs, mašinai nuo smūgio, man – iš baimės. Parėjau namo ir, pažindamas tėvą, laukiau stiprokų pliaukštelėjimų per organizmą. Jis pažiūrėjo į mane, tylėdamas apsirengė ir nuėjo prie mašinos, kuri vis dar stirksojo griovyje. Paskui atvažiavusiems policininkams paaiškino, kad pats vairavo ir nesuvaldė mašinos. O man nė pusės žodžio priekaištų. Tik paklausė – gyvas? Tai ir gerai...

Nė vienas sugadintas, tuo labiau netyčia, daiktas nevertas barnių tarp mylinčių žmonių. Ir ką man besakytų naminiai pedagogai-teoretikai, dabar aš pasielgiau teisingai. Kaip ir mano tėtis. Ir labai norėčiau tikėtis, kad esu panašus į jį. Ir ne tik šiuo poelgiu. Ir mano sūnus bus panašus į mane tuo gerumu, kuris yra manyje“.

 

Sergej Kobach (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vienas išmintingas senukas berniuką nusivedė į zoologijos sodą.

- Matai tas beždžionėles?

- Aha.

- Matai štai tą, kuri blaškosi ir ieško blusų pas kitas beždžionėles?

- Taip.

- Ši beždžionėlė „ieškotoja“!  Ji visas likusias laiko blusuota banda ir mėgina visas „išvalyti“.

- O kitos kaip?

- Nieko, tiesiog kartais kasosi. Arba nesikaso.

- O kas valo „ieškotoją“?

- Niekas. Todėl jinai – labiausiai blusuota...

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Į vaikystę porai valandėlių

 

Bet visgi – aš norėčiau pasilikti vaikystėje. Norėčiau važiuoti tramvajumi ir visiškai negalvoti, kodėl ir ko jis važiuoja, ir kodėl aplink tiek daug lagaminų, kuprinių, krepšių. Aš norėčiau sėdėti prie stalo, gerti skanų pieną ir užkąsti jį saldžiais sausainiais ir visiškai nesusimąstyti apie tuos gražius popierėlius, be kurių negalėčiau gerti šalto pieno ir užkąsti jį saldžiu sausainiu. Aš norėčiau eiti gatve ir visiškai negalvoti apie tai, kur einu ir kuri dabar valanda. Aš svajočiau įlipti į aukštą medį ir visiškai neprisiminti to, kad tai pavojinga, kad galima susilaužyti kaulus ir ilgai gulėti ligoninėje. Bet...

Bet mane jau išmetė spyriu į užpakalį ir pasakė – tu turi žinoti ir kodėl važiuoja tramvajus, ir kodėl aplink tiek daug lagaminų ir krepšių. Tu privalai galvoti apie gražius popierėlius, be kurių tu nevalgysi skanaus sausainio ir negersi šalto pieno. Tu negali nesusimąstyti apie tai, kur esi, kodėl tu ir kam tu. Ir nelipk į aukštus medžius, nes pavojinga...

Žmonės, aš viską suprantu. Tegu išspyrė, bet juk negali būti taip, kad nebūtų galima užeiti ten, kur reikia užeiti tokiais atvejais, ir užsisakyti – man, prašyčiau, vaikystę porai valandėlių.

- Dvigubą?

- Galima - dvigubą.

- Be debesėlių?

- Taip, bet su saulėtu lietučiu.

Ir, prašau, nereikia trukdyti. Aš – vaikystėje. Tiktai porai valandų.

 

Džimas Morisonas (Jim Morrison)

(vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

„Mačiau šiandien, viena labai sena močiutė

Stovėjo prie metro ir siūlė katiną visiems.

Aš priėjau. Galvojau – žmogui badas...

Norėjau pinigų nors kiek jai duot,

Bet būtumėt akis senutės matę!

„Paimkit katinėlį, man greitai mirti metas...“

 

Pasaulyje, kasdienių dulkių sūkury

Man netikėtai tapo tuščia.

Senutė ne savos mirties bijojo,

Nuo jos ji bandė gelbėt savo katinėlį...“

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pats trumpiausias mokėjimo bendrauti ir bendradarbiauti su žmonėmis kursas:

 

6 patys svarbiausi žodžiai: „Aš padariau klaidą ir tai pripažįstu.“

5 patys svarbiausi žodžiai: „Tu padarei labai gerą darbą.“

4 patys svarbiausi žodžiai: „Man visada malonu padėti.“

3 patys svarbiausi žodžiai: „Kokia tavo nuomonė?“

2 patys svarbiausi žodžiai: „Labai ačiū.“

1 pats svarbiausias žodis: „Mes.“

1 mažiausiai svarbus žodis: „Aš.“

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Dievas jam pasiūlė pačiam pasirinkti pro kurias duris įeiti - rojaus ar pragaro.

- Bet kaipgi aš galiu nuspręsti?

- Prisimink savo gyvenimą, - atsakė Dievas.

- Prieš penkis metus aš neišgelbėjau žmogaus, kuris skendo upėje. Tikriausiai, man į pragarą.

- Bet tas žmogus turėjo po metų suvažinėti tris vaikus. Taigi, viskas susiklostė gerai.

- Taip? Puiku! O dar metais anksčiau aš padėjau moteriai nešti krepšius ir ji suspėjo į traukinį.

- Tas traukinys paskui nuriedėjo nuo bėgių, moteris žuvo.

- Viešpatie, kaipgi aš tada nuspręsiu, kur man eiti?

- Lengva. Tik spręsti reikia ne pagal savo poelgius, o pagal savo ketinimus.

 

Tamriko Sholi (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kartą, kai Akbaras išplaukė į jūrą, prasidėjo stipri audra. Vienas iš vergų ėmė verkti ir spiegti iš baimės, nes jis niekada nebuvo plaukęs jūra, todėl labai išsigando. Jo klyksmas buvo garsus ir tęsėsi ilgai, kiti ėmė pykti ant vargšo.  Akbaras jau buvo pasiruošęs jį išmesti iš laivo. Tačiau jį sustabdė Barbalas:

- Leisk man jį nuraminti.

Sulig tais žodžiais jis liepė jūreiviams išmesti varguolį už borto. Vandenyje vergas rėkė dar smarkiau, ėmė rankomis taškyti vandenį.  Po kelių sekundžių Barbalas liepė jį įkelti į laivą. Atsidūręs denyje, vergas atsisėdo kampe ir nutilo.

Kai Akbaras paprašė Barbalą paaiškinti jo veiksmus, tas atsakė:

- Mes niekada nesuvokiame, kiek esame laimingi, kol nepatenkame į tikrą bėdą.

 

Indų sakmė (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Metodas 5 plius

 

Vienai negatyviai minčiai sugalvokite 5 pozityvias mintis ir jūs ne tik išvengsite jos įtakos, bet ir gerokai pagerinsite savo gyvenimą. Bet čia kalbame labiau apie mąstymą, nei apie trumpus pastebėjimus galvoje.

Štai pagrindinės metodo 5+ naudojimo instrukcijos:

-  Bet kokioje situacijoje galite surasti mažiausiai 5+, tai yra 5 pozityvias mintis. Jei jus aplankė nenorimos mintys, sukurkite joms 5 teigiamas mintis.

-  Ieškokite naudos. Ką naudingo jums duoda situacijos, mintys ar daiktai?

-  Ieškokite gero. Pavyzdžiui, pavėlavote į susitikimą? Gerai, kad turite kelnes, kad iš viso galėtumėt eiti į visokius susitikimus.

-  Pagalvokite, pamąstykite apie savo „pliusus“. Pamenate, mūsų pozityvios mintys stipresnės? Sukurkite reikiamas mintis. Mąstykite, medituokite.

-  Kiekvieną kartą, kai jums taps liūdna arba kels nerimą mintys, naudokite metodą 5+.

-  Jokiu būdu nesustokite, kol nesukursite būtent 5 pozityvių minčių vienai negatyviai. Jeigu jus kažkas nutraukė, susitvarkykite su tuo, paskui mintyse vėl grįžkite prie savo 5+ ir pabaikite iki galo. Visada užbaikite savo 5+.

 Jūs galite netikėti tuo, ką darote. Jei kursite teisingas mintis, gausite trokštamą rezultatą. Kaskart dauguma žmonių, kurie tai išbandė, buvo maloniai šokiruoti to, kaip tai veikia.

 

Niko Bauman

ištrauka iš knygos „Dėmesio sutelkimo jėga“

(vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ką nors susitikę, jūs galite tylomis pasiųsti jam palaiminimą, palinkėti laimės, džiaugsmo ir kuo daugiau juoko. Ši dovanojimo tylomis rūšis turi labai didelę jėgą. Vienas iš naudingų dalykų, kurio mane išmokė vaikystėje ir kurio aš išmokiau savo vaikus, - tai niekada neiti į kieno nors namus tuščiomis rankomis, niekada pas nieką neiti be dovanos.

Jūs galite pasakyti: „Kaip aš galiu duoti kitiems, jei šiuo metu man pačiam trūksta?“.

Jūs galite atnešti gėlytę. Vieną gėlytę.

Jūs galite atnešti raštelį ar atviruką, kurie kažką pasakys apie jūsų jausmus tam žmogui, pas kurį atėjote. Jūs galite atnešti komplimentą. Jūs galite atnešti maldą...

Priimkite sprendimą duoti, kur beeitumėte, su kuo besusitiktumėte. Kuo daugiau duodate, tuo daugiau pasitikėjimo, nuostabaus šio įstatymo veikimo dėka,  jūs įgyjate. O kai daugiau gaunate, jūsų galimybė duoti daugiau taip pat auga.

Mūsų tikroji prigimtis – gausa ir turtingumas, mes turtingi iš prigimties, nes gamta palaiko bet kokį mūsų poreikį ir troškimą. Mes nieko neprarandame, nes mūsų esmė – gryna potencija ir begalinės galimybės.

 

Dipak Čopra (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vilkai miršta vieniši

 

Vilkai miršta vieniši – tai tiesa.

Stiprūs žmonės gyvena vieniši ir miršta vieniši. Nors, tiesa, aplink daug žmonių.  Draugai, bičiuliai, kaimynai, kolegos...

Bet stiprus žmogus nesiskundžia, - sunegaluos truputį, pasilaikys už širdies, išgers tabletę. Ir toliau gyvena žmonių gerovei ir priešų pykčiui.

Tik jis negali prisiminti, kada paskutinį kartą jo klausė, kaip jis jaučiasi. Lyg ir nepriimta stiprius apie tai klausti. Priimta jiems išsakyti problemas ir prašyti pagalbos. Ir apie pinigus stiprių neklausia, gal reikia?

Gi aišku, ką jis atsakys: nereikia! Aš turiu daug!

Stiprų giria: koks tu stiprus! Toks šiaip sau pagyrimas, jei sąžiningai. O kartais ir pagirti pamiršta – visi priprato, kad jis visada gali pagelbėti ir pats savimi pasirūpinti.

Štai koks jis stiprus! Tiek išgyveno, ištvėrė, visus išgelbėjo, - ir nei skundo, nei ašarėlės! Imkite pavyzdį! O kam gi jam pasiskųsti? Pas ką paverkti?

O kas žino, ar neverkia stiprus žmogus naktį, nestaugia prieš mėnulį, vienišas vilkas?

Štai dar vienas išėjo – kalba pavymui: „Tai buvo stiprus žmogus!“. Todėl ir išėjo anksti.

Stiprus – tai delikatus, geras, viską laikantis savyje, kad tik nieko neapsunkintų, neapkrautų problemomis ir nusiminimais.

Ir joks jis ne vilkas. Nors labai romantiškai skamba. Tokius reikia saugoti, silpnais yra kam pasirūpinti. O stipriais – nėra kam.

 

Ana Kirjanova (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Indijoje viena neturtinga moteris kas rytą kepdavo du paplotėlius. Vieną šeimai, o kitą, papildomą, atsitiktiniam praeiviui. Antrąjį paplotėlį moteris visada padėdavo ant palangės, ir bet kuris pro šalį einantis žmogus galėjo jį pasiimti.

Kasdien, dėdama paplotėlį ant palangės, ji sukalbėdavo maldą už savo sūnų, išėjusį iš namų ieškoti geresnio gyvenimo. Daug mėnesių motina nieko nežinojo apie savo berniuką ir visada meldėsi, kad grįžtų gyvas ir sveikas.

Greit ji pastebėjo, kad kažkoks kuprius ateina kiekvieną dieną ir pasiima paplotėlį. Bet vietoj dėkingumo žodžių, tik sumurmėdavo: „Blogis, kurį darote, pasilieka su jumis, o gėris jums sugrįžta“, ir nueidavo tolyn.

Tai tęsėsi diena iš dienos. Nesulaukdama laukiamų dėkingumo žodžių, moteris jautėsi apgauta. „Kasdien tas kuprius šneka tą patį! Bet ką jis nori pasakyti?“
Kartą, būdama ypač susierzinusi, ji nusprendė su tuo baigti.

„Aš atsikratysiu šiuo bjauriu kupriumi!, - pasakė sau ir į paplotėlį įbėrė nuodų.

Bet kai ruošėsi jį padėti ant palangės, moters rankos sudrebėjo. „Ką gi aš darau?“ - pagalvojo ji. Ir nedelsiant nuodingą paplotėlį metė į ugnį, iškepė kitą ir padėjo ant palangės.

Kuprius, kaip įprasta, pasiėmė paplotėlį, murmėdamas tuos pačius žodžius: „Blogis, kurį darote, pasilieka su jumis, o gėris jums sugrįžta!“ ir nuėjo savo keliais, neįtardamas apie moters viduje siaučiančias emocijas.

Tą patį vakarą kažkas pasibeldė. Kai moteris atidarė duris, pamatė už jų stovintį savo sūnų. Atrodė jis baisiai: alkanas, liesas, silpnas, sudriskusiais rūbais. „Mama, tiesiog stebuklas, kad aš čia! Aš buvau vos už mylios nuo namų, bet buvau toks alkanas, kad nualpau. Tikriausiai būčiau numiręs, bet būtent tada kažkoks senas kuprius ėjo pro šalį ir buvo man toks geras, kad atidavė savo paplotėlį. Jis pasakė, kad tai vienintelis jo maistas visai dienai, bet jis mato, kad man jo reikia labiau, nei jam“.

Kai moteris išgirdo šiuos žodžius, jos veidas išblyško ir ji atsirėmė į duris, kad neparkristų. Ji prisiminė užnuodytą rytinį paplotėlį. Juk jei nebūtų jo sudeginusi, jos sūnus būtų negyvas!
Štai tada moteris suprato žodžių prasmę: „Blogis, kurį darote, pasilieka su jumis, o gėris jums sugrįžta!“

-----------------

Istorijos moralas: stenkitės daryti gera visada, netgi jei to dabar niekas nevertina.

 

(internetas, vertimas)
 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Nesvarbu, kokią dainą sau panosėj niūniuoji rytais, tegu tik jinai dovanoja tau sparnus visai dienai.

Nesvarbu, kiek didelis tavo namas, tegu tik jame dažnai šypsomasi ir greit atleidžiamos nuoskaudos.

Nesvarbu, kokius gyvūnus myli, svarbu tik, kad neskriaustum tų, kurių nėra tarp tavo numylėtinių.

Nesvarbu, ar gyveni vienas, ar didžiulėj šeimoj, svarbu, kad gyvenimą jaustum  ne kaip emocijų ir garsų sąvartyną, o kaip persiliejančių spalvų pojūčių harmoniją.

Neturi reikšmės, ką apie tave kalba „visi aplink“, svarbu, ką žinai apie save pats ir tie, kurie geria vandenį iš tavo išdegintų ąsočių.

Ir nesvarbu koks yra kevalas, - gyvos širdies daina, skambanti po juo, kuri pažadina sušilti ir atsiliepti kitas širdis - štai kas iš tikrųjų turi reikšmės.

 

Al Sneg (vertimas)

*

Vieną pamoką aš išmokau dar teatro mokykloje.

Mokytojas mūsų paklausė: „Ką jums reiškia būti karaliene?“.

Visi lenktyniaudami ėmė aiškinti apie laikyseną, autoritetą.

Jis pasakė: „Ne, tai yra tai, kaip keičiasi atmosfera kambaryje, kai Jūs ten įeinate!“

Mano patarimas: neeikvokite tiek daug laiko rūpesčiams apie tai, ar ideali jūsų oda arba ar priaugote kilogramą.

Susimąstykite, ką iš viso padarėte šiame gyvenime, ką turite savo rankose.

Jūs turite priimti savo amžių, tai, kad kasmet tampate vyresni. Gyvenimas toks neįkainojamas!

Kai pradedate netekti žmonių aplink save, tai suprantate, kad kiekviena diena yra dovana jums.

 

Meryl Stryp (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ar matei, kaip be jokios priežasties bėgioja, šūkauja ir šoka vaikas? Jis nieko neturi. Paklausk jo: „Kodėl tu toks laimingas?“, - ir jis negalės atsakyti. Jis pagalvos, kad tu išprotėjai. Argi reikia priežasties, kad būtum laimingas? Vaikas bus šokiruotas, kad tas „kodėl“ iš viso atsirado. Jis gūžtels pečiais, nubėgs savo reikalais, vėl šoks ir dainuos. Jis nieko neturi. Jis dar ne premjeras, ne prezidentas, ne Rokfeleris. Visas jo turtas – tai kelios kriauklelės ar akmenėliai, kuriuos jis pasiėmė ant jūros kranto. Štai ir viskas.

 

Ošo (vertimas)

*

Ar kada nors girdėjote, kaip dainuoja Žvaigždės? Vienos Žvaigždės skamba kaip varpeliai, kitos dainuoja kaip fleitos, trečios skamba kaip varpai...

Ir visgi yra Žemėje žmonių, kurie girdi žvaigždes. Jie jas girdi ne ausimis... Tie žmonės Žvaigždžių muziką girdi Širdimi. Kai Žvaigždė jaučia, kad jos klausosi kažkieno Širdis, ji atitrūksta iš savo vietos ir krinta žemyn susitikti su ta Širdimi. Kartais Žvaigždės skeveldros visgi atskrenda iki Žemės atmosferos, tada tamsiame danguje mes matome Žvaigždžių lietų. Sudega Žvaigždė, bet nesudega jos muzika. Ji krinta į Žemę ir patenka į žmonių Širdis. Būna, žmogus net nesupranta, iš kur jo širdyje atsirado muzika. Muzika prašosi į išorę. Ją reikia sudainuoti. Ir jis ją dainuoja Širdimi.

Klausykitės savo Širdies!

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Leidimas būti... paprastu.

 

Tai yra gerai - būti paprastu, vidutiniu ir normaliu žmogumi. Daryti viską, kas įmanoma ir žinoti, kad to pakanka. Patirti nesėkmę. Pabandyti kažką padaryti ir tėkštis veidu žemyn. Būti netobulu. Būti adekvačiu, ne išskirtiniu ir ne ypatingu.

Bet kuriuo atveju, tu patrauklus ir nuostabus. Tavo žmogiškos ribos ir trūkumai Visatos akyse gražūs ir tobuli. Nustok spausti save, trokšdamas būti didžiu ir pačiu geriausiu, pačiu sėkmingiausiu, pačiu mylimiausiu, ir laimink save už tai, kad tu būtent toks, koks esi.

Suvok, ši radikali savimeilė neturi nieko bendro su „pasidavimu“ arba „pasitenkinimu mažu“; iš tiesų, tai džiugaus, laisvo ir turtingo gyvenimo pagrindas.

Būk paprastas ir šok gyvenimo stebukle.

 

Džeff Foster

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Patylėti kartu su Dievu

 

Mums reikia mokytis melstis, bet nebūti prašinėtojais, o susitikti su Dievu. Tai yra atsistoti prieš Dievą vakare, rytą ar bet kada ir pasakyti: Viešpatie, aš žinau, kad Tu visur esantis, Tu visur, Tu ir čia, ir aš - Tavo akivaizdoje; tai tikras stebuklas! Galima, aš su Tavimi truputį pasėdėsiu, ir vietoj to, kad Tau kalbas sakyčiau, tiesiog patylėsiu su Tavimi?..

Jūs žinote, kaip kartais būna, draugai susitinka, sėdi prie židinio. Atėjo vakaras. Pradžioje gyvas pokalbis, paskui pokalbis darosi tylesnis, gilesnis, o paskui netgi kalbėtis nesinori, nes taip gera būti kartu. Ir draugai sėdi, ir tyli kartu. Štai to mums reikia ieškoti maldoje. Ne to, kad pasakytumėme Dievui kažką Jam naujo, ką jūs galite pasakyti Dievui naujo po tūkstantmečių? Bet jūs galite pradėti nuo to, kad su Juo pasikalbėtumėte, Jam papasakotumėte: šiandien štai tokia buvo diena, mane gyvenimas mėtė į tą ar į kitą pusę, tas trikdė, anas glumino, tas buvo didelis džiaugsmas, štai taip diena praėjo; o dabar truputį tyliau pasėdėsiu su Tavimi...

Paskui pasidarys tylu, kambaryje taps tylu, kai nustosiu malti žodžius ar mintis. Ir tada pabūti su Dievu: aš į Jį žiūriu, Jis į mane žiūri, ir mums taip gera vienam su kitu...

 

Metropolitas A. Surožskij (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Naktį ant ežero kranto tupėjo vieniša nusiminusi varlė. Ji su liūdesiu žiūrėjo į šviečiantį mėnulį, klausėsi kvaksėjimo, sklindančio iš visų pusių, ir tyliai svajojo apie meilę. Ją apimdavo tai liūdesys, tai malonus nuovargis, svajonėse ji labai troško, kad ją pamiltų.

Varlė taip pavargo būti viena. Bet ji visai nenorėjo mylėti ir būti prie ko nors prisirišusi. Tiesiog labai norėjo, kad mylėtų ją, ir tik ją, juk ji tokia graži ir gera. Tegu gi ją pamilsta, kartą ir visiems laikams.

O tada, įgavusi drąsos, ji garsiai ant viso ežero kvaksėdama sušuko:

- Noriu būti mylima, noriu būti mylima!

Jos šauksmas pasklido visu vandens paviršiumi.

Akimirkai įsiviešpatavo tyla. Tikriausiai, visi įsiklausė, ir net gali būti, koks nors gražus, žalias varlius jau ir ėmė plaukti į jos pusę, kad pamatytų ją, vienintelę. Bet, įsijautusi į savo mintis, varlė nepastebėjo, kaip iš nugaros priėjo gandras. Jis čiupo varlę ir akimirksniu prarijo. Truputį pagalvojęs, patenkintas ištarė:

- Ak, kaip aš myliu varles.

Ją pamilo, kartą ir visiems laikams. Gal taip ir išsipildė jos svajonė.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

- Gražuole, duok telefono numerį.

- Užsirašykite, jaunuoli...

- Hm... Taip iš karto...

- Rašykit, rašykit, nesigėdykit.  Paskambinsit šiandien, lygiai šeštą. Septintą susitinkam vakarienės. Valgyti vėliau aš nemėgstu. Sekso šiandien nebus. Anksti. Pasiimkite pinigų. Aš krabus mėgstu. Gėlių nereikia. Pataupykite. Rytoj galimas ir seksas. Aš mėgstu ant viršaus. Pusės metų jums užteks? Aš negaliu ilgai atidėlioti vaikų. Jūs irgi. Berniukas. Paskui mergaitė. Aš sustorėsiu. Jūs prapliksite. Išeisite pas kaimynę. O aš atimsiu jūsų butą.

- Kvailė kažkokia...

- Geriau prarasti porą minučių, nei dvidešimt metų.

***

Jaunuolis kavinėje geria kavą ir stebi gražią merginą prie gretimo staliuko. Pagaliau ryžtasi prieiti:

- Mergaite, gal galima prie jūsų prisėsti?

Mergina kaip užriks ant visos kavinės:

- Aš nesiruošiu su tavimi gulėti!!!

Žmonės atsisuko, ėmė šypsotis. Vaikinas išraudęs grįžo prie savo staliuko.

Netrukus prie jo prisėdo ta pati mergina.

- Jūs, žinoma, atleiskite, bet yra taip, kad aš esu psichologė ir rašau disertaciją tema „Įvairių žmonių tipų elgesys neadekvačiose situacijose”.

Vaikinas, netikėtai, ant visos kavinės:

- KĄ?! DU ŠIMTAI BAKSŲ?!!

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kartą pas vieną žilą išmintingą senolį atėjo apsiašarojusi jauna graži mergina.

- Ką man daryti? – pro ašaras skundėsi ji. – Aš visada stengiuosi gerai elgtis su žmonėmis, nieko neskriausti, stengiuosi visiems padėti, kaip galiu. Ir nors aš su visais maloni ir draugiška, dažnai vietoj pagarbos ir dėkingumo iš žmonių sulaukiu įžeidimų ir karčių pajuokų. Kiti atvirai su manim su manimi konfliktuoja. Aš niekuo nenusikaltau ir tai taip neteisinga ir skaudu, iki ašarų. Patarkite, ką man daryti.

Išminčius pasižiūrėjo į gražuolę ir nusišypsojęs tarė:

- Išsirenk nuogai ir tokia pereik per miestą.

- Jūs išprotėjote! – pasipiktino gražuolė. - Tokios manęs ne tik niekas negerbs, bet ir dar nežinia ką padarys.

Tada išminčius atidarė duris ir ant stalo padėjo veidrodį.

- Štai, matai, - sakė jis, - pasirodyti žmonėms apnuoginusi kūną tu bijai. Tai kodėl eini per pasaulį su apnuoginta siela? Ji pas tave atvira, kaip šitos durys. Todėl visi, kas tik netingi, nesiklausę lenda  į tavo gyvenimą. Ir jeigu tavo dorybėse, kaip veidrodyje, jie mato savo ydų bjaurumo atspindį, tai stengiasi apšmeižti, pažeminti ir įžeisti tave. Ne kiekvienas turi tvirtybės pripažinti, kad kažkas yra geresnis nei jis. Nenorėdamas keistis, ydingas žmogus visada konfliktuoja su teisuoliu.

- Tai ką gi man daryti? – paklausė mergina.

- Eikim, aš tau parodysiu savo sodą, - pasiūlė senolis.

Vedžiodamas ją po sodą, jis kalbėjo:

- Daug metų aš laistau šias puikias gėles ir jas prižiūriu. Bet aš nė karto nepastebėjau, kaip išsiskleidžia žiedo pumpuras, nors paskui gėriuosi kiekvieno jų grožiu ir aromatu... Taip ir tu, būk panaši į gėlę. Atverk savo širdį žmonėms neskubėdama, nepastebimai. Žiūrėk, kas geras žmogus ir vertas būti tavo draugu ir daryti tau gera – tam ir atverk sielą, o tie kas drasko žiedlapius ir trypia kojomis... Tie, kuriuos matai esant grubius, nesąžiningus ir nedėkingus – nuo tokių nueik ir niekuo jiems nepadėk. Ne kiekvieną žmogų įsileisk į savo gyvenimą, grubius žmones reikia laikyti už nuo jų užrakintų savo sielos durų...

 

(internetas, vertimas)

Puslapiai

Norėdami komentuoti prisijunkite arba užsiregistruokite

Susiję įrašai