Trumpi išmintingi pasakojimai

462 posts / 0 new
Paskutinis pranešimas
rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Man patiko vienas psichologas. Labai pozityvų dalyką pasakė vienai damai, kuri apgailestaudama vardino, ko ji neturi. Tikrų draugų neturi. Gero atlyginimo neturi. Padorios mašinos neturi. Gero buto neturi. Jaunystės jau nebeturi. Ir vilties neturi visa tai kada nors turėti.

Tada toks putlutis, malonus psichologas su barzdele, pasitaisė akinius ir visiškai ramiai pasakė:

- Žinoma, jūs daug ko neturite. Sąrašą galima tęsti. Sunkios nepagydomos ligos neturite. Milijoninių skolų neturite. Atsakomybės už ką nors - sergantį artimąjį ar silpnaprotį senelį, - neturite. Kupros neturite. Neįgalumo irgi. Daug ko jūs neturite. Ir, jeigu surašytumėte ko neturite, tai jūsų nuotaika iškart pagerėtų. Ir viltis atsirastų, kad kažko neturite, bet ir neturėsite.

Dama pamąstė, mintyse, matyt, sau išvardino, nes nusišypsojo.

----

Taigi, mes daug ko neturime. Ir nereikia. O visa kita galima užsidirbti, pagerinti, gauti dovanų arba laikinai be to apsieiti. Nieko baisaus. Svarbiausia - būti gyvu ir sveiku. Ir kad artimieji būtų gyvi ir sveiki. Ir kad nebūtų nieko blogo. Ir tai - jau gerai. Taigi, nuo to ir pradėkime vardinimą to, ko mes neturime...

 

Ana Kirjanova (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vėžlio laidotuvės

 

Mažas berniukas labai nusiminė, pamatęs, kad jo mylimas vėžlys nejudėdamas guli prie tvenkinio aukštyn kojomis ir nerodo jokių gyvybės ženklų. Tėvas stengėsi mažylį nuraminti:

- Neverk, sūneli. Mes surengsime iškilmingas vėžlio laidotuves. Užsakysime jam mažą karstelį, aptaisytą šilku, ir paprašysim, kad padarytų paminklą su jame iškaltu vėžlio vardu. Mes kasdien ant kapo atnešime šviežių gėlių; kapelį aptversime maža tvorele.

Berniukas nusišluostė ašaras. Jį labai sudomino tėvo planas. Greit viskas buvo paruošta, ir eisena, kurioje dar žygiavo tėvas, mama, namų tvarkytoja ir sūnaus draugas, iškilmingai pajudėjo link tvenkinio, kad paimtų kūną. Bet jis dingo. Netikėtai visi pamatė, kaip vėžlys išneria iš vandens ir praplaukia pro šalį.

Mažylis su neslepiamu nusivylimu pažiūrėjo į draugą ir pasiūlė:

- Klausyk, užmuškim jį!

 

Šiuolaikinė sakmė iš interneto (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Viena geriausių sakmių apie santykius.

Su humoru ir ironija, bet velniškai teisingai:

 

Sėdi Liūtas su Jaučiu, vakarieniauja.

Liūtui skambina žmona:

- Brangusis, ar greit grįši namo?

- Taip, brangioji, greit būsiu!

Jautis kvatojasi:

- Na, tu, Liūte, duodi: „Taip, brangioji, greit būsiu!“. Tu gi žvėrių valdovas! Aš tai į stalą - taukšt! - tylėt, boba, kai reikės, tada ir pareisiu!

Į tai Liūtas atsako pastebėjimu:

- Tai tu nelygink, tavo žmona - karvė, o mano - Liūtė!

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Dėkingumas

 

Viena moteris, įvaldžiusi dzeno pagrindus, keliavo piligrimų keliu ir vakarėjant atėjo į kaimą. Ji paprašė prieglaudos nakčiai. Bet kaimo gyventojai jai užtrenkė duris. Jie, ko gero, buvo ortodoksai budistai ir negalėjo pas save priimti dzeno moterį, todėl išvijo ją iš kaimo.

Naktis buvo šalta, moteris liko alkana ir be prieglaudos. Ją priglaudė tik vyšnia pievoje.

Naktį buvo išties šalta, ji vis negalėjo užmigti... Tai buvo ir pavojinga – laukiniai žvėrys... Vidurnaktį ji pabudo, drebėdama nuo šalčio, ir pamatė: pavasariniame nakties danguje prasiskleidę vyšnios žiedai šypsosi miglotam mėnuliui.

Perpildyta širdimi, nugalėta grožio, ji atsikėlė ir nusilenkė į kaimo pusę: „Jų dėka aš likau be nakvynės, bet naktį, po žydinčia vyšnia ir miglotu mėnuliu, suradau pati save!“.

Labai nuoširdžiai ji dėkojo tiems žmonėms, kurie nepriėmė jos nakvoti; juk tada ji būtų miegojusi po paprastu stogu ir nebūtų pamačiusi šių vyšnios žiedų, nebūtų išgirdusi šio žiedų ir mėnulio šnabždesio, šios nakties tylos, tokios turiningos nakties tylos.

Ji nepyko, ji priėmė tai. Ne tik priėmė, ji sveikino tai. Ji jautėsi esanti dėkinga.

---------

Gyvenimas puikus, ir kiekvieną akimirką jis atneša tūkstantį ir vieną dovaną Jums. Bet Jūs taip užsiėmę, taip panirę į savo mintis ir savo proto norus, Jūs tokie pilni savų minčių, kad atstumiate visas tas dovanas.

Dievas ateina nuolat, o Jūs ir toliau atsisakinėjate.

Mielieji, priimkite viską, ką mums atneša gyvenimas, su dėkingumu.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

„Mes sužinome kuo esame ir kuo nesame, kai kam nors nepatinkame. Iš esmės tie, kiti, mums pasako, kad mes nuo jų skiriamės. Kad mes - ne jie. Kad mes kažkas atskiro, netinkančio tai situacijai, nepasirinkto, kitokio. Ne todėl, kad mes blogi, o todėl, kad mes turime tam tikrą formą. Skirtingą, nežiūrint visų panašumų. Netinkančią, nežiūrint visų galimybių. Unikalią.

Atsisakymas, nepasitenkinimas ar konfrontacija mums pasako apie mūsų ribas. Apie bortus, išdėliotus palei mūsų pasistatytą pasaulį, kurio viduje mes, o išorėje jau kažkas kitas. Žmonės, kuriems pasisekė ne visiems patikti, turi šansą greičiau pažinti save ir tapti aiškesniais sau.

Susitikimas su kito riba dažnai sustabdo, išblaivina, priverčia susimąstyti, pažadina išeities ir savo asmeninio kelio, kuris negali ir neturi kam nors visiškai patikti, išskyrus juo einantį, ieškojimui.“

 

Aglaja Datešidzė (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

„Aš turiu pilną indą laimės. Štai jis - mano rankose. Kiekvieną dieną, tiksliau - į dienos pabaigą, ant kokio nors popierėlio užrašau vieną laimingą akimirką. Ir įdedu į indą.

Ir viskas.

Užima 30 sekundžių.

Taip paprasta.

Visada yra kažkas, ką galima įdėti į indą. Net blogiausioje dienoje būna laimės akimirkų (na arba, blogiausiu atveju, mažiausiai blogo iš visko kas buvo blogiausia per visą dieną). Aš rašiau tuos raštelius apie dėkingumo ir džiaugsmo akimirkas laidotuvėse, ligoninėje, kai labai skaudėjo, kai išgyvenau netektį, pačiais sunkiausiais laikais. Tai galėjo būti nepažįstamojo gerumo gestas. Kava iš kieno nors rankų. Ta minutė, kai pavyksta nusispirti batus po ilgos dienos, bėgiojant su reikalais. Staiga nustojus lyti. Visada yra šviesos blyksnis. Įamžinkite jį. Įmeskite į indą. Išsaugokite visiems laikams.“

 

Elizabet Gilbert (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Neišskiriamųjų sodas

 

Knyga yra sodas, kurį augina dviese.

Vienas sodininkas augina, puoselėja, tobulina tą sodą; kitas yra tas, kuris skina to sodo vaisius.

Net seniai numirus sodininkui, mes valgome tobulas apvalias formas iš senų vaismedžių sodo.

Kuo geresnė knyga, tuo abiejų sodininkų meistriškumas ir subtilumas didesnis ir gilesnis.

Didesnis jų abipusis džiaugsmas ir vis didėjanti draugystė, nors abu sodininkai dažniausiai niekada nesusitinka.

Knyga yra sodas, kurį augina du neišskiriamieji.

 

Alis Balbierius

***

Būti

 

Žmonės bijo b ū t i, todėl tiesiog gyvena.

B ū t i yra sunkiau nei gyventi; gyvenimas kartais teka pasroviui lyg upės vandenys.

B ū t i reikalauja tam tikros intensyvios įtampos, kai dvasia ir kūnas įsitempia it membrana ir pulsuoja kartu su pasaulio materialiais ir nematerialiais daiktais.

Kad nebūtų, žmonės lekia karjerų laiptais, nors visi ir visada krenta į tą patį karjeros tašką - mirtį.

Bijodami būti, jie užsidengia nuo pasaulio daiktais ir įpročiais, svaiginasi alkoholiu ir iliuzijomis, užsimerkia prieš melą ir užsidengia akis prieš tiesą, sukiša kūnus ir sielas į TV, kompiuterių ir mobiliųjų ekranus - kad tik nereikėtų b ū t i.

Nes b ū t i iš tiesų yra sunkiau, kartais net baisu, kai išvysti vandenyną klausimų, į kuriuos nėra ir niekad nebuvo atsakymų.

 

Alis Balbierius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Grožis yra tai, ką jaučiame viduje

 

„Patikėkite, grožis – ne ilgi plaukai, lieknos kojos, įdegusi oda ir puikūs dantys.

Grožis – tai veidas to, kuris ką tik verkė ir staiga nusišypsojo.

Grožis – tai randas ant kelio, kuris liko nuo tų laikų, kai pargriuvai, būdamas mažas.

Grožis – tai ratilai po akimis, kai esi įsimylėjęs ir negali užmigti.

Grožis – tai veido, pažadinto žadintuvo skambučio, išraiška; tai nutekėjęs makiažas, kai maudaisi duše; tai kada šypsaisi iš pokšto, kurį tik tu tesupranti.

Grožis – tai laiko nupieštos raukšlės.

Grožis – tai yra tai, ką jaučiame viduje, ir tai, kaip nuo to keičiamės išorėje.

Grožis – tai visos žymės, kurias palieka gyvenimas; visos rakštys ir visi bučiniai, kuriuos saugo atmintis.“

 

Emma Watson (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kukli Verbų sekmadienio šakelė

 

„...Galbūt ne veltui pačios didžiausios krikščioniškos šventės savaip susietos su gamtos ciklu. Juk gamta, kaip ir žmogus – Dievo kūrinys, iš tos pačios žemės, iš to paties molio, iš Dievo dvasios, įkvėpusios kiekvieną grumstą, kiekvieną stiebelį...

...Verbų sekmadienis – diena, kai įžengusį į miestą Kristų gyventojai pasitiko linksmai mojuodami palmių šakelėmis, – sykiu ir linksma, ir liūdna, nes Karaliaus laukia ne tik šlovė ir garbė, bet ir kančia. Todėl Verbų sekmadienio kvapas dar nepanėši į tikro pavasario kvapą – jo vėjas dvelkteli mirtos ir kipariso kartumu. Galbūt todėl tokia tikra šio sekmadienio verba – paprasta kadagio šakelė, kartais prie jos dar priglunda blindė ar karklas, savo pūkuotais pumpurais bandydamas sušvelninti aštrius kadagio spyglius...

...Po ilgos ir sniegingos žiemos jau išsiilgome pavasario. Prabudimo iš miego. Iš sapno. Iš neveiklumo – ir priverstinio, ir to, kurį patys kartais susikuriame. Nes mums kartais atrodo, kad iš nevilties nėra išėjimo, kad džiaugsmas skirtas ne mums. Kad Dievo duotas gyvenimas – ne dovana, o našta. Tačiau Kristus gerokai palengvino šią naštą. Suteikė mūsų naštai prasmės. Pavasaris kvepia ne vien kiparisų – amžino miego medžių – kartumu. Plūsteli gaivalingas bundančios žemės kvapas.

Verbų sekmadienis praneša mums žinią apie Prisikėlimą, apie galingą amžinojo gyvenimo viltį.“

 

(teksto autorius Rapolas Svirbelis)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Narvas. Jame 5 beždžionės. Prie lubų pririštas bananų ryšulys. Po juo - kopėčios.

Išalkusi, viena beždžionių priėjo prie kopėčių, aiškiai nusiteikusi pasiekti bananą.

Kai tik ji paliečia kopėčias, jūs atsukate čiaupą ir su žarna VISAS beždžiones apipilate labai šaltu vandeniu.

Praeina nedaug laiko ir kita beždžionė bando paskanauti bananų. Tie patys jūsų veiksmai.

Trečioji beždžionė, pamišusi iš alkio, bando pasiekti bananą, bet likusios griebia ją, nenorėdamos šalto dušo.

O dabar išimkite vieną beždžionę iš narvo ir pakeiskite ją nauja. Jinai tuoj pat, pastebėjusi bananus, bando juos pasiekti. Jos siaubui, ji pamato piktus kitų beždžionių, puolančių ją, snukius. Po trečio bandymo ji suprato, kad pasiekti bananus jai nepavyks.

Dabar iš narvo išimkite dar vieną iš pirmųjų 5 beždžionių ir ten įleiskite naują. Kai tik ji pabandė pasiekti bananus, visos beždžionės draugiškai puolė ją, tuo pačiu ir ta, kurią pakeitė pirmą (netgi su entuziazmu).

Ir taip, palaipsniui keisdami visas beždžiones, jūs pasieksite situaciją, kai narve bus 5 beždžionės, kurių niekas vandeniu neapipylė, bet kurios niekam neleis pasiekti bananus.

Kodėl?

Jei galėtų, beždžionės atsakytų: todėl, kad taip priimta, visada taip darome...

--------------------

Ar tai nieko neprimena?

 

Gordon R. Stephenson (istorija, sukurta remiantis tikrais tyrimais, atliktais 1967 m. - vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 22 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Yra tiktai srautas. Gyvenimo srautas.

Visos praktikos ir meditacijos reikalingos tiktai įėjimui į jį, niekam kitam. Kai tu sraute, būtinumas

kažko dar - atkrinta. Jame nėra baimių ir abejonių, tik judėjimas pirmyn. Nereikia specialiai užsiimti savęs tobulinimu ir kitokiais dalykais, eiti pas psichologus.

Viskas ateina savaime, gyvenimo srautas pats savo burėmis neša tave.

Tiesiog pabundi iš ryto ir eini paskui pirmą gyvenimo signalą. Paskui antras, trečias - ir tu jau skrendi ant bangos. Ir daug ką veiki, ir jauti, ir negalvoji apie tai, kaip atrodai proceso metu ir ką apie tave pagalvos kiti. Tiesiog imi ir darai. Nes negali nedaryti.

Tu jau ant bangos, ant pačios keteros.

Kristi visada skausminga, ypač jei pirmuoju šuoliu jau pasieki dugną. Bet visada galima pakilti, užtepti žaizdas ir mėlynes briliantine žaluma ir vėl lėkti į priekį. Nes to vėjo ir laisvės dvasios, kuriuos kažkada pajutai ant bangos, jau neįmanoma pamiršti. Ir siela veržiasi prie jos, vėl ir vėl.

Šok, gyvenime, su tuo, su kuriuo šokasi!

 

Mata Primak (vertimas)

Puslapiai

Norėdami komentuoti prisijunkite arba užsiregistruokite

Susiję įrašai