Poezijos skyrelis

1435 posts / 0 new
Paskutinis pranešimas
rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 14 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Voratinklis

              Yra tokie ramentai kaip dangus

               tada padėt ir dievas nebegali

 

Voratinkliai palėpėje spindį

yra vualis galintis uždengti

ne visa reginčias akis o tik

arbatinuką kuriame sukunkuliuoja

nepavojingas paprastumo ilgesys

aš nebijau tačiau užverdamas duris

galvoju apie asilą kuris

ant nugaros nešioja amžiną pavojų

o aš prieš tą pavojų nekovoju

 

voratinklis yra geresnis būdas

nei veidrodis: gali juo remtis

jisai yra jautresnis instrumentas

išsaugot vaizdui ir pakeisti lemčiai

adekvačiausiai voras junta būtį

jisai supranta tai kas nejuda ar juda

kuo negalėtų pasigirti filosofija

 

voratinklis tai tobulas žaidimas

nes įvairovė slypi voro šokyje

jame prasmingai įsikomponuoja

saulėlydis rasos lašely ir pavojus

ne vien tik musėms: žemės rojus

taipogi primena voratinklio nėrimą

o pranašai žinia seniai jau gimę

 

voratinklis yra švelnus drabužis

kuris žymių ant kūno nepalieka

ir kai klausais arbatinuko ūžesio

kaip muzikos palėpės prietemoj

tau iškilmingos filosofų rietenos

nuo atminties briaunelių atsimušusios

voratinklyje daužosi

kol ligi banalybės nusibrūžina

 

beje voratinklis paženklina tą tuštumą

 

Antanas A. Jonynas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 14 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Senatvės eilėraščiai

 

Jau bijau atsisėst ant kreivai pastatytos

                                                      kėdės.

Jau bijau nusirist nuo slidžių ir

                                 užgriozdintų laiptų.

Jau gražumo ir proto, žinau, per vėlu

                                               man pridėt,

o atimt – per anksti. Ir žinoti – ar būsiu,

                                               ar baigta.

 

Ir supuos ant kėdės – ar laikys, prakeiktoji,

                                                      ar ne?

Ir bandau nepažįstamus laiptus – į

                                        dangų? į dugną?

Kas gyvenimas? Laužas. Iš lėto sudegti

                                                      jame –

skandalingai gražu ir kartu neaprėpiamai

                                                      liūdna.

 

Elena Mezginaitė

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 7 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Grįžtantis

aštuoniasdešimt tūkstančių pasaulių
praeiti reikia grįžtančiam namo
ir visa tai ką nešasi jis saujoj
ugnis ir oras žemė ir vanduo

iš kūno kūnan iš vilties į viltį
visur namai kuriems jisai svetys
ir visa tai ką tenka jam patirti
kaip amžių duoklę savinas mirtis

kalnai į lygumas išdidūs žengia
o lygumos ištirpsta kalnuose
vis tiek ateina mūsų sapnuose

pradžia nokina pabaiga jos vaisiai
nukritę dūžta girios tankmėje
kur viskas skleidžias tobulai ir baisiai
kad vėl išnyktų laiko tankmėje

alsuoja jūros potvyniais ir štormais
ir Dievas žvelgia akimi šalta
kaip dulkės vėl įgauna miestų formas
ar dulkėmis pavirsta planeta

ir nieko nėr ko jau nebūtų buvę
ir nieko nėr ko kada nors nebus
ir nušvitimas būna slėptuvė
kai mirkteli bežiūrintis į mus

kaitri ugnis išdegina vietovę
virtovė virsta kalnų pelenų
paskui ir vėl ugnis atsikartoja
mielom liepsnelėm židiniuos namų

ir virš visų teisybių ir apgaulių
išsprogsta tartum visata skiemuo
aštuoniasdešimt tūkstančių pasaulių
praeiti reikia grįžtančiam namo.

 

Aidas Marčėnas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 7 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

***

mano sapno sode tyliai lyja

asiliukas slyva pirosmanis

vaiko žvilgsnis ir lauko lelijos

štai ir visas gyvenimo menas

 

donaldas kajokas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 14 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Žolinė

 

Subrendę kviečiai jau perdžiūvę

Trupantys rankose, vaikštinėju

Po jų užburtą bronzinį lauką

Lyg baidyklė pasiklydusi erdvėje

Dievo motina pakilo į dangų

Ir jos vietoje apaštalai rado rožių

Žiedlapius

Šis geras grūdas įkritęs į dirvą

Be raugių, švarus ir tyras lyg

Nimbas ikonoje

O čia spindi usnių pūkai

Išdygę šioje maistingoje jūroje

Jos stiprios ir kietos lyg medžiai

Bet vėjas išsklaido jų galvas

Ir sėja visur tuos trapius

Sparnelius.

 

Jolanta Sereikaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 14 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Įdienojus iš balkono atsiveria pievos architektūra.
Tai kurmiarausiai, slapčiomis kylantys naktį,
kai žemės kaina gerokai kritus.

 

Gyvatvorė vos pastebimai slenka palei žvyrkelį,
lyg neiškarpyta, tamsiai žalia kino juosta.

 

Dešinėj kielė išskleidžia padūkusio šokio brėžinius.
Jos plakamas oras tartum kiaušinio baltymas –
bemat sukreša į nematomas konstrukcijas.

 

Karštis baisiau už įdagą gyvuliui: išdegina
žolėj mūsų šešėlių kontūrus.

 

Tęsiasi ilgieji obuolių metai. Neretai
pavakarys pakvimpa vaikystės rūgštimi.

 

Kol ant akmeninės tvoros snaudžia driežas,
mes galim ieškoti jo nutrūkusios uodegos.

 

Tarp samanų, nupjautų saulių, kitoj vasaroj.

 

Nerijus Cibulskas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 14 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pokalbis

 

Mūsų tolstantys balsai

     mylėjo vienas kitą -

taip labai bijojo išsiduoti,

    bet išsidavė,

išgirdau tave širdim -

   nuliūdus ir šviesi,

kambario tvankybės

   ir laukimo iškankinta...

 

Buvo balsas - spindulys,

    vien iš auksinių kvintų,

sugeriantis permainingą

    to rugpjūčio šviesą,

skaidrinantis vakaro ramybę,

    skurdžiai vienišą,

panorėjęs, kad laukinis

     lūkestis pritvinktų...

 

Temo vasara, bet tai,

    kas liko nenuskinta,

tebenoko saulėje,

   ir vėjas žarą pratęsė,

pravirkau iš džiaugsmo ir iš graudulio,

    supratus -

mūsų tolstantys balsai

    mylėjo vienas kitą...

 

Judita Vaičiūnaitė

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 7 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

dulkėtais keliais kaip kaubojai
mes lekiam į priekį
per šitą pasiutusį greitį negirdim
kaip angelas rėkia
nematome nieko mes lekiam į priekį
kaip šimtas nautilių
sustojam be įspūdžių
nieko nežinom
ir tylim – – –

 G. Gutauskas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 7 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Rugpjūtis

Naktys trumpos ir gilios,
ir beveik be sapnų.
Tik nematomos gijos
tarp rugių ir žmonių.

Pilnas mėnuo virš kluono
paslaptingai iškops
tartum kepalas duonos,
tartum simbolis koks

to pilnumo, to meto,
kai labai paprastai
vienas kitą pamato
ir žmogus, ir daiktai.

Kai ir laukia, ir šaukia
jau subrendus gamta.
Kai likimas atplaukia
balta pieno puta.

Kai atgimsta iš naujo
ir viltis, ir drąsa.
Kai ant dalgių ne kraujas,
o sidabro rasa.

 

Just. Marcinkevičius

 

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 7 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Rugpjūtis, paliekantis mane

Jis basas brenda per upelį kreivą,
Rugius štai kerta Lietuvos laukuos –
Jis paskutinis Vasaros kareivis,
Bet Rudeniui pirmasis pasiduos.

Už lapų, geltonų variokų, saują
Jis Vasarą parduos. Atjos Šiaurys.
Ir upės rudeninės, šaltakraujės
Į kitą šalį Vasarą plukdys.

Po klevo lapais šiltos dienos guli,
Ant lapų šoka boružė basa…
Išlipsiu aš stotelėje Mėnulio,
Kur sidabruoja žvaigždėmis rasa.

Kur traukiniai greitieji pasiklysta,
Migla – kaip elniai – bėga virš vandens…
Ir nusives mane maža Alisa
Į veidrodį, kuriam nėra Rudens…

 

Juozas Erlickas

 

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 14 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Rudens ženklai

 

Ruduo ateis - kasdien platėja žingsniai

mes ieškom ženklo vasaros - nėra

saulėgrąža pritardama man linksi

ir gaubia galvą jos marga skara

 

tau bus akmuo minkšta puri pagalvė

o apklotas - atslinkęs debesis

sapnai lyg senos nuotraukos bespalviai

tačiau lemtingi kaip pasaulis šis

 

nuo žodžio prasidėjęs pasibaigęs

į gintarą įklimpęs į sakus

mes bandom persukt rudeninį laiką

o rudeninis laikas suka mus

 

saulėgrąža linguos į vėjo taktą -

na taip tikriausiai artinas ruduo

man vieno laiško iš tavęs pakaktų

bet aš prašysiu - viską atiduok

 

Savo alsavimą ankstyvo ryto tylą

ir prijaukintą ilgesį atvesk

kaštonų kevalai spygliuoti skyla

vos plaštakom priliesdami gatves

 

kiekvienas grindinio akmuo nelyg klavišas

nata suskambus krintančio vandens

kai dengiasi variu peizažas visas -

prieik iš nugaros ir man akis uždenk...

 

Ruduo čia pat - beveik gali užuosti

arbatą liepų kvepiančią namuos

saulėgrąža atsukus kitą skruostą -

ir kas sakyk prieš tokią užsimos?

 

Vainius Bakas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 14 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Po ilgos ir beprasmiškos vasaros
dar užgriūna viltis kaip vanduo,
dar prasimuša kreivė iš taško,
kuriame jau manei pasiduot.

 

Po trumpos, lengvabūdiškos šventės
violetinės gėlės pražysta
ir tylėdamos kvepia, ir kenčia
apgaulingą praeivių draugystę.

 

Po tingaus ir baimingo lūkesčio
dar gali patikėti ir klysti,
kai rugsėjo naktim aiškiai sukasi
visos keturios šalys į rytus.

 

Kai negaila bekrintančių lapų.
Kai džiaugies, kad ne viską atleido.
Tyliai aušta šviesa ir neslepia
kreivo medžio nei svetimo veido.

 

Elena Mezginaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 14 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Visi išsivaikščiojo.

Langai nebežiūri į kelią.

Varnėnas negrįžta

Į pūvantį inkilą.

Ir kriaušė,

Sodinta žydėti,

Seniai nukirsta.

Lietingoj tamsoj

Tik ruduo atsisėda

Ant krypstančio suolo

Ir užmirštą žvaigždę

Suradęs dirvonų kišenėj

Giliai atsidūsta rūkais

Virš dviejų Utenos ežerų.

 

Rūta Mikulėnaitė-Jonuškienė

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 7 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Alio? čia dvasinių krizių centras?
fotoateljė? gerai man tinka klausykit
nežinau ką daryti negaliu
fokusuoti savo, t.y. tikrosios, ir nesavo,
t.y. netikros,
realybės užkniso iš kur skambinu? kol kas
iš namų
kaip objektyvas? nežinau gal ir neobjektyvus
kodėl neknist proto aš ir sakau kad užkniso
viskas kreiva ir šleiva mirga neryšku nėra vaizdo
negaliu atnešt negatyvų o patikėkit aš juos turiu
pilna galva negi imsiu ir išsipjausiu
pats tu durnelis tai tu priekabiauji negatyvai
negatyvai!
ką tu bebre žinai o gal viskas gerai
gal kaip tik pozityvai pozityvai!

Dovilė Zelčiūtė. Atgal į vandenį: poezijos rinktinė.

 

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 7 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Mokytojui

O mielas žmogau, kurį vadina guru,
Ilgai nemačiau tavo meilės akių,
Dar visai neseniai aš kasdieną,
Ramsčiausi tavuoju vardu,
O dabar jau galiu apkabinti žvilgsniu,
Harmonijos jūroj rast šviesą tavųjų akių.
O dabar jau galiu atsakyt tuo pačiu,
Nes einu begalinės, liepsnojančios meilės keliu.
Dabar man nereikia, kad būtum šalia,
Nes tavo širdis šviečia saule skaisčia.
Paleidau tavo ranką, duok ją kitiems,
Kam neramu, tamsu ir šalta.
O aš dabar galiu viena, nes jau išmokau,
Į šviesą kerinčią išeit, už horizonto, už ribų,
Skraidyti tarp nakties žvaigždžių,
Kentėti su palaima, gyventi su džiaugsmu.

Irena Barvydė "Gyvenimo gėlė"

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 14 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kai nieko jau

 

- – - gal ka­da nors –

kai nie­ko ne­my­lė­si –

pa­ju­tęs ne­bū­ties

dvel­ki­mą vė­sų

su­sto­si ne­by­lus

ru­dens pa­vė­sy –

ta­da, kai nie­ko jau

ne­be­my­lė­si;

ta­da kai nie­ko

ne­be­bus jau gai­la

at­ro­dys vis­kas

tik nai­vu ir kvai­la:

ru­duo – pa­vė­sis – lai­kas –

me­tai – mei­lė

gy­ve­ni­mas – nors bu­vo

nuo­sta­bus! –

ta­da kai nie­ko

gai­la ne­be­bus –

ru­dens

pa­vė­sy­je

il­gai

sa­vęs

gai­lė­si

 

Viktoras Gulbinas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 14 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Štai ir viskas. Ruduo. Ledo randas užtraukė
pirštų antspaudus ir įkandimų žymes,
vėjy bluko kakta, vieniša lyg palaukė,
laukdama kol pridengs, saują žemių užmes.

 

Štai ir viskas. Kažkas nesiliovė dar inkštęs
iš po žemių lyg spalio vada dar gyva.
Mažas vaisius širdies, toks prinokęs ir minkštas,
švelniai suposi tarsi pamėlus slyva.

 

Dar šiek tiek ratilų, dar šiek tiek nesvarumo,
lyg ėjai ne ledu – drungno pieno plėve.
Dar šiek tiek pakelėj išsižergusio krūmo,
dar šiek tiek smegenų po pilkąja žieve.

 

Dar šiek tiek nuolankumo, tuštybės ir teksto,
baimės, triukšmo, klaidų ir tuščių skambesių,
ir žmogaus dar šiek tiek, tokio šilto ir megzto,
dar šiek tiek padugnių ir dar padebesių.

 

Štai ir viskas. Daugiau būtų kvaila tikėtis.
Nebereikia daugiau. Ir nešioti sunku.
Vėjy plazda dangus, išsivertęs lyg skėtis,
kliba dievas-kaliausė geltonu švarku.

 

Štai ir viskas. Viršuj debesėlis nubrizgęs
tarsi kojinė džiūti seniai palikta.
Bumbsi mėlynos slyvos į pašalą. Viskas.
Dievas liūdi. Ir blunka. Ir temsta kakta.

 

Krenta grumstas į kūną, užspausdamas nervą.
Toks gyvenimas. Ir amžinybė tokia.
Tyliai krūpteli dievo kišenėje lerva,
baltutėlė lyg nuotaka pudros rūke.

 

Daiva Čepauskaitė

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 7 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

***

aš mirsiu rudenį bus pusė keturių

dar neišaušus ramų spalio rytą

kažkas sustos prie lango uždaryto

mėnulis? karieta? - - - neįžiūriu

matau tiktai kad rudenį kad tykiai

ir kad aš perskaičiau tai savo knygoj

artėjant aušrai pusę keturių

 

Donaldas Kajokas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 14 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ruduo liepsnojančiam smuike,

suplėšytų knygų sniege...

Ligota mano mergaite, ką jaučiam,

ką sakom, išvydę staiga

mažą švytintį miestą

už išdaužto lango?..

Išskridusį paukštį mes liečiam

blyškiom savo rankom...

***

Ruduo sudejuoja pro miegą...

o šalty apmirusioj salėj,

girdžiu, dar gyvena

liūdni mano žodžiai: ,,Mergele,

tavo akys - du paukščiai pilki,

atsitūpę pageltusioj liepoj...

Jie neblėsta tirštajam rūke,

tyrą giesmę nedrąsiai įžiebę...“

***

Ruduo išlaužytų durų graudžioj tyloj...

Spynose

jau prabyla nykštukai,

ir srūva šviesa

jų delnais... Ką gi jaučiam,

ką sakom, mieloji,

išvydę staiga savo veidus,

kurių taip skausmingai ieškojom?

 

Rolandas Mosėnas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 14 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Krinta gilės

 

Dienos tamsios. Akys gilios.

Lyg sapnuoji, lyg meldies.

Krinta lapai, krinta gilės

Ne ant žemės — ant širdies.

 

Gal reikėtų ją pridengti.

Gal to rudenio per daug.

Gal naivu giles ridenti,

Kai dar daug ko neradau.

 

Bet kaip švokščia, bet kaip šlamščia

Tamsią dieną ąžuolai.

Bet kaip grūdasi prie slenksčio

Rudeniniai viesulai.

 

Negali nuo jų pabėgti.

Ir nėra prasmės pabėgt:

Iš paskos laukai ims rėkti,

Žemė prieky ims drebėt.

 

Ir toli — už šimto mylių —

Tau žolė po kojom degs.

Pasiilgsi lapų, gilių

Ir atvėsusio vandens.

 

Šauks vėl sodai, šauks vėl girios,

Ir, galbūt, šauks per vėlai

Ton šalin, kur krito gilės,

Kad išaugtų ąžuolai.

 

J.Strielkūnas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 14 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Eilės apie nemirtingumą

 

*
Aš gyvenau,
tarsi būčiau
nemirtinga:
viskas praeis,
o aš būsiu.

 

Viskas praėjo,
ir aš esu.
Bet gyvenimo
tiek daug,
kad manęs jau mažai.

 

Viskas ateis,
ir aš būsiu.
Bet manęs tiek daug,
kad visko mažai.

 *
Nemirtingi
pristinga gailesčio
ir trumpos atminties,
kuri žmogų
padaro laimingą.

 

Nemirtingi
pristinga tikėjimo
ir beviltiško džiaugsmo,
kad akimirka
nesikartoja.

 

Nemirtingi
pristinga mirties
ir numiršta savy.
O paskui
ne visi prisikelia.

*
Griūvančių vilčių klaidi viltie,
išrinktųjų teise ir vilione,
tūkstančio ir dar vienos nakties išmintie,
pavirtusi klejone,

 

tolstanti, vis tolstanti riba,
už kurios jau nieko nematyti,
žudantis mirgėjime, arba
nesibaigianti, baisi patyčia,

 

jei tavęs nebūtų, ar geriau,
ar aiškiau, ar teisingiau žinočiau,
kas esu? Tačiau laiku tariau
„Būk“ ir išgirdau save kaip žodį.

 

Elena Mezginaitė

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 7 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Lapkričio pradžia

 

kada nors gal uždegsim žvakes

rūsiuose su žydrom pagalvėlėmis

atsisegsim mundurų sagas

paminėsime tuos kurie vėlinas

ir nuvargę kalbėsim lėtai

ir tylėsim pernakt apie tai

kaip prasideda lapkritis vėlinėm

 

Donaldas Kajokas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 14 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

netikiu

šiuo gyvenimu

bandau įtikėti kitą

 

geresnį

ramesnį

su ryto šviesa languose

 

mes gimsim

prie jūros

arba kalnuose

 

ir niekad negrįšim

 

Vytautas Kaziela

***

mes savinamės tai

ką randame čia

tai kas

mums nepriklauso

 

elgiamės kaip užkariautojai

kaip nugalėtojai

būdami ištremtieji

 

kai mūsų tremtis

bus baigta

suvoksim

mums nieko nereikia

 

nepasiimam nieko iš čia

bet nieko

ir nepaliekam

 

Vytautas Kaziela

***

mirtis
rodėsi tobula
kai jūra
pasivijo dangų
ir skynė žvaigždes
kaip vynuoges

mirtis
visada tobula
atsigręžęs sakai
kaip išbaigtas veiksmas
rezultatas
kurio nėra

 

ir nereikia

 

Vytautas Kaziela

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 14 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

ar nori
kad visi veidrodžiai
tave atspindėtų
kai tavęs jau nebus

tik sniegas
krentantis
į šitą
baugią bedugnę

visi kažkodėl galvoja
kad kilsim aukštyn
net nesuvokdami
kaip aukštai mes stovim

Vytautas Kaziela

***

mirtis
sėdi parietus kojas
su mąslia tuštuma akyse

stebi mūsų
beviltiškas pastangas
bent kiek atitolti
ir tiktai nusižiovauja

visur ir visada
beveik taip pat
nebent tai būtų berniūkštis
mergiūkštė aštriom alkūnėm

vabaliukas mikliai
pranėręs tarp kojų

Vytautas Kaziela

***

tau sakė
kad būsi
palaidotas debesyse

atspindėtas vandenyse
nešamas vėjo

žaidžia kažkas tavimi
tavo pavidalai
eižėja ir trūkinėja

niekad nebuvai kuo esi
bet ir tai dar turės išryškėti

Vytautas Kaziela

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 14 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Tavęs kasdieną, Dieve, vis daugiau.
Ir vis mažiau manęs.
Jeigu ne skausmas, galvočiau –
niekad nebuvau,
tebuvo apsnigti laukai ir greitos
kiškio pėdos.
Tavęs kasdieną, Dieve, vis daugiau.
Žiemos lediniai pumpurai
daugiau nebesiskleis.
Miegosiu ten.
Sapnuosiu savo kūną.
Sapnai mane nuneš į žemę,
taip kaip dabar nuneša dangun.
Aš žemės neprakeiksiu niekados,
nes čia akimirkai apsikabino
mūsų sielos.

 

Dalia Jazukevičiūtė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 14 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Raudos

 

1

Aš apieškojau visą namą -

Lova paklota ir skobniai tušti.

Aš apieškojau visą lauką -

Jokios brydės! Kaip siena - kviečiai aukšti.

Aš apieškojau visą girią -

Krūpčiojo papartynai ir eglės dejavo.

 

Tik čia - smėlio kalnely

Kūnas tavo.

 

Kodėl išėjai taip toli -

Nuo kviečių nušviestų, nuo eglynų?..

Ar nedavė duonos juodos?

Ar nedavė žalio vyno?

 

2

Aš paklausiau upių, kur tu.

Aš paklausiau debesų, kur tu.

 

Upės atsakė: žemėj tavęs nėra.

Ir atsakė debesys: nėra danguj.

 

Kas dabar sušukuos mano ilgus plaukus?

Kas man geltono korio atlauš?

 

Rytą pievos šaltos ir skaudžios.

Rankos karštos ir tuščios ilgą vakarę.

 

Pasakyk, kokiu žolynu išdygsi?

Pasakyk, kokiu atsibusi vėju?

 

Janina Degutytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 14 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vakarėjančiam parke

 

Baltapėdė laukinė katė
       užsirangė ant mano suoliuko
       ir gailiai sukniaukusi glaustės,
vaišinau obuolių pyragu ją –
       išėmus iš krepšio
       atlaužiau jai alkanai mažą kąsnelį,
tvenkiny tebeplaukiojo gulbė ir gulbinas,
       parke
       šermukšniai, šeivamedžiai, raugerškiai, gudobelės
ir laukinės erškėtrožės
       tyliai nokino
       raudonas, oranžines, juodas apkartusias uogas,
skaudžiai širdį sudūrė,
       nes buvo vėlyvas ruduo,
       jos virpėjo nuo šalto ir temstančio vėjo,
o aš vėl nežinojau,
       kur dėti užplūstančią meilę –
       tai buvo vienatvė, giedriausia akimirka.

 

Judita Vaičiūnaitė

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 7 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

LAPKRITIS

velniop viskas lietus
ištykšta į lietų
gal velniop viskas ištykšta
gal lietus gal į lietų
ir kokia klaidinga
kokia baisiai balta
alyva kaip altorius degam
klaida norėti
bet kas mus perspėjo
tik vėjo gūsis tarsi žaisdamas
išvertė taurę vyno
ant liepsnojančios staltiesės ant
liepsnojančios staltiesės lyg
Chajamo ketureilį į
lapkričio kalbą

 

D. Kajokas (iš knygos "Lapkritis veidrodyje")

 

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 7 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

***

Šiemet pastebėjau daug pelių
savo eilėraščiuose.
Gal kad greit žiema?
Gal kraustosi į mano posmus,
šiltesnio kampo ieškodamos?
Šmirinėja tarp eilučių,
uostinėja, krebžda.
Prineš dabar visokių šiukšlių,
prigrauš, pritrupins, pripėduos,
turėsiu valyti.
Bet, kitaip pažvelgus,
vis šiokia tokia nauda
iš tų eilėraščių.
Gal ir ne visai
veltui dirbau,
turės gyvūnėliai kur peržiemoti.
Nes šiaip tai be prasmės,
be jokio reikalo ir panaudojimo
ta poezija,
kai rimtai pagalvoji.
Dar prikaišiosiu visokių
avižinių metaforų,
skanių išsireiškimų patrupinsiu,
dar ką nors
apie eglutę
ir apie sūrį būtinai.
O tada jau žiūrėsiu per šalčius,
kaip sočios ir laimingos
peliukės mano eilėraščiuose
Kalėdas švenčia.

 

Daiva Čepauskaitė

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 14 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Nakties paveikslas

 

labiausiai patinkat kai miegate
atsipalaiduoja kūno ir veido raumenys
išryškėja pilvukai ir smailios iltys
akys užmerktos akiduobės it statulų
nieko nemeluoja ir nieko neslepia
pro vos pražiotas burnas lengvas
švilpčiojimas arba garsus knarkimas
žiūrint kaip gyvenot dieną aną ar kitą
ką valgėt ar gėrėt dėl ko nerimaujat
bejėgiai ir nekalti šią priešaušrio
valandą visi vienodai ginkluoti
vienodai beginkliai beteisiai ir teisūs
kol diena nepabus

 

Elena Karnauskaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 14 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Angelas sargas

 

Nesaugojo jis manęs –
aš jį sekiojau vaikystėj.
Atsargūs jo žingsniai aplenkdavo pylimą,
už kurio plaukė pavasario liūčių
ir polaidžio vanduo –
nedrąsūs jo žingsniai prabėgdavo sodą,
garuojantį nokstančia šiluma –
bailūs jo žingsniai praeidavo lūšną
senutės, džiovinančios saulėj
pelkių ir miško žoles.

Ir kai raminantys motinos žodžiai
pastatydavo angelą sargą
vakarais tarp manęs ir tamsos,
aš laukdavau iki jisai užmigs,
kad galėčiau ilgėtis
nebraidyto vandens už pylimo,
neragautų vaisių sode
ir senutės, renkančios žoles
mano nemigai.

Neišsaugojo jis manęs,
tik aš jį savyje išnešiojau,
bailų ir atsargų
angelą sargą, savo vaikystės.

 

Liūnė Sutema

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 14 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Iš vasarinių vaikiškų drabužių

    

Iš vasarinių vaikiškų drabužių

(dabar šalna ir sniegdraba) boružė

išskrido, išbyrėjo šiltos kopų smiltys

pro išskėstus pirštus. Suspaudžiu smilkinius

(dabar šalna ir sniegdraba). Pabūk kartu –

paglostau burėmis išmargintą kartūną,

pernykščius drabužius verčiu iš spintos

ir ieškau veidrodžiuose jūrų spindulio...

 

Judita Vaičiūnaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 14 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Nuosprendis

 

- – - be gailesčio

gruodis

skandina kūdroje

rudenį

tartum

šunytį

jam po kaklu

parišęs

lapkričio

akmenį – - -

 

Viktoras Gulbinas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 14 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Užsivėrimai

 

Nuslenka lengvo rūko banga, užklosto,

Susupa į šalnos kailinius Žemės kūną.

Sulenda po lapais kas gyvas, užmiega

Žiemos miegu iki pavasario gaivumos.

Susuka vėjas lapus į spalvotą audeklą,

Tarsi šaliką apsisuka aplink kaklą šalna.

Sapnuoja žiemos šėlą apmirusi gyvastis:

Vėjo simfoniją, vingrius pūgos šokius.

Užsiveria Visatos girgždančios durys:

Apsisiaučia, apsiklosto kas kuo turi.

Mirksi tiktai žvaigždelės vilties akimis:

Iškęsit, ištversit – laikykitės ir nugalėsit,

Sulauksite meto, kai kregždės vėl badys

Strėlėmis debesų maišus lietui prapliupti.

O dabar tuoj pat patalą klosis žiema

Ilgam ir skalsiam gyvybės sąstingiui.

Poilsio prašo Žemės senstantis kūnas:

Kaupia jėgas begaliniam žydėjimui,

Užsivėręs savyje ilsisi prieš nušvitimą.

 

Pranciška Regina Liubertaitė

Puslapiai

Norėdami komentuoti prisijunkite arba užsiregistruokite

Susiję įrašai