Trumpi išmintingi pasakojimai

506 posts / 0 new
Paskutinis pranešimas
rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

„Gyvenimas - tai šokis. Mes šokame… Su mumis šoka… Mes sukinėjamės ir sukamės, pašokame ir pakylame, jausdami tikrąjį šio šokio džiaugsmą.

Čia nėra panelės be kavalieriaus, stovinčios nuošalyje, prie sienos. Viskas yra šokių aikštelė.

Nesvarbu, jei jūs be partnerio. Mes šokyje susijungiame su visais kitais šokančiais. Mes visi šioje šokių salėje sujungti muzikos, esame jos ritmo valdžioje.

Ne, tai ne visada atrodo elegantiškai. Mes susiduriame vienas su kitu, užkliūname už kieno nors kojos… ar savo pačių. Kartais parkrintame. Juokingas dalykas šitas mūsų šokis… kuo labiau stengiamės, tuo nerangesni tampame. Elegancija paleidžiant...

Kai atsiduodame muzikai, ji be perstojo juda per mus. Mūsų kūnai ir protai siūbuoja laisvai, lygiai ir be pastangų. Tai ekstazė - gryniausia, paprasčiausia ir labiausiai žemiška forma.

Žinoma, mums suteikta malonė girdėti dieviškus chorus, nors tie, kurie negirdi muzikos, galvoja, kad mes, šokantys - išprotėję!

Tegu jūsų šokis bus džiugus ir lengvas.“

 

Wayne Likerman-Ram Cze (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Yra kažkas daugiau, kas tave palaiko

Naujametinis Džeffo Fosterio laiškas

 

Mielas žmogau,

Štai rašau tau naujametinį kreipimąsi.

Kadangi žengiame į naujus metus, primenu, ką tu gali padaryti: nusiraminti, giliai įkvėpti, palaiminti tai, kas vyksta šią akimirką, vienintelę akimirką, kai galime tiesiogiai kontaktuoti su mūsų gyvais jausmais, su smalsia, mylinčia, švelnia sąmone... Ir įsimink: jeigu šis momentas atrodo „neištveriamas“, jis niekada nebus iš tikrųjų neištveriamas, nes jį pagimdo kažkas kita, kažkas didelio, kažkas paslaptingo...

Atmink.

Jausmas nustoja būti „neištveriamas“, kai kvėpuoji per jį.

Tave tolerantiškesniu daro tavo kvėpavimas. Tavo buvimas. Tavo žinojimas.

Tavo pasiruošimas pasiduoti. Tavo meilė.

Taip, tai atrodo neištveriama, nes tu dabar apie tai galvoji.

Taip, jausmai gali būti labai skausmingi, intensyvūs, gąsdinantys ir galingi.

Jie gali sukelti tokias mintis: „Tai mane pražudys, aš negalėsiu to padaryti, šito per daug, tai pavojinga, rizikinga, klaidinga, tai nepakeliama“...

Bet tu kenti. Tu anksčiau tai ištverdavai ir dabar visada galėsi tai ištverti!

Netgi kai tai atrodo neištveriama. Netgi jei tiki, kad negalėsi ištverti nė akimirkos daugiau.

Tu tai ištversi. Dabar. 

Tu ištversi savąjį „nesugebėjimą“ ištverti dabartinę akimirką.

Tu pastebėjai?

Yra kažkas daugiau, kas tave palaiko. Padeda tau. Dabar tai jauti, arba ne.

Aš sutikdavau savo viduje pačių „neištveriamiausių“ minčių, pojūčių ir jausmų. Tai buvo įniršis. Teroras. Begalinis, bedugnis skausmas ir vienatvė. Kaskart, kai persikeldavau į tamsią, „negatyvią“  materiją, jaučiau, kad tuoj tuoj numirsiu. Arba išnyksiu. Bet neišnykau.

Aš pamačiau, kad galima ištverti net patį giliausią ir labiausiai traumuojantį vidinį gyvenimą. Kad jis nepavojingas. Kad jis pripildytas meilės.

Geranoriškumo. Ir sukurtas ne iš ko kito, o iš Šviesos.

Begalinės kantrybės. Bet tiktai akimirka po akimirkos.

Tik įkvėpimas po įkvėpimo.

Tiktai saugiai Dabartyje.

Taigi, įsisavink akimirką. Neskubėdamas.

Savo mylinčiu Buvimu.

Aš jus myliu, mielieji.

Ačiū už bendrystę.

2019 metais linkiu gerumo, ramybės ir sveikatos!

 

Džeff Foster (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Gyveno, košę virė, žiemai konservus ruošė. Kaip ir visi, po truputį seno.

Balkone saugojo rogutes, po lova dėžes su dulkėmis ir naujametinės eglutės žvaigždę.

Apskritai, iš esmės - gyveno be graužaties. Tvarkingai gyveno, su protu.

Ypatingai progai saugojo aksominę suknelę su iškirpte, du Gucci kvepalų buteliukus, raudonos spalvos fetro atraižą, šešias gražias krištolines taureles ir butelį kiniškos degtinės. O viename sportiniame krepšyje saugojo pripučiamą valtį.

Laikas ėjo, bluko suknelė, po truputį gelsvėjo taurelės, dėžėje po lova iš nuobodulio užgeso žvaigždė. Kandys pamažu ėdė fetrą, valtis džiūvo ir trupėjo. Ir gyvatė, nusiminusi dėl nieko neveikimo, lėtai tirpo degtinėje. Rogutės rūdijo ir rudavo. Garavo uždaryti Gucci.

Gyveno, gyveno ir paseno. Ir vis laukė ypatingos progos.

Ji atėjo, kaip visada, netikėtai. Ji plovė langus ir paslydo. Tą pačią dieną jį pakirto infarktas. Į tuos namus jie nebegrįžo.

Ant stalo dvi krištolinės taurelės, du duonos gabaliukai, kambariuose vėjas. Pilnu tempu vyksta valymas, - name tvarkosi vaikai.

Į šiukšlyną keliauja rogutės, krepšys su valtimi, skylėtas fetras. Suknele, išversta išvirkščiai, metras po metro valomi poloviniai dulkių sluoksniai. Šlamšto krūvoj - Gucci kvepalai.

Štai dėl to gyveno.

Štai tokia „ypatinga proga“.

 

Malvina Matrasova (vertimas)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 11 minučių
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Gyvenimo pamoka

Atsisveikinimo dieną klasės auklėtoja ant lentos parašė šiuos aritmetikos veiksmus:
9×1 = 7
9×2 = 18
9×3 = 27
9×4 = 36
9×5 = 45
9×6 = 54
9×7 = 63
9×8 = 72
9×9 = 81
9×10 = 90.
Ji dar nebaigė rašyti, o daugelis abiturientų prunkštė iš juoko ar šypsojosi, vieni kitiems rodydami mokytojos padarytą klaidą. Jinai girdėjo savo auklėtinių juoką, dar kartą žvilgtelėjo į lentą, po to pasisuko į savo klasę ir pasakė: „Pirmąją lygtį aš parašiau neteisingai, nes norėjau, kad jūs dabar, atsisveikindami su mokykla, įsimintumėte kai ką labai svarbaus. Tebus tai pamoka jums, kuri parodys, kaip ateityje pasaulis dažniausiai su jumis elgsis. Jūs matote, kad devynis aritmetikos veiksmus aš parašiau teisingai, tačiau nė vienas iš jūsų manęs nepasveikinote, nepasidžiaugėte, nepagyrėte, bet visi juokėtės ir kritikavote mane dėl vienos padarytos klaidos“.
Mokiniai nutilo, kai kurie jau pradėjo suprasti, apie ką mokytoja kalba.
Štai jums pamoka: „Žmonės labai retai įvertins jūsų gerus darbus, kurių atliksite labai daug kartų gyvenime, tačiau kritikuos jus ir smerks dėl vienos vienintelės jūsų padarytos klaidos“.

Iš interneto

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kiekvienas turi šansą

 

Skelbime buvo parašyta: „Parduodama vila prie jūros, trijų aukštų. Su baseinu ir sodu. Kaina - 1 doleris.“

- Kliedesiai! - sumurmėjo benamis ir išmetė laikraštį.

Vaikščiodamas po kiemus ir ieškodamas maisto, jis ant sienos pamatė skelbimą: „Parduodama vila prie jūros, trijų aukštų. Su baseinu ir sodu. Kaina - 1 doleris.“

„Spaudos klaida, ar kas?“ - pagalvojo benamis ir burbėdamas nuėjo toliau.

Išeidamas į gatvę, jis atkreipė dėmesį į didžiulę reklamą: „Parduodama vila prie jūros, trijų aukštų. Su baseinu ir sodu. Kaina - 1 doleris.“

Susimąstė benamis. Jam pasidarė įdomu, koks beprotis galėjo taip parašyti ir nusprendė patikrinti. Prarasti jam nebuvo ko, išskyrus paskutinį dolerį kišenėje. Atėjęs pagal adresą, jis pamatė tą vilą. Nedrąsiai paskambino. Duris atidarė graži moteris.

- Atleiskite, aš pagal skelbimą. Tai ne pokštas?

- Ką jūs! Viskas teisingai.

- Aš dėl kainos: 1 doleris? Taip ir yra?

- Taip. 1 doleris. Jei susidomėjote, galite apžiūrėti namą.

Apstulbęs nuo pamatytų vaizdų, jis atidavė paskutinį dolerį ir tapo prabangios vilos savininku. Bet, visgi, nusprendė sužinoti, kodėl tokia maža kaina?

Į tai moteris nusišypsojusi atsakė:

- Mano vyras prieš mirtį testamente nurodė, kad aš parduočiau mūsų vilą ir gautus pinigus pervesčiau į jo meilužės sąskaitą. Negaliu gi aš neišpildyti jo paskutinės valios?! Skelbimas kabojo pusę metų, ir jūs - vienintelis, kas atsiliepė. Linkiu jums sėkmės.

Ir ji išėjo.

------------

Moralas: Visiems duodamas šansas! Reikia tiktai patikėti, kad neįmanoma yra įmanoma.

 

(internetas, vertimas)

Puslapiai

Norėdami komentuoti prisijunkite arba užsiregistruokite

Susiję įrašai