***

Mamos ranka švelniai nubraukdavo nuo mūsų veido ašaras
Ir nuo vėjo išdraikytus plaukus.
Mamai užtekdavo laiko ir Jūsų skausmams išklausyti
Ir paguosti, ir pabarti.
Nepagalvojome, kad mamai dienas negrąžinamai keitė naktys.
Mes ir nepamatėme, kad mūsų mamų plaukai pabalo,
Kad apie akis atsirado naujos nuovargio raukšlelės.
Atleisk mums, mama, kad mes ne iš karto atsiminėm Tavo akių spalvą,
O mamos akys į mus žiūri visur ir visada, dieną ir naktį.
Mama, kodėl tu mūsų nepamokei, o laukei, kol mes patys suprasime,
Kad imant reikia ir patiems duoti.
Miela mama, ar galėsit Jūs mums atleisti už tas nemigo naktis,
Už raukšles, atsiradusias per anksti dėl mūsų nerūpestingumo.
Ar galėsite atleisti už tai, kad savo svajones ir visus savo džiaugsmus
Dažniausiai dovanojome kitiems, o Jums, mama palikdavome
Rūpesčius ir laukimus.
Ar ne per vėlai kreipiamės į Jus žodžiu?
O kad galėtų mūsų jauni delnai nubraukti nuo Jūsų veido raukšles,
O mūsų meilė galėtų išlyginti jūsų vargo ir skausmo dienų takelį.
Štai ir vėl Jūs motiniškai nusišypsote pro ašaras ir vėl skubate
Savo mintyse mus nuraminti:
„Vaikai, aš Jums jau seniai viską atleidau, nes aš Jūsų motina".

Proga: 

Susiję įrašai