ARTĖJA VĖLINĖS

Tarp šiapus ir anapus juodai balta riba,

Keista nežinomybė, skausminga tuštuma

Ir slegiantis žinojimas: kitaip jau nebebus...

Tik Vėlinių alsavime mintis liepsna sujungs...

 

***

Pabūkim apgaubti rimties,

Kartodami maldos žodžius žvakių mirgėjime.

Pajuskime artumą gyvasties ir netekties.

Visi visi, kol dar anapus neišėjome...

***

„Mes bejėgiai prieš mirtį, bet ji per silpna sunaikinti prisiminimus ir paliktą šviesą, nes „juk šviesa nemiršta – pasilieka žolėj, žiede ir vaiko akyse...“  (Justinas Marcinkevičius)

***

Ir aš išeisiu.

Ir paukščiai toliau giedos,

ir liks mano sodas, ir žalias medis,

ir baltas šulinys.

 

Kas vakarą dangus bus mėlynas ir minkštas,

ir varpinėje skambins varpais,

kaip visuomet skambindavo.

 

Ir tie numirs, kurie mane mylėjo,

ir žmonės jau bus nebepažįstami,

ir žydinčio sodo kampe prie nubaltintos sienos

slapstysis nuliūdusi vieniša mano dvasia.

 

Ir aš išeisiu, ir liksiu be namų,

be žalio medžio prie balto šulinio,

be mėlyno minkšto dangaus...

Ir paukščiai toliau giedos.

      (Chuanas Ramonas Chimenesas „Paskutinė kelionė")   

***

„Viešpatie, žmogau, rugy –

Koks to gyvenimo trapumas! Vėjo gūsis.“

            (Justinas Marcinkevičius)

 

Susiję įrašai