Poezijos skyrelis

1320 posts / 0 new
Paskutinis pranešimas
rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Tėvo gerumui

 

Šilta miglele ištirpai

Virš kaimo laukų vakare.

Stuksena lėtai, pamažu

Lazdelė aukštai danguje,

Nutolstančio su rūkais.

Švytuoja žingsnių taktu

Nutilę vardai ir laikai –

Pražysta rugiais plaukai.

Pliuškenas mėnuo ežere,

Nuskendusio dvaro aidai

Sugaudžia lyg varpas ore...

Debesiu plauki dangum,

Mėnulio šviesos erčia

Į ten, kur nėra audrų.

Saugu ir labai smalsu

Pavirsti lietaus lašu

Ar saulės karalija...

Angelas su lelija

Nuplukdo šilta miglele...

 

Stuksi lazdelė danguj,

Boluoja rojuj plaukai

Iš amžino Tavo gerumo.

 

Pranciška Regina Liubertaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ačiū

 

ačiū tau žeme

už Dievą tavy

          Jį pažinsiu

 

ačiū Naktie

už Pasakos

Aušrą - šventę

 

ačiū Dangau

už šviesą -

kai būna nelinksma

 

ačiū gyvenime -

kad neišmokei

              gyventi

 

Mindaugas Tomonis

****

....tylėdamas

žodžius

rinkau gražiausius tau

                     dangau

 

                    ....bet

kas jie

prieš saujelę balto

                     smėlio

ar mažytį gelsvą

akmenėlį

 

Mindaugas Tomonis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

susiliejęs,

žiūrintis į save

         pro mano kreivus

pirštus,

mano trumparegėmis akimis, sklidinomis

tavo ašarų,

               pats

nemokantis verkti, nepakaltinamas,

pats

     nesugebantis susivokti,

ką padarei,

ką čia, po velnių, padarei,

kad viskas

taip baisiai,

baisiai gražiai padaryta

 

Aidas Marčėnas

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 14 valandų
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

***
Pavadino mane krantu,
kad galėčiau skenduoliui padėti…
Pavadino mane šventu -
nepasakė, kur nuodėmes dėti.
Pavadino mane tiesa -
Nuėjau paskui kvailį jaunėlį.
Pavadino mane šviesa.
Neįspėjo, kad virsiu šešėliu.


Daiva Čepauskaitė. Bevardžiai. K.: Keturi vėjai, 1992.

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 14 valandų
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Medžiais tikėk,

savim vandeny atspindėta,

tikėk.

 

Lėk telegramom, laidais,

šaukis paštais, laiškais…

Keliui manęs pavydėk,

žaibui manęs pavydėk.

 

Jeigu į kapą nuleis, kas padės

vėl man išlipti iš duobės,

pievas matyt ir žvaigždes,

mėlyno laiško raides.

 

Plentuose pėdsakai mano sušals.

Tūkstantį kartų langai pabals…

Tūkstantį pirmąjį…

Ko tu tyli?

Būsiu jau tavo plaukai žili.

 

Būsiu jau tavo senais laiškais,

būsiu jau tavo baltgalviais vaikais.

Vaivorykštės senos miegos vandeny,

žaibo pėdsakai ges vilny.

 

O tu netikėki žilais plaukais,

o tu tikėki melsvais laiškais.

Medžiais tikėk,

savim, vandeny atspindėta, tikėk.

 

Marcelijus Martinaitis

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

O žolės tylėjo, ir ašaros džiūvo,
ir paukštis apvirtęs danguj, nenukrito.
Nors būtų bent vienas priėjęs, nudžiugęs,
arba nors paguodęs, arba nors pravirkęs.

Gyvenki kaip nori. Štai žemė, štai oras.
Esi toks juokingas prieš vakarą ilgą.
Pats žaizdą kaip šuo išlaižysiu ir doras
sugrįšiu pas žmones, kramsnodamas smilgą.

Pro upę, malūną, pro pjuvenų krūvą,
pro linksmą beržyną, pro tylią pakluonę.
O gal ir teisybė, kad nieko nebuvo,
tik žmonės keiksnodami malkas supjovė.

Algimantas Mikuta

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vakaras

 

- pagalvojo
žiūrėdamas į dangaus begalybę
/nepagalvojo, o tartum
visu savimi atsivėrė,
kaip atsiveria kartais
tik tas, kurs YRA,
kurs gali ištarti: ESU/

 

- pagalvojo arba atsivėrė
žodžiu, mintimi, dvasios judesiu,
jos pastanga pasistiebti,
tarytum pakilti – atsiduso:
o, viešpatie…

 

- į žvaigždę žiūrėjo,
o gal į jų spiečių.

 

Nuleido akis ir upę pamatė,
ir medį ant kranto -
tai nebuvo žvaigždė
tačiau jai tolygu.
Kaip ir žodis, mintis arba žvilgsnis -
iš tikrųjų tolygu.

 

Pasilenkęs sugraibė
akmenėlį, sušildė jį saujoj.
Užsimojęs, paleido
lyg paukštį vėlyvą.
Atsiduso.

 

Justinas Marcinkevičius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

auga kažkas

            lyg manyje

lyg tam krūme už lango

kur mažoji tvėrinija

dūzgia ropščiasi lando

 

ieško kažko

        pagalvoji gal tikslo

ar verta ieškot

tikslą kažkas ištiko

 

guli mažas kojeles

užvertęs

sules koks paukštis sules

       negyvas bevertis?

 

 Justinas Marcinkevičius, 2009 m.

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pranašystė

 

Baltą gėlę išauginsim, baltą gėlę.
Iš juodumo pakylėsim baltą.
Paskutinį pykčio kieliką išgėrę,
duos dangus, išgirsim meilės balsą.

 

„Ak, iš meilės trupinio – teisybės kalnas“.
„Iš ankštos palėpės – saulės ruimas“.
Rodos, jau girdžiu, kaip sunkiai kalas
žodis, daigas, paukštis ir gerumas.

 

Justinas Marcinkevičius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

bangelių atspindžiai plevena tartum snaigės

akimirka kuri tavy nepasibaigia

- - - - -

o iš dangaus žiūrės veidai raudoni

balti auksiniai.... ir šviesos malonė

gamtos vaikams - šalia - ir vandeny

tylus šventumas jų

tu gimęs ilgesiui ir gyveni - - - -

 

....vėl akis pramerkia paukščiai gėlės

dangumi pražydo akmenėliai

bunda sielos kūnuose auksinės -

gyvybės nėriniai o spalvos jiems

                                                  septynios

keliai iš dulkių ir į dulkes tarp žarų.....

....raudoną vandenį - lyg vyną

geriame Aušroj - nueiname - -

būriu - - - - - - - - - - - -

 

Mindaugas Tomonis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Svajonių naktigonė

 

ant saulės žirgų

ant vėjo žirgų

naktigonėn

nakties ūkuos

svajonių

užsidegti…

 

virš šokančių liepsnų

žydės paparčiai

bus skaudamai ilgu

kad žiedo paslaptingo

miško glūdumoj neradę

Viltis išsklaidėm

lyg vėtra šėlstanti

apsunkusius rūkus

 

naktigonės tamsoj

atminsime visi

žieduos paparčio

smilkstančią jaunystę

suprunkš žirgai

plevens ugnies karčius

o laužas įliepsnojęs

spragės ir tyliai ūžaus

sužvengęs į bemiegę

baltaskarę naktį

užklojusią slaptažodžiais

nurimusius namus

 

dėliosim į vaivorykštę

jaukius švelnius žodžius

ir netikėsime kad galim

skaisčiai liepsnomis

sudegint miesto naktį 

paversdami ją ryto

slinktimi nutolstančia

ugnies žirgų kanopų dundesiu

paraudusiam papurusiam

saulėtekio skliaute

 

Pranciška Regina Liubertaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

tais metais? tais metais paparčiai

lapojo bedieviškai sparčiai

bijojau (prisipažįstu)

kad tik per anksti nepražystų

kad lig šv. Jono nakties

iškęstų – paskui jau vis tiek

 

 Justinas Marcinkevičius, 2008 m.

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Joninės

Kai žalios strėlės – žolės
iš saulės ir lietaus,
į žemės taikinį iš tolių
atskridę viešpataus,

kai akyje pelėdos
mėnulis patekės
lyg obuolys saulėtas
žalioj šakoj nakties –

atverki langą – vasara
nei potvynis užplūs...
Ir plauks lyg upė rasos
skaičiuodamos lapus.

 

Alis Balbierius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vėlyva vakarienė

 

miegantys paukščiai

tavo rankose

ir stiklas ilgesio

 

kriauklės pilnos nakties

atidaromos vakaro peiliais

 

senesnis už mėnulį

stalo sidabras -

ir viskas

tikriausiai veltui

 

Raimondas Jonutis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vakaro sutema

 

Gali keliauti bet kuriuo keliu

vis tiek prieisi jau regėtą vietą

kas buvo prieš akis jau už akių

ir į akis daug kartų apkalbėta

 

aš netikiu tačiau sykiu tikiu

kad išsipildys dar kas pažadėta

bet mosteli prieš veidą man sunkiu

sparnu naktinė skeptikė pelėda

 

Antanas A. Jonynas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Praeinu pro langą

Ištirpstu lietuje

Kaip žvaigždė krentu iš dangaus

ir jaučiuosi laimingas

Atrodo

gali kilti kilti kaip plunksna

kartais kyli kaip popieriaus lapas

Ir žvaigždės šypsosi

O svajonė čia pat šalia

Paskui pavirstu rasa

Apkabinu visas žemės gėles

O mane laiko mylinčios rankos

Tokios švelnios

Ir akys tokios nepaprastos

O paskui pavirstu rūko debesiu

Ir vėl kylu aukštyn

Pagaliau išnykstu kaip lašas

beorėje erdvėje

Ir gerai jeigu mane prisimena

Tos švelnios rankos

Akys ir gėlės

Viso pasaulio gėlės

 

Arvydas Ambrasas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Į sodininką

mėnuliaveidi sodininke, ant smėlio rugiagėlės, kupranugariai apsirengę boružėm, sakyčiau, šiąnakt lis, bet nemanau, kad gertų vandenį gėlė taip godžiai. ateis naktis. nuvys. taip kaip nuvyto sodai melsvame veide ir taip nuvyto veidas soduose, sakyčiau, kad buvau kažkur, deja, nebežinau, kur sapnas, kur tikrovė ir kur vaivorykštės, pakylančios iš pievų ant vabalų sparnų, ant smilgos koto, ir nelinkėjau blogo dievo, tik to, ką knygos moko. ir to, ką slepia vasarą žvaigždės sekretas, bet niekaip šito neišmokai, kad miršta mylimos ir iš aukštai atskleidžia ašarą. bet ko tais ji nenuvysta rytą, ir prieš akis iškyla mirusios vaivorykštė, o mandolina skamba vis ir skamba ašaros ir rožinis

 

Ernestas Noreika

(skelbta „Šiaurės Atėnuose")

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vienu sakiniu

 

sustoji prie medžio paglostai kaip žmogų
ir gailiai galvoji nemoku nemoku
nežinodamas ko tik suprasdamas ne
priimkit maldauji įsileiskit mane
į šaknį į šerdį į lapą į žievę
nes kur man gyventi kur būt man o dieve
iš gamtos išmestam išstumtam paliktam
žmogui žvėriui ar paukščiui vis būnant KITAM
vis grimztant į laiką kurs nyksta ir gęsta
kaip visa kas buvo taip trokšta taip geista
kad liko tik mažas taškelis kažko
kurio KITAME dar mėgintum ieškot
suklupęs ant kelių lyg jaustumeis kaltas
už tai kad esi tik vienintelis kartas

 

Justinas Marcinkevičius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Lietaus medis

 

lašai tamsoj šnibždėjosi su lapais
ir leidosi žemyn tarytum laiptais
ieškodami manęs – kol lietumi
užsiliepsnojo medis
tolimi
žili žaibai giliai po naktį skraidė
dangus nušvisdavo trumpam lyg skraistė
ant veido kažkieno kurį tačiau
tamsoj regėjau lapuose jaučiau
buvau jo surastas ir atpažintas
lietum liepsnojo medis kaip žibintas
tarytum dagtis aš buvau jame
ir kiek pajėgdamas degiau žeme

 

Justinas Marcinkevičius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Lauko žolelė

 

Dieną gegė kukavo,
O naktį pelėda ūkia,
Ir pilnatis išnyra
Pro draiskaliuotą rūką.

 

Regi vaizduotėje medį,
Mėlyną arba žalią.
O kaipgi tu gyvuoji,
Vargana lauko žolele?

 

Prie akmens glaudiesi,
Paslaptim prisidengus.
Kelias neilgas – už pievų
Į šoną jis pasuka vangiai.

 

Žingsniai artėja, spartėja,
Viena tu girdi – žemė virpsi.
Niekas tavęs nepagaili,
Vieniše lauko viksva.

 

Remigijus Gražys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Augalėlis

 

nežinau net jo vardo
o jis pasirodo žydi

 

nedidelis kuklus
originalus savarankiškas

 

atsiklaupiu
apžiūrinėju

 

rodos niekam nekliudo
bet kodėl žydi

 

taigi kodėl žydi
lyg negalėtų

 

būtent lyg negalėtų kitaip
nors gal ir nieko

 

nedidelis kuklus
originalus savarankiškas

 

lyg sau
lyg ne sau

 

ir niekas neturi
jo daugiau
nei jis pats

 

Justinas Marcinkevičius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Mūsų rankos kaip žuvys iriasi per jūrą,
susikibę paukščių ir žmonių
pilnam rūke,
mūsų kojos grimzta kranto smėly,
kūnai supasi bangų mūšoj
ir muzikos garsų gausme... ir užmiršom, kad yra pasaulis,
vien tik plaukiam –
taip motinų įsčiose kūdikiai plaukia
ir nieko negirdi,
mūsų rankos lyg dvi mylinčios žuvys
susitiko kranto šešėly
ir siunčia nebylius bučinius,
pilnus dangaus ir vėjo,
vanduo tarsi didžiulė sėkla
saugo nuo žeidžiančio triukšmo –
kranto melsvam šešėly
žaidžia dvi miegančios žuvys.

 

Alvydas Valenta

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pasėdėki pabūk su manim

nebylusis gyvenimo džiaugsme

jau artėjančios valandos aušta

ties raudonais kalnų akmenim

 

tylesni ir už savo šešėlį

tie pilki pilko skliauto daiktai

jau iš tolo atgriaudžia aidais

dideli nesibaigiantys vėjai

 

aš negirdimus tavo žodžius

dar seku kad galėčiau paklusti

jų prasmė tebeskambančioms rūsčiai

 

nors tamsa jau tolyn pasitraukia

ir kai kas ima tykiai nubusti

o kai kas susigūžia ir laukia

 

Antanas A.Jonynas

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 14 valandų
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Susėskime šalia bent vieną kartą

Ir ištylėkime visas skriaudas,

Ir ištylėkim, ką ne vieną kartą

Išbėrėme lyg sėklas į vagas.

 

Ką sėjome kasdien - tedygo usnys,

Ravėjome ir deginom laužuos,

O žemę piktžolių pridengę pusnys

Jau nebeleido grįžti atgalios.

 

Susėskime šalia. Tyloj pajauskim,

Joj ištylėkime visas klaidas,

Išleiskim kol dar liko visą skausmą

Tegul ramiai išeina. Na, o mes

 

Dar minutėlę tyliai pasėdėkim

Tegul tyla už mus abu nuspręs

Ko mums labiau reikėjo, ko mes siekėm

Ravėdami nuo piktžolių vagas.

 

Tegul nuspręs už mus ko mes ieškojom

Ir ką suradom nešvariuos laukuos

kaip kreipiniai '"mielasis" ir "mieloji"

Šarma nusidriekė rudens plaukuos.

 

Jau metas. Kilkime. Tyla sudužo

Paskelbus nuosprendį abiem kartu,

Beliko tik stikliniai laiko dužiai

Pažirę ant supjaustytų dienų.

 

Eglė Miliušytė-Brazdžiūnė

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

liuda
liuda portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 9 mėnesiai 1 savaitė
Prisijungė: 01/14/2008 - 07:35

Nebesiskūbink


Nebesiskūbink,  vīsa graitai prais –
Čiulbėjimai, žydėjimai, tik vėjas
Mintīm vēlyvām graušis vakarais,
Lig pať širdies, koľ rytas neprispėją,

Koľ šiurkščiai byra laikas sutemon
Ir paukštis ne savam lizdi numiršta,
Priglaudžia pėdas pakelās akmuo,
Nebesiskūbink, jau senai ažmiršą,

Kad gyvenai, kad minkštas pradalgys
Pą kojām gūlą ir kvepėją dienās
Visom spalvom, jau nīgdį neažgis
Neišragautās tykiās mēnasienās,

Tik rudenēs ir žodžiai, ir namai,
Klevai bespalvį patalų išpurtis.
Nebesiskūbink, tai tik sapnavai,
Kad kelias lig namų ir smėlis šiultas.
 
rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

visus džiaugsmus ir nuoskaudas

ant kranto išdėliok tarytum

akmenėlius spalvotus

geldeles....

 

....taip saulėj švies ir bus

gražu ir liūdna - - - -

jūra tyliai

oš....

 

Mindaugas Tomonis

*********

Išėjimas

 

kiekvienas turim savo žvaigždę

savo akmenį

                      ir paukštį....

 

kada žvaigždė užges

         akmuo nugrims

         o paukštis sudūlės

 

pasiklausyk kaip jūra

plakasi į krantą

 

Mindaugas Tomonis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Meilės eilėraštis

 

Man nerūpi, iš ko tu gyveni.

Noriu žinoti, ko tu trokšti,

ir ar tau užtenka drąsos svajoti, kad pasieksi tai,

ko ilgisi tavo širdis.

 

Man nerūpi tavo amžius.

Noriu žinoti, ar rizikuotum

atrodyti kaip kvailys dėl meilės,

dėl savo svajonės,

dėl nuotykio,

vadinamo gyvenimu…

 

Man nerūpi, kokioms planetoms šviečia

tavasis mėnulis…

Noriu žinoti, ar esi palietęs

pačią savo liūdesio šerdį,

ar tave atvėrė gyvenimo išdavystės,

ar susigūžei ir užsisklendei,

bijodamas vėl patirti skausmą.

 

Noriu žinoti, ar gali būti su skausmu,

manuoju ar tavo paties,

nesistengdamas jo paslėpti

ar užslopinti,

ar išgydyti.

 

Noriu žinoti, ar gali būti su džiaugsmu,

manuoju ar tavo paties,

ar gali šokti kaip laukinis

ir leisti ekstazei užpildyti tave

nuo pėdų iki pirštų galiukų,

nebandydamas perspėti,

kad būtume atsargūs,

liktume realistiški,

prisimintume žmogaus ribotumą.

 

Man nerūpi, ar tai,

ką man pasakoji,

yra tiesa.

Noriu žinoti, ar gali nuvilti kitą tam,

kad liktum ištikimas sau.

Ar gali pakelti kaltinimą išdavyste

ir neišduoti savo sielos.

Ar gali būti nepatikimas

ir todėl vertas pasitikėjimo.

 

Noriu žinoti, ar gali kasdien matyti Grožį,

net kai jis nėra gražus.

Ir ar moki semtis gyvenimo

iš jo buvimo.

 

Noriu žinoti, ar gali gyventi su nesėkme,

tavąja ir mano,

ir vis tiek,

stovėdamas ant ežero kranto,

šaukti į pilnaties spindesį: „Taip!“

 

Man nerūpi

žinoti, kur gyveni ar kiek pinigų

tu turi.

Noriu žinoti, ar gali atsikelti,

po nakties, kupinos nevilties ir širdgėlos,

išvargęs ir maudžiantis iki mažiausio kaulelio,

ir daryti tai, ką būtina padaryti,

kad pamaitintum vaikus.

 

Man nerūpi, ką tu pažįsti

ar kaip čia patekai.

Noriu žinoti, ar ir liksi stovėti liepsnos viduryje

su manim

ir neatsitrauksi.

 

Man nerūpi,

kur, ko ar pas ką tu mokeisi.

Noriu žinoti, kas palaiko tave

iš vidaus,

kai viskas aplink subyra.

 

Noriu žinoti, ar gali būti vienas

su savimi

ir ar tikrai mėgsti savo draugiją

tomis vienumos akimirkomis.

 

Oriah Mountain Dreamer

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 14 valandų
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Žaibų ir vėjų sudraskytos upės

Nuo juodo kalno krenta į mane,

Ir sakalas, ant debesio nutūpęs,

Pamatė vakarą dangaus dugne.

 

Žaibai ir vėjai neša mano širdį,

Nežinančią nei meilės, nei klastos.

Ją saulė pamaitins, lietus pagirdys,

Jai mėnuo vario antkapį atstos.

 

[Henrikas Radauskas]

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Dangaus durys dažytos

 

tėvas, ak tėvas sumanė statyt 
tualetą, kad būtų sėdėt patogu 
už tvarto kampo, prie malkų 
pašiūrės, o durys į ežero pusę
sukalęs tupyklą tėvas kalbėjo 
eik dabar, motin, matuotis 
man tai kaip tik, man nereikia 
jau nieko, o kaip, mano žmonės, bus jums 
motina sakė, rakščių gal per daug 
čia, juokėsi tėvas, turėsit ką veikt 
šūkčiojo sesė, skersvėjis traukia 
braukia per stuburą vėjas lyg pjūklas 
gal per siaura dar skylė būtinoji 
gal dar išpjaukim per porą pirštų 
gal dar išpjaukim, pritaria tėvas 
dar paobliuokim, kaip stalas bus 

tėvas, ak tėvas pastatė namelį 
kvepiančios lentos, durys dažytos 
darbą padaręs, šypsosi tėvas 
svietui margajam ant kelių tupiu

 

Sigitas Parulskis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Žemaitėška meilė

Vuo pasakīk, a viel atėisi
Suklīkos pėmpē ont dėrvuona…
Aš tau ronkelė viel ėštėiso
Ė mūsa meilė būs na muonā.

To mon sakīsi: „Mīlo baisē“
Ė špuokā švėlpaus ont šakelės…
No, pasakīk, a viel atėisi,
A gildītė apsėmuok šėrdelė?

Jezminā pasklēs skani smuoka,
Saulelė tūpsēs ož beržīna.
Aš tavės laukso nusėkriuokusi,
Darželie kvietka nusiskīnusi.

Vuo kas par kelms ta meilė īra,
Ka širdi bada kap so peilēs?
Ba meilės šėrdės jau sostīra,
Kuoks durnis ėšgalvuojė meilė?

Uona Mileikienė

 

https://www.youtube.com/watch?v=e38l_682Wc8

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pieva, motinos pilnoji! Pasimelsk
už paukščius danguj ir žemėje, už jų lizdus.
Pažiūrėk, kokie išvarginti laukai ir mes -
už laukus ir mus ant lauko atsidusk:

 

kad nedideli užaugom, kad maži,
žolę ištrypėm, kai lakstėm šen ir ten.
Žeme, motinos pilnoji! Ak, pražysk,
būk sekmadieniu ir santaikos švente.

 

Tavo žiedą baltą galvą vis regiu,
meilės skarą be pradžios be pabaigos.
Kiek čia mūsų prie ugnies ir prie rugių:
nuramink, sutaikink mus, atleisk, paguosk!

 

Justinas Marcinkevičius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Viskas būtų tiesa

 

tyliai skambino ežeras

įsitempęs vasarvidžio saulėj

virpėjo lyg laumžirgio sparnas

pakibęs sekmadienio tyloje

 

kodėl taip norėjosi melstis

neprašant dėkojant neprašant

gerumas laukų begalinis

kaip ežeras

 

                           plaukti

nuskęsti ir skambint sekmadieniais

skambinti lūpoms akims ir ausims

pamatykit išgirskit ir paragaukit

pašventintos ir pakylėtos tylos

iš aukštybių tylos lig dugno

                            atrodė

ką bepasakytum viskas ką pasakytum

viskas būtų tiesa

 

Justinas Marcinkevičius, 1998 m.

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vasarai seklėjant

Vasarai seklėjant, žiebias dangūs,
Paukščių Takas vis ryškiau spindės.
Gervių mostus vasara praranda,
naktys uždega žolėj šalnų žvaigždes.

Amžinas šis ratas, kuris sukas
tarp pavasario ir rudenio kaitos.
Lygiai taip kaip ir žvaigždynų rūkas
didelėj tolybėj be pradžios ir pabaigos.

Vasarai seklėjant, žiebias dangūs,
lyg lapus tuoj girios nusimes paukščius.
Vėl parimsim prie šerkšnoto lango
ir rymosim, kol pavasaris atūš.


Alis Balbierius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Rugpjūtis

 

Man vėjas šnabžda į ausį:
„Prasti tavo, brol, reikalai...
Kur nuo lietaus prisiglausi
Ilgais rudens vakarais?“

Pėdos susminga į žolę.
Taku nuriedės obuolys.
Liepų viršūnės spėlioja:
Lis, o gal nelis?

Ei, anoj pusėj upės,
Ko krantai be laužų?
Dar neužmigo rugpjūtis,
Dar gražu...

Nenumaldomai į pabaigą bėga vasara...
Kiek gi čia beliko dienų...
Pats laikas prisirinkti čiobrelių,
Aviečių, grybų, riešutų.

Paukščiai ir ežero žuvys
Žiūri vieni į kitus.
Kaimas vis arčiau prie miesto,
Miestas vis toliau nuo rugių...

Visoj Lietuvoj pjūties metas,
Darbymetyje kruta ir akmuo.
Į kalną ropoja kombainas,
Pakalnėj – elektrinis piemuo.

Ražienos sapnuoja noragą,
Upe nuvingiuos vėgėlė.
Vasaros rojus – tai pragaras,
Kurį dabar reikės nugalėt...

 

V. Kernagis ir Dainos Teatras, 1994 m:

 https://www.youtube.com/watch?v=0LEg58zXlwc

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ant vasaros kaklo šermukšniai jau noksta.
Pažvelk į gamtos besikeičiantį mostą,
į pritilusį paukštį, į augalo rimtį,
į viską, ką galima skint arba rinkti:
o, vargšas pasauli, o blunkančios spalvos —
kaip dygo, kaip kilo, žydėjo, sūpavosi
Kaip žaidė gyvybė, kaip nokdama brendo,
ieškodama ryšio – visuotinio, bendro!
Ir kaip ji apstulbo pajutus, supratus,
kad buvo tiktai įviliota į spąstus —
į formą, kuri kas akimirką trupa,
į vasarą /varge!/ begėdiškai trumpą.
O, vystantys, gęstantys broliai! Tai kerštas
už mūsų žydėjimo valandas karštas,
už beprotišką mūs nužengimą į žemę:
nužengę – vadinasi, ir nusižengę.
Ant vasaros kaklo šermukšniai jau noksta.

 

Justinas Marcinkevičius

liuda
liuda portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 9 mėnesiai 1 savaitė
Prisijungė: 01/14/2008 - 07:35



Mēnesiena


Šuva mēnūlią seka iš paskās,
Kiaurais šešėliais kelias apsikloja,
Ir širdį pasdalyja kažną kas,
Nusīneša tālyn, ažu rytojaus,

Ažu kitās, nebūvusiās dēnās,
Kur lyjunt sopa vīsās senās bėdās,
Ir staugia duñgus dūšiās alkanās,
Pą debesį suplėšą ir nusėda

Tik šaltās drumzlās unt gyvās širdies,
Pasauly nieką nebelīkį, tik šešėlis,
Vis seka iš paskās, ną ją parnakť ginies,
Kas žingsnis lūpdamas ną savį sielų,

Ną veidą vėjų, mintį ną minties,
Ir debesią šiurkštūmų ną padūnges,
Nebežinai, kākiem devām meldies,
Kai šaltas mėnuo prą blakstienas sunkias.
rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Rugpjūčio lietus

Lietus – tai džiaugsmas medžių ir žolių,
mažytės sraigės, varnalėšos lapo.
Regiu kaip eglė, rymanti kieme,
ant žalio spyglio perveria kiekvieną lašą.

Lietus – tai džiaugsmas, bėgantis keliais.
Ir dulkių liūdesys su juo nubėga.
Lietus galbūt jau niekad nesibaigs,
jeigu ruduo užmirš sutverti sniegą.


Alis Balbierius
****

Egoizmas

ilgai meldėm lietaus
kad dygtų grybai
ir va - kap kap kap - ant samanų ir spyglių
pirmi lašai

Dievuli, atidėk
leisk pareit namo
grybukai pakentės

V. P. Bložė

****

Lietus

 

Dabar mieste lietus,

Skambės lašai kaip gaidos,

Nuplaus senus vartus,

Nušvis pavargęs veidas.

 

Lašai ant stogo kris –

Taip gaiviai ir maloniai,

Paskui atvers duris

Senų namų balkonai.

 

Dangus dar bus skaistus,

Bet vasarai jau galas.

Dabar mieste lietus –

Spalvotos, linksmos balos.

 

Judita Vaičiūnaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Linksta veidas lietaus viršum blėstančio
        veidrodžio stiklo,
vėl į vakarą svyra žėruojanti saulės rodyklė.

Vėl regiu diską rožinį jauno rugpjūčio
        mėnulio,
vėl klausau, ką šiurena laukai, po žara
        atsigulę.

Išsilieja rimtis lyg pavasarį polaidžio
        vandens,
tik rimties savo sielose niekad jau
        nesurandame.

Vien taurumas gamtos dovanoja iliuziją
        trumpą
šito vakaro tylą lyg vieną auksinę sekundę.


Alis Balbierius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Dangau, duok man jėgų
trumpai ir atvirai priklaupti
prieš giedančią rugpjūčio žvaigždę.
Duok man jėgų
žiūrėt į tolį,
iš kur ateina
nesustabdomi beveidžiai žmonės.
Duok man jėgų
nevaldomai ir kietai
ašarai pakelti,
duok man jėgų
vieninteliam stiprybės gurkšniui
iš patekančių meilės vandenų
ir pirmapradžio pamiršto gerumo.
Duok man jėgų
baltam ir toliaregiam sugrįžimui
į visagalę nykstančiąją atgailą.

 

Daiva Čepauskaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

O vis dėlto gerai kad baigės vasara

kad išauginę savo gandriukus gandrai

pulkuojas pievoj pasirengę skristi

kad raudonuodami krauju serbentai dega

upokšnių santakoj sužėlusiuos brūzgynuos

kad vis tirštesnį rūką pamiškėj

voratinklio gija dygsniuoja pušys

kad nebe tokios ryškios naktį žvaigždės

o padūmavęs mėnuo ištaškytas

stiklinėm šukėm blyksi žolėje

ir iš tikrųjų argi verta aimanuoti

kad šio pasaulio pavidalas praeina

kad tuo ką amžinai prisižadėjom

dar vienąsyk nerūpestingai apsigavom

kas trukdo nusileist žemyn prie upės

kas gali tau užginti malonumą

vėl pasinerti į ūksmingą vėsą

kur plaukia virš galvos serbentų kekės

 

Antanas A. Jonynas

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 14 valandų
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Aš kadais šventai tikėjau meile-

Aš buvau tikėjimo kvailys,

Rast norėjau tokią pačią kvailę...

Aš kadais šventai tikėjau meile:

Pasaką nežemišką ir dailią...

Jos pažeisti niekas neišdrįs.

Aš kadais šventai tikėjau meile-

Aš buvau tikėjimo kvailys.

 

Aš dabar esu labai protingas-

Skeptiku pakrikštinau save.

Nors tikėjimo ir meilės stinga,

Aš dabar esu labai protingas,

Šalto liūdesio erdvėj sustingęs,

Ašarom ledinėm akyse,

Aš dabar esu labai protingas-

Skeptiku pakrikštinau save.

V.Mačernis

https://www.youtube.com/watch?v=intnPlAzp34

 

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Būtasis dažninis ruduo

 

Pagelto prie vieškelio klevas,

Nuščiuvo upely vanduo...

Į Lietuvą vėl atkeliavo

Būtasis dažninis Ruduo.

 

Ant kamino nutūpė Vėjas,

Prisėdo Lietus ant akmens...

Pareina ganyklom rugsėjo

Banda ir Dainelė piemens.

 

Parbėga iš lauko Bulvelės,

Išbėga Rugiai į laukus.

Sustoja prie vartų Takelis –

Šaukia mokyklon vaikus.

 

Voratinkliai draikos be vėjo,

Ežys neša laiškus geltonus...

Pažįstamas, mielas rugsėjis –

Lapas iš knygos Maironio...

 

Juozas Erlickas

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 14 valandų
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

RUDENS ŠVIESA

 

Ruduo. Pilka šviesa... Ir metaliniai lapai.

Ruduo. Lengva, prigesus šiluma...

Aš laimę rankose laikau, nedrąsią, trapią,

Prie virpančios krūtinės glausdama...

Ją taip ilgai šiauriniai vėjai pūtė!

Bijau, prarasiu ją tuojau, tuojau...

Aš dar bijau perdaug laiminga būti,

Tavim aš patikėti dar bijau.

Kad niekad nuo tavęs atplėšti nereikėtų

Man rankų, skruostų, lūpų nedrąsių...

Kad ta pilka šviesa padangėj išsilietų,

Neapsiniaukus rūpesčiu tamsiu!..

Tegu ilgiau, ilgiau ji krūpčiodama šviečia –

Palaiminta rudenė šiluma, –

Kad tyrą laimę tau išsaugoti galėčiau,

Per šaltą gatvių lietų brisdama.

 

Vaičiūnaitė, Judita. Pavasario akvarelės: Eilėraščiai.

– Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960.

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Sentimentalus

 

Į raudoną saulėlydį

vėlei grimzta sulėtintai

suledėję ir mėlyni

atminties siluetai

 

ir pro ašarų ežerus

žėri bėgančios vasaros

o saulėlydis pažeria

ryškias rudenio ašaras

 

prie nurimusios jūros

nuauksuotos saulėlydžio

dvi nebylios figūros

pasiklysta tam smėlyje

 

ir jų rankos pavargusios

prie fontano tuštėjančio

jau akis užsidengia nuo

šio raudono saulėlydžio

 

prie nurimusios jūros

atminimai plevena dar

bet sudūžta amūrai

rudeniniuos fontanuose

 

Antanas A. Jonynas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pirmosios rudens dienos

 

Tiršti ir klampūs šešėliai įsiviešpatavo
palaukėse ir paežerėse. Žiogai vis dar
čirškia atsisveikindami su vasara.
Gelstelėjusi rudens dvasia apima žemę
atnešdama vėsą, skaidrumą ir liūdesį.
Šunų lojimą girdi tarytum aidą bažnyčioje.
Kregždės nedrąsiai sklando virš ežero
ruošdamosi palikti kontinentą iki kito
pavasario. Dangaus debesų ilgesingu mėliu
iriasi saulė, kuri vis dar apakina, tačiau
nekaitina. Naktimis ežerus dengia rūkas.

Prasidėjo ruduo – introversijos metas –
ir aš, susitelkęs ties savimi, nebūties palytėtame
peizaže mėginu išskaityti nurimusius ženklus,
atveriančius naują metų laikų knygos skyrių.
Apibendrink dalykus, nutikusius vasarą,
nurink į eilėraščius barokinių išgyvenimų
derlių ir, paklusdamas metų laikų tėkmei,
apimtas melancholijos ruoškis žiemai,
apmirimo metui, kad kitą pavasarį įvyktų
atsinaujinimas besisukant sezonų ratui,
mokančiam neprisirišti prie daiktų meno.

Nuo ežero kylančio krago sparnų mušimasis
į vandenį – lyg skirtukas metų laikų knygoje.

 

Augustinas Dainys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Atsakymas


šįryt
už lango
sunerimę ir išsigandę
saulei tekant
virpa

 

nugeltę
lėtai skausmingai
lyg šaukdamiesi pagalbos
krinta
matau kaip krinta
matau
kaip

 

bet viešpatie
kurs krenti nuo medžių
kurs skrendi
gervių virtinės priešaky
kur tu išsivedi
lapus ir paukščius

 

nesitikėjau kad atsakys
bet jis
gervių šauksmu
lapų virpėjimu
mano liūdesiu
atsiliepė

 

Justinas Marcinkevičius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Siekiam saulės atbukusiom rankom
Ir matuojamės grožį žvaigždės.
Dieve mano, kaip greitai pabrangom.
Kas nuo šiolei prie žemės budės?

 

Kas palaistys negrįžusių pėdas?
Tu tyli? Ir gerai… Ir gerai.
Karčios rūdys tikėjimą ėda,
Ir žiojėja veidai - pagarai.

 

Groja vėjas išderintom stygom.
Kas išgąsdintą maldą pratęs?
Dieve mano, kaip greitai atpigom,
Viens kitam išdalinę kaltes.

 

Daiva Čepauskaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

O kaip nerealiai šitam slėny

atrodo įsispaudę mūsų pėdos

širdy kažkokį sielvartą slepi

tamsoj toli suūkauja pelėdos

o kaip nerealiai nerealiai

plaukai banguoja supas žvaigždės

į tas bangas nugrimzdamos giliai

jau tokios blyškios ir neaiškios

toliau toliau ir kylame aukštyn

ir teka iš dangaus snieguotos rievės

nejaugi Dieve esam pakrašty

visų esimų ir nejau palūšim Dieve

 

Antanas A. Jonynas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ruduo Palangoje

 

kavinėje rūkas o mes

šokam ir šokam

ant staliuko

du prilipę klevo lapai

ir obuolys

 

prisėda rugsėjis -

senukas ašarota akim

ir žiūri kaip šviečia

fosforiniai neoninių lempų pirštai

murma kažką o

niekas jo nesiklauso

 

taip paskutiniame metų

fejerverke

sprogsta kaštonai

staiga aš atspėju

tave rakto posūkyje

ačiū - sakau - ačiū

man jau šilčiau

 

Raimondas Jonutis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 9 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ir užkeikimas, ir malda

 

Pasaulis šis kaip niekada tulžus, dužus.
Grąžinkit, debesys, man lietų, miražus,

 

dar vasaros saulėkaičio šiltus kvapus
ir lapų kuždesį, kuris toksai trapus,

 

burkavimus balandžio, kurs toksai romus
ir paskandintus būsimus sugrįžimus.

 

Tebūna tai ir užkeikimas, ir malda,
o gal rauda, tiktai ne graužatis juoda.

 

Kelius nutiesdamas pro atšakius kaubrius,
aš išsirinksiu iš nakties žodžius kaitrius.

 

Ir tigro, leopardo žvelgčiau akimis,
jei zombių dvasios imtų siausti ties mumis.

 

Geram būt gera, gera duoti, pažadėt,
nors nežinau, kam paskutinė švies žvaigždė.

 

Jonas Jakštas

Puslapiai

Norėdami komentuoti prisijunkite arba užsiregistruokite

Susiję įrašai