Poezijos skyrelis

1320 posts / 0 new
Paskutinis pranešimas
rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Bitele mano, bitele,
už liepsnojančios pievos jau nieko,
gal tamsūs miškai, gal pravirkusi
rudenio siela, šią naktį
sparneliai
surūdiję žydės lyg mėnulis pakąstas
šalnos, kur mes skrendam
apsvaigę, bitele, kieno
tai gaudimas, sulaužantis
kalbą, ir žodžių skeveldros
tik žeidžia tik žeidžia, bitele,
jei būčiau žmogus, aš tikriausiai
nustebčiau – mes blaškomės
po švytintį avilį...

 

Rolandas Mosėnas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

aruodai

 

Toks tykus šnabždesėlių šokis –
Kruta ir kruta lūpos,
Žodžių atryja visokių,
Kadais čia skubom sutūpusių...

 

Dabar toks tykus aruodų
Tvarkymas: sėklai ar maistui,
Turėtum kada – sudėliotum
Visokių istorijų, žaistum

 

Vėjus, jų nuotakas, lėtą
Dūzgiančią saulę didelę,
Baubtum gražiai prieš lietų,
Žinotum: septintas prikelia.

 

Šypsotum trimitų nikeliui,
Kaklą į dangų ištiesęs,
Žinotum – septintas prikelia...
Kiti – tiktai šiaip sau –
                 gyviesiems...

 

Rimvydas Stankevičius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kiekvieną kartą laukdamas rudens

tikėjausi kad jis išgelbės

bet lietūs sklidini nostalgijos

nuo lapų plovė vasaros raides

ir sakė

niekas amžiais negyvens

 

į mėnesį tą žvelgdamas kuris

iš ežero išniręs abejodamas

kalbėjo man kad mano nuodėmės

skatikas rankoje tačiau ne

išeitis

aš supratau kad jis vis tiek ateis

ir tapo taip bjauru nuo žodžių

kuriais lig šiolei gyvenau

 

Raimondas Jonutis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pranašas

 

Mažas šunytis

Prabėga pro šalį

Tarsi turėtų svarbių

Neatidėliojamų

Verslo planų

Pats

Lieki stovėti

Žiūri į sudilusią saulę

Nuvalkiotą

Tūkstančius kartų minėtą

Tik tau

Kaskart atrodo naujai

Jos tirpstantys skruostai

Ir padangę uždangstę

Pūkų kamuoliai

Įkvepi tuštumą

Ir pūti

Pūti prieš vėją

Visa griaunančia oro srove

Mintyse

Delnu brauki per temstantį dangų

O tau

Tik spjauna į veidą

Lietus

 

Mindaugas Kirka

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

mano langas tiesiai po mėnuliu
tiesiai po mano langu žibintas
tiesiai po žibintu lyja lietus
štai ir viskas

į vakaro varvantį vašką
lėtėjantys pirštai nuklimpsta
galimas daiktas dar tebelyja
štai ir nieko

galimas daiktas į tamsą nuskris
didžiulis naktinis paukštis
arba šmėstels šikšnosparnis
štai ir viskas

galimas daiktas didžiakojė naktis
praeis pro šalį
sėdėsiu linguosiu galva
štai ir nieko

 

Gintaras Grajauskas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kada rudens ilgėjantis šešėlis
paliečia laikrodžio įskilusią rodyklę
paplūdimys sugėręs skaidrią kaitrą
sušvyti prietemoj lyg fosforas inde
pasidalinam sugrįžimo vaisių
ir gniaužiam rankoje erškėčių dyglį
nejausdami aitraus ir karšto skausmo
atsikartojančio kaip meilės valanda

tu ištiesi man sutarimo ranką
kai jūra dusliai kalba apie mus
kerštingai ant uolų nusviedus putą
pavyduliaudama džiaugsmingos išminties
ir praregėjimas artėdamas kaip mėnuo
ryškėja ir užbaigia žaidimus
ir duždamas į žalią jūros skydą
mus atitraukia nuo svaiginančios minties –

tada žolė geltona atsitiesia
palikusi delnuos neryškų kvapą
akmuo nutolsta nuo akmens ir lyg šešėliai
tarp rankų plaukia miegantys žiedai
pakyla iš po kojų baltas paukštis
užversdamas jau paskutinį lapą
daug kartų perskaitytos džiaugsmo knygos
kurią šį vakarą apsvaigdamas skaitei

 

Antanas A.Jonynas

 

http://www.youtube.com/watch?v=Y16pQSWM-qM

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pasaka

 

Ant balto bokšto, ant baltos pilies

Kažkas lietaus voratinklį užties.

 

Tartum sekundė, virpanti, lengva,

Prabėgs staiga ilgiausia valanda.

 

Tada pabels į uždarus vartus

Tyliau už miegą, tris kartus.

 

Kiekvienas žodis, žvilgsnis, judesys

Parodys, kad šalia manęs esi,

 

O pasaka šviesi šviesi rudens -

Kalbėjimas sidabro ir vandens.

 

Raimondas Jonutis

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 13 valandų
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

„sutikti tave – reiškia sutikti Dievą, lietų sutikti

tavo burnoj, tavo lūpoms pasakot mišką

kalbėti žodžius, o atverti kalnus, trumpą

vaikystę, jos nardantį džiaugsmą

kalbėti net ir nutilus – kažkur traukiniuos,

kurie atveža kartais nokstančius debesis

tavo seilėms ištarti pirštus, saulės liniją

miegančiam kūnui - pūkui, lekiančiam orlaidės linkui

kalbėti apie okeaną,

kuris tu esi ir kuris dar tik būsi.“

 

[Julius Keleras]

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

prašau, grįžki

 

dievo karvyte, prašau, grįžki į rudenį,

kur buvo pradėta tavo motina

ir visos sesės, dievo karvyte,

smėlio dėžėj nuo lietaus susigūžus

 

tam rudeny nebuvo lietaus, tik smėlis,

pameni, dievo karvyte, ko tądien prašiau –

grįžki į rudenį, kur lauks tavęs motina

rankas sukryžiavus ir melsis vieninteliam lašui

 

lašui rasos, kur lauks tavęs dievo balsai parkų

šešėliuos, tamsoj atsišlieję prie medžių,

paupiuos, ties apgriuvusiais tiltais,

dievo karvyte, prašau – grįžki į rudenį

 

smėlis, pažadu, kitoks bus –

ne kasamo kapo duobės, dykviečių,

aptvarų, kur jėga suvaromi žvėrys, ne ašarų –

kitoks, dievo karvyte iš nežinomos smėlio dėžės

 

prašau, pažadu tau pirmą ir paskutinį, pirmą

ir paskutinį sykį išnykti su tavimi rūke, tavo

pasirinktoj prieblandoj, visur, kur tik rasime

pakilimui tinkamą taką

 

prašau, grįžki į rudenį, pažadu – uostų žiotyse,

nuo mažų užkandinių stalelių, nuo vežimėlio,

kur, verkęs ką tik, užmigo vaikas, nuo spjaudančios

jūros putų – skrisim žemyn, tik žemyn ir tik mudu

 

Julius Keleras

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

vienas

ir niekas tau nepadės

sulaukti dienos

tarytum priežasties

 

vienas

miegosi mėnulio apšviestoje

dvivietėje kriauklėje

suspaudęs vienintelę kortą

 

vienas

išeisi pasitikti to

kas žino slaptažodį

 

tačiau vienas

tai daugiau negu nieko

 

Raimondas Jonutis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

susibūrę paliksit

vis vien vieniši

tarsi medžiai o

rūko baltam stikle

 

tarytum senas žibintas

pavymui nueinančiam

žvelgs keista gal žmogaus

gal arklio galva

 

didžiulėm vario

ausim

 

Mindaugas Tomonis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Geltonas vakaras sparnus nuleido

Jo ilgesys skaidrus - keli žiedai

Mūs sieloj šviečia tyliai prasiskleidę

Atsiminei mane ir pamiršai

Geltonas vakaras sparnus nuleido

Sugrįžo broliai pokalbis senam sode

 

Atrodė nesibaigs mergaitė verkė

Sudužo karalienė vyro laukdama

O lūpose pražydo tavo vardas

Geltonas vakaras sparnus nuleido

Jau nemylėsim niekad taip liūdnai

Lyg gertume iš vieno delno, laidas

Draugystės šios keli rudens žiedai.

 

Raimondas Jonutis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Violetai

 

Prisiminsi kaip krenta lietus

kaip prieš lietų šikšnosparniai šnara

kaip praskrieję virš mūsų galvų

meta tamsą nuo savo sparnų

 

prisiminsi kaip krenta lietus

kaip suošia spygliuočiai virš veido

pranašaudami savo kalba

nesuprantamą - tylų - kažką

 

prisiminsi kaip krenta lietus

kaip kažkur tolumoj pagiry

blausiai švyti lange žiburys

 

prisiminsi kaip krenta lietus

ir kaip krenta į tamsą lašai

į mane - į tave - panašiai

 

Antanas A.Jonynas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Imk savo dieną: spalio liūtį,

Kai medžiai kantriai lapų liūdi

Ir linksta, rudeniui paklusę,

Į kitą savo būvio pusę.

 

Kai vaškas stingdamas apkrinta

Šaknų nebylų labirintą,

Kai mes praeinam susikaupę

Pro ištaršytą lapų kaugę...

 

Kol vis kartojas - dar kartojas! -

Tie Vakarai, Šiandien ir Rytojus,

Kol ne vis tiek, kelintą kartą

Rytoj ištarsi mano vardą.

 

Aš noriu, kad ilgai kartotųs

Nuogų šakų pajuodę grotos,

O lapai, krisdami į lietų,

Jas prisimintų ir mylėtų.

 

Ramutė Skučaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Žinoma, jis tiktai čia, kur yra. Jis neturi fantazijos,
jis vietoje eina, nesukurdamas nieko – ruduo.

 

Nesulaikomas, įnirtingas griovimas, nykstanti forma yra
keistas jo turinys. Atrodo: jis buvo many,
slapstėsi, apsimesdamas kuriančiu, mąstančiu arba kuo
kitu — einančiu, kylančiu, skrendančiu.
Kaltas — nepažinau.

 

Lietuje, žolės parklupime, rūke, lapo nusižeminime -
ieškokit, ieškokit. Nesakykit:
tai mūsų neliečia. Aklas,
kurs regi sieną tarp savęs ir to, kas yra ir kas yra,
kurs net nemėgina jos peržengt.

 

Šiandien staiga pasenau: vienu rudeniu, vienu
krintančiu lapu, vienu sakiniu,
vienu eilėraščiu pasenau.

 

Justinas Marcinkevičius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kodėl ta mažytė kelio atkarpa
vardu Gyvenimas?
Kodėl tas ženklas kryžkelėj
vadinasi Mirtis?
Juk visa tai - kelionė ir kelionė -
be pabaigos ir be pradžios...
Paskui - tapk debesiu, žuvim, paparčiu,
belskis į juodą žemės plutą -
lietaus lašu, pelenais, žole...
Nes visa tai - kelionė ir kelionė,
tiktai savęs nereikia klausti - kur.


J.Degutytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Žvakės

 

Pasakykit, gelsvos žvakės,

Negi nežinojot,

Kam bitutės minkė vašką,

Po laukus lakiojo?

 

Nežinojot? Tad klausykit,

Ką jums noriu pasakyti:

Bus ruduo, ir klevo lapai

Kris ant liūdno smėlio kapo.

 

O kape, juodam namely,

Ak, tamsioj bedugnėj,

Sapno siūlą verps senelė, –

Ten tamsu ir liūdna.

 

Štai tada jūs, gelsvos žvakės,

Jai tamsoj pašviesit,

Ir keliu, kaip andai akys,

Saulės laiptais vesit.

 

Vesit, žvakės, ją per tamsą

Paukščių Tako juosta,

Tyliai šviesit, neužgesit,

Nesudėsit bluosto.

 

Prisimins senelė pievą

Ir mergytę basą,

Kai mamelė pirmą kartą

Jai supynė kasą.

 

Ties rankas į žvakę šiltą –

Žvakė gailestinga,

Žvakėn saulės daug pripilta,

Niekad nepristinga.

 

Leonardas Gutauskas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pasikeitė

girių kaimelio kapinės.

 

Pasitraukė šilagėlės

(pavasariais

eidavom jų žiūrėt

kaip stebuklo).

 

Nurauti,

kirviu ir dalgiais kapoti

išnyko viržiai,

bruknės,

čiobreliai.

 

Už tvoros atsidūrė

perkūnropės,

baltieji narcizai,

saulutės.

 

Nebeliko

drevėtos pušies

ir pelėdos ūbavimo.

 

Senieji kryžiai

sudeginti.

 

Blizga

juodas granitas,

dirbtinės žvakės,

nevystančios gėlės iš Kinijos,

burzgia žoliapjovė.

 

Meletos klykavimas,

toks veriantis

kaip amžinatilsį

dzūkės rauda.

 

Zita Mažeikaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vėlinės

 

Svaiginančiai kvepia ruduo,
graudžiai, giliai, skausmingai -
lyg gedulingos mišios
su saule bažnyčios vitražuos.
Gaudžiant gamtos vargonams
spindulių kalavijai medin susminga
ir krauju apsilieja
pagonių karalius ąžuolas.

 

Ašara, mano sesuo,
ištryškusi einant prieš vėją:
apgailėk tą nykimą,
kapų pražydėjimą baltą,
vėlių vakarienę prie žvakių,
/mano siela nespėja,
užsižiūrėjus į mirtį,
gal net išgirdus jos balsą/.

 

Justinas Marcinkevičius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Įeina žmogus pro vartus

tiktai paviešėt valandėlę...

išeina...

Ir lauki jo vėlei

kažkoks neramiai nekantrus.

Įeina žmogus į mintis

ir viską sudrumščia, sujaukia...

Bet sieloje šilumą jaukią

pasklindant kartu pajunti.

Įeina į širdį žmogus

ir tampa be galo brangus,

ir lauki jo vieno... vienos...

kaip nemigo naktį dienos.

 

Pranas Raščius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Laiškas su ilgesiu

 

Taip įsilijo - įstrižai

Ant mūsų šimto knygų...

Ir tu kažkam laiške rašai:

Pas mus dar nepasnigo.

Pas mus dar angelas sparnu

Nėsyk nepamosavo...

 

... Ar aš per lietų praeinu

Namus? Bet argi - savo?

Ar aš čia vaikštau verkdama

Ir ieškau atpirkimo,

Kol mano knygoj tik viena,

Viena diena - gimimo?

 

Lietus lietus. Bet negilu.

Lašai į delną prašos...

Aš pasiilgau angelų -

Tų, kur balti ir gražūs!

 

Todėl jie gražūs, kad nėra...

Liūdni tokie ir švelnūs...

Ir verkia jų širdis gera

Visai ne mums - į delnus.

 

Ramutė Skučaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Amuletas

 

iš sužeisto paukščio plunksnos

iš nakties pasirinkusios mus

iš akmens kurį apkabinusi upė

darau amuletą aš tau

 

nežinau kas vaikšto tyliau

už rudens mėnesieną

kas valgo ir geria

praeities kambariuos

 

nesikeičia dienos bet keičiamės

mes ir tolstame

nuo krantų atradusių mus

 

iš sužeisto paukščio plunksnos

iš nakties ir akmens

darau amuletą aš tau

dovanoju lyg skausmą

 

Raimondas Jonutis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

surudenėjo viskas surudėjo
užsiliepsnojo sudegė praėjo
atidarytas vienas langas liko
priėjo viena rudens šaka palinko
kalbėk kalbėk tylos kantrusis žiede
kieno tie akmenys tave sužeidę
į gylį patekėk pakilk į gylį
gražiausia ir garsiausia tai kas tyli
laimingas kurs negirdi savo balso
o kalba sėja renka arba barsto
saulėlydžiu aš patepu jo kaktą
lyg amžinai lyg paskutinį kartą
ranka pakyla ir uždaro langą
„kaip viskas paprasta kaip viskas lengva”

 

Justinas Marcinkevičius

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 13 valandų
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Šermukšnių vynas

 

 

Tarsi šilti lašai

Šermukšnių uogos,

Kartus pelynų skonis –

Lyg būta, lyg nebūta

Rausvais šermukšniais

Lydinčios kelionės,

Ramybės ežerai,

Kalnai ir žmonės.

 

Ten gėriau, šermukšnėle,

Tavo vyną,

Braidžiau po sniegą debesų,

Basa per akmenis –

Nuo vėtros

Pušų rankos susipynę

Dar tebesaugo

Seną laimės sakmę.

 

Lyg kraujo lašas

Viešpaties delne,

Lyg rudens smuikas

Vasarą palydint,

Pelynų skonio

Vyno taurėje,

Su būto džiaugsmo

Atspindžiu dugne.

 

Birutė Gaigalienė

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kuo labiau bandai įsispraust savin

Sumažėt ir giliai pritūpti

Tuo greičiau šlapi lapai

Per plaukus pro odą apkloja

Pernykščius akių obuolius

Ir šaknis suleidžia šypsenon

Nuleidžia saulę ir sudegę

Dūmais kvepia pirštuose

 

Neapčiuopia šviesos

Mygtukai užstrigę

Ryšys trūkinėja

Tarp žmogaus ir nakties

 

Tamsoj tylintys šunys

Lietuj neįmatomi

Gal jų ten nėra

 

Vytautas Ciparis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

temsta ir šąla,

                  ir rūkas nuo didelės

nepažįstamos upės, aiman,

 

to, kas buvo, ir to,

kas yra - susipynusių -

                                nebelieka,

 

saldu

 

ir keleiviui dingojas - jėgų nebėra

prisiminti net tuos,

                         kuriuos myli,

 

kurie tą ugnelę kūrena,

ana tą kelrodį žiburėlį -

                            jau visai,

visai nesvarbu

                        kuriame iš pasaulių

 

Aidas Marčėnas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Liepsnojantis krūmas

 

Stoviu sumišęs – kaip Mozė – prie liepsnojančio krūmo.

Virpa raudonos lapų liepsnelės. Ruduo.

Dar nėra pašaukimo. Vis dar nėra tikrumo,

kad, sudavus lazda į uolą, ištrykš gyvybingas vanduo.

 

Reikia tikėti. Reikia labai tikėti,

kad, ranką iškėlus, iš dangaus imtų krist mana.

Už kiekvieną stebuklą reikia savim užmokėti –

savo gyvenimu, meile, širdim ir daina.

 

Kai atgal pažiūriu, tai ir nedidelis džiaugsmas

atrodo tartum stebuklas, kuriuo tikėti imu.

Gal ir visas gyvenimas – vienintelis, vienas, didžiausias

mano stebuklas, nepaprastas paprastumu.

 

Štai ir dabar, prie liepsnojančio krūmo sustojęs,

supratau netikėtai, jog viskas yra liepsna.

Tad ištiesiau ranką. Ir stebuklas pasikartojo:

ėmė krist pirmas sniegas. Baltas, švarus kaip mana.

 

Justinas Marcinkevičius, 1966

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pirmo sniego preliudas

 

Sutemos šviesios alyvinės

Gatvėm pasnigtom vaikšto,

Sienos mūrinės žalsvos

Po sniego baltom aureolėm.

Pirmas sniegas.

Tūkstančius kartų pirmas.

Tūkstančius kartų laukiamas - kaip vyšnių baltas žydėjimas.

Atskleistas naujas lapas - baltas, iš pirmo sniego...

Ką jame įrašysi nekantriai skubia ranka?

Kad čia, kur prie varpinės prigulė

Sutemos šviesios alyvinės,

Kur krenta nuo gotikos bokšto

Tamsaus violeto šešėlis,

Kur tilto melsvi turėklai

Tarsi pakilę skristi,

Kur sienos žalsvos atgyja

Po sniego baltom aureolėm...

Tik čia - ir niekur kitur -

Tu būsi pats laimingiausias,

Tik čia, tik ant žemės trupinio

Tu saulei lūpas praversi,

Ir jokioj kitoj planetoj

Nerasi taip mylinčių rankų,

Ir jokiam kitam pasauly

Tu taip nemokėsi laukti...

Tik čia ir niekur kitur -

Reikalingiausias tu būsi.

 

...Sutemos šviesios alyvinės

Guli ant pirmojo sniego.

Vogčiom, kaip vaikystėj, į burną

Įsidedi snaigių žiupsnelį...

 

 Janina Degutytė, 1962

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Parafrazė

 

Aš ieškau rudenį rudens.

Dabar,

Kada taip sunkiai lyja,

Kai durų užraktai rūdija

Nuo lygiai kalančio vandens.

 

Aš ieškau baltume žiemos. -

 

Kai tyli sodai lyg apdegę,

Kai pasiklydę paukščiai lekia,

Ištroškę saulės šilumos,

Kai sniegas blaškos po gatves,

Kai pusto pėdsakus ir slenkstį,

Kai reiktų širdį užsidengti,

 

Aš ieškau savyje - savęs.

 

Ramutė Skučaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Įleiskime žiemą

 

Į langą minkštai pasibeldžia

Sušalusiais pirštais žiema

Ir mėnuo paženklina baldus

Vienatvės ir ledo žyme

 

Kažkas kambary užsirūko

Tirštėjančią tamsą kada

Daugėja tik juodo ir rudo

O šviečia tik tavo kakta

 

Įsileiskime žiemą te būna

Alsavimas jos lyg katės

O žingsniai lyg eitų per būgną -

Per pirmąjį ledą kaltė

 

Raimondas Jonutis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Mokinys

 

Aš vis dar tebeieškau rakto

Lašo ir akmens

Kalbai, paukščių tylai

Tartaro alksnynuose,

Mirusio balandžio

Nuobodulio žaizdai iššifruoti -

Kaip tąsyk Kartaginoje,

Kaip tąsyk Vilniuje.

 

Aš vis tebesimokau

Savo paties istorijos iš niekad

Neparašytos knygos,

Kurios lapus

Kažin kas ciniškai plėšo

Iš pabaigos.

 

Turiu skubėti,

Nors visko ir nesužinosiu.

 

Alfonsas Nyka-Niliūnas

Baltimore, 1973

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Tyrumas telydi kiekvieną dieną...

 

Tyrumas telydi kiekvieną dieną
Ir sąžinės mano virsmus gano,
Dirbt su džiugesiu ir nieko negailėti
Būki pasiruošus, širdie mano.
Išminties – romumo – ir daug kantrybės
Mylėti dievą, žmogų, nežiūrint į jo rūbą;
Ir liūdesiu nebauski nė per nagą,
Tatai tebus tik man skirta kaltės rūstybė.

 

Kristijonas Donelaitis

Iš vokiečių kalbos vertė Gytis Norvilas

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 13 valandų
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Ateinu...

Ar kas laukia?

Ateinu -

netikėtai - nakčia.

 

Ateinu

savo džiaugsmą išlieti

bei ramybės suteikt nejučia.

Ateinu

savo širdį atverti,

išklausyti sielų raudas.

Ateinu

jus visus apkabinti -

kas iš jūsų pažins,

jog tai Aš ... ?

 

( Petras Algirdas Kanapka)

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 13 valandų
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Angelo plunksna

 

Nusileisk, baltoji, žiemą, nusileisk,

kad sniege ilgiau išliktumei nepastebėta.

Ieškančių pilna naktis. Visais keliais

ieškančių jau apibėgta.

 

Gal aušra uždegs tave ugnim staigia,

gal ir balsas bus, tau vienai taręs,

kad poeto rankos nevedžiojama sniege

parašytum: MANE THEKEL PHARES.

 

Justinas Marcinkevičius

 

 

(Mane Thekel Phares - pagal Senojo Testamento Danieliaus knygą (Dan 5,24-28) užrašas, paslaptingai atsiradęs ant Babilono karaliaus Belšazaro rūmų sienos, ir išpranašavęs karalystės pabaigą, maždaug: „Dievas suskaičiavo tavo karalystės dienas, pasvėrė ant svarstyklių ir tu buvai per lengvas, tavo karalystė bus padalinta”).

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Šviesiausieji Angelai

iš žvaigždėtų aukštybių,

pripildykite šviesos visą mano esybę,

širdį, protą, sielą,

meldžiu Jus,

maldauju!

 

Angele Sarge,

ateik į mano sapnus,

paguosk,

apkabink,

nuramink,

paskraidink,

parodyk Rojaus sodus

ir kitokius stebuklus!

 

Angele sarge,

paguosk mane juodžiausiomis

gyvenimo valandomis,

kai viskas krenta iš rankų,

kai nieko nebesinori,

kai gyvenimas primena kapo duobę,

kai nebėra jokių prošvaisčių,

kai tunelio gale nebešviečia joks žiburėlis,

kai užgęsta visos žvaigždės,

Angele!

 

Angele sarge,

atskrisk į mano širdį,

kai Tavęs šaukiuosi,

pilna ilgesio,

kupina liūdesio,

sklidina nusivylimų,

apimta nuovargio,

pripildyta netikėjimo,

nevilties ir nemeilės,

Angele, Angele, Angele,

be Tavęs nieko daugiau neturiu,

tai neapleisk manęs

nei dieną,

nei naktį.

 

Jurga Ivanauskaitė

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 13 valandų
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Gražuolė eglutė

 

Gražuolė eglutė

Šypsojos linksmai,

Kalėdų šalelėj

Papuošta dailiai!

Ir žėri , ir spindi,

Didžiuojas jinai,

Dailiais ir gražiais,

Raudonais žaislais.

 

Vaikučiai ją puošė

Puikiau, vis puikiau,

Eglutė šypsojos

Linksmiau ir linksmiau.

Tada išsitiesė,

Papuošta įstabiai.

Eglutė dėkojo

Vaikučiams už tai.

 

Mažieji atsakė:

-Nėra juk sunku,

Mes laukiame šventės,

Tad švęskim kartu!

Kalėdinė pasaka

Baigsis juk greit -

Skubėkit, vaikučiai,

Į šventę ateit.

 

(V.Palčinskaitė)

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Prieš Kalėdas


Kalėdų artume,
Trapiųjų žvakių šviesoje
Įžiebkime gerumo žvaigždę savo širdyje.


Sudėkime ant metų aukuro galingo
Vargus, nelaimes, negandas, skausmus.
Lai dega visa tai ir dingsta nebūtin...
O mes Naujus metus pradėkime
Vėl sąžine švaria, tyra širdim.


Pabūkim laimės kūdikiais,
Kurie tarsi užburtoj pasakoj gyvena.
Pripildykim vilties taures
Iš didelio, galingo metų okeano.


Atleiskime kaltes,
Pamirškime skriaudas,
Gerumo balzamu patepkime
senas žaizdas.


Ir laukiančiom akim,
Ir atvira širdim
Priimkime glėbin,
Ką neša mums rytojus.


Nijolė Dovydaitienė


(pnb.lt)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Baltas sniegas

 

Tylu. Naktis. Nemiega niekas
           ir nieks negrįžta į namus -
tiktai iškritęs baltas sniegas
           nušviečia praeitus metus.

Šviesu širdy, kaip prakartėlėj,
           ir tarsi asilas džiaugiuos,
išvydęs mažą kūdikėlį,
           užgimusį šaltuos namuos -

namuos, kuriuos jau nieks nemyli,
          ir kur atvėso židinys -
ateina Tavo meilė tyliai
           ir švelniai paliečia širdis.

Ji glaudžiasi, nepriekaištauja,
           suvilgo ašarom akis -
padovanojus džiaugsmo saują,
           ji atveria namų duris -

duris į tylą, ten kur lieka
           viltis sugrįžti į namus -
ten, kur iškritęs baltas sniegas
           nušviečia praeitus metus...

 

Linas Poniškaitis

(pnb.lt)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kalėdų atvirukas

 

Per Kūčias pakvimpa obuoliais -

virš pasaulio prakartėlės sninga.

Broli, mano nuskriaustas, atleisk:

gimstantis, tik gimstantis teisingas.

 

Justinas Marcinkevičius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Atėjai

 

Prie širdžių žiburiai
supsis šiluma meilės užburti.
Laukėm. Tu atėjai
žemės ledkalny ugnį užkurti.

Kiek tamsos dar reikės,
kad labiau vis šviesos pasigestume,
iš Kalėdų nakties
Dievo Žodį prie lūpų išneštume?..

 

Valerijus Rudzinskas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Snaiguliuoja... Baltai, tylutėliai...

Baltas baltas šis vakaras rodos...

Kas atbėga taku kaip šešėlis?

Baltas, geras šešėlis, ne juodas...

 

Tyliai tyliai... Įžiebia žvaigždelę...

Daug žvaigždelių per dangų - kaip pėdos...

Tik nė ženklo pėdos - ant takelio...

Kas atbėgo taku tuo?.. Kalėdos!

 

B.Lenktytė

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Seni kalendoriai

 

Išsitraukiau juos, nes reikėjo kuo nors apklijuoti
vaiko nuplėšytus tapetus. Plikus sienų lopus,
išdidžiai išmozotus flomasteriais.

 

Kad nepastebėtų buto šeimininkė,
ateisianti pasiimti nuomos.

 

Renoiras, Chagallas, Monet –
pirkdavau su didelėm reprodukcijom.
Pasibaigus metams, būdavo gaila išmesti.

 

Kiek daug įrašų ties dienomis, kurių nėra
net dienorašty;
pvz., pažymėtas pasimatymas vyninėj.
Treji metai – keturios moterys.

 

Kažkokie posėdžiai (nejaugi ėjau į juos?), seminarai,
konferencijos, atestacijos; filmavimai,
laisvos kameros, grimas, montažas.
Kažko trenktasi net į Seimą.

 

Kartą buvau taip pervargus, kad
pavėlavau į operą jos kvietimu; pirmąjį veiksmą
praleidom už durų, bare; jaučiausi
kaip netikša Stendhalio veikėjas,
mechaniškai perrašinėjęs meilės laiškus.

 

Naktišokiai, poezijos skaitymai, kinas,
geri filmai per televiziją,
įdomios radijo laidos.

Kažkokie žmonės, su kuriais reikės susitikti,
dedlainai, ligi kada
privalai parašyti tekstą.

 

Šalia viso to – juodai pažymėta
išsiskyrimo diena; taip pat
Devintinių procesija, kurios
nuėjome pažiūrėti, laikydamosis už rankų.

 

Buvo visuotinai stabtelta ties bažnyčia –
aplinkui klaupėsi žmonės,
iš balkono byrėjo žiedlapiai.

 

Gruodžio mėnesio atvarte, didelėmis raidėmis –
pažadas naujiems metams: neįsimylėti.

 

Per tuos įvykius nematydavau net paveikslų,
o tokių gražių būta: žvelgiu iš naujo nustebusi,
kai kurių beveik neprisimenu.

 

Nukirpau tas žymėtas dienas po reprodukcijom:
vis dar gaila išmesti.

 

Giedrė Kazlauskaitė

(„Literatūra ir menas”, 2014 05)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Sninga

 

Sninga.

Švelniais, lyg violončelės melodija, kąsniais.

Sluoksniais gula ant žemės tylūs, sustingę garsai.

Stoviu. Ir negaliu pajudėti iš vietos. Geresnis,

Rodos, pats už save kas minutę darausi. Toksai -

 

Tobulas, tik neišreikštas, sustingęs, neišsakytas.

Rodos, ir aš - baltoji giesmė violončelės

                                                        tyliosios esu...

O gal - nebe aš jau. Tik šauksmas, -

                                          laukuos pasiklydęs

Ir besiblaškąs

             tarp žemės tylos ir tylių debesų.

 

Mindaugas Tomonis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Sninga

 

balta dar nepakrikštyta žiemos diena

ir susikaupęs jai vardus dėlioji

į krūveles bet jas vis tiek apsninga

ir viskas tampa praeitim net kelias

į šviesų mūs rytojų

amen - krenta sniegas

 

Raimondas Jonutis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Naujametinis karnavalas

 

*

jau žiema - atsisėdi

į girgždantį

lyg sena kėdė

sniegą

*

saldžiarūgštė ašara

žiba

ant priklijuotų ūsų

*

pelių pėdsakai

sieloje

ir ant tako

*

sugedęs kišeninis laikrodis

groja

Naujuosius -

 

Raimondas Jonutis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Naujieji metai

 

aš nutilsiu - kad būtų šilčiau - bet koridoriuos

                                             vaikšto minutės -

pjausto seną mėnulį šventoji šeima - niekas nieko

                                              neprašo -

o užmigęs vagis vėl sapnuoja košmarą - bet bijo

                                               pabusti -

tik darbai aviliuos pabaigti tik darbai aviliuos

                                              pabaigti -

aš nutilsiu - kad būtų šviesiau - bet girdėsiu

                                             girdėsiu girdėsiu -

niekas nieko neprašo - žiema tartum senio kepurė -

lango atspindį sienoj iš lėto lyg žaizdą paliesiu -

tolsta veidrody vėl paskutinė šių metų žvaigždė -

 

Raimondas Jonutis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

lengvai gyvenimas mano lengvai lengvai

antai ledo šlaitas raganų bokštas šeši langai

aš sėdžiu, rogutės - ek! - pačios į kalną į kalną

o vėjas ausin žioplas mocartas švilpčioja švelniai

lengvai (gyvenimas mano) lengvai lengvai

 

Donaldas Kajokas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Į naujuosius metus įžengę,

atsineškime tai, kas kilnu ir svarbu,

kas nuo žemės pilkos pakylėja į melsvą padangę,

kas suartina mus - artimuosius, draugus.

 

Atsineškim nevystantį šypsenos žiedą,

pagarbos, nuoširdumo šiltos kibirkšties.

Baltasparnis gerumo paukštis tegieda

ant kiekvieno iš mūsų peties.

 

R.Adomaitytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

iliuzija

 

nusiplauti batus

pasitikrinti paštą

pavalgyti

 

atrašyti draugams

dukart lėčiau

negu priešams

 

skambinti į kirpyklą

ieškoti ilgai

lojalumo kortelės

 

vėliau ten nueiti

stengtis

neužmigti kirpėjo kėdėj

 

tuomet būtinai

į sporto klubą

kol nesibaigė abonementas

 

grįžtant nupirkti bulvių

morkų kiaušinių

dar makaronų ir sūrio

 

dairytis bejėgiškai

saldumynų skyriuje

 

stoviniuoti eilėj

stebint kaip mainos ir sukas

veidų karuselė

 

viską pjaustyti

kepti ir virti

valgyti temstant

šviesoje amžinųjų ekranų

 

įkrauti telefoną

išsilyginti marškinius

suplauti indus

pastebėti vėją už lango

 

pasitikrinti paštą

suvalgyti obuolį

ir tada

jau tada

jau pagaliau

 

gyventi

 

Paulius Norvila

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Skaidru

 

Skaidru, nors dar neprašvito

Kažkas kasa sniegą tamsoj

Mintys pabunda anksčiau negu kūnas

Nors žiū, kai kur langeliuos šviesa

Protingiau būtų lenktis prieš tylą

Nerašyt, nesakyt, negalvot

Negert to puodelio kavos gal arbatos

Tik nubust kai švinta šventai ir į dangų spoksot

 

Agnė Kardelytė

Puslapiai

Norėdami komentuoti prisijunkite arba užsiregistruokite

Susiję įrašai