Poezijos skyrelis

1450 posts / 0 new
Paskutinis pranešimas
rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vakaro prieblanda -

         tai gėrimas tau, mano siela.

Svaigsti ir žiūri vis giliau į mane:

lyg kažkas pasilenkęs

         per šulinio rentinį siekia

tiesą ir meilę surast

         jo dumblėtam dugne.

 

Rūsčioji sesuo, paklūstu tavo mostui

ir žvelgiu į tenai,

        kur pro melą ir tamsą išeis

tartum Kristus

didžiajam Kalno pamokslui

žvaigždė -

         lyg aukščiausioji sąžinė

         rūbais šviesiais.

Teisuolė jinai,

teisuolė virš žemės pakilus!

Bet parodyk jai

skausmo grimasą nelaimingam veide

ir tyliai ištark:

        tik tada ir aukšti mes, ir gilūs,

kai grumiamės,

         kylam ir krentam

         kartu su žeme -

         savo pilkąja žvaigžde.

 

Vakaro prieblanda -

        tai patekėjimas tau, mano siela.

Regiu tavo spindulį

dumblėtam kūno dugne,

nesuprasdamas,

        kas mane riša, kas sieja

su tuo, kas aukštai,

su tuo, kas giliai,

su tuo, kas toliau už mane.

        (Justinas Marcinkevičius)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

ATSISVEIKINIMAS

Lyg iš vėjo,
lyg ir iš nieko
grįžta ir grįžta,
gelia ir gelia.
Ant balto sniego,
ant balto sniego
sausi lapeliai,
sausi lapeliai.

Akys - ne akys,
lūpos - ne lūpos
viską užmiršo,
viską atleido.
Vėjo viršūnėj
supas ir supas
paukštis be balso,
paukštis be veido.

Lyg ir iš sapno,
lyg ir iš miego,
lyg ir iš meilės
kelia ir kelia.
Ant balto sniego,
ant balto sniego
sausi lapeliai
sausi lapeliai.
    (Justinas Marcinkevičius)
***
Kaip man tylėt, kad išgirstum
tą mano didžiąją kalbą,
kurią visą amžių kūriau,
dėjau iš to, ką turėjau,
radau arba veltui gavau:
viską jungiau į vieną,
derinau, lyginau, gražinau,
galiausiai perbraukiau viską,
palikdamas vieną: ačiū.
Jeigu dar liktų kiek laiko,
galima būtų pridėt:
už gyvenimą.
Bet tai jau reiktų ištart labai paprastai -
taip paprastai,
kad patikėtum.
    (Justinas Marcinkevičius)
****
BUVAI, ESI, BŪSI

Trispalvės vėliavos
Kalbasi tyliai —
Buvai, esi, būsi
        Mūsų žodžiai.

Senolių milžinkapiuos
Gieda didvyriai —
Buvai, esi, būsi
        Mūsų sąžinė.

Šventieji ąžuolynai
Aidi varpais —
Buvai, esi, būsi
        Lie-tu-vos širdis,

Santarvės, laisvės, meilės
        Ąžuolas.
         
(E.Buivydaitė-Prėskienienė
 Šiauliai, 2011-02-16)
*****
„...Gyvenimas niekuomet nebus lengvas, jam visuomet reikės šviesos, - todėl jie ir ateina, žvaigždžių pasiuntiniai. Jie krinta į žemę aukso
spinduliais, ir žmonės, kuriuos jie paliečia, pasijunta stipresni, tampa drąsesni... Amžinybės skliaute yra surašyti žodžiai, jie niekur neišnyksta. J. Marcinkevičius yra tie žodžiai – mūsų Lietuvos amžinybės balsas. Mes laimingi, kad gyvenome kartu su juo... Dideli žmonės neišeina, tik persikelia į kitą būties vietą..."
         (Arvydas Juozaitis)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

IŠPAŽINTIS

ir tai ką angelu aš vadinau
tebuvo gūsis stingdantis man kraują
ir žodis kur išprievartauja
kiekvieną mano mintį skirtą Tau

ir tai ką angelu aš vadinau
tebuvo amžių palikimas
svaiginantis prisilietimas
prie visko ko neišmanau

ir tai ką angelu aš vadinau
tebuvo meilė ir gyvybė
tavoj ugny daiktų vienybė
kurioj per amžius gyvenau

        (Aidas Marčėnas)

****

TIESOS PRIARTĖJIMAS

kai iš už debesies
staiga pasirodžiusi saulė
iš tujos pabaidė šarką
nejučia pagalvojau kokia
baisi būtų tiesa jei kada
ją pažintume
                 Viešpatie
leisk man
numirti nuo tavo
angelo žvilgsnio

        (Aidas Marčėnas)

****

tik tiek mano minčių
dabar kai bokšto laikrodis
muša vienuoliktą pareiti namo
kristi į lovą ir miegot
ligi švilpimo pirmųjų varnėnų
negalvot apie nieką

štai toks paskutinis
šios žiemos eilėraštis
liūdnas gal
kvailas tikriausiai
visai neeilėraštis

        (Aidas Marčėnas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

a s m e n i n i s   m i t a s   

               Kol tu būsi toli,
       Aš lesinsiu tavo paukščius
            Ir laistysiu tavo gėles
              Ir tave prisiminsiu...

Bet daugiau nebelaikysiu tavęs už rankos,
           Nesiūlysiu tau pagalbos,
         Nebebandysiu būti tau gera,
      Nebenorėsiu,  kad  gyventum taip,
   Kaip aš norėčiau, kad tu gyventum...

(Atleisk, kad tik dabar tai suvokiau)

Tai tavo kelionė.
     Tavo miškas,
            Tavo ragana,
                  Tavo išbandymai,
                         Ir tavo pagalbininkai.
                                  Tai tavo pabaisos,
          Kurias turi nugalėti
                     Pati.
Nes tik taip gali sužinoti savo galimybes
               Ir savimi patikėti.

          Neškis savo širdyje meilę,
               O sieloje – tikėjimą:
    Tai raktas, kuris atrakina visas duris,
          Ir lazdelė, kuri išpildo norus.

                         O aš...
                Laistysiu tavo gėles
            Ir lesinsiu tavo paukščius.
                       Lauksiu...
                  Ir tikėsiu tavim.
 
             (Gintarė Stankutė)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 16 valandų 41 minutė
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

šitas super, labai patiko!!!! Ačiū.

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 16 valandų 41 minutė
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Pavasariu apsvaigęs

 

Ryte užsidega

kaštonų žvakės.

Ant veido nutupia migla.

O tu skrendi

per šlapią gatvę

apsvaigusia pavasariu galva...

 

Loreta Klebonaitė

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Moteris gyvenimą ir džiaugsmą lemia,
Vyrą meilės potvynyje paskandinus.
Moterį todėl turi mylėt kaip žemę –
Žemėje gyvent ir žvelgti į žvaigždynus,

Nes dėl žvilgsnio, besiskverbiančio į tolį,
Dėl žvaigždžių, kurių kelius jisai ištyrė,
Dėl sapnų, kurie nuo jos dienų nutolę,
Moteris didžiuojasi ir myli vyrą.

Jos gyvenimas yra sunkus ir kietas,
Bet jinai išmoko jį lengvai panešti.
Vien tik vyras nesuranda žemėj vietos:
Ir, pagrimzdamas į nerimą bekraštį,
Neretai praeina saulę ir žvaigždes,
Tuštumon įsmeigdamas akis liūdnas.
         (V. Mačernis)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Jūs galit netikėti                         
   Tuo, ką jums pasakysiu:                    
   Danguj ne saulė šildo                      
   Ir ne lietus gaivina,                      
   Rytais ne paukščiai gieda,                 
   Sode ne gėlės žydi,                        
   Naktim ne žvaigždės šviečia,               
   Šile ne medžiai šlama,                     
   Kvėpuojame ne oru,                         
   Ne miegas mums rimtis,                     
   Bet tai, ką jums išvardinau                
   Padaro moteris.
        (autorius nežinomas)
********
Kai mano lūpos tars piktus žodžius,
Žinok, reikšmė jų visiškai kita,
Jie kviečia apkabint manus pečius
Ir trupučiuką pasėdėt šalia.
Kai mano akys svaidysis žaibais,
Žinok, jos slepia meilę ir tada
Tu apiberk mane švelnumo bučiniais,
Ir viskas vėlei plauks sena vaga.
Kai bėgs per skruostus ašarų lietus,
Neklausinėk kvailai, o tyliai prisiglausk,
Leisk verkti tol, kol liūdesys išdžius,
Na, o tada: "Ar jau geriau?" paklausk.
Jei kada nors supykdyčiau tave,
Tu nesiginčyk, bet atsiprašyk,
Snaige ištirpsiu tavo gerume,
Aš - MOTERIS, mane suprask ir gink...

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

tu moteris
tik suvaldoma moteris
gyvensi per amžius
vienodą gyvenimą
padalintą po lygiai
meilei
darbui
ir pareigai
o kai kraujas užsidegs
gyslose
priešindamasi prigimčiai
tu bėgsi
bėgsi palikusi viską
ir vėl grįši
žaizdota -
vistiek grįši
susitaikiusi
apdeginta šalčio
        (Daina Pranckietytė)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 16 valandų 41 minutė
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Dar penkios minutės nakties

šiam vėjų pilnam kambary,

šioj meilėj bastūnėj, kuri

alsuoja prie balto peties.

 

Dar tyra, dar grožis gražus,

dar lūpos paskęsta plaukuos,

dar krenta lėtai pro paukščius

žiedai nuo alyvų šakos.

 

Dar žiūri aukščiausia žvaigždė

akim vieniša ir ramia,

ir bėga į žvaigždę skruzdė

iš baimės kažką šaukdama.

 

Donaldas Kajokas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Šiandien Poeto gimtadienis...
***

Jau ir nutolo, jau ir priartėjo.

 

Atsiklaupi - ir sieki apkabint

siūbuojančią žydėjimo viršūnę.

 

Gerumo grumste, pakylėk mane

lig ašaros, ligi atsidusimo,

lig lapo virpesio mane įtempk!

 

Dantis sukandęs, ištylėsiu skausmą,

žinodamas: ir aš jame esu, -

pasaulio kalne, argi tai sunkumas?

 

Yra dar laimė pasilenkt prie silpno,

prakalbinti nebylų. Bet kodėl

toksai graudus tas grožio laikinumas?

 

Žydėjimo viršūnėje du paukščiai.

Žiūrėk į juos. Taip gera, net sunku.

   (Justinas Marcinkevičius)

 *****

Esi tik sujaukta prisiminimų puokštė,

kurią (pats nežinai, kodėl) kitiems tiesi.

Ar ji ką džiugino, ar ji ką puošė,

ar buvo bent vienam sava ji ar šviesi?

 

Žemėja debesų paklodės pilkos,

suyra puokštė - vėl renki, dedi...

Nors paprastai, kasdieniškai, bet pildos

lemtis - gyvenime, naktis - širdy.

   (Justinas Marcinkevičius)

*****

 

Nebylus. Nebylesnis už medį,

kurs virpėdamas žiūri į žvaigždę

šviesiom rugsėjo naktim.

 

Lūpos godžiai ragauja tylą.

Jos kartumą dantys prakanda.

Tylos giluma užlieja širdį.

 

Nebylumo dvasia: esi tu

kalbos viršūnė!

Jos apledėjusiais šlaitais

mes kopiam ir krintam,

kopiam ir krintam.

 

Tas, kurs pasiekia viršūnę,

nutyla.

Jis mato:

VISKAS yra neapsakoma.

   (Justinas Marcinkevičius)

****

Tamsoje ieškoti, tamsoje,

kur žvaigždynai juodą šviesą skleidžia.

Širdyje surasti, širdyje:

nusidėjėlė, ji daug atleidžia.

   (Justinas Marcinkevičius)

****

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Dovanok savo šypseną, žeme, -
Ją pamerksiu į vakaro tylą
kaip mažą ir trapią gėlę.
Begalinius laukus -
    Tavo akis - prisiminsiu,
Iš lėto slenkantį nerimo debesį,
Tavo ašarų lietų, skruostus man plaunantį,
Tavo balsą -
    Visas radijo stotis,
raukšlėtą, gerą tavo rūpesčių veidą,
Vėjo rankas, man plaukus kedenančias...
   Žeme, nepalik mūsų,
   Žeme brangioji, nepalik mūsų!
   Žeme, nepalik savo vaikų nelaimėje!
   Šypsokis, žeme.
   Jeigu mes buvom blogi,
   Atleisk, žeme, -
   Mes esame tavo vaikai...
           (Arvydas Ambrasas)
***
Sustok akimirka
Sprogimas dar negirdimas
Ir laidotuvių raudos negirdimos
Juodos krematoriumo angos nuo sudegusio kraujo
Dar nekvėpuoja
Dar aplink žemės rutulį
Skrieja linksmos ir liūdnos žinios
Ir žmonė mylisi nakties tyloje
Sako dar kažkoks keistuolis augina mėlyną rožę
Vaikai dar negimę laukia įsčiose
Saulės šviesos
Sustok akimirka tu reikalinga
kaip skęstančiam šiaudas
kaip žmogui oras
prieš perskeldama didelį riešutą
Mano gyvenimą
Savo seserų ir brolių gyvenimus
Žmonių meilę: kančias ir skausmą
Prisimink kaip pirmą kartą baudė tėvas
Už pavogtus iš kaimyno obuolius
Prisimink kaip mudu vydavom saulę
Norėdami patampyt už kasų
Baugščias ir laukiančias vaikų akis prisimink
Ir šviežio pieno kvapą
Prisimink šiltus motinos delnus
Ir į karstą atsimušančio grumsto aimaną
Tūkstančius milijonus vakar dienos bučinių ir ašarų
Tolimus nepažįstamus miegančius miestus
Ir viso pasaulio madonas mylinčias moteris
Iš savo tėvų - tėvų palikimo
Gavai tu patį žiauriausią kerštą
Tad sustok akimirka
Sprogimas dar negirdimas
Ir į kitas galaktikas
Dar neskrenda pagalbos šauksmas
    (Arvydas Ambrasas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pavasario preliudas    

Priemiesčio gatvėj - lyg balti paukščiukai
Ant juodų, sublizgusių tvorų
Tupi saulėj sniego kąsneliukai,
Paskutiniai iš pusnių šiaurių.

Nuo stogų lediniais pirštais bėga
Skaidrios gijos švytinčio vandens
Į lataką, į korytą sniegą,
Krištolo drobelėm, kol apdengs
Viso kiemo takelius ir pėdas,
Saulės lūpų šiandien palytėtas.

...Atsivertum - lai apdengs tave
Krištolo saulinga drobele...
    (Janina Degutytė)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Žiema tapytojas kaip niekas kitas:
Nudažo dangų mėlynai,
O žemę padengia baltai,
Bet šaltas jos paveikslo koloritas.

Dviejų spalvų pasauly taip ilgu
Pavasario tapybos,
Jo tonai šiltesni bus.
Ir akvarelės atspalvių žaismu

Širdy naujus virpėjimus paskleis...
O monotoniška žiema!
Skurdus tapytojau su dviem dažais!

Sakyk, kada pavasaris pabus
Ir žemėje, sakyk, kada
Jisai nupieš spalvingus peizažus?
    (Vytautas Mačernis)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 16 valandų 41 minutė
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

**

medituoju retai, keletą

kartų per mėnesį, sykiais

gailiuosi, o sykiais sakau

kad mano vidinė kelionė

įgijo naują dimensiją. Kaimyne

Dieve, matomės itin retai, todėl

nenusibostam, nespėjame

nusišnekėti – pasibūnam

pasisėdim

pasinesiklausinėjam

 

D.Kajokas

 

 

dieviškos slėpynės

 

sakai ten buvo lubinai numėlę

ir vakaras ten buvo slinko kalvomis

toks ilgas švytintis toks lėtas traukinys

ar liko kas?

– Taip. Ūkesys į sielą

įsėlinęs pagūžomis

 

D. Kajokas

 

***

štai vakaras ateina, jus aplanko

kažkas nelaukiamas ir būna lig aušros

ir išalsuoja orą kambariuos

ir dulkes pavagia nuo taurių ir palangių

 

tada žingsneliais moters ar vagies

nutolsta, durų verianti skambutį

išgirdęs irgi krūpteli truputį

– vieni aplanko o kitų ilgies

 

D.Kajokas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

"Mažulytis eilėraštis"

Nešu Tau eilėraštį,
tą mažytį balto debesio namą,
kur gali užėjęs sušilti
ar pabūt su savim.
Aš nenoriu,
kad liktum
šiąnakt
be pastogės.
   (J.Degutytė)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

bemiegę naktį
           paklausyk širdies
plakimo tokio
           lėto tokio keisto
tylių tyliausio
           niekas negirdės
net jei labai
           arti tavęs prieitų
toliau vėliau
           giliau save paslėpk
neišsiduok
           alsavimą sulaikęs
klausyk kaip nyksta
           valandos perniek
kaip tyliai tyliai
           veltui byra laikas
(Liutauras Degėsys)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 16 valandų 41 minutė
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Ilgėtis - tai vaikščioti rankomis

 

Atleisk, nepasakiau - užaugau cirke.

Mane paliko mokytis pas magą,

kaip iš nakties ištraukti saują triušių.

 

Ten bilieto kažkas nenusipirkęs

mane išmokė, sutemas prasegęs:

išdrįsk įskilti - niekad nesuduši.

 

Mane auugino dešimt liliputų.

Padėdavau jiems rengtis bei grimuotis

ir pasilenkusi klausiau lopšinių-

 

praaugau juos ir savo laiką būti.

karotojo man: keliauti - tai vėluoti

į tas vietas, kurios tavęs nežino.

 

Mane augino aklas akrobatas -

įpratino pamiršti Žemės trauką

ir eiti rankomis per slėnio miestus-

 

batus prisemdavau dangaus. Iš ratų

mažėjimo tvarka sudėjęs lauką,

mane paliko taikiniu, ir liestis

 

tada nebuvo galima prie nieko-

prie sienų, svetimų balsų ir baimės,-

kol mokė išstovėti, skriejant peiliams:

 

kas ašmenis prisijaukina - lieka.

Ir jie įsiminė mane savaime.

Prašau, tik pasakyk, kad tau negaila.

 

Ilzė Butkutė

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Matau danguje,
Kaip juodu tušu užrašyti
Hieroglifai skrendančių paukščių įstrigo,
Pavėjui verčiu
Jų sparnus
Kaip lapus
Neskaitytos pavasario knygos.
Sužaliavo ranka
Tarsi medžio šaka
Nuo pirmo pavasario gūsio
Paukščiai lizdą susuks
Apie mano pirštus
Iš žiedų
Ir žolės pernykštės.
  (Donatas Šilinis)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 16 valandų 41 minutė
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Balandis

 

Tavo vardas nuo seno - balandis,

O šiandien - taika,

Šiandien nori balandį padangėn skraidinti

Ir seno, ir jauno ranka.

Balandžio jokis nesugeba vanagas

Sugauti ir sudraskyti,

Gražu pažiūrėti, kai, priešo išvengdamas,

Jis saulėje nardo ir švyti.

Kai pašelmenėj ar ant stogo

Burkuoja balandžių pora susiglaudus,

Ir seno, ir jauno krūtinę

Užplūsta jausmai,

Svajingi ir džiugūs, ir graudūs.

Pavasario saulėj su sprogstančiu pumpuru

Balandy pražįsta gražiausia svaja.

Teklesti pasaulyje

Meilė ir džiaugsmas

Taikos globoje.

 

Vincas Mykolaitis-Putinas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 16 valandų 41 minutė
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Susitikimas lietuje

 

jie sustoja apstulbę -

ir lietsargį vėjas ridena

moters lietsargį

vėjas ridena ir pliaupia lietus

toks galingas, toks įstrižas

toks neteisingas lietus Dieve mano

vyras kelia prie lūpų

galantiškai moters pirštus ir bučiuoja

o lietsargį vėjas ridena

 

(Donaldas Kajokas)

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Apie pavasarį

Pavasaris prakala pumpurus,
Žiedais apkaišo metūges -
Kvepėjimu aštriu, lyg kamparu,
Beržuos apsvaigsta gegužės.

Tai panašu į meilę, lyg į meilę,
Ir ilgu, ir noris eit tolyn keliu,
Lyg tam lunatikui Jogailai, -
Klausyti gegužių, klausyt lakštingalų...

Pasižiūrėti į žiedus sužiurusius...
O kiek akių! lyg tų, lyg mėlynų!
O danguje žydram, lyg jūroje
Piratas, mėnuo sėlina...

Švelnus pavasaris, lyg pabučiavimu,
Žiedams prakals nedrąsiai pumpurus,
Bet ir pavasaris, ir mūs gyvenimas
Ištirps bematant, tartum kamparas.
    (Jonas Aistis, 1929)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Piligrimo daina

 

Iš guolio balandžio anksti saulė kėlės,

Dainuoja varnėnai girti.

Pražydo vėl aistros – pavasario gėlės

Skaisčioj piligrimo širdy.

 

Bet nieko daugiau piligrimas neturi.

Ir ji – tolima – nepareina.

O gėlės sapnuoja Viduržiemio jūrą.

(Koks sapnas gražus, bet – koks laikinas!...)

 

Ir miršta, pavasario taurę sudaužius,

Aistrų paskutinė naktis.

Ak gėlės, koks trumpas yra jūsų amžius,

Lyg ašaros mano aky...

       (Juozas Erlickas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

SAULĖLYDŽIO ŽMONĖS

saulėlydžio žmonės jie
sėdi prie langų arba
eidami gatve sustoja
jie žiūri į vakarus o ten
įsivaizduok leidžiasi saulė
ir jie tampa rausvi
kaip ir sniegas

tai tik tiek
apie saulėlydžio žmones

        (Aidas Marčėnas)

 

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 16 valandų 41 minutė
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

po medžiu

Būta kvailybių,

būta linksmybių,-

dabar jau viską stebiu iš šalies.

Prisiminimų stiproką midų

taip gera širdim tarsi lūpom paliest.

 

Apsvaigęs - klajoju po ilgąją dieną,

po ilgąją naktį ratu aš suku

pro juoką nekaltą,

pro mėnesieną,

pro bučinį tyrą,

pro gėlę laukų.

 

Ginuosi nuo visko kvailom banalybėm,

pigiais anekdotais visus maitinu.

Save dalinu jau visiems aš po lygiai,

skubotai pasakęs: "Gerai gyvenu".

 

Būta, oi būta... Ir nieks nenutuokia,

ką šią minutę tik vienas girdžiu,

paėjęs nuo kelio, prisėdęs atokiai

po ošiančiu tyliai šios žemės medžiu.

 

Jonas Mačiukevičius

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

gruoblėtu beržo kamienu

skruzdės viena paskui kitą

aukštyn

 

iš nulaužtos šakelės

sunkiasi sulos lašas

 

gruoblėtu beržo kamienu

skruzdės viena paskui kitą

žemyn

 

ir taip visą dieną

jau pavasaris

 

laukiu

ateinant savęs iš šaknų

 

   (Justinas Marcinkevičius)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vaikeli, paukščio širdy
yra labai maži žmonės.

Toli, giedančio paukščio širdy,
tie žmonės gyvena kaip mes:

jie plaukia per mažus vandenynus,
žiūri į atspindį gęstančios žemės
giliai vandeny.

Kartais jie verkia,
bet verksmas toksai negarsus,
kad mes net negirdim.

O kartais jie skrenda iš paukščio
mažais sidabriniais lėktuvais -
pas mus.
Bet ne visi jie sugrįžta
atgal į dainuojantį paukštį.

Vaikeli,
tie žmonės labai jau maži:
jei dar nors kiek sumažėtų,
tai jų visiškai ir nebūtų.

Greičiausiai, vaikeli,
kad jų ir nėra -
tų žmonių
giedančio paukščio širdy.

Greičiausiai, kad jie
yra tiktai mes,
kuriuos matė - tik šiaip sau -
pro šalį praskrisdamas paukštis.

(Marcelijus Martinaitis)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 16 valandų 41 minutė
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Pusryčiai

 

Vėl graudingai grakščiu Gribojedovo valsu

nuskambės tau lietus---

              ir, iš tolo pamatęs,

tu nustebsi, koks permatomas ir matinis

mano veidas,

              kai saulėje pusryčius valgysiu...

 

 

Ir nenorom išvysi, ilgesiu sirgdamas,

kaip nešu tau gėlėtą arbatinuką,

palytėsi pažįstamus plaukus ir nugarą,

bet ir vėl pasislėpsiu už metų --- lyg širmos,

 

lyg už mūro, klijuoto afišom... Ne arfą

tu išgirsi, o lietų balandy ir ašarą...

 

Judita Vaičiūnaitė

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

LAIKO AKYS

Kai gimiau aš pirmą kartą,
pilku akmeniu gulėjau
gale lauko
prie pat kelio.
Žmonės ėjo, žiūrinėjo,
vaikščiojo aplink, kalbėjo,
badė pirštais,
bandė kūjais,
daug ką iš manęs daryt žadėjo.

Kai gimiau aš antrą kartą,
lieknu berželiu stovėjau
šalia miško
prie upelio.
Paukščiai tūpė,
plaikstė vėjas,
audros barė ir kankino,
saulė gydė ir augino,
žmonės žaluma grožėjos.

Kai gimiau aš trečią kartą,
pilku vieversiu skrajojau
virš to lauko
ir upelio.
Skaidrią giesmę
vis giedojau.
Saulei, dangui
ir berželiui,
žemės grumstui
ir artojui,
akmeniui pilkajam
laisvės himną dovanojau.
--------------------------
Nežinau
kelintą kartą gimus
vaikštančiu žmogum užaugau.
Kūnas lyg iš akmens.
Mintys lyg beržo rasa.
O siela
taip ilgisi vieversio laisvės.
                      
  (Angelina Zalatorienė)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Tada buvo pavasario
pirma audra,
nors nežinojau,
kas tai yra.
 
Naktis buvo su vėju,
ir tamsu, ir šlapia,
tik blizgėjo
langai įšlapę.
 
Bet rytą, kai atidariau duris –
žydėjo,
ir visas kiemas
buvo sklidinas mėlyno kvapo.
    
(Jonas Mekas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Nesukursiu aš naujo pavasario...
Jis ateis su varveklių lašais,
Su žilvičių kačiukais pakriaušyje
Ir žibučių žiedais mėlynais.
 
Su kovo lietum ir audra,
Ir grįžusios pempės "Gyvi"
Žengs pavasaris kaimo gatve -
Nebandyki tu jo sustabdyt...

Skris su vėju balandžio šviesoj,
Mėnesienoj žolė prasikals...
Nesukursiu pavasario to,
Kurs ateina žieduose obels...

Nuo senovės yra surėdyta -
Ir ne mano valioje bus,
Kad išauš ir birželio rytas
Kad pavasaris po gegužės - neužsibus...

Jis išslinks atgalios netikėtai
Išsinešdamas pirmus žiedus,
Bet atsiųsdamas vasaros lietų
Ir žydinčios liepos karščius...

   (iš Bridė ,,Ir vėl apie pavasarį)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 16 valandų 41 minutė
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Jeruzalė

 

Jeruzale, o Jeruzale...

Vis dar kopi į savąjį kalną.

Šlaituose namais įsitvirtini,

Į uolas gatvėmis įsikimbi,

Įkalnėse alyvmedžiais šaknis įleidi.

Dairais nuo Siono,

Getsemanėje dūsauji,

Morijos kalne savęs ieškai.

O, kad tu būtum pažinus tą,

Kuris ant asilaičio

Atjojo tavęs užnešti

Į Amžinojo Pavasario kalną,

Ašaras tau nušluostyti,

Ramybės džiaugsme pasodinti.

Bet tu pasilikai raudoti

Raudų sienos papėdėje.

Jeruzale, ach Jeruzale,

Raudantis Viešpaties mieste...

(Regina Bliūdžiuvienė)

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

PAVASARIO  NUOTAKA

Pavasaris! Žengia pavasaris jaunas,
Ir nuotaką saulę jis veda.
Ir visą pasaulio nenykstantį grožį
Jis padovanoti jai žada:

“Patiesiu po kojom tau kilimą žalią,
Papuošiu tau galvą padange gilia.
Tau pievas gražiausių žiedų dovanosiu,
Lakštingalą krūmuos, gegutę šile.

Lai žydi, lai skamba, tegu mėlynuoja
Pasaulio grožybė visa.
Patvindysiu ežerą — veidrodį lygų,
Spindėsi tu jo bangose.

Ei, žmonės! Pažvelkit į platų pasaulį.
Ar žvelgsit aukštyn, ar žemyn — vandenin, —
Visur mano nuotaka, visur mano saulė
Šypsodama žiūri auksinėm akim!”

Pavasaris! žengia pavasaris jaunas,
Ir nuotaką saulę jis veda.
Ir visą pasaulio nenykstantį grožį
Jisai dovanoti jai žada.

         (Jonas Strielkūnas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Greit žemė pievas išdžiaustys

kaip skalbinius po žiemos.

Ar dar neužmiršome džiaugtis?

Ar laukiame žalumos?

 

Ar po žiemos įtempimo

protingos galvos palinks

prie žiedo — kuklaus ir pirmo?

Nuskins jį ar paliks?

 

Tyliau, paklausykim — girdit —

mus pieva šaukia vardais.

Tai plaka protėvių širdys

įvairiaspalviais žiedais.

 

   (Justinas Marcinkevičius)

****

Žalio medžio nudžiūvęs žmogau,

dar atgyk, sužaliuok, atsigauk!

 

Atsiverk paukščio lizdui, žvaigždynams, lietums,

besiglaudžiančio – ak, neatstumk, neatstumk!

 

Iš nukritusios žemės, iš beveidės nakties

pykčio ranką nulaužk, žalią ranką ištiesk!

 

Į vienintelį mažą lapelį sudėk –

visą esmę sudėk – sušlamėk – ir sudek.

 

   (Justinas Marcinkevičius)

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

VIEVERSIO BALSAS

 

Jau švinta medžiai

                      nežemiška žaluma...

Žema, po šiaurės žvaigžde,

                      pastogė mūsų atsiveria

į vieversio balsą, į žemės

                      apnuogintą šilumą,

į širmo debesio

                      kvepėjimą... Atėjome

čia taip trumpam -

                      iš tėviškės upelio atsigerti

ir atsikąsti saulėj

                      išnokintos duonos,

duotą valandą kaip kūdikį

savo kūnu pridengus -

                      amžinybei...

(Janina Degutytė)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

ŽIBUTĖ 

Žibutė, melsvoji gėlytė,
Nors miškas sustingęs dar miega,
Išlindo pro tirpstantį ledą.

Nubudus iš baltojo sapno
Ir veidą pakreipus į saulę,
Prabilo: ,,Būk sveikas, pasauli,“.

Pabuskite žolės ir medžiai,
Čiurlenkit, šaltiniai, ar girdit
Pavasario plakančią širdį?

Ir žydi melsvoji gėlytė,
Iškilus virš lapų pernykščių,
Ir klausosi - antys atkrykščia...

(Bronė Buivydaitė)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

PAVASARIO NAKTIS

 

Skambi lakštingala triukšmingai gieda.

Alyvom kvepia senstanti naktis.

O žalias mėnuo per medžius atrieda

Ir ima šviesti tiesiai į akis.

 

Atsiminimai skrenda mėnesienoj

Kaip angelai, ir aš nebegaliu

Užmigt nuo liepos silueto sienoj

Ir nuo žalių mėnulio spindulių.

 

O laikrodis kartoja seną melą,

Kad laimė šypsosi, kad ji gera,

Ir bėga jo tiksėjimas per stalą

Į džiaugsmą didelį, kurio nėra.

 

H. Radauskas

***

 

MERGAITĖ BĖGA Į MŠKĄ

 

Pavasaris, per veidą mušdamas

Visiems, kurie nenori keltis,

Kaip garvežys per mišką ūždamas,

Per upę plaukdamas kaip valtis,

 

Pavirsta kaime į lakštingalą.

Ją mėnuo sveikina geltonas.

O ji nakties auksinį inkilą

Suvirpina sidabro tonais.

 

Ji gieda žaliose šakelėse,

Jos balsas veržiasi į klėtį,

O klėtyje mergaitė keliasi,

Nebegalėdama gulėti.

 

Išeina. Eina mėnesienoje,

Žėrėdama žaliais plaukais,

O jos šešėlis plaukia sienoje

Ir lūžta, bėgdamas laukais.

 

Pelėda girioje kvatojasi,

Berželiai šviečia žalumu.

Mergaitė, ligi šiol bijojusi,

Dabar bučiuoja su džiaugsmu.

 

H. Radauskas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

TRYS ŽEMĖS ŽENKLAI

 

l. ASIŪKLIS

 

Pasakyk, iš kur tu atėjai,

asiūkli, iš kokio tūkstantmečio

tavo šaknys kvėpuoja po

mano kojom?

Ko geidei iš saulės ir perkūno?

Kokią žinią atnešei perduoti -

kokį perspėjimą - šiam pavasariui?

 

2. PLUKĖ

 

Pluke baltoji, vėsi kaip rasa,

lengva kaip žvaigždės atodūsis -

mažyte sidabro aušra - pluke...

Laukinė ir laisva, nepažįstanti

rankų - jų glamonės ir išdavystės,

virpanti paukščio giesmės

ritmu, nuolanki pavasario

liūčiai, išdidi nesuteptu baltumu -

pluke, kaip mums tavęs

neprarasti?

 

3. TULPĖ

 

Šventiškai ugninė -

purpuro soste -

tulpe raudona -

mūsų karštligės atspindy -

mūsų kraujo balse -

nuoga kaip žaizda - - -

Kaip tave paliest,

kad nesuriktum iš skausmo?

Kuo pagirdyti,

kad neužgestum nepragyvenusi

tau skirto laiko?

 

Janina Degutytė

 

 

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 16 valandų 41 minutė
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

NEMATOMAS PAUKŠTIS

 

Šis kovas prabėgo kaip garsas laukais,

kaip džiaugsmo ir baimės nervingas montažas,

kai tu ant karnizo pakibęs laikais

kaip didelis virpantis lašas.

 

Tave apačioj pasigautų ledai,

suplotų greitieji linksmybių vežimai.

Šis kovas prabėgo. Ir tu apskridai

ta stingdantį dvasią vilčių apskritimą.

 

Štai žolės jau kalas. Daugybė spalvų

susups ir paslėps tavo kūną pašiauštą.

Pragysi linksmai virš praeivių galvų

iš laimės, kad tu vėl nematomas paukštis.

 

A.Mikuta

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Atsimenu Tavąsias pasakas, Mamyte,
Tą Tavo širdį mylinčią ir gerą,
Kadais aš Tau žadėjau gražią pilį pastatyti
Ir šventėms dovanoti karalaitės dvarą.
Aš pievose dažnai laksčiau kaip vėjas,
Manęs nuvargusi ateidavai parnešti.
Sode aš žalią drebulę pasėjau
Ir lieptą pertiesiau į kitą griovio kraštą.
Ir Tu matei, kad aš taip greitai augau,
Mąstei: „Sūnelis greit bus vyras.“
Dabar savęs, savų minčių nebesugaudau,
Vaikystę menant ašaros pabyra.
Kai saulė nusileidžia, žvaigždės ima degti,
Dar daug norėčiau Tau aš pasakyti.
Kodėl keliaujam taip tolyn į naktį?
Kodėl graudu dabar, ilgu, Mamyte?

(Vytautas Mačernis)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pieva, gegule raiba
Ant vėjų,
Niekas kitas -
Motulė
Tave siuvinėjo!
Savo Vaikui -
Takelį
Margiausių raštų.
Tai laukų vidury,
Tai ant debesio krašto...
   Kad paklydęs,
   Paslydęs
   Jo
   Ieškotum.
   Kad rastum....

G.Žibikienė

******

Kas stovėjo arčiausiai širdies?
Vidudienį - saulė,
Vidurnaktį - žvaigždė,
Visą gyvenimą - motina.

 Ona Mikalauskienė

*********
Nežinome, kur baigiasi žmogaus takai,
Ir nesuprantame, ką girios medžiai šlama -
Tiktai paiki ir neišmanėliai vaikai
Mes esam, mama.

Jonas Mačiukevičius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Mamyte mylima,
Tu - laimės pasagėlė.
Mamyte, tu - daina,
Tu - mano pasakėlė.
Mamyte, tu šilta
Saulytė dieną blausią,
Tu - pievoj atrasta
Gėlytė raudoniausia.
Galėčiau daug vardų
Tau šiandien sumanyti.
Gražesnio nerandu
Už mieląjį - Mamytė.

Ramutė Skučaitė

************

Brangioji saule,
kai iš dangaus žiūrėsi į žemę,
pačiais šilčiausiais spinduliais glostyk mano mamos galvą,
kad ji pajustų, kokia man yra brangi.
Laisvūne vėjau,
kai skrisi nerūpestingais žemės keliais,
sutikęs mano mamą pakštelk jai į skruostą,
kad atmintų, kaip aš ją bučiuodavau vaikystėje.
Gerasis Dieve,
saugok tą didį turtą, pavadintą MAMOS vardu,
ir būk atidus, kai klausysi jos tylių maldų.
Vienintele mamyte,
ačiū už gero linkinčias mintis,
aš jas kasdien randu vakaro tyloje,
jos man labai svarbios.

(autorius nežinomas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Motule, motule, tu kaip saulė mane rytais pažadini dainuodama.

Mano močiutė

Ant močiutės kelių
baltas gulbių sostas.
Ir užmiega vėjas
ant močiutės kelių.
Ant močiutės rankų
volungėlė gieda,
volungėlė gieda
ir žibuoklių keras.
Ant močiutės lūpų
pasakos gyvena
apie stiklo kalną,
apie aukso žiedą.

   Janina Degutytė

************

Močiutė

Kas gera, kas šilta —močiutė.
Kas glosto, kas glaudžia — močiutė.
Močiutė — tai pasakos ilgos,
raudonos uogelės ant smilgos,
Gėlių daigeliai sužėlę, lėlyčių margi drabužėliai…
Močiutė — mamytės mama. Močiutė — namų šiluma.

R. Skučaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Virš metų virtinės
iškėliau baltą kačiuką -
atspindį trapų vaikystės.
Sutrikus dairausi,
į kieno atvirus delnus
įdėsiu jį - kaip siūlo galą,
kad nuriedėtų
laimingų dienų kamuolys.
Nėra, nematau, kam rūpėtų
mano pasakos,
mano balti akmenukai,
sustatyti kaip avys tarp smilgų.
Nieko nėra?
Suspurdėjus širdis veda prie stalo,
prie tuščio popieriaus lapo...
Virš metų virtinės
iškėlus baltą kačiuką,
rašysiu eilėraštį,
kad nuriedėtų
laimingų dienų kamuolys.
Tiems, kurie neturėjo vaikystės...

Bronė Valinskaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

VISI MES EINAM TUO PAČIU KELIU

Nei man verkt, nei šaukti, nei gailėtis,
Viskas baigsis obelų pūga.
Tartum klevas, vystantis prie klėties,
Jaunas jau nebūsiu niekada.

Tu širdie, neaudrinsi jau kūno,
Paliesta pirmuoju šalteliu,
Ir šalis baltų beržų kartūno
Nebvilios bastytis be kelių.

O dvasia klajūne! Lūpų ugnį
Tu rečiau pakurstai, vis rečiau.
Kur jausmų putojanti bedugnė,
Kur šviežumas mano, kaip anksčiau?

Aš dabar ir norais jau šykštuolis.
Gal būtis tik sapnas nebūty?
Tartum aš ant rausvo žirgo šuoliais
Pralėkiau pavasarį anksti.

Visa, visa žemėje supūna,
Lapų varis ima tyliai birt...
Amžinai palaimintas tebūna,
Kas atėjo pražydėt ir mirt.

S.A.Jeseninas
Vertė J.Marcinkevičius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

ABEJONĖ

 

Žole - žuvie - medi - paukšti

kas aš?

Tavo vyresnioji sesuo,

karalius ar budelis,

akmuo ant tavo širdies,

pro šalį nuskriejantis vėjas?..

Mes visi to paties likimo

sujungti.

Paimu į delnus žuvį -

negirdžiu tavo balso,

paukšti, geriu tavo giesmę,

bet pavydžiu sparnų,

medi, tokia trumpa

mano diena.

Žole žole,

tavo žalias švelnumas

betoną suskaldo,

kai tu eini į šviesą.

(Niekada neturėsiu jėgų

išduoti tavęs.)

 

Janina Degutytė

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 16 valandų 41 minutė
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

***

mano sapno sode tyliai lyja

asiliukas slyva pirosmanis

vaiko žvilgsnis ir lauko lelijos

štai ir visas gyvenimo menas

 

Donaldas Kajokas

 

: namai?

 

…ir tyla užlieja pievą

ir tyloj toj savo pienę

tyliai šlamščia triušis

 

iš ežero čia kyla saulė, vakarais

ji sėda ant kalvos užu bažnyčios medžių

dairaus į šlaitą  gal sakau kuriais

laipteliais šįsyk ir sulauksiu svečio

greičiau nei tos kuri vis vien pareis

 

čia buvo gera man, dabar gūdu

vienatvė karį užspeitė į kampą

o gal ir ne vienatvė… nerandu

net žodžio tam kas sužavi ir tampa

tą patį mirksnį žavesio nuodu

 

apkarto šis gyvenimas bet vis

dar tingiai muistaus neskubu išeiti

ruduo artėja ryt poryt atvės

ir ežeras paleis iš glėbio tą mergaitę

kuri antai tarp meldų spurda lyg žuvis

 

čionai grįžau ne už skriaudas atsiprašyt

veikiau pakviest į šiurkščią savo sielą

mergaitę triušį varpo gausmą šį

patirt ne kančią – lengvą lengvą gėlą

ir pirmą kartą jai ištart: esi graži

 

graži kai vaikiškai sutrikusiai liūdnai

man kalvą atveri meldyną vėjo gūsį

čia buvo gera man bet jau seniai seniai

dabar kančioj gūdžioji mano pusė

šviesiosios ilgis, lenkias jai žemai

 

čia buvo gera man bet ar tikrai čionai?

 

Donaldas Kajokas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

liuda
liuda portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 metai 1 mėnesis
Prisijungė: 01/14/2008 - 07:35

*****


Nuskris jautri giesmė varnėnų


Virš inkilų ir mūs minties.


Bus tiek pavasario naujienų,


Linksmų-be jokios priežasties.


 


O gal aš apsakyt nemoku,


Iš kur toks jausmas nuostabus.


Bet amžinai jis drasko žmogų,


Kad bus kažkas, nors verkiant-bus!


 


Alma Karosaitė


 

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 16 valandų 41 minutė
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Ar mylėsi mane, kai pasensiu?

Kada akys paskęs raukšlėse,

Kai sugrubusiais pirštais žegnosiuos

Ir ieškosiu tylos maldose?

 

Kada balsas prikims,

Kada veidą

Rankos drebančios stengsis paliest,

Kai suvysiu, lyg rožė laukinė -

Be vandens, be lietaus, be ugnies...

 

Kada kraujas užšals ir kas rytą

Reiks liepsnos, kad sušiltum ir tu.

Kai širdis bus pavargus daužytis

Ir kai ašaros rinksis kartu...

 

Ar mylėsi mane, kai pasensiu?

Kai šauks žemė priglusti žolėj,

Kada kaulai pavargę po kelio

Pailsėti norės pakelėj...

 

Kai blaškysis dvasia tarp pasaulių

Ir kai naktį pavirsiu paukščiu?

Ar mylėsi mane, kai išeisiu,

Tuo nežinomu niekam keliu...?

(Sandra Avižienytė)

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 16 valandų 41 minutė
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Arbatos gėrimas

 

ak ir paimsiva mudu

du puodelius

gėlėtus

 

suskilęs man

nesuskilęs tau

nesuskilęs tau

suskilęs man

 

įsikibsiva į ąseles

ir nualpsiva

slysdami žemyn

žemyn, žemyn

 

du gėlėti puodeliai:

suskilęs man

nesuskilęs tau

 

Gintaras Grajauskas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Puslapiai

Norėdami komentuoti prisijunkite arba užsiregistruokite

Susiję įrašai