Poezijos skyrelis

1320 posts / 0 new
Paskutinis pranešimas
rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Sausis.

Jau toli spalvoti vasaros sodai.
Jau seniai išblėso raudonos šermukšnių pašvaistės.
Žaisti prisiminimais užtenka. Ant rankų
paimk tą laukinį žvėriūkštį – savo likimą -
ir pasakyk jam, kad vis tiek,
kas bebūtų, jis tavo.
Pasišildykit abu prie geležinių vamzdžių.
(Širdis pasiilgo gyvos -
raudonos mėlynos geltonos
ugnies. Neliesk šito ilgesio.)
Pildosi viskas iš lėto,
kas palinkėta buvo prie lopšio.
Kietai sukandi dantis. Akys sausos.
Sausis.

 

Janina Degutytė, 1973

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

dar gerokai prieš aušrą

o šviesos jau dega

 

vietiniam sporto klube

mažutis žmogus

kelia savo gyvenimo svorį

 

nors prieik ir paklausk -

ar viskas gerai

gal kažkas

gal akmuo ant širdies

gal galėčiau padėti kuo nors

 

bet baisu

likti nesuprastam

pasmerktam

kad pats va

tik mankštą

 

ir tik darbo dienom

 

Paulius Norvila

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

tikra istorija


׀׀
Buvo šviesi diena. Jokio vėjo. Ledas
nušlifuotas tarsi parodai. Trečio laipsnio
slidumas. Žmonės šiaip ne taip šlitinėjo.
Ėjimu to nepavadintume. Švitrinio niekas
neturėjo, bet laikraščiai rašė – inovacijos
ne už kalnų. Lygumoj vienas, gudresnis,
padalino po keturias šukes. Visiems.
Turėjo užspaudęs maišelį. Juodai dienai.
Pasirodo, visai neblogai, po truputį, galima
stumtis pirmyn: išsiauni, basomis ant dviejų
šukių, įsikerti, kad neslystų, kitas dvi
meti prieš save, perlipi, anas susirenki,
permeti priešais. Net apgautas ledas paraudo.
Juostelėmis. Įsiūtis vis tiek pasiekia savo.
׀׀
Koks oras buvo tuomet? Minėjau: jokio vėjo.
Apie tokį sakoma: oras, žinote, toks, kai
atsakymai reikalauja klausimų.

 

Artūras Valionis

(Poetinis Druskininkų ruduo 2014, Vieno eilėraščio konkursas, IV vieta)

„Literatūra ir menas”

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Laikas


Nežiūrint laikrodžių,
Dienotvarkių ir darbo valandų,
Lig šiol dar niekam nepavyko
Sukontroliuoti laiko ir suvokti,

Kas gimime yra pradžia
Ir kas mirtyje pabaiga.

Herakleitas gali būti ramus:
Abiejų krantų
Dar niekam nepavyko
Sujungti tiltais.

Alfonsas Nyka-Niliūnas

(1919 07 15 - 2015 01 20)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Tyli daina

 

Nieko neliko tyloj.
Tik tavo balsas
Vienišas skamba žolėj ir tavo žingsniai
Tyliai slenka pakrantėm,

 

Degančia saulėj žeme.
Nieko neliko tyloj.
Auksinis rytas
Ieško tavęs po namus.
Laukinė saulė
Dieną pažinusi glosto
Ilgesį tavo plaukų.
Nieko neliko tyloj.
Tavęs nebuvimas,
Šnarantis kraupiai žolėj, ir tavo rankų
Švelnūs tonai ant veido
Gęsta kartu su manim.

 

Alfonsas Nyka-Niliūnas
Baltimore, 1954

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Dabar ir vėl atėjo

 

Dabar ir vėl atėjo Žiema. Pridenk
Pečius tamsiom gipiūrom. Tada aš Tau
Dainuosiu vėl, kaip tąsyk naktį
Pėdsakus mūsų užklojo sniegas,

 

Kurių nedaug, kaip džiaugsmas, beliko mums,
Ir nyksta jie kaip raidės senam laiške.
Veide išaugo piktas medis,
Šaknys išardė šventąją žemę.

 

Dabar ir vėl atėjo žiema. Atskleisk
Pečius ir lūpas nakčiai ir vėl žiūrėk,
Kaip vakaras plaukais snieguotais
Tyliai išeina juodom alėjom.

 

Ir vėl aš Tau rašysiu - taip, kaip kadais
Ant drėgno lango pirštais, ir sutema
Paslėps žymes takų ir žodžių,
Veidrodžiui glostant negyvus plaukus.

 

Alfonsas Nyka-Niliūnas
Baltimore, 1953

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Lopšinė

 

Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis
Ir sparneliais lengvais tave mariomis neš.
Tu mik, nebijok - aš tave palinguosiu
Ir pernakt naktužėlę budėsiu čia aš.

Žiūrėk, kaip ten vyšnios ir obelys miega,
Kaip sidabro akim praregėjo naktis.
Atjos karaliūnas per kvepiantį sniegą, -
Jam veja ir takai obelų nusnigti.

Padangėm skrajosi, sietyną pasieksi...
Karaliūnas tau naktį atneš dovanų:
Atneš jis tau viską, o viską, ką mėgsti -
Lėlių, saldumynų, margų kaspinų...

Mane tu matysi vis budint, liūliuojant,
Nerimaujant per naktį ir laukiant tavęs.
O bus ten tau miela žiūrėt, kai po kojų
Karaliūnui tarnai baltą žirgą atves.

Užsės karaliūnas, reikės vėl jam joti
Ir kovot kažikur su piktais slibinais,
O tujen džiaugsminga žvaigždėtame plote
Drugelius bevaldysi šilkų kaspinais.

Ištįsus aušrinės rausviems spindulėliams,
Vienu jų tu parsliuogsi linksmutė namo -
Matysi vėl obelis žydint ir lėlę,
Kurią tau karaliūnas šiąnakt dovanos.

O rytą, iš miego saldaus atsikėlus,
Vėl pasaką gražią aš imsiu tau sekt -
Tu mik, mano miela, tu mik, mano lėle,
Prie tavęs aš budėsiu, budėsiu pernakt!

 

Jonas Aistis

„Intymios giesmės”, 1935m.

 

„Sūduvietis”:

http://www.youtube.com/watch?v=hAYQOW5PqtY

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

mes taip skubam

 

mes taip skubam beviltiškai skubam neturime laiko

nutraukiame pokalbius dar sakinių pradžiose

o kai liekam vieni - atgailaujame ir susitaikom

ir nuo vėstančio kūno pakyla tuštybės liepsna

 

mes taip skubam beviltiškai skubam į nežinią tąsomės

tarsi šunys prie kaulo ar seniai prie vyno pigaus

ir kaskart abejingai lekuojam į vėstančią sąžinę

tarsi tai mums padėtų apsaugot vaikus nuo lietaus

 

mes taip skubam beviltiškai skubam kartodami poterius

nesuprantam ką sakom tačiau tai visai nesvarbu

iš minučių į valandas ir šratinukų į popierių

mūsų kūnai parklumpa ir tolsta švieselės namų

 

mes taip skubam beviltiškai skubam tarytum vėluodami

plaikstos sniegas ir plaka krūtinėse vario širdis

o paukšteli molinis atleiski kasdien mums nuodėmes

kol į uodegą pučiam - tik tu mus išgelbėt galįs

 

Paulius Norvila

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Sudie, sudie...

 

Mes sėdim šalia, bet tarp mūsų

Jausmų - kilometrų koks tūkstantis.

Ir krinta iš rankų man smuikas,

O keturios stygos nutrūksta.

 

Tai kas, kad šaukiu: dar ne laikas

Mums skirtis! - to niekas negirdi.

Tiktai šaltą žvilgsnį nutaiko

Žvaigždynų šaulys man į širdį.

 

Ir sminga strėlė šito žvilgsnio.

Širdies brangūs indai sudūžta.

Ir meilė tokia jauna miršta,

Skausmingai suklikus - už ką!...

 

Juozas Erlickas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Žiemos tyloj

 

Baisu, kad šerkšnas mus išduos, –
Alsavimas nuo medžių puola,
Ir nuostaba įstrigs veiduos
Kaip apledėjęs vėjo šuoras.

 

Žiūrėsim – ir atlėks kita
Banga, laiminga ir bevaisė.
O tu šypsaisi lyg kalta,
Žiemos tyloj dairaisi.

 

Ir taip stovėsime ilgai
Tyloj, nes šerkšnas žūti gali.
Žiūrėsime kaip du langai
Į sniego baltąjį vualį.

 

O viskas baigsis, sujudės
Širdis lyg paukštis, šerkšną puolęs.
Kažkas veiduos įsiskaudės,
Kaip apledėjęs vėjo šuoras.

 

Mykolas Karčiauskas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

gydytis

 

gydytis galima žolelėmis

karštomis arbatomis skysčiais

slopinančiais sąmonę vaistais

baltais įtikėjimo žvilgsniais

iš juodų nebūties akučių

 

gydytis galima žodžiais

įtrinti labiau iš vidaus

nei iš išorės glausti

prie skaudamos vietos įsiūčio

garuojančio rando

 

gydytis galima noriai prašant

paimti į dangų

vos prasikirtus lūpą vos

kruvinais rašmenim

ant balto sąžinės sniego

 

gydytis galima ilgai

ir laimingai iki

paskutinio atodūsio kol

visa tiesa paaiškės diagnozės

klaidos nustatant simptomišką bet

savaime galop užsitraukiantį

kvėpavimą

 

Paulius Norvila

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

ti i nevortu jū minavot
ni geru ni blogu

 

par musotu lungu ne kū unžirėsi
ne kū unžirėsi mat daug jų išskridi
vieni paskavoji pu lapuis
kiti da kiaušinesi abu net nesusapnuoti
girgžt girgžt zuvesėlii – lundžiji pu visur vėjis
ieška kur lizdu susukt

 

markatnus vasaria sekmadienis
viduj a lauki – kuts gvoltu rėk
par dungu nugaudži uorlaivis
vandeni viedri užtrauki plonus ledelis

 

Ričardas Šileika

(Poetinis Druskininkų ruduo 2014, vieno eilėraščio konkursas, I vieta)

„Literatūra ir menas”

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Neužsimezgęs pokalbis

 

kaip gyvuoji seniai bemačiau
nesimatom
nors aš šiandien už vairo tačiau
gal arbatos

 

ir užsuksiu puodelio išgert
pakalbėsim
susitikti žadėjom nekart
tiktai dviese

 

gyvenu šiaip visai neblogai
vis sukuosi...
man atrodo po tavo langais
kranksi kuosos

 

o po to vėl nejaukiai tylu
pasidaro
iš mažyčių arbatos stiklų
kyla garas

 

gurkšnis gomuriu rieda lėtai
kol nuslysta
tie čiobrelių žiedai
iš vaikystės...

 

šiluma nesinori nė klaust
kiek ir moki
reik kažką pasakyt subtilaus
ką kitokio...

 

pažiūrėk jau praėjo žiema
nepamatėm
ta pati ta pati vis tema
daugiametė

 

kas ten gero girdėt šiais laikais
dirbi...dirbi...
pasileidi ir vėlei laikais
gal už virvės

 

čia žiūrėk išėjai sugrįžai
durys trankos
ir gyvuoji laikaisi gražiai
gal už rankos

 

kaip vaikai kaip žmona kaip šeima
vis gyvenam
Letos upė ledus nešdama
teka venom

 

vis rečiau besutiksi draugų
arba priešų
tiksi laikas ir tiksi tegu
tau ant riešo

 

gal po antrą puodelį išgert?
pakalbėtum...
kad jau ačiū žinai kitą kart
gersim mėtų

 

Vainius Bakas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Neskubėk, mergaite, prie laukiančio
savo vaikino,
tegul jis pirma
vaizduotėje patiria
šio pasimatymo žavesį.
Padelsk valandėlę  – graži, liekna,
besišypsanti -
prie jauno sužydusio medžio,
ir eik tik tada, kai tavo vaikinas
lig soties bus atsigėręs
nekantraus laukimo poezijos...
Bet tu skubi kaip žvakė į liepsną,
dar neišmušus
bokštuose laikrodžiams;
Skubi atvira, atsidavusi, patikli
ir negalvoji,
kad šitaip artini
pilkos kasdienybės nuobodulį.

V.Giedra

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Švelnioji mano, bundanti gėlė,
kartu su tavimi ir manyje atbunda
maži nykštukai, mokantys mylėt
kiekvieną meilei atsiųstą sekundę.


Švelnioji mano, kai tava ranka
paglosto jau raukšlėtą mano kaktą,
paklausiu aš visų žynių: už ką
man davėt laimę tą, kurios galiu netekti?

 

Jonas Mačiukevičius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

namų darbai

 

 

visą savaitę karpiau

angelus

 

visą savaitę klijavau

sparnus

 

visą savaitę piešiau

akis ir lūpas

 

visą savaitę taisiau

savo klaidas

 

visą savaitę visą

savaitę visą

 

 o tu

 

per akimojį

juos išmokei

skraidyti

 

Paulius Norvila

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Prie senų jos rankų

 

1.

žodis po žodžio
rauda po raudos
kraujas po kraujo
žaizda po žaizdos
pažinau ją
ir kaip sūnus paklydėlis
prie senų jos rankų
pripuoliau.

 

2.

sunkus tatai darbas
tėvynė
vėliavos lizdas
kraujo namai
kalbos žarija burnoj
amžių atodangoj
istorijos sparnas rūstus
plaka ir plaka

 

3.

žodžiais apiprausiu ją
ir veduos prie visų
sakydamas
išpilk savo ašaras
į mūsų akis

 

Justinas Marcinkevičius

1986

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Lietuva, tavim džiaugiuosi ir didžiuojuos!..
Gyvenimą, pasaulį perėjęs perdėm,
Matau, kaip driekias vieškeliu plačiuoju
Tavo graži buitis nuženklinta žvaigždėm…

Ir lygiai laimės, lygiai sielvarto metuos
Matydavau tavo akyse ir veiduos,
Jog nebūtinai gilu, kur nesimato
Dugno, nes gal tik sudrumstas seklus vanduo.

 

Tavo giedrių akių gelmėj, kaip išminties
Šaltiny, alsuoja žemės įsčių smėlis…
Dėl to ir nebijok tamsybių ir nakties!

 

Plasnodama, lyg baltas balandėlis,
Kėsnojantis sparnus prieš viesulą blaškų…
Būk, Lietuva, man tas boluojantis taškas!

 

Jonas Aistis, 1944 m.

 

Daina Lietuvai

https://www.youtube.com/watch?v=vCaLm9eTadw

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Žiema — pavasaris

 

Pavasaris prasideda žiema —
Dainuoja ir kalva, ir lyguma.
Dainuoja mieganti palaukėje pušis
Ir snaudžiantis nakčia šilojas šis,
Kur mudviejų stovėta neilgai,
Kur kiškiai kilpakiuoja kaip draugai,
Kur viskas miela, miela ir gražu,
Kur bėga mūsų dienos pamažu—
Pavasarį tada atpažįstu,
Kai visos upės liejas iš krantų,
Kai daužosi krūtinėje širdis,
Kai aušta toks spalvingas rytmetys,
Kai, savo dainoje ištikima,
Einu sutikti saulės su šeima.
Nereikia rūstaut, kad kieta šarma,
Kad dingo horizonto toluma,
Kad blėsta įkvėpimas ir jausmai —
Vingri upelė taškosi purslais,
Ir kas išdykėlei pasiaust neleis?

 

Esu rami. Esu rami visai.
Girdėt dainuojančių strazdų balsai.
Girdėti tavo šauksmas nebylus —
Esi tu mano duburys gilus.

 

Esi svajota laimė ir dangus.
Todėl palaimink tuos gimtus laukus,
Kur vaikšto sniegą berdama žiema,
Kurią atšauks iš posto šiluma.

 

Vilija Šulcaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Juokis, juokis dangau,
Iš manęs ir iš mūsų visų,
Kuriuos pats sukūrei, dangau,
Tūkstančiais vardų.

Durk į širdį, dangau,
Spinduliais saulės karštais,
Gydyk žaizdas, dangau,
Debesų delnais.

Krisk į veidą, dangau,
Šaltu rudens lietum
Ir parodyk, nes jau pamiršau,
Kelią, kuriuo einu.

Juokis ir verk, dangau,
Dar pagirdyk mus drąsos,
Kad kiltumėm vis aukščiau,
Kur amžina šviesa.

Nusileisk, dangau,
Nuo blogio mane apgink,
Kad galėčiau rinktis, dangau,
Gyventi arba mirt...

 

Nojus:

https://www.youtube.com/watch?v=fzejUUzHj0w

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Elektroninis paštas

 

kietai sustyguoti santūrūs laiškai

kur žodžių mažiau nei daugiau

kad tik nepasakytum kad tik

neišsiduotum neprasitartum kad

skauda ne šiaip sau ne dieną

ne dvi visą laiką nepaliaujamai

maudžia būti atsilaikyti nepasiduoti

pasirodyti stipriai net jeigu dabar

esi ant menčių ir spjaudai kraujais

ką ten kraujais - dantimis - vis tiek

bandyti šieptis šypsotis sakyti

man viskas gerai tikiuosi ir jums

 

Elena Karnauskaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Nameliai

 

mano nameliuos
daugel langelių:
mėlyni ilgesio langeliai
pusiau praviri
oranžiniai džiaugsmo langeliai
pavasarinio vėjo pripildyti
užuolaidų sūpavimo
violetiniai langeliai – durelės –
išėjimui skirti
toli paslėpti
(už laiptelių, tūkstančio medinių
laiptelių)
gelsvi langeliai linksmi
mirksi praeiviams pabelsti – pabūti
žodžiu apsimainyti
melsvi langeliai su žvaigždelėm
tamsėja į vakarą vėlų
verias verias bedugnės
jų atspindžiuos...
dar daug langelių, pilkų durelių
lyg kasdienių dienelių:
marškinių, pėdkelnių ir suknelių,
o prie durų – bateliai.
Kartais išeinu iš namelių
grįžtu – kūrenas ugnelė.

 

Marija Suchodolskytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

taip, aną pavasarį ir aš turbūt šypsojaus nuo kalvos
kilo saulė, tolėliau eglaitė ir dvi tuopos vos ne vos

 

palytėtos spindulių laukais vėsiais bet jau besniegiais
ėjo priemiestinių traukinių šerkšnotais bėgiais

 

tarsi mergos – gražios gražios –
iš galvos

 

Donaldas Kajokas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Aš ateisiu dažnai - kai išėjęs į minią
Tu ieškosi akių, aš ateisiu dvelksmu
Ir dar kartą save neįkyriai priminus
Aš ir vėl neilgam iškeliausiu laiku.

Aš ateisiu dažnai - pirmo speigo karoliais,
Rudens dargana ar vaiduoklių naktim.
Aš ateisiu per pūgą, per lietų, per gruodą
Susitikti ir vėl pakalbėt su tavim.

Aš ateisiu dažnai susisupus į rūką,
Apsisiautus migla darganotais rytais,
O pabandžius paliesti, nubrisiu per upę
Akyse suraibavus margais sūkuriais.

Aš ateisiu dažnai. Tik manęs nematysi,
Nesutiksi manęs ir dienų tėkmėje.
Aš ateisiu dažnai, nors ir ginsi ir vysi -
Aš ateisiu bekūne, beveide dvasia.

Aš ateisiu tokia, kokią tvėrei ir kūrei.
Kai svajonių pilies sudūlės pamatai,
Net tada, net beveidė, bekūnė, betūrė
Aš ateisiu dažnai, aš ateisiu dažnai.

 

Egmilė
(Eglė Miliušytė-Brazdžiūnė)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Aš prašau, neišeik mano meile,

Ten už durų yra liūdesys.

Jam tavęs nė trupučio negaila,

Jis kaip žvaigždę tavę užgesys.

 

Jei gali atsisveikint neskubinki.

Ir prašau, ir prašau, ir prašau - neišduok,

Tu išsemki mane kaip šulinį

Ir kaip drobę, kaip drobę mane sunešiok.

 

O paskui tebešviečiančius pelenus,

Tarsi dainą po žeme paskleisk.

Be tavęs būtų aklas gyvenimas,

Ir už tai, ir už tai, ir už tai man atleisk.

 

Iš tų žodžių, kurių man taip trūko,

Išlydėjimo tik viltimi,

Tu pradėjai mane kaip stebuklą,
Tu mane ir užbaik savimi.

 

Gytis Paškevičius:

http://www.youtube.com/watch?v=6fZLojGz9qo

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Švelnioji mano, bundanti gėlė,
kartu su tavimi ir manyje atbunda
maži nykštukai, mokantys mylėt
kiekvieną meilei atsiųstą sekundę.
Švelnioji mano, kai tava ranka
paglosto jau raukšlėtą mano kaktą,
paklausiu aš visų žynių: už ką
man davėt laimę tą, kurios galiu netekti?

 

Jonas Mačiukevičius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

pagaliau suradome gėlę
į kurią galėjom žiūrėti abu
ji leidosi apžiūrinėjama
neužsisklendė
neatstūmė
bet atvira iki galo nebuvo
pasilikdama paslaptį
galbūt galimybę
ją atskleisti

 

štai sėdim ir žiūrim
jau vakaras
keista
kuo tamsiau
tuo geriau ją matom

 

Justinas Marcinkevičius

1930 03 10 – 2011 02 16

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

 

LIETUVOS VARDAS

 

Iš piliakalnių tylos,

iš drebulių maldos,

iš vienišo paukščio giesmės ateina tavo vardas.

Dar netapęs žodžiu, dar nesuteptas.

Atsklinda lyg pavėlavęs aidas.

Ieško tavęs ir manęs.

Priekaištaudamas ir atleisdamas,

prašydamas neišduot.

Lietuva...

Rugių ir rūtų žeme!

Vėlei mokyk mus,

atkurtusius ir praregėjusius,

drauge sudėt tavo vardą.

Drauge ištarti.

Drauge būti jame, kaip kančioj ir sąžinėj, kaip suprastoj tiesoj.

Ir prisikėlimo stebukle.

 

Vygandas Račkaitis, Milda Telksnytė

„Atminties medis”, 1991 m.

 

https://www.youtube.com/watch?v=ZlnXKV0nvFA

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kelias


Tai buvo sapnas. Aš ėjau keliu,
Nerasdamas savęs, pro milžinus medžius.
Išblyškęs vėjas, žaisdamas šaltais plaukais gėlių,
Man plėšė drabužius skurdžius.

Laukai man šaukė: - Kur eini!
Kiekvienas kelias nuveda, kur dar nykiau.
Nejau ir ši pavasario diena švelni
Nuves tenai! - Ir aš ilgai verkiau.

Alfonsas Nyka-Niliūnas
Kaunas, 1938

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Saulės pėdom


Kovas, kovas - vandens giesmė.
Potvynių karalystė.
Kovo mėnesį pats mažiausias
akmenėlis geidžia pražysti.

Tartum žvaigždės - krenta lašai
nuo stogų ir nuo medžių.
Iš vandens giesmės ir iš saulės
ima pavasaris pradžią.

Kopia laiptais baltų debesų
saulė į mėlyną dangų.
Ir klevai du su vėju šoka,
susiėmę už rankų.

Janina Degutytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Дай бог!

 

Дай бог слепцам глаза вернуть

и спины выпрямить горбатым.

Дай бог быть богом хоть чуть-чуть,

но быть нельзя чуть-чуть распятым.

 

Дай бог не вляпаться во власть

и не геройствовать подложно,

и быть богатым — но не красть,

конечно, если так возможно.

 

Дай бог быть тертым калачом,

не сожранным ничьею шайкой,

ни жертвой быть, ни палачом,

ни барином, ни попрошайкой.

 

Дай бог поменьше рваных ран,

когда идет большая драка.

Дай бог побольше разных стран,

не потеряв своей, однако.

 

Дай бог, чтобы твоя страна

тебя не пнула сапожищем.

Дай бог, чтобы твоя жена

тебя любила даже нищим.

Дай бог лжецам замкнуть уста,

глас божий слыша в детском крике.

Дай бог живым узреть Христа,

пусть не в мужском, так в женском лике.

 

Не крест — бескрестье мы несем,

а как сгибаемся убого.

Чтоб не извериться во всем,

Дай бог ну хоть немного Бога!

 

Дай бог всего, всего, всего

и сразу всем — чтоб не обидно...

Дай бог всего, но лишь того,

за что потом не станет стыдно.

 

Евгений Евтушенко

 

Raimond Pauls, Aleksandr Malinin

https://www.youtube.com/watch?v=Hw5T2HP1g0E

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Metamorfozės

Kai buvau mažas,
Manydavau, kad kupriai yra
Užsimaskavę angelai,
Nevykusiai slepiantys savo sparnus.

Kai buvau mažas,
Buvau nulipdęs sniego bobą,
Tokią gražią,
Kad net patyriau Pigmaliono meilę.

Kai buvau mažas,
Naiviai pasitikėjau visu pasauliu,
Užtat jis negąsdindavo manęs
Nei tamsa, nei nežinomybe.

Kai buvau mažas,
Netikėjau Dievą,
O dabar nebežinau,
Ar aš suaugau, ar įtikėjau?

 

Tadas Žvirinskis

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 13 valandų
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

1900 naktų ant aukšto kalno lauksim

1900 naktų tave negrįžusį mes šauksim

1900 naktų ilgesiu žieduotą paukštį leisim

1900 naktų ant kalno ratais eisim

 

o naktys grublėtos slenka per odą, skverbias kaip ylos

o tu, kur padėtas, ko nesirodai, ko neprabyli?

o naktys kaip paukščiai - susuka lizdą, grįžt nebenori

ir tu šitaip baukščiai saulėm sublizgęs man būti nustoji

 

1900 naktų kamienuos ąžuolų budėsim

1900 naktų sudrengsim, suavėsim

1900 naktų nesėsim, neakėsim

visos naktys 19 šimtų dirvonuos išsimėtys

 

o naktys grublėtos slenka per odą, skverbias kaip ylos

o tu, pažadėtas, vis nesirodai, vis neprabyli

o naktys kaip paukščiai - susuka lizdą medį pamilę

ir tu šitaip baukščiai tampi atsiskyręs

 

po 1900 naktų sutrūks tinklainių stygos

išbluks garsai iš šimto pažadų,

suplėks su kraičiais skrynios

po 1900 naktų tu vėju grįždamas šypsosies

ant rankų akmenuotų ir pilkų mane nuo žemės atsijosi

 

o naktys grublėtos paukščius jau išbaidė ir rasą sugėrė

o tu, pažadėtas, prie mano kraičio ganai savo bėrį

o naktys grublėtos į patalą lenda, grumias dėl vietos

o tu, pažadėtas, dabar čia vienvaldis, dabar čia mylėtas

 

Ieva Narkutė - 1900 naktų

https://www.youtube.com/watch?v=3507ZoRuZ8Q

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Velykų varpai

 

Suskambo Velykų varpai sidabriniai —

Šviesiau bus krūtinėj, laukuos ir žydrynėj...

 

Ir Kristus ir žemė, tiek skausmo iškentę,

Mums atneša linksmą pavasario šventę.

 

Suskambę Velykų varpai nenutyla.

Širdies aleliuja padangėsna kyla...

 

Pavasario saulė, pavasario vėjas...

Toks giedras, toks žydras dangus prablaivėjęs!..

 

Toks artimas širdžiai žaliuojantis šilas!...

Vilioja, kaip duona, žemelė atšilus...

 

Bus darbo kaip marių, bus džiaugsmo ir vargo...

Aukosim mes prakaitą žemei į bargą...

 

Išeisim su plūgais ir, varsną suarę,

Linksmai atsidusim, kaip vėjai vasariai,

 

Kad širdį ramina dirvoj vieversėlis,

Kad vasarą varpom virs pabertas sėlis...

 

Kad duonos turėsim ne vieną mes kampą...

Kad žemė už darbą mums motina tampa...

 

Išeisim į lauką, į žaliąją pievą —

Pagerbsime darbu mes žemę ir Dievą...

 

Skambėkit, Velykų varpai sidabriniai!

Pavasario saulė - širdy ir žydrynėj!...

 

Petras Vaičiūnas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Nieko karalius

 

Kai nieko neturi,
Turi dangų, žvaigždes
Ir vėją turi.

Kai nieko neturi,
Turi paukščius, žuvis
Ir save tu turi.

Ir tada tu esi,
Tada tu esi,
Karalius iš nieko,
Nieko karalius.

Nes tavo jėga, turtai, valdžia,
Turėjimas nieko - nieko neturėjimas -
Turėjimas nieko.

Ir tada tu esi,
Tada tu esi,
Karalius iš nieko,
Nieko karalius.

Nes nieko karalius,
Nieko karalius
Nieko neturi.

 

Romas Lileikis

 

Vytautas V. Landsbergis, Ramunė Landsbergienė

https://www.youtube.com/watch?v=vfH7hDVNRSs

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Tegul

 

Neleisk man nieko pamiršti:
tegul pasilieka visa, kas buvo
dovanota ir atimta:
tegul auga, didėja, gilėja
kaip ženklai, įrėžti į beržo kamieną,
kas metai auga kartu su medžiu
ir sunkiasi su balandžio sula
į medieną, į šerdį…

Palik man tą niekad
nenykstantį randą:
tegul auga, didėja, gilėja.

 

Henrikas Nagys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pasaka apie šeštadienį

 

Lijo...
Pro atvirą langą
Į miestą įlindo
Labai išdykęs šeštadienis
Ir pradėjo švilpaut tuščiuose,
Jau miegančiuose kiemuose,
Nuo žemės ėmė kelti lapus,
Skraidint juos tarsi aitvarus,
Barbent lašais į langus
Ir žadinti pavargusias,
Tik neseniai užmigusias
Mamas.
Paskui atsisėdęs
Žaislų parduotuvės vitrinoj
Užsnūdo.
Naktį atėjo valytoja
Ir iššlavė šeštadienį
Į gatvę.
Chuliganai
Nusitempė jį po tiltu,
Iškratė kišenes
Ir tol mušė, kol jis tapo
panašus į sekmadienį.
Rytą vaikai
Žiūrėjo į balas
Ir neturėjo jokio noro
Taškytis.
Jie žinojo baisią paslaptį –
Rytoj pirmadienis.
..............................

 

Vytautas V. Landsbergis

(Pasakos nepasakos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1990)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Žiema įstrigus kaip strėlė į žemę
Balandžio plaukus taršo pūgos
Nagais aštriais akėja žemės odą
Tiktai kaštono pumpuras lyg kalnas
Ant šokoladinės šakelės auga
Dangaus mėlynėje kuri gilėja
Lyg akys upės su ledonešio blakstienom
Kada pro debesis atsiveria miražas
Auksinio kūno vasaros mauduolės
Tačiau grakštesnio nei Cezanne'o –
Dangaus mėlynė ir taškelis saulės
Viršum kaštono pumpuro lyg kalno

 

Alis Balbierius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Aš atėjau. Buvo šalta,
Ir beržas įdurtas lašėjo.
Vėjas, viršūnėj užkaltas,
Manęs pasitikt neišėjo.

 

Aš atėjau. Ir nejaugi
Manęs neparodysit rytui?
Tu nutilai, ir nejaukiai
Kažkas ant žolės nusirito.

 

Ašara vėjo laukinė -
Druska. Ir tyla tau ant veido.
Audrą beržyne kankino,
Užkaukti neleido.

 

Aš atėjau. Tu stovėjai
Akim į basas mano kojas.
Skaudžiai sutramdyti vėjai
Už mudviejų tylą aukojos.

 

Daiva Čepauskaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pilnatvės tyla

 

Mes, žmonės, esame tik vakaro padarai
nes nuolat vejamės bėgančią dieną.
    Bet ji mus aplenkia
Iš paskos sėlina naktis ir taip pat
        aplenkia.
Kas yra pradžia ir pabaiga?
        Rytas? Vakaras.
Mes negalime ištrūkti iš to siauro tako
    tarp ryto ir vakaro.
Balzganoje ryto ir vakaro prieblandoje visa,
    ką mes per dieną sukūrėme,
slenka per visatos erdves tarsi dvasių
        eisena.
O didingasis visatos choralas?
Jis – tylumos choralas. Ir kuo jis toliau
    nuo žmogaus, tuo tylesnis.
    Vienodai tylios gėlės, žvaigždės, kalnai.
Bet tai nėra tylėjimas. Tai – pilnatvės
        tyla.

 

Emilija Liegutė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Lengvas būdas, kaip mesti rašyti

 

 

Jeigu jau pasiryžote mesti, žinokite,
kad jūsų ryžtas yra pirmasis žingsnis
gero gyvenimo link.
Svarbu nenikstelėti kojos.

 

Su savo problema jūs esate ne vienas.
Apsidairykite –
tokių nelaimėlių yra aplink jus,
jumyse, o galbūt net po jumis...

 

Kol skaitysite šiuos patarimus,
nesistenkite mesti iš karto,
bet nuolat mažinkite:
imkit rašyti tik trumpus eilėraščius,
vėliau pereikite prie haiku,
po to kurkite tik pavadinimus.

 

Gali būti, kad jūsų rašymas yra
fiziologinės priklausomybės tušinukui padarinys.

 

Atsikratykite įpročio:
Ranka – tušinukas – burna
Ranka – kitas tušinuko galas – burna

 

Todėl pirmąsias savaites naudokitės tušinuku
su pasibaigusia, sustojusia arba plyšusia širdele –

 

taip išvengsite nemalonių mėlynų ar juodų,
greitai stingstančių išskyrų lapo paviršiuje.

 

Jeigu noras rašyti kyla sėdint prie kompiuterio,
tučtuojau jį išjunkite
ir tada ramiai ir saugiai maigykite klaviatūrą į valias.

Atminkite, jog vienas pagrindinių veiksnių,
vedančių jus į pagundą – knygos.
Pašalinkite jas iš savo lentynų.

 

Venkite kitų rašančiųjų, nes jie jums gali
daryti blogą įtaką.

 

Šalinkitės kuo toliau nuo bibliotekų,
parodų, muziejų bei visokių kultūrinių renginių.
Susiduriant su šia problema, svarbu
pažiūrėti jai tiesiai į akis arba bent į tarpuakį.
Stenkitės, kad jūsų žvilgsnis nenuslystų žemiau.

 

Užėjo noras rašyti – lėkite sočiai pavalgyt.
Noras rašyt nepraėjo?
Išveskite po gryną orą pavedžioti šunį
arba žmoną.

 

Vis tiek kankina noras rašyti?
Bėkite į artimiausią prekybcentrį.
Su pirkinių vežimėliu pažaiskite
formulę 1 alkoholio skyriuje.
Grakščiai sukite ratus tarp stiklinių
viskio, brendžio ir importinio alaus lentynų.

 

Užėjo noras išsilieti? Ne, ne...
tik nedarykite TO ant popieriaus.

 

Užėjo noras apnuoginti jausmus?
Lėkite į Sereikiškių parką
ir nuoginkitės ten į valias.

 

O jeigu visgi nutiko taip,
kad nusižengėte šiems patarimams –
parašę tekstą, būtinai jį perskaitykite prieš minią,
kuri jus kaip reikiant sugėdins...

 

Savo tiradą baikite
viešu pasižadėjimu:

 

Na, ir paskutinis eilėraštis...

 

Vainius Bakas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Taip baigias vaikystė

 

Žemės žaliame sąsiuviny

Tiek margų žiedelių pribarstyta!..

– Paskaityk man, kaip tu gyveni?

– Nebemoku žemės aš skaityti...

 

Ten, dangaus knygelėj mėlynojoj,

Vaikos debesėliai vienas kitą...

– Paskaityk man, apie ką svajoji?

Nebemoku aš dangaus skaityti...

 

Tai ir sėdžiu auštant Paukščių rytui,

Ir žiūriu pro nukryžiuotą langą... –

Aš temoku raštuose skaityti

Apie šitą žemę, šitą dangų...

 

Juozas Erlickas

liuda
liuda portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 9 mėnesiai 2 savaitės
Prisijungė: 01/14/2008 - 07:35

:)

liuda
liuda portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 9 mėnesiai 2 savaitės
Prisijungė: 01/14/2008 - 07:35

Ne ruduo

Bandai kartoť, kad spalis — ne ruduo,
Kad ne visiem vēnodai šindei šalta,
Nusbodą laikrādžiam meluoť,
Kad raikia atsibusť ir keltis.

Kuproti medžiai pametę metus,
Ā pakelėm aštriai galūstas gruodas,
Susopą akmenys, nebežinai,  kadu
Nugyvenai, kas duota, kas neduota,

Kas bus ar nebebus, tiktai tekēs
Kaip kraujas neažgyjunčiās sekundēs,
Gyvenimų barstysma unt rēkēs
Kasdienēs duonās, nieką neapskundį

Ir neišdāvį, rūdenią naktīm
Čiužēs sušalį debesys par dungų,
Mēnulią šūkę insibes širdin,
Ir žodžiai sutrupēs nebeaplunkį.

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Motinos maldaknygė

 

kosintį dangų
kraujuojantį sopulį
pasismaugusią žemę
nepabaigtą poterį
bėralinį Aukso altorių
su paaukotom motinos rankom
su jos inkrustuotom akim
su meilės lopšiu
su verksmo žvake
atsiverčiu amžiną atilsį

 

Justinas Marcinkevičius

1986

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Mieloji Mama, 

 

Tavo ašaros gali įkaitinti šaltus pakelės akmenis

Ir pravirkdyti visus pasaulio žmones.

Tavo šypsena gali ištirpdyti didžiulius ledynus

Ir priversti sužaliuoti medžius.

Tavo žodis gali būti kelrode žvaigžde pasiklydusiems.

Tavo juokas gali prilygti saulės spinduliui

Ir išblaškyti  debesis padangėje. 

Savo dosnumu Tu gali  prilygti Žemei.

Savo švelnumu - ką tik gimusiam kūdikiui.

Savo gražumu - gražiausioms pasaulio gėlėms.

Bet savo meile Tau niekas negali prilygti.

 

Mamai

https://www.youtube.com/watch?v=_dQS879RaIQ

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

žmonės būna trijų rūšių:

žmonės-angelai

žmonės-žmonės

ir žmonės-velniai

 

kas esi tu, mano meile?

 

aš esu tavo veidrodis...

 

Vytautas V. Landsbergis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Atsimeni tą pienių lauką?
auksiniai debesys aukšti
ir akmenys iš žemės augo
ir buvo kūnai jų šilti

 

Žiedai ten amžini atrodė
žali šešėliai ir drugiai
be liūdesio ten kelias skuodė
su dulkėm žaisdamas smagiai

 

Kažkas tamsavo mums po kojom
sparnais užgaudamas sunkiais
ir aidas vis kažką kartojo
bet mums atrodė – gal juokais

 

Robertas Keturakis

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 13 valandų
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

pats sodų žydėjimas

 

palengva paskui menamą žvaigždę per menamą naktį

šerkšno pakraščiu iriasi menamas biblinis rytas

pirmapradžiais dvelksmais apvarvėjęs toks neišmąstytas

su žavinga miglos klaidele, - Dievas žado netektų

išvydęs

 

Donaldas Kajokas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 13 valandų
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

kažkas matyt pasimeldė ir už mane

nes mano siela paryčiui nušvito

tarytum miško seno ir sulyto

pievelės siauras lopinėlis kuriame

ir aš prieš tai prašiau už vėlę

kadais nemielą man - tą valandėlę

kažkas pasimeldė matyt ir už mane

 

Donaldas Kajokas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Puslapiai

Norėdami komentuoti prisijunkite arba užsiregistruokite

Susiję įrašai