Poezijos skyrelis

1320 posts / 0 new
Paskutinis pranešimas
liuda
liuda portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 9 mėnesiai 2 savaitės
Prisijungė: 01/14/2008 - 07:35

To žēmę

Iš žēmēs tās mes nīgdį neišeinam,
Tiktai keliai prasīdeda ir baigias,
Sapnuojas miestai, žodžiai mainās,
Pražyla sakiniai ir laikas.

Kita pastogę šīrdį ažrakīna,
Kiteip vadīnam vākarų ir vėjų,
Išmokstam būt’ toj žēmēj paskutīniai,
Unt kalną lig vidūnakčią stāvėjį.

Išmokstam grįžt’ ir vėl’ žiūrėt’ prą lūngų,
Kaip niaukias vakaruos vēlyvās stotys.
To  žēmę mūm pasījema unt runkų
Ir niekam nebeatiduoda.
 

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Lietaus pilietybė

 

Tie lietūs, – jie visai tokie kaip žmonės.
J. E.

 

Iš tušinukų, iš širdelių vėl ima melsvos mintys lietis,
pajutusi artėjant lietų į spintą įlenda kandis,
beprasmiška lietaus vis klausti, kokios šalies jisai pilietis –
jis kerta užkardas ir sienas ir niekas jo nesustabdys.

 

Lietus tikriausiai nelietuvis, lietus turbūt kosmopolitas –
aukštuomenės jis sluoksniuos vaikšto, į viską žiūri iš viršaus.
Lietus tikriausiai pats nusprendžia, ant ko jis nori išsilyti,
niūrus toks vaikščioja ir ieško ko nors į žmogų panašaus.

 

Lietus užklumpa šitaip staigiai, neprognozuotai, netikėtai –
tai besimylinčius prie upės, tai tuo metu, kada rašai,
nepavaldus moralės dėsniams, nei etikai, nei etiketui,
eilėraščius, čekius, bloknotus – sulieja viską jo lašai.

 

Jam nesvarbu asmens kortelė, pin kodas ar viza, ar pasas,
jis groja sau ir jam nerūpi, kokie klausovai jo klausys,
jisai orus nelyg karalius, bet nušlepsi per dangų basas
lyg koks vaikėzas plokščiapadis, lietaus mažytis debesis.

 

Bevardžiai jie visi klajoja – tai bandomis tarytum avys,
tai vieniši ir atsiskyrę tartum šventieji pranašai,
ir vaikštai tu, žmogau, sulytas, lyg būtum žemę kam pardavęs,
ir pats taip nori išsilyti į debesyną panašiai.

 

Taip slankioji be vietos, ieškai, ant ko čia išsiliet galėtum –
vardus ir numerius linksniuoji sau telefono ekrane,
paskambini, tyli... Galiausiai tu pakvieti išeit į lietų
į šiltą lietų pasivaikščiot. Bet išgirsti atsakant: ne.

 

Ir vienas mintimis klajoji keliais tik paukščių ir lėktuvų
po plačią begalinę erdvę kaip tie bevardžiai ežerai.
Kaip ten gerai – nėra ten mūsų ir mūsų niekada nebuvo, –
savo panosėj burba žmonės, o debesims – visur gerai.

 

Vainius Bakas

(skelbta „Literatūroj ir mene”)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Aš visai nežinau kodėl,

Bet visai nereik, kad mylėtų,

Kad tik grįžus kas nors ištartų:

„O buvo sunkiau be tavęs.”

 

Aš visai nežinau kodėl,

Bet tos pilys iš byrančio smėlio,

O šalia begalinis dangus

Ir bangos, griaunančios sienas.

 

Aš visai nežinau kodėl,

Bet nuolat užtenka vietos

Ir norintiems būt laimingiems,

Ir norintiems būt suprastiems.

 

Aš visai nežinau kodėl,

Bet mano žodžiai ant pajūrio smėlio

Bus visai nežinomi tiems,

Kurie juos kalbės po manęs.

 

Aš visai nežinau kodėl,

Bet pasakau ledų pardavėjai:

„Ak, brangioji, viskas praeis,

Viskas bus gerai“.

 

Romas Lileikis

 

Vytautas V. Landsbergis, Ramunė Landsbergienė

https://www.youtube.com/watch?v=4YbbPbwgzlU

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Aš - prarastosios kartos dalis,

Ir atsisakau tikėti, kad

Aš galiu pakeisti šį pasaulį.

Aš suprantu, galbūt tai jus šokiruos, bet

„Laimė yra tavo viduje”

- Tai melas, iš tiesų gi

Pinigai mane padarys laimingu,

Ir būdamas trisdešimties pasakysiu savo vaikui, kad

Jis - ne pats svarbiausias dalykas mano gyvenime.

Mano šefas žinos, kad

Mano principai:

Darbas

Svarbiau, nei

Šeima

Paklausykite:

Nuo senų laikų žmonės gyvena šeimomis,

Bet dabar

Visuomenė niekada nebus tokia, kaip anksčiau,

Ekspertai sako man -

Po trisdešimties švęsiu savo skyrybų dešimtmetį,

Aš netikiu, kad

Gyvensiu šalyje, kurią pats sukursiu.

Ateityje

Gamtos naikinimas taps norma,

Niekas netiki, kad

Mes išsaugosime savo gražiąją planetą...

Ir, žinoma,

Mano karta jau prarasta.

Kvaila teigti, kad

Yra vilties.

 

O dabar perskaitykite eilėraštį iš apačios į viršų.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Abiturientams

Daug surasit. Kai ką ir prarasit.
Daug pamiršit dienų margų.
Bet kaip ėjot pritilę iš klasių
Paskutinį kartą - vargu.

 

Bus keliai, painios kryžkelės, stotys,
Iš visokių giedosit gaidų.
Bet skambiausioji visad kartosis
Paskutinio skambučio aidu.

 

Ginsit tiesą. Ir pasakas seksit
(Kaip jas seka pasaulis seniai.)
Susirinkę po daugelio metų, nustebsit,
Kad gražiausi buvot čionai.

 

Tegu būna keliai Jūsų šviesūs,
Neišblunka pasaulio viltis
Būkit žvalūs, laimingi ir tiesūs,
Nes ant Jūsų pečių - ateitis.

 

P. Panavas

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Paskutinis skambutis

Vėl mėnulio žiedadulkėm snigo
Ūkanotoj gegužio nakty…
Šįryt visos kadieniškos knygos
Ir visi užrašai užversti.

 

Nežinau – paskutinio skambučio gal jūs
Laukėt be galo seniai,
O gal metai jums buvo trumpučiai
Kaip keli paprasti sakiniai.

 

Ir ašaros pirmos slapčia jau išlietos.
Cituojate Grino „Raudonas bures“…
Tik štai susirasti gyvenime vietą sunkiau,
Pasirodo, nei lygtį išspręst.

 

Nėra užrašuos panašių variantų,
Taisyklių pritaikyti čia negali.
Bet aidi skambutis… Ir moko gyventi,
Ir kviečia žvaigždė vis aukštyn, vis tolyn…

 

I. Mackevičiūtė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Grynas rasos spindesys

 

Kaip greitai ištirpsta alyvos ąsoty senam,
tik jų kvapas dar tvyro virš stalo, kur duona ir druskos
žiupsnys lėkštėje – užklydusiam svečiui, ne man.
Ir sapnas skyla pusiau, ir dejonė išsprūsta.

 

Ant pirštų galelių – tos žvaigždės virš medžių mirgą,
viršūnės tos šiltos, vėsa ta mėnulio, tas grynas
rasos spindesys, ta mus užmiršus tvarka –
sapnuojas? gyvenas? vaidinas?

 

Robertas Keturakis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Tėčiui

 

Kokiais tik nešaukiame juos vardais -

Tėvuk, Tėveli, Tėte, Tete...

Už jų pečių mes jaučiamės saugiais,

Nepaisydami išminties, nei metų.

Jie mūsų  atrama ir parama,

Užuovėja, vaistai suskaudus,

Kai vietos nerandi, ir net tada,

Kai  reikia lopyti jausmus sugriautus.

Jie visada atrodo stipresniais,

Nei patys jaučiasi. Ir mes galvojam,

Kad  ši tvirtovė nieko neįleis,

Arba išvys, jei kas ir įsibrovė

Vidun neklausęs, nekviestas, nelauktas...

Už mus kovos nebodama sveikatos,

O mes manysim, kad gerumo srautas

Niekuomet neišseks. Prie jo įpratus

Taip lengva pasisemt iš to šaltinio

Ir vėl išeiti į pasaulį margą

Kol mūsų Tėčiai, Tėtės ir Tėveliai

Mus saugo nuo visų bėdų ir vargo.

Kokiais tik nevadiname vardais...

Tėvuk... Tėveli... Tėte... Tete...

 

Egmilė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

gudrus išmislas dviratis, ypač

vasarą, mini pedalus, pakelėse

ganosi karvės, pasišneki su jomis,

pamūki

 

aure - ir mano poezijos takiukas

vinguriuoja paupin, iš tiesų eina

į pabaigą, ir nepašvilpsi

 

Donaldas Kajokas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Rugiuose

 

Tada

pavakare

ėjome taku per rugius –

buvo pats jų žydėjimas.

Ir kvepėjo taip,

kaip pirmą kartą

bučiuojantis,

dar nežinant,

kad tada baigės

vaikystė.

 

Marcelijus Martinaitis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Smilga

 

atleisk ąžuole
nesu tu
šerdies neturiu
bet geriu
tavo gėlą
toli

 

tam pačiam kely
užkasti mūsų žingsniai
giliai

 

aš paguost tavęs negaliu
tu paguost manęs negali

 

abu tik
vienos pakelės
nebyliai

 

klausytis kaip laikas –
boružė stiebu
skubėdama
slenka

 

Birutė Marcinkevičiūtė (Mar)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

eikš, eikš, tik pažiūrėk: čia

kur pabėriau saują

sėklų

 

viskas sudygo

ar ne stebuklas?

 

Nijolė Miliauskaitė

***

žemė minkšta, po lietaus

viens malonumas ravėti!

atitiesiu nugarą, nuvargusią, sopančią

patrinu skaudančią vietą

delnu akis prisidengus nuo saulės

žiūriu į daržą neatsigėrėdama

 

visai kaip kadais mano močiutė

 

Nijolė Miliauskaitė

***

kritai į guolį mirtinai nuvargus

o vasaros kaitra, ilga

ilga sausra, o skausmas nepraeinantis

 

pagaliau: lietus

prapliupo: išganingas, išlauktas: per miegą

jo klauseisi

vėl kūnas lengvas, gajus kaip katės

 

toks ramus, toks kasdieniškas

tave apėmęs džiaugsmas: gyventi

 

Nijolė Miliauskaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Mano žodžiai

pasiilgo būt ištarti

prieblandoj

leidžiantis saulei

kažkam,

kas be galo toli.

 

Mano žodžiai

pasiilgo,

kad juos kas pripildytų meilės,

kai tyliu,

kai laikau tavo ranką

tylėdamas

prieš neapsakomą saulėtekį.

 

Mano žodžiai

pasiilgo, kad būtų jie išgirsti.

 

Marcelijus Martinaitis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Mėnesiena

 

Tos Birželio naktys –
nuskaidrėję, šviesios –
veriančios ir tiesios,
kaip pelėdų akys.

Kur Diena užsnūdo,
tik Mėnulis žino –
žvelgdamas į krūmą
žydinčio jazmino.

 

Aidas Marčėnas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Birželio dangūs

Tamsiai žalias dangus. Mėnesiena.
Tokią naktį klausytis žvaigždžių
teišeina prie ežero siela,
tesulaukia pirmųjų gaidžių.

Švelniapirštė naktis liečia veidą.
Rūko pilys viršum ežerų.
Tu žvaigžde čia galėtum sudegti,
sušvytėt vienąsyk sidabru.

Šitoks žalias dangus tik birželį.
Želia mintys lyg žolės tavy.
Tik prieš rytą užsidega žaros
amžinųjų žvaigždžių vėriny.

 

Alis Balbierius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Aušros preliudas

 

iš vėlyvo paparčio sapno

iš tolimo rausvo dangaus

sugrįši angelu tapęs

o žolės

švytės iš vidaus

 

Saulės liepsnelės

bangos atbėga

kalbėjo:

nebuvo dar amžino nieko

tik Viena

kas Visa yra

              bunda Aušra...

 

ten iš kur atskrenda

paukščiai

Žemė yra - ar dangus...

klauskit karalių

patį keisčiausią

ir atsakyta

bus....

 

gimęs iš smėlio

gimęs iš vėjo

savo balsu kalbu

žmonės visur tylomis

kalbėjo:

             p a u k š č i a i

virš mūsų galvų - - - - - -

 

Mindaugas Tomonis

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 13 valandų
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Dvi žvaigždės

 

Dvi žvaigždės, dvi dėmelės menkos

Mirgėjo pro gauruotą mišką,

Ir jų plonutės, šviesios rankos

Žaliais lašais aptaškė viską.

 

Staiga ant debesio sustojo,

Ir prisiminę kūdikystę

Paskui jos tyčia ėmė kristi,

Žili miškai nusišypsojo.

 

Henrikas Radauskas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kai iš nuotraukų tyliai žiūrės,

O bus taip toli nuo tavęs,

Kai krebždens į palangę lietus

Truputėlį nevykęs kaip aš.

 

Kai iš nuotraukų tyliai žiūrės,

Kai kas kart vis atrasi save,

Kai švelniai tave glamonės,

Truputėlį nevykęs kaip aš.

 

Kino teatruose arklius nušaus

Prie pat pirmutinės eilės,

O tamsoj nusiminęs sėdės

Truputėlį nevykęs kaip aš.

 

Kai manęs pagaliau nebebus,

Kai kalbės tau prasmingus žodžius,

Kai šypsosis, nes viską supras

Truputėlį nevykęs kaip aš,

Truputėlį nevykęs kaip tu,

Truputėlį nevykęs kaip mes,

Truputėlį nevykęs kaip aš.

 

Romas Lileikis

 

Vytautas V. Landsbergis

https://www.youtube.com/watch?v=XLZkpnws7wU

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Dienos šuliny tyvuliuojantis laiko vanduo
Artėja ir kyla, ir tyliai be garso skandina.
Neleisk mums nuskęsti, o meile, išnykti neduok –
Visiems, surakintiems linksmos kasdienybės grandinėm.

 

Mes lekiam žemyn, o galvojam, kad skrendam namo.
Tvirtai apsiviję glamonėmis – rankų vijokliais.
Kaip lengva, kaip gera – taip ryškiai, taip aiškiai žinot –
Kad laukia bedugnė ir lieka tik skęsti ir juoktis.

 

Liutauras Degėsys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vasara  

 

Tavo žvilgsnyje laukiau

Bėgančios į brąstą -

Tavo lūpas - stirnos.

 

Bet vasara, metodiška ir sisteminga,

Nebepajėgia užtušuoti

Cheminių procesų vyksmo

Tavo drovios iškirptės

Odoje ir akyse,

 

Ir tavo Apreiškimo Angelas

Ašarų pilnom akim

Su dobilu rankoje stovi už durų,

Nedrįsdamas įeiti.

 

Alfonsas Nyka-Niliūnas

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

o jeigu taip

 

o jeigu taip kada iš lėto

nupint vainiką rūtų mėtų

 

apjuosti kalną išbaidyti

migloj paklydusią avytę

 

spurdėjimą delne įsupus

o jeigu taip - į tavo lūpas

 

Paulius Norvila

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 13 valandų
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Liepa

 

Man liepos mėnesis - ramybė.

Visi jausmai atostogauja.

Jau praeity gegužio aistros,

O dar toli rudens klampynė,

Ir, rodos, žemėj nieko naujo.

 

Oi, netikėk!

Kai saulė triūsia visą dieną,

Net niūrūs pašaliai nušvitę.

Giliausiam patvorio brūzgyne

Išgirsi dūzgiant darbščią bitę.

 

Nuo dulkių vyšnią ir avietę

Nuplaus griaustinis su lietum.

O jei dienovidį išalksi,

Tu sausą, kietą duonos plutą

Patepki kvepiančiu medum.

 

Štai vakarai ugnim žioruoja,

Ir saulė glosto pilką kalvą.

Pasilypėk į tą kalnelį

Ir vasaros nakties ramybei

Nulenki galvą.

 

Vincas Mykolaitis Putinas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kai saulė leidžias į miškus,

toks drebulys viršūnėmis prabėga.

 

Visi nutyla,

tik menkas vabalėlis

dar bando smilga kopt aukštyn

į begalinį dangų.

 

Ir štai prasideda

dangaus didysis metas.

 

Tai laikas,

kai su miškais kartu nurimęs,

stovėdamas prieš begalinį dangų,

kalbuos su savo siela. 

 

Marcelijus Martinaitis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Puokštė

 

Graži ta puokštė. Augalai

Geltonai mėlynai pražydę,

O gal pabudę angelai

Ilgai tylėję - ir pragydę

 

Apie gėles, apie laukus,

Vandens, dangaus ir žemės lemtį,

Apie paukščius, apie vaikus,

Kurie rytoj pradės gyventi,

 

Kurie poryt regės sapne

Tuos augalus - ir dar kitokius,

Ir vėl bus didelė minia

Visai gyventi nesimokius.

 

Ir niekas nieko nežinos,

Ir vėl pasaulį kurs iš nieko,

Lauks vasaros - ir po žiemos

Ilgėsis augalų - ne sniego,

 

Paskui tie augalai nuvys,

Ir angelai giedoję liausis.

Anksti sutems, vėlai prašvis

Ir nebe liepa bus, o sausis.

 

Ramutė Skučaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Katinui

 

Slapus lyg veidrodžių gelmė tyli
Ar ryto pasalūniška aušra
Slenki po mėnuliu it pantera,
Kurios šešėlį matom iš toli.
Dievybės lėmimu nepažiniu
Mes veltui ieškome tavęs:
Nei Vakarai, nei Gangas neatves
Mūs prie tavų vienišiaus slėpinių.
Su minkšto kailio nugara lėtai
Iš mano rankos glamones imi,
Užglaistęs amžiams savo rimtimi
Nepatiklumą, buvusį prieš tai.
Esi valdovas iš laikų kitų,
Iš sapno sferos, uždaros kaip tu.

 

Jorge Luis Borges

(vertė Lanis Breilis)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Dažniausiai vasara sutelpa į keletą valandų.
Darganotą rytą nežinia iš kur atsiradusi
sniegena plėšia nuo savęs kiaurą šešėlį.
Parke nuolat girdisi rasos klavesinai.
Nematomi plaktukai skimbčioja tamsioj žolėj,
ši spaudžiasi prie žemės lyg apšauktas gyvūnas.

 

Tai trunka iki vasarvidžio. Paskui
netikėtai atveriamos gilios rugpjūčio kriptos,
į kurias išnešama šiluma. Ir vasara
vėl pasibaigia, kai baltą vėją užkeliame
į palėpę. Kai koridoriuj nelieka
iš sodo netyčia atsivežto smėlio.

 

Kuomet gūžiasi dangun einančios rūgštynės,
išsigandusios savo nenormalaus ūgio.

 

Nerijus Cibulskas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Migla

 

Pačią gražiausią lūšną.

Pačią tyriausią perkūniją.

Patį doriausią gaisrą.

Pačią doriausią sausrą.

Siautulingiausią moterį.

Nelaimingiausią lakštingalą.

Ir laimingiausią lakštingalą.

Vėją, nešantį kryžių.

Pamatyti. Pažinti. Išgirsti.

Gal ir būtų gyvenimo misija.

Tyli. Beveik neišpildoma.

Tobula kaip migla.

 

Stasys Stacevičius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

apie nepažįstamą angelą

 

žydint bulvėms jie varės jį šakėmis

atsipeikėkit, vaikiščiai, sakėme

čia gi viešpaties angelas, šaukėme

bet išdidūs jie traukė palaukėmis

o jų vadas, džiūsnelė kekšyno,

pamiškėj kad užplėš smuikeliu –

tu mylėjai mane man nežinant

man nežinant tave aš myliu

 

Donaldas Kajokas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

vieta akmenukui

 

ašaros peizažas švaresnis

už tobulus jų kraštovaizdžius –

ten negalima žvalgytis sutemus,

suspaudus akmenuką

 

akmenuką su skylute,

rastą prie jūros, suspaudus

tavo suknelės kraštą, plonesnį

už drugio sparną

 

suspaudus laišką,

kurio raidžių nereikėjo

spalvint tuomet –

prieš daugelį Viešpaties metų

 

ašaros peizažas nėra gražus:

parkai neapkarpyti,

vanduo sūrus, ir mergaitės,

deja, negali ten mokytis plaukti

 

tačiau druskos kasyklose

visuomet gali pasislėpt už kristalo,

visuomet gali rasti vietą paslėpt

akmenukui – už mėlyno ašaros luito

 

Julius Keleras

liuda
liuda portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 9 mėnesiai 2 savaitės
Prisijungė: 01/14/2008 - 07:35

glėbį žydinčių ievų

iš jaunystės

nešuos

 

tarsi skirtąjį Dievo

trupinėlį

šviesos

 

Regina Katinaitė- Lumpickienė

liuda
liuda portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 9 mėnesiai 2 savaitės
Prisijungė: 01/14/2008 - 07:35

LYGIADIENIS

 

už miško klonis

už klonio kalnas

toks rūkas plonas

lyg paukščio sparnas

 

pervertas saulės

ajero kvapas

žiogo pasaulis

krintantis lapas

 

ant tuščio kelio

kuris per širdį

nejaugi gelia

tai kas tiek šildė

 

Regina Katinaitė-Lumpickienė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Atsisveikinimas

Peržengus slenkstį,
Lengva kaip plunksna,
Tu šoktelėjai du kartu į viršų,
Ir lango kvadrate sustingo lieknas
Šviesplaukės merovingų
Princesės profilis; ant skruosto liko
Sunkus drėgnos blakstienos skausmas.

Aš įsmeigiau akis į stiklą,
Norėdamas žvilgsniu prismeigti
Tavo eterininį siluetą

Prie saulėj degančio asfalto,
belyginant entomologas peteliškę, —
O Morpho cypris! — ir paversti
Elegantiška fosilija laike,
Bijodamas suprasti, kad prarandant
Įvyksta pasaulio sukūrimas.

Kai vėl sugrįšį,
Langas ir žvilgsnis bus
Dviem mėnesiais liūdnesnis.

Alfonsas Nyka-Niliūnas
1977


Leonard Cohen & Sharon Robinson - Here it is

https://www.youtube.com/watch?v=Lhb1cOg2Apo

liuda
liuda portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 9 mėnesiai 2 savaitės
Prisijungė: 01/14/2008 - 07:35

 

SUGRĮŽIMAS

 

Tokia tyla tebūna po pjūties...

Tiktai ražienose smuikuoja vėjas.

Iš čia ieškot atsakymų būties

šimtais kelių buvau išėjusi...

 

Tačiau likau su šia žeme,

su saule, ežerais, kaštonais...

Čia tu gražiai palaidosi mane -

kad prisimintų Dievas ir pamirštų žmonės...

 

Regina Katinaitė - Lumpickienė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Tirpstantis laikas

*

Senas laikrodis

tiksliai muša sekundes,

šviečia rodyklės nakty,

bet kaip Alisos šaly

rodo savąjį laiką –

niekada nežinai,

kiek gi laiko

iš tikro...

*

Tekėjo laikas

kaip vėsa šaltinio

pro pirštus

į žydinčią dieną,

vėliau – kaip nektaras

į lakštingalų naktį...

Dabar – kaip smėlis

į suskirdusią atmintį...

*

Girgžda girgžda pusnys

mano žingsnių ritmu –

imu šokinėti, ardyt tolygumą,

kad melodija taptų

gyva...

*

Mėnuliukas pargriuvęs...

Luotelio smailumai

sujungti plonu lankeliu

it panirusio tinklo –

gaudo žvaigždes,

išbarstytas nakty,

ir palieka

tviskantį taką

per pusnis link

jaukiai mirksinčio

lango...

*

Ar žiogai ciksi tylą,

ar tyla svirpia žiogais

rugpjūčio atokaitoj?..

Tik genelis kala kala

kantriai tą tylą

tai prie liepos,

tai prie beržo

ar pušies...

*

Rudmėsėlės kepurėlė

smilgele perpus

padalinta –

peteliškės sparneliais

skristų, bet

tvirtai pririšta...

*

Tas rudens

gražumas

su žaluma sidabrine

iki skausmo

akims ir širdžiai,

o pašalusių

bruknių skonis

dar gardesnis...

Tik seno kranklio

krankimas

ir gervių klyksmas

vienišai skamba

girios žaliam

ošime –

sudie, iki kito

graudumo...

*

Bobų vasara –

trumputė akimirka –

viena diena, kvepianti viržiais,

obuoliene ir rudmėsėm...

Dievuli, ačiū už ją –

tokią šviesią ir skaisčią pilnatvę

vis dar žalios girios ramybėj.

*

Nuo debesų,

išblukusių smilgų,

miglose sidabrinių pušų,

nuo raustančio klevo šnarėjimo,

vėjo paslaptingo šnabždėjimo

apsąla lietuvio širdis

iš gražumo...

*

Šviesos rūke,

paslaptingam mirgėjime

slystu ir sklendžiu

nutviekstų debesų

virpančiom linijom,

byru slapčia

ir tarpstu

palaukės

pelynuos...

 

Giedrė Bulotaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Šulinių svirtys vis girgžda ir girgžda.

Jei nori, prisemsiu tau sklidiną kibirą

Šalto vandens.

Žvaigždžių ir svajonių, jei nori,

Primėtysiu į patį dugną.

Aš tau galiu ir šypseną padovanoti,

Ir laukų rudeninių melancholiją,

Ir išsiskyrimų ilgesį,

Ir meilės liepsningą žvilgsnį.

Galiu įpilti

Rytojaus dienos nerimo,

Laukimo skausmo,

Sūrių žmogiškų ašarų,

Gėlių ir parako kvapo,

Nuodėmių kaip nuodų galiu įmaišyti.

Tai kaip, ar prisemti tau 

Sklidiną kibirą?

 

Arvydas Ambrasas (1947-1970)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Paklupdytas prie žydinčių vasaros kojų.

 

Atleidimo, be žodžių meldžiu, atleidimo -
ir mušuos į krūtinę rugių kalneliu.

 

O žemelės kvepėjimas – Viešpatie mano!
Kraujo rankomis glostau laukinę aguoną:
už gyvus ir mirusius, gyvus ir mirusius.

 

Virš pasaulio atsiveria ašaros langas:
ak, tylioji žvaigždė, ak, teisioji sesuo,
ak, erškėtrožės žiedas ant pavargėlių duonos,
Dievo pėdsakas per vakarėjančią širdį.

 

Čia pasėti rankas, kad jos glostytų žemę,
kad laikytų ją mums, kol delnuos atsivers
meilės stigmos negęstančios. Rūpesčio medis
seka lyg šuo iš paskos: ant sausų jo šakų
tartum paukščiai per naktį numirėliai gieda.

 

Justinas Marcinkevičius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vakarai

 

Tokie vakarai, kai nei piešt, nei rašyt nesinori.

Ir tik svetimos nuodėmės užgula ausį.

Šliaužia sutemos, srūva per mingantį orą,

Varva tyliai ir netgi krypties nesiklausia,

 

Kur surast tavo būtį, kaip užlieti krūtinę,

Kuo sudirginti regą, lytėjimą, klausą.

Nuo irklavimo rankos siaubingai sutino,

Bet iš šios vienumos niekada neišplauksi

 

Balto liūdesio laivėm. Niekada neišskrisi

Septynsparniais auksiniais mylėjimo paukščiais.

Savo Dievo laukais niekada neišbrisi,

Išbarstytų maldų nesurinksi į saują.

 

Čia tokie ilgesiai, kad nei būt, nei rašyt nesinori,

Kada svetimos nuodėmės užgula ausį.

Žengia sutemos – damos beprotiškai orios,

Šiugžda tamsios suknelės. Žemė virpa. Klausausi.

 

Dovilė Kuzminskaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Prisimeni, kaip obelys žydėjo.

Svyravo tvoros, girtos nuo kvapų?

Ir kiek naktų į tolį palydėjom,

Pridengę langą laikraščio lapu?

 

Nebėr žiedų tų metų. O ir vaisiai

Suvalgyti ar turguj parduoti.

Bet kartais vėl ir vėlei noris baisiai

Pabudus žvilgsnį tavąjį sutikt.

 

Vaidenas vėl dvi raišos taburetės

Ir sienų mėlyni apmušalai,

Knyga ant stalo (lyg ir „Faustas" Getės)

Ir prie krosnelės beržo pagaliai.

 

Mes keliamės anksti ir krosnį kuriam,

Ir tavo rankos kvepia arbata.

Bet vienąsyk pasiėmiau kepurę

Ir išėjau. Sakiau, jog tu - ne ta.

 

O kas gi žino, kas gi šiandien žino,

Kas aš buvau tau, kas tu man buvai?

- - - - - - - - - - - - - - - - - -

Vėl rieda gatvėm obuolių vežimai,

Vėl plaukia tartum pasakų laivai...

 

Jonas Strielkūnas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Lietaus staccato

I
Žemė pilkoji
sulaukė šaltų debesų
ir vėjo giesmės.

Lykit išlykit
Dievo malonę dirvon,
mėlyną dangų.

Tegu atsigers
žemės sukepusios lūpos,
tegu atsigaus

mirštantis daigas,
slėnio kilimas žalias,
paukščio mėlynė.

II
Lyja ir lyja.
Šlapias zenitas kaba
ant medžio šakų.

O po šakomis,
dirvožemio delnuose,
vanduo ir vanduo.

Vanduo nusineš
vasaros liemenį lengvą,
šiltą jos bangą.

Vanduo prisilies
virpančių Dievo lūpų,
kad atsigertų,

kad atsigautų
vasara žemėj žalioj,
visatoj baltoj.

 

Aleksandras Radžius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Žiogo sapnas

 

Tada verandoje sėdėjom –

Ant stalo dvi sidabro taurės...

Ir vyną gėrėme su Vėju

Iš klevo lapų ir lietaus.

 

... Pakilo Vėjas nuo staliuko –

Aš pakilau su juo kartu –

Tolyn į vakarus pasukom

Pro Žalvarnių pilies vartus.

 

Ten debesų laukai žydėjo,

Ten žvengė palaidi žirgai,

Saulėlydžiu miškai kvepėjo,

Ir klaupėsi žili vargai.

 

Visų, kas saulei gulant mirė,

Visų, kas auštant rytui gimė...

Ir ošė Vėjas, tartum girios,

Virš debesų baltų arimų.

 

Jie klaupės, atleidimo prašė

Po žaibo žydinčia šaka...

Dangaus spalva numiręs rašė –

Aš nežinau, už ką...

 

Ten – tolumoj – varpai skambėjo,

Ir aidas plaukė kaip vanduo...

O Žemėj Vasara žydėjo,

Pamiršus, kad ateis Ruduo...

 

Ir buvo ten dangus po kojom

Toks, kokio niekados nebūna...

Išeidami tik susapnuoja

Gal dangų tokį Žemės sūnūs...

 

Juozas Erlickas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Tyliai

 

Sekmadienį tinka

žiūrėti į skruzdėlyną.

Rinktis moterį.

Vienuolyną.

Rinkti akmenis.

Puodų šukes.

Jos visos Viešpaties pilnos.

 

Stasys Stacevičius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Žadinant žodį

 

Reikia rinkti žodžius,

nuolankiai pasilenkus prie žemės.

 

Rinkti žodžius

kaip nuraudusias spalgenas rudenį,

kaip laukines avietes

dygiuose kasdienybės brūzgynuose.

 

Reikia rinkti labai atsargiai,

kad nė vieno nesutraiškytum tarp pirštų,

nes vos tik suspausi grubiau –

ištrykš ryškiai raudonas kraujo upelis delne,

rūbus suteps,

ir kažin ar kada beatplausi...

 

Reikia rinkti žodžius

kaip rasotas nukritusias kriaušes,

kol lietūs dar iš vidaus nesupūdė –

pakelt ir žemes nuvalyti rankove.

 

Reikia rinkt, kol dar neužsnigo,

kol dar neužpustė.

 

Paskubėt,

nes jau artinas šalnos.

Nes kas gi daugiau, jei ne tu,

pasilenks ir surinks juos

nuo išdžiūvusios žemės burnos.

 

Reikia pasverti žodį kiekvieną

kaip auksą,

kaip priešnuodžių miltelius

ant sidabrinės svarstyklių lėkštelės.

 

O kartais reikia sverti žodžius

kaip druską –

ant nugaros užsimetus svorį,

didesnį už savo.

kaip graužiančią druską

 

ant neužgyjančių duonos žaizdų

 

Vainius Bakas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Rudenį būna liūdna

 

Dienos auksinio Rudens.

Sėdi Žiogai prie Vandens,

Tyli ant Boružių kelio

Vaikiškai žalias smuikelis.

 

Laumžirgis skrenda pro šalį –

Baigėsi Vasaros balius...

– Ar susitiksim kada?

– Gal – kada nors – niekada...

 

Vasara tartum sapnų kambarys

Išeina pro žydinčias savo duris...

Stovi su irklais Ruduo –

Man tik sapnus atiduok...

 

Juozas Erlickas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Rudeninis

 

gerai kad pririšo

vorasiūliu obelį

prie tuščios

šuns būdos

nes rūkui užslinkus

ypač rudenį

obelys tolsta

palieka ir sodą

ir poankštį

lango rėmelį

o dabar girdžiu

naktimis

amsi krintantys

obuoliai

 

Lina Navickaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Tiktai šito per maža

 

Štai vėsa virš laukų
Skelbia rudenio pradžią.
Saulės lopuos – jauku.
Tiktai šito per maža.

 

To, kas nulemta, nei
Prievartavęs, nei prašęs
Aš gavau dovanai.
Tiktai šito per maža.

 

Ir kaitra, ir vėsa
Kužda tiesą tą pačią,
Vėl šviesu akyse.
Tiktai šito per maža.

 

Metai barė piktai,
Bet ir saugojo, nešė.
Ar man sekėsi? Taip.
Tiktai šito per maža.

 

Šakos vis dar žaliai
Spindi kviesdamos svečią…
Dienos – skaidrūs stiklai.
Tik ir šito per maža.

 

Arsenijus Tarkovskis, parašyta 1967 m. Druskininkuose

Vertė Donaldas Kajokas

 

https://www.youtube.com/watch?v=VsjDX_4tdkM

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

pasaulis tas kuriam nė nebuvau
      tik ant kepurės krašto pasėdėjau
      nukoręs kojas vandenin, vorai rudieji
      ant mano kaklo blykčiojo, žalsviau

      nei ajerynai nėščios moterys giedojo
      tiktai iš čia jas dar išgirst gali
      kaip skardžiai gieda
      o kaip tykiai
      kad ruduo jau
      nelyg iš ten iš kur ruduo toli

 

Donaldas Kajokas

***

ramiai taip ramiai

 

„taip tik

motinos

siuvinio

angelas

duobę

tau kastų”

 

dienos gilėja

 

Donaldas Kajokas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Šlamštas

 

Šlamštas yra abstrakti meilė,
kurią taip aštriai vėl staiga pajutau,
šlamštas yra kartais jos padiktuojami
netikėčiausi diktantai.

 

Šlamštas yra lemtis,
šlamštas yra atmintis,
šlamštas yra nuostabus ir suvoktas

 

mano gyvenimas: tau, mylimasis,
tau, visaėdi,
tau, brangusis besoti –
dieną ir naktį, rytą ir vakarą

 

šlamšt nepaliaujantis laike.

 

Aidas Marčėnas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Rugsėjo naktis

Po rudenio skliautais naktis rugsėjo
Ir liūdesį lieja laukai skausmingai platūs.
Kas taip giliai žvaigždžių prisėjo
Ir soduose auksinių lapų?

 

Didėjančiu skausmu užlieja
Platus, kaip naktys jo, rugsėjis,
O aš einu begaline alėja,
Nakčiai žvaigždes po kojų sėjant.

 

Dar žemė saulės vaisiais trenkia,
Ir šalnos sodus lapais sėja.
Aš ištiesiau į saulę ranką,
Bet paliečiau tiktai rugsėjį.

 

Aš nežinau, ko toks skausmingas
Be krašto mėlynas dangus rugsėjo.
Ko tylūs sodai lapais sninga
Ir dangų žvaigždėmis apsėja,

 

Aš nežinau, kas šitą naktį
Pro liūdinčius skliautus praėjo
Ir skundės negalėdamas uždegti
Žvaigždžių vaikystėj, prie namų, rugsėjy.

 

Alfonsas Nyka-Niliūnas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pasaka apie sukramtytas žvaigždes

 

Aš gyvenu
mėlynam debesy
kuris sutemus nuplaukė
pro tavo namus.

 

Sėdėdamas ant krašto
kramčiau žvaigždes
ir spjaudžiau iš aukštai
į tavo kiemą.

 

Ryte
tu abejingai
pašlavei kiemą
o manęs net neprisiminei.

 

Vytautas V. Landsbergis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 5 dienos 3 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kirminuko laidotuvės rudenį

 

Kai saulės vėliavas iškėlę švilpia sodai,
Kaip stygos plonus, mėlynom akim šunis,
Praskambančius rudens tokatomis vienodai
Ir skęstančius į mirštančių miškų vilnis,

 

Atsineša ruduo mažytį stiklo karstą,
Kaip žalią vabalą ant raudonų delnų –
Ir radęs ten mane laukų sidabrą žarstant,
Nunešti liepia jį ant debesų kalnų.

 

Aš nueinu tylus į debesynų sniegą
Ir užkasu liūdnai raudoname lape,
Ir jis tenai, jau amžinas, ramiai sau miega,
Kaip maharadža Indijos kape.

 

O saulės vėliavas iškėlę sodai švilpia,
Kaip stygos plonus, mėlynom akim šunis,
Kurie, rudens skambėjime nusilpę,
Paskęsta į fantastiškas miškų vilnis.

 

Alfonsas Nyka-Niliūnas

Puslapiai

Norėdami komentuoti prisijunkite arba užsiregistruokite

Susiję įrašai