Poezijos skyrelis

1338 posts / 0 new
Paskutinis pranešimas
rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

o rudeniui neliko žodžių tik liūdesys

ir nuvažiuojantys vagonai bėgiai virpa

paukščių veriantys riksmai ir virtinės

per visą dangų dar nenuobodų bet

žadantį kad visa tai - akimirka - ir tiek

ir traukinys ir paukščių karavanai

ir tyliai raustanti šermukšnių kekė

siūbuojanti į ritmą gamtai - tai laikina

praeina užgyja jau seniai neskauda

tokie klasikiniai įbrėžimai

 

Elena Karnauskaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Dėkoju tau, gyvenime,
Kad man buvai toks palankus.
Kad tiek puikių žmonių,
Kuriuos mylėt galiu,
Aš sutikau savam kely.

 

Draugams skiriu šią dainą aš,
Už laimę augt ir tobulėt,
Už šilumą širdžių,
Už džiaugsmą būt kartu,
Muziką, kurią girdžiu.

 

O tie gūsingi vėjai permainų
Sustot neleis mums ir nurimt,
Ir skirtas vienas tik gyvenimas
Neleidžia skęsti užmaršty.

 

Likimas dar ne kartą lems
Ir skaudžiai klupti, ir pakilt.
Išbandymų kely
Dažnai suklupt gali,
Juk tik žmogus esi.

 

Banguotas tas gyvenimas.
Gal tuo yra toksai žavus,
Kad naktį keis diena,
O giedrą keis lietus,
Ir laimės jausmas toks trapus.

 

Stasys Povilaitis ir Evelina:

https://www.youtube.com/watch?v=APClpfd62uA

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Dar pabūk. Neišeik. Neišnyk.

Mūsų niekas daugiau nekartos.

Ir nebus, ir nebus amžini

Saulės raštai ant tavo kaktos.

 

Greit nužydi graži ir žiauri

Laikinosios dienos lelija.

O dabar tu į ugnį žiūri

ir save pamatai ugnyje.

 

Ak, nereikia! Pažvelk į mane.

Aš taip pat sugrįžtu iš kovos.

Vaikšto motina mano sapne,

Ieško žuvusios mano galvos.

 

Ir liepsnoja lig ryto keistai

Šešios ugnys tamsos tvenkiny,

Lyg kadaise numirę vardai

Atminty, akmeny, kūriny.

 

Tad pabūk, neišnyk nors kol kas.

Dievas žno, galbūt kada nors

Nuogos rankos žariją atkas

Šios nakties, šios būties pelenuos.

 

Jonas Strielkūnas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Rudens laiškai

 

Jau pranešta
tai, ką pranešt reikėjo.
Kas pasakyt reikėjo,
pasakyta.

 

O kas toliau?
Kas atminčiai beliko?

 

Žemė nepadeda laiškų archyvan.
Perskaičius lamdo,
išmeta.
Ji nuobodžio nežino ir budynių.
Tik lietų arba rasą.

O ašara, kai švysteli aky?


Juk atmintis žmogaus – tai liūdesys.

 

Milan Rufus

vertė Almis Grybauskas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Mano senam bičiuliui

Aš nežinau, kas būtų,
Jeigu tavęs nebūtų.

Tu visados ateini,
Kai išeina kiti,
Kai jau nieko nelaukiu.

Tu – mano vienatvės svečias:
Stovi už nugaros
Ir nieko nesakai.

Tu mane lydi
Ilgose kelionėse:
Susirangai kaip šunytis
Ant vagono lentynos.

Tuščiame lape
Tu pasėji pirmąjį žodį.

Ir nepyksti,
Kai tave išvarau.
Tu viską darai,
Kad aš tave greičiau išvaryčiau.

Tu – mano senas bičiulis.
Šviesus, tylus liūdesys.

 

Algimantas Baltakis

liuda
liuda portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 11 mėnesių 1 savaitė
Prisijungė: 01/14/2008 - 07:35

Kas bebūtų, svarbu nepamest galvos,
atsimint prieš kiekvieną bėdą ar kliūtį:
protingas ras išeitį iš painiavos,
išmintingas į ją pasistengs nepakliūti.

vvvvvvv

Mes - pučiant likimui - lietaus lašai,
kiekvienas krentam į savo grumstą:
vieni su žole sužaliuoja vašiai,
kiti tik palieka balelę drumstą.


vvvvvvv

Kylam - krentam... Pakilimas - nuosmūkis...
Ir kitaip gyvenimas negal...
Ką ne sykį atneša atoslūgis,
potvynis nusineša atgal.


Vacys Reimeris

iš knygos "Katrenai rytui ir vakarui"

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kvepia žemė nukritusiais lapais.
Naktį šlama prie tako ežiai.
Dieną varnos – pavargusios, šlapios...
O gyvenom gerai ir gražiai.

 

Ir lyg nebaigtas filmas kartojas
Minkštas vasaros kelias many:
Kreivos tvoros, mėnulis geltonas
Ir šešėliai galvų šuliny.

 

Gėrėm vandenį šaltą ir saldų,
Ėjom sodais tamsiais kaip sapnais
Į javų susikaupusią maldą,
Į sakmes po malūno sparnais.

 

Tarsi girnų nykštukių ūžimas
Nesiliovė žiogai sutemoj.
Lėkė žemė kaip linksmas vežimas
Iš malūno su miltais namo.

 

Ką parsivežėm, kas išbyrėjo –
Nežinau. Tik pagelto miškai.
Ir dangum, genami šalto vėjo,
Kaip kasmet lekia paukščių pulkai.

 

O ir mus laikas gena ir gena.
Nors dabar tu be galo toli,
Prisimink mane jauną ir gerą
Šulinių ir malūnų šaly.

 

Jonas Strielkūnas, 1971 m.

 

http://www.dpoezija.lt/lt/music/dainuojamoji-poezija/song/2155-

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ak skurdas subtiliai išgraviruos
anksti veide vienatvę ir raukšles,
Ir kai rudens saulėlydis žėruos,
lyg pranašystė pro nuogas šakas,

Tame peizaže visas būsiu aš:
nuogų miškų tamsėjanti kančia
lydės, kai ant kalvos užkas
mane, taip subtiliai išgraviruos
veide vienatvę, ilgesį, raukšles,
ak, skurdas...
kaip rudens gamta...

... o virš manęs tik gūdūs spalio medžiai
aš kūdikiu bandau aprėpti mirtį
kas esat jūs, o liūdesiai beveidžiai
manęs maldaujantys tik vieno
prisiminti

 

Rimas Burokas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

obuolio valgymas

kai lupi plonai obuolio žievelę
raikai jį skiltelėmis ir valgai:
tai nėra poezija
tai obuolio valgymas

o kai kelies ankstyvą rytą
ir sėdiesi prie stalo rašyti:
tai nėra poezija
tai tik rašymas

tačiau vieną dieną
kai nebebus obuolių
ir kai ryte nebepabusi, obuoliai
liks be tavęs

prisiminsi kaip plonai
lupdavai obuolį
raikydavai jį skiltelėmis
ir dėdavai vaikams į pražiotas burnas

o jie tarsi lizde paukščiukai
cypsėdavo reikalaudami dar ir dar

ir kai nebebus nei stalo nei ryto
nei lizdo – galbūt tą akimirką
ir gims pirmoji eilutė
pralaimėtojo laiko
pergalei

 

Vytautas V. Landsbergis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kreditas

 

Naktį sapne susirenka mirusieji.

Iš jų pasiskolinu pinigų,

klausiu:

- Kada jums grąžinti?

 

- O ne... Neskubėk.

Kai ateisi pas mus - sugrąžinsi.

Mes turim begales laiko.

 

Jų pinigus leidžiu pavėjui.

Užsimoku už orą, už saulės tekėjimą,

už gurkšnį šaltinio vandens.

 

Kiekviena

mano pragyventa diena yra jiems palūkanos.

Ir jie sako:

- Geriau, kai esi mums skolingas -

tik tiek mes esam gyviesiems...

 

Marcelijus Martinaitis

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 8 valandos
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Į kiekvieną savo dieną gilinuos,

savyje kaip minioje dingstu.

Gilumos! Anokios čia ir gilumos,

kai pasimeti išėjęs tarp kitų.

 

Paprastumo! Noriu paprastumo,

tartum duonos kepalėlio tarp delnų.

Noriu vieno didelio atstumo,

noriu jausti, kad tikrai einu.

 

1965 Justinas Marcinkevičius

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Mirusieji mirdami praranda teisę
Gyventi, meilę; jie praranda
Vietą žemėje, ir prisikėlę
Būtų svetimi net tiems,
Kurie jų teberauda. Tik vaikams
Mirusio prisikėlimas
Galėtų būti ne našta, bet džiaugsmas,
Tik jie neklaustų: „Ko čia atėjai?“

Alfonsas Nyka-Niliūnas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Diena, kada atėjo laikas grįžti.
Atlikti pareigą.
Aplankyti kapus.
Ieškoti, ieškoti tarp daugybės kitų.
Lyg senų namų, sugriauto miesto tyloj...

 

Už antkapio rasti nudaužtą butelį.
Atnešti vandens, suvilgyti žolę.
Atmintį. Degti žvakes, kurias
vis užpučia vėjas.

 

Paskui sugrįžti namo,
į savo laikiną kambarį.
Langu į medį.

 

Diena, kada atėjo laikas verkti.
Už kelis mėnesius.
Už kelis metus.
Už kelis žmones.

 

Medžio balsu.

 

Birutė Marcinkevičiūtė-Mar

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 8 valandos
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

***

Praėjus vakarui ilgėtis

aplinkui ims visi daiktai

ant sienos nusipiešiu skėtį

ir pasislėpsiu, o lašai

lietaus bels į duris, į langus,

sakysiu jums - manęs nėra...

ir rankomis suspaudęs galvą

po skėčiu lauksiu, kol žiema

ateis ir taps širdis tuščia,

tokia tuščia, kad mėnėsienoj

aš žaisiu su savim per žiemą

slėpynes apleistam name.

 

Burokas, Rimas. 39 eilėraščiai. K.: V. Oškinio leidykla, 1992.

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Neteisinga data

 

Vakar palaidojom žmogų.
Atodūsiai.
Ašaros.
Duslus bildesys į karsto antvožą.
Lakoniškas užrašas:
„Gimė – mirė“.

 

Bet ar teisingai
Mirties data parašyta?
Ar nepavėluotos ašaros ir atodūsiai?
Aš tą žmogų gerai pažinojau
Ir tvirtint drįstu:
Ne, jis mirė ne užvakar,
Be reikalo raudat.
Jis mirė prieš dvidešimt metų.
Jo priešmirtiniai žodžiai buvo tokie:
„Koks aš kvailas buvau!
Ieškojau teisybės...
Jaudinaus, galvą sukau...
Užteks!
Pradėsiu protingai gyventi.“

 

Štai tada ir reikėjo
Apraudoti velionį...

 

Algimantas Baltakis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Jei Dievas yra, jis yra

Ruduo. Su savo liepynų

Arkom, su savo beržynų

Arkom. Viena po kitos,

Viena už kitos, ir ėjimas

Po arkom tomis nesibaigiantis.

 

Jei mūsų šitas ruduo,

Tai jis yra šitas ražienų

Laukas, niekuo neprimenantis

Plaukiojančio vasarojaus,

Sausa saulės anglis, kuri

Degina kojas, bet eiti reikia.

 

Jei mūsų yra šis ruduo,

Tai jis – šis beržas svyruoklis,

Verkiantis gale lapkričio,

Verkiantis gale lauko mūsų,

Savęs neišverkiančių, savęs

Neišplukdančių pavėjui.

 

Jei Dievas yra, jis yra

Šis lapkričio beržas, mums

Atnešęs nerimo speigą,

Nepasitikėjimo pusnį

Atnešęs mums ant savo žievės

Iš pat žiemos anosios.

 

Jei Dievas yra, jis yra

Rudens liūdesys, laikinumas

Žvėries ir paukščio. Užteks

Menkiausios pėdos baltame

Sniege, ir gyvybės stebuklo

Kaip nebūta. Visai lyg nebuvę.

 

Valdemaras Kukulas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Nuogas medis


Upėj guli miglos baltos.
Violetinis ir šaltas
virpa gatvėj nuogas medis.

Ar be paukščių tau neilgu
po dangum vėsiu ir pilku,
mano vargšas tuščias medi?

Aš tau paslaptį nešu
iš gyvų lietaus lašų,
aš visai ne tuščias medis.

Mano šaknyse - giliai,
kur sapnuoja vyturiai, -
jau pražydo saulės žiedas.


Janina Degutytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

priglus koks voras

ar karvytė Dievo

kad pakuždėtų - 

tu laiminga

 

priglus žmogus - 

kuždės,

koks nelaimingas

esu, padėk...

 

Birutė Marcinkevičiūtė-Mar

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

neramybės vėrinį,

ant kaklo besidaužantį

nutraukčiau, išbarstyčiau

vėjais paleisčiau

 

bet dovanotas -

 

tiek ten brangių akmenėlių,

laiko būto įkalbėtų žodelių...

 

Birutė Marcinkevičiūtė-Mar

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Duok

 

metai iš metų diena po dienos –

angelas pučia varinį trimitą

pučia ir nieko jokios pabaigos

 

metai iš metų diena po dienos –

duok man jėgų

 

                       arba angelą kitą

 

Aivaras Veiknys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Artėja žiema

 

Te ilgiau dar pabūna ruduo,

Kai šalnos,

Kai viskas taip išaiškėja,

Kai prieblandos

Tokios panašios

Į prisiminimus.

 

Te ilgiau vakarais

Namuose dar kūrenas ugnis,

Lyg iš kažkur visam laikui

Būčiau sugrįžęs

Iš gyvenimo.

 

Telieka namai,

Priplotais stogais,

Tuščias kelias,

Ilgais vakarais

pajuodę lizdai medžiuose.

 

Kai nieko nelieka

Laukuose,

Esu tik klausa,

Pasklidus erdvėj,

Kuri

Netrukus

Bus pilna sniego.

 

Marcelijus Martinaitis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Atrakcionas

 

Po rojaus sodą lakstė dvi sieliukės,
sūpavosi sūpuoklėmis, kvailiojo, žaidė,
iššniukštinėjo nuošaliausius kampelius,
kol viename užtiko keistą įrengimą.
– Kas tai? – paklausė žilabarzdį senį,
tikriausiai šveicorių, užsnūdusį prie vartų.
– Atrakcionas ,,Žemiškas pasaulis“, –
pašoko šveicorius ir pakvietė: – Prašau.
– O kaip jis veikia? Ar labai juokinga?
– Labai. Pirmiausia nusileisite žemyn
ir kiekviena pateksite į menką kūną.
Tie kūnai greit išaugs, judės,
nešios, kur panorėsite, neleis sušalti.
Paskui pasens, nebepaneš, sunyks.
Tada išlįsite iš jų ir grįšite atgal.
– Kaip nuobodu, – susiraukė abi sieliukės.
O kas yra tie kūnai?
– To aš nežinau.
– Tai leiskite pažvelgt pro vartų plyšį,
gal ten iš tikro linksma? – Negaliu.
Be to, pro plyšį nieko nematysit.
Jei norit, pirkit bilietus ir leiskitės žemyn.
O jei nenorit, bėkit sau ir netrukdykit dirbti.

 

Ir nusileido dvi sieliukės. Ir sukliko.

 

Algimantas Mikuta

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Meilės pėda

 

iš kurios
gėrei tiek amžių
avinėli paklydęs

 

kurią kažkada priėjai
žiūrėjai į sklidiną gelmę
palinkęs atvaizdą gėrei
skendai –
nežinojai
nuodėmė tai
ar sparnai

 

kadaise piemuo
iš rojaus išvarė
ištroškusį atvedė
tarė –

 

n e g e r k   i š   t o s   p ė d o s
n e s   n e b e g r į š i
į   l a u k u s   t y r o s   m ė n e s i e n o s
p a s   p i e m e n į   v e r k i a n t į . . .

 

Birutė Marcinkevičiūtė-Mar

liuda
liuda portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 11 mėnesių 1 savaitė
Prisijungė: 01/14/2008 - 07:35

ADVENTAS

2

baltas

lyg amžinybė

sniegas

gruodžio medžių

šviesa

trupanti

paukščio vyzdžiuose

tyla

tyliausia

Visatos tėkmėj

lieptas

į Ateinančio

širdį

 

Regina Katinaitė-Lumpickienė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Visi dievai,
Kuriuos garbino žmonija,
Buvo laikomi amžinais.

 

Visų laikų ir visų tautų poetai
Lenkėsi amžinybei:
Amžinai šviečiančiai saulei,
Amžinai žaliuojančiai žemei,
Amžinai tekančiam vandeniui,
Amžinai degančiai ugniai,
Amžinam moteriškumui,
Mirties ir gyvybės amžinai kaitai...

 

O aš pagalvojau:
Argi ne teisingiau būtų garbinti tai,
Kas praeina, kas laikina, kas trapu?
Juk mums daug brangesni tie dalykai,
Kurių mes netenkam,
Nei tie,
Kuriuos vakar turėjom,
Šiandien turime
Ir turėsim rytoj...

 

Nejaugi tik man ir tik dabar
Atėjo tokia paprasta ir teisinga mintis?

 

O gal ir amžinybę mes garbinam tik todėl,
Kad jos mes neturim?..

 

Algimantas Baltakis

1975 m.

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Nebijok

 

Kas - toji šviesa,

nuauksinanti mūsų sapną,

nužydrinanti kraujo tamsą,

išvaikanti pasąmonės pabaisas?

Nusėda drumzlės, slepiasi šešėliai,

nutyla širdies ir proto ginčas.

Tarp laikinumo ir amžinybės -

spindulio siaurutis lieptas,

juo žengia palaimintųjų sielos...

 

Aldona Elena Puišytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

daugybę žaidimų mokėjom vaikystėj
kartais būdavom pirkėjai ir pardavėjai
įdomu parduoti smėlį žvyrą samanas
nokstančias saulėgrąžas ajerus nendres
buožgalvius kreidinius paveikslėlius
ant faneros lukštų žalsvo stiklo butelius
nuo vyno jų vis tiek niekur kitur nepriima tik
mūsų vaikiškoj parduotuvėj konvertuojamos
visos valiutos kodėl taip magėdavo visko
duoti daugiau nei prašoma pilna sauja
kodėl dabar esi amžinas vartotojas pirkėjas
kvadratu nepasotinamas gyvis ryjantis viską:
maistą rūbus knygas spektaklius filmus
kur dingęs anas dosnumas ką praradom
augdami kaip tie buožgalviai žalsvuose
buteliuose virtom kažkuo kitu nesusivokę
patys nei kaip nei kada nei dėl ko

 

Elena Karnauskaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Peticija gyvenimui

 

Apsaugok mane nuo malonių ir kaukių,
nuo draugo rūstybės ir priešo vilties,
kad kartą suglumusi aš pasitrauksiu
toliau nuo savęs – ir arčiau prapulties.

 

Apsaugok mane nuo visų sentimentų –
tiktai ne tėvynei, tiktai ne vaikam.
Apsaugok mane nuo pašventintų švenčių,
nuo paniekos broliui – trečiajam, paikam.

 

Apsaugok mane nuo mokėjimo saugot
sveikatą ir grašį – su velniu perpus,
nuo gundančio noro užmiršti, kad auga
ir perauga medžiai pernykščius lapus.

 

Apsaugok mane nuo visų paklydimų,
tiktai ne nuo meilės. Tačiau pagailėk,
jei busiu pakliuvus į tokį žaidimą,
kur keičiasi vietom katė ir pelė.

 

 Elena Mezginaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

pareini iš bažnyčios
susiskaičiuoji pinigus
atneši vištoms žvyro
sukalbi orų prognozę –
tiek tos gruodžio dienos

 

Viktoras Rudžianskas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Atskrisk Kalėdoms

 

Atskrisk Kalėdoms, Angele Baltasai,
Uždenk sparnais apšalusias upes,
Miškus ir pievas, juodą kelio ašį,
Sulinkusias nuo nuodėmių minias...

 

Nors vieną naktį švystelk sidabriniais –
Ir sielą vėl pripildysi džiaugsmu...
Pilki šešėliai žilstančių pušynų
Linguos svajonę virš nakties namų...

 

Iš kaminų išplauks kartu su dūmais
Mįslingos kaltės ir seni sapnai...
Ir žmonės vėl gedės širdžių artumo, 
Ir vėl norės gyventi amžinai –

 

Baltoj erdvėj, kur Angelas bebėdis
Švytruos baltais – lyg lelija – sparnais...
Aplink spindės žvaigždžių spalvom Kalėdos,
Varpai bažnyčių išganingai gaus,

 

O Kūdikis – toks nuogas ir bejėgis –
Pasaulį bakstels vienu piršteliu...
Ir mes visi nurausime iš gėdos,
Suvokdami, kaip viskas banalu –

 

Troškimas turtų, ir valdžios, ir galios,
Puikybės ir godumo atmainų...
Užtark, Baltasai, mus prieš Visagalį,
Išskridęs iš kalėdinių sapnų...

 

Dalia Teišerskytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

 „...tikiu tave šerkšne tikiu
tave zyle tikiu tave
Viešpatie bet myliu
labiau nei tikiu...” – Lozoriau,
kas tai, nejaugi mirtis?
– Ne, tai Kalėdos.

 

Donaldas Kajokas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

svečiuos pas Tėvą

tyliai pasėdėsim

prie stalo, šventei padengto

 

lauždami duoną, vyną gerdami

 

iš nesibaigiančios versmės,

iš rankų, dalinančių po lygiai -

kūno, kraujo

 

kažkas anksčiau pakils

kažkas dar glausis -

 

tai veidu artimo,

tai veidu vėjo

 

nakties žvaigždėtos

kambary...

 

Birutė Marcinkevičiūtė-Mar

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Atėjai

 

Prie širdžių žiburiai
supsis šiluma meilės užburti.
Laukėm. Tu atėjai
žemės ledkalny ugnį užkurti.
Kiek tamsos dar reikės,
kad labiau vis šviesos pasigestume,
iš Kalėdų nakties
Dievo Žodį prie lūpų išneštume?..

 

Valerijus Rudzinskas

***

Užkūrėm ugnelę

 

Užkūrėm ugnelę
prie prakartėlės.
Tu, Viešpatie,
ne kūdikio akimis
žvelgi į širdžių liepsną
ir supranti -
labai daug
esame Tau skolingi...

 

Širdys dega.
Pasakyk:
užsigrūdins kaip auksas ugny
ar virs pelenais?..

 

Valerijus Rudzinskas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Apie klajojantį sapną

 

Yra pasauly keistas sapnas.
O keistas jis todėl, kad slaptas:
Sau tyliai vaikšto ir atrodo
Lig šiolei niekam nesirodo.
Jis pilnas vėjų ir žvaigždžių,
Kalnų viršūnių paslapčių,
Sparnelių ir sparnų lengvumo,
Upelių rytmetį melsvumo
Ir dar kitų mielų dalykų
Nuo pat Kalėdų lig Velykų!
Jei kas netyčia jį surastų
Ir susapnavęs nesuprastų,
Tai sapnas – keistas ir gražus –
Jau nebevaikščios, nes pražus.
Bet argi gali šitaip būti,
Kad leistum jam, gražiam, pražūti? –
Kol jo kiti nesusapnavo,
Ieškok, atrask – ir sapnas tavo!

 

Ramutė Skučaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Žiema

 

Danguje pamosavo sparnais lėktuvėlis -

baltas baltas - ir krito į žemę staiga.

Išsilakstė po pašalius baltosios vėlės.

 

Prasidėjo žiema. Ji, matyt, bus ilga.

 

Jonas Jakštas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Nauji metai

Ranka pasiekiamas saulėleidis už girios
ir debesų karūnoj properša naujos dienos.
Pailsę metai valtimi lėčiau vis irias
nuslenkančia srove - be atvangos.

Pragyskit, gervės ir laukinės žąsys,
pragyskit kanklių nerimu
ir laukžiedžio verksmu.
Tegu šiaurys išgirsta, nusinešęs,
žydėjimo dienas birželio vidury,
kai vasara patvinus sėmė kalnus
ir naktys nesutemo lig gaidžių.

Tegu išgirsta aimanas ir skundą,
kai metai vis nauji bėgs tuo pačiu keliu,
kur mūsų godos, pasakos ir viltys
pusnynuose baltuos vis rymo kryželiu.

 

Kotryna Grigaitytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

tokią gilią tokią šaltą žiemą
kai ne garas virto iš burnos
bet žirafos laigančios ražienom
salos bei fregatos burių nėriniuos
ėjo vaikas pamiške, pasukęs
ilgesniu keliu ir tuos vaizdus
matė tik jį lydintis lapiukas –
baltas baltas baltas tris kartus

 

Donaldas Kajokas

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 8 valandos
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

ilgai dūmoję,

debesys pasipūtę,

 

ką gi priminėt

man?

       išnyksiu kaip dūmas?

nieko naujo po saule?

 

Aidas Marčėnas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Sniegena

 

Man artima
Šėma žiema.
Ir matinis padangės kupolas.
Ir padūmavus toluma.
Ir tyluma.
Ir eglės kuplios.

 

Kaip lengva brist puriu sniegu,
Kai iš paskos šešėlis neseka.
Tik nesakyk, kad čia nyku, –
Seniai išsiverčiu be pasakų.

 

Nereikia man ryškių spalvų.
Atogrąžos nebevilioja.
Ir saulės žirgeliu palvu
Aš niekur niekad neišjoju.

 

Gal ir užmigčiau pusnyse,
Daugiau nesutrikdytas niekieno...
Bet suliepsnoja akyse
Žiemos ugnis – raudona sniegena, –

 

Ir ima tirpt širdies ledai,
Vėl ketinu tiek daug daryti...
Ir kam, ir kam tu atskridai –
Tokia ryški – šį blausų rytmetį?..

 

Algimantas Baltakis, 1962 m.

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 8 valandos
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02
gęstant žvaigždėms

 

neturiu nieko

ir turėti nenoriu
čia,
     Paukščių Take,
kur beprotiškai girgžda

mano Grįžulo Ratai

Aidas Marčėnas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Mano žiemos

 

Mano baltosios žiemos!
Jus atneša, nuneša metai ir vėjai...
Jūs užpustot laukus
Ir žodžius,
Išbarstytus rugpjūčio takuos.
Jūs apklojat šaltąja tyla
Ir šaknis,
Ir pasėtąjį grūdą,
Ir numirusių lapų kapus.
Jūs - kupinos visad laukimo
Ir ilgiausių naktų,
Ir sunkiausių minčių – –

 

Vis dažniau man vaidenas:
Jūs primenat ribą,
Kur baigias
Būtis
Ir plakimas širdies,
Ir daina...
O gal ne. O gal esate jūs tik riba,
Kurią peržengti reikia
Iš rudens
Į pavasario saulę.

 

Eugenijus Matuzevičius
 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Balta šaka snieguotos obelies

 

 

balta šaka snieguotos obelies

mane tarytum adata palies

 

balta šaka su sniegena skaidria

tokia skaidria jog rodos jau nėra

 

net ir šakos snieguotos obelies

kuri mane lyg adata palies

 

 

Donaldas Kajokas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Baltomis drobulėmis aprišo

 

Lyg nebūta šaudymų ir kraujo.
Gal sapnuoju aš  barikadas?
Baltomis drobulėmis  aprišo
Sausio šerkšnas Lietuvos žaizdas.

Mes gyvi, pasauli! Mes dar esam!
Laisvė dar alsuoja. Ar girdi?
Po gilaus ir kruvino infarkto
Gyja randai Lietuvos širdy.

Ranką rankon. Susilieja pulsai,
Susitinka žvilgsniai. Aš ir tu!
Kas nuo kulkų, kas po tankais krito -
Mes ir jie - su Lietuva kartu.

Gedulas ir ašaros, ir žvakės.
Tų liepsnelių niekas neužpūs!
Mūsų meilė prie jų kryžių klūpo,
Amžinybė saugo jų kapus.

Lyg nebūta šaudymų ir kraujo.
Gal sapnuoju aš barikadas?
Baltomis drobulėmis  aprišo
Sausio šerkšnas Lietuvos žaizdas.

 

Juozas Nekrošius

1991 01 20

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Proskyna

 

baltumą šį kažkur jau lyg mačiau

šį akinantį proskynos baltumą

kur net už sapno plynumą balčiau

sniegai baltuoja sniegena gal tu man

priminsi kur aš visa tai regėjau

meldžiu padėk man sužėravus vėjuos

lengvute kibirkštėle mozės krūmo

 

Donaldas Kajokas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Snigo

 

Snigo, ir buvo gera
skaityti eilėraštį,
galvą pakėlus nuo knygos
pažvelgti pro langą
ir pagalvoti sninga
eilėraštis buvo kaip sniegas
vakaras jo baltume kaupėsi
į vienišą eilėraštį
vienišas krito sniegas
kaip eilėraštis
kaip kūdikio verksmas
vienišas
tirpo kažkam ant veido
ritos ant lūpų – lyg iš tikrųjų
ašara būtų

 

Justinas Marcinkevičius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Aš vienądien nustebęs pamačiau,
Jog nieko neturiu tau pasakyti.
Nuo tol tave bučiuot ėmiau karščiau,
Tartum kažką norėdams sulaikyti.

 

Bet slydo man iš rankų tas ,,kažkas“,
Į akmenis suduždamas netrukus.
Ir aš paskum ilgai rinkau šukes,
Kol man pirštus supjaustė aštrios šukės.

 

Bet štai, sulaikęs kvapą, pajutau,
Jog limpa šukė priglausta prie šukės.
Stebuklo bėgau aš parodyt tau,
Balsu džiaugsmingu tarpdury sušukęs.

 

Bet buvo jau atėjusi eilė
Tau neapkęst tuomet, kai man mylėt...

 

Algimantas Baltakis

1959 m.

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

           - ko reikia tau?

 

aš mėgdavau stebėti žiemą

kaip tu su zylėmis atskrisdavai prie lango

aš mėginau tave prisijaukinti

nors man patikdavo kad tu esi laukinė

 

dažnai tu būdavai rasa nors mėgau

tave nubraukti su šarma nuo viksvos stiebo

 

         - ko reikia tau?

 

ramybės reikia man ramybės

 

Antanas A. Jonynas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kalbos nelaisvėje

 

katės pėdelės pabyra ant sniego
viena paskui kitą nubėga į tolį
pabyra kaip raidės graudžios ir aiškios
per girgždantį lauką per svetimą
skaudžiai it kaulai boluojančią dieną
tvarkingai suvertą gražiai sukaltą
net kvaila šifruoti tą raštą tą laišką
vakaro linkui tik neiginiai tik kableliai
tik kilmininkai kaip kilpos užveržia
žodžius ir neleidžia prabilti

 

Elena Karnauskaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Sveikas, gyvenime

Bus dienos - sunkios ir geros.
Bus naktys - bemiegės ir nykios.
Bus skausmas ir laimės ašaros.
Bus vienatvė. Ir akys mylimos.

Ir širdy, tartum foto juostelėje,
Liks tik šviesios ir tamsios dėmės...
Nesakysi - nebuvo meilės...
Nesakysi - gyvent pasivėlinau...

Viskas bus. Viskas dar tik prasideda.
Tik kurios bus akimirkos lemiamos?
Atiduoti save, savo laimę ir širdgėlą
Atėjau aš. Sveikas, gyvenime!

Dalia Ramoškaitė

***

Pirmas riksmas.
Pirmas vėsos dvelktelėjimas,
Pirma šiluma,
Pirmas šviesos gūsis.
Pirmas juokas ir pirmas skausmas.
Oras - gaiviausias,
Saulė - šviesiausia,
Juokas - tyriausias,
Skausmas - skaudžiausias - pirmą kartą.
Taip paprasta ir taip nepaprasta tau,
kuris šiandien pirmą sykį pasisveikinai su gyvenimu,
kuriam šiandien prasidėjo pasaulis, prasidėjo žmogaus kelias.
 

Ramutė Skučaitė

 

Sveikinimai Agnei ir visai jos šeimai, į šį pasaulį atėjus dideliam džiaugsmeliui - mažajam stebuklėliui! Aukit sveiki ir laimingi!

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 11 sek
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Namų tvarkymas

 

šį sekmadienį įnirtingai tvarkiausi namie
paskelbiau karą visiems bereikalingiems
daiktams smulkmenoms kurios renka
dulkes nenešiojamiems rūbams knygoms
kurių jau neskaitysiu paskelbiau karą
nerimastingoms mintims įkyriai vienatvei
sudužusiai širdžiai meilės laiškams
neatsakytiems skambučiams ilgesiui
dirbau per visą dieną kol pagaliau visa
kas nereikalinga buvo surinkta sudėta į
kartono dėžes galvojau išmesiu tik kiek
atsipūsiu buvo taip gera lengva
neskubėdama gėriau kavą o paskui
viską lėtai ir tiksliai sudėliojau atgal

 

Elena Karnauskaitė

Puslapiai

Norėdami komentuoti prisijunkite arba užsiregistruokite

Susiję įrašai