Poezijos skyrelis

1338 posts / 0 new
Paskutinis pranešimas
rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Dalybos...

 

Ko gi žvelgi taip man į akis?
Jos ne viską tau pasakys...

 

Vien saulę, gėles regėsi jose.
Vien žydras dangus atsišvies akyse.

 

Imk saulę, gėles... O šešėliai juodi
Tegu liks man vienam... Lai jie slypi širdy...

 

Meilė džiaugsmą dalina pusiau,
Liūdesį – visą pasiima sau...

 

Algimantas Baltakis

1958 m.

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Turistinis lankstinukas

 

taip, čia – Lietuva

čia nieko nėra, vieni debesys

niūrūs šėmi padarai sunkiažvilgsniai

neaišku kieno sutvėrimai

išmokyti slankiot užuolankom, keisti

pavidalus, burtis gaujon

ar į kaimenes, veistis be saiko

ir lyt ir grumėt ir žaibuoti

bet šiaip jau geriečiai

be jų, sako, tai jau tikrai

čia nieko nėra, na – retsykiais –

dvigubos vaivorykštės

 

Donaldas Kajokas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ką galime rinktis ir ko negalime rinktis

 

Mes galim rinktis prekę parduotuvėj.
Kavinėse mūs paslaugoms – meniu.
Kelionei rinktis laivą ar lėktuvą.
Net žmogų galim rinktis tarp žmonių.

 

Mes galim rinktis manieras ir stilių,
Viengungiais būti, apsikraut vaikais.
Mes galim rinktis triukšmą arba tylą,
Rimtai gyventi, užsiimt niekais.

 

Mes galim juoktis, galime raudoti,
Ir žemintis, ir elgtis išdidžiai.
Mes galim priešintis ar pasiduoti.
Net mirtį gali pasirinkt savižudžiai.

 

Mes galim tą atmest, o tą priimti.
Ir ką parašom, galime ištrint.
Bet mes negalim, kada norim, gimti
Ir motinos negalim pasirinkt.

 

Negalim pasirinkt kitos gimtinės.
Jinai viena. Jos niekas neatstos.
Ji mūsų meilės ir kančių šaltinis.
Kas ją praras, neįsigis kitos.

 

Algimantas Baltakis

1969 m.

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Praeis

 

Tyso žiema

Už garažų

Supurvinto sniego

Lopais.

 

Kas buvo,

Praeis,

Ir nė pėdsako.

 

Skrenda varna,

Net mėlyna,

Virš būsimų

Dilgėlynų.

 

Tik vandenėlis ten

Toks švarus

Ar ašara

Vis gilyn –

Ligi žemelės širdies.

 

Paulina Žemgulytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Gražiai pasaulis aidi

 

Tas grožis – ne iš bruožų, viduje

Yra, kas kuria veidą ir likimą.

Taip nelauktai kažkas švytėti ima

Pro linijų netobulas kreives, -

 

Paguoda ieškantiems: lyg vainiku

Apjuosia kaktą, liūdną vėjų vėjuos,

Regėjimais... Vienatvėje ne vienas,

Kas mokos paukščių ir gėlių kalbos.

 

Garsų garsai! Gražiai pasaulis aidi.

Aš mokausi jų skambesio klausytis.

Valdovai mes tik savo karalystėj -

Širdy - kur žiedo ir šaknų jungtis.

 

Aldona Elena Puišytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

legendos pabaiga

 

tam juodrašty seniai išdilo raidės,

o visos gražios ir turtingos karalaitės

išnyko užu marių, be šviesų praplaukia

laivas, jis seniai nuskendo, o kas belieka

 

trupančiom legendom, tik būti perskaitytom,

atverstom, balsu cituojamom ir ne

per klaidą patekti į lentynų tuštumas,

kitur tiesiog jos žūtų

 

argi negaila – pavasario balsų,

baltos katytės, slystančios ant ledo

ir matančios, kaip ten krante

be žado mergaitė žiūri, ir kaip jai baisu

 

Julius Keleras

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

be ledinio lietaus šukyčių

įsikibusių man į plaukus

aš tikrai mirtinai sulyčiau

ir pavasario nesulaukus

atsiremčiau į baltą lytį

ir nuneštų kaip vilko pėdą

o dabar sidabrėliai švyti

ir viduj kažkas krauna žiedą

 

Erika Drungytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

moters siela

 

moters siela nesislepia bokštuose anei bažnyčiose
nesipuikuoja tribūnose nespindi karuos
nestato dangoraižių neprojektuoja prekybcentrių
nesiurbia naftos neieško anglies
nelenktyniauja nesimoko mokykloje

 

moters siela nepyksta iš alkio nešaudo žvėrių
nekasa tunelių neieško tiesiausių kelių
niekur neskuba ir nesiblaško

 

moters siela – ji laukia
kai suglostai vaikus
vyrui padedi eiti į kovą
į lovą
kai gydai migdai
kai prausi ir prausiesi
kelies
kai eini pasivaikščiot dainuodama
ar lūpas dažai

kai storėji lieknėji meldies

 

moters siela
talpi ir kantri kaip pasaulis

 

Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pranašė

 

Kiekviena moteris yra pranašė,
kiekviena pranašė yra moteris,
kiekviena moteris turi stebuklingą galią
pasipūtėlišką vyro išdidumą paleisti pelenais,
o jį patį apkerėti,
paversti akmeniu,
be tikslo klaidžiojančiu šešėliu
arba niektauza poetu,
visos vyrų giminės juokdariu,
arba ir tuo, ir anuo vienu metu.
Esti akimirkų,
kada pats prieš savo valią
tampi atviras ir sužeidžiamas,
ir vienintelis priešais stovinčios moters žodis
gali pasmerkti arba išteisinti,
virsti išsigelbėjimu arba prakeikimu,
ir tada ji tampa pranaše,
ateitį reginčia Kasandra,
bet ji tyli,
laukia ir tyli,
ir pagaliau jos ištartas trumpas „ne“
tampa iškalbingesnis
nei užtaisomų šautuvų žvangėjimas.

 

Alvydas Valenta

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Čia ir dabar


Gyventi čia ir dabar
su nuostaba, kodėl esi,
kai vis tyliau ataidi žodis,
vis daugiau švelnaus nuolankumo
prieš baugią nežinomybės tylą.

Viskas malonė. Dvasios vėjas
pučia laisvai, iš kur nežinia.
Kūnas iš molio nužiestas,
jam nuolat gresia sudužimas.
Kas lieka, kai nieko nelieka? –
Išblėsta net proto puikybė,
į nežinomybės ribą atsitrenkus.
Viską žino tiktai plepioji
banalybės burna įžūli.

 

Aldona Elena Puišytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kovo paveikslėlis

 

Krūmas krūpteli nuo vėjo šuoro,

Verčiasi meška ant kito šono,

Baltas kiškis pradeda pilkuoti,

Kovui baltus kailinius aukoti.

 

Amžinas pavasario pavojus -

Viską atiduot išsikovojus...

Akys apšerkšnijo - šalčio kvapas,

Iš didžiulių grumstų - mažas kapas.

 

Nusileidžia žemėn - vėl pakyla,

Šaltas paveikslėlis neatšyla.

Jei anie žvaigždynai neužtemę,

Jei tu Dievuje - negrįžk į žemę.

 

Ramutė Skučaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

...ir jokios amžinybės

 

drugelis ir amžinybė

kai drugelis nutupia ant peties

akimirką jaučiame amžinybę

 

vėžlys ir amžinybė

kai vėžlys

iš lėto ropodamas skersai tako

priverčia valandėlei sustoti

mes lyg įsivaizduojame jį

esant amžinybės žinianešiu

 

žmogus ir amžinybė

kai žmogus miršta

sakoma kad jis

išėjo amžinybėn

ant jo kapo užkelia akmenį

su iškaltais žodžiais ir skaitmenimis

ir kol šie įskaitomi

jokios amžinybės

 

akmuo ir amžinybė

kai akmuo dūla

laikas grįžta atgal

kai akmuo pavirs į smiltis

laikas vėl keliaus pirmyn

ir jokios amžinybės

tik akimirkos drugeliai

netikėtai ant peties

 

jokios amžinybės

yra tik drugelis

tik gėlė

tik vėžlys

ir žmogaus gyvenimas

ir akmuo

įmestas į laiko upę

kuri vienumet teka

ten prie Jo ir atgal

 

Peters Bruvers (Latvija)

 

(vertė Vigmantas Butkus)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Būti

 

Grožio formas

pavasarį gimdanti žemė,

kokia ji dosni! –

Lelijukai ir tulpės,

žibutės ir baltažiedės.

Džiaugsmas regėti

spalvų įvairovę

ir džiaugsmas gyventi.

***

Malonės ženkle

gal ši diena? Ulbantis

špokas prie inkilo,

pelargonija žydi baltai

ant palangės,

ramybės tyli gelmė

ir džiugi mintis

apie sapną pranašingą.

***

Šaltinio vanduo gaivus,

sultingi sodo vaisiai,

skambi dukraitės fleita

ir sūnaus paveikslai,

šiltas saulės spindulys

ant Rilkės knygos lapų,

paprastas tylus buvimas,

tai iš tiesų malonė.

***

Slėpininga būties tyla,

skliautas hiacinto spalvos

ir tos neišsenkančios

sąskambių versmės.

Gal sielvartai nušveitė

blausųjį sielos auksą,

kad toksai viltingas

šis šventadienio rytas?

***

Ar moki dėkot, širdie,

už akimirkos grožį

lyg už snaigę delne,

jos tobulą formą? –

ji greit gal suduš,

bet liks atminimas,

kurio neištrins

tas bėgantis laikas.

 

Aldona Elena Puišytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Buitinė novelė

 

„Tu vėl išgėrei vyną! Kaip saiko neturėt!“

Įpykusi žmona kartoja,

primindama, kad vėl

„ilgam gyvenimo nebus“.

Ir veltui teisinies,

kad tik mišias aukojai

už nesugrįžusius pavasarį paukščius – – –

 

Alfas Pakėnas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Dviveidis pavasaris


Kleve kabina mandolinas
Paaugėlių špokų būrys.
Gaidas jiems išdalina
Vyriausias tvarkdarys.

Pavasario šio linksmą pusę,
Kaip girnų akmenį, suku.
O paukščiai, net pridusę,
Vis gieda ant šakų.

Tarytumei dalgius kas plaka
Dar žydint vasarojui.
Juodais lašais nulijo taką...
O jie sau groja, groja.

 

Kotryna Grigaitytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Balandis

 

Balandis, jau paukščiai suskrido,

Tik aš vis dairaus ir dairausi,

Kur pagaliau tas sparnuočių sparnuotis,

O kurgi tas mūsų džiaugsmas?

 

Kur jis prasmego ir ko jis dar delsia?

Ką? Jis jau mus gal pamiršęs?

Gal nebe mūsų? O gal, kai skrido,

Prisikamavo baisiai?

 

Juk skristi nelengva – ir dėjos į žemę,

Tai kas, kad atbundančią, rodosi, minkštą.

Minkštą minkštą – na taip tik atrodo,

Ten ir šiaip akmenų, ir paminklų pilna.

 

Henrikas Algis Čigriejus

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 7 valandos
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Jūra ir džiazas

Tu, lietui lyjant, tyliai pravirksti, –
ir kregždės sukrebžda pastogėje virš lango...
Tie krūpčiojimai – ramūs, nepikti,
ir darosi nuo tavo verksmo lengva.

Be priežasties verki labiau vis ir labiau,
gal ką suvokus – amžina ir aukšta...
Taip nesulaikomai verki, kod net bijau
lyg kokią laimę tavyje užgniaužti.


Martinaitis, Marcelijus. Atmintys: Lyrika. – Vilnius, Vaga, 1986.

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Praeitis teka

 

Praeitis teka pirštų galais

iš rankenų,

užmirštų pirmųjų prisilietimų,

glostomos odos po lengvu rūbu.

Kiek jos daug,

kokia ji galinga,

kaip įaugusi į langų stiklą,

grindis, rankenas,

stalo paviršių, klavišus,

kūną, kuriuo groju

kasdienę muziką.

 

O žaluma,

kuri užplūsta pavasarį,

neturinti praeities,

amžina, vienoda,

jauki ir kartu abejinga,

o baltos paklodės ir užvalkalai,

kas vakarą glaudžiantys

pavargusį kūną, -

viskas yra praeitis,

nes praeina

švelniai ir nyksta

iš lėto.

 

Vytautas J. Straižys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Netikėti, tikėti?

 

Nuo ryto lig vakaro
man kala į galvą:
netikėk!
Niekuo netikėk!

 

O aš kraipau galvą:
kodėl gi turėčiau tikėti tais,
kurie niekuo netiki?

 

Tu man parnešei iš miško
puokštę žibuoklių,
ir aš tikiu gėlėmis –
dabar jau tikrai pavasaris!

 

Algimantas Baltakis 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Dviese

 

Prieš viens kitą štai sėdim ir tylim,

jau nereikia sakyti, kad mylim.

Tik galvojam, kur bastos vaikai,

kai tokie – jau ne mūsų, ne mūsų laikai.

 

Štai jau laikas artėja miegoti.

Tu paduok man, paduok šlepetes.

tik ne tas, tik ne tas – dar ne tas

savo metais minkštai pasikloti.

 

Marcelijus Martinaitis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Klausi, miela, kaip aš gyvenu,

Ačiū, šiaip sau, - nemiga kas naktį,

Tartum lynu įtemptu einu

Ir bijau pusiausvyros netekti.

 

Nugarmėt bedugnėn grumsteliu

Iš neišmatuojamos aukštybės...

Tad laikausi, miela, kiek galiu,

Spindulio auksinio įsikibęs,

 

To, kuris trumpėja nuolatos

ir kasdien ilgyn šešėlį meta.

(Jau tokia dalia manos kartos -

Mes nežinom, ką rytojus žada...)

 

Aš jaučiuosi tartum ties riba

Nuo vidinės įtampos pavargęs:

Išlaikysiu ją kol kas - arba

Viskas vieną kartą staigiai perdegs.

 

Ir į juodą nežinią garmės,

Lyg į naktį vakaro pamėnai...

Miela, palinkėk man ištvermės

Eiti paskui saulę, kaip varnėnui.

 

Vytautas Rudokas

 

http://www.youtube.com/watch?v=xcz2tIiyuqY

http://www.youtube.com/watch?v=CikstTnrqb8

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Lapų rašmenys kalas iš sėklų
medžių šakos dangaus labirintai
jas išrašo metaforom žiedlapių
vėjo šnarantys pirštai

lapų rašmenys želia ant ąžuolo
po lietaus lapo veidrodžiais spindi
ir lape kiekvienam tarsi ašaros
žvaigždės alkanos žvilga

aš sustoju papėdėje ąžuolo
lyg kriauklė mano kūnas atsiveria
švelniai leidžiasi ąžuolo šakos
ant pečių tarsi paukščiai sugrįžę


Alis Balbierius

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Džiaugiuos už tave -

tavo gležnais pumpurais ir ištverme.

Tavo šaknys - iš lapkričio,

iš lapkričio liūčių ir nuoskaudų.

Džiaugiuos už tave -

mažą laukinę obelį galulaukėj,

iškėlusią žvaigždynus ant šakų,-

jie - akimirkai - prasiskleis sidabru

vidunakčio horizonte.

Tavo šaknys - nakties juodumo -

iš lėto čiulpia šaltinių

tyrumą ir šviesą.

Tavo šaknys - iš lapkričio,

iš lapkričio rūko ir viesulo.

 

Džiaugiuos už tave,

atėjusią šiąnakt žydėjimui.

 

Janina Degutytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Nieko naujo

 

Pavasaris, vasara, ruduo, žiema, pavasaris…

Rytas, diena, vakaras, naktis, rytas..

Sėkla, medis, vaisius, trekšt…

Kitas medis…

 

Nieko naujo. Nieko ypatinga.

 

Bet galim apsimesti, kad to nematome..

Galime galvoti, kad esame kažkas daugiau,

Nei žolės daigas pievoje...

 

Gintarė Stankutė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Tokia naktis atrodo esi vienas

ir negirdėsi balso skambančio greta

o dangumi lėtai nuplaukia vėjas

kurį sukėlė pasiklydus kometa

 

kažkokios ūkanos apgaubia mūsų širdis

kurias sušildys tik vienatvė kai šalia

kiti alsuoja ir tavęs negirdi

tarytum tau skirta kita dalia

 

tokia naktis atrodo medžiai laukia

sulaikę šitą valandą nejaukią

vienatvę liesdami tamsia žieve

 

jie savo tyrą balsą atiduoda

kad bent akimirkai pasiųstų tau paguodą

kuri vis tiek numirs kaip aidas širdyje

 

Antanas A. Jonynas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Laikas birželio vardu

 

Metų laikas – birželio vardu – medžiuos supas
            šienaujamos lankos miglės kvepia atodūsiu
            bičiulis paspruko – veidas šalies nusibodo –
                      dundukas –

 

Liksim ištikimai budėti prie kvietrugio irgi atolo
           proza poeziją stelbs – seniai nužydėjo purienos
           Viešpatie Rojun pašauk tuos miegančius brolius –
nes kitaip sudūlės surangytas į ritinius šienas

 

Į dezertyro esemesus atsakysiu vienžodžiu amen
          kam ta Sekminių berželio šaka nuvytus
          ir medus iš Bombus korių – taigi kamanės –
          ir Grigo karieta deimantine atvežtas rytas –

 

Robertas Keturakis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vasaros vakaras lyjant

 

Rūko karoliai ant smilgos

Suverti vėjo gūsy linguos.

Jazminai kvapnumu sužvilgę,

Baltu atspindžiu supsis languos.

Šnarins sapną minganti saulė

Žemuogėlių žvilgsniu į akis.

Miklios šiltos lietaus kojelės

Basomis baltą kelią taškys.

Slankios pieva ilstančios miglos,

Vaivos juostą paties debesy.

Mėnesienoj žolės atgijusios

Pašnibždom pievos knygą skaitys.

Šiltą bangą į žemę atyręs,

Smuiku vakaro vėjas suoš.

Žvaigždė Vakarinė už girios

Kris į tinklą Mėnulio šviesos.

Ramumu save nuraminus,

Glostys vakaro galvą svaja.

Apsiklosčius svaigia ramybe,

Gims Viltis, nuausta lietuje.

 

Pranciška Regina Liubertaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pakalbėkim

 

Ar pakalbėsime abudu atvirai vėl, tėve?

Matai – užaugau aš jau,

padėk, Dieve.

Tik obuoliai lėkštėj,

žinai, tie patys...

Juk dar atsimeni,

kaip mudu kratėm –

prinokę krito kamuoliais – gardumas.

Vėl smilksta pilkas cigaretės dūmas...

Tu man sakytum –

nerūkyki, vaike.

Žinau...

Prisimeni, kaip žvaigždę vaikėm?

Dar Grįžulo Ratus,

sakei man – palydovas!

Žiūrėk!

Ir savąją princesę lyg valdovas

nešei ant rankų ir kamšei mažytę pataluos.

Tu užmigai seniai –

ir aš pati guluos...

Pažvelk –

vaikai dabar mane praaugo:

prisiminimuose,

iš nuotraukų jiems saugau

tave,

o man šalikelėj žvyruoto tako

beliko žvaigždės,

obuoliai

ir šaltas tavo kapas.

 

Giedrė Jarmolavičienė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Saulėleidis, nors gal meluoju

 

Šio vakaro prierašas: Meluoja netgi tada,
kai ją tariantysis nemeluoja

– ar nebūtų jau metas
tau grįžti

 

prie to ką matai ką uodi
ir girdi

 

ką gali palytėt arba būti
tiesiog palytėtas

 

metas grįžti iš tos vis dar
šventiškai klegančios bet

 

ek gudrauk negudravęs
iš poteksčių katorgos

 

– žinoma būtų pats metas
praeit pro save

 

lyg sukiršinto miesto
minioj

 

ir pareiti – kiek šypsantis
paprigimčiui

 

po šio didelio vakaro
saule

 

po dilge raudona
po dulke

 

kur būtum
ir tiek

 

bežadis bežodis gražiai
užmigdytas

 

gražiai
ir nubudintas

 

– kalbos
neišbūdintas

 

 

Donaldas Kajokas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Debesis

 

Atsimeni kaip debesis
              vaikystės pasakai paklusęs
              prie tavo kojų nusileido –
              toks baltas ir švelnus?

 

Ne lietumi jisai kvepėjo –
             čiobrelių pieva – toks baukštus
             nemokantis pažaisti
             skiniuko kūlverstuko smigės
             sukandus smilgų kuokštelius – ūsus –

 

Jis nemurkė kada paglostei
             tik veidą švelniai palietė
             lyg angelas sparnu
             ir kildamas nusišypsojo
             šešėliu mėlynu pasupęs
             žydinčius rugius –

 

Robertas Keturakis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ne mes Dievop. Greičiau nuo mūsų Dievas…
Ne mes gilyn, o gylis vis mažesnis.
Ne vienišyn… O vis labiau po vieną.
Ir ne tvirtyn, o tik kaip nors iškęsti
Dar vieną dieną, įsigyjant daiktą –
Eilinę dekoraciją, kuria kitiems nušvisim.
Ne mes laike…
O vis nuo mūsų laikas…
Ne mes gėlėm, o laikas joms, nuvytusioms.
Prasidedam nuo žodžio, baigiam daiktu.
Prasidedam nuo meilės. Baigiam liaupsėm.
Keista dienų tąsa: pradėjom… baigėm…
Tad kur tokie, daiktų pilni, keliausim?..

 

Robertas Danys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

         Tu p a s a k y s i – gaila gaila,

         O man negaila tų...

 

Po teisybei tai gaila ir man – juk nesu aš toks bukas,

Visko visko – tų karvių raudojimų nuo Pamūšio,

Nuo pamiškės vakarop; atšvaitų danguje ir languos,

Jazmino krūmo su Jonu. Per Joną.

 

Vieškelio to: gal reikėjo nueit ne ton pusėn,

Kur nuėjau, bet ir tos man jau gaila,

Ką besakytum – kas buvo, tai buvo –

Vis dėlto meilė.

 

Po mėnuliu, kiek menu, raudonu,

O po raudonu juk viskas taip rimta.

Rimta rimta,

Sakytume – net pavojinga.

 

Henrikas Algis Čigriejus

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vėl gręžiasi nežemiška šviesa iš šiaurės –

Prasideda saulėgrįža – gražu.

Tiek daug šešėlių šešėliuojančių, tiek nauja

Paukštelių lizduose ir taip skardu,

 

Kad net suskausta galvą – pinavijos,

Atrodo, užsilips greit ant stogų.

Tiek daug sekmadienių. Ir tiek daug išeivijos

Iš žemės sodų ir laukų.

 

Ateik manęsp, o liūdesy žadėtas.

Dėl to, kad visa buvę – nebebus.

Rugpjūtyje, tiesa, kartosis meteorų lietūs –

Rugsėjyje – lietus.

 

Bet štai saulėgrįža – ir švento Jono

Žadėti žemei atlaidai.

Saulelė vakarop vėl gulasi ant šono,

Ir suskamba šventovėje varpai –

 

Visiems, kurie prie vabalėlių kojų.

Visiems, kurie dar ne, bet greitai bus.

Sekmadienis visiems – laikams ir jų artojams

Kaip mėlynas sekmadienių dangus.

 

Jonas Balčius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Joninės

 

Riedantys žvaigždynai!

Švento Jono naktį

į visus žemynus

galima nukakti.

 

Užsimerk ir tąsyk

pamatysi viską.

Ko ieškojai – rasi.

Papartynuos tviska

 

stebuklingas žiedas.

Ant visų sūpynių

laumės tyliai gieda

eidamos slėpynių.

 

Aidas Marčėnas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Baltas vakaras Joninės temsta
Tik mėnulio aukštoji kakta
O pirmykštę vos jaučiamą tamsą
Padalina pusiau kometa

 

Baltas vakaras Joninės dairos
Plieno dalgis ant vartų peties
O žvaigždė lyg cinoberio raidė
Virš atvėsusio kaimo pirties

 

Baltas vakaras Joninės mūsų
Atminimų bedugnė gili
Paskutiniame Žalgirio mūšy
Esam žuvę todėl ir gyvi

 

Raimondas Jonutis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vandens lelijos žydi, vadinasi,

Dievas egzistuoja

 

Saulės spinduliai krinta ant ežero vandens -

tai Didžiojo Pasaulio Tapytojo teptuko

potėpiai liejasi aukso dažais ant pasaulio

prozos drobės kurdami besitęsiantį poetinį įvykį.

Pažvelgęs į vandens lelijos akinamai baltą žiedą,

išsiskleidusį tarp žalių ovalo formos lapų, nustembu,

kai pasaulio prozos knyga virsta poetinių įvykių vietove.

 

Ir visos mano piligrimo kelionės ieškant Dievo

nusidriekia prie ežero kranto, kur prirakinta valtis,

ir pavargęs nuo šiandieninio miesto beveidiškumo,

dvokiančio gatvių tvaiko, streso ir nesenkančio nuovargio,

švystelėjus grožio blyksniui, galiu pamaldžiai ištarti:

vandens lelijos žydi, vadinasi, Dievas egzistuoja.

Kol duota regėti grožį, tol pasauliui bus viskas gerai.

 

Baltas žiedas plūduriuoja vandenyje tarsi žalčio karūna

ir mano baltiškų protėvių praeities tradicija susilieja

su krikščioniška įskiepa: rašau kaip krikščionis,

kuriam gamta šventa, ir mano meditacijų bei maldų

koplyčia yra ežero įlanka, valčiai plūduriuojant

tarp vandens lelijų žiedų, kurių šventiku pasijutau

besiirstydamas valtimi, gamtai rymant apsunkus šventumu.

 

Grožio nepakartojami blyksniai, dovanoti gamtos būtybių,

yra Dievo pėdsakai, kuriais aš seku kaip pėdsekys šuo,

vildamasis gamtos meditacijų dėka sugrįžti į Visatos ištakas.

Į tą patį šaltinį, iš kurio sėmė visi žmonijos įžvalgiausieji,

iškėlę tą patį amžiną klausimą: „Kodėl veikiau yra kas nors,

o ne niekas?“, savo įžvalgų, pajautų ir įkvėpimo dėka

nuvesti į be šešėlių švytinčią esamybės pradžių pradžią.

 

Augustinas Dainys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Mes su katinu

 

Vasara, mes su katinu

vaikštome sode basi.

Jis yra kitas,

paniręs nežinomybėje,

rūke, stebintis mane

pro akių plyšelius

kartu su drugiais,

paukščiais, žiogais

ir musėmis.

Aš jam esu

galbūt dievas,

nuperkantis žuvies,

glostantis

ir sakantis, ko nedaryti.

Jis man –

kantrybės mokytojas,

atkakliai besibraunantis

pro duris, lipantis,

kartojantis savo begalinius

reikalavimus.

Jis nieko nežino

apie eilėraštį,

kurį rašau apie jį,

aš nežinau,

ką jis supranta,

kai žiūri sustingęs į vakarą

plačiomis akimis.

 

Vytautas J. Straižys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

kas nematė
kaip sultingoj žolėj
gulėdami
balti ir juodi
avinukai
nuo vilnos laižo
saulės zuikučius
tas – galima sakyti –
nieko neišmano

 

Viktoras Rudžianskas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Karaliaus Mindaugo priesaika

 

Uždėjote karaliaus titulo karūną,
Ne man uždėjot, Lietuvai, su ja,
Nenuimta, lietuvis šimtmečiais tebūna
Ar švies diena, ar naktys siaustų ją.

 

Uždėjot pareigą ir man, ir mano tautai
Ją nešt ne vien tik iškilmių dienom,
Kad niekam ji per amžius nevergautų,
Ir kad atgimtų vis jėgom jaunom.

 

Uždėjot teisę augti ir klestėti
Šalia visų mažų ir didelių tautų,
Ir išlaikyt garbingą estafetę,
Ir idealų neišduot, it fakelo, neštų.

 

Dabar nedaloma ir sujungta, viena, 
Tegu aš Lietuvai ir man bus Lietuva,
Nenusilenks prieš piktą priešo plieną
Šventais aliejais patepta galva.

 

Kol savo pirštais dar nesu jos lietęs,
Prisiekiu šventą priedermę – nuo šios
Dienos tegu kiekvienas Lietuvos pilietis
Karališką karūną savyje nešios.

 

Bernardas Brazdžionis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ko gero

 

o naktį liepų kvapas sutirštėja

ir vėjas debesis purius užkrės

tuo svaiguliu – ir sapnas pagilės

tikriausiai nuo pametusio galvelę vėjo –

 

atrodo – nuodėmingųjų per daug

ir nesvarbu kad vakaras pravirko

ir vasaros kulnai auksiniai mirga –

ak neskubėki – atsisuk – palauk!

 

jau išskraidino sėkliukes beržai

brūkšnys nutįso po ženklais iš viso

pasigailėjimo prašyt nedrįsiu

nes gailesčio per daug nors per mažai –

 

Robertas Keturakis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Šventadienio vakaras

 

Šventadienio vakarą taip toli
Girdėti daina tyli.
Mieguisti paukščių balsai. Žali
Ant akmenų šešėliai.

 

Vijoklinėm rožėm žydi karšta
Mūsų ramiam krašte Vasara.
Sielos saldi našta —
Tartum sparnus pakėlei.

 

Suraibuliuoja vanduo gilus.
Grįžta namo į savo šilus
Medžiai. Žmonės vartus užkels.
Rankos — lyg baltos gėlės.

 

Onė Baliukonytė
 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vasara

 

- Atvykau pasirinkti vasaros.

Kaip sniegas balti

giedojo vasaros paukščiai.

- Vasara - keistas metas:

diena prieš rudenį, diena po pavasario,

amžinybė prieš žiemą.

- Išeinu nepasirinkęs vasaros:

atvykau ne laukt, o pabūti.

 

Algimantas Mackus 

liuda
liuda portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 11 mėnesių 1 savaitė
Prisijungė: 01/14/2008 - 07:35

POEZIJA

Esu karvė, vardu Poezija,
duodu šiek tiek pieno,
paprastai 2,5% riebumo,
kartais pavyksta
išspausti ir iki trijų,
didžiuojuos, kad jis apdirbamas
pažangiausia technologija
ir popieriniuose tetrapakuose
pasiekia nereiklius vartotojus,
sergu visomis ligomis,
kurios nesvetimos gyvai būtybei
ir kruopščiai aprašytos
veterinarijos vadovėliuose,
ganausi geroje bandoje
(kolektyvas draugiškas,
kalbos barjerų nėra),
bijau sparvų ir zootechniko,
galiu būti ir kitaip naudinga –
užėjus šalnoms, kai nusilengvinsiu,
įlipk į mano krūvą basas,
pamatysi – tokia šiluma,
nuo padų pakils
iki pat pakaušio.

Daiva Čepauskaitė
(iš knygos
nereikia tikriausiai būtina)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vienatvės nėra

 

medini

grėbly

mano

rankose

išlaužtais

dantimis

ko

žiūri

visas

toks

išsiviepęs

pusdurni

tu

šukuojantis

žemės

nuvargusią

galvą

 

sakai –

gamtoje

vienatvės

nėra

 

sakau –

nėra - - -

medini

grėbly

atgyvena

tu

 

būtumei

plastmasiniais

ar

bent

geležiniais

dantimis

po

šiol

šypsotumeis

gražiai

horizontui

atsilikėli

tu

mano

rankose

kurios

tvirtai

įsitvėrusios

tavęs

it

turėklo

paskutinio

šiaudo

gamtoje

vienatvės

nėra –

sakai

sakau

 

 

Gytis Norvilas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Mano kaime lyja lietūs,
Vakarai ilgi kaip giesmės.
Gūdžiai girgžda senas lieptas,
O juo nebevaikšto niekas.

 

Ir obels šaka apsunkus
Dunksteli į lango rėmą...
Ir iš lėto lietūs sunkias
Į pabalusias ražienas...

 

Nors ant slenksčio pasėdėti...
Apie kojas – šuo sulytas...
Užsimerkti, patylėti...
Tylūs žingsniai – galgi – šitie?

 

Nepareisiu jau. Nelaukia...
Svetimi vaikai ir šunes...
Tik už miško atsišaukia
Aidas tolimas ir liūdnas.

 

 

Dalia Ramoškaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

vasara, uždaryta apytamsiam podėly

užrakinta, devyniais užraktais

užrašyta, ant popieriaus langučiais

skubia rašysena, sakytum, vištos koja

 

nuo pirmo

lig paskutinio puslapio, degančiais skruostais

skaičiau tavo knygą, mokiausi

lotyniškų pavadinimų

 

kas auga

žydi ir duoda vaisių, taip džiugina širdį

norėčiau

kartu su tavim suspėti

 

visur, bet negaliu, per greitai

tu bėgi, ir dar juokiesi

pražiopsojau vingiorykštę - ji nužydėjo

nerandu sedulos, nei juodauogio šeivamedžio

 

tu miegi jau, tamsiam mano podėly

suslėpta stiklainiuose ir buteliuose ant lentynų

sudžiovinta, šiugždi medžiaginiuos maišeliuos

peteliškė! ir kaip ji čia atsirado?

 

lyg prašmatni metalinė sagtis

kuria susegu tavo burtažodžių knygą

storą, kvepiančią oda, smilkalais ir senove

ranka išpaišytom pirmosiom raidėm

 

Nijolė Miliauskaitė

1991 m.

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 7 valandos
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

 Живи. Не жалуйся, не числи
ни лет минувших, ни планет,
и стройные сольются мысли
в ответ единый: смерти нет.

Будь милосерден. Царств не требуй.
Всем благодарно дорожи.
Молись — безоблачному небу
и василькам в волнистой ржи.

Не презирая грез бывалых,
старайся лучшие создать.
У птиц, у трепетных и малых,
учись, учись благословлять!

 

Владимир Набоков

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Toks vienas truputį liūdnas eilėraštis

 

dar ištark tu man carpe diem

paskutinį kaip pirmą kartą

po lietaus mes visi rūdijam

tarsi raktai nuo rojaus vartų

 

po lietaus mes visi panašūs

į raišus balandžius (jie šoka)

laukiam laiško kurį dar rašo

(ir poryt tik įdės į voką)

 

ir mes jaučiamės kaip ir atrodom

bet geriau pagalvojus būčiau

kiek anksčiau pasiėmęs žodį

nuo garuojančių lūpų kampučių

 

ir sugrįžęs atgal į tylą

ir nereiktų sakyti nieko

nei matyt nei žinot kaip skyla

šitos liūtys. dabar belieka

 

tik kramsnoti dražė (tą pačią

iš dėželės su užrašu dūžtama)

dantyse juodos skylės plečias

tai labai panašu į tuštumą

 

Vainius Bakas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 20 valandų 14 minučių
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

 

Rugpjūtis -

Su žolynų vainiku

Pakvipęs bičių duona ir vašku.

Nors gamtoje dar liepų kvapas tvyra,

Žiedai ŽOLINEI prasiskleidę byra.

 

Saloj - vidur Neries

Kukutis gieda.

Jam supasi vandens lelijos žiedas.

Čia įsiklausęs į rugpjūčio tylą,

Kikilio smuikas smilgose prabyla.

 

Mėnuo jau vasarėlės

Paskutinis.

Vėjas dažniau ims kviesti ją suktiniui…

Žiogai jai maršą paskutinį gros,

Nors dar kol kas jie alpsta nuo kaitros.

 

(autorius nežinomas)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 7 valandos
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Patikėk,
dar vasara pabus,
nors jau plaukia debesų laivai,
nors ir meta gelstančius lapus
pakelėm kaštonai ir klevai.
Patikėk,
dar džiaugsmas aplankys
jo tiek metų laukusius namus
ir,nuskaidrinęs pavargusias akis,
jis ilgai, ilgai viešės pas mus.
Patikėk,
dar meilė suliepsnos
didelė,prasminga ir švari,
nors ne vidury šviesios dienos,
o pačiam pavakary.
Aš tikiu,
dar viskas priešaky.
Ir neabejoju tuo nė kiek.
Nežinau tiktai-
ar tu tiki?
Jeigu netiki,tai patikėk.

Juozas Macevičius

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Puslapiai

Norėdami komentuoti prisijunkite arba užsiregistruokite

Susiję įrašai