Poezijos skyrelis

1338 posts / 0 new
Paskutinis pranešimas
rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Rugpjūtis

 

Rugpjūtis baigiasi skardžiu,

Tarsi malda - laimingu amen.

Užeis lietus, bet po medžiu

Sausa bus ir žolė, ir žemė.

 

Rugpjūtis baigiasi balsu,

Kuris paskui ilgai gyvena.

Rugpjūtis baigiasi gaisru,

Tik jį kažkas be mūs kūrena.

 

Be mūsų šlamantys miškai —

Spygliuočių ir beržų masyvas.

Šukuojas laumė, jos plaukai —

Pirmasis rudenio motyvas.

 

Bet viskas baigiasi skardžiu:

Nei šoksi, nei atgal pasuksi.

Taip ir paliksi po medžiu,

Po raudonuojančiais šermukšniais.

 

Jurgis Kunčinas

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 8 valandos
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Saulėje ant žolės

Aš jums noriu dabar papasakot
Apie paprastą, primityvią laimę -
Gulėti saulėje ant žolės ir snausti.
Jokių minčių,
Jokių jausmų, -
Vien pojūtis, kad šilta,
Kad niekas negresia,
Kad galima gulėti.

Greta manęs,
Ant letenų padėjęs snukį,
Snaudžia didelis, kudlotas šuo.

A. Baltakis

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

kompiuteris nuolat

mandagiai klausinėja

išsaugoti ar ištrinti

išjungti ar paleisti iš naujo

paleisti va taip ar va šitaip

ir tu tariamai gali rinktis

mąstyti ir duoti

klausimus panašius į to be

 

viešpats niekad

neklausinėja tokių dalykų

net iš anksto neperspėja kai

tavyje atsiranda klaida

kad tu pats esi virusas

jo sukurtoj tobuloj sistemoj

 

tiesiog viskas staiga

išsijungia užtemsta

užsidaro išsitrina dingsta

ir nebepasileidžia iš naujo:

jokių šansų kartoti pakeisti

taisyti

 

instrukcijoje

parašyta trumpai:

vienkartinis

 

Dainius Dirgėla

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Rugpjūčio 24-oji - šv. Baltramiejus, Gandrų išskridimo diena.

 

 „... į gimtinę grįžtančių paukščių lauks prezidentės Dalios Grybauskaitės iškelti inkilėliai. Trečiadienį valstybės vadovė dalyvavo Lietuvos jaunųjų gamtininkų centre Vilniuje vykusioje sparnuočių sutiktuvių šventėje, kur kartu su vaikais iškėlė inkilus...“
    (delfi, 2011 m. kovo 16 d.)

 

kokio tikėjimo paukščiai

yra gandrai

 

vasarojantys

prie Rambyno kalno Lietuvoje

besiklausantys sutartinių ir aleliuja

 

žiemą braidantys

prie viktorijos ežero Afrikoje

būgnų būgnelių bumbėjime

 

kokios šalies piliečiai

yra gandrai

pažeidžiantys dešimtis sienų

 

strėle skrosdami dangų

nesugaunami aklų ir kurčių

radarų

 

emigrantai ar imigrantai

yra gandrai

palikdami mus kas rudenį

nykiai žiemai

 

sugrįždami pavasarį

ir kleketavimu žadindami

visas varles karalienes

visuotinei meilei

 

rupūže rupūže

gal prezidentė

žino atsakymus

 

Dainius Dirgėla

(iš knygos „Po 20“)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Bulviakasio dievai

 

girdi tai paskutinis paukštis gieda

matai kiti jau buriasi kelionei

kažkur aukštai bulviakasio dievai susėda

pavargę šildos prie mažos ugnies

 

jauti už tūkstantį klaidų tau gėda

žinai tos išvados tai tik spėlionės

lietus kaip liekana labai giliai nusėda

ir taškos kol iš naujo prasidės

 

Liutauras Leščinskas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Abonentas dabar nepasiekiamas

 

Gerbiamieji tai žodžių miklumas

Visa kita tik praktinė magija

Nebevartomą fotoalbumą

Nuo puvimo apsaugantis vakuumas

 

Ir nuo nieko nesaugantis laikas

Šitoks geras drausmingas pilietis

Sako elgiasi visad kaip reikia

Taip sadistiškai šitaip poetiškai

 

Jis smulkučiais dantisto pirštukais

Vėl išrauna sugedusią praeitį

Ir priglunda prie lapo pieštukas

Tik šiek tiek nors trumpam pasilabinti

 

Kaip TV ekrane tik sulėtintai

Mūsų vyzdžiai į nežinią plečias

Tarsi mažojo princo planetos

Dovanodamos erdvę už ačiū

 

Dovanodamos rūką virš miesto

Mūsų ateitį koziriais lemianti

Užsidegus žvaigždutė atvėsta

Nupilkėjusioj skauto liemenėje

 

Iš mados ir maldos suartėjimo

Ir iš visko kas dar neįvyko

Kartais trūksta iš džiaugsmo arterijos

Kartais plyšta raudonosios knygos

 

Kartais lieka ir tai ko nelieka

Vakarai būna sunkūs kaip baldai

 

Abonentas dabar nepasiekiamas

Po signalo palikite maldą

 

- - pyp - -

 

Vainius Bakas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vaike, algebros nepritaikysi –
kai pirma pasitaikiusi
kelio duobutė tave parklupdys.
Geometrijos mokslas nepadės
išmatuoti draugų širdies gylio.
Muzikos pamokos – tavo dainos
tavęs neišmokys – ją išmoksi pasenęs.
Meno istorija gal ir parodys, kas buvo,
bet savo žmogutį nupieši savaip /.../
Po-pamokinė veikla...
Po-pamokinė veikla – tikras mokslas.
Kruopščiai ruošk namų darbus, vaikuti.

 

Robertas Danys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Per gėdą reikia perkopti

 

Vaikai, tik jūs nepulkit trinti ką parašę, –
aš atsivertęs jūsų sąsiuvinį iškart matau:
kur buvo trinta, ten dėmė arba skylė.

 

Ar daug kas pastebėtų jūsų liapsusus,
jei būtumėte kiek apdairesni –
nereikia nieko šitaip karštligiškai slėpti,
per gėdą dera perkopti, jos neužkliudžius.

 

Beje, aptikęs žiojėjančią skylę,
aš juk galiu prisigalvoti kažin ką,
įmurdyti jon žodį, kokio jūs nežinot –

 

su tokiu skrupulingu drovumu
nelaimę prisišauksite, kitam juk maga
kapstytis po kapavietes, užgriuvusias duobes.

 

Greičiau keliauja ir toliau nueina
visi, kurie nestabčioja ties savo klaidomis,
jų netrina, nebrauko – lai žaliuoja.

 

Vaikai, bet ką rašydami, ilgai galvokit,
o pasišovę trinti – dūmokit dar ilgiau,
tiktai iš įkarščio nesąmonės atrodo bjaurios,
o sužaliavusios jos glūsta prie akių.

 

Todėl prašau – palikit viską, kaip yra,
nedailinkit, netrinkit, neklastokit...

 

Kitaip aš būsiu priverstas surinkti
žiauriuosius trintukus
ir užrakinti stalčiuje,
kol baigsite mokyklą.

 

Algimantas Mikuta

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Atsisveikinimas

 

Krinta ant kryžių lietus įkyrus, monotoniškas,

Paukščių balsai tolimi, tolimi ir lakoniški.
Žengia per žemę ruduo, aukso šarvais šarvuotas,
Ten, kur kadaise mes plaukėm ant vasaros luoto.

 

Ten mano meilę nusivežė senas tramvajus,
Tu dar žiūrėjai, prie stiklo priglaudusi veidą.
Vėjas nešiojo alyvų lapus trotuarais
Saulei gražiai, lyg senoj Palangoj, nusileidus.

 

Mano meilei smuikavo pražilęs ir verkiantis elgeta,
Per įkyrų ir šaltą rudens nesibaigiantį lietų
Aš nusivedžiau jį su savim vėlų vakarą, paliktą
Seną smuiką užklojęs apvytusiu lotoso žiedu.

 

Mano meilę lydėjo tik tolimas gervių girksėjimas
Per išbalusį dangų į pietus – į pietus – į pietus – –
Pasakyk, nepažįstamas, liūdnas ir senas rugsėji, man,
Kad pavasarį grįžta visi, kas rudens išlydėti…

 

Bet vietoj atsako skamba skaudus ir negyvas
Šito rudens banaliai abejingas motyvas.

 

Juozas Erlickas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ir staiga rudenėja

 

ir staiga rudenėja

argi buvo plius 30

netikėk nes tik vėjas

laužia medžių šakas

 

ir staiga vėl rugsėjis

kaip kavinė šalikelėj

kur sena padavėja

šluosto stalą ranka

 

Liutauras Leščinskas

***

jau kažkada buvau

ir buvo kažkada

dangus, o gal greičiau -

dangaus spalvos riba.

 

ir jau tada mačiau -

dangaus spalvos ašmuo

artėja, vis arčiau

prisislenkam. (ruduo).

 

Liutauras Leščinskas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

PRIEŠ PALAIMINANT

 

                          A. Atilsėliui

 

Medžių kamienai suklumpa

Prie altorių tylos

Už mus pasimelsti

 

Stebiu pro siaurą rakto skylutę

Nuslysta medinių krucifiksų procesija

Madonų statulėlės šliaužia

Aklais keliais akmenėlius sėja

Šiurkščiomis eglių skaromis kloja

Paskutinę kelionę basomis

Džiovintų klevlapių įgeltusiom drobulėm

Šlama lūpose

Rasos pritvinksta

 

Ar ne pirmą kartą praėjus pro matinį

Obuolių ir fleitų sodą

Netekties objektyvuose nugulėm

Varinio rūdijimo kontūrais

Papuošėm gobtuvų apvadėlius

Skrynios apkaltėlius

Pagalvojus net rankose pamažu stiklėja

Seniai nebevarstoma durų sula

Įsigeria į mulatiško įdegio šešėlius

Mindančius slenksčio nugarą

 

Stebiu pro sukaustytų pirštų girelę

Prisiminimais ir kliedėjimais kaip kitados

Save sutvėriau iš avilio dulkių

Burnoje sutirpdę raktą varinį

Rakinantį bet kokią maldą sunertose rankose

Gelbstinčią

Nuo beprotybės

Paglostyk galvelę paglostyk paukštį molinį

Lydintį bason kelionėn

 

Prieš palaiminant dar atsigręšiu

Pažiūrėt

Kaip medžių kamienai suklumpa

Prie altorių tylos

Apsaugot mane

Nuo

Manęs

 

Vainius Bakas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Išmuš valanda,
Ir viskas,
Ką kaupiam savy,
Virs ūkais.
O vis tik griebies už žemės
Ir lig paskutinio laikais.

 

Kad tik ryškiau pažibėti
Skaidriu rasos lašeliu.
Kad tik daugiau prisigerti
Skaisčių, amžinų spindulių.

 

Paskum –
Vieną vakarą ramų –
Pripildžius save lig kraštų,
Nukrist,
Susigert į žemę
Lašu –
Sunkiu ir šiltu,

 

Kad ten, kur aš nukritau,
Lengviau būtų augti tau.

 

Algimantas Baltakis 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Spalis

 

Ateina Spalis. Renka tartum bulves
Šlapius, žemėtus darbus nuo laukų,
Skaičiuoja, kad nė vienas neprapultų –
Reikės Balandžiui atiduot laiku.

 

O rytą sniegenos kieman atskrido –
Žiemos nelauktos pirmos telegramos.
Ir vėjas išlėkė į Antarktidą
Ieškoti šilto palto Žemei-mamai. 

 

Žiema toli, bet jau matyt nuo stogo,
Kaip Senis Šaltis varstosi batus…
Ir neša laiką laikrodžiuose žmonės
Ne iš namų dabar, o į namus.

 

Rūdija žiogo smuikas ant dirvono,
Ir taisos vabalai visi miegot –
Tik vienas – kvailas – trečias brolis Jonas
Išjoja naktį Vasaros ieškot.

 

Bet kurgi ta šalis, tas stiklo kalnas,
Kur karalaitė Vasara užmigo? –
Nejok tik, Jonai, Šiaurėn – ten negalima, –
Žiūrėk, ateina Lapkritis pro Rygą…

 

Juozas Erlickas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Rudens aukuras

 

O krentantys lapai su atspalviais aukso

Naikinančiai liepsnai jau greitai paklus,

Kils dūmas aitrus į žydruojantį aukštį...

Vėl širdį užplūs man graudumas gailus, -

 

Ir mano tos dienos nei krentantys lapai,

Jas degins žvaigždėtojo sodo žynys,

Kol pelenu virs jos, su plėnim sutapę...

O kas jas išgelbės, kas jas išganys? -

 

Tą skurdžiąją auką dienų rudeninių,

Gyvybės to medžio trapiuosius lapus

Į aukuro liepsną - po vieną, po vieną,

Kol vakaro vėjas visus juos nupūs...

 

O kiek jų dar liko, kas žino, kas žino? -

Jis, Laikantis mūsų gyvybės raktus...

Kaip angelas sklando sode virš rožyno

Liepsnojančio aukuro dūmas kartus.

 

Aldona Elena Puišytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kokios spalvos tyla?

Kokios spalvos tyla, vaikai?
Spalvočiau tylą aš pilkai.
...Nurimo vėjas. Dangumi
Ropoja debesys širmi.
Lyg vangūs jaučiai - pamažu
Jie veža kubilus lašų.

O kubilai - dun dun, grum grum,
Iš tolo dunksčioja dangum.
Ir vis tykiau, pilkiau, melsviau.
Tyla pajuodo. O paskiau -
Toks dirigentas rykštele
Tik most, tik blykst. Tyla. Tyla -
Staiga - liutaurai, būgnai, lėkštės,
Cimbolai, dūdos - pliūpt - praplėšia
Orkestras gargiantis dausas
Ir marškas debesų sausas.

Per pusę perdrėksta tyla,
Lašai dryžuoti: pšša, prra, plla -
Šnarena, burbsi, gurksi, čiaudo,
O žemė juokias, geria, gaudo,
Mazgojasi, velėjas, prausias
Lašų spalvom, garsais margiausiais...

Kokios spalvos tylos minutė -
Tylos prieš skambią, skardžią liūtį?

Meilė Kudarauskaitė

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 8 valandos
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Kaip tu laikais? Ir kaip diena praėjo?
Žinau, neatsakysi, bet tegul..
O pas mane rugsėjis įpusėjo – lietinga, vėjas
Ir aš tavim kaskart labiau sergu.

Suplyšę medžių kapišonai, rankos
Nelaiko netgi lapų... Juk ruduo.
Mane prie žemės tartum smilgą lenkia
Ir norisi be perstojo kartot

Kaip tu laikais? Ir kaip diena praėjo?
Kažkur toli esi, nors iš tiesų – šalia..
Meni kaštonų žydinčių alėją?
Dabar tušti suoleliai likę ir, deja

Tik kevalai gelsvi ant tako mėtos
Susprogus vaisiams ilgesiu rudu.
Tačiau tai laikina – žiema artėja,
Ji viską užpustys..
..............................................................
Kas bus – tegul...

Romualdas Žilinskas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Liūdna vakarienė

Užgesintos reklamos skelbimai seni apsitrynę
nudraskytos afišos ištuštėjusios tamsios vitrinos
ir po langu nuvytęs didžiulis raudonas jurginas
duoda ženklą kad šiandien sulauksi svečių
jie ateina lėtai per išmirusį rudenio parką
estrada išardyta suoleliai šlapi ir suvargę
pro neaukštus vartus vaikštinėjantį sargą
su išblukusiu lietpalčiu smunkančiu jam nuo pečių

telkšo gatvėje balos prieš valandą lyta
jis paklausia kažko jinai neskuba jam atsakyti
prie namų jie sustoja nustemba kad daug kas pakitę
sunkiai užlipa laiptais paspaudžia prie durų skambutį
tu atšauni duris ir sakai „o svečiai netikėti“
sodini juos prie stalo paduodi jai kėdę
šnekučiuojat lėtai nes nėra apie ką bekalbėti
jie jau ruošiasi eiti tu prašai dar truputį pabūti

vėl tylėdami geriat arbatą tu atneši vyno
bet užgęsta šviesa ir iškrinta iš rankų stiklinė
„šukės atneša laimę“ kažkas nuramina
laikas bėga žodžius tarsi trupinius renka
vyną baigęs jis ryžtas nuo stalo pakyla
atsistoji ir tu valandėlę patylit
jis tau ranką ištiesdamas dusliai prabyla
„tu prašau nesupyki kad mes taip vėlai apsilankėm“

tu paspaudi rankas ir paduodi koridoriuj paltą
išlydi juos ant laiptų rymai ant turėklo įskelto
sugrįžti kambarin susitrauki atrodo tau šalta
nueini į virtuvę kažin ką niūnuoji liūdnai
nori indus suplauti bet galvą ir sąnarius gelia
telefonas sudžerškia tu neskubi kelti ragelio
atsisėdi prie lango bet viskas tik nerimą kelia
ir staiga susapnuoji kaip upėmis plaukia ledai

Antanas A. Jonynas

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 8 valandos
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

BIČIULIS ATEINA SUŠILTI

Kartą mano bičiulis užėjo sušilti.
Buvo spalio naktis – negarsi ir drungna.
Jis atsinešė butelį, knygą ir viltį,
Kad nakties dargana – kaip viltis – laikina.

Jis man priminė Fiodorą, Džeimsą ir Francą.
Jis man priminė priedainį karo dainos.
Mes pripylėm taures. Ir nusprendėme – garsiai
Neminėti anos – prarastosios – dienos.

Dar turėjome vieną vienintelę progą
Patikėti senu, nedėkingu mitu,
Kad vien gera išlieka. Išlieka ir bloga,
O žmogaus gomury pasidaro kartu.

Jis nupylė kelis lašelius anai dvasiai.
Juos nupyliau ir aš. Atsiduso kažkas.
Ir nugirdom – taip tyliai per akmenis basas –
Mes išgirdom – praėjo. Praėjo, – bet kas?

Laikas, vėjas, poezija, duona?
Ar įspėta visų atkakli nežinia?
Buvo darganas spalis. Kilo saulės aguona.
Ten praėjo vaiduoklis – žuvus mūsų diena.


Kunčinas, Jurgis. Atidėtas rugsėjis: Eilėraščiai.

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 8 valandos
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Užsidega kavinių ugnys...
Dūmais, lietumi, kokteiliais,
išderintu pianinu ir astrom
ima dvelkti eilės.
Aplytais ir blankiais drabužiais, užsigobus juodą
skarą,
aš įeinu viena į nerealų trumpalaikį kadrą.
Kažkur didžiulių pastatų papėdėj mano mažą kūną
prožektoriai išrėžia iš mašinų maišaties...
Pasveikstama
nuo meilės, nuo rudens...
Ir žiburiai nuspalvina blyškumą,
ir užtriną tamsa stalus –
netikrą judantį paveikslą.

1965

Vaičiūnaitė, Judita. Vėtrungės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Karščiuojantis

 

Sergi mano angele sarge

Sergi

 

Liepsnojanti vaiko galva svyra ant mano peties

Ir padega rūbus

Ugnis tarsi kandys persimeta nuo išaugtų drabužių

Ant juodo šventinio rūbo

Dabar jau viską

Jau viską taip aiškiai

Regiu

 

Taip šviesu

Lyg saulė trupėtų it laužoma duona

Lyg po kaulelį byrėtų šventasis

Ir kristų

Iš Mikelandželo freskų

Į vyno taures

 

Sergi mano angele sarge

Sergi vis labiau

 

Su kiekviena tylos minute

Po gandrų kleketavimo

Su kiekviena padala

Prie kaktos skylančio lūpų

Termometro

 

Visa tai prieštarauja dėsniams:

Ugnis išorėje

Viduj vėjas ir dargana

Drebi tarsi kriaušė laukinė

Purtais

 

Ir krenta gražiai geltoni dantys

Po kojom

Nors kas gi tai daugiau jei ne ruduo

 

Nes kas gi daugiau jei ne tu

Nuo liepsnojančių Dievo motinos

Pirštų

 

Tyliai pridegs cigaretę

Mano mirties valandą

 

Vainius Bakas

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 8 valandos
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Kol dar matau medžius,
tos girios man priklauso.
Kol dar girdžiu paukščius,
jų giesmės man priklauso.

Kol dar brendu žole,
tos pievos man priklauso.
Kol tu esi šalia,
ta meilė man priklauso.

Kol dar tvirta ranka,
ir duona man priklauso,
Kol žiburys lange,
man tie namai priklauso.

Jau greit ateis žiema,
su paukščiais iškeliausiu.
Bet kol einu žeme,
ta žemė man priklauso.

Algimantas Baltakis „Kol dar matau medžius“

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

liuda
liuda portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 11 mėnesių 1 savaitė
Prisijungė: 01/14/2008 - 07:35

DU ŽMONĖS TYLI

Du žmonės tyli.Gresia amžinybė.

Užaugs vaikai, kitas kalbas kalbės.

Per žingsnį atsitraukęs nuo duobės,

Jau Rubikoną peržengei, jau ribą.

 

Du žmonės tyli. Būk labai kilnus.

Vaduok sukaustytą, žodingą kalbą.

Kiek daug į tiesą ir į melą telpa

Ir koks tylėjimas yra painus.

 

Du žmonės tyli. Pluša atmintis -

Žiemų ir vasarų bebalsė draugė.

Jei vienas kitą nuo pavojų saugom.

Kalba nežus, ją išvaduos rimtis.

 

Du žmonės tyli. Branginu žodžius,

Kurie išlieka niekad nesakyti.

Viena dvigalvė aureolė švyti

Pro miglą, pro atgijusius medžius.

                             J.Kunčinas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vieną rytą

 

raudoni obuoliai belapėj spalio obely

šalna iš ankstyvo ryto –

įkvėpk giliai šį vaizdą esi

dabar beveik už ribos nes žodžiai

kuriuos mėgini pasakyti

 

išliks gerokai ilgiau negu spalio

obuoliais uždegtas rytas ir tai

ką dabar sakai

yra mėginimas priprasti prie naujų dydžių

kurie įsigalios nutrūkus tavo laikui

 

raudoni spalio obuoliai

kurie liepsnoja ir krenta ir tavo

dienos ir kūnas

 

įkvėpk šį vaizdą giliai nes kai nubusi

jau žinosi kodėl

keičiasi metų laikai

kodėl viskas trupa ir byra kodėl

tau reikėjo praeiti pro viską

pro ką ėjai ir galiausiai suprasi

 

ką dabar mėgini pasakyti

 

Gintaras Bleizgys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Širdis

 

Miega trobelė visa,
Žodžiai burnoj ir Žodynai lentynoj,
Lempose miega Šviesa…
Nemiega širdis tik krūtinėj.

 

Plaka ir plaka per naktį tarytum
Dalgį aušroj Septyni šienpjoviai –
Ką gi tu nori išplakt, pasakytum
Gal – tik pati nežinai…

 

Plaka ir plaka, pavargus turbūt…
Bet – neužmik dar, širdele,
Jei tu užmigsi – Šviesa nepabus
Jau nė vienoj lempelėj…

 

Juozas Erlickas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Valandos

 

Jos nejuda akmenyje

Negali pasakyti kiek turime laiko kad

Spėtume į pasimatymą

Nepavėluotume išsiųsti

Žinutę

Atsakyti

Į norimą klausimą

Pranešti kad

Tebegyvename ten pat

Apšiurusiame name

Su blogais kaimynais

Jų šunimis kur

Visada sunkūs laikai

Nėra viešai skelbiami

Bet ačiū Dievui

Esam gyvi

------------------------------------

Akmens valandos negeba išlėkt išorėn

Skelbti

Savo mintis

Duoti nurodymus keisti išvadas

Primesti savo patirtus įspūdžius

Per daugelį tūkstančių metų

Sukauptos atminties kiek

Dar mums visiems liko laiko nežino

 

Alfonsas Jonas Navickas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

IŠ RUDENS

 

Prakalbėk man tyla vos pabaigusi šventinę giesmę,

Mes nuogi šitaip virpam išblėsus užuolaidų šviesai.

Pirmą šalną rudens po savim trauktis rankos jau tiesias

Kaip milinę dangaus (tau užmerksiu akis, jei norėsi).

 

Aš toks pilnas lietaus, pilnas rimstančio šnaresio lapų,

Ir toks tuščias - kaip rėtis dangaus, prigesinantis laužus,

Kai prie žvakių šnabždėdami sau mes gyvenimą sekam,

Kario pozoj užgimsta pasauliai bejėgiai ir daužos.

 

Trumpas kvapas rudens - tarsi elgeta miręs alėjoj,

Bus pagarbintas niekintas vaisius obels tavo įsčių.

Žvakių dagtys vis spragsi ir mano tamsa susilieja

Tarsi tostas ar rykštės už tuos, kas tylėt neišdrįstų.

 

Aš žinau, kai virš ežero rūkas - čia pat - mūsų langas užgęsta.

Taip gilu, šitaip vaikiškai tikra kažką nutylėti.

Tarsi paukštė nuoga tupia dienos ant popieriaus lakšto.

Toks sulysęs triskart nei mirtis - - -

                                       šis rudens siluetas.

 

Vainius Bakas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58


PASIGAILĖJIMO, ARBA VĖLINIŲ SONETAS

 

Pasigailėjimo rudens laukams,

Seniems žmonėms ir einantiems per lietų.

Pasigailėjimo vaikams. Bet kam

Ant atsisveikinimo lieptų.

 

Ir pasmerktiems, ir apverktiems,

Išėjusiems be sugrįžimo -

Pasigailėjimo visiems! - ir tiems,

Kurių net motinos neatpažino.

 

Pasigailėjimo langų šviesa -

Visų šviesa. Visų ranka ją laiko:

Ir moteries, ir vyro, ir to vaiko,

 

Neaiškiai jaučiančio, kad ir tamsa -

Ne pabaiga, o tik šviesos tąsa,

Kuri gyvybę su mirtim sutaiko.

 

Justinas Marcinkevičius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Po lapkričio medžiu

Stoviu po medžiu,
lyg ištempta styga.
Jei prabėgdamas vėjas
paliestų mano petį,
suskambėčiau grauduliu.
Kodėl? —

Kodėl verkia apnuogintas klevas,
žvelgdamas į geltonas marias...
O, jis sau vaikštinėja
pūsdamas fleitą —
Jis... eina, net nepaliesdamas
geltonų marių paviršiaus savo pėda -

- - - - -
eina į baltąją erą padėti fleitą.

 

Kotryna Grigaitytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

PO 20

 

1. Poezija atsiranda nenoromis.

2. Arba tada, kai reikia.

3. Arba tada, kai nereikia.

4. Jeigu taip atsitiko Jums, - Jūs poetas.

5. Jeigu eilėraštį gimdote, - Jūs ligonis.

6. Jeigu neatsitinka ir negimdote, - Jus galima pasveikinti.

7. Poetinis tekstas gali būti.

8. Bet neprivalo reikšti.

9. Jeigu Jums reiškia, - Jūs ligonis.

10. Jeigu Jums yra, - Jūs poetas.

11. Jeigu Jums nereiškia ir nėra, - Jus galima pasveikinti.

12. Autorius nieko bendro neturi su tekstu.

13. Tekstas gyvena sau.

14. Autorius gyvena savo žmonai.

15. Arba meilužiui.

16. Jeigu Jūs gyvenate tekstui.

17. O Jūsų žmona meilužiui, - Jūsų negalima pasveikinti.

18. Mokėti pinigus už poeziją, - kvaila.

19. Gauti pinigus už poeziją, - smagu.

20. Jeigu mokate Jūs, - Jūsų negalima pasveikinti.

 

Dainius Dirgėla

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pasidalink su manim

Ilgu lapkričio vakaru,
Tylintis juodvarni.

 

Tas tamsus debesis
Virš mano galvos
Lengvas yra,
Kai galvoju apie nesančius
Taip pat,
Kaip apie stovinčius
Su manimi
Po tuo pačiu debesim.

 

Prišauk šį vakarą
Užmarštį,
Juodvarni,
Tylintis mano paukšti.

 

Pasidalink su manimi
Ilgu lapkričio vakaru,
Pasidalink užmarštim
Kaip debesiu,
Kuris tuoj nuplauks,
Ir tuo, kuris gali sugrįžti.

 

***

 

Lapkričio naktį

Už debesies

Užlindus mėnuliui

Buvo per daug rudens,

Per daug tamsos ir vėjų.

 

Ir nė vieno

Angelo sargo.

 

Stasė Lygutaitė - Bucevičienė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

nieko nebuvo

tik spindulys

iš anapus

praskrodžiantis

proto tamsą

 

akimirka

kai norisi

tai išsaugot

visiems laikams

ir per amžius

 

esame per menki

kodėl mums siunti

tuos ženklus

stovėjome lyg nutrenkti

kažkodėl norėjosi verkti

 

Vytautas Kaziela

***

vėjas įstrigęs

medžių šakose

erškėčio krūme

klaidinanti tamsa

sunkumas

krūtinėje ir akyse

leisk man

sustoti suklupti

po savo našta

ne iš bejėgiškumo

 

Vytautas Kaziela

***

tenai

kalno viršūnėje

kiekvienas su savimi

su buvusiu

savo gyvenimu

su apmąstymais apie tai

kas buvo ne taip

kas baigia sugriūti

kas pasiveja mus

nelauktai

 

tyli ir žiūri

 

Vytautas Kaziela

***

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kad neužmirščiau gerų patarimų

 

kai dienos trumpos ir tamsios, kai viskas

ima kristi iš rankų

yra keletas būdų, kaip nuvaryt

negeras mintis, įkyrią įveikt melancholiją

geriausia, žinoma, būtų sustiprint

dvasinę praktiką: daugiau ir rimčiau

medituoti, studijuot šventraščius

 

bet neturiu jėgų

 

jeigu jau viską tariesi padarius, ką tik gali, ir vis tiek

tas pats, pasiduok tada, visiškai atsiduok, užkraudama

savo rūpesčius jam, Govindai, numojus ranka

arba paprasčiausiai

griebkis darbo, kuo sunkesnio: užmerk skalbimą, valyk

visas pakampes, iškuopk tarsi prieš metines

šventes, dėl nieko nesukdama sau galvos: jeigu darai ką

tiesiog daryk, tiek tik, kol nuovargis

visą apims

 

tačiau kai užeina, kai užeina tai, ką dabar

išgyveni, tam vaisto nėra ir negali būti: tamsios naktys

tik iškentėk, tik patirk

ką jos atneša tau - nuo pradžios ligi galo

ištverk: tada praeis, lyg ir savaime, tamsios

sielos naktys, virsdamos brangiu turtu

keisdamos tave, subrandindamos

 

Nijolė Miliauskaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Adventas

 

Nežmoniškai, neangeliškai pilka –
Ir kietas gruodas įsčių vaisių žeidžia…
Tačiau aukštybėse jau audžia tyrą šilką:
Visi, nūnai belapiai ir bežiedžiai.

 

Bus aprengti baltai, pasidabruoti
Šerkšnu – kad juodą metą atkalėtų,
Kad nepavargtų gimti ir darbuotis –
Vardan šiltų šventų švelnių Kalėdų…


Net nukirstom viršūnėm – de profundis
Tikėtų – Žodis amžinai gyvena...
Nors nebūtis jauki žudys ir gundys
Pasauliu kaip narkotiku į veną –

 

Ir mirdami regėsime: sugrįžta…
Bet kaip lėtai, kaip sunkiai, Dieve mano,
Pripildo saulė nykią sielos irštvą –
Ir senas laiko veidas atsimaino…

 

Onė Baliukonė
 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Baltas pasaulis

 

Šitas baltas pasaulis

praskrenda kasdien pro mane

be irklų ir burių,

be dūmų ir triukšmo.

Aš guliu pakrašty

beveik su savimi susitaikęs

prie lango,

kuris nyra į debesis, ir žiūriu

į vos judančią sidabrinę strėlytę,

ir beveik sunku patikėti,

kad ten žmonės –

skaito laikraščius,

žiūri pro išgaubtus langus

į lopais išmargintą žemę –

tokie patys maži, abejojantys

ir vis dėlto tikintys

laikančia juos dabartimi,

savo bilietu, rytdiena,

netgi upe, kuri sparčiai artėja,

ir tuo, kad ji greitai liks praeity,

kaip ir būsimos šypsenos,

kaip juostelė,

nukirpta nuo ištįsusio

sparno šešėlio.

 

Vytautas J. Straižys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Sniegas

 

Sniegas,
palaimingas sniegas
leidžias iš dangaus
it blyškios muselės.
Žemė nebe nuoga.
Žemė turi drabužį.
Medžiai kyšo pro apklotą
ir visos šakelės mūvi Dievo kojinaites.

 

Yra vilties.
Visur yra vilties.
Įsikandu ją.
Kažkas yra pasakęs:
nekąsk, kol nežinai
akmuo ar duona.
Ką kandu aš – vien duona,
kylanti, mielinė tarsi debesis.

 

Yra vilties.
Visur yra vilties.
Šiandieną Dievas duoda pieno,
o aš turiu kibirėlį.

 

Anne Sexton

(iš anglų kalbos vertė Marius Burokas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Advento

 

                    Be Dievo valios nė vienas plaukas
                   Tau nuo galvos nenukris

 

Dievo valia, kad kasmet vis labiau plinka tėvas,
Slenka vis dienos, vos perbrauki – kuokštai tarp pirštų,
Žilsta žolė, gula sniegas pirmasis į pievas,
Tėvas riša mazgelį, gal tam, kad savęs nepamirštų.

Koks dar skirtumas, kaltas–nekaltas ar gyvas prikaltas?
Ir koks skirtumas, kiek nemuštų už tą muštąjį duoda,
Jei užpusto vienodai visus šitas sniegas švarutis ir baltas,
Bet po juo užsimerki, vis viena tavy šitaip juoda.

Ir nei šilta, nei šalta, užsnigo ir niekas nematė,
Nes delnais tuo metu patys dengėsi veidus nuo vėjo,
Bet kažkas lyg netyčia skubėdamas paliečia petį:
– Ar geriau jau, sakyk, ar praėjo?.. – Atrodo, praėjo.

Iš klausos neatskirsi, ar vaikas praėjo, ar paukštis,
Tik į atmintį sniego įspaustos giliai lieka pėdos.

Namuose negesinam šviesų, kad tavęs neužmigęs sulaukčiau,
Nerakiname durų, jei kartais ateitų…

                                                           Kalėdos

 

Vainius Bakas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Šerkšnotas

 

Balta neturi atspalvių.
Įženk jon drąsiai,
palikus tuščią guolį, langus užmiegotus.
Galbūt pramuš stiklus rarotų šviesos, tokios šiltos,
kad girdisi, kaip trakši ledas atitirpdamas,
atšoka nuo akių mažais kristalais
ir byra lyg iš oro, lyg iš vėjo.
Dieve mano,
atrodo šitaip eitum ratais, ratais,
kaip per Velykas po baltom karūnom,
barstydama gėles ant tako savo vyskupui –
jaunystei savo, vis priklaupdama
ant vieno kelio.
Šiandien atsiklaupčiau
ant abiejų, bet per vėlu. Tekėk, upele,
nematoma, negirdima, šarmota,
gyva tiktai žinojimu, tekėk į ežerą
širdies, kuri dabar apsalus gėrisi
tokia rami, kaip neršianti žuvis.

 

Bet kas, bet kas paimti gali rankom.

 

 Dalia Bozytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kai sėsi tu
Prie švento Kūčių stalo,
Tegrįžta atminimuose
Jaunystė ir linksmi veidai
Tų išsibarsčiusių draugų,
Kurių galva nubalo,
Ir tų, kurie sutirpo
Laiko rūkuose,
Kaip smilkstančios dainos
Aidai
Anų gražių, nušvitusių svajonių,
Šviesių mūs idealų
Ir kelionių.

Kai sėsi tu
Prie švento Kūčių stalo,
Težydi širdyje viltis,
Kurią atsinešei čionai,
Tebūna ji želmuo,
Kurs pusnyse
Dar nesušalo,
Nes ir pūgoj
Pavasariu tu gyvenai,
Minčių sparnais
Lankydamas Kalėdų rytą
Vaikystės slenkstį
Užpustytą.

Balys Auginas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Po Viešpaties Kryžium

 

Jų lauki, nelauki: ateina.
Apšviečia tarytum Atėnė
Sapnuos besiblaškančią širdį.

 

Kalėdos – tai metų palydos.
Kalėdos – tai metas, kai lydos
Likimų įbaugintas švinas.

 

Kalėdos – tai Kristaus gimimas.
Tai meilės ir Saulės grįžimas
Į žemę po Viešpaties kryžium.

 

Kalėdos – tai mūsų betliejai.
Gyvenimo džiaugsmas, bet liejam
Vilties ir tikėjimo ašaras.

 

Per juodo ir balto aršumą,
Pražydus šaknim, ne viršūnėm,
Dar kartą kartojas gyvybė.

 

Petras Palionis
 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Didžioji naktis

 

Kai jis pravėrė pirmą kartą kūdikio akis -
Dangus su žvaigždėmis jose paskendo.
Ir jis žiūrėjo, kaip motinos ir tėvo bailios rankos
Jo kūną segė kailiais, nes naktis
Buvo šalta ir didelė:

 

Joje sutilpo bokštai miegančiais varpais
Ir aukštos, trapios palmės,
Sutikusios atjojančių karalių eiseną.
Ir žėrinti žvaigždė, kurią kažkas ant delno
Padėjęs nešė dangumi.

 

Tokia didžiulė buvo ta naktis!
Bet vaiko akys buvo dar didesnės:
Ir tokios naktys - kaip žuvis gelmėn -

Jose paskęsta.

 

Henrikas Nagys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kalėdos be sniego

 
Ir šis gyvenimas atrodo jau gyventas
ir dar daug kartų visa tai kartosis
žiemos tyloj iš tolo ūžia plentas
rasoja stiklas prisispaudus nosis
 
prie lango rėmų laukiančio stebuklo
mažyčio vaiko snaigės iškarpytos
naktis tamsi ir gali kiek užtrukti
kol vėl ims brėkšti naujas gruodžio rytas
 
ir laukdamas giliai įmigs mažylis
įšals varveklis ledo stalaktitas
nebanaliai skambės tas žodis myliu
nors jis jau buvo šimtąsyk sakytas
 
Kalėdos bus be sniego jau pripratom
o visa kita aišku - mea culpa
apsisuka iš naujo laiko ratas
gandralizdyje ant elektros stulpo.
 
Vainius Bakas
rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ir vėl tu nemiegi, ir vėl, o neramioji,
O slėpiningoji, budri širdie žmogaus,
Prisiminimų šuorai iš tolių artimųjų
Lyg smuiko stygą tylinčią užgaus.

 

Ko grįžta jie, kam primena: nedingo,
Kas atminties – giliausiam – gelmeny.
Kodėl, iš kur ir vėl ta vizija lemtinga,
Ar suksis viskas taip ratu, kol gyveni?

 

O nežinau, o ne, kas atmintin grąžina
Spalvas, garsus ir visa, ko seniai nėra, –
Kas buvo, bet pradingo... Kokią žinią
Atsiųs vėl tolimoji praeitis, būtie gera?

 

O kosmoso tyla, o klausimų gilumas! –
Nelaukiu atsako, nenoriu žodžių iškilių.
Tik nežinioj kaip vaikas vėl suglumus
Prieš amžinybės slėpinius tyloj tyliu.

 

Aldona Elena Puišytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Užgeso žiburiai

    

Užgeso žiburiai, nutilo mūsų puota,

Nudraskė viesulas girliandų vainikus.

Taurė neišgerta, daina neišdainuota, —

Užgeso žiburiai pro džiaugsmą ir juokus.

    

Užgeso žiburiai — ir vėl mes tylūs, rūstūs

Ir liūdesiu nykiu ir baime nešini.

Be atgarsio dvasia ar melstųsi, ar skųstųs:

Užgeso žiburiai — ir mes vieni, vieni.

    

Užgeso žiburiai — ir paslėpto troškimo

Nei aš neatdariau, nei tu neatdarei.

Metu puikių sapnų, tylaus jausmų žaidimo

Užgeso žiburiai, užgeso žiburiai.

 

Vincas Mykolaitis Putinas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Už lango

 

Sniegena

lesanti pasibaigusius švenčių trupinius

 

Evaldas Ignatavičius

***

basas žvirbliukas

per gruodą straksi - kurgi

kaliošėliai jo

 

Dainius Dirgėla

***

Žiemos dieta

 

Stovim ir žiūrim

Kaip zylės lesa lašinius

Liesėjam

 

Vainius Bakas

***

lesyklėlė

 

vienišesnio vaizdo nesu matęs

už mergaitę

stovinčią su lesyklėle rankoje

ir laukiančią nutupiant žvirblio – -

 

- – vienišesnio vaizdo nebūna už žvirblį

nutūpusį toje lesyklėlėj

 

Ernestas Noreika

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Baltai

 

Šviežiai pasnigus atrodo

kad vaikštai per debesis

           nepalikdamas pėdų

pareiti.

 

*

Virš

tvenkinio paviršiaus

ledo gaubtas

 

antelės vaikščioja

per vandenį nelyg apaštalai

prie trupinamo maisto

susirinkę

 

sielų žvejys

apygirtis ir nusivylęs kibimu

 

palieka

eketes

ilgam žiūrėjimui

į gilų dangų

 

kol jas aptraukia

ledo katarakta.

 

*

Vėjas šiurkštokas

ir šlapias

kaip aviganio kailis

per šlapdribą

 

pirštai paskęsta jame

jeigu ištiesi jeigu lieti

 

jeigu glostai

 

ir rankomis niekaip

negali užčiuopti

 

antkaklio

grandinių.

 

*

Lietuviška žiema -

jau tapo įprasta

 

kad popierinių snaigių

languose daugiau negu ant žemės.

 

Vainius Bakas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kol  sninga

 

ir pasaulį ištiko Dievo palaima

antrą parą sninga sninga ir sninga

nelieka jokios juodžiausios dėmelės

automobiliai gūžias pusnyse tarsi

medžiojantys baltieji lokiai

į sniego gniaužtus susigeria

visi garsai net riksmas bejėgis

mes nedūstam mes tyliai užmiegam 

ir sapnuojam šį nesibaigiantį laiką

kad prasikals pavasaris - kol sninga

 

Elena Karnauskaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Mažam kalne ir mažam kalne
sakykim „taip“ ir sakykim „ne“
sakykim ,,taip“ ir būkim geri
savo dienų vidury.

 

Mažam kalne ir mažam kalne
pūga pakils, o gal ir ne,
pūga pakils, lyg būtų jau
gimęs kažkas, ko aš bijau.

 

Mažam kalne ir mažam kalne
laikyk save ir laikyk mane,
laikyk mane ir būkim tvirti,
savo dievų sutverti.

 

Mažam kalne ir mažam kalne
viskas ateis, ir niekas – ne,
viskas ateis, lyg būtų dar
tūkstantis metų ligi dabar.

 

Elena Mezginaitė

 

https://www.youtube.com/watch?v=iPvI3JZvojg

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Jaukumą reikia užauginti -
Švelniai tariant pačius paprasčiausius žodžius.
Verdant arbatą, muzikos klausant,
Palaistant atodūsiu, paglostant TIKRA kalba,
Pakviečiant draugą,
Neleidžiant nuvyst savo gėlei,
Reikia auginti jaukumą...
Kad nors mažoj kertelėj
Galėtum rast tykų prieglobstį,
Kai prariedantis sunkvežimis
Užgoš viską triukšmu,
O jame sėdintys žmonės
Giedos tau svetimą giesmę
Apie meilę tėvynei.
Jaukumą reikia užauginti,
Kad Tėvynę turėtum
Tylėdamas ir savyje.

 

Robertas Danys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Nuo sniego sušlapęs eilėraštis

 

Žiema tokia slogi kaip lokio sapnas

bajorų gūžtoje po ąžuolu senu

o sniegas tarsi pakalnučių kvapnūs

žiedai pabyra žiemai iš delnų

 

dar snigs pustys ir visa tai kartosis

žibutės tikros netikrõs sesers

sniege ieškotos. Apšerkšnijęs uosis

o visa kita pasimirš kažkaip

 

štai čia atrodo ir sustojo rogės

štai čia atrodo tu ir išlipai

virš medžių žilpins danguje išsprogęs

mėnulis sidabru žvilgės plaukai

 

žinai kaip grįžt nors pėdsakus užpustė

žvelgi į kelią slepiančius sniegus

už juos baltesnė ostija čia bus tik

už juos švaresnio nieko nebebus

 

skubi sugrįžt kur žiba žiburėlis

tau aukso siūlus - spindulius - nuties

mes grįžtame namo o gal tik vėlės

už mus sugrįžta spindi ant peties

 

ne dalgis vien tik melsvas sniego sparnas

kurį radau po ąžuolu senu

gerai kad liko dar vilties nuo pernai

ir maišas bulvių taip ir gyvenu

 

dvi lygios tiesės brėžiamos rogučių

kurioms nebuvo lemta susikirst

taip lengva daros tarsi nebebūčiau

kartu su dūmais susivyčiau virš

 

provincijos miestelio kur prie miško

taip gera būna pasivaikščiot ten

o šlapias sniegas ėmė ir užkrito

ant šio eilėraščio... daugiau neįskaitau...

 

Vainius Bakas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 1 minutė
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pražydėjimas

 

tavo diena pamažu virsta į pelenus
blaškais po namus iš kampo į kampą
vis kažką patvarkydama tarsi tai
galėtų ką nors pakeisti beveik
prieblanda jauti kaip nerimastis
auga daugėja kieme mašinų
laiptinėje vis dažniau pasigirsta
artėjantys žingsniai nieko nelauki
galų gale išjungi visus telefonus
galų gale stoja tyla amarilis
ant virtuvės palangės ramiai
išdidžiai nieko nepaisydamas
pačiam žiemos vidury skleidžia
sodriai raudoną žiedą pagaliau

 

Elena Karnauskaitė

Puslapiai

Norėdami komentuoti prisijunkite arba užsiregistruokite

Susiję įrašai