Poezijos skyrelis

1320 posts / 0 new
Paskutinis pranešimas
rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Taip mažai išimčių mumyse. Blaivumu užsigrūdinę,
jas pakeičiam taisyklių patogiu ir įprastu lydiniu.
Ir pilkais, nespalvotais rytais mus pabudina
žadintuvai pilki – o ne švintanti rytdiena.

 

Taip mažai atkaklumo tikėti, kai kitas nebetiki,
ir nedrįstam nešioti laukimo – akmens, kuris degina.
Pasidaro sunku – negailėdami lauk šitą akmenį,
išgyvensim be jo – lig rudens ar pirmadienio.

 

Išgyvensim be jo – kaip ilgai išgyvenom be meilės,
rūpestingai užgniaužę grėsmingai nelygų virpėjimą,
Kaip ilgai išgyvenom, dygsniuodami dvigubą eilę.
Slaptą – sau. O paviršiuj – viešam pažiūrėjimui.

 

Taip išdžiūsta šilti ežerai, kur mazgojomės kojas.
Taip išgriūna šilai, užlieti samanojančių raistų.
Taip išeina žmogus iš žmogaus ir sustoja –
lyg pigus, vienadienis, neprisuktas laikrodis.

 

Elena Mezginaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Dvi lopšinės. Antroji

 

Užmik, mano berniuk,

Sapnų šalis visai nebaisi.

Tenai nėra nei piktų žvėrių, nei šunų,

Ten nėra netikrų namų

Nei gilių šulinių, kur gali įkristi.

Bet užtat ten taip lengva patekti!

Užsimerk, berniuk, o tada prisimink

Ryto žvaigždes,

Tolimas žemes,

Medžių pumpurus,

Devyngalves

Gyvates ir dvarus raudonais stogais.

Kad aš žinočiau, kas tu tenai esi!

Matyt, koks žmogus, netikėtai atvykęs

Iš tolimo krašto, kur viskas kitaip.

Tai pasakyk ten kam nors apie mane,

Berniuk,

Kad aš esu ir laukiu, kol ten pateksiu.

Sapnų šalis visai nebaisi!

Ji graži.

Niekada nesikeičia ir visada įvairi.

Užmik, mano berniuk,

Kur tolimuose kraštuose pučia vėjai -

Tuos laukus sapnuok.

 

 

Justina Aleknavičiūtė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Santykių krizė 1

 

santykių krizė

ieškom sprendimo

 

ji mokosi prancūzų

aš nagrinėju japonų

 

viliamės susišnekėti

***

Santykių krizė 2

 

santykių krizė

ieškom sprendimo

 

jai patinka salsa ir rumba

mane veža polka su ragučiais

 

šokiai suartina

***

Santykių krizė 3

 

santykių krizė

ieškom sprendimo

 

ji dievina šunis

man katės patinka

 

šuo su kate

gyvūnų terapija

 

Donatas Dirgėla

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 15 valandų 20 minučių
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Ten viskas alsuoja ramybe ir meile.
Jis toks jaukus mano rojus - kišenėje!..

 

***
Ключи от Рая — у меня в кармане.
А двери нет — весь дом пошёл на слом.

Там наши тени в утреннем тумане
Пьют кофе за невидимым столом,
От общего ломая каравая.
Пузатый чайник фыркает, как конь,
И бабушка, по-прежнему живая,
Сметает крошки хлебные в ладонь.

Присохла к сердцу времени короста.
Но проскользну, минуя все посты, —
Туда, где всё незыблемо и просто,
Где нету страхов, кроме темноты.

Где пахнет в кухне мамиными щами,
Где все печали — мимолётный вздор,
Где населён нелепыми вещами
Таинственный, как джунгли, коридор.

Там детские прощаются огрехи,
А радость не приходит на бровях.
Там сахарные звонкие орехи
На ёлочных качаются ветвях.

Там сказки, словно птицы, к изголовью
Слетаются — любую выбирай!
Там дышит всё покоем и любовью —
Он так уютен, мой карманный рай!

И далеки жестокие годины,
Где будет он, как яблоко, разъят…

Земную жизнь пройдя до середины,
Я постоял — и повернул назад.

Лев Болдов

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Tik išlėkus mintis

per vasario apšalusį plentą

du kartus išbandys

tai kas sykį jau buvo gyventa

 

įpusėjus žiema

meilės aktas seniai pasibaigęs

ir raukšlėta žema

mano žemė ir tirpstančios snaigės

 

gal kažkas iš viršaus

padiktuos žodžio magišką jėgą

ir mintis staigiai šaus

ir žiūrėsi kaip laikas nubėga

 

lyg pašautas šuva

išsilaižęs moralinę žaizdą

štai jau baigias kova -

ir daugiau nieko griauti neleista

 

nugalėjus save

tik pro savo puikybę praeiti

štai jau lekia gatve

mano naktys išvysčiusios greitį -

 

gal šviesos gal tamsos

nesuprasi - atgal ar į priekį

tik langai aprasos

tu prigluski prie jų ir kuždėki -

 

šia nugrota tema

prirašyta pribelsta į lentą

ačiū Dievui žiema

ačiū Dievui jai baigtis nelemta.

 

Vainius Bakas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Mėnulyje nieks negyvena

 

Nepraeis gal net tūkstantis metų –

Bus Mėnulyje pilna lietuvių.

Po Mėnulį jie laipios be batų

ir maldaus jie Mėnulio Dievulį:

„Norim grįžti namo į Tėvynę –

kur Šventoji, kur žemė šventa,

kur mes esame pėdą įmynę,

kai dar buvom viens kito greta.“

 

Po nakties pailsėt atsigulęs

atsakys jiems Mėnulio Dievulis:

„Ak, lietuviai, jūs mano lietuviai, –

tik Mėnulyje jums ir vieta.

Kas Tėvynę nuo jūsų apgynė?

Kur ta jūsų Tėvynė? Dykynė,

dykuma... Lietuva – pavogta.“

 

Aidas Marčėnas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Tą vakarą, besėdint ant slenkančiosios kopos,

Siūbavo marių bangos ir, vėjui virš galvos

Taip graudulingai ūkiant, kažko širdis susopo, –

Pasijutau kaip niekad žmogus iš L i e t u v o s.

 

Čia protėviai klajojo, jie briedžiais žemę arė,

Jų moterys žiūrėjo akim dangaus spalvos,

O saulė tyliai grimzdo į prieblandą vakarę,

Tenai esu aš buvęs žmogum iš L i e t u v o s.

 

Bandykime čia ramūs gyventi ir numirti,

Ir prisikelt bandykim po vasaros žalsvos,

Nujausdami, kad niekad nereiks mums išsiskirti,

Vieni kitiems dėkokim, nes esam – L i e t u v o s.

 

Čia nemirtingos žvaigždės ir kregždės nemirtingos,

Dangus čia nemirtingas ir ąžuolo šerdis,

Čia savo šviesią galvą guldau vaizduos didinguos,

O tu girdi, kaip plaka aukojama širdis.

 

O kartais regis skaidriai žydroj padangėj medis,

Virš Baltijos išskėtęs pražydusias šakas,

Lai jį apspinta žmonės, vilties dar nepraradę,

Ir tiesia į aukštybę palaimintas rankas.

 

Iš Sigito Gedos „Giesmės apie pasaulio medį“

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

– Ar pameni tą eilėraštį?
– Kokį?

 

lengvą lengvą šiek tiek liūdną

nepanašų į save
naivų kaip pliušinis liūtas
triskart persukta galva

kryžiuku išsiuvinėtą
tartum žiburys lange
užrašytą ne poeto
ir visai net ne ranka

vyno skonio šermukšninį
naktinėjantį ir tiek
lauktą kiek atsitiktinį
devyndugnį kaip žvaigždė

va kuri viršum jazmino
šypsos pakrašty nakties
ir nežino to nežino
dieviškai be priežasties

 

Donaldas Kajokas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Mes tik moterys -

Dukros ir motinos.

Mus ir myli, ir žeidžia ir keikia,

Kažkas laiko gyvenimo votimis,

O kažkam mūsų mylinčių reikia.

Mes daliname širdį skiltelėmis

Negailėdamos - dosniai, be saiko

Bėgam, klumpam, pavargstam, vėl  keliamės

Ir maldaujam nubėgančio laiko,

Kad vaikai būtų sotūs ir gražūs,

Kad mūsų tėvai nemirtų,

Kad sušildytų, kad  mylėtų,

Kad saugotų, glaustų, apgintų.

Nes mes tik  skubančios moterys

Per  judančius laiko tiltus.

Takai išbarstyti rožėmis,

Jų spygliais subadytos viltys.

Ir vos tik rytojus išaušta

Mes ir vėl skubam į kelią

Į savo likimą išaustą

Įsiūdamos naują lopelį.

Mes tik moterys,

Gražios ir  mylinčios

Ir niekad nesikartojančios,

Trapios lyg gėlės žydinčios

Žieduos savo laimę sūpuojančios.

Mes tik moterys...

 

Egmilė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Mes taip lengvai sužeidžiami:
Tereikia neatsargų žodį
Ištart, ir, virtęs rakštimi
Jis ima sieloje pūliuoti.

 

Netenkam ūpo dėl niekų,
Dėl to, kad sninga ar kad lyja,
Ir krinta viskas iš nagų,
Ir nieko dirbt nebegali jau.

 

Paralyžiuoja mus lengvai
Prakeiktas smulkmenų mikrobas.
Rūdija uostuose laivai,
Į žemę smenga senos trobos.

 

Ir meilė dingsta nejučia,
Ką besemi – vis kiauras rėtis.
Ir džiaugsmas mažas, ir kančia
Nedidelė. Ir nėr ko griebtis.

 

Mes taip lengvai sužeidžiami…
O juk kadais – argi nekeista? –
Net ir aštria geležimi
Mus būdavo sunku sužeisti…

 

Algimantas Baltakis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

užsižiūrėjau

lyg tikrai matyčiau

paukščiai grįžta

nors pavasario

tik pradžia

tik trupiniukas

 

nereikia

šitaip ilgai

į vakaro dangų žiūrėti

dar peršalsi

nuogas akis

pradėsi kosėti

 

atsilups iš vidaus

lyg alksnio žievė

iš išorės

vaikas turėjo švilpynę

mokėjo prišaukti paukščius

vėju pašvilpauti

 

Vytautas Kaziela

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

KOVAS

 

nusiramink: čeža laikas

pavasarėjančioj pievoj

žiemos testamento lapeliai

 

Evaldas Ignatavičius

***

Juodai balta nuotrauka

 

Taip ir liksim:

Belapėj žiemos atminty

 

Kovo žydinčioj juostoj

Mus kartos

Jau kiti

 

Evaldas Ignatavičius

***

ar žemės dulkėms irgi galioja

gyvenimo greičio apribojimai

 

galvojau jau pravažiuodamas

su šypsena modamas

inkile įsitaisiusiam

fotografui

 

Dainius Dirgėla

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Žvaigždėmis pasišviesdama

Naktis

Nemiegojo.

Už lango –

Girdėjau –

Vis šnarino lapais –

Nepražydusios vyšnios,

Beržo svyruoklio...

Ji –

Naktis –

Skaitė pavasario knygą,

Žvaigždėmis pasišviesdama.

 

Juozas Nekrošius

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 15 valandų 20 minučių
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Šiandien - Tarptautinė Poezijos diena!!!

 

Dairosi dievas nuo kalno – kažko
jam mano gyvenime trūksta:
ieškok, reikalauja, ieškok!
Nejaugi bus veltui triūsta?

Nejaugi nerasiu kažko svarbaus,
sunkaus nežemišku svoriu.
Na ką gi, – sakysiu jam, – viešpatie, bausk:
Gyvenau. Ir dar noriu.

(Justinas Marcinkevičius)

 

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

taip sau pabūti
tulpe kovą
blyškiu smaigaliu aplenkti
surūdijusią kapsulę
grumstelį po grumstelio
smėlio smiltelę po smiltelės
gerti be saiko vandenį
ir rinkti šviesą lapijon
svogūnėlyje turint
stiprią atspirtį
stumtis pirmyn
iki žiedo

 

gyventi ne rinktis

 

Anna Maria Golawska

(iš lenkų kalbos vertė Birutė Jonuškaitė)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Tik aidas...

 

Durų skambutis vis tyli,

Tie, kas išėjo, negrįžo.

Rūkas, per naktį pražilęs,

Sėlina pro lango kryžių.

 

Skuba laukais kelias pilkas,

Vedasi rūškaną dieną...

Smaugia tarytumei kilpa

Keturios kambario sienos.

 

Eikim į didelį lauką,

Sėskim prie upės, ant smėlio,

Pasiklausykim, ką šaukia

Miškas balsu gegužėlės.

 

Gal šaukia jis tavo vardą –

Tu negirdi, negirdi jo...

Pamirštas vaikiškas kardas

Molio žemelėj rūdija...

 

Švelniai tau galvą paglostau, –

Kur tavo žirgas medinis?

Kaip tu, vaikeli, išjosi

Ginti brangiosios Tėvynės?

 

Ten, kur bėgiojai per vasaras

Po žoleles ir žolynus,

Upės išdžiūsta kaip ašaros,

Žemėj užmiega šaltiniai...

 

Žvelk į netolimą krantą –

Kaip ten rikiuojasi Dienos!

Aukštos ir sunkios tarytum

Keturios kambario sienos.

 

O užu šilo – tenai

Kitos nubėga kvatodamos,

Kai gyvenai, gyvenai,

Kad gyveni negalvodamas.

 

Bėk, pasivykime jas, –

Šaukia dar jos tavo vardą.

Reikia, ak, reikia surast

Pamestą vaikišką kardą!..

 

...Tu atsigręši atgal –

Kas ten šaipytis išdrįsta!

Kas tu?.. – Aš niekas... Tik aidas... O gal

Tavo Vaikystė...

 

Juozas Erlickas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

p a v a s a r i o  n a k t i s

 

Nebijok –
tai sugrįžtančių paukščių sparnai
tokį keistą skambesį kelia
nakty. –
Nebijok –
tai pabudo kalnai –
ir vandenys srūva upeliais
per šaltas jų akis,
per garuojančią žemę...
Nebijok –
tai pabudo naktis
ir pabudino žemę.

 

Henrikas Nagys

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 15 valandų 20 minučių
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Kas čia yra

kas čia yra, kad vis mažiau
belieka manęs? kažkas mane vagia,
ne kitaip. Vis mažiau
savęs apčiuopiu.
kodėl iš manęs viską atima,
net ko net visai neturėjau, nei
palietęs buvau, pasidžiaugti
neleidžia.
užsigaubti galvą palto skvernu,
būti, bet baugu dėl galvos,
dėl palto baugu ir dėl
skverno.
baugu dėl mudviejų, dėl tavęs,
dėl manęs vieno baugu,
kad nieko neliks arba liks
taip kaip buvę.
čia kažkas yra, galvą dedu.
Kažkas iš manęs šaiposi.
Valgo iš mano dubenėlio.
visko vis mažyn ir mažyn
ir aš jau mažas
susitraukęs
įsibaikštinęs
tyliai cypčioju:
kas čia yra?
nieko
atsako
man

 

Grajauskas, Gintaras. Katalogas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1997.

 

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 15 valandų 20 minučių
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Ne viskas, kas paprasta -

pasaulyje atrasta.

Neretai, kai paprasto stinga-

neb8na ir sudėtingo.

*

Kai laimi tiesa - visad žmogui šventė-

ar vienas ji sdžiaugsis, ar ūžaus minia;

tiesa be žmogaus gali gyventi,

žmogus be tiesos - ne.

*

Kaip gėla pro juoką,

kaip liepsną pro dūmą,-

kažkas mus išmoko

klastot nuoširdumą.

*

Nebelieka žmogaus, ir staiga pamatai:

jis- galiūnas, nors jį ir neigė, ir žemino;

neretai tik mirtim pasiekiama tai,

ko nepasiekta gyvenimu...

*

Aš abejoju - tai, vadinasi, esu. Šis priežodis

nebūtinai naujai sukurtas. Jis seniai esąs...

Nes abejonė - pats geriausias priešnuodis

prieš melagingas, nors ir amžinas, tiesas.

 

Vacys Reimeris - katrenai -

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Bylot iš nuošalės, tyloj, kurios
Gelmė staiga taip dosniai atsivėrė.
Žodžius suvert lyg brangų vėrinį
Ant ritmo gijos, laikui atsparios.

 

Bylot iš nuostabos, kad mumyse
Kažkas lyg deimantas nenušlifuotas
Sublyksi nejučia pro dulkių klodus,
Kad gludintų jį kurianti dvasia.

 

Bylot iš ilgesio, iš taip tvaraus,
Kad slaptą dvasios grožį atpažino
Kaip Viešpaties nevystantį rožyną
Gyvybės soduos, meilei atviruos.

 

Aldona Elena Puišytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ir tada...

 

... ir žmogus ėmė bėgt. Jis nusimetė

nuo savęs tarpžemyninį klimatą,

žibintus, kolonas, lenteles iš turėklų,

užrašų knygutes, kurios ėmė jam rėkti,

prikimštus popierių netvarkingų stalčius;

jis nusimetė švarką, nusviedė ir marškinius

ir šiurpas, ir niršas, ir kalbas išnarstytas;

jis vis bėgo ir bėgo - o, galiu ir sušalti! -

tad šiek tiek atsignybo debesies šviesiaplaukio,

prisiskynė gėlių, kurios to ir telaukė, -

apibarstė jomis, lyg nematomas tapo.

Ir tada atsisėdo ant nelaukusio kapo.

 

Jonas Jakštas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

nuosilpis

 

dabar aš toks bejėgis, ką

imu daryti - vis bijau suklysti

lyg būčiau persižegnojęs kaire ranka

- nurimk, net ir gūdžiausia bejėgystė

nurimusiojo sieloj - gelbstinti jėga

 

Donaldas Kajokas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Erškėčio šviesoje

 

Erškėčio šviesoje neleisk byloti netiesos,

Erškėčio šviesoje naktų regėjimuos keistuos,

Erškėčio šviesoje išlaisvink, Žodi, ir pašauk mane,

Erškėčio šviesoje, jo žiedlapių mįslingam švelnume,

Erškėčio šviesoje pro skausmo geliančius dyglius,

Erškėčio šviesoje, kuriai širdis laisvai paklus,

Erškėčio šviesoje, ji kaip vainikas ant liūdnos

Erškėčio šviesoje prieš kryžių nulenktos galvos

Erškėčio šviesoje sušvitus vizijai ne šios erdvės,

Erškėčio šviesoje tam balsui, kurs kasnakt kuždės

Erškėčio šviesoje ne šios buities tylius madrigalus,

Erškėčio šviesoje tik jam dvasia laisvai paklus,

Erškėčio šviesoje to nesuprast akliems, kurtiems

Erškėčio šviesoje, kai širdys jų grubės ir tems,

Erškėčio šviesoje man gaila jūsų, grumbančių, aiman,

Erškėčio šviesoje kita prasmė jau skleidžias man,

Erškėčio šviesoje, naktų regėjimuos keistuos,

Erškėčio šviesoje, kol man širdis pavargusi sustos,

Erškėčio šviesoje..

 

Aldona Elena Puišytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Tikiu

 

Slėpiningas ir tamsus, slapstaisi,

Kad visur ieškotume Tavęs? –

Kas, kada vilties takais baltaisiais

Pas Tave kaip kūdikius atves.

 

Klupdami mes ieškome ir klystam,

Ką surandam – vis ne Tu, ne Tu.

Tik sapnuos – nušvinta Karalystė,

Rodos, Tavo rankosna krentu...

 

Bet ir vėl klaustukai, abejonės

Slenka tartum rūkas ant akių.

Ką žinau? Toj nežinios kelionėj

Tavo vaikas – klystantis – tikiu:

 

Tamsią naktį, kol išaušta rytas,

Tu visuos keliuos mus surandi.

Ir, širdies monstrancijoj sušvitęs,

Mus pro žemės klystkelius vedi.

 

Aldona Elena Puišytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Margučiai

 

Margučiai šiaudinėj lėkštėj - 

ištryškusi šiaurės vaivorykštė,

Velykų varpai,

jų giedroj

išbaltinta staltiesės drobė,

o karklo šakelių sidabras

lyg šventas tau spindi per darganas.

 

Judita Vaičiūnaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pavasaris

 

Su šiltu vėju, pirmutiniais lietaus šuorais

atdrungsta alksnių žievės, ir gležnai žalia spalva

nutvieskia krūmus.

Ir prie upokšnių, iššokusių juodų griovių,

putojančių subėgusiu ir šaltu sniego vandeniu,

ir prie duobių, ir šlapiomis pakrūmėmis,

prie telkšančio vandens –

jau bąla, gelsta karklų katinyčiai.

 

Ore dar vėsi drangna, pašalo ir vėjo kvapas,

bet tuoj subėgs grioviai, atslūgs palankės,

ir paupeliais, pagrioviais, drėgnuos pakluoniuose

iššoks geltoni purienų būreliai.

 

Ir visas kiemas kvepia: jauni daigai,

atokaitoj sukrautos lentos,

lengvas pašalas – ir išdraikyti bulvių kapčiai,

pirmos jaunos žolelytės kvepia.

Ir kai lengvutis pūstelėjimas – nuo krūmų

atneša jau alksnių, ėglių kvapą,

kvapą jaunų spurgų, žirginių ir lapų;

o iš laukų – šviežio vandens,

pradžiūstančių palaukių, kriaukutų,

pirmųjų šalpusnių, kregždučių, pienių kvapą,

kvapą išskendusių valkų, atokaitų ir paskutinio sniego,

purvinai nugulusio pačioj griovių lomoj.

 

Ir kai nuo krūmų, geltonuojančių auksiniais žirginiais,

atklys pirmieji alksnio dūdų švilpčiojimai,

minkštas daužymas su peilio kriaunomis –

o, jau tikrai negrįš žiema – jau tikrai pavasaris!

 

Jonas Mekas „Semeniškių idilės“, 1948 m.

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vienintelio

 

Rodos tereikia vieno

 

vienintelio žodžio

šilto

kaip akmenėlis

ilgai laikytas tavo delne

 

vienintelio ramybės perlo

išriedėjusio iš lūpų

tau miegant

 

ant blakstienų kerų sunokusios

vynuogės

stangria jaunystės odele

karčiai saldžios

nenuraškytos

 

tik vieno žiburio žiemos naktį

vienintelės moters

vieno sūnaus

vieno Dievo

 

vienos akimirkos

žaibo vieną užmaršties vasarą

begaliniam šviesos laše

įklimpusių bitės kojų

 

vieną gražią dieną žalio

spindulio nuo vandenyno

 

vieną gražią naktį prasikleidusios

nakvišos žiedo

 

tereikia vieno gyvenimo ir vienos

taurės aušroj liepsnojančio

gyvo vandens

 

trupinėlio akiplėšiškumo ir

žiupsnelio drąsos

 

kad išdrįstum dar paprašyti.

 

Vainius Bakas

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 15 valandų 20 minučių
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Juk būna, kad pakanka tiek, kiek lieka:
Nukritusių nuo peilio trupinių,
Tarp girnų miltų sauja – duonos riekei
Ir iš likučių, būna, gyvenu...

Iš laikraščio skiautelėj balto cukraus,
Neužmirštuolių – knygose sausų.
Pietų kryptim vėjarodę pasukus
Šiaurinį speigą nugara jaučiu.

Vaikystės pievų kiaulpienes geltonas
Išdraikė vėjas plazdančiais pūkais.
O aklas laimės laivo kapitonas
Vis suka vairą vieškeliais klaidžiais...
-----------
Juk būna, kad pakanka tiek, kiek lieka
Rudija spynos – raktai pamesti...
Tamsoj į laiko aidą atsiliepus
Tu vėl žinai, kad vis dar gyveni...

Jūratė Norvaišienė

 

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 15 valandų 20 minučių
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Užgimstam, mylimės, numirštam tamsoje,
O tikra meilė...
Meilė yra mitas.
Ir koks bereikšmis švinta šitas rytas,
Kuris tuoj trūks,
Tartum voratinklio gija.
Ir nieks nepasikeis.
Galbūt netyčia
Nukris lašai praėjusio rudens,
O man trumpam,
Trumpam pasivaidens,
Kad tavo plaukus aš su jais sulyčiau,
Nukrisčiau ant blakstienų,
Ant vokų,
Ant rausvo skruosto ir šnabždėčiau tyliai:
Mes gimstam, mirštam tamsoje ir mylim,
Ir skiriamės...
Argi svarbu kokiu laiku –
Nėra dviejų gyvenimų.
Yra tik kitas
Gal žingsnis, posūkis, kita svaja...
Bet net ir tai pradingsta tamsoje...
..................................................................................
Ak, mano meile,
Meilė yra mitas.
„Tamsoje“ Romualdas Žilinskas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Motinų pasaulis

 

Didysis Motinų pasauli,

iš kurio palaimingų įsčių

ateina žolė ir vaikas,

žaltys, versmė ir medis.

Didysis Motinų pasauli,

pilnas gimstančių vėjų,

lietaus ir ugnies artumo,

auksinių šešėlių muzikos

sušvitusiam baltam vasario debesy.

Didysis Motinų pasauli,

su saule vienam delne,

su mėnuliu kitam, –

toks nesuprantamas ir teisus,

toks chaotiškas, vienišas ir amžinas, –

saugai savo gyvybės paslaptį,

atsiskleisdamas – lyg netyčia –

vienai akimirkai

artėjančio pavasario kvapu,

mirštančio žvėries ašara,

širdies tvinksniu,

kuris duoda pradžią choralo skambėjimui.

Kurio vandenyno kriauklėj

šią naktį gimė perlas?

Kokiam kryžiui atiduotas

suriko pirmą kartą kūdikis –

taip skaudžiai ir laimingai?

 

Janina Degutytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pavasaris

  

Nudėvėtą

Kasdienybę

Padedu į š­alį

 

                    Įgriso

 

Apsivelku

Šviesia mintimi

Saulėta

 

                     Prisimenu

 

Kalvų bangom

Kartojasi

Vasaros

 

                     Vėl

 

Gal paukš­tis

Gal vėjas

Gal nuojauta

 

                      Iš­ tolo

 

Šmėsteli sparnu

Virš­ mano namų

Stogo

 

                      Prisikeliu

 

 Paulina Žemgulytė

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Daugiasluoksnio žmogaus nebenoriu.

Nebenoriu širdy balto šydo.

Buvo pievos. Dabar - vien tvoros.

Buvo einantis. Jau - pasiklydęs.

 

Gal tai laikas mus šitaip matuoja?

O gal mes savęs nesuprantam?

Tykiai Dievas kasdieną kartoja

Vis tą patį visiems diktantą.

 

Tik keistai neišnyksta klaidos.

Neišmoktos dar visos taisyklės?

 

Ir galbūt nė nereikia raidžių,

Kol mažyčiais paukštukais cypsim.

 

Robertas Danys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

religinis eilėraštis

 

kai atsigulu ant įsibėgėjusios

žemės nugaros

ošia švelnūs oro pakraštėliai

vieversys krinta nuo lauko

aukštyn kaip atskilęs grumstelis

laikausi

pūkuotų pienių stiebelių

aptupia mane

bailios sėkliukės

vabalas eina skersai

per ilgą gyslos kuprą

 

nejudėsiu

 

 ir tai yra religinis eilėraštis

 

Anna Maria Golawska

(iš lenkų kalbos vertė Birutė Jonuškaitė)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 15 valandų 20 minučių
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

GELTONI NAMAI SU VERANDOM

 

Geltoni namai su verandom,

mes ieškom namų ir nerandam,

tik kirų klyksmas ūmus

su vėju pasiveja mus,

grįš kregždės į gūžtą pastovią,

į lizdą balkono pastogėj,

jos sergės lizde po agatą–

surasim tą užmirštą gatvę,

krašte žydrų ežerynų

kvėpuosim spindesiu grynu.

 

Judita Vaičiūnaitė

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kuomet jau žydi ievos, minga pienės,

Taip gal ir pavargom belaukti

Ne evangelijos - tik paprastos naujienos,

Kad dar kažką teks atminty užbraukti.

 

Kas skirta - tam akių jau neužmerksi.

Ir dar viena diena žadės tau meilę.

Jau ne iš skausmo, jau iš džiaugsmo verksi,

Kad viešpačiui taip pažadų negaila...

 

O išsipildymas - tik nesvarbi detalė.

Svarbu sapnuoti ir sapnu tikėti.

Ir tik stebėti, kaip tuštėja salė...

Kaip vis mažiau spalvų minios paletėj...

 

Sakyk: tas pats. Juk atsistoti moki,

O durys atviros į dangų ir į žemę.

Ar čia, ar ten - vis vien esi pirmokas,

Už pirmą klaidą pagyrimą gavęs.

 

Robertas Danys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Visatos lašas

 

Rasos lašu

Virpėti tekant saulei –

Ant rugio varpos,

Pumpuro,

Ant žiedo!

Troškimas tas,

Tas laikinumas,

O kartu ir baimė – – –

Iliuzija ir apgaulinga regimybė –

Būsiu!..

Užkliudė bitė sparneliu

Visatos lašą –

Ir

JIS –

Nukrito...

 

Juozas Nekrošius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Po iliuzijų skraiste

Žaidžia vaikai žaidimus

Kurių nesupranta suaugę

Todėl jiems atrodo

Kad klysta vaikai

Tačiau jie neklysta

jie žaidžia save

jie kartoja suaugusius

Jų žaidimus

tuos kuriuos jie užmiršo

nes gaila ak gaila

trumpos atminties

Vaikai piešia piešinius

Jų piešiniuos kelios spalvos

Galėtų būti daugiau

Sako suaugę

Kiek davėt tiek turim

Atsako

Ir tyliai savuos kambariuos

ant sienų paveikslus kabina

kol skamba jų muzika

verčianti nebegalvoti

kad žemė yra

ir kad teks

tapt suaugusiais...

 

Robertas Danys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vasaros vestuvės   

 

Skęsta pieva pienių šviesoj,

Nusipynus Sekminių vainiką.

Vasarėlė birželio vėsoj

Rūkuose tarsi nuotaka likus.

 

Pro svaigias obelėlių šakas

Aidi juokas gegutės raibos.

Ties birželis jaunajai rankas

Vasarėlė iš laimės kvatos.

 

Laumės žirgas lengvai suplasnos

Vasarėlės skraidins vestuves.

Virš martelės galvos mirguliuos

Laumės juosta, surinkus žvaigždes...

 

Pranciška Regina Liubertaitė

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 15 valandų 20 minučių
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Mūsų minčių takas

Taip viskas įsirėžia ligi skausmo –
Ir nieko nebegalima išimt:
Nei delno su pirmom žibuoklėm,
Nei akmenio, pataikyto širdin.

Čia ir vasarvidžiai meduoti,
Ir speigo baltas laiškas ant langų,
Ir lapkričio lietaus stikliniai žodžiai,
Ir virpesys beržyno žalzganų ūkų...

Kiekvieną dovaną, kiekvieną prakeikimą, –
Aš viską saugau. Viską aš nešu.
Vienatvės vėjas užplaka ir nutupia
Man ant peties vyturėliu mažu...

Kažkam laikau ir delną su žibuoklėm,
Ir akmenį, pataikytą širdin...
Ir vyturį – mažytę savo dainą. –
Man niekas nieko negalės atimt – –
(J. Degutytė)

 

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 15 valandų 20 minučių
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Šiandien poeto Donaldo Kajoko gimtadienis! Sveikinimai!

Kūrybinės krizės malonumai

keitės keliai ir peizažai

ir metų laikai

 

paskui jau ir tie nebe

užstrigo

 

ryte sušlamščiau

kriaušės minkštimą

 

apkvaitusią bitę radau

prie graužtuko

 

tinginiauja – ėhė, kaip ir

aš,

geltondryžė!

 

ir abu lygiai taip nuoširdžiai

be atodairos

 

tiesiai į centrą kaip

kadaise

zvimbėme

 

Donaldas Kajokas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Sakyk kodėl taip - aš jau nežinau -

Kodėl gerklėj dažniau užstringa kąsnis

ir vynas pasidarė lyg aitresnis

gal aš gražiausią jau nugyvenau?

 

Donaldas Kajokas

***

Keturiasdešimtasis gimtadienis

 

prisirišau prie pakaušio baltą

(graikišką) mintį, skaidriu skaidriu

siūleliu - ėhė!!! - lėkė nulėkė

padange drugeliška ožka et siūlelis

 

Donaldas Kajokas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Nusivylimas

 

Atropoja lapu romioji boružė.

Ir sustoja. Nežino, ką daryti toliau.

Susigūžia. Baisu jai: aplink rėkia, ūžia.

Ji norėtų pradingt, pasislėpt kuo giliau.

 

Noriu ir aš kuo toliau, kuo giliau nulįsti,

prie vandens ir prie žemės priglust kuo arčiau:

šiandien nesutikau nė vieno žmogaus,

kuris Listo

pasiklausyti norėtų.

Nesutikau. Nemačiau.

 

Jonas Jakštas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Boružei, ropojančiai plentu

 

Ar tu ką sakei ar tai krebžda boružė

plazda sparneliais mano ausy

dieną ir naktį visur viskas ūžia

kiekvienas vis bando kitaip nei visi -

 

plazdėti skrebenti zyzti krebždėti

kol dar negožia tyla prakilni

kol vakarai dar šilti ir žvaigždėti

kol pilnaties vakarai dar pilni

 

kol dar matyti vingiuojantis kelias

 

kol dar kas nors pravažiuoja plentu

kol dar peizažas tolimas žalias

o jo didybėj mataisi ir tu

 

mano boruže pats laikas tau skristi -

tu šitam skrydžiui ilgai jau ruošies

mano vėlyva viešnia vaikystės

žodi išskridęs iš mano ausies...

 

Vainius Bakas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vakaras

 

Koks vakaras melsvas!
Stebuklinga tyla.
Baltuoja jazminas,
teka rūko sula.

Ji sunkias iš pievų,
apglobia namus, –
Šypsos virš medžių
mėnulis ramus.

Lyg veidas senelio
jis spindi gyvai,
kaip žydi jazminas,
baltuoja javai.

Kaip užpila rasos
takus ir žoles.
Nupraus jos per naktį
žiedų galveles...

Žiūrėtum lig ryto,
kaip žengia naktis.
Bet vakaras trumpas
užmerkia akis.


Alis Balbierius
***

Saulėlydis

Kur baltuoja gėlė po geltonais langais,
tu prisėsk prie namų, jei perdien pavargai.

Pažiūrėk – saulės sparnas nukrinta trapus
tau prie kojų ir plakas žolėj lyg lietus.

Gal nenori išeit ir pranykt naktyje
spindulių rausvuma, kur nušviečia tave,

tik tu niekuo, žinai, jiems padėt negali,
saulė teka ir leidžiasi saulė toli.


Alis Balbierius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Saulės užrašytas

 

Išgraviruoja vakaras variu
tylius medžius, paparčio pilį.
Ir saulės varį nešasi keliu
padovanoti ryto tylai.

Abu kaip broliai – vakaras ir rytas.
Tas pats jų varis – saulės užrašytas.


Alis Balbierius
***

Dabar iš prieglobsčių mus išstumia naktis

tarytum eitum palei upės vingį

kur girdisi tamsoj balsai verksmingi

o mes žolėj atrodom gražesni

 

tu mūsų ilgesys esi naktie

esi tamsa sugėrusi žodžius

tu mus užkloji sklidinus vilties

 

ir nuodijančia savo meile svaigini

kol mūsų siluetas negrakštus

be galo tyliai atsispindi vandeny

 

Antanas A.Jonynas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Joninės

 

Kai žalios strėlės – žolės

iš saulės ir lietaus,

į žemės taikinį iš tolių

atskridę viešpataus,

 

kai akyje pelėdos

mėnulis patekės

lyg obuolys saulėtas

žalioj šakoj nakties –

 

atverki langą – vasara

nei potvynis užplūs...

Ir plauks lyg upė rasos

skaičiuodamos lapus.

 

Alis Balbierius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Problemų yra tik tiek,

Kiek patys daug jų surandam.

Saulėtekis nuolat kitoks,

Tačiau spinduliai nežeidžia.

Sava širdele tikėk.

Ji ir pamoko, ir baudžia.

Save lyg maldą išmok

Ir tarsi drugį išleiski...

 

...mažutį, lengvą ir, regis,

tikrai vienadienį, betikslį,

Kaip atviros vaiko akys

Drugelio skrydį stebėk.

Problemų nėra. Ir „labas“

Kas dieną laikrodžiui tiksinčiam -

Vienu žodeliu išsako

Plakimą tavo širdies.

 

Robertas Danys

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 15 valandų 20 minučių
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Sveika gražioji Liepa
Ilgom gelsvom kasom
Atbėgai per kalnelį
Barstydama rasom...
Sustojai ant lieptelio
Ir pažvelgei žemyn
Tik neskubėk išbėgti
Vėl į laukus tolyn...
Dar valandėlę stabtelk
Pažerk danguj žvaigždes
Ar tu žinai kiek laukta
Ilgom žiemom tavęs...
Dar spindulėliais šildyk
Tik neskubėk išbėgt
Dar leisk nors minutėlei
Tave švelniai apglėbt...
Dar leisk pasigrožėti
Visais laukų žiedais
Įkrist į pievą žalią
Ir džiaugtis su žiogais...
Dar pasilik truputį
Ir neskubėk taip greit
Taip norisi per pievas
Spėt tėviškėn pareit...
Dalink dienas šilčiausias
Ir saulės negailėk
Leisk sielai atsigauti
Ir širdžiai atsikvėpt...
Išbėgsi kaip Birželis
Nors šauksiu "dar palauk"
Pabūk dar vasarėle
Krantus smėlėtus plauk...
Išmeski gintarėlį
Su mėlyna banga
Tegul kedena plaukus
Švelni tavo ranka...
Sustoki dar, palauki
Pakrantėj prie vandens
Tegul tavęs kiekvienas
Į širdis prisisems...

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 15 valandų 20 minučių
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

...kelio dulkės ant kurpių, saliamono vartai į dykrą/
jūsų miegas ir bundantys paukščiai – tėra atspindys,/
taip tada jis kalbėjo ir jie jo paklausė: o kas, rabi, tikra?/
visiškai tikra tėra tik viltis/

D. Kajokas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 4 dienos 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Gimtinė

 

Upeliai čia kvepia mėtom.

O vasaros rytas ankstyvas!

Akmuo - kaip mažas ėriukas

Papievy miegantis - gyvas.

 

Raudoni medžiai laukuos

Per lietų ir miglą driekias.

Rudens arimai toli

Ant klonių lyg plačios riekės.

 

Ir sniegas toks baltas - tik čia.

Į langą sniegenos beldžia.

O vakaras neša dangum

Kaip spindintį žaislą - delčią.

 

Beržai - mano broliai baltieji

Pavasario vėjais prausias.

Čia duona - iš motinos rankų.

Čia saulė - pati šviesiausia.

 

Janina Degutytė

***

Gimtine mano, tu akmuo palaukėj.

Akuotas rugio, samana žalia.

Baltais takais tu nukryžiuota

Ir tėvo pėda moly palikta.

 

Gimtine mano, tu gėlė dulkėta,

Balta langinė, rūgštūs obuoliai.

Tu motinos ranka raukšlėta,

Ateinančių, išeinančių keliai.

 

Gimtine mano, tu skara languota,

Kasdienė duona stalo vidury.

Tu ta daina, prie lopšio man niūniuota,

Kad nepaklystume klaidžiam kely.

 

Gimtine mano, tu šauki iš tolių

Vaikus, kurie išklydo po gatves.

Sugrįžkite, sugrįžkite namolio.

Nebarsiu, o tik glausiu prie savęs.

 

Kazimiera Venckuvienė

***

Neemigravusiems:

https://www.youtube.com/watch?v=axqE4q_CJ98

Puslapiai

Norėdami komentuoti prisijunkite arba užsiregistruokite

Susiję įrašai