Poezijos skyrelis

1385 posts / 0 new
Paskutinis pranešimas
rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Я не люблю фатального исхода,
От жизни никогда не устаю.
Я не люблю любое время года,
Когда веселых песен не пою.

 

Я не люблю холодного цинизма,
В восторженность не верю, и еще -
Когда чужой мои читает письма,
Заглядывая мне через плечо.

 

Я не люблю, когда наполовину
Или когда прервали разговор.
Я не люблю, когда стреляют в спину,
Я также против выстрелов в упор.

 

Я ненавижу сплетни в виде версий,
Червей сомненья, почестей иглу,
Или - когда все время против шерсти,
Или - когда железом по стеклу.

 

Я не люблю уверенности сытой,
Уж лучше пусть откажут тормоза!
Досадно мне, что слово "честь" забыто,
И что в чести наветы за глаза.

 

Когда я вижу сломанные крылья -
Нет жалости во мне и неспроста.
Я не люблю насилье и бессилье,
Вот только жаль распятого Христа.

 

Я не люблю себя, когда я трушу,
Обидно мне, когда невинных бьют,
Я не люблю, когда мне лезут в душу,
Тем более, когда в нее плюют.

 

Я не люблю манежи и арены,
На них мильон меняют по рублю,
Пусть впереди большие перемены,
Я это никогда не полюблю.

 

Владимир Высоцкий

 

https://www.youtube.com/watch?v=AXdGwgoec_E

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Sausio 21-oji - Pasaulinė sniego diena

 

Po sniegu - žolė ir kelias

Ir visur tik sniegas baltas.

Viskas taip skambu ir aišku.

Ir, atrodo, net galėtum

Tu paliesti žodį, juoką,

Čia nukritusius ant sniego.

O mėnulis - gelsvas gelsvas,

Kaip citrinos gabalėlis.

Jo šviesa lengva, besvorė

Pamažu virš medžių plaukia.

Ir atrodo: tas gaivumas

Jau dabar ilgam ilgam - Tavyje ir manyje,

Ir visur visur aplink.

 

E. Matuzevičius

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 18 valandų
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

sutikti tave – reiškia sutikti Dievą, lietų sutikti
tavo burnoj, tavo lūpoms pasakot mišką
kalbėti žodžius, o atverti kalnus, trumpą
vaikystę, jos nardantį džiaugsmą
kalbėti net ir nutilus – kažkur traukiniuos,
kurie atveža kartais nokstančius debesis
tavo seilėms ištarti pirštus, saulės liniją
miegančiam kūnui - pūkui, lekiančiam orlaidės linkui
kalbėti apie okeaną,
kuris tu esi ir kuris dar tik būsi.

Julius Keleras

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 18 valandų
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

***
Mes visgi retkarčiais pajuntam,
Koks atgrasus kasdienis vyksmas.
Ir sulaižytoj sieloj bunda
Toksai tiesus ir nuogas riksmas.

Mintis laukinė skaudžiai spardos,
Tuoj tuoj pavirs į aiškų žodį -
Išrėksim bent jau savo vardą,
Ir jis šleikštus nepasirodys.

Bet, vos užuodę aitrią laimę,
Lyg šunys lakam padorumą.
Mes atrajojam savo baimę,
Į būdą lendam - šiltą rūmą.


Daiva Čepauskaitė. Bevardžiai. K.: Keturi vėjai, 1992.

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 18 valandų
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Žaibų ir vėjų sudraskytos upės
Nuo juodo kalno krenta į mane,
Ir sakalas, ant debesio nutūpęs,
Pamatė vakarą dangaus dugne.

Žaibai ir vėjai neša mano širdį,
Nežinančią nei meilės, nei klastos.
Ją saulė pamaitins, lietus pagirdys,
Jai mėnuo vario antkapį atstos.

Henrikas Radauskas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 18 valandų
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Herakleitas

Antroji prieblanda.
Naktis, įauganti į sapną.
Apsivalymas ir užmarštis.
Pirmoji prieblanda.
Rytas, buvęs aušra.
Diena, buvusi rytu.
Sklidina diena, pavirsianti nuilsusiu vakaru.
Antroji prieblanda.
Naktis, kitas laiko rūbas.
Apsivalymas ir užmarštis
Pirmoji prieblanda...
Slapi aušra ir auštant
Efesiečio sopulys.
Kokie čia apmatai
Iš to, kas bus, yra ir buvo?
Kokia čia upė,
Virš kurios teka Gangas?
Kokia čia upė, kurios ištakos nesuvokiamos?
Kokia čia upė,
Plukdanti mitus ir kardus?
Beprasmiška miegoti.
Ji teka per sapną, dykumą, rūsį.
Upė neša mane, ir aš – ta upė.
Iš netvaraus audinio aš nuaustas, iš mįslingo laiko.
Galbūt šaltinis manyje.
Galbūt iš mano šešėlio
Išnyra lemtingos ir apgaulingos dienos.

Jorge’s Luiso Borgeso eilėraštis.

Vertė:Lanis Breilis

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 18 valandų
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Kol dar kopose vėjas

Tu ateik, kol dar kopose vėjas,
Kol dar saulė, kol spinduliais lis –
Tarsi būtumei į save ėjęs...
Ir į krantą vėl móteris bris...

Ne iš putų, miglų ar miražų –
Iš vandens, iš pačios jo gelmės,
Kur jausmus jūra nuolat vis rašė
Smėly dugno. O tu jų semies.

Tačiau móters akis jau suvilgo
Per daug siauras plyšys debesy...
Tįs šešėliai pakrantėj nuo smilgų
Ir nuo pirštų, kuriuos tu tiesi.

Nori veidą paliesti lyg sielą –
Tikrą pulsą gyslelėj kaktos,
Nes jauties sūrų vandenį gėręs...
Ir banga duš į krantą, kartos...
.............................................................

Atėjai... Nėra kopose vėjo...
Skęs saulėlydy moteris tik...
Nors išpildei, ką jai pažadėjai –
Rasti gintarus jūroj...
Palik.

Romualdas Žilinskas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 18 valandų
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Žiema

 

Apsnigo vakarus.

Apsnigo rytus.

Mėnulio pilnatį, vidurnakčių sapnus.

Apsnigo rudenį, lietum nulytą.

Laukimo nerimą.

Laimingus mus.

Apsnigo vakar.

Ir apsnigo šiandien.

Apsnigo mūsų skubantį rytoj.

Apsnigo žinią ir juodžiausią gandą.

Nelemtą niekad

Ir lemtingą tuoj.

 

Apsnigo neviltį.

Apsnigo viltį.

Net mūsų laiškus, ilgus ir trumpus.

Apsnigo ugnį.

Kur dabar sušilti? 
Kur išliūdėti liūdesį perpus?

 

Užpustė niekieno.

Užpustė mūsų.

Pūga be saiko šlaistos po laukus.

Per visą žiemą mes balti sau būsim.

Ir -

tebūnie, kas bus.

 

V. Isevičiūtė - Grigonienė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Te ilgiau dar pabūna žiema,

Kai šerkšnas ant medžių, tvorų,

Kai vakaro prieblandoje

Figūrų šešėliai –

Lyg tolstantys prisiminimai.

 

Te ilgai vakarais

Kūrenas ugnis židiny,

Kad ilgiau prie jo pasėdėčiau,

Nieko daugiau nenorėdamas,

Tik jausdamas šilumą,

Kaip sugrįžęs namo

Iš gyvenimo.

 

Marcelijus Martinaitis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Būtų nuodėmė nešlovinti gyvenimo

 

Prie praeivių rankinių ir rankovių pritvirtinti atšvaitai

žiba nuo jų noro gyventi.

 

Ligoninės palatos ir koridoriai išfarširuoti norinčiaisiais

pasveikti.

 

Prieš lėktuvui pakylant informuojama

apie būdus išlikti gyviems nelaimės atveju,

 

nes burna duota skoniams ragauti ir bučiniams,

akys – grožiui patirti, ausys – išgirsti,

kaip visomis poromis įsiurbi pasaulį į save.

 

Būtų nuodėmė nešlovinti gyvenimo.

 

Žvilgantys plaukai ir kūno plaukeliai,

kasdien atkakliai besistiebiantys pasaulin,

švytinti oda, stiprūs dantys, kaulai ir nagai,

 

padovanoti, kad prieš mano valią laikytųsi

taip stipriai įsitvėrę to, kas vadinama gyvenimu.

 

Juolab šiuo metu šeimoje niekas neserga,

mūsų šalyje nevyksta karas.

 

Gaiviam orui glamonėjant mano šnerves,

kartoju sau kas rytą:

 

juk būtų nuodėmė nešlovinti gyvenimo.

 

Indrė Valantinaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vakaro smuikas

 

Skundžiasi smuikas – ašaros žydi.

Ilgesiu virpa valso aidai:

„Kai mylimasis namo palydi,

Širdis plasnoja, dega veidai.“

 

Supasi žvaigždės plačioj padangėj,

Supasi lapai mėnesienoj.

Koks žiedas skečias jaunoj krūtinėj?

Koks aidas virpa tavo dainoj?

 

Mirtis – gyvybė, ašaros – džiaugsmas.

Visur šešėliai kloja takus.

Tik tavo dainos – mano pasaulis.

Tik tavo akys – mano dangus.

 

Vakaro smuiko mylimos dainos

Sapnais sūpuoja ilgas naktis,

Kad nenutiltų, kad nenumirtų,

Kol mano ryto saulė prašvis.

 

Salomėja Nėris

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Naktis

 

Tu atėjai... Ir mano karštos rankos
Paniro į drėgnų, juodų plaukų vilnis. –
Tu nieko nesakai... Už mano lango
ir mano širdyje naktis... Palaiminta naktis.

 

Nusviro sunkios pasakų karalių galvos...
Kaip pro miglas – matau karūnas skęstančias tamson...
Ištrykšta paskutinis spindulys – toks šaltas
ir kruvinas, lyg kalavijas po nuožmios kovos...

 

Tu atėjai... Ir mano karštos rankos
paniro į juodų, drėgnų plaukų vilnis –
bedugnius ir drumstus užsimiršimo vandenis. –
Girdžiu, kaip plaka ir žėruoja saulėj bangos,
bet mano širdyje naktis... palaiminta naktis...

 

Henrikas Nagys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Saulės šviesoje šypsosi Motina.

Nakties tamsoje šviečia Motina.

Prie meilės kapo klūpo Motina.

 

Kaip skaudžiai plaka

             jos krūtinėje tėvynė!

 

Nuo pirmo žodžio

              ligi paskutinio:

Motinos kalba - tai duonos kalba.

Motinos rauda - tai skausmo kalnas.

Už žemę ir už dangų

              jos malda.

 

Vilties ir gerumo

Malonės ir rūpesčio

Vargo ir kančios

               MALDA.

 

Girdėt kaip skaudžiai plaka

                jos krūtinėje tėvynė.

Nuo pirmo žodžio ligi paskutinio

Neužgesinama ir neutildoma

               žmogaus tėvynė.

 

 Justinas Marcinkevičius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Būti

 

Dėkok, kad ritmas

aušroje dar gyvas,

nors krūpsi jis, dėkok,

kad esi čia ir sniegas

boluoja už lango

toks tyras kaip andai,

tolimoj vaikystėj.

***

O, dar būti šičia,

mano žeme dosnioji,

apiplėšta senmote žeme.

Gaila tavo senkančių upių,

laukų dirvonuojančių

gaila, kertamų girių žaliųjų,

andai slėpusių brolius,

narsiuosius laisvūnus.

***

Neženklinsiu nieko

daugiau turėjimo ženklu,

atgniaužiu delnus

ir viską paleidžiu, –

net širdyje neįsišaknija

niekas iš šitos tikrovės,

vien ta vaiski šviesa

ir jos ilgesys begalinis.

 

Aldona Elena Puišytė

1994 m.

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Baltų žemė

 

I

Teisinga yra tavo sena šviesa.
Baltas balandis virš degančio miško
yra tavo meilė,
ir graži prie namų plevėsuojanti
amžino rūpesčio pieva.

O, rūdynų gėlele, geležinis vanduo,
gyvenimo geluonie, gimtoji:
kad tik neužmiršus,
kaip juokiasi kūdikis,
kaip virsta verksmu kalba.

 

II

Virš girių nušvinta
balti dienos marškiniai
ir laukų darbuose,
saulės atrastas, žydi
baltų žemės aštrus likimas.

Nekaltas yra gyvenimas mūsų,
Baltiją tekančios mūsų akys.
Tik vieno maldaujam:
kad kūno namai
su dvasios namais sutaptų.

 

Justinas Marcinkevičius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Lietuva!

 

Apie tave dūmodams,
Šiandien dainuot panūdau.
Skaičiau iš drobių rašto –
Esi tu lėto būdo.

 

Kur mes tave nuvesim
Ir dovanų ką duosim?
Šiandieną gilios mintys
Įsimetė veiduosin.

 

Kuriais žiedais papuošim
Tave kaip tikrą seserį?
Esi pačioj jaunystėj
Ir pačiame pavasary.

 

Antanas Miškinis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Obuolių maišas


Visa yra tuštybė ir vėjo gaudymas
Koh 1,2-18; 2,11-17; Iz 40,17


Obuolių maiše lieka tik kvapas
pernykščio rudens ir mažos skylutės,
pro kurias gali pamatyt tuos kitus, užmirštuosius, pasaulius:

senelį, užmigusį obels pavėsy su duonos
kriaukšle dešinėj rankoj,
juodvarnius, vogčiomis lesančius jam iš delno atgniaužto,
kopėčias, atremtas į tamsiai mėlyną debesį,

batus, paliktus pievoje,
kuriuos kiaurai praauga žolė.

Naktimis obuolių maišas šiugžda rūsy,
ant vinies pakabintas kaip rūbai šventiko.

O jei nueini vidury laukų ir išskleidi –
jauti, kaip prisipildo, išsipučia visas,
kaip spurda jo viduj, spardosi, daužos kažkas.

Bet vos užverži maišą – išeina pro skyles visas tas
šiltas kaip oras iš plaučių.

Taip iškvepi iš savęs visą vėją,
ir vėl gaudai iš naujo,
mosuodamas kiauru maišu,
visą gyvenimą stengdamasis pagaut
tą, kur tranko duris naktim, girgždina sūpuokles,
klibina duris, langines, odą pašiaušia,
varto tavo knygas ir dienoraščius,
laikraščius, šeimos albumus.

Šitaip kasdien ieškau vėjo, myliu vėją,
tikiu į vėją, meldžiuosi vėjui,
pro duris pirmą praleidžiu
tyliai, negirdimai niurnėdamas:
vėjo nėra.

 

Vainius Bakas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Žiemos peizažas

 

1

            Šaltis -

pirštai degina tirpstančią odą

           kaltės -

dar ne įrodymai bet jau ne atrodymai

          dienos -

kuriose nebegalime būti kartu

         Dievas -

ryškiai mėlynas sniegas ir tu

 

2

    Ryto pusnys

nebėra vakarykščių žingsnių

    jeigu mes atsibusime

niekados tavęs neprisiminsiu

    neišeiki naktie

nors ir tu turi savo iliuzijų

    bet vis tiek

visada esu tavo pusėje

 

3

Kokie lengvi tavo pirštai

koks neramus tavo atodūsis

 

4

Užmaršties žiema

nusižeminusios menėje žaidžiančios žvakės

    žvėrys stiklinėm akim

    ant pūkuotų sienų

    kas dieną

    vaidini kad iš naujo tiki

    įnoringais mano atsakymais

    netikėk geriau vėlei eime

 

5

Kokie lengvi tavo pirštai

koks neramus tavo atodūsis

 

6

       O pūga! -

kelionė nežino nei krašto nei laiko

nusijuok nes pati žinai kas mus sulaiko -

      aišku kad ne pabaiga -

 

Antanas A. Jonynas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Mano piešinys

 

Nusipiešiu sau aš
Mėlynus namus
Ir tenai gyvensiu,
Kai man liūdna bus.

 

Debesys atplaukia
Sunkūs tartum plytos,
Aš nupiešiu saulę
Ir birželio rytą, 

 

Aš nupiešiu sodą,
Obelį, gėles
Ir bičiulį, einantį
Aplankyt manęs,

 

Nors už lango baisiai
Dideli pusnynai,
Sodo vidury mes
Obuolius sau skinam,

 

Jei namuos tu vienas,
Šalta, liūdna tau –
Ir tave nupiešiu, –
Bus trise linksmiau…

 

Juozas Erlickas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vieną naktį

 

Vėl ėjo per atmintį jauni ir seni,

Ir mirusio vėlei nebuvo nė vieno.

Ir židinio seno raudonoj ugny

Kažkas vėl šmėžavo, kalbėjo, gyveno.

 

Prisiminiau tuos, kur netyčia skriaudžiau,

Prisiminiau tuos, kurių nemylėjau.

Sėdėjau. Galvojau. Kas kartą skaudžiau

Jaučiau, ko nebuvo, kas pro šalį praėjo...

 

Ant stalo stovėjo stiklinė vandens,

Ir laikrodis mažas tiksėjo ant riešo.

Be galo norėjos akis prisidengt,

Pamiršt, kiek turėjau bičiulių ir priešų.

 

 Bet ėjo ir ėjo seni ir jauni,

Tarytum pabėgėliai, lyg ištremtieji.

Veidai atstumtieji, veidai pamirštieji

Spindėjo laike, vandeny ir ugny.

 

 Išpyliau aš vandenį. Užgesinau

Aš ugnį.

           Bet laikas ant riešo tiksėjo.

Aš aušrą šaukiau, bet dabar nežinau,

Ar aušo tas rytas, ar saulė tekėjo...

 

J.Strielkūnas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Aš moteris

 

AŠ MOTERIS...

(Ne vien tik motina tavų vaikų),

Ne kasdieninė tavo nuotaikos virėja.

Šalia tavęs laiminga ir saugi esu,

Bet kartais norisi paspringti

Gurkšniu slapta išgerto laisvės vėjo...

SVAJOJU...

Nors trumpam pavirst dama

(Keliom akimirkom pasukt į kairę).

Su juodą fraką vilkinčiu ponu

Išgerti balto flirto taurę.

AŠ MOTERIS...

Aš sergėtoja židinio namų,

To, prie kurio susėdam dviese.

Dama ir ponas juodu chalatu,

Vaikus sumigdę vakarą ištiesia…

 

 

Janina Sabataitienė,

2009 m.

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Moteriai

 

Tu - moteris, tu - nuostabi knyga,

Tu - niekieno neperskaitytas laiškas;

Jame ir žodžiai tvenkiasi neaiškūs,

Jame ir beprotybė, ir jėga.

 

Tu - moteris, tu - gėrimas užburtas!

Jis degina, vos lūpos tik palies;

Bet geriantis - savęs nesigailės,

Nes tu esi jo skausmas ir jo turtas.

 

Tu - moteris, ir tuo jau tu teisi,

Nuo amžių tu su karūna žvaigždėta,

Ir klystkeliuos dievaitė mums esi!

Tik tau mes jungą velkame uždėtą,

Būties kelionė mūsų tau skirta,

Tik tau, tik tau - nuo amžių mūs malda!

 

Valerij Briusov (vertėjas nežinomas)

***

Ты - женщина, ты - книга между книг,
Ты - свернутый, запечатленный свиток;
В его строках и дум и слов избыток,
В его листах безумен каждый миг.

Ты - женщина, ты - ведьмовский напиток!
Он жжет огнем, едва в уста проник;
Но пьющий пламя подавляет крик
И славословит бешено средь пыток.

Ты - женщина, и этим ты права.
От века убрана короной звездной,
Ты - в наших безднах образ божества!
Мы для тебя влечем ярем железный,
Тебе мы служим, тверди гор дробя,
И молимся - от века - на тебя!


Валерий Брюсов

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ir paskutinis žodis „nežinau“

vis tiek iš anksto mano pasakytas.

Kamuok save, kamantinėk dažniau,

bet niekas neaiškėja. Tiktai rytas

 

beviltiškas gražiu paprastumu.

Pakelk save ir eik. Dėl ko derėtis?

Dėl pinigų ar sujauktų namų,

ar sujaukto savęs ir apgenėto?

 

Viena šaka nulūžo, kai dangus

virš ąžuolų šėtoniškai prašvito,

matydamas, kad stovi šiandien du,

ir amžinai juos persekios tas rytas.

 

O kitą šaką kirto kruvinai

ties pamatais tankėjančios alyvos.

Po tuo dangum, ant žemės tos, tenai,

kažkas lig šiol alsuoja, žiūri gyvas.

 

Trečia šaka kapojama kasdien,

kai reginčius per lieptą veda aklas,

kai garsiai šaukia išmintį kurtiem,

kai tyliai tyli nevilty nusekę.

 

Ar bus tenai, kur dar nepražuvau,

ataugusiom šakom lapotas rytas?

Ar pasakys kas nors: „Dabar žinau“?

Jau nesvarbu, kad aš nepasakysiu.

 

Elena Mezginaitė

 

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 18 valandų
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

***

Knygos yra mano

takeliai

ir sodas

 

prieglobstis ir

ligoninė

 

į jų sakinius įsikibęs

žvelgiu į žalumą

anapus

 

  - tankios tavo grotos

eilute

 

lukštenu

eilėraščių vaistus

 

glotnius

it akmenukai

prie Juodosios...

 

Marius Burokas

 

 

 

 

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pažiūrėk – tai saulė prieš pat rytą,

Kol dar niekas jos danguj nerado.

Tai aušra iš nieko padaryta.

Tai žymė tų milžiniškų ratų,

 

Kur pro mūsų būtį pravažiuoja,

Ir net nesuspėjam pastebėti,

Kas tenai aukštybėj žaižaruoja,

Kas ten ant aukštos pasostės sėdi.

 

J.Strielkūnas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Skaistus Velykų sniegas,
      laistyk kambarinių augalų šaknis -
kuplių vešlių žiedų sulauksi,
     šviesios mintys spiečiumi apniks,
sutirpęs liūdesys į žemę susigers,
     ir ledo, sniego vandenys
suskambs pavasario varpais,
     išmuš pačias skaidriausias tavo valandas,
išnirę iš nykios tamsos
     šerkšnu boluojantys seni stogai
vaiduokliška šviesa pro langą švies,
     jei tu vilties nepristigai,
skambės graudi varpų rauda
    virš skeldinčio pasaulio suirutės,
skaistus Velykų sniegas,
     susigėrusios į juodą žemę srutos.

 

Judita Vaičiūnaitė, 1993 m.

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Jeruzalė. 2014-ųjų Velykos

 

Palietėme visas, šventomis vadinamas, vietas,

kurias, kaip manoma, buvo palietę

šventųjų rankos, pėdos, kitos kūno dalys.

 

Visose miesto šventovėse uždegėme žvakeles.

 

Stebuklas neįvyko.

 

Po poros valandų suvalgėme po porciją ledų,

suglamžę išmetėme žvilgančius popierėlius.

 

Galiausiai saugiai grįžom į namus,

nenupūstus vėtrų ir nenuplautus potvynių.

 

Stebuklas neįvyko.

 

Mes vis laukėme.

 

Tos akimirkos.

 

Nė nebandydami priskirti

magiškų galių kasrytiniam bučiniui,

maldai, puodeliui kavos,

 

kurio gi,

kažkurį rytą galbūt galėjo tiesiog nebūti.

 

Indrė Valantinaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

kai lieki vienas su savimi

kalnų oras upokšniai apačioje

danguje neapsakomo ryškumo žvaigždės

 

ką tu galvoji dabar

ir ką prisimeni

arba neprisimeni nieko

 

plūduriuoji ore

lyg motinos įsčiose

ne vienas dabar esi

 

nuolat stebimas ir pataisomas

kaip šakaliukai lauže

arba neišsipildę viltys

 

širdies kardiogramoje

tokios aukštos viršukalnės

į kurias taip užkopti norėjau

 

lipu lipu neužlipu

kartu su akmenimis nuriedu

žiūriu pavasaris

 

žiūriu va ten varnėnas

pasišvilpauja

ir vyturiukas

 

lyg atplyšusi siela

 

Vytautas Kaziela

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

paukščiai

 

paukščiai yra savižudžiai jų judesių

nekartokim nors ir norime trim sekundėm

virsti paukščiais. išskristi į pietryčius kur

vanduo skaidrus ir esama žuvies. mes

ydingieji paukščiai mums išrovė plunksnas

iš sparnų kad jomis neišsižudytume kad

liktume tai kelionei kuri prilipusi prie

kojų lango stiklo ir išėjimo knygos. paukščiai

kita padermė ant kiemo slyvos kartais

randu jų plunksnų pamestų skrendant į

pietryčius. tai man lyg laiškai sakantys kad

esu kiek kitaip mirtingas. tačiau mirti yra

gera. kartais tai vienintelė paguoda

paukščiai nemiršta jie amžini jie čia jau

milijoną šviesmečių jie tikrieji ateiviai iš

horizonte susikertančių paralelių nes jų

net nėra juos susikūrėm iš savo vargo

užmaršties kančios ir tyro noro kad viskas

būtų taip kaip tada kai nebuvo nieko

 

Kęstutis Navakas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Skruzdėlės

 

Kiekvieną pavasarį jos pasirodydavo.

 

Tokios gajos, vis randančios, kuo misti, kur slėptis, veistis.

Taip įkyriai nekaltos, net nenutuokiančios,

kad yra svečiuose.

 

Atsimenu jas, mažomis savo kojytėmis

bėgančias nuo neišvengiamos pabaigos.

 

Kažin kokias teritorijas peržengiame mes,

ir kieno ranka atsuka čiaupą virš pasaulio kriauklės?

 

Ar visa tik todėl, kad kažkam,

nesuprantamam ir nematomam,

nebūtų taip nuobodu?

 

Indrė Valantinaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Tvirtybė

 

mane mokė, kad visa, kas mus supa,

yra iliuzija

 

kad

 

akmenys, saulė, šviežiai nupjautos žolės kvapas

ant seno medžio šakos besiilsintis paukštis

meilė

 

iš tiesų neegzistuoja

 

gal ir taip

 

gal už triukšmo spengia tyla

kurios negirdi ausis

 

bet juk taip gražiai

taip liūdnai akmenys

mus vis dar sapnuoja

 

Aušra Kaziliūnaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Gegužės 13-oji yra tikroji, lietuviška Meilės diena, Meilės deivės Mildos šventė.

---

Meilės daina

 

Aš taip myliu tave,
kad galvodamas apie tave 
užmirštu naiviąsias meilės dainas.

Senstančių kūnų erdvėj,
kur mirtis jau yra galingesnė už dainą,
vis drąsiau ir drąsiau skamba aukštai
paskutinė mūsų meilės daina.

Ji sujungia mus šviesoje liepsnojančio 
medžio,
skaidri, nenumaldoma, nepriklausoma nuo 
atminties,
amžina.

 

Aidas Marčėnas

***

Smaragdų jūra
Iš mielų akių
Mane į minkštą žolę paguldys...
Jos žalios...
Ir žolė
Tokia žalia
Ir keistas nepatirtas svaigulys

Užlies lengvai
Ir žolę
Ir mane

Sapnuosiu,
Kad mėnulio valtele
Bandau pripilt smaragdinių svajų
Vandens
Į delnelius gėlių...
-----
Žvaigždžių-bitelių spiečiai dūgs aplink
Ir iš žiedų
Spalvotą medų neš
Į mano sielą
Tad nusiramink
Pabudusi
Skaidresnė būsiu Aš.

 

Gintarė Stankutė

***

Tau miegant nusvirusią ranką
pro šimtmetį glausiu ir glausiu
tuščių ir bemiegių naktų
kai miestuos užges visos šviesos
ir mes nebebūsim kartu,
šimtmetį visą naktų
tau ranką šešėliu lytėsiu

 

Rimas Burokas

***

Ar surasi mane?

 

Baigia žiburiai jau degti,

Taip tylu senam sode!

Tokią šiltą gražią naktį

Ar surasi tu mane?..

Sidabriniam lietui lyjant

Aš paklydau tarp lelijų...

 

Ateini tu per žolynus,

Ištiesi abi rankas

Ir paklausi apkabinus -

Ar čia myli mane kas?

Atsakau aš tyliai tyliai -

Šičia tamstą labai myli.

 

Ir dvi širdys uždainuoja.

Dailiai skamba ta daina -

Kaip miškų versmė skaidrioji -

Meilė, laimė ir svaja...

Vėjas lempas užgesina,

Bet liepsnoja dvi krūtinės...

 

J. Erlickas

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Obelys

 

Ėriukai po žydinčiomis

    palei ežerą obelimis -

vandens verpetams suraibuliavus,

    ant griūvančio skardžio

viena po žiedynų karūnom pabūk,

    ir gėlos nebeliks -

vien tavo šviesus vienišumas,

    vien erdvią ramybę suardžiusio

skambėjimo lūkestis -

    viesulas, ūžęs senais maumedynais,

mylėjimo mėlynas balsas -

    jis niekad nebenutils,

nors tolsi to ežero lieptais -

    miglotais, mauruotais, mediniais,

subliuvus ėriukams tamsoj

    po pavasario obelimis...

 

Judita Vaičiūnaitė

Puslapiai

Norėdami komentuoti prisijunkite arba užsiregistruokite

Susiję įrašai