Poezijos skyrelis

1450 posts / 0 new
Paskutinis pranešimas
rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

PASAUGOK DANGŲ UŽ MANE

Pasaugok dangų už mane,
Kol aš rašysiu smilgom,
Gėlėm, ugnim, lietum, žole,
Pasauliui laiškus ilgus…

Tol kol miegosiu lietuje
Tarp ašaros ir lašo,
Galbūt sapnuodama tave,
O gal… kažką per mažo.

Kad atsibudus prisimint…
Kad virpinti atstumą.
Tarp mūsų skruostų, kur ugnim
Išdegino artumą.

Pasaugok dangų už mane,
Kol aš švaistysiuos smilgom,
Gėlėm, ugnim, lietum, žole,
Be galo pasiilgus.

Gintarė Stankutė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

PAVASARIO NAKTYS

 

O gegužio naktis – pavojinga,

Tu nubrisi į sodą gilyn,

Atsistosi po vyšniomis – sninga,

Ir prikris šilto sniego širdin.

Ir netirpsta, netirpsta tas sniegas,

O per sniegą lyg žingsniai – girdi? -

Ir nelauki tarytum tu nieko,

Bet plasnoja kaip paukštė širdis.

Ir iš tolo kažkas tyliai šaukia, -

Taip nuo sniego širdy neramu.

Pirmą sykį tavęs šiąnakt laukia

Kelias ne į namus – iš namų.

Nes už upės lakštingalos plaka…

Nežinai, ko juokies ir verki…

Ir Naktis švelniai liečia tau kaktą

Tu Pavasariu, mielas, sergi…

 

Juozas Erlickas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

SMUIKAS IR VIENA MELODIJA  

Tau žadėjau nupirkti smuiką
Kad išmoktumei groti
Gal tik vieną melodiją
Bet tada ji
Man skambėtų kitaip
negu visos pasaulio melodijos
Tai būtų mano melodija
Nes tu grotum tik man

Negalėjau aš niekam
Sugroti tokios melodijos
Man niekas nepadovanojo smuiko
Išmokau aš groti
Rašomosios klavišais
Turėklais
Tuščiais buteliais
Bet tai buvo prasta muzika
O mano smuikas
Turbūt ir dabar guli
Kurios nors parduotuvės
Dulkinoje lentynoje
Senas ir visų užmirštas
Mielas mano berniuk
Rytoj būtinai
Aš nupirksiu tau smuiką
Net jeigu tu teišmoktum
Tik vieną melodiją

Arvydas Ambrasas

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 15 valandų 51 minutė
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Be tavęs - tik pilkas akmenėlis ,

Tik begęstanti ugnelė pakely ,

Be tavęs- tik slystantis šešėlis

Vakarėjančiame vandeny .

 

Tik trapus grumstelis vidur kelio,

Tik takelio siauro atplaiša ,

Be tavęs esu tiktai dulkelė

Šalto vakaro pabaigoje .

 

Eglė Brazdžiūnienė

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 15 valandų 51 minutė
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Vakaras

 

Vakaras. Nereikia nieko,

Tik sėdėti ir žiūrėt,

Kaip ta saulė mus palieka,

Ir lyg vakaras žėrėt.

 

Ir matyt, kaip upėj gluosnis

Atsispindi ir lanka,

Ir kaip žemę ima glostyt

Šilto vakaro ranka.

 

Ir girdėt ties galvą skrendant

Nepažįstamus paikščius,

Ir matyt į naktį brendant

Kažką murmančius medžius.

 

Taip sėdėti ir žiūrėti

be jokios, jokios minties

Ir jau nieko nenorėti,

Nieko, nieko, net mirties.

 

H. Radauskas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vėl alsavimas alyvų sodu plaukia

Ir lakštingala per naktį meilę skelbs.

Visą dieną šėlęs po palaukę,

Ilsis vėjas šakose senos obels.

 

Taip tylu, kad, rodos, šitą tylą

Tu gali delnuose nusinešt.

Mėnuo, toks drovus, pro klevą kyla

Ir matuoja žvaigždės šulinio gelmes.

 

Jonė Pelekonytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Gegužės labas

 

Kai pro alyvų krūmą

mėnuo tyliai blykstels

nusišypsok, praeivi

tokią šiltą naktį

neskubėk miegoti

šita naktis – tik

vienąkart pavasarį

alyvos kai pražysta

ir su nakties vėsa

kvapais tau praeitį

grąžina, primena tau

daug, oi daug

 

Štai sraigė

kūdikyste šliaužia

o krūmuose ežys

paauglyste išdykauja

alyvose lakštingala

jaunyste suokia

mėnulis sidabru

tau baigtį artina

grasina, gąsdina

 

Tik neskubėk, praeivi

nebijok – tu šiandien

gegužės dalis

jauti, kaip visa

tyliai kužda

nekantrumu – gyventi

tai – gegužė – nusišypsok

ir tokią šiltą naktį

neskubėk miegoti

šita naktis – tik

vienąkart pavasarį

alyvos kai pražysta

 

Alvydas Jegelevičius

                 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Dulsvoj erdvėj pražydo lietus...

Taip lengva - lyg žvaigždę palietus

lūpom sausom... Kaip susemti pralietas

apyblandas iš krištolo ąsočių? Kietas

likimas po kojom... Bet lietūs

pražydo - ir tyliai prasiveria sietuvos -

ir siela pravirksta kaip vaikas

iš džiaugsmo - nors beldžiasi laikas

į kraujo vartus - nes pražydo lietūs

dulsvoj erdvėj - nes nuokalnėm pamažu

jo žydinčią šaką lyg paslaptį savo nešu...

 

Janina Degutytė

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

PASAKA

 

Pro dūmus traukinio, pro vielas telefono,

Pro užrakintas geležies duris,

Pro šaltą žiburį, beprotiškai geltoną,

Pro karštą ašarą, kuri tuojau nukris,

 

Pro gervių virtinę, kuri į šiaurę lekia,

Pro gnomų požemiuose suneštus turtus -

Atskrenda Pasaka, atogrąžų karšta plaštakė,

Ir mirga margas spindulių lietus.

 

Septynias mylias žengia vaiko koja.

Našlaitės neliečia vilkai pikti.

O Eglės broliai dalgiais sukapoja

Jos vyrą Žaltį jūros pakrašty.

 

Voras su trupiniu į dangų kelias.

Kalba akmuo ir medis nebylys.

Ir ieško laimės, ant aklos kumelės

Per visą žemę jodamas, kvailys.

 

Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą

Ant žemės vieškelių, takelių ir takų.

Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala,

Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.

 

Henrikas Radauskas

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 15 valandų 51 minutė
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Neateik iš nakties,

kai griaustinis dudena,

kai plakimo širdies

negirdi,

kada vėtra,

nulaužusi juodalksnį seną,

jo gyvybei užgęstančiai

būna kurti.

 

Neateik iš nakties!

Neateik iš tamsos,

kai šikšnosparniai skraido,

kai žmogus nusigandęs

užsklendžia duris

ir kai girios tankmėj

kaip šešėlis be aido

prie aukos

slenka piktas žvėris.

Neateik iš tamsos!

 

Tu ateik iš dienos,

rugio varpai pražydus

ir nuslinkus raukšlėms

nuo padangės visos -

tartum vasara - drąsiai,

be melo, be šydo,

iš plačios

tartum žemė šviesos.

 

Pranas Raščius

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 15 valandų 51 minutė
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Prie visko pripranti.

Sunkiausia nuoskauda

Ir netikėti praradimai,

Žydros jaunystės,

Vos pabudusios gyvenimui,

Tik vienai jai

Nesuprasta mirtis,

Ir išdavystė svetima,

Ir savos klaidos

Jau neužgriūna kaip akmuo.

Tiktai žmonių gerumas

Dar užgniaužia gerklę,

Užlieja deginančia

Ūkana akis.

 

(Alfonsas Maldonis)

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

PAVASARIO TVANAS

 

O, parkų ir moterų grožis,

O, vienišos akys vėlyvos!

Žarijų prižėrusios rožės,

Pridrėbusios putų alyvos!

 

Balandžiai į naktį nuskrido,

Į naktį vanduo nuriedėjo,

Ir parkas į naktį įkrito,

O ji ant suoliuko sėdėjo.

 

Mėnulis sapnus išdalino,

Sargams ir alyvoms pamojo,

Ir sargas vartus užrakino,

Ir viską alyvos užklojo.

 

Ir mes į pavasarį tirštą

Nugrimzdom, į ūžiantį tvaną,

Kur medžiai ir debesys tirpsta,

Kur paukščiai ir vėjai gyvena,

 

Ir skrenda sietynai, ir puošias

Žėrėjimu skliautas vėlyvas,

Ir dega žarijomis rožės,

Ir putomis drimba alyvos.

 

H. Radauskas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

STEBUKLAS

 

Pralaužę pasenusią tvorą,

Alyvos išskrido iš sodo

Ir skrenda per čiulbantį orą

Ir nuogos erdvėj pasirodo.

 

Jos baltos ir jaunos kaip deivės,

Jos žemę apakusią veda

Į rojų, ir verkia praeivis,

Ir skersgatviui užima žadą.

 

Tarnaitė, stebuklo sulaukus,

Surikusi šoka į dangų.

Jai krenta alyvos pro plaukus

Ir tirpsta tarp drebančių rankų.

 

H. Radauskas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Tylos metai

 

Pavasariais tyliai srovena

Gyvenimas man tarp pirštų.

Aplinkui viskas gyvena,

o aš - tylutėliai mirštu.

 

Nubudus randu pasaulį

Dar truputėlį šiltesnį.

Ir pastebiu, kad numiręs

Tampi į save panašesnis.

 

O vasarą tyliai juokias

Gyvenimas man tarp pirštų.

Visi šį sezoną tuokias,

o aš - tylutėliai mirštu.

 

Nubudus randu pasaulį

Truputį labiau nebylų.

Po pilvą skraido drugeliai,

Ir aš suprantu, kad myliu.

 

Ir rudenį tyliai šoka

Gyvenimas man tarp pirštų.

Nuo judesio darosi bloga

Ir aš tylutėliai mirštu.

 

Nubudus randu pasaulį

Įgavusį keisto baltumo.

Kažkas mane švelniai kutena,

Ir aš atrandu artumą.

 

Viduržiemį tyliai miega

Gyvenimas man tarp pirštų.

Krentu širdimi į sniegą

Ir tyliai tyliai numirštu.

 

Ir sniegas aplinkui tirpsta,

Ir ima tyliai sroventi

Pavasaris man tarp pirštų,

Man šitaip noris gyventi

Ir aš - kažkodėl - nemirštu.

 

Lauryna Luničevaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Skambi ir skambi manyje

Dieną naktį  girdžiu Tavo aidą,

Kol per žodį pražysti alyvos keke.

Vis tiek neši džiaugsmą,

Neši palengvėjmą

Viltį neši, kai rankos nusvyra

Ir artimo petį paleidžiu.

 

Birutė Grižienė

************

Šitas tylėjimas

Lengvas kaip kylantis rūkas,

Šitas žiūrėjimas,

Tarsi prašvintant gėlėms,

Šitas žinojimas to,

Kad įvyko stebuklas -

Tai tik pradžia,

Nes jau auga akmuo

Drumzlinam verpete

Apsivijęs žolėm.

 

Elena Mezginaitė

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

PAKALNUTĖ

 

Šaltinis toks skaidrus,

kai tavo ašaros juo nuteka,

Mėnulio žydinti gėlė -

mažytė pakalnutė

su virpančiais varpeliais vėjy,

visas sąžalynas

šešėly svaigiai kvepia,

tankūs lapai vis žalyn,

iš pakalnučių balzgano vainiko,

jo ovalo

dar žvelgia tavo akys mėnesienoj,

lyg opalo

švytėjimas naktis,

dar uogos noksta,

dar su nuostaba,

su grauduliu paliesi žemę,

gyvastį šakniastiebių.

 

Judita Vaičiūnaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

KUR DANGUS PASIBAIGS

 

Kur dangus pasibaigs,

Už to žalio vandens,

Mes miegosim nuleidę akis

Į tą rūką,

Nubirusį mums nuo obels

Ir į naktį, kuri nebegrįš.

 

Ir sapnuosim nugeltusius saulėj laukus.

Mūsų dienos pavirs valandom…

Kol pakibus virš skardžio sekundė suduš

Tavo žodžiais

Ir mano tylom.

 

Kai pakelsim akis nuo savęs lig žvaigždžių

Laiko muzika mums nebegros

Tik stovėsime.

Švis

Virš viršūnių skardžių

 

Dar neleisk man pažadint dienos…

 

 

Gintarė Stankutė

liuda
liuda portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 metai 1 mėnesis
Prisijungė: 01/14/2008 - 07:35

-
iš naujo teka saulė tau kiekvieną rytą
iš naujo čiulba paukščiai, žvilga rasos
iš naujo mokais vaikščiot kaip vaikystėj basas
per stiklo duženas, sapnų žarijas
iš naujo sukalbi sveika marija
tarsi tai būtų pats pirmasis kartas
iš naujo siaučia gelia skaudžiai trankos
prisiminimų griūtys skausmo bangos
iš naujo maudžia mano - tavo randas...


 


*Tautvydas Buslevičius, Kažkieno laikinoj atminty, Kaunas, 1997

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58


Dvi miegančios akys - 
tartum du užlipinti laiškai.
Tu sapnuoji dabar,
tu toli.
Tu man laiškus rašai.
Aš bijau pajudėti. 
Aš bijau tavo mintį nutraukti.
Man reikia budėti.
Man reikia budėti ir laukti.
Laukti tavo laiškų - 
laukti tavo akių.
Viskas bus kaip kiekvieną rytą:
atsimerkus, įteiksi tu man du laiškus.
Juose parašyta: "Nebijok!
Ir tenai, iš kur aš grįžtu, mes buvom kartu".
Dvi miegančios akys -
tartum du užlipinti laiškai.
Tu sapnuoji dabar, tu toli.
Tu man laiškus rašai...

Justinas Marcinkevičius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

AUŠTA

 

Tekėk, saulele, tekėk.

Jau mano klevas pabudo.

Jau krykščia kregždės po langu.

Jau putinas baltas prašvito

Žaliam birželio danguj.

Tekėk, saulele, tekėk.

Jau laukas nulytas laukia.

Jau žolės akis pramerkia.

Ir mano sapnelis pabėgo.

Tekėk, saulele, tekėk

 

Janina Degutytė

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

 

Šventas laukų birželi,

palytėk pievom pakvipusią žemę

žaibo švaria ugnim.

Prasiskleisk lietum -

rože sidabro

ant lauko, sūraus

nuo mūsų prakaito.

Tenuplauna mūsų akis,

kad regėtų žolyno spindėjimą.

Tenuplauna mūsų kojas,

kad ilgą kelionę pakeltų.

Šventas laukų birželi,

palaimink mūsų rankas -

kad neišsektų upės,

kad neišmirtų medžiai,

kad griežlė nenutiltų

šviesų vakarą

avižų lauke.

 

Janina Degutytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Jūs norėtumėt?

O aš norėčiau

Kartais pagyvent vidur miškų

Ne dėl grybų ir ne dėl aviečių, -

Šiaip sau atsiskyręs, kai sunku.

 

Nusiplaučiau dulkes ilgo kelio

Prie šaltinio almančio versmės.

Tai prisiklausyčiau iki valiai

Ir strazdų, ir volungių giesmės!

 

Jūs norėtumėt?

O aš norėčiau,

Kad pušynai dvelktų ramumu,

Kad atėję plačiaragiai briedžiai

Mėnesienos naktį prie namų

 

Sau ramiai skabytų sodrią žolę

O vilkai tekauktų tik sapne...

Gal tuomet sugrįžę girių toliai

Su šypsniu pažvelgtų į mane...

 

Jūs norėtumėt?

O aš norėčiau

Upeliuko dar su duburiais.

Ten, tikiu, kad žalsvos žvaigždės šviečia

Žuvys, dar nematę meškerės.

 

Ten ir žolės švelnios - žaliais šilkas,

Niekas neiškirto dar karklų.

 

Aš esu be galo pasiilgęs

Viso to, kas dar natūralu.

 

Vytautas Rudokas, 1967

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

PĖDOS

 

Atsikėliau šį rytą anksti,

po audros dar negrįžę žvejai. -

Gal tu marių dosnių pakrašty

paieškot gintarų išėjai…

 

Bet tavęs nematyti… Miegi?

Tebeskęsta migloj Palanga.

Man po kojom sudūžta baugi,

lyg stiklinis rietimas, banga.

 

Aš palauksiu. Einu pamažu.

Pirmą gintarą saujon dedu.

Ir staiga - prie skausmingai šviežių -

Sustoju prie tavo pėdų…

 

Aš sustoju prie jų, prie smulkių,

ir prie vyriško kulno greta…

Nusileidžia migla ant akių,

širdį perlieja jūra šalta.

 

Nežinau, nepažįstu, kas jis,

kurs atėjo anksčiau už mane

ir nutolo lyg jūroj žvejys

su manąja aušra - svajone.

 

Tik žinau - apsigrįžęs vanduo

plauna pėdas gelmėn užmaršties,

o ir laimė ne visad su tuo,

kas pirmasis jai ranką išties.

 

Vacys Reimeris

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Veidrodinis vasaros vakaras.

Kiekvienam lape matai savo veidą.

Pasiklysta pempiukas

tyloj ir sidabražolėj -

kaip tavo vaikystė.

Didžiulis rūkas parslenka nuo eglyno,

nuo ežero, prigesinusio atspindžius,

per daubą, pilną

paslapties, per vienišą

sraigės brydę - regi

visur savo nerimastį,

nedrąsą,

neužsimiršimą,

nebylystę - - -

Veidrodinį vasaros vakarą

regi savo

neregystę,

savo žolišką troškulį

būti.

 

Janina Degutytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Savaitgaliui

 

savaitgalis bėgo už lango.

kairė - dešinė.

mano - tavo.

kvėpavau oru, kurį iškvėpdavai.

kalbėjomes apie negyvenamų salų demografines problemas.

mirusios eglės dainavo už židinio grotelių.

kojas šildė gatvės žibintas.

Bis! Bis! Bravo, maestro! Bis!

pratrūkau.

du arbatos puodeliai maloniai kuteno naktinį stalelį.

nebuvo kur eiti.

net nepastebėjau, kada spėjai suvalgyt visą pakelį džiovintų snaigių.

rytoj pietums vėl bus makaronai.

nesvarbu.

savaitgalis.

mano kairė - tavo dešinė.

bandėm pasidalint mėnulį.

laikas - naivuolis - tikėjosi mus aplenkt.

negimusių žodžių eilėraštį

perdaviau tau

iš lūpų į lūpas.

ir išėjau.

savaitgalio pėdsakais.

 

 Evelina Bondar

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Meilė

 

Nuo amžių vakare prie stalo dviese

Kaip angelas naminis lempa tvieskia,

Apgaubki angele šviesa švaria

Ir saugoki du žmones vakare.

 

Diena primargino, nesužiūrėsi

Pavargom mes nuo visokiausių „pa"

Mes nieko nekalbam, mes sėdim dviese

Pačia sunkiausia šnekamės kalba.

 

Kažkas pakito, būtinai pakito.

Žvaigždynų sandaroj, o gal veiduos.

Gal mudviejų nebėr, bet visados

Du žmonės sėdi vienas priešais kitą.

 

Visur: Sacharoj, tundroj, tarp griuvėsių

Juk rasis lentgalys, vinis, kurią

Gali sukalt į stalą

Sėdint dviese, kaip šventame paveiksle vakare...

 

V. Šimkus

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Paukščių baladė

 

Susidėjo viskas taip keistai.

Kur pradingo meilė vakarykštė?

Skrido paukščiai du -

Aukštai, aukštai -

Ir skardžiais balsais iš džiaugsmo krykštė.

 

Bet audra užgriuvo nelauktai.

Paukščiai atmušė sparnus į uolą.

Susidėjo viskas taip keistai.

Žemėn jie lyg akmenys nupuolė.

 

Susidėjo viskas taip keistai.

Nebeliko tų svaigiųjų aukščių.

Ir pradėjo neapkęst už tai

Vienas kito šie išdidūs paukščiai.

 

Algimantas Baltakis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

AŠTUONI GĖLI VAKARAI

 

Aš tik norėčiau  taip pasakyti: man liko smelkianti drėgmė, vėjas,

Liko pragiedruliai - tokie ne mano, kad net pastebėt jų nespėju.

O iš tiesų liko tik banali išeitis - kai žmogui nieko kito nelieka,

Jis dar gali būti protingas. Per nuliūdusį parką jis gali eit nematydamas jo.

 

Aš nesakau, kad tai geriausias būdas atsisveikinti su meile.

Tačiau tokiu metu gamta neguodžia, eilėraščiai nesirašo, sapnai nesisapnuoja.

Net sapnai bijo tuštumos. O juk atsisveikinančiam su meile be galo tuščia:

Lapų vytimas, vėjo kritimas, lietaus šliaužimas žeme yra ne jo ir ne jam.

 

Žinoma, laimingesnis būčiau, galėdamas pasakyti: man skauda, vadinas, esu.

Kenčiu, vadinas, dar gyvas. Tačiau nei kenčiu iš tiesų, nei man skauda.

Tik pojūtis: kažkas many pasibaigė, o niekas neprasidėjo. Niekas neprasidėjo,

Ir vėjas, drėgmė yra ne šitoj erdvėj ir ne šitam laike.

 

Aš dabar daug sumokėčiau už galimybę eiti per pūgą, per vėją, prieš lietų,

Tačiau kad šitaip keliautum, reikia kentėti arba bent liūdėti.

O dabar aišku viena: atsisveikinimas su meile yra neaprašomas,

Bet visur ir visiems turbūt vienodas. Kai atsisveikinsit, tai suprasit.

 

Valdemaras Kukulas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Susapnuoki mane...

 

Bent kartelį mane susapnuoki

Šiltą vasaros naktį beganančią tavo akis

Kol per žydinčią erdvę gilyn lakštingalos suokia

Kol spalvas pasiglemžia rami juodaskarė naktis

 

Susapnuoki mane...

 

Nepažintu dar širdžiai žvaigždynu

Aš brendu aklomis akimis į beribį tave

Per galaktikų šaltį, per tuštumą...

Jau amžinybę...

Tiktai tu atsimerk širdimi…

 

Susapnuoki mane...

 

Gintarė Stankutė

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

SENA ISTORIJA

 

Du metai tylos ir neigimo.

Du metai išvalę širdis,

Nes slėpėm jas tol, kol užkimo

Dangus...

Ir paleido: „Užgis“.

 

Užgijome greit ir be skausmo,

Bet žemė nestatė akmens,

Ant kapo to tirpdančio jausmo,

Kuris ir po mūsų gyvens.

Dangus pasirėmęs tylėjo

Ir klausės kaip daužos širdis…

Kol leidos pasauliai be vėjo,

Virpėjau, bet būriau - „Negrįžk“

 

Negrįžk... nes daugiau neištverčiau.

Negrįžk, nes vis tiek pamiršau,

Lelijomis žydintį karštį.

Tik kaip man užgest?...

Nežinau...

 

Gintarė Stankutė

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 15 valandų 51 minutė
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Kmynas

 

Susirūpino Pelynas:

Kurgi

Mano draugas Kmynas?

Gėlės šoka,

Žolės ploja,

O jisai -visur vėluoja!

Jei kas Kmyną

Bus nuskynęs,

Nebenoriu

Gegužinės!

 

Kmynui šypsosi Pelynas,

O Pelynui sako Kmynas:

-Negaliu

Visur suspėti,

Nes nešiojuos sunkų skėtį!

 

R. Skučaitė

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

ŽEMUOGĖ

 

Baltą žiedą pakėlei mažytį - 
Gyvą snaigę, pamestą pusnyne. 
Žaluma visas šlaitas užtvino. 
Tiktai tavo sniegelis švyti.

Gersi saulę kaip motinos pieną, 
Baltą galvą į vėją pakelsi. 
Ir klausysies pro mėnesieną 
Žemės dainuojančio balso.

Baltą žiedą - kaip šydą - numesi 
Žemės kvapą ir medų ištiesi - 
Uogą - širdį sklidiną, drąsią 
Tu prie kojų kam nors padėsi - -

 

Janina Degutytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

ĄSOTIS

Vasara!

Neišsenkantis aukštas ąsotis! 
Sklidinas upių tėkmės ir tylos kaitrios. 
Nori? - atsigerk volungės čiulbesio. 
Nori? - užplustančios audros...

Gerk, - mūsų amžiaus valandos trumpos kaip niekad.
Gerk, - trūkčiojantį, neramų liepų žalsvą pavėsį...
Ir baikšti, ir narsi raudonsparnė volungė
Krūtinėj dar neužmiega
(ji bijo nebūt, bet mirti nebijo). -
Gerk, - paskutinį gurkšnį dievams išliesi...

Tas neišsenkantis aukštas ąsotis!
Debesų puta, o vidugirio aitris - dugne...
Akis užmerk -
ir gerk,
tūkstantį metų gerk -
už save ir už mane...

 

Janina Degutytė

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

 

VASAROS SAULĖLYDIS

 

Saulele, dar neik namo!

Dar leisk mums linksmai pažaist!

Dar valandėlę palūkėk

ant kalno - ties beržais.

 

Dar šviesk, dar šviesk švilpėjui strazdui,

banguojantiems rugių laukams,

bitelei pilkai, aukštai kriaušei,

nenuoramoms ežių vaikams.

 

Saulele, dar neik namo!

Juk mes dar nebaigėm žaidimo.

Girdi? - Briedžiukai šaukiasi mamos

ir volungėliai virkauja užkimę.

 

Janina Degutytė

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 15 valandų 51 minutė
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Buvai tu puikesnė nei žiedas aguonos,

O nesmerk, o nesmerk tu manęs!

Kas traukinį vysis - lyg dainą čigonės,

Lyg tas užmirštąsias dienas...

 

Kas buvo mylėta - seniai palydėta...

Užgeso padangėj žvaigždė.

Širdžiai žadėta, nesuturėta,

Ir apgedėta... sudie!

 

Aleksandras Blokas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

PAPARTIS             

 

Senolėj girioj, už raisto,

gyvena augalas keistas —

žaliom vėduoklėm lapoja.

 

žaliom vėduoklėm lapoja

ir žiedą padovanoja

vasaros nakčiai šviesiausiai.

 

Vasaros nakčiai šviesiausiai,

kai dega laužai, kol išaušta,

kai laumė lelijom prausias

ir šnabžda tyliai į ausį

mažiems, dideliems — visiems:

“Atsigerk iš miško versmės

ir būsi vaikas žvaigždės.

 

Ir būsi vaikas žvaigždės.

Ir papartis tau pražydės,

ir papartis tau pražydės”.

 

Janina Degutytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

RASA

 

Brėkšta. Pieva sklidina rasos -
Per kraštus lyg ims ir pasilies.
Kažin kas čia po kruopelę spindinčios šviesos
Uždegė ant kiekvienos žolės.

Pieva šilkine basa brendu. 
Ir jaučiu - į kraują suteka rasa. 
Ir iškart užgyja daug žaizdų... 
Lyg ta pieva - žemė man visa.

...Rodosi, keliaujanti, basa, 
Žemėje bekraštėj aš - rasa...

 

Janina Degutytė

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

 

LANKOJE

 

Skinsiu linksmą, šviečiantį vėdryną, 
Skinsiu liūdną, mėlyną varpelį, 
Baltąjį kraujažolės žvaigždyną...

Dar pridėsiu tylią, vėsią mėtą. 
Kam paduoti šitą mažę puokštę, 
Kad manęs pamiršti negalėtų?

...Aš pamesiu vidury takelio... 
Tegu ras kas nors, paims kaip savo 
Ir vėdryną šviesų, ir varpelį...

 

Janina Degutytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

PELENINĖ DAINA

 

Nebuvau aš Paryžiuj nei Romoj,

Gyvenu aš kaip vėjas kalne,

Tiktai dvylika juodvarnių brolių

Vėlų vakarą lanko mane.

 

Neturiu aš sidabro nei aukso,

Broliai plunksnomis rengia mane.

Jūs nešaukit - manęs neprišauksit,

Neieškokit - paskęsit liūne...

 

Gal mane kitados jūs sapnavot,

Gal regėjot vaikystės kine,

Per toli, per toli nukeliavot,

Neieškokit - nerasit manęs.

 

Aš likau jūsų vaikiškoj knygoj,

Sename sename albume.

Aš verkiau, kada vieną palikot

Ir kai vijosi pelės mane.

 

Kai grūmojo pelių karalaitis,

Kai nuo raganos bėgau piktos,

Palikau aš auksinę kurpaitę,

Tiktai jūs nesuradote jos...

 

Pakliuvau į voratinklį kreivą,

Tiktai jūs nežinojote, ne, -

Septyni alaviniai kareiviai

Išvadavo tą naktį mane.

 

Kaip verkiau aš, kaip jūsų ilgėjaus,

Kai žaislai, pamiršti rūsyje,

Vieną Joninių naktį įėjo

Ir išsivedė - niekur mane...

 

Juozas Erlickas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kad užsimirščiau, nesūpuok, naktie,

Neverkiu, tai tavo ilgesiu rasoju.

Tolumas užsupk, naktie, vis tiek

Ten mane užmiršo, ten sapnuoja,

 

Kad esu skalda, kad ne rasa.

Kad esu aštrus ir balzganas - ne tyras…

O vis vien - ateik basa,

Nes rasa laukuos - skalda pažiro…

 

Valdemaras Kukulas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

PO VĖJO STOGU

 

Tik nepažadink miegančio po vėjo stogu,

tik neišgąsdink bėgančio pušų viršūnėm.

Nenusigręžk ir nesijuok iš nuogo,

prisimatuojančio karūną.

 

Neatiduok jam savo šilto rūbo

ir šilto gėrimo, ir šilto valgio.

Nevesk trobon, kur ligi šiol nuo lubų

visokie žmonės gąsdindami žvelgia.

 

Neduok jam jokio vaisto, nieko,

kas jį pažadintų ir tartų: kvaila

bėgiot viršūnėmis. Lai bėga.

Manai, kad jam tavęs negaila?

 

Algimantas Mikuta

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Mums neduota būtis. Tik srautas mes,

Per formas tekantis. Dienos, nakties

Ar katedros užpildome mes ertmes

Ir vėl srovenam, trokšdami būties.

 

Iš formos formon - vis be atvangos,

Ir niekur nėr namų, nei laimės, nei kančios,

Mums niekur duona varpoj nelinguos,

Visur mes kelyje, visur svečiuos.

 

Mes žaislas Dievo rankoj. Nežinia,

Ką jis sumanęs. Molis mes tylus:

Nei juokias jis, nei verkia ir delne

Vis permaigomas krosnin nepaklius.

 

Ak, būti išdegtiems! Sustingt, sustoti!

Tas ilgesys net virpulį mums kelia.

Bet atvangos nėra, ir niekada į stotį

Nenuveda mūs begalinis kelias.

 

Hermanas Hesė

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 15 valandų 51 minutė
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Didžioji laimė

 

Visi mes stiebiamės,

Kad pamatytume aukštai

Visam pasauliui skirtą

Vieną melsvą dangų...

Skaičiuoju krintančias

Žvaigždes dažnai,

Manau, kad krinta

Man į delną iš aukštai

Vienintelė-tik mano laimė.

Po sielos polėkio apsižvalgau-

Toli padebesiais klajoja

Dar nepaliekanti manęs

Skaisčioji saulė.

O gal tiktai atrodo man vienai,

Kad tai yra didžioji

Mano laimė?..

 

Ona Baliukienė

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 15 valandų 51 minutė
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

NĖRA LAIMĖS

 

Aš prie Tavo kojų, Viešpatie, ateisiu,

Vėjais gal atplauksiu prie Tavų akių.

Čia maldoj aš tyliai žodžiais pasikeisiu,

Pasiskųsiu, Dieve, kad gyvent sunku.

 

Daug žydėjo žemę puošiančių vosilkų,

Prieš akis man raibo tie laukai žali.

Liūdna buvo jausti meilės išsiilgus,

Kad be šito žodžio nieko neturi.

 

O dabar man dienos liūdnos, niūrios, melsvos.

Dangūs apsidengia pilkumu giliu,

Laikas neša saulę, žalios liepos gelsta,

Nuogume suvirpa beržas pakelių.

 

Vėl sugrįš į žemę margaspalvės dienos,

Vėl rugiuos bus daugel mėlynų akių,

Bet neradęs laimės, pasiliksiu vienas

Pasiskųsti Dievui, kad gyvent sunku.

 

Vytautas Mačernis

 

 

 

* * *

Ten saulė rytmečiu sugrįžta!

Ak, tai ne saulė, tai ne ta...

Kažko ieškojai, rods, jaunystėj,

Vėliau pabūgai kraują bristi.

Dabar palūžusia ranka

Į saulę rodai kai kada...

Ak, tai ne saulė, tai ne ta!

 

Vytautas Mačernis

 

 

* * *

Vasaros popietėm saulė ir vėjas

Žaidžia tarp medžių šešėliais ilgais:

Lyg du paklydę svečiai sukinėjas

Vasaros popietėm saulė ir vėjas

Ūksmingų alėjų takais.

 

Mažas berniukas iš miego pabunda

Ir trina rankutėm akis.

Saulė ir vėjas alėjosna gundo:

Mažas berniukas iš miego pabunda

Ir eina tyliai per duris.

 

Vytautas Mačernis

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

AR TU MANO GENTIES?

 

Ar tu mano genties?

Artimesnis už tikrą brolį.

Tolimesnis už dangų, kai niekas mums neatleidžia.

Kai žaidžiame vėjais,

Po degančia vasarom kriauše,

Ir svaidom žaibus.

Nenorime žeisti,

Bet žeidžia…

 

Ar tu mano genties?

Artimesnis už širdį,

Bet tolesnis už visą pasaulį,

Kai parklupus meldžiuosi į gęstančio vakaro vėsą.

Ir tyla tom akimirkom būna pati tyliausia,

O tu vaikštai laukais

Ir bandai pasodinti tiesą…

 

Ar tu mano genties?

Ar mes eisim drauge į medžioklę?

Ar išdrįsi nukaut devyngalvį nemirštantį ego?

Mano visas dangus užsodintas ugnim ir griaudžia,

Na o tavo linguoja linais, dobilais ir Dievu…

 

Gintarė Stankutė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

BROLIAIS

 

Tu žinai, aš trumpam, tik trumpam..

Dangumi ir žole užsikloju.

Kol naktis ima juoktis vilkam,

O kariai bando tartis gražiuoju..

Aš trumpam... apsirengus ugnim

Per padangę žaibais nušuoliuoju.

Nepagausi!

Neverta. Nurimk.

Kol nukris trys lašai tau prie kojų

Ir kol erdvės sužibs sidabru,

Nuaidės Nebegirdimas toliais.

Jei trumpam pasiversčiau ledu,

Gal ištirpę vėl būtume broliais.

 

Gintarė Stankutė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Nerašyk daugiau man laiškų –

Aš per daug džiaugiuos, kai juos gaunu,

Ir sudūžta tai, ko siekiu,

Nors net sau nesakau, kad laukiu.

 

Kai nutilus į upę žvelgiu

Ir naktis joje įsibridus,

Rodos, skalbia pilnu mėnuliu

Mano sielą išteptą ilgesiu.

 

Ir dangus vėl atrodo gilus,

Lyg tą naktį, sakyčiau, vakar,

Kai sulaužei visus stabus,

O paskui… ta naktis apako.

 

Tik gyventi tapo tirščiau

Prisipildžius kito buvimo.

Nerašyk, tik įkvėpk giliau.

Vakarinis vėjas nurimo.

 

Gintarė Stankutė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

TARP

 

Aš tokia lanksti,

Nes bijau nulūžti,

Tad supuosi pakibus tarp vėjų…

 

Ar tu mano kraujo?

Ar vilkai vis dar lydi tave

Į mėnesį

Suteptą mano grožiu?..

 

Ar aš atsispirsiu,

Virtusi laumžirgiu, tavo alsavimui,

Giliam,

Lyg pats pasaulis gertų gyvybę

Ramiai ir godžiai?..

 

Neišgerk manęs…

Te pradžios ir pabaigos

Lieka Tarp lūpų

 

Gintarė Stankutė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

VASAROS ŽIEDAS

 

Mažas, visų baramas laukų vijokli,
kvietį apsivijęs,
saulės ir lietaus taip pat ištroškęs
kaip ąžuolas, kaip kregždė, kaip aš.
Nušvitai -
taip nereikalingai! -
rožiniu vainiklapiu
trumpos vasaros
ilgai dienai.
Kol pakirs geležis,
žinok,-
be tavęs
nepilna būtų žemė.

 

Janina Degutytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 6 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

RASAKILA

 

Pieva begalinė kaip dangus. 
Rasakila sidabriškoj taurėj 
iškėlus rasą paukščiui ir drugeliui.

Rasakila sidabriškoj taurėj
iškėlus ryto kvapą, vėjo vėsą, 
pavasarinį žemės sapną žalią.

Pieva begalinė kaip dangus
žiedų žvaigždėm prasiskleidė šviesi.
Aušrele, margus žiedlapius sušildyk.

Aušra, aušrele, anksti patekėjus
žvėrims, žmonėms, paukšteliams ir žolėms,
pažvelk į rasakilos mažą širdį.

 

Janina Degutytė

Puslapiai

Norėdami komentuoti prisijunkite arba užsiregistruokite

Susiję įrašai