Poezijos skyrelis

1450 posts / 0 new
Paskutinis pranešimas
rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

LIEPŽIEDŽIŲ KVAPAS

 

Šviesus ir svaiginantis liepžiedžių kvapas

vasaros vakarą - kaip indą pripildo.

Ir tavo krauju ir žodžiu jau tapęs

liepžiedžių kvapas nuauksina pilką

išdžiūvusią žemę ir temstantį dangų.

Kaip žvakė akimirkai uždegta -

ir visas pasaulis skaudus kaip žaizda

glaudžiu ėriuku pripuola prie rankų...

 

Janina Degutytė

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 16 valandų 48 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Kai kurie Janinos Degutytės eilėraščiai tokie nepanašūs į jos... Gražu ir ačiū!

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vėlyvoji žemuogė

 

jau ne mūsų jau paskutinė

net ir Bergmanas jos nenuskynė

gal tebuvo pradėjus nokti

kai staiga pasisuko į naktį

susimąstė ir atsiliko

liūdesy ir savy palinko

mėnesienoj pilnėdama tarpo

net nustebo kad uoga tapo

žarija po vasaros gaisro

neužgeso ir nepragaišo

bet atleisk kad paliksiu gyvą

gal vėlyvą o gal ankstyvą

susisupusią gailiai į rasą

nenuskintą nors vis dėlto rastą

 

Justinas Marcinkevičius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ne žemę po liepa radau,

O švintančią motiną: dangų

Ji laikė ant kelių ir glostė.

 

Guldyk jį į savo skarelę,

Į žydinčią savo skarelę,

Ir meilės mazgu surišk.

 

Kai eis pro šalį gyvenimas,

Pavargėlis gyvenimėlis,

Jam ryšulėlį įduok.

 

Tegu jis visiems padalina,

Tegu padalina po lygiai,

Sujungdamas mus dangum.

 

 Justinas Marcinkevičius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Erškėtrožė,

Ji podukra ant skardžio,

Pamiškėje ar nykioje pakrantėj.

 

O, jos idėja, perkelta į rožę! –

Atiduota ji, pavogta.

Žiūrėk,

Ji išplėšta –

Ir krištolinėj vazoj

Vergystės forma.

Paklusnumas.

Laimė.

 

Bet gal tiesus

Jos paskutinis šokis,

Jos žiedo aukuras?

Gal nors trumpam

Sušvinta rožės atminty pakrantė,

Laukymė, pamiškė ar skardis,

Kur, viską stidavusi spygliams,

Erškėtrožė

Dar vis išgieda ugnį.

 

Justinas Marcinkevičius

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 16 valandų 48 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

LAUKIMO TIESĖ

Sutemau su laukais ir su paukščiais,

Su vakare žara sutemau

Ir, rūku nusileidusi baukščiai,

Begalybe rasoti ėmiau.

 

Drėgnos akys gilėdamos vėso

Išdalintos žaliais ežerais.

Krantuose rudo mauro puvėsį

Rijo mėnuo kauliniais nasrais.

 

Ir nebuvo kuo tylą nulyti,

Kuo paguosti skystumą spalvų.

Tik neūžauga meldų varlytė

Šildė vandenį baltu pilvu.

 

Imsiu šaukti į tolimą tolį,

Gal kas šviesą akims dar pratęs,

Gal, apsiuvusi dvyliktą brolį

Užbadysiu ir savo kaltes?

 

Lauko paukščiai už mylių nuaidi,

Taip toli nuo manų ežerų.

Aš tamsioj samanotoj giraitėj

Begalybę lyg rasą geriu.

 

Daiva Čepauskaitė. Bevardžiai. K.: Keturi vėjai, 1992.

 

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 16 valandų 48 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

***

Aš tavo toliais apkurtus

Ir tavo dangum apakus,

Spalvotus rytmečio burtus

Renku lyg šukes nuo tako.

 

Slepiu įkaitusioj saujoj,

Migdau lyg nakties drugelį

Ant mūsų vilties pusiaujo,

Ant mūsų bevardžio kelio.

 

Šiandieną daugiau neduota.

Daugiau negu šis stebuklas -

Viltis, kurtumu žieduota,

Erdvė, aklumu atbukus.

 

 

Daiva Čepauskaitė, 1992

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Egle,

mano medi,

mano vienišas medi

skaidriam birželio skliaute...

Žiemą vasarą

žiemą vasarą

siūruoji tamsi ir tyli.

Kokią naktį neši savo šakose?

Kokią ašarą

savo dugne?

Ką tau kalba

pražydę rugių laukai,

lietaus ošimas auštant?

Kur skubi?

Ar žvaigždę nori pasiekti,

ar pamatyti kitą žemės krantą?

Kam praskleidei

tą nepasiekiamą purpuro žiedą

viršūnėj

kaip nuogą širdį?

 

Janina Degutytė

 

****

ŠILAGĖLĖ

Šilagėlę atnešei iš miško... 
Pilną taurę mėlyno spindėjimo, 
Su rasa dugne.

...Gal save tu man čia palikai? 
Pilną šilo kvapo ir čiulbėjimo - 
Ir su ašara dugne...

 

Janina Degutytė

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 16 valandų 48 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Daina be žodžių

(Klausantis F. Mendelsono)

 

Tu grok, susimildama,

Grok!

Tu net nejauti,

Ką man tai reiškia!

Mano dainai

Pritrūko drąsos,

O muziak liejas

Taip aiškiai!

 

Tu, grok, susimildama,

Grok -

Apie ilgesį, žavesį,

Jėgą...

Mano ilgesiui

Trūksta erdvės,

Mano laimė

Pusnynuose miega.

 

Kaip aš noriu

Ištirpti garsuos!

Kaip aš noriu

Atgimti iš naujo.

tu, grok, susimildama,

Grok!

Tegu muzika

Uždega kraują.

 

Švelnūs pirštai -

Akordai lengvi.

Stiprūs pirštai -

Ugningos kaskados...

Tu, grok, susimildama,

Grok!

mano jausmas

Bežodis,

Bežadis.

 

Tu, grok, susimildama,

Grok,

Jei net pirštai iš nuovargio

Degtų...

Tu net nejauti,

Ką man davei,-

Tu man saulę

Uždegei

Naktį.

 

Vilija Šulcaitė (1965)

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Dar matau, kaip vakaro

tamsi upė mus aplieja -

bežvaigždė, bet visa reginti.

 

Dar girdžiu, kaip vaikystės

krante gieda paukštis -

linksmas ir liūdnas.

 

Dar tebesapnuoju baltą

pavasario sodą, pilną

bičių dūzgėjimo,

motinos šešėlį prie šulinio,

saulę, pakibusią

liepos viršūnėj.

 

Dar tikiu į žemę:

jos tiesa prasiskleidžia

takažolės žiede auštant,

jos paslapties lašas

glūdi aksominiam

bitės kūnely.

Jos varpas - tavo širdis,

kuri vis tvinksi ir tvinksi,

lyg lėktų į prarają.

 

Janina Degutytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

PASAULIO VIDURY

 

Po laukiniu rožės krūmu
tokia šviesi diena, tiek skambesio
žolių ir laumžirgių karalystėj,
be jokio debesio dangaus
švytėjimas, be jokio prisiminimo
sustingusi ant delno
valanda, be negirdimo
motinų verksmo
naktis - Laiko
dugne - pasaulio
vidury - po laukiniu
rožės
krūmu.

 

Janina Degutytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

ABEJONĖ

 

Žole - žuvie - medi - paukšti 
kas aš?
Tavo vyresnioji sesuo, 
karalius ar budelis, 
akmuo ant tavo širdies, 
pro šalį nuskriejantis vėjas?.. 
Mes visi to paties likimo 
sujungti.
Paimu į delnus žuvį - 
negirdžiu tavo balso, 
paukšti, geriu tavo giesmę, 
bet pavydžiu sparnų, 
medi, tokia trumpa 
mano diena. 
Žole žole,
tavo žalias švelnumas 
betoną suskaldo, 
kai tu eini į šviesą. 
(Niekada neturėsiu jėgų 
išduoti tavęs.)

 

Janina Degutytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

TYLOJE SU MANIMI

 

Skausmas į vakarus –

Paukščiais, gėlėm…

Ar patylėsi šiandien su manim?..

 

Duosiu tau ašarą,

Jei nebijai,

Kad ją palietęs

Nudegsi…

 

Žinai…

 

Tai tiktai iliuzija –

Vakaras, mes,

Žodžiai ir skausmas…

Praėję užges.

 

Liks tik tyla

Amžinam judesy..

Vėjai bežaidžaintys

Debesimi...

 

Gintarė Stankutė

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 16 valandų 48 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

pasakos

 

kai tūkstantis metų pro šalį,

tai pažįstami rudenys, vasaros

nepažįstami traukias iš kelio,

o lietus, tas lietus, it iš pasakos.

o kartu tu su juo tarsi snaigė,

nutrupėjus mėnulio plaštakė,

užmigdyki mane, jei negaila,

bėkim ten, kur nutilusios žvakės,

kur tavęs nedrįstu pasikviesti,

kai už lango apysakos tamsios

ir vilkai, ir taksistai, ir miestas,

tavo keturios sienos – begarsės.

jos išleidžia tik norus po vieną,

aš vis laukiu – ir visad pro šalį,

na prašau, sugalvoki šiandieną

norą tą, kuris gultų it kelias,

kuris stotų it žirgas pamišęs,

tai dėkosiu tau, jei išsipildys,

tokios pasakos – it peteliškės, o jei ne – tik beprotiškai ilgos.

 

Paulius Norvila. Septyni metų laikai: eilėraščiai, 2006.

 

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

liuda
liuda portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 metai 1 mėnesis
Prisijungė: 01/14/2008 - 07:35

 


Pavadino mane krantu,
kad galėčiau skenduoliui padėti…
Pavadino mane šventu -
nepasakė, kur nuodėmes dėti.


Pavadino mane tiesa -
Nuėjau paskui kvailį jaunėlį.
Pavadino mane šviesa.
Neįspėjo, kad virsiu šešėliu


Daiva Čepauskaitė
Iš knygos "BEVARDŽIAI"

liuda
liuda portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 metai 1 mėnesis
Prisijungė: 01/14/2008 - 07:35

       Lietus

Lietus plonom stiklinėm kojom
Po visą sodą bėginėja.
Lazdyno žalsvos šakos moja,
Džiaugsmingai krūpčioja alėja.

Miško aikštelėj senas beržas
Iškėlė žalią kiaurą skėtį,
Ir iš vandens purienos veržias
pasaulį auksu sužavėti.

Geltonu vingiu žaibas liejas,
Nurieda dundesys platus.
Po visą žemę bėginėja
Stiklinėm kojom tas lietus.


H. Radauskas


Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 16 valandų 48 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Mylintieji

 

Aš lig šiolei dar nesupratau

kodėlei niekaip negaliu atleisti tau

už netikėjimą už baimę už deja

tą visą graužatį kur slypi manyje

ak meile į tas pievas į laukus

kur laukia mūsų prieglobstis jaukus

jau niekas mūsų nenuves deja

nes graužatis ta slypi manyje

 

prie jūros gaudžiančios krantų

abudu mes vienodi aš ir tu

laimingi esam mano meile bet deja

nerimsta graužatis ta manyje

 

A. Jonynas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 16 valandų 48 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

***

Jau pavargau.

Pragyvenau daugiau nei

pusę amžiaus

ir tiek mažai išmokau.

Tikriausiai reikia

išprotėti, kad vėl

surastumei

save. Ne tokią,

kokia esi,

bet kokia norėtum būti.

Atidaryt vartus.

Paleist visus gyvūnus.

Lai lenda per akis,

ausis

ir pagaliau per protą.

 

Lai skausmas

išteka arterijom ir

venom kaip lava

iš mano

atminties.

 

Vitalija Bogutaitė

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vyras ir moteris 

 

tu pamirši mane tu pamirši mane tu pamirši
ir už tai nenumirsi mielasis už tai kad
pamirši nemirsi

aš pamiršiu tave aš pamiršiu tave aš
pamiršiu
ir nemirsiu vienatine mano gal vien tik
todėl ir nemirsiu

D. Kajokas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vasara

 

Vasarą atpažinčiau
užrištomis akimis-
iš žemuogių saldumo,
iš pelynų kartumo.

Jei išrautų liežuvį,
man užtektų kvapų-
rausvo dobilų kutulio,
balto kiečių dilgsėjimo.

Jei užkimštų šnerves,
birželio dieną praneštų
man kimus
gegutės kukavimas.

Jei vašku užpiltų ausis,
liesčiau vasarą pirštais-
dobilų drobė, jazminų šilkas,
violetinis čiobrelių aksomas.

Jei nutrauktų rankas,
eičiau basa per žolę-
dygią saulėkaitoje,
rasotą rytmečiais.

Jei ir kojas nukirstų,
krisčiau kniūbsčia į
purias samanas baltomis
grybienos gyslomis.

Ir švino sarkofage
kaip Kasandra siurbčiau
vasarą šeštuoju pojūčiu,
trečiąją akimi regėčiau.

Net virtusi dulkėmis
vis vien žinočiau,
kada pražydo bijūnai,
o kada- jurginai.

 

Jurga Ivanauskaitė



liuda
liuda portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 metai 1 mėnesis
Prisijungė: 01/14/2008 - 07:35

Jonas Jakštas


     Laisvė

    Užmuškite paukštį -
    čiulbėjimas liks.
    Užmuškite balsą -
    tylėjimas liks.
    Užmuškite tylą -
    alsavimas liks.
    Užmuškite jėgą -
    užuojauta liks.
    Užmuškite džiaugsmą -
    liūdėjimas liks.
    Užmuškite meilę -
    tikėjmas liks.
    Užmuškite viltį
    iliuzija liks.
    Užmuškite žodį -
    judėjimas liks.
    Užmuškite mintį -
    gyvenimas liks.
    Užmuškite laisvę -
    ir nieko neliks.

 


liuda
liuda portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 metai 1 mėnesis
Prisijungė: 01/14/2008 - 07:35

Aiškinuosi

      Aš nežinau, ar aš žinojau,
      tada, kad per mažai žinau,
      tačiau dabar žinau puikiausiai,
      kad šiandien aš nedaug žinau.

      ir nežinau, kiek sužinosiu.
      Ir iki šiolei nežinau,
      kuomet lengviausia bus žinoti,
      kada žinai, kad nežinai...


Filosofuoju

      Tupėjo žvirblių būrys,
      ir varna atskrido.
      Kažkas pastebėjo:
      "Žiū, varnažvirblių pulkas".
      Bet varna nuskrido,
      ir žvirbliai vėl žvirbliais paliko.

      Štai, kaip sugadina kartais
      viena moteris
      visą vyrišką
      kolektyvą!..

Rimantas Klusas

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 16 valandų 48 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

***

Jau diena nuo laukimo užkimusi,

O sekundė tylos per ilga.

Tebūnie amžinybė - akimirksnis,

O pradžia tebūnie pabaiga.

 

Tebūnie. Ir po vieną negrįžkime.

Jau vėlu. Šiąnakt niekas negims.

Ir ranka virš baltos tavo kryžkelės -

Gal pamot, gal pridengti akims.

 

Basomis per tikėjimo išvartas

Vesk mane, pirmaprade ugnie.

Tebūnie tavo vardas neištartas.

Vėjy stingsta varpai.

Tebūnie…

 

Daiva Čepauskaitė

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 16 valandų 48 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

***

Dar paskrendu. Lėtokai. Neaukštai.

Kairiu sparnu vis kliūdamas už medžių.

Dažniau sklandau. Plasnoju gan retai –

ir tai tiktai paragintas vienmečių.

 

Anoks čia polėkis – vieni vargai,

pasiutęs noras dangui įsiteikti.

Nors tiek gerai, kad krisiu neilgai

ir nesuspėsiu to dangaus prakeikti.

 

Algimantas Mikuta

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 16 valandų 48 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

***

Aš neilgai su tavimi pabūsiu.

Su tavo atvaizdu – gal kiek ilgiau.

Skambės sekundės, skildamas per pusę.

Sakydamos, ko aš nepasakiau.

 

Sapnuosiu kalnus, užpustytą taką,

Žvaigždynų rimtį virš baltos tylos.

Gal ir ne viską ta tyla pasako,

Bet viena tikra – ji nesumeluos.

 

Ilgų kalbų barikadas nuvertus,

Lyg negatyvas išryškės tiesa.

Ir tai, kas buvo gero žodžio verta,

Gal taps poezija, gal taps šviesa.

 

Jonas Strielkūnas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

 

Miegok. Nesapnuok nieko

Niekada. Antrosios tikrovės

Bus per daug. Gražesnė, žiauresnė,

Vis viena ji bus antroji

Pavargusiam nuo savęs ir savo

Budėjimo prie savo miego.

 

Miegok, pasistenk užmiršti

Sapnus, nes save pažinti

Per daug, kai tave pažįsta

Pažįstami, - vis kitokį

Kiekvienas, kai niekas niekad

Tavęs nepažins tikro, vieno,

Praeinančio pro savo šešėlį.

 

Miegok. Pasistenk nepabusti

Niekada. Ką darysi, ką veiksi,

Šimtų skirtingiausių paveikslų,

Šimtų savo pavidalų

Apstotas, karste pabudęs,

Visus atpažinęs, savęs vieno

Pažint negalėdamas?

 

Valdemaras Kukulas (A+A)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Plaukia sodas tylioj mėnesienoj,
ir krenta obuoliai.
Aidai kaip varpai
pripildo žemę ir dangų.
Krenta obuoliai, dar nuo saulės šilti ir šviesūs,
skamba tamsios sėklos
jų kvapniam ir sultingam kūne.

Po dangaus juodu kevalu 
naktis laiko saulę. 
Po ramybe ir nerimu 
širdį laikai išlukštentą 
kaip tamsią prinokusią sėklą.

Plaukia sodas tylioj mėnesienoj. 
Jau visos obelys atnešė savo vaisių.

 

Janina Degutytė



rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

BRUKNĖ

 

Išeina gandrai, upeliai ir šalavijai.

Tu pasilik.

Mūsų nerimo valandą,

kai reikia būti stipresniam už save.

Mūsų laukimo valandą -

per ją reikia išlaukti šimtmetį -

tu neišeik.

 

Raudona ir vėsi,

džiugindama akį,

gaivindama sausą gomurį,

užsipylus šviečiančiais uogienojais -

pamiršdama nuoskaudas,

atleisdama mūsų išdavystes,

nepalik mūsų.

Nepalik.

 

Janina Degutytė

 

****

 ČIOBRELIAI

 

Sklinda violetiniai čiobreliai - 
mažutėliai - vos nuo žemės kyla. 
Ir paukšteliai gūžtoj įsiklauso 
į pušyno aitrią kvapią tylą.

Ir sustingsta voveraitė ant šakos, 
uodegą išrietus tarsi lanką. 
Ir pačiu dienovidžiu šile 
saulė prie čiobrelio pasilenkia.

Nes čiobrelis mažas mažutėlis - 
ligi saulės pasistiept negali. 
Tik jo kvapas kyla į padangę - 
net apsvaigsta žalvarniui galvelė.

Saulė stabteli akimirką šile 
ir čiobrelį paima ant rankų.

 

Janina Degutytė

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 16 valandų 48 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

***

prisnūdęs fotelyje moterį regėjo

kimokas balsas, matinis, klevai

prisiminė tą balsą tą alėją

tik žodžių ne o taip! tuomet lengvai

 

jam buvo leista saulę ir pasaulį

rimuoti ir kaip dievui nejučia

sujungti nieko naujo po šia saule

su kiek daug naujo šįryt ir po šia

 

nubudęs klausės vėtros buvo keista

kad moteris kad jam kad šit langan

lietus barbena ir kad buvo leista

ilgai ilgai jam buvo keista man

 

Donaldas Kajokas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 16 valandų 48 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

***

Ateis sekmadienis.

Ant duonos tepsim bučinius ir sviestą.

Ir cirko afišas skaitysim padrikai.

Ir klaidžiosim

po margaspalvį saulėtą triukšmingą miestą

lyg du neklaužados vaikai.

 

Ir – tarsi dulkes tarp dantų – dienovidį pajutę,

pripilsim bokalus oranžinio alaus,

ir baro dūmuose –

toj laivo perkimštoj kajutėj

prie broliško peties nedrįsim prisiglaust.

 

Ir plauks pro šalį kupolai, kolonos, tiltai,

už lango laikas plauks,

ir mes užmiršime, kad jis yra...

Ateis sekmadienis.

Ir septyni žibintai duš į miltus.

Spalvotais konfeti ištrykš aušra.

 

Judita Vaičiūnaitė

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 16 valandų 48 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

MIESTELIS UPĖJE

 

Man's trouble isn't what he does

or doesn't do, it's what he dreams.

H. MacLennan

 

Save mąstydamas svajojau

ir upės veidrody žiūrėjau į save.

(Prie upių visi valkatos prastovi,

norėję būti žemėm ar srove.)

 

Galbūt gerai, kad atėjau be irklo

ir noro pasisemti kibirą vandens,

žiūrėjau aš į savo veidą pridengtą

staigios pakrantės šipuliais.

 

Galbūt gerai, kad aš tiktai žiūrėjau,

kaip upė savo vandenį irklavo

ir upės srovėje atsispindėjo

 

šviesa ant kranto stovinčio miestelio.

Galbūt gerai, nes niekas nepasėmė kibirais

srovės vandens su miesto žiburiais.

 

Algimantas Mackus

 

 

 

NETIKĖJIMAS

 

Nebeieškokime -

 

mes nieko nesurasime:

nei žemės, nei pavasario,

žaliom raidėm užrašomo,

 

tik vakarą

ir elgetas smuikuojančius

prie katedrų.

 

Nebeieškokime -

 

mes nieko nesurasime,

kol patys sau nebūsime

ir žemės, ir pavasariai.

 

Algimantas Mackus

 

 

PO VASAROS

 

Vasara buvo vakar:

vėlyvas vasaros lietus,

vėlyva vasara

bailiai stebėjo

nokstantį obuolį.

 

Algimantas Mackus

 

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

IR NIEKAS NESIKARTOS

 

minties judesys ir žvilgsnis
           ir akys kitokios keistos
iš vakar niekur pareisi
           ir niekas nesikartos
tik tavo balsas įskilęs
           kaip gaila sako taip tyliai
visos benamės kartos
           (benamės savo namuos)

kasdienių švenčių paraduose
           kažką atrodo praradome
kažkokį atspalvį alsų
           pamiršom drebantį balsą
jis sako kad bučinys
           tai sielų susiglaudimas
ne kūnų nutryptas slenkstis
           (kitaip neverta ir stengtis)

mes šypsomės tylim gražūs
           o girdim byrantį laiką
o regim stovintį vaiką
           už sodo baltos tvoros
jo akys mylimos keistos
           bet mums negrįžt nepareiti
iš vakar vasaros tos
           (ir niekas nesikartos)

 

Liutauras Degėsys

 





rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

IR AŠ, IR TU

 

Ir aš, ir tu
           ir mes, ir jūs, mielieji,
Tik įvardžiais,
           tik įvaizdžiais pavirsim.
Prie žodžių lyg
           prie rožių prisišlieję,
Bylosime,
           bijosime į viršų.

Tuščiai, kvailai
           išblėsime lyg tiesos,
Lyg debesys,
           šaltieji ir pilkieji.
Vabzdžių būriais
           plasnosime į šviesą,
Dienos nakty –
           tai mes, menki lėkėjai.

Tylos nutrūkus
           siūlui tartum garsui,
Sustosim, rūmų
           rūbų atsisakę.
Nei žodžių, ak,
           nei rožių neištarsim,
Ir gal tada
           pamilsime vienatvę!

 

Liutauras Degėsys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

RUGPJŪTIS

 

Naktys trumpos ir gilios,

ir beveik be sapnų.

Tik nematomos gijos

tarp rugių ir žmonių.

 

Pilnas mėnuo virš kluono

paslaptingai iškops

tartum kepalas duonos,

tartum simbolis koks

 

to pilnumo, to meto,

kai labai paprastai

vienas kitą pamato

ir žmogus, ir daiktai.

 

Kai ir laukia, ir šaukia

jau subrendus gamta.

Kai likimas atplaukia

balta pieno puta.

 

Kai atgimsta iš naujo

ir viltis, ir drąsa.

Kai ant dalgių ne kraujas,

o sidabro rasa.

 

 Justinas Marcinkevičius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Medunešis baigės.

Žolė iškeliauja į rudenį.

Priimki, lietau,

Paskutinio žydėjimo svaigulį.

Žemė grįš į tą patį saulėtekį,

Į neilstantį vasaros geidulį,

Šalčio rankų dygiai išlydėta

Supsis ryto karoliais ant smilgų.

    Medunešis baigės.

    Ir tu išėjai.

    Lietūs rašo languos -

    Pasiilgau...

 

(autorius nežinomas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ruduo artėja.

Gėlių žydėjimo

Jau nebebus.

Liks praeitis.

Nebeišbrauksi.

Rudenio lietum

Įkyriai kris

Ir kirs per veidą.

Akiplėša

Ta praeitis -

Neklaus,

Ar galima ateiti.

Gal neapkęsi,

O pripažinti reiks,

Kad už tave

Ji protingesnė:

Kaip tas ruduo -

Žydėjimo

   patikrins

       prasmę.

 

Regina Grubinskienė

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

BE MEILĖS

 

Tikėjau, kad rasiu tave šitą vasarą –

Vasara patalą klojo...

Bet vėjas atnešęs tik verkiantį vakarą

Metė kaip lapą po kojom.

 

Vakaras, verkdamas krito žemčiūgais,

Nuvyto jurginai, oi daug kur,

Ir vienas tik mėnuo, kaip senas valiūkas,

Irstos išplaukęs į dangų.

 

Kurgi ta meilė, kurią tu žadėdama

Dešinį skruostą man glostei?..

Dingo kaip garlaivis, ir tik artėdamas

Ruduo man ašaras šluosto.

 

Nesiklausysiu, nors, paukščiai dar gieda,

Nors skausmas nedrįsta dar artintis –

Ruduo, nupėšęs vienintelį žiedą,

Jau pakabino voratinklį...

 

Juozas Erlickas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

IŠEINANT VASARAI...

 

Jau katinai, pajutę vėsą, cimpina namo...

Sublizgo kailis, greit kieme ruduo...

Vėsus kailiukas, kai lieti ranka,

Už lango vėjas ūbauja kažką...

Jau ant palangės taisos rainius

Saulutėj kailio dryžiai mainos...

"Geriau iš čia stebėti kiemą,

Turiu ten išsirinkęs žvirblį vieną"...

Pabiro soduos sunkūs obuoliai...

Kieme ruduo gyvens ilgai...

Nuvijęs liauną, trumpą vasarą,

Lietaus pasekęs liūdną pasaką...

Užleis jis sniegui mūsų kiemą

Ir katinai lauks vasaros per žiemą...

 (unitedcats.com)

liuda
liuda portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 metai 1 mėnesis
Prisijungė: 01/14/2008 - 07:35

TU GIMEI KAI BRUKNĖS NOKSTA


Tu gimei 
kai bruknės noksta. 
Braškėms žydint 
aš gimiau. 
Būki man 
gaiviu upokšniu. 
Maža saule 
būsiu tau. 
Tavo rankos 
kvepia viržiais, 
O plaukai - 
pušų mišku. 
Mes kalbėsim užsimiršę 
po dangum 
melsvai pilku. 
Pažiūrėk, 
dar bitės šoka 
paskutiniuose žieduos. 
Bus medus 
šiek tiek kartokas. 
Mūsų meilė - 
niekados. 
Vėjas sukas 
lyg apgirtęs, 
Šnabžda meilę 
lietumi. 
Tavo rankos 
kvepia viržiais. 
Lūpos kvepia 
medumi. 
Tavo kūnas 
kvepia vėju. 
Lūpos - 
viržių medumi. 
Niekada taip 
nemylėjau 
Lyg aplieta 
ugnimi. 
Trupiniais dangaus 
nubertą 
melsvą viržį tau skinu. 
Šitaip myliu 
pirmą kartą. 
Paskutinįkart 
myliu. 

Tu gimei 
kai bruknės noksta. 
O aš braškėm vaišinu. 
Gyveni 
greitu upokšniu. 
O aš meile 
gyvenu. 

Angelina Zalatorienė

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 16 valandų 48 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Rudens sonetai(5)

 

Pasipuošę lapais ąžuolų, draugai,

Švęskit rudeninę šventę.

Jei gyvenimas toks trumpas, tai linksmai

Reikia jis gyventi.

 

Jei šešėliai rudeniop ilgėja

Ir džiaugsmai praeina,

Apie saulę, vasarą ir vėją

Tebūnie gražiausios dainos.

 

Tik akimirkos suteikia

Laimės amžinybę...

Jos kaip gėlės vysta veikiai.

 

Džiaugsmo dievišką saldybę

Paragauja vien tik tas,

Kas išmoksta momentą suprast.

 

Vytautas Mačernis

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 16 valandų 48 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

GĖLĖ

 

Saulėgrąža. Saulė. Mama.

Aplinkui tokia ramuma.

Taip šilta. Ir juokias dažai.

O juoko - mažai ir mažai.

Palinksta, visa šviesdama,

Saulėgrąža. Saulė. Mama.

 

Judita Vaičiūnaitė

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vasara praėjo... Dar viena...

Vasara - kvepianti pievų malda

per patį saulės pakylėjimą.

Vasara - atlapos durys

į juodai nusirpusių vyšnių sodą,

į šviečiantį jazminų vakarą,

į samanių dūzgėjimą.

Vasara - su laukiniu medumi,

su rugiapjūtės prakaito druska,

trumpa,

kaip tolimo delno prisilietimas

vasara įėjo į tave.

 

Janina Degutytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Paukščių tako ženkle

 

Taip kvepia vakaras nuo nusvertos obels.

Taip tyliai tyli gėlės nekvapios, gal prisnūdo.

Čia grįžtantis rytoj likimas pasibels -

Jo pasitikti jėgos gelmėj širdies pabudo.

 

Kas išskrenda – palydžiu, kas grįžta – laukiu tų,

Nes mano paskirtis čia – ir išlydėt, ir laukti.

Iš mano čia buvimo, iš neramių naktų

Kažkas gražaus turėtų išdygti ir išaugti,

 

Nes myliu pėdas ieškančių vertingo ir gilaus,

Nes ieškau ir pati, dėl ko gyventi verta.

Šilti sparnai širdies sugrįžtančius priglaus

Ir šį, nors ir eilinį, tačiau lyg pirmą kartą.

 

Palauksiu Paukščių tako ženkle vėsios aušros,

Kur kvapiai obeliai nelengva baigti nokti.

Kol rankose vaikų rudens žiedai išsprogs

Ir su šypsniu ir „Labas!“ bus man padovanoti.

 

Elena Skaudvilaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

APIE RUDENĮ

 

Pakalbėkim, vaikai, apie rudenį.

Netiesa, kad jis kvepia mirtim.

Pailsėti tik medžiai sustojo,

Savo lapais apkloję šaknis.

Ne mirtis - tas lapas geltonas

Ir žaliuoti pavargus žolė -

Pailsės ji prigludus prie žemės širdies.

Kol miegos jie - ir medžiai, ir žolės,

Pabudės nepailstanti mūsų mintis,

Ir augs mumyse meilės didelis žodis -

Kad rudenį niekur nebūtų mirties.

 

Regina Grubinskienė

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 16 valandų 48 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

***

 

Gaiviu lietum

Klajonių dulkes nusiplausiu.

Rankas randuotas deginsiu

Ant savojo rudens liepsnų.

Paskum, išgijęs,

Viską žemėj jausiu

Oda švelnių -

Kaip kūdikio -

Delnų.

Ir viskas nauja bus -

Žalumas medžių,

Akmens šiurkštumas,

Svoris pelenų...-

Taip pabaigoj

Aš vėl išvysiu pradžią,

Tikruosius veidus

Netikrų žmonių.

Ir tu nustebęs klausi:

Ko šypsaisi?

Ir aš teisybę tarsiu:

Gyvenu!

 

Bronius Mackevičius

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

VIRŽIŲ VAKARAS  

 

Violetinis viržių vakaras

palaimingai slėnyje skleidžias.

Į tamsą - į pietus nulekia

paukščių įstrižos virtinės.

Dar akimirka -

ir ieškosi žiburio

žemėj, pakvipusioj rudeniu,

dangaus tamsėjančiam lange.

Tik paukščiai nepasiklysta -

jie žino, kur jų kelias.

O tau visada reikia žiburio.

O tu visada eisi į šviesą:

į ugnį, į laužą, į širdį.

 

Janina Degutytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Štai praeinančio keleivio žingsniuos matos pavargimas.

Paukščio lėtame viršum vandens sparnų mojavime

            žymu beviltiškas dausų ir saulės ilgesys.

Vasara jau baigias ir regėtis rudenio ženklų.

Greit poetai ims dainuoti melancholiškas dainas

            apie spalvotų lapų šlamesį alėjose.

 

Vytautas Mačernis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

VORATINKLIS                

 

Būk sveikas! Tavo
           sielą neša vėjas.
Voratinklį
           baltų lengvų dienų,
Kurį taip tyliai
           numezgė rugsėjis,
Tiktai ne tau,
           o vėjui dovanų.

Ir tau negaila
           sielos padėvėtos.
Prabėgusios.
           Laimingos. Apgautos.
Tau ištisas
           pasaulis pasilieka.
Grąžinamas.
           Nežinomas. Ne toks.

 

 Liutauras Degėsys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

RUGSĖJO NAKTIS

 

Sėdžiu lange. Rugsėjo naktis. Pilnatis.

Ir švelnus kaip vestuvinis nuometas

Lengvas rūkas virš pievų.

Tai poezijos, meilės, svajonių naktis.

Tokiąnakt mylimi neatmins, kaip ištart

Ligi ryto: sudievu!

 

Ta rugsėjo naktis kaip svajonė graži;

Tokią naktį rašyti, svajoti

Ir mylėti norėtųs,

Tačiau aš pamiršau, kaip svajot ir rašyt,

Ir atšalusioj mano širdy

Jau nėra meilei vietos.

 

Tai kodėl sėdžiu lange, įsmeigęs akis

Į mėnulio gelsvu metalu nusiklojusį

Aukštą tolimą dangų?..

Nežinau. Tai gal šiaip sau... Rugsėjo naktis..

Tyliai lašina vystantis klevas

Šaltą miglą ant lango.

 

Vytautas Mačernis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

RUDUO (RONDO)

 

Kažkur prabėgo gražios dienos,

Aš palikau ant kito kranto,

Ir banalus rudens sekmadienis

Mane vėl paima už rankų.

 

Įjungia jis rugsėjo radiją,

Kurio klausaus aš nelinksmai,

Ir nuotaika danguj estradinė

Plasnoja pakirptais sparnais.

 

Sekmadieni, vienatvės broli,

Kur šiandien vesies tu mane?

Bet mosteli ranka – eime! –

Sesuo tylioji Melancholija...

 

Ir einam mes per tingų miestą,

Kavinėj gerian kavą duplex,

O už langų rugsėjis liesas

Suklupęs pučia vėjo dumples.

 

Ji man pasiūlo taurę vyno,

Aš kategoriškai – ne, ne! –

Ar ne geriau nueit į kiną,

Praleisti vakarą miške?

 

Nuvytus rožė, pienės pūkas...

Pušyne pamiršta suknelė...

Įsimylėjėlis barsukas...

Ak, tai vis vasaros detalės!

 

Tačiau, girdi, rugsėjis groja

Beržų šakom, lyg stygom arfos,

Ir veža debesų vagonais

Į pietus išmontuotą vasarą.

 

Tik mes kas kartą pasiliekam,

Mums mezga tinklą piktas voras.

Ir atsidūsta dirvoj sliekas,

Kai krinta lapai – re minor-as...

 

Juozas Erlickas

Puslapiai

Norėdami komentuoti prisijunkite arba užsiregistruokite

Susiję įrašai