Poezijos skyrelis

1413 posts / 0 new
Paskutinis pranešimas
Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 21 valanda
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Žvaigždėta vakarienė

 

Pro ašaras - žvaigždėta vakarienė.

Mama piktai užmes ant kojos koją.

O koja, kiek suvaikščiota per dieną,

Galvoja ir galvodama linguoja -

 

It kipšą supdama. O valgis aušta.

Žvaigždė beviltiškai per rūką ūkaus.

Žvaigždė įkris pro orlaidę į šaukštą -

Toks baltas baltas druskos kristaliukas.

 

Ko gaudai varnas, o mamos kantrybe,

O valgytojau, ko patempęs lūpą...

Bet ką daryt: ribėte žvaigždės riba

Kaip aukso musės - smegenis aptūpę.

 

Toksai, matyt, užaugsi ir pasensi...

Kiti pūkais, o tu žvaigždėm per dieną

Apkibęs vaikštai kaip kokiam seanse.

Žvaigždynų titrai. Vaikas. Vakarienė.

 

(Albinas Bernotas)

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 28 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Žvilgsnis pro langą          

 

Dar matyti dangus už tavo žiūrono

Dar pritraukia žvaigždes Vegą ir Liūtą

Dar atrodo esi - taip esi kad atrodo

Jog nubusi sniege ir nakties lyg nebūta

Lyg nebūta žiemos čia lyg amžinas aušta

Lyg ruduo bet lyg dar šienpjovių neateita

Tik nubėgta ugnies į pamirštą aukštą

Paukščių taku paskui skrendančią fleitą

Dar laikrodžiai muša kartojasi kelias

Dar atsimena motinos Dievas dar myli

Dar veidrodžiuos šoka tos pačios suknelės

Dar pučia pro langą dar skauda mažyli

Dar obuolius vogti visai geras metas

Dar gyvas žmogus kuris ranką paduoda

Dar užkastas smėlio dėžutėj sekretas

Dar aiškiai pramintas takas į sodą

Dar upė rami dar už posūkio laukia

Dar skraidančios lėkštės virš laužo matyti

Dar kvepia kava arbata dar pritraukia

Dar kvepia šis vėjas prieš pradedant lyti

Dar greičiausiai randi tai ko ieškai kišenėj

Dar yra ko ilgėtis kai griaustinis nudunda

Dar sušildo mėnulis ir gulintys žemėj

Dar yra su tavim dar paskutinę sekundę

 

Domantas Razauskas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 28 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

RUDENS MOTYVAS

 

Jau žydi po langais jurginai,

O ant žiedų – rytais šalna...

Ir vėsūs vėjai rudeniniai

Išlydi vieškelin mane.

 

Tylus, gelsvėjantis peizažas,

Ir mano profilis – ramus.

Ak, argi į jausmų garažą

Kas nors šiais bėgiais ves ir mus?

 

Tai kas, kad verkia man širdis,

Noktiurną graudų prisiminus?

Dar dunda žalias traukinys

Toli toli atsiminimuos.

 

Tačiau lange nuplauna veidą

Pavargęs rudenio lietus...

Kur tu eini, rudens keleivi,

Pro savo mėlynus namus?..

 

Juozas Erlickas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 28 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

DANGAU ANT RUDENIO ŽEMĖS  

 

dangau ant rudenio žemės
           rugsėjo aukštas dangau
vis tiek nelinksmas sutemęs
prie savo širdies priglausk
tu tolsti dangau žvaigždėtas
           (o mes pasiliekame vietoj)

tokios tai meilės norėjai
           dėvėtos girtos bukos
dabar tu mylėsi vėją
ir vėjas tave paguos
rudens nakties vidury
           (tu liūdną laišką kuri)

gyventi dirbti tylėti
           ilgėtis dienos kitos
skarelė tavo gėlėta
o veidas nelinksmas toks
mes skaitome tavo laiškus
           (dangus žvaigždėtas ir aiškus)

 

Liutauras Degėsys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 28 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ką reiškia sugrįžimas į palėpę,

ji vis labiau tuštėja, rudenine saule,

jos visos kertės skaudžiai atsiliepia

debesimis ir vakaru... Iš naujo

bandau išgirsti tavo žingsnių aidą,

kritimą lapų, ilgą šviesią naktį...

kada lange tik liūdnos mano akys

atspindi, rodos, jau ne mano veidą...

Ir tik aušra užtikusi prie stalo

užmigusį ir apibertą lapais

mane paglosto švelniai tavo,

brangioji, skruostu ir už durų slepias...

 

Rimas Burokas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 28 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

RUGSĖJO 18-OJI

 

Per miestą šiandien perėjo Rugsėjis,

Kavinėje prisėdo ant kėdės.

Ir visą naktį sukos karuselėj,

Kaip sukas lapai krintantys sode.

 

Paskui atėjo jis pas mus kartu su

Dama. Jos vardas buvo Melancholija.

Sėdėjome prie stalo keturiese

Greta, bet neapsakomai nutolę.

 

Jisai vėsaus pasiūlė vaisių vyno.

Svaigai Tu, nesuprasdama – kodėl.

Ir švilpavo melodiją nežinomą

Atskridęs vakarinis vėjas vėl.

 

O gluosnis dirigavo vėjo dainai,

Kurią nusinešė greita Neris.

Ir stygomis lietaus akomponavo

Strazdų pietuosna skrendantis būrys.

 

Jis Tau apie Pietų kraštus kalbėjo –

Už dvylikos dienų jo traukiniai...

Ir ilgesys krūtinėj suplazdėjo

Graudžiaisiais gervių trikampio sparnais.

 

Ilgai sėdėjo jis prie stalo mūsų,

O aš klausiausi ir galvojau tik,

Kokia graži yra Rugsėjo muzika,

Tačiau kokia ledinė jo širdis...

 

Juozas Erlickas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 28 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

tavo valandos, beveik kad jau pamirštos
tolimoj pakrantėj
kasdien vis labiau rudenėjančioj

slankiojant, šiaip sau, be tikslo, be reikalo

sustojant ir pakeliant kokį
akmenuką, ryškų ir šlapią
ar kriauklę

tarsi nė nesiklausant
vis tų pačių balsų, vis tų pačių: jūros, vėjo, paukščių

kai taip žioplinėji, koks džiaugsmas
apima, kokia stebuklinga vienatvė
netikėtas turtas, tik tau atitekęs

smėlis, prilipęs prie padų

tikrovė
staiga atsivėrus

 

Nijolė Miliauskaitė

 

 

 

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 21 valanda
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Improvizacija su lapais

 

Lapai

Krenta

Krenta

Krenta,-

Kiek svajota,

Mylėta,

Gyventa...

 

Lapai

Krenta

Krenta

Krenta

Į žvirgždėtą

Upės Krantą,

Kur svajota,

Mylėta,

Gyventa,

 

Lapai

Krenta

Krenta

Krenta...

Ir širdis lyg tas lapas

Krenta:

Ne taip lengva

Širdžiai

Stuksenti,

Ir svajot,

ir mylėt,

Ir gyventi,-

 

Lapai

Krenta

Krenta

Krenta...

 

Vilija Šulcaitė

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 28 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Bobų vasara

 

Per rudenį brendu ar per gyvenimą -

Nukritusius lapus lyg skausmą rinkdama?...

Iš paskos velkasi pavargusi diena,

O saulės pilkuma maitina nerimą...

 

Prikelk gyvenimui, Dievuli, be graudenimų -

Tuoj voratinkliai išsups nakties sapnus...

Paguosk pavargėlius, jie meldžiasi už mus,

Nors mes nuo slenksčio juos lyg vargą gename...

 

Apgirtę medžiai plėšo savo drapanas,

Raudonom draiskanom apmėtyti keliai...

Už bobų vasarą balsuoja atkakliai

Be meilės užaugintos spalio raganos...

 

Dalia Teišerskytė

------------

Eilėraštis proza.

 

Pavasaris atsiranda dėl to, kad įvairūs paukščiai, plasnodami sparneliais, sušildo orą.
O paukščiams paliekant mūsų kraštus oras vėsta.
Bet kai paukščiai išskrenda itin dideliais būriais, jų plazdėjimas vėl prišildo orą – tai bobų vasara.

 

Juozas Erlickas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 28 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Bobų vasara 

 

Nedaug tereikia – gana akimirkos

Įkvėpti rudenio žavesiui –

Spalvoms ir vėsai - kad atsimintum vasaras –

Kadai nužydėjusias, kadai nužaliavusias.

Tik akimirkai stabtelti bobų vasaros įsauly –

Saulelė aukštai nepakyla jau,

Ne tiek šildo, kiek akina. Numiršta

Žydėdamos nasturtos. Ir astros.

Šita akimirka bando apgauti mus,

Kad nieks nepasikeitė, nieks nepraėjo,

Tik nejučia skvernus susisiausdamas

Atsistoji pasauliui ir pavėjui

Ir tai neilgam – atsėlinus nerimui

Kaip šunelis, pabrukęs uodegą,

Nubindzini į namus. Kaip boružėlė

Septyntaškė – po lapu – žiemojimui.

 

 (daliuteisk-zaliazole.lt)

 

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 28 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Bobų vasara

 

Apkrito žemę lapų auksas,

Voratinkliai išskrido į dausas,

O saulė rytmetį paklausia –

Kas perlais pavertė rasas?

 

Kas gi iššovė gervių laibą strėlę

Į tolimus nežinomus kraštus,

Pakando liūdną rudeninę gėlę

Ir laiką perkirto perpus?..

 

Geriau neklauski – atsako nebus.

Languos suspindo saulės ašara.

Gelsvu sijonu šluodama takus,

Smagiai praėjo bobų vasara.

 

 Antanas Gintautas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 28 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

16 EILUČIŲ RUDENS

 

...tai voratinkliais leidžias rugsėjis...

Rugsėjo dainų aš nemoku –

Tu ant lapų nukritusių šoki,

Rudeninio baleto šokėja.

 

Mes nešam rugsėjo laiptais

Į viršūnę, kur spalio pinklės,

Paskutinį geltoną lapą –

Surūdijusį vasaros ginklą.

 

Ten lapkritis laukia viršūnėj.

Nuogas tartum poetas Antikos,

Bet skleidžias danguj parašiutas –

Tai sniegas, sidabro balandis.

 

Tu pašok man šiąnakt, Beatriče,

Už sidabrą, už pinigą smulkų,

Sudie... Groja gruodis capriccio

Baltais ledo smuikais...

 

Juozas Erlickas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 28 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

TENAI KUR SAULĖ ŽEMAI          

 

kiekvienąkart prisiminsi
           ir tavo širdis sustos
bus veidas tavo nelinksmas
o žvilgsnis prarastas toks
tikėjai viską užmirši
           (o viskas kyla į viršų)

sesuo lietuje ir vėjy
           kaip tu kuo tu esi
tu mus palieki praskrieji
lengvam salsvam liūdesy
kvieti į rudens pavėsį
           (visi tenai pailsėsim)

ten mūsų visų tėvynė
           tenai kur saulė žemai
ten laiko vanduo ledinis
tu lauki mūsų tenai
mes kylam šnarame skriejam
           (lyg lapai gelsvi rugsėjo)

 

Liutauras Degėsys

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 21 valanda
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Medžiais tikėk,

savim vandeny atspindėta,

tikėk.

 

Lėk telegramom, laidais,

šaukis paštais, laiškais…

Keliui manęs pavydėk,

žaibui manęs pavydėk.

 

Jeigu į kapą nuleis, kas padės

vėl man išlipti iš duobės,

pievas matyt ir žvaigždes,

mėlyno laiško raides.

 

Plentuose pėdsakai mano sušals.

Tūkstantį kartų langai pabals…

Tūkstantį pirmąjį…

Ko tu tyli?

Būsiu jau tavo plaukai žili.

 

Būsiu jau tavo senais laiškais,

būsiu jau tavo baltgalviais vaikais.

Vaivorykštės senos miegos vandeny,

žaibo pėdsakai ges vilny.

 

O tu netikėki žilais plaukais,

o tu tikėki melsvais laiškais.

Medžiais tikėk,

savim, vandeny atspindėta, tikėk.

 

M. Martinaitis

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 28 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

IŠEINU

 

Išeinu. Saulė ges vakaruos jau

Ir nuskęs pusnyje debesų.

Ak, kaip kvepia daržely mimozos,

Tik nereikia jau man jų žiedų.

 

Tik nereikia tų žodžių beprasmių -

Aš žinau, kad rugsėjis gražus.

Gal tu niekad manęs neberasi,

Bet neverki - tas jausmas nežus.

 

Ką darysi - likimo taip skirta,

Atsisveikinkim - duok savo ranką.

Aš - kaip mariose valtis be irklų,

Kur sudūžta į tolimą krantą...

 

Juozas Erlickas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 28 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kai paskutinį kartą

ėjome,

girdėjome dar tankų

čirpimą

kelio rožėse,

 

ir tako lapai

buvo pilni

keisto šnabždėjimo.

 

Mes ėjome susiėmę

rankom,

ir kalbėjome

šiaip apie šį ir apie tą –

 

tačiau neįžiūrėjome

rudens

dar žodžiuose,

nei akyse.

 

Jonas Mekas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 28 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

PEIZAŽAS SU SIDABRINE NUOLAUŽA

 

Sidabrinis rudenio laukas,

kai žemės kvėpavimas pavirsta ledu,

o apyaušrio valanda begalinė

kaip laukimas.

Kai galulaukės gandrai pavirsta

sparnų šlamėjimu skaidriam

rasotam skliaute

(jo veidrody blykčioja nakties

pėdsakai, ir atpažįstu ryta - ten,

ties pravertom sidabrinėm durim).

Kai nušvinta voratinklis žvaigžde,

tarp ražienų įsmigusia.- - -

Sidabrinis rudenio laukas.

O sugniaužtam delne - tik žodis -

sidabrine nuolauža - ligi kraujo.

 

Janina Degutytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 28 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

MOKYTOJUI

O mielas žmogau, kurį vadina guru,
Ilgai nemačiau tavo meilės akių,
Dar visai neseniai aš kasdieną,
Ramsčiausi tavuoju vardu,
O dabar jau galiu apkabinti žvilgsniu,
Harmonijos jūroj rast šviesą tavųjų akių.
O dabar jau galiu atsakyt tuo pačiu,
Nes einu begalinės, liepsnojančios meilės keliu.
Dabar man nereikia, kad būtum šalia,
Nes tavo širdis šviečia saule skaisčia.
Paleidau tavo ranką, duok ją kitiems,
Kam neramu, tamsu ir šalta.
O aš dabar galiu viena, nes jau išmokau,
Į šviesą kerinčią išeit, už horizonto, už ribų,
Skraidyti tarp nakties žvaigždžių,
Kentėti su palaima, gyventi su džiaugsmu.

Irena Barvydė

*********

Iš Tavo rankų
Išaugęs medis
Šaknijas ir skleidžia manyje
Pažinties šakas.

Iš Tavo akių, mokytojau,
Išplaukia debesys,
Apgaubiantys ir lydintys mane
Į pasakų žemę.

Iš Tavo minčių išsilieja žodžiai,
Mano būčiai suteikiantys prasmę...

(I. Daubarienė)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 28 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Mokytojai

 


Gal tu iš pasakos esi,

O gal iš tolimų žvaigždynų?

Kai apie Eglę mums seki, 

Tai, rodos, visa žemė žino, 

Kad Drebulėlė – tai silpnybė,

Kad prakeikimas – neviltis,

Tik broliai – žmogiška tvirtybė,

Kuriai priklauso ateitis.

Gal tu pati maža žvaigždė,

Gal jūros tviskanti gelmė,

Jeigu akių tavų šviesoj

Išnyksta širdgėlos lašai

Kaip paukščiai vakaro žaroj?

O gal esi miškų tankmė

Ar neišsenkanti versmė,

Nugirdžius mus jausmais tyrais

Ir išauginus ąžuolais?

Sakyk, kur glūdi paslaptis,

Kad amžinai esi jauna,

Kad tu – ir džiaugsmas, ir viltis,

Mažos širdelės atrama,

Mįslė, per amžius menama,–

Kas tu esi, mokytoja?

 

 

B.Daunorienė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 28 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Mokytojai

 

Užrašykit ant mano
Pirštų judėjimų
Visus savo saulėtekius,
Kurie per tiek metų
Iš tamsos kėlė Jūsų mintis,
Slopino nakties bildesius.
Aš juos atkartosiu plunksna.

Iš naujo braižydama raštus,
Dar kartą apnersiu
Savo jausmus ir idėjas,
Naujom spalvom
Išsiuvinėsiu iliuzijas,
O virbalams liks
Apmegzti kampus,
Kad lengviau slysčiau laiku.

Pridėjot sutiktų žmonių
Knygai puslapį,
Kantriai gvildendama
Mūsų klausimus.
Nurišiu žymeklį,
Kad atgaivinčiau,
Kasdien po siūlę 
Tirpstančius, vaizdinius.
Dienų tylėjimuose prisiminkit...

 

Giedra G. (rasyk.lt)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 28 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Saulėgrąžų didžiulės aukso akys žiūri į saulėlydį -

aprauda paukščių nesuprantamą kelionę:

jų virtinė po virtinės numirga ir paskęsta į raudoną,

vylingai spindintį padangėj saulės tvenkinį... O vėjai

iš lėto jį užklosto mėlyna, žvaigždėm išsiuvinėta

skara. Ir lygumas visas, ir upių sietuvas.

Tik girdis, kaip šaltinių vandenys per žemės skruostus bėga.

 

 (Henrikas Nagys)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 28 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

SAULĖS LAIKRODIS

 

Paskutinį randą įrėžiau į tilto turėklą:

ar ne aš pasakiau sudiev savo pasakų sodui?

Vasarų debesys miega ant tvenkinio juodo.

Miega po mano medžiu jo raudonas šešėlis.

 

Mano pilies langai į saulėlydžio dangų

žiūri pro tuščią, pašiurpusį rudenio mišką.

Mano pilies! O nepaliestos spindi jos durų rankenos -

mano rankom nepaliestas spindi jos veidas išblyškęs...

 

Niekados nakties nebebus. Bus vakaras, vakaras, vakaras.

Vasaros niekad nebus. Bus ruduo. Per amžius - ruduo.

Dievas pridengė rankomis saulės ugniakurą.

Sukrekėjo po tilto turėklais tekėjęs vanduo.

 

Ar ne aš pasakiau savo pasakų sodui sudiev?

Nužudytas paskendo mano medžio šešėlis

giliam tvenkiny... Mano pilies

miręs saulės laikrodis miega ant smėlio.

 

 Henrikas Nagys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 28 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

RUDUO

 

Aš ugnis ar vanduo,

Kai už lango ruduo

Ir kai pririša valtį

Prie kranto akmuo,

Kai žolė be rasos,

O naktis be žvaigždžių...

Kas mane susapnuos?...

Kas išgirs, kad tyliu...

 

 Gintarė Stankutė

****

ILGESYS. AR JUMS TAIP BŪNA? 

 

Tas ilgesys... kaip ir kasmet tokiu laiku

Pro mano sielos langus įtekės.

Ir aš ilgėsiuos - skaudžiai ir giliai,

Kažko, ko neįmanoma paliest..

 

Kažko be vardo, rėmų, be ribų,

Bet taip gilu,

Kad tik tylėt galiu.

Ir taip stipru, kad lieka pasiduot

Tam ilgesio cunamiui –

Aš esu..

 

Gintarė Stankutė

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 21 valanda
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

bemiegę naktį

paklausyk širdies

plakimo tokio

lėto tokio keisto

tylių tyliausio

niekas negirdės

net jei labai

arti tavęs prieitų

 

toliau vėliau

giliau save paslėpk

neišsiduok

alsavimą sulaikęs

klausyk kaip nyksta

valandos perniek

kaip tyliai tyliai

veltui byra laikas

 

(Liutauras Degėsys)

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 21 valanda
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Tenai, toli

 

Tenai, toli, už girios samanotos,

Sugrįš vėl žodžiai saulėti ir aiškūs.

Kaip meilės sapnas,

Apkase asapnuotas,

Kaip tas jaunystėj nesulauktas laiškas.

 

Ten būsi tu. O gal visai kita bus.

O jei nebus - abi jus išgalvosiu.

Ir seksiu meilę šimto uosių lapais,

Šimtais gegučių

Dalužes kukuosiu.

 

Atrasiu upėj užkerėtą srovę,

Kurioj undinės nuovargį nuplauna.

Ir mano meilei

Jau nebus varžovų -

Nebent tik mėnuo, švytintis ir jaunas.

 

Žolių kvapais

Jus - kaip liga - apkrėsiu,

Baltais rūkais

Lyg nuometu apsiausiu.

Ir net tada,

Kai suvisai išskrisiu,

Tenai, toli - mane jūs gyvą jausit.

 

Bronius Mackevičius

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 28 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

SAPNUOK GYVENK   

 

pilkėja temsta
           vėsta spalio oras
lyg vynas veikia
           lėtą tavo širdį
pažvelk žemai
           žemai prie tavo kojų
priglus tiktai
           rudenės žolės girtos

bučiuokimės
           nors mūsų lūpos šaltos
kad ir vėlus
           sulytas laikas eina
apšvieski mėnuo
           tik rankas iškeltas
į spindinčią
           žaislinę mūsų laimę

sapnuok save
           tenai kur tu nebūsi
kur susilieja
           skęsta mūsų žingsniai
sapnuok gyvenk
           ir jeigu tu pabusi
iš ko mane
           o aš tave pažinsiu

 

 Liutauras Degėsys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 28 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

TUŠTUMOS PABUČIAVIMAS

 

Palydėki į tuštumą.

Krentančiais lapais

Aš tave pabučiuosiu

Ryto vėjui pakilus

Ir galbūt ta naktis

Pasirodys tik sapnas,

O dulkėta žaizda,

Lyg netyčia, sugijus

 

Gintarė Stankutė

*********

CELĖJE

 

Celėje

Du balti mėnuliai

Ir aš -

Supuosi

Ant krintančio lapo

 

Išskrisiu šią naktį

Pašokti

Su vėju medžiuose

Paskutinį

Begarsį šokį

 

Mėnuliams

Sningant

Šviesa

 

Gintarė Stankutė

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 21 valanda
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Krenta lapai iš lėto,

Saulės įrašai ant lapų.

Kuo gyventa ir tikėta -

Tarsi sapnas viso labo.

 

Tyliai grojant vėjo fleitai,

Klevo žvaigždės blausiai švyti.

Ką per naktį prirašei ten,

Duok ir vėjui paskaityti.

 

Vytautas Rudokas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 28 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

PURPURO VALANDA

 

Rudenio purpuras plakasi klevo vėtroj.

Saulė, praplėšus debesį,

nuplėksta kartkartėm

kaip gaisro ugnis.

Stalą, sienas ir veidus

nušviečia purpuras -

kraujo atšvaitu

(buvusio ar būsimo?).

Žingsniai tolydžio artėja

laiko ar budelio?).

Didi

iškilmingai apsupus gaublį

kaip nimbas purpuro valanda.

 

Janina Degutytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 28 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

RUDENS VEIDAS

 

Aš mačiau šiandien veidą rudens,

Liūdną veidą tarp lekiančių lapų.

Gilumoj geležinio vandens

Jam nuo ašarų akys sušlapo.

 

Gilumoj, kur be galo tylu,

Šitas liūdintis veidas gulėjo,

Negirdėjo lėtų spragilų

Nepavargstančio, aklo kūlėjo.

 

Abejingi, laimingi lašai!

Visas oras nuo lapų geltonas.

Tu kaip orkestrą lietų prašai,

Kad jis lietųsi tirpstančiais tonais,

 

Visada, visada, visada,

Kad lietus niekuomet nepraeitų,

Kad stovėtų šita valanda,

Tartum marmuro deivė balta,

Tarp užmiegančių, giedančių fleitų.

 

H. Radauskas

***********

RUDENS DIENA

 

Kas dieną vis blyškesnės dienos,

Ir saulė merkiasi kasdien,

Kaip miego norinčios blakstienos,

Bet neužmiegančios vis vien.

 

Ir aš plaukiu per pliką lauką

Kaip dūmas lengvas ir lakus,

O tvenkiny, kur gulbės plauko,

Išlenkę dieviškus kaklus,

 

Sidabro saulė baigia tirpti

Blyškioj vidudienio migloj,

Ir vėjai gieda apie mirtį

Ir meilę žemėj negeroj.

 

H. Radauskas

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 28 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ruduo. Jau ilgesio gėlė

Auksiniais lapų tonais žydi,

Kaip paskutinis vasaros sudie

Prieš atsisveikinimą didį.

 

O melsvuma dangaus švelni,

Liūdna kaip Dieviškasis Niekas,

Neradusioj kažko širdy

Kaip atminimas lieka.

 

Dabar kiekvienas daiktas

Nurodo Begalinį.

Kūrybos metas baigtas.

 

Lengviau pulsuoja jau visi šaltiniai.

Tik žydi ilgesio gėlė.

Ir vėjas dvelkia kvepiančiu sudie.

 

Vytautas Mačernis

*****************

Vėjo katinukai - rudenį

Žaidžia kiemo lapais čežančiais.

Sėdi sau namuos ir niekur nesijudini,

Sėdi ir ką nors mąstai.

 

Vakare slenki arčiau prie židinio

Ir skaitai poezijos knygas.

Ir tą tylią laimę dar labiau padidini

Svajomis apie laimingas vasaros dienas.

 

Vytautas Mačernis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 28 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

RUDENS KLAUSTUKAS

 

Ateina vėl pas mus ruduo eilinis

Su klevo lapų antpečiais gelsvais,

Ir vėjas, neramus nuo vaisių vyno,

Jį lydi svirduliuodamas laukais.

 

Tas vėjas, rudeninis chuliganas,

Nepasibeldęs įlenda pro langą,

Paskui išvirsta įžūliai pro kaminą

Ir ievą paupy nuogai išrengia.

 

Ir vargšė pasiduoda vėjo aistrai,

O aš mąstau, kodėl taip nėr tvarkos? -

Nes šimtas aštuonioliktojo straipsnio

Nieks nepritaiko vėjui niekados...

 

Juozas Erlickas

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 21 valanda
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Tau reikia nueiti prie stingstančio užmiesčio ežero.

Naktį reikia nueiti.

Geriausiai lapkričio mėnesį, kai tako žolė

apšerkšnijusi ir žvaigždės apšalusios,

Kai traška erdvė išsausėjusi. Ten gal suprasi:

nebijantis mirti negali žudytis.

Lapkritis - mirties mėnuo, o ginasi ledo šarvais ir

begėdiška medžių nuogybe.

 

Išties, medžio nuogybė, tegu ir labai atvira, ne tas

pats, kas vienatvės nuogybė.

Kiekvienas žmogus turi savo gyvenimą, ir tu esi jam

praeivis.

Bet jokiu būdu neturi būt lietuviškas lapkritis, kurio

šaltis smelkias į kraują

Ir sustingdo tau artimus žmones, paverčia juos tau

paklusniais, o paskui numarina.

 

 

Lapkritis - mirusių mėnuo, bet reikia suprast, kad

nebijantis mirti negali žudytis,

Ir moterys, kurios tau numirusios, bet vis dėlto

gyvos, tau vėl bus tik moterys.

Jos negali būti vien dievinamos arba neapkenčiamos,

nes jos paprasčiausiai gyvena,

Ir stingstantis lapkričio ežeras gali būt jų

rudenėjančio gyvenimo atvaizdas.

 

 

Tau būtina eiti prie juostančio užmiesčio ežero,

būtina eiti lapkričio naktį,

Nes naktys nurengia net ir šarvus tvirčiausius, nes

naktį ir tavo vienatvės nuogybė

Bus paprasta lyg einant miegoti. O ir išties vienatis

pasitrauks nuo tavęs pailsėti,

Nes ką jai veikti, supratus, jog tas, kuris sau negali

padėti, dar gali padėti kitiems…

 

Valdemaras Kukulas

 

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 21 valanda
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Kai manęs nebebus, violetine šviesa

Liesis saulėlydžiai. Kai manęs

Nebus, slapti takeliai užžels

Vėdrynais ir kiečiais. Sulaukėjęs

Alyvų krūmas bus aukštas

Ir amžinas kaip protėvių dainos.

Ir upė tekės sidabruodama

Slėniais, ir bus lakštingalų pilnos

Pamerkusios savo šakas

Į vandenį ievos. Kai manęs

Nebus, siaurom senamiesčio

Gatvėm nueis kažkas panašus

Į mane ir degančią kaktą

Priglaus prie šalto, šimtmečius

Menančio mūro. Ir gaubs

Mus vienas dangus per amžius,

Kai mūsų nebus.

 

Regina Biržinytė

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 21 valanda
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

VĖLINIŲ ELEGIJA

 

Galvą nuleidau – ir prieblandos pelenai

apkrito ją, nesipriešinančią.

Pulvis, sakau vakarėjančiam dangui ir sau.

Tebūna, tebūna:

susitaikiau.

Bet – paukščiui užuovėjos, sakau.

Pavargusius dvasios sparnus –

kur pakabinti, klausiu.

 

Degančios žvakės prasmė.

Ar įmanoma dar žemiau nulenkt galvą,

kad grumste, šviežiam žemės grumste

žvaigždžių kapinynai

kaip danguje taip ir žemėje

sužibėtų:

mirusiaisiais šviečiam visatoje,

jų atspindžiais degam.

Tamsa, begalinė tamsa be jų,

našlaitystė ir vienišumas.

Paskui žvakę. Tamsoje paskui žvakę.

Kur dar galėtume eiti,

kad nepralaimėtume,

mirusiaisiais pasišviesdami –

o! jų rankos, jų akys!

Vis dar pažįstame juos ir jiems nusišypsom.

Aš taip senamadiškai žiūriu į juos

ir taip jais tikiu. Labiau nei gyvaisiais.

 

Taip, nėra amžinatilsio mirusiems.

Niekas nežino, kur jis galėtų būti.

O ir jie patys – kur jų tikroji buveinė?

Mumyse? Niekad nesutinkame jų.

Atsiminimai. Gęstantys atsiminimai.

Arba degančios žvakės prasmė,

jos virpesys – kas tai yra:

džiaugsmas, baimė, drąsa,

skausmas, muzika, šokis,

begalinis jos noras

pastangos pasakyti, pranešti,

nuraminti, paguosti, pašaukti –

deja, nesuprantamos pastangos.

 

Liepsnoje gilioji prasmė:

liūdesy, lapo virpėjime,

arba verksme.

Štai ji pašoka.

Sustingsta. Nutyla.

Klausosi mūsų tylos.

Ir viską atleidžia.

Taip mums atrodo.

 

Tamsoje sukirbėjo kažkas –

paukštis, turbūt susivėlinęs.

Ar graudulys. Gal Dievo dvasia ar vėlė su visais atskubėjus į Vėlines.

 

 

Justinas Marcinkevičius

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 21 valanda
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Aš skaičiau

 

Aš skaičiau

Plato,

Augustiną,

Ir šventą Joną.

 

Tarp kita ko,

skaičiau

Kantą,

Jėzų Kristų,

Heidegerį ir

Dantę.

 

Einu be vilties,

bet vis

dar idealistas.

 

Einu aš

per suardytą

žemę,

dar vis

tikėdamas

į stebuklą.

 

(Jonas Mekas)

 

 

Vaikštau

 

Vaikštau

vidurnakčio kambary,

 

apgaubtas

beviltiško vienišumo,

 

nežinodamas, bandydamas

išsiaiškint

pats

save,

 

nepriklausomą nuo

asmeninių, kasdienių

detalių.

 

(Jonas Mekas)

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 21 valanda
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Vėlinės, 1990

 

Šviesotamsa. Ir lyg kažkas balsu

mane viliotų prie audrotos jūros.

Šnabždu į vėją: “Viešpatie, esu

tik balsis vienadienės konjunktūros,

tik žodžių tarnas, Sąskambių piemuo.

Akmuo likimų kryžkelėj. Golemas.

Tik aido aidas. Netgi ne skiemuo,

bangos purslelis, žiedas chrizantemos.”

 

Tamsa nuo kopų slysta. Į mane

vos atsimušus, dar šiek tiek dvejoja.

Šviesotamsa. Ir linija delne.

Ir horizontas. Progiesmiu dejuoja

rudenė jūra. Ir su ja kartu

bekryptis vėjas. Krantas veik sudyla.

Tamsos ribas apskriedamas ratu,

suklinka paukštis. Bet many nutyla

 

stichijų gausmas. Kurčias, nebylus,

ramus nei krantas. Jūra susilieja

su manimi. Ir vaizdas šis gilus

spengioj tyloj. Ir dar labiau gylėja.

Ką šaukiat man? Kokia yra prasmė

kurčiam ką šaukti, nebylio klausytis?

Tamsa ir vėjas. Vėjas ir giesmė.

Ir čia riba. Ir jau pakaks dairytis.

 

Kaip greitai temsta! Po dangumi žemu

tirštėja vaizdas. Ir prapliumpa lyti.

Ir kažkodėl man darosi neramu,

kada matau, kaip prietemoje švyti

negyvas paukštis, plakamas bangų.

Žvejų vėlėms palieka mano pėdos.

Pakrantėj žvakę vėjuose degu.

Dar lis ilgai... Ir taip ateis Kalėdos.

 

(Aidas Marčėnas)

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 28 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Bet nereikia pamiršti nieko.
Užmarštis už mirtį baisesnė.
Po vokais tegu sapnas lieka,
gomurys teatsimena kąsnį

tartum ašaką, o delnai –
ugnį ledą išsiskyrimo.
Ir užmūrytus aklinai

sūpaus mus diena ir naktis.
Atmintis išrašys likimą
tartum rudenio žemę liūtis.

Toks kartus nuolankumo skonis.
Tokios tuščios lapkričio gatvės.
Aukštas medis skambėdamas stovi
vidury didžiulės vienatvės.

 

Janina Degutytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 28 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Nepažįstamai draugei

 

Tu mane myli? Tu manai
Kad aš labai labai kažin kas?
Brangioji mano, nežinai
Kaip aš į nuodėmes palinkus.

Jaunystė švaistėsi žaibais
Nūnai jau vasara nunoko.
Tu gal stebėsiesi labai,
Kad aš gyvent lig šiol nemoku.

O mane laimė guodė jau
Ir baudė, nubaudė ne sykį.
Gyvenimą juk nuodijau,
Tą našlaitėlį pavainikį.

Su ja prasilenkiu dažnai
Ir kankinuos tada paklaikus.
Brangioji mano! Nežinai,
Kokia iš manęs vėjo vaikas.

 

Salomėja Nėris

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 28 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Juokas tarp sienų

 

Eidamas namo, praeinu pro daugybę namų -
kai kurie gražūs,
kai kurie brangūs,
kai kurie viliojantys -
bet mano širdis ima smarkiau plakti,
kai pasuku keliu
ir pamatau savo namus, įsikūrusius priešais kalvą.
Aš ypač didžiuojuosi savo namu ir tuo,
kaip jis atrodo, nes pats braižiau jo brėžinius.
Pastačiau jį gana didelį -
jame netgi yra darbo kambarys -
dabar jame gyvena du paaugliai berniukai.
Jame buvo svečių kambarys - dabar mano dukra ir devynios jos lėlės yra
nuolatinės jo viešnios.
Jame buvo mažas kambarėlis -
Peg tikėjosi, kad jis bus skirtas siuvimui -
du berniukai, besisupantys ant apatinės durų dalies,
vadinas kambarį savu.
Taigi dabar neatrodo,
kad daug prisidėjau prie šio namo architektūros.
Bet namas taps erdvesnis -
vienas paskui kitą vaikai išeis
į darbą,
į koledžą,
į tarnybą,
į savus namus,
ir tada vėl bus
svečių kambarys,
darbo kambarys
ir siuvimo kambarys
skirti tik mums dviem.
Bet jie nebus tušti -
kiekvienas kampas,
kiekviena įpjova
kavos stalelyje
bus pripildyta daugybės prisiminimų.
Prisiminimų apie iškylas,
šventes, Kalėdas, budėjimus prie lovos, vasaras,
laužus, žiemas, vaikščiojimą basomis,
išvykas atostogauti, kates,
pokalbius, juodas akis,
mokyklų baigimus, pirmuosius pasimatymus,
žaidimus kamuoliu, kivirčus,
indų plovimus, dviračius,
šunis, plaukiojimą valtimis,
sugrįžimus į tuščius namus po atostogų,
valgius, triušius
ir tūkstančius kitų dalykų,
užpildančių gyvenimus tų,
kurie auginą penketą.
O mudu su Peg tyliai
sėdėsime prie ugnies
ir klausysimės
iš sienų sklindančio juoko.

 

Bobas Bensonas

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 28 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Voratinkly spindės žvaigždė
ir gervių virtinė budės
seniai sustojusiam laike

to laikrodžio
surask mane
namai prie marių skries
lengvi
juos vėjai neš
ir man širdy
nuo lapų krentančių šviesu
pamiršk mane
kol aš esu
tikėk voratinkly sušvis
žvaigždė
kaip mylinti širdis

****

kai šitaip aušta
patylėk širdie
nustebusi
nuščiuvusi
lyg vaikas
juk tas ateinantis
iš rūko laikas
pati didžiausia
žemėj dovana
vienodai duodama
išminčiui
kvailiui...

****

mylimoji tapo
rudenio medžiu
ir kiekvieną naktį
lietų begirdžiu
ir sena plokštelė
sukasi jame
plaukia medžių lapai
vakaro vyne...

****

Kai kiaurą naktį
lyja, lyja
Ir šaukiama negirdint
vienas kito
O Tuščias krantas priartėja
tykiai
koksai švelnus
nereikalingas rytas
sugrįžta į pakrantę tuščią

 

Rimas Burokas

liuda
liuda portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 metai 9 mėnesiai
Prisijungė: 01/14/2008 - 07:35

Geriausias metas, žinoma, ruduo.

Spalvų kontrastai - lyg smagiuos paveiksluos.

Kiek aukso nebyliuos tarpežerių languos

Ir kiek nedaug po šitą auksą vaikšto.

 

Nėra kur eit. Nėra prasmės skubėt.

O paukščio skrydis - lyg stebuklo skiltis.

Atrodo, tik pilna vandens duobė,

Bet kaip gražu virš tos duobės pakilti.

 

Ir pavadinti ežerą vardu,

Ir iš vardų peizažą sudėlioti.

Ir nesijuokt daugiau iš pakilių maldų,

Gyvenimą dar liečiant tartum votį---

 

PETRAS PANAVAS (iš internetinio dienoraščio, 2011 spalis)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 28 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Niekada nemaniau kad su rudenio lapais tiek vargo
Lyg iš knygų rudens kvintesencija – degančios spalvos
Kai kurie – dar ir kvepia
Bet vos tiktai pradedi grėbti
Ypač jeigu diena apsiniaukus žvarbi ir vėjuota
Neduok Dieve: vos šuoras ir viską darysi iš naujo
Buvo tokia krūva sugrėbta – nors filmuok nors padek tą
vangogišką grožį
Išpustyta per vieną akimirką – lapdėmės vienos
Iki patvorio dega nuo patvorio – dėmės ir nervas
Vienas nervas

 

Arnas Ališauskas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 28 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

ruduo

 

miegapelės šviesa iš raudono
šulinio, miegapelės šviesa iš
raudono šulinio, miegapelės,
iš raudono, aš per daug pasakiau,
nors sakiau tik: rožė

 

Donaldas Kajokas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 28 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ruduo...

 

valandos retėja...
vėjo sūkuriuos -
spalvotų lapų
grakštusis šokis
paskutinis

rasotas
rožių kvapas
saulėto ryto
nėriniuos -
prisiminimuos...

po kojomis -
margi
skaitytos knygos
žodžiai,
lyg nuotraukos
iš liūdesio
albumo,
tarsi iškirptas
sielos ilgesys...
sugrįš?

sena alėja
ūkteli
šešėliui -
manęs čia nebėra,
nusinešė,
spalvotą jausmą
apkabinęs,
vėjas...

 

(zaliazole.lt)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 28 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

 

Jurgos malda

 

Angele Sarge,

apkabink mane ir pakelk virš kasdienybės,

nuskraidink mane į Rojų,

į Rojaus sodus,

kur žydi Rojaus gėlės

ir čiulba Rojaus paukščiai!

Angele Sarge,

nesitrauk nuo manęs,

kad ir kas atsitiktų,

visada globok mane, guosk,

lepink kaip mažą kaprizingą vaiką,

nes kas, jei ne tu,

dar mane palepins,

bet nevesk manęs į dideles pagundas...

(iš knygos „Angelo rūbas", TytoAlba, 2011)

*******

Vienuolė sulaužiusi įžadus

Ragana nužiūrinti juodu žvilgsniu

Pravardes gausesnes už išmaldą

Nukertu vienu kapoklio smūgiu

***

Žeme praskrenda drugio šešėlis

Ir sudrebina visatą

Į staiga atsivėrusią Tuštumą

Grįžtu kaip į motinos įsčias

***

Viskas jau išbandyta

Daugiau nebeturiu

Ką patirti

Šešių pasaulių valdove

Laiko Viešpatie

Leisk man išnykti

***

Putojantis debesų vynas

Mėlynoje kalnų taurėje

Naujųjų metų rytą

Prie laužo šildant rankas

***

Žmonės pagarbiai linkčioja

Lyg būčiau įveikusi slibiną

Jie net nenutuokia

Kad didžioji pergalė

Mane pribaigia

***

Rausvas dienos pumpuras

Išsiskleidžia vidurdienį

Pavakare subliūško

Užsikloju nuvytusiais žiedlapiais

***

Užliūliuota slinkties

Liūdnų ir linksmų dienų

Rašau savo dienas

Smilgomis ant akmenų

***

Medituoju nepastovumą

Nuo savo urvo angos

Nuplėšiu voratinklį

Rytmečio rasą

***

Mano liūdesio vandenyse

Atsispindi pilnaties veidas

To kurį baltame vienuolyne

Vadina Kupinuoju Palaimos

***

Prie kalnų upelio

Jauna kaimo mergaitė

Glaudžias mylimo glėby

Patvinstu vienatve

Ko dabar vertos

Mano giliausios žinios?

***

Kaip akloji

Kuri nebijo tamsos

Puolu į tavo glėbį

Ir tik sudužusi

Praregiu

 

Jurga Ivanauskaitė

 

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 28 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

LAPKRITIS

 

Imu iš lapkričio rankų
tą vienodą liūčių šlamėjimą...
tą kelią, kurio nenuėjome...
tą sunkų kaip antvožą dangų...

Imu dar tą tiesą belapę
ir nuogą, tą paukščio pamestą
plunksną. Ir vėsą – šaknų ir kapo
(šį lapkritį saulės nerasta).

Tiktai manęs neišduok
išdavystei, abejingumui.
Ir alyvų išsprogusiam krūmui –

nežinočiau, ką veikt. Ruduo
tarsi molį išminkė mane
pelenuotam aklam dugne.

 

Janina Degutytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 28 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Lyjant


Niekas negali manęs sugriauti,
išskyrus patį mane
ir mano bevališkumą.
Jeigu remčiaus tiktai pačiu savimi,
tai būčiau labai panašus į tuos,
kurie remias į vėjuj svyruojančią nendrę,
tačiau aš niekad nesiremiu pačiu savimi:
aš visad remiuosi Tuo,
iš Kurio malonės esu plačiame pasaulyje.
----------
Viskas svyruoja ir viskas lūžta.
Žmonės tiktai labai trumpam laikui tepasirodo
ir vėl prapuola,
ir jų vietoje lieka tik dėmės kėdės nugarėlėje.
Tačiau niekas nenori prapulti
ir daugiau nebebūti,
nes kiekvieno žmogaus širdy
slepiasi noras gyventi,
jei ne čia,
tai kažkur kitur,
kitame pasaulyje.
Taigi niekas negali manęs sugriauti,
išskyrus patį mane ir mano bevališkumą.
Žiūriu į žolę ir lietų,
žiūriu ir mokausi,
kaip,
ilgai ir vienodai lyjant,
reikia gyventi.

 Vladas Šlaitas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 28 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Tavo pavidalai

 

niekad tavęs nemylėjau, saulėteki, argi nebuvai
žiaurus, prikeldamas gaidgystėj, varydamas
prieglaudos tamsiu koridorium prie dubenio
šalto vandens, su ledu
spėjusiu apsitraukti per naktį, kai mūsų
kūnai, jaunų mergaičių kūnai, tenorėjo

sapnuot, tik sapnuot ir sapnuoti? vieną
draugą turėjau, slaptą draugą, saulėlydį, senų
liepų alėjoje susitikdavom kartais, taupiai
kramtydama duonos riekutę, išsikaulytą
iš virtuvės, tavęs tenai laukdavau (per smarkiai
augau, gal todėl nuolat alkis sekiojo), kam širdį

davei man mažos našlaitės? dar ir dabar
tebetrokštu tavo glėby atsidurti, tavo žodžių
klausytis, tariamų pašnibždomis, toks supratingas
esi, saulėlydi, tiek paguodos suteiki, tiek ramybės
bet pažiūrėk, kaip esu pasikeitus: pažadint
prašau, dar prieš saulėtekį

kad tik neprarasčiau, kad spėčiau
tinkamai pasitikti, su pagarba: ir kam gi
širdį kitados man uždavei? - kito
pasaulio ilgesiu? užgavai taip skaudžiai? dabar

žinau jau, kad tai tavo
du skirtingi pavidalai, besimainantys

tarp daugybės kitų pavidalų, nesuskaičiuojamų

 

Nijolė Miliauskaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 28 minutės
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

RUDENS ESKIZAS

 

Paganinis viena styga grojo,

O tu ar sugrotum

Sudužusios laimės šuke?

Kur nors mėnulyje? Vienas?

Sakai, kad muzikos nesimokei?

Tik skaičiavai, skaičiavai, skaičiavai

Krintančias žemėn žvaigždes,

Sustingusias ir nemirksinčias...

Tavo skruostais ne mano ašaros rieda,

tai tik lašai, šalti lietaus lašai.

Ir niekas nebesugros

Sudužusios laimės šuke.

Tik vamzdžiai nutekamieji

Kriokia

Liūdną rudens polifoniją...

 

Arvydas Ambrasas

Puslapiai

Norėdami komentuoti prisijunkite arba užsiregistruokite

Susiję įrašai