Poezijos skyrelis

1430 posts / 0 new
Paskutinis pranešimas
rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Nešu tau eilėraštį,
tą mažytį balto debesio namą,
kur gali užėjęs sušilti
ar pabūt su savim.
Čia nepaduoda ant stalo
sidabrinių šaukštų.
Čia neiškloti
raudoni kilimai.
Bet aš nenoriu,
kad liktum
šiąnakt
be pastogės.

 

Janina Degutytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

PASAKŲ SARGAI

 

Miegosiu po savo pilnatim

Palikusi vėjus

Saugoti pasakas…

 

Pasek jas ir man…

 

Nelauk, kol vaikai užaugs

Ir jos mums taps

Realybe,

Kitos erdvės ir kitų išmatavimų

Rėmuose…

 

Klausykis, ką sakau:

 

Vienas vakaras – ir vienas gyvenimas…

 

Balto pieno take

Mes vaikštome,

Nuo saulės ligi saulės

Ieškodami gyvenimų

Ir juos sukurdami…

 

 Gintarė Stankutė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

O koks dangus gilus,

- o vakaras tylus.

 

O krenta ten šalna,

- ten obelis pilna.

 

O žemė - apie mus,

- ar apie mus dangus?

 

Tokia šalna tyli,

- o taip girdėt toli.

 

Tokie geri laikai,

- tokie liūdni vaikai.

 

Marcelijus Martinaitis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Išrišimo rankos

Po kiekvienos nuodėmės
Aš ieškau intymaus ir suraminančio išpažinimo.
Aš išpažįstu savo nuodėmę laukams ir krūmams,
Kurie lyg rankos glamonėja mano smilkinius.

Anksčiau nei nuodėmę aš išpažįstu kunigui,
Ach, mano nuodėmę jau žino krūmai,
Ir švelnios šakos glamonėja mano smilkinius
Lyg išrišimo rankos.

 
Vladas Šlaitas

 

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 13 minučių
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

ŽIEMOS PRADŽIA

 

Vėsaus vidudienio violončelė

Klevams per veidus plaukė kaip lietus.

Ramus ruduo nuo žemės atsikėlė,

Atkėlė verkiančius dangaus vartus,

 

Ir ėmė suktis popierinės rožės

Aplink tą muziką, kuri, -

Kaip moteris, nusilpus nuo hipnozės, -

Pradėjo migti sniego sūkury.

 

Henrikas Radauskas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

ŽIEMA

 

palaiminti
           žiemos sulaukę sieloj
nepasiklydę
           soduose rudens
miegą lyg medžiai
           gruodžio mėnesienoj
jie negyvena
           laukia kol gyvens

ir tu žinau
           visai neapsidžiaugsi
kai tavo veidą
           jos sparnai palies
tik prisiglausi
           baugščiai tarsi paukštis
lyg paukštis
           iš pražuvusios šalies

pasiilsėk
           gyvensime iš naujo
žydėsime
           melsvai baltuos snieguos
kol tyliai tyliai
           srūva šaltas kraujas
tikėk tylėk
           galvok šypsok miegok

 

  Liutauras Degėsys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Klausimas ir atsakymas

 

Į klausimą, kur gyvenu,
Atsakau nedvejodamas –
Parodau pirštu į dangų;
Daugelis iš pradžių apsidžiaugia
Tokiu atsakymu,
Sušunka:
Tai mudu beveik kaimynai!
Tačiau atidžiau į mane
Pasižiūrėję,
Prideda pirštą prie smilkinio.

 

Gintautas Dabrišius

***

Kaip surasti triušiuką,
kurį vakar mačiau:

 

Reikia atsistoti po medžiu
Ir garsiai šaukti:
Triušiuk,
Aš žinau kur tu!
Svarbiausia nepažiūrėti aukštyn.

 

Gintautas Dabrišius

***

Upės

 

Jei renkiesi vandens kelią,

Nenusivilk.

Vandens ramybėje
Daug abejonės
Žmogum
Kaip tyla.

 

Gintautas Dabrišius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Laukinis medis


Palikit vieną mane, kaip laukinį medį,
ir apsupkite sienomis
kadugių ir laukinių krūmų,
nes aš noriu giedoti kaip medis
apie Dievo dienų gerumą.

 

Vladas Šlaitas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

kai ramu kai nesinori nieko
kai jau viską regis ir turi
leidžias lengvas ilgesys gal sniegas
sidabriniam gruodžio pajūry
tau į delnus –
štai ir jį turi
o ramu lyg neturėtum nieko

 

Donaldas Kajokas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Sniego laukas prieš saulėlydį

 

Baltas laukas. Lyg prismeigtas krūmas.
O aplink – nė pėdos.

Vėjas tarpais aptingsta – nedaug jau
ligi saulės laidos.

Vien tik laukas ir krūmas... Pro krūmą –
rausvas taškas snieguos...

Lyg maža boružė, prišalus
pilveliu prie šakos.

 

Donaldas Kajokas

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 13 minučių
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Rudenine, ačiū už Kajoką!!!!!

 

 

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 13 minučių
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

ŽIEMOS DAINA

 

Sūkuriuotom gėlėm, pasiklydusiais paukščiais,

Nepaeinančiais, griūnančiais sniego kalnais

Apsitvėrė žiema, - neįžiūrimais aukščiais,

Nepagaunamais, alpstančiais tonais švelniais.

 

O eilėraštis gimsta - kaip vėjas - iš nieko

Ir skambėdamas bėga pusnim neramus,

Bet negali daina prasimušti pro sniegą

Ir sugrįžta - kaip vėjas - į savo namus.

 

Henrikas Radauskas

 

 

ŽIEMOS PASAKA

 

Įspėk, kas kvepia? Neįspėjai.

Lelijos? Liepos? Vėjai? Ne.

Taip kvepia princai ir kirpėjai,

Taip kvepia vakaras sapne.

 

Žiūrėki: linija pro stiklą

Praėjo posūkiu tyliu,

Rami šviesa pro švelnią miglą

Čiurlena pieno upeliu.

 

Žiūrėki: sninga, sninga, sninga.

Žiūrėki: baltas sodas minga.

Nugrimzdo žemė praeity.

Įspėk, kas eina? Neįspėjai:

Ateina princai ir kirpėjai,

Balti karaliai ir kepėjai,

Ir šlama medžiai apsnigti.

 

Henrikas Radauskas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

ŽIEMA

 

įsineši vidun kartu su malkų
glėbiu
ir šalto oro kvapą
ir sniego skonį

kaip šilta (atėjęs kas sako:
čia Dievas gyvena!)

visas kambarys užlietas saulės
tokios tirštos, tokios auksinės
gėlės
lyg būtų akyse paaugusios

muša laikrodis

nutrūksta siūlas, ir močiutė prašo
įverti adatą į senutėlį "Zingerį"
mat lopo patalynę

už langų girdėti zylės

ir tau nerūpi
nei pamokos neparuoštos
nei sudrėkę pirštinės

vėl išleki į lauką

tu nežinai dar
kad šita popietė turėjo
amžinybės skonį

 

Nijolė Miliauskaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Tavo lediniai pirštai, žiema,

man akis išsvilino.

Tu saulę pasiėmei,

kai jinai

vakare, ilgai kraujuodama,

drebėjo erškėtyje.

 

Argi ir tenai, žemėj

begruodėje,

nebėra saulėtekių?

 

Henrikas Nagys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

ŠERKŠNAS

 

Pravėriau akis gruodžiui,

stogam apsnigtiem ir saulei…

Po vidunakčio lyg po burtažodžio

Šerkšnu apsigobė gatvė.

Šakų baltam voratinkly

Krykštauja

Mažytė raudona sniegena -

Kaip širdies atspindys.

Tebesu!

Pravėriau akis gruodžiui, bebaimei tylai ir šviesai…

Nedrąsiai dainuoja gatvė, šerkšnu apsigobus...

Ir paspringstu džiaugsmu lyg per dideliu kąsniu.

Ir taip spindi saulė,

Kad norėčiau

       bijoti mirties.

 

Janina Degutytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

UPĖS 

 

Teka upės per baltą gruodį...
Tokios juodos ir tokios sunkios...
Pro įdrėkstą gruodą sula sunkias...
Per baltą gruodą — ižo lūženos...
Žuvys užnuodytos, pelekai žali...
Paukščių sparnai nukirsti...
Gruodžio upės — pro mano širdį...


Janina Degutytė

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kai šviečia sniegas

 

Juodos eglės laiko taip lengvai

baltą žiemos dangų --

O man dar linksma, kad šviečia sniegas.

O aš dar jaučiu duonos skonį.

 

Dar moku klausytis bičių, lietaus ir žolės...

Ir pakelti - staiga atsivėrusią tuštumą...

 

Dar smogia abejingumas.

Dar botagu kerta melas.

Dar negaliu miegoti, kai už sienos verkia.

 

Vis dar nustembu,

šarmotam lange

briedžius ir paparčius atpažinus...

Tik negaliu įprasti,

kai peržengia žmogų kaip slenkstį...

 

Janina Degutytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kalėdinis laukimas  

 

Aš paklydusio žvakė kreiva
mėnesienos gelsvoj plokštumoj,
kalno prieglaudoj žemės spalva
atsispindi šešėlio kaktoj. 

 

Iš romantiškų rogių naktis
Šieno glėbį ant sniego paties,
gal už posūkio blaškos lemtis
pasiruošusi stvert už peties. 

 

Ar stebuklų miražais tiki,
povestuvinėm vėjo kelionėm,
toj sušalusioj gruodžio pily
pasislėpusios eglės ieškojom. 

 

Ir tikėjom kaip tiki vaikai.
„Taip gražiai elegantiškai sninga.”
Jeigu lauki, galbūt, ir ateis,
nors ta laimė dažnai apgaulinga. 

 

Marijus Budraitis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Apie žiedą

 

anksti krenta tamsos žemyn – vos dienai prašvitus
sunkūs debesys užkerta kelią, pinasi kojos, ir akys 
nebesupranta, kaip reikia žiūrėti į sniegais užverstą,
skaistų ir tyrą žiemos pasaulį, tokį šaltą ir apleistą
gyvybės

maža šviesos, mes užstrigome žiemoje kaip
Persefonė požemio karalystėje

nuo pat Vėlinių mus bauginęs Hadas negailestingas

iki Kalėdų a n a p u s grasina užgesinti ir saulę, ir gyvį, kiekvieną iš visų jėgų
besistengiantį išlikti, išbūti, iškęsti

išmėginimų  metas, todėl tokia svarbi tyla, atsisakymas, susikaupimas

todėl ir sakau – maloningi yra sniegai
ir kilometrai, atkirtę mudu vieną nuo kito, palikę 
ramybės celėse prie mažų spingsulių, kad būtų laiko
pasibūti vienatvėje, pasimąstyti

teisinga mūsų gamta, tiksli: mieganti, besiilsinti, laukianti

laukiu ir aš – elnio devyniaragio, ant kiekvieno rago ugnelė degė, ant
devinto kavolis kalė, o kai nukalė – Kalėdų rytą saulė 
pražydo

Rašte parašyta – budėkite

taip tyloje išbūti, miege neįmigti, ramybėje laukti, kad pabustum
pačiam pražydėjime: jau saulelė vėl atkopdama 
budino…

mudu atskyrė sniegai, bet ir tie į nieką
pavirsta – prie Kūčių stalo, prie Velykų stalo,
papartyne, sielos paparčiuos  

žiedas – dvi semantinės
galimybės: tai, kas žydi, šviečia ir tai, kas apvalu

pele, pele, pas ką žiedas žydi

saulė rituonėlė pražysta, ritasi

obuolys ir tu obelėl, tu žaliausioj, kalėda,
kalėda, ką tu stavi, ką nežydzi, kalėda, kalėda 

sulaukę šventės, jos šventumo esame švytintys – įstrigę 
žiemoje, bet budintys

grįžtanti žemėn Persefonė,
gimstantis Dievo sūnus, pražystanti saulė ant elnio ragų

buvojimas tvirtai atsirėmus į tai, kas gražu,
tikra, amžina – tai, kas žydi, šviečia

ar taip žmogus pražydina būtį?

 

Erika Drungytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Viešpaties Dievo rūpesčiai

 

,,Nedrįstu, – sako Dievas Tėvas, –
priversti mane tikėti.
Bet galite gi pasitarti
su rasa, su kiaune, su pietryčių vėju.
Apsvarstykite neskubėdami
visus ,,už" ir ,,prieš",
nepamirškite ir ,,galbūt".
Gal ir ryto aušra, akmenėlis, pusiasalis
ras, ką apie tai pasakyti.
Ir nepamirškite pasitarti
su savo aorta, oda ir plaučiais:
juk tai jie galiausiai nuspręs,
ar tinkamas metas dabar
jums mane įtikėt, Dievą Tėvą".

,,Nenoriu būti našta
tiems, kas tiki mane, – sako Dievas, –
man pakanka, kad žmonės
tiesiog su manim kalbėtųsi
kaip su obuoliu, voru
ar paprastu gatvės žibintu.
Juk nepiktas esu, ir lengva mane sužavėti
trimis muzikiniais taktais
ar šypsena, jei ji spindi.
Ir dar man patinka
gauti paštu atviruką
su mielu vaizdu iš pajūrio
ar eilėraščiu nepretenzingu".
Dievas sako: ,,Tik tiems, kas netiki,
stengiuos būti našta".

Dievas sako: ,,Norėčiau, kad mano vardo
kas žingsnis jūs neminėtumėt;
ai, palikit mane ramybėje.
Suvokti manęs neįmanoma:
esu aš kūnas bekūnis,
aš siela – ir jos antitezė.
Norėčiau pabūti vienas
su vieninteliu savo rūpesčiu –
aš juk nuolat, dieną naktį, keičiuosi,
nes pasmerkiau pats save
amžinajai metamorfozei.
Mana prigimtis – ją žino visi ir nežino niekas,
mana prigimtis – tai, kad aš niekada nepritarsiu
sampratai Dievo savajai".

Dievas sako: ,,Kai imsiu vaikėti,
mane jūs tuoj pat pakeiskite:
juk vargu ar yra prasmė
aukštam poste laikyti vadovą,
kuris savimi nepasitiki.
Jums atvesiu kitų dievų, gudresnių,
prieš tai juos šiek tiek apmokęs
takto ir dieviškumo.
Patsai pasitrauksiu į prieglaudą,
pasiėmęs keletą sielų,
dar simfonijų mėgstamų porą.
Neliūdėkit, kai aš išeisiu.
Kol tarp jūsų buvojau,
pajutau gyvenimo skonį".

,,O dievų valdove aukščiausias,
apsaugok mane nuo žmogaus, – sako Dievas.

– Pramogai jį susitvėriau,
kai jau viskas man buvo pabodę,
ir į smegenis jo mažutes
mintį pasiunčiau kliedesingą,
jog mane jis sukūręs.
Tai dabar ir įžeidinėja
jis mane, ir daug mielesni jam
niekai visokiausi, legendos ir mitai.
O dievų valdove aukščiausias,
kaip pakęsti tokį ištvirkimą?
Sunaikink, meldžiu, mus abu
ir pamirški šią nesėkmę skaudžią,
o paskui vėl įkvėpk man gyvybę
jau be šitos baisios naštos".

,,Šiais laikais, – sako Dievas, –
kai viens kito taip žmonės nekenčia,
kai dangus purvu apdrabstytas
ir abejonė
pašvinkusią sėklą į galvas išliejo, –
man sunkoka suvokti, kaip gali
jie dabar apsieiti be dievo.
Ir prisiekiu, nesu savanaudis,
čia kalbu greičiau kaip ekspertas:
imuosi atkurti Žemėje
kažką panašaus į harmoniją.
Galiu jums pateikti solidžias rekomendacijas.
Mano adresas dar nepasikeitė, gyvenu vis ten pat –
jumyse".

,,Sukūriau pradžioj nemažai abstrakčių dalykų, –
sako Dievas, – pradžią ir pabaigą, blogį ir gėrį,
nuodėmę, sąžinės graužatį –
ir greitai patsai pasiklydau teorijų labirintuose.
Tuomet sukūriau pašėlusius, tiesiog beprotiškus tvarinius:
ugnikalnį, šerkšną, duonmedį, arklį,
kelį ir akies voką.
Štai jūs ir spręskite,
konkretus aš ar neapčiuopiamas.
Turbūt ir vienoks, ir kitoks –
kartu, ir štai jau aklavietėj
tie, kurie viliasi
manąją esmę suvokti".

Dievas sako: ,,Su paukščiais
kalbuosi sparnu,
žiedlapiu – su gėlėmis.
Kai akmenys šnekas tarpusavy, jų kalba prabylu
ir atsikertu jūros putai,
kai ji ima man prieštarauti.
Audrai kilus
brizo žodžiais su ja kalbuosi
arba gūsiais žvarbaus akvilono.
Ir vedžioju kalbas žvaigždėtas
po dangum, žvaigždėmis nusagstytu.
Savo kalbos neturiu,
todėl, kai šnekuos su pasauliu,
niekada negaliu žinoti,
ar bent žodį kas nors suprato".

Dievas sako: "O, kad žinotum,
kaip prailgsta man amžinybė,
kokioje begalinėj vienatvėj
Visatą valdau, ir įstatymas
čia tik vienas yra – kaprizas.
Atleisk, mano mielas dvikoji,
sutvėriau tave vien pramogai,
trapų, silpną, plepų veidmainį...
Mano rankose tu tik žaisliukas,
kaip kad vabalas ar vaivorykštė,
į kurią kažkodėl septynias spalvas sudėjau,
o ne dvylika ar dvidešimt, tarkim.
Tu rimtai į save žiūri? Mano mielas, neverta,
tvarinius savo visus
pažaidęs aš nužudau:
ir be jų man pakanka rūpesčių –
ten, nebūty.
Ir vis dėlto prisipažinsiu: esi mylimiausias
iš visų tvarinių laikinųjų".

Alain Bosquet
(vertė Vida Kupcikevičienė)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Sidabrinė žiema


Bus tylu, kad ir tu atbusi,
Ir per sodą ryte eidama
Tu laiminga lengvai atsidusi:
- Pagaliau sidabrinė žiema.

Blyškiai šyptelės saulė per ūką,
Paukštė šūktels girioj viena,
Ir blizgės lyg žavus atvirukas
Po sniegu užpustyta diena.

- Ak, kaip greitai prabėgo dienelė,-
Pagalvok vakare migdama.
Apie žiemą gražiausią dainelę
Tyliai tyliai dainuoja mama.

Liutauras Degėsys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kai ateisi

 

“…su palaiminga viltimi lauksime Jėzaus Kristaus atėjimo…”

Jėzau,

kai Tu ateisi,

kaip mes Tave pažinsim?..

 

Gal stovi jau tūkstantį metų

vienas

už mūsų durų

durų kurios užrakintos

raktais tiesą pažinusių

ir kaip mes tave pažinsim

jeigu iš knygų išlipęs

basas pas mus ateisi

valkata svetimšalis

ar lauksi kol įsileisim?..

į širdį ar į bažnyčią?..

……

Jėzau,

kai tu ateisi

manęs, žinau,

nebebus…

:)

 

Gintarė Stankutė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kalėdų žvaigždė

 

Tai Kalėdų žvaigždė

iš nutolusio skliauto,

atlydėjus per ūkanas tavąjį kelią,

iš vaikystės sapnų,

iš pasaulio sugriauto,

ten, kur vėjai

išdygusį blaško berželį. 

 

Tai Kalėdų žvaigždė,

kai ant baltojo stalo

tiesia staltiesę lino,

senelės išaustą,

paplotėlį prie lūpų

pašventintą kelia

ir rimties valandoj

nesugrįžtančių laukia... 

 

Ant bekraščio žvaigždyno

gelmės pasistojus,

pro neprakirstą mūre

įrėmintą langą -

tai Kalėdų žvaigždė

jau giliai įžiemojus

tau nematomą ištiesė ranką.

 

Dalia Žibaitienė

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Aš tikiu

 

Viešpatie, aš nemačiau, kaip Petras ir Jonas,
numestų drobulių ir sulankstytos skaros, buvusios ant Tavo galvos,
bet tikiu!
Aš nemačiau tuščio Tavo kapo,
bet tikiu!
Nebuvau įleidęs, kaip Tomas, piršto į vinių vietą
ir nepaliečiau ranka Tavo šono,
bet tikiu!
Tu nesidalinai su manimi duona Emauso miestelyje,
bet aš tikiu!
Aš nedalyvavau stebuklingoje žvejonėje
Tiberiados ežere,
bet tikiu!
Džiaugiuosi, Viešpatie, kad nemačiau,
kadangi esu palaimintas su tais, kurie tiki nematę!

(Nežinomas autorius)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kaip priglust prie tavęs,

Kai tave puošia žvaigždės rugpjūčio?

Kalbėt tau, kai kalba

Tau žodžiai ne mano švelniau ir tyliau.

Vakarėja iš lėto.

Ir padengtas stalas Kūčiom.

Kambary esu vienas.

Aš pats pas save atėjau.

Pats susėdau už stalo,

Žvelgiau į nustebusį veidą ir viltį,

Kad ateisi ir tu,

Kad ateis tie, kurie artimi.

Baigės Kūčios.

Aš pats su savim meldžiau mirtį,

Kad ji nepaliestų

Visų nuodėmingų,

Jie retkarčiais buvo šventi.

Žvakė tirpsta,

Taip sapnas ištirpsta prieš rytą.

Prabundi ir matai:

Vėl diktuos, vėl pasmerks ar prakeiks.

Bet kelies ir eini

Į pasaulį nors krislą gražaus pamatyti.

Ir tiki, vėl tiki,

Kad geriau, kad kažkas pasikeis.

 

Robertas Danys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Tiesiog žiemos pasaka

 

kelias per miestelį keletas
linksmų ir skubančių praeivių
keletas snaigių ir sniegenų
keletas naujametinių varpelių ir niekur tokio abejingo
                                 kaip aš niekur tokio abejingo
                                 kur pažvelgsi tiesiog niekur
                                 tiesiog žiemos pasaka

 

Donaldas Kajokas

 

*********

Koks retas šitoks žiemos rytas

 

po dangum skaidriu skaidriu

toliuos vienišas kaimelis

tarp retų meldyno stagarų

valtis ežeran įšalus

seno gluosnio mėlyna šaka

o po ja rytiniame sniege

vaikiškos pėdelės

 

Donaldas Kajokas

*****

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ne mes Dievop. Greičiau nuo mūsų Dievas...

Ne mes gilyn, o gylis vis mažesnis.

Ne vienišyn... O vis labiau po vieną.

Ir ne tvirtyn, o tik kaip nors iškęsti

Dar vieną dieną, įsigyjant daiktą -

Eilinę dekoraciją, kuria kitiems nušvisim.

Ne mes laike...

O vis nuo mūsų laikas...

Ne mes gėlėm, o laikas joms, nuvytusioms.

Prasidedam nuo žodžio, baigiam daiktu.

Prasidedam nuo meilės. Baigiam liaupsėm.

Keista dienų tąsa: pradėjom... baigėm...

Tad kur tokie, daiktų pilni, keliausim?..

 

Robertas Danys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

VAKARO RAMUMA

 

dėkok už dieną tarsi tau sutvertą

ir nusilenk žemai į keturias puses

šįvakar ir už visą savo laiką nes

kas žino gal nebus jau kito karto

dėkot už dieną vien tik tau sutvertą

o ypač pasimelst už tas dienas

kurios manei gyvenimo nevertos

 

Donaldas Kajokas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

SUSTOJIMAS

 

tenai yra sustojimas
mažytė menka stotelė
kiekvieno kiekvieno Tramvajaus
tai bandymas išsilaikyti
neriedant pirmyn nei atgal
kol snaudžia Didysis Konduktorius
kol Mūsų Vairuotojas tyli
tai mažas ramybės momentas
kuris ir yra ir nėra
jis baigiasi vos prasidėjęs
jis niekam nieko neatneša
nei laisvės nei priklausomybės
jis viską paverčia ašarom
kurios kol byra kol rieda
kol sūrios kol šiltos yra
tikriausiai gili beprasmybė
bet tai ir yra gyvenimas
ir ten yra sustojimas

 

Liutauras Degėsys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

KELIONĖ

 

ką žada tau
           kelionė laimę naują
dažytą meilę
           rausvą žydrą aklą
jau tavo sielą
           neviltis šienauja
jos gražios rankos
           gniaužia tavo kaklą

spyruoklę tavo
           prisuka paleidžia
mielasis mano
           varganas keleivi
matytum koks
           juokingas tavo veidas
tolyn tolyn
           jau plaukia tavo laivas

tik tau kely
           giedos sušalę paukščiai
ir jų sparnai
           bus nuostabiai raibi
ir kils žiema
           į begalinį aukštį
o tu miegosi
           jos šaltam glėby

 

Liutauras Degėsys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

EPILOGAS

 

ir vėl naktis
           sustos apsidairys
be praeities
           kuri išnyko greitai
tau liko vienas
           mirksnis dabartis
ir ateitis
           kurios sulaukti reikia

tave vilios
           tau ties gražias rankas
mojuos sakys
           tai mes tave mylėję
neišsiduok
           nebėk neišsigąsk
prieik arčiau
           tenai tiktai šešėliai

gesink šviesas
           lėtai užmerk akis
klausyk kaip sunkiai
           plaka mūsų širdys
visus užklos
           išbalusi naktis
kaip gaila jos
           nematom ir negirdim

 

Liutauras Degėsys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

kažkas priėjo prieblandoj prie lango

ir pažiūrėjo taip gražiai vidun

kad supratau - taip žvelgia angelas dangun

laikydamas saldainio žiburėlį rankoj

 

skaidri vaikystės vakaro tiesa

vėliau nekart išvysi lygiai tokį žvilgsnį

žvaigždėj žarijų mirgesy rembranto spalvose

tik žvelgusio tarp jų neatpažinsi

 

Donaldas Kajokas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ateina vakaras plonom šakų kojytėm.

Ir tu jauti, kaip angelai prabyla.

Ir kaip pasaulis sukasi mažytis

Tavam delne, sukaupęs visą tylą...

 

...Dar neramu... Dar paukštis nepragydo.

Ir laikas lėtas dar nekando meilėm.

Žvelgi į pasaką - gyvenimą už šydo,

Nepasiklausęs, ar žiūrėti leido...

 

Žvelgi lyg vaikas. Dieve, duok ilgiau...

Tokiom akim, tokia širdim, kai niekas

Nekalbina. Ir neseka graudžiau

Gyvenimo, lyg pasakos, kai lieka

 

Tik vakaras ir ši trapi tyla,

Kai lieka draugas, ir tyla prie draugo,

Ir kai šita traputė pabaiga

Į pradžią pasakos taip paprastai įauga.

 

Robertas Danys

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 13 minučių
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Ilgesys

 

Stūkso bokštai, įstrigę į nakties melsvą foną.

Ir taip lengva pamiršti, taip lengva pražūti.

Aš tau skambinsiu šiąnakt visais telefonais,

Tau po laišką įmesiu į kiekvieną dėžutę.

 

Ir klausysiuos - gal balsas? Ir lauksiu - gal laiškas?

Nors dešimtmetis jau, kai nei žodžio, nei rašto...

O naktis nei pribaigs, nei paguos, nei paaiškins.

...Ir sargai net nepastebi, kad padegiau paštą.

 

Jonas Strielkūnas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 22 valandos 13 minučių
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

***

 

Dar nušvis viduržiemy mums saulė.

Dar nusišypsos šerkšnota šiaurė.

Dar sustosime basi ant sniego

Kaip vaikystėje - lyg niekur nieko.

Dar pakvies ilgai tamsoj žiemojusi

Šiluma senų trobų sienojuose.

Dar lankysim gimto namo slenkstį,

Dar ateisim tėvo stalui nusilenkti.

Dar atbėgs šviežiom pusnim zuikučiai

Iš senų sapnų - vaikystės Kūčių...

.........................................

Kaip visi ėjau, klupau, ieškojau...

Obelis kieme išsišakojo.

Darbščios bitės lipdė vašką, mirė.

Žalią žolę baltos avys mynė.

Klėtis, užsidėjus naują stogą,

Kenčia vis taip pat varveklių slogą.

Ir mama po priemenę trepsena.

Kaip paseno... Dieve, kaip paseno...

Kaip toli nuo apsnigtojo klevo

Mano metų rogės nuvažiavo...

 

Jonas Strielkūnas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

 

šiluma, pasigirdus balse, prikelia

vaiką many, o maniau jau

seniai esi mirus - argi nelaikiau

tavo pirštukų delnuos, šaltų kaip ledas

 

o gal tik buvai įkalinta - šitiek metų

tamsiam kambary, užmiršta, nepasiekiama

ilgiausiais koridoriais, laiptais aukštyn ir žemyn

slaptais perėjimais per sieną

už knygų spintos arba per veidrodį

 

o gal taip gerai buvai pasislėpus, kad nieks

negalėjo rasti

po aptriušusiais sienos apmušalais, po išplėšytais

pribraukytais puslapiais

laukei

 

šitiek metų - beveik nepaaugus, žvelgi

tom pačiom akim, tom pačiom, kaip tada, kai paliko vienų

vieną tave

 

vaiko vienatvė

 

šiluma, pasigirdus balse, tavo rankos

pamažu atsigniaužia, blyškus veidelis

atsisuka, kyla aukštyn, klausaisi

nedrįsdama dar tuo patikėt

tau skirtų intonacijų, juokaujančio tono, taip kalbama

 

su mažais vaikais, nuduodant

kad kalbama kaip su suaugusiais (bet aš

seniai jau suaugus)

 

mano vidinis vaike

suradau tave, visai netyčia

užklupau, tai tas balsas, pasklidęs

visose erdvėse, atvedė

jauti, jis tirpdo

ledą ir stiklą

 

eikš, pažaisim

 

negi čia tu? šoki

pati sau viena

dainuodama, plodama delnais

o kasos išsipina

 

Nijolė Miliauskaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Mano Angele,

kaip norėčiau įsivaizduoti Tavo veidą:

ar atrodai lygiai taip, kaip aš,

ir drauge su manim sensti,

o gal išsaugojai tą pavidalą,

kokį aš turėjau vaiku būdama?

Gal tavo veidas - tik kaukė,

o gal - šviesos srautas,

ne mano akims?!

-----------

Angele Sarge,

o koks yra Tavo balsas,

ar čiulbi kaip lakštingala,

ar liurleni kaip fleita,

čiurleni kaip smuikas,

griaudėji nelyginant vargonai,

o gal byloji Tyla,

kurioje telpa daug, daug,

daug daugiau nei žodžiai?!

-------------

 Angele Sarge,

kuo gi Tu kvepi - pavasario atlydžiu,

pumpurais, želmenimis

ar vasaros pievomis ir žemuogynais,

gal rudenio samanomis

kaštonais ir pūvančiais lapais,

o gal grynu ir tyru žiemos šalčiu,

žuvimis po ledu

ir miegančiomis sniegenomis?

 

Jurga Ivanauskaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Lopšinė

Užmerk akeles ir tave aplankys
nykštukai baltais plaukeliais.
Jie atskries mažais baltakarčiais žirgeliais.
Apakamšys tave, mažutėli, minkštais pūkeliais,
Ir išskris atgal į dausas debesų takeliais.

Kol už lango miegos danguj pakabintos žvaigždelės,
Kol ant tako snaus išbarstytos rasos kruopelės,
Kol sūpuos šakose paukštelį miško vėjelis,
Prie tavęs, mažuti, budės mano akelės...

 

Gintarė Stankutė

****

Kai pabusi rasotam gėlytės žiede,
Nebijok... tu tapai miško fėja...
Išdžiovink lapelius ryto saulėj,
Pakutenki prisnūdusį vėją...

Surikiuok skruzdėlytes į eilę...
Drugelius iš žiedų išvaikyki...
Daigelius palaistyk su meile...
Paukštelius pačiulbėt paprašyki...

O jei laumių taką užtiksi,
Susirink jų perlus išbarstytus...
Paglobok juos iki naktužėlės...
Tamsioje drevėje laikyki...

Kai saulužė ištirps į tylą...
Perliukus danguje pasėki...
Ir senelio medžio viršūnėj
Tu per visą naktelę sėdėki...

 

Gintarė Stankutė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

PIRMAS SNIEGAS

Aš glosčiau gulbiuką, - ir baltas jo pūkas
čia driekės per žolę, medžius ir alėjas.
Prie apsnigto tvenkinio tyliai atėjus,
žiūrėjau, kaip tolumas paslepia rūkas...

Aš glosčiau gulbiuką, - ir kitą mergytę
iš tolo išvydau atbėgant per sniegą.
Mačiau, kaip kriokliai apledėję užmiega,
Ir medžių kamienai man ėmė atgyti...

Judita Vaičiūnaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

apie dievišką stilių

milijonai milijardai snaigių milijonai užu lango milijardai
snaigių snieguolyčių verpetuoja amžinybėj ten už krūmo
už raugerškio kur prasideda siaurukas ir toliau dar
už siauruko už to seno
Dieve mano

ar ši informacija verta tiek daug ženklų

Donaldas Kajokas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Sninga. Stovi mergytė kieme.
Pirštas burnoj,
sparneliai šiek tiek sukelti į viršų

snaigės atsispindi
viena nuo kitos
viena nuo kitos viena

pamiršo

Donaldas Kajokas
*****
sniego pusnys kieme ir staliukas
prie jo stovinti moteris
moteris žiūri į sniegeną, sniegena
žiūri į apsnigtą kinrožių krūmą,
krūmas žiūri į pinčerį, pinčeris į mane
aš žiūriu į tą moterį
į jos krūpsinčią nugarą, keistas
gimtadienis

Donaldas Kajokas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

sninga
taip ramiai, taip lygiai, nuo pat ryto
lig vėlyvo vakaro
betgi tai tavo
basos pėdos
šoka
ant sniego
mano bežadėse
akyse

Nijolė Miliauskaitė
****
vos tiktai prisiartinu prie vartų
apledėjusiais per naktį
laipteliais slidinėdama
tavo kerai jau pradeda veikti
švysteli saulė
pušies šakoj, tirpstančiuos ledo lašuos
ryškiai kaip niekad
ir balsas, toks tylus, toks stiprus
taip traukia mane, taip traukia

prabusk, širdie, pabusk, pabusk

Nijolė Miliauskaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Žemė žydi baltai.
Tarp baltų jos žiedų
Negirdi, nematai,
Kas ateina keliu.
Tik tuomet, kai svetys
Į duris pasibels,
Kelsies atidaryt,
Neši vyno išgert,
Apkalbėsi tiesas,
Paminėsi menus,
Gal akis, gal kasas
Glamonėsi ramus.
Ir ryte pilkuma
Gaubs ir gaubs atkakliai.
Kas išėjo? Kada?
Žemė žydi baltai...

Robertas Danys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Niekad neparduok savęs. Tegu
išrinktieji ieško išrinktųjų.
Tu palik tarp paprastų ir tarp pilkųjų,
būk pažemintųjų broliu ir draugu.

Dalią jų ir duoną jų priimk.
Neišsižadėk jų lig paskutiniosios.
Ir kalbėk tik jiems ir tik už juosius.
Būki nebylio burna ir neregio akim.

Būki dulke dulkėse ir pelenu tarp pelenų.
Vienišų viltim ir paliktų paguoda.
Tuo, kurs nieko neima ir viską atiduoda:
nuolat alkanu tarp nuolat alkanų.

Henrikas Nagys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Močiutės pamokymai

Dievo akies vyzdyje,
Būki pačiu mažiausiu.
Dangaus karalystėn tokiems
Kelias visų trumpiausias.
O tarp žmonių, vaikeliuk,
Ir dideliu būki, ir aukštu.
Pamiškėje matomu būk,
Mažus - ir miške išlaužo.

 Audrius Šikšnius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Paukštelio prašymas

Kur sustoju - šaltas sniegas
Ant plikų šakelių,
Nerandu grūdelio menko
Ant snieguoto kelio.

Gelia kojas ir snapelį,
Rieda ašarėlės;
Kaip iškęsiu aš, mažytis,
Šaltį žiemužėlės?

Pažiūrėk, šalčiu sustingo
Rudeninės rasos -
Aš po tavąjį kiemelį
Vaikštinėju basas.

Rask, vaikeli, man, sparnuočiui,
Menką trupinėlį, -
Už jį vieną tau čiulbėsiu
Visą vasarėlę.

Valerija Valsiūnienė

lianar
lianar portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 6 metai 7 mėnesiai
Prisijungė: 01/09/2012 - 01:33

Autorius nežinomas

"Žmogaus teisės"

Visi turi teisę į skėtį,
Į savo širdies plakimą.
Visi turi teisę mylėti
Aistringai ir be praradimų

Visi turi teisę į saulę,
Į debesis, miegą, vyną,
Į savo paties apgaulę,

pilną stiklinę pieno,
Į mažą kvailą šuniuką
(tačiau nesakyt "jis mano"
tik švelniai glostyt kailiuką).

Visi turi teisę žaisti
Ir jei patinka - švepluoti.
Visi turi teisę geisti
Ir apie tai negalvoti.

Visi turi teisę kartą
Išbėgt basi į lietų,
Per šaltį pamiršti paltą
Ir kojines sukeisti vietom.

Dar turi teisę sapnuoti,
Kad skrenda arba krinta.
Visi turi teisę bijoti,
Netgi kai tai nerimta.

Visi turi teisę į tėtį,
Mamą ir tikrą draugą.
Visi turi teisę liūdėti
Ir garsiai verkti kai skauda.

Save, pasaulį ir Dievą
Visi turi teisę kurti.
Laikyti per speigą žiemą
Rankoj vaiko rankutę

Visi turi teisę į žodį,
Jausmą ir prisiminimą.
Visi turi teisę svajoti
Ir juoktis kada juokas ima

Ir teisę viską iškęsti
Dėl truputėlio teisybės.

Visi turi teisę tęsti
Šį sąrašą lig begalybės

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Gražus eilėraštukas. Jo autorė - Lauryna Luničevaitė.
(http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=769&kas=straipsnis&st_id=4386)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Drakoniukas

 

Nemanyk, kad drakonas piktas.
Netikėk, kad drakonas baisus.
Aš pažįstu tik vieną mažiuką,
Bet jaučiuos, lyg pažinčiau visus.

Jis įkaista ir ima šviesti
Nuo švelnumo ir šilumos.
Jis draugauja su rudenio vėju,
Bet labai nemėgsta žiemos.

Jis dažniausiai skraido nematomas,
Nes galvoja, kad jo bijai.
Net ir aš dar nesu jo mačiusi,
Nors mudu geri draugai.

Bet seniai išmokau suprasti,
Kada drakoniukas šalia.
Tu irgi gali jį pajusti
Savo skruostais ir širdele.

Mes privalom drakonais rūpintis,
Nes jų liko visai nedaug.
Vos išmoksi drakoną pajusti,
Tuoj po truputį susidraugauk.

Negailėk jam šilčiausių žodžių
Ir pakviesk pažaisti kartu.
Nekreipk dėmesio, jei jis burba,
Kad nemėgsta mažų vaikų.

O tada paglostyk jam nugarą,
Pavaišink pienuku ir ledais.
Tik atsargiai! Išmok nepainioti
Drakonų su slibinais.

Slibinai pietums ryja princeses,
Turi galvas mažiausiai tris.
O drakonai turi vaikišką širdį
Ir truputį liūdnas akis...

 

Lauryna Luničevaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 dienos 11 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Baltoji okupacija

 

Vėjas, tartum devyni vilkai,
Prie namų tai staugia, tai vaitoja,
Snaigės leidžiasi – balti pulkai –
Visą mano žemę okupuoja.

 

Mano upės šiandien – tartum plentai,
Baltos, kaip palatos – mano pievos.
Siautėja baltieji okupantai,
Tyli žaliaakis girių Dievas.

 

Mėnesienoj – baltos mano rankos,
Mėnesienoj – juodas lango kryžius…
Beldžiasi obels šaka į langą –
Iškeliauju, nežinau, ar grįšiu.

 

Kietas ledas surakins man kojas,
Užklijuos man lūpas šaltas sniegas…
Nieko negirdžiu ir negalvoju,
Nieko nematau – aš baltas Niekas.

 

Juozas Erlickas

 

Puslapiai

Norėdami komentuoti prisijunkite arba užsiregistruokite

Susiję įrašai