Poezijos skyrelis

1450 posts / 0 new
Paskutinis pranešimas
rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

prieš akis
dar pora valandų kelionės
o gilios pusnys, o gili žiema
ir temsta jau

nesu dabar nei vaikas
nei moteriškė
nei metų neturiu, nei vardo

pusiaukelė: tylomis
langus nužvelgiu
tamsius ir šviečiančius

nepažįstami gyvenimai

mėnuo
virš baltų stogų pakilęs karaliauja
nebylus ir didelis

tu šviesos neseikėji, visiems ją dosniai dalini

Nijolė Miliauskaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

KASDIEN MANE MOKAI

retsykiais
pastebiu ženklus, drėgnam sniege įspaustą
slaptaraštį, linijas išryškėjusias
savo delne pamatau, o lig šiol
neįžiūrėjau

bet kaip visa tai
perskaityt? per prasta iš manęs mokinė, tamsi
neišmanėlė

krebždant pelę girdžiu kambary
naktimis, tai vidinis balsas, įsiklausyk
bet ausys lyg būtų užgultos
slogutis
užspaudęs krūtinę, kaip retai tegaliu
atspėt, kas man sakoma

kartkartėm pasirodai toks maloningas
toks švelnus: atsiunti man paguodai
netikėtą džiaugsmą, nė nesapnuotą dovaną
netgi eilėraštį

ar nosinaitę
kvapnią, lengvais nėriniais apkraštuotą
ašaroms nusišluostyti

paprasčiausiai už nosies vedžioji mane

Nijolė Miliauskaitė

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 16 valandų 4 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Naktis

 

Siela ledėja Žvaigždėse

riaumoja (mano ženklas) Liūtas.

Karščiuoja vaikiška tiesa,

O ją ramina Absoliutas.

 

Ir tarsi sapnas - išmintis -

atėjusi tuoj pat palieka.

Sunki, be abejo, naktis,

bet ji - šiek tiek daugiau už Nieką.

 

J. Mačiukevičius

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Nieko dukart

Nieko dukart nenutinka  
ir nenutiks. Dėl to  
gimėm be patirties  
ir be rutinos numirsim.  
 
Nors mokiniai buvom  
bukiausi pasaulio mokykloje,  
neteks repetuoti  
nė vienos žiemos ar vasaros.  
 
Nė viena diena nesikartos,  
nėra dviejų panašių naktų,  
dviejų tokių pat bučinių,  
dviejų vienodų žvilgsnių į akis.  
 
Vakar, kai tavo vardą  
kažkas man ištarė balsu,  
taip jaučiausi, lyg rožė  
pro atvirą langą įkristų.  
 
Šiandien, kai esame kartu,  
nusukau veidą į sieną.  
Rožė? Kaip atrodo rožė?  
Tai gėlė? O gal akmuo?  
 
Ko gi tu, valanda piktoji,  
su nereikiama baime maišais?  
Esi – vadinasi, turėsi praeiti.  
Praeisi – vadinasi, tai gražu.  
 
Besišypsantys, lengvai apsikabinę  
paieškosim sutarimo,  
nors skiriamės tarpusavy  
kaip du tyri vandens lašai.

Vislava Šymborska (1923 - 2012 02 01)
(vertė Vytis Mackevičius)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Meilė iš pirmo žvilgsnio

Abu įsitikinę,  
kad sujungė juos staigus jausmas.  
Gražus šis tikrumas,  
bet netikrumas gražesnis.  
 
Mano, kad jei vienas kito nepažinojo,  
tai tarp jų niekad nieko nevyko.  
O kaipgi tos gatvės, laiptai, koridoriai,  
kuriuose jie galėjo prasilenkti?  
 
Norėčiau paklausti,  
ar neprisimena –  
gal besisukančiose duryse  
kadais veidu į veidą?  
kokį nors „atsiprašau“ spūstyje?  
balsą „klaida“ telefono ragelyje?  
– bet žinau jų atsakymą.  
Ne, neprisimena.  
 
Labai nustebtų,  
kad jau kadų kadės  
atsitiktinumas žaidė su jais.  
 
Dar ne visai pasirengęs  
virsti jų likimu,  
suartindavo juos ir atitolindavo,  
perbėgdavo kelią  
ir užgniauždamas juoką  
atšokdavo.  
 
Buvo ženklai, signalai,  
na ir kas, kad neįskaitomi.  
Gal prieš trejus metus  
arba praeitą antradienį  
koks lapelis nuslydo  
nuo rankos ant rankos?  
Kažkas buvo pamesta, rasta.  
Kas žino, gal net kamuolys  
vaikystės žolėj?  
 
Buvo rankenos ir skambučiai,  
kur anuomet  
prisilietimas guldavo ant prisilietimo.  
Lagaminai saugykloje greta.  
Tas pats gal sapnas buvo naktį vieną,  
netrukus užtepliotas jiems nubudus.  
 
Kiekviena pradžia – tai tik tąsa,  
o įvykių knyga nuolat ties viduriu atversta.

Vislava Šymborska (1923-2012 02 01)

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

VASARIS

vasaris trumpas mėnuo nesuspėsiu
vasario pūgos laimina ir slepia
vasario pūgos kloja gilų sniegą
tačiau jame sušilt aš nesuspėsiu

vasaris trumpas mėnuo tik jo dienos
per sraigės sparno ilgį pailgėja
toks baltas baltas o ne lango mėnuo
o ilgesys to mėnesio lyg dievas

o ilgesys to mėnesio alsuoja
lengva mirtim ir vėl žvelgi vasari
į mano sielą lyg žvėris prieš šuolį
bet nesuspėsi nesuspėsi broli

Donaldas Kajokas 

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Tik tu kalbėk, labai prašau, kalbėk,
Nes ši tyla jau darosi skausminga,
Ir visą naktį mums po sapną sninga,
Aš būsiu tau labai labai dėkingas,
Tik tu kalbėk ir niekad nepabėk,
Nes nieko nuostabiau nesutikau,
Už tavo gerą ir mažutę širdį,
Kuri mane šioj sutemoj dar girdi,
Sapnuojantį ir mirtį, ir tą viltį,
Kuria, brangi, aš gyvenu vien tau.

Robertas Danys
***
Mylėk mane net tada,
Kai mus skirs didelis sodas.
Viename gale krausis pumpurai,
Kitame - kris prinokę vaisiai.

Mylėk mane taip,
Kad visos sodo šakelės,
Viena kitą paliesdamos,
Man tai kuždėtų...

Robertas Danys
***
Mylėti taip, kad skaudėtų.
Mylėti taip, kad geltų.
Kad visą kraują išlietum,
Kad dangų širdy pakeltum.

Net jei neliktų nieko.
Mylėti. Aklai mylėti.
Tą karštą vasarą sniegu
Baltu ir tyliu tikėti.

Robertas Danys

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 16 valandų 4 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

tavo skruostų duobutėse ošia

iš blakstienų pražydusios liepos

ir dvi saulės – tik mėlynos mėlynos

ant palangės šešėlį palieka

 

tavo kaklo duobutėje luotas –

mažas lašas, užklojantis dangų

o danguj visos žvaigždės nušluotos

ir jų dulkės prilipę prie rankų

 

tavo pilvo duobutėje – rytas

tyliai švinta virš kambario rodos

miego langas vos vos pradarytas

ten už jo švelniai lyjantis sodas

 

tavo sapno duobutėje rūkas –

mažas perlas, ištirpęs į lašą,

kuriame miega jūros arkliukas

sugalvojęs tave ir užrašęs

 

 

V. Stankus

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

MERGAITĖS RANKOS

 

O, kaip žydi tavo išblyškę delnai nakty!

Apsvaigę drugiai tupia ant jų ir užmiega.

Ant jų galėtų ilsėtis ir mano širdis -

tavo blakstienų šešėly, kaip ant kvepiančio sniego.

 

Tavo lūpos ir ją palytėtų galbūt -

sūrų kraujo ir jūrų vandenio lašą.

Tokia tyla po klajonių, vėtrų, žaibų!

Viešpatie, tokia tyla ir ramybė bekraštė!

 

Noriu užmigt. Tavo žydinčių rankų pusnynuos,

leisk, tegul ilsis nugrimzdusi mano širdis.

Ir teužpusto akis man ir tuščią krūtinę

degančiu smėliu šios žemės vėjai karšti.

 

Henrikas Nagys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Sakau: MEILĖ.

Tai ne melas.

Jei nori išgirsti,

prieik arčiau.

Jei nori pajusti,

prieik visiškai arti,

bet daugiau

nieko nesakysiu...

 

Doris Kareva

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Meilės daina

 

Naktie miegok ant mano kelių
tyla graži
ji girdisi kai mes akis užmerkiam
kai į nesujudantį vandenį pažvelgiam
kai jį paliečia du sparnų šešėliai
(kokia švelni kokia švelni ranka)

mane naktie regėki didelį ir tamsų
tyla graži
ją skleidžia samanos ant akmenų išaugę
ją skleidžia žolės prasikalę pro lapus
ir mėnesienoje voratinkliai ištirpę
(kokie lengvi kokie lengvi plaukai)

skaidrius žodžius naktie kalbėk pro miegą
tyla graži
jinai apsiveja lėtai apie rankas
gaivi lyg vėjas ji kažką užpildo
ir netikėtai prikelia kažką
(kokia šviesi kokia šviesi kakta)

Antanas A. Jonynas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Sakai: „Atstok".

Aš užsimerkiu ir bandau

Atstot tau šilumą,

Atstoti maldą, aš mėginu atstoti tau namus

 

Ir jaukią tylą,

Ir paukštį tavo delniuke,

Atstot prieš miegą pasaką,

Užmigus - sapną.

Ryte - kavos puodelį,

Dieną - juoką.

 

Sakai: „Atstok".

Mieloji, ar atstojau?

 

Robertas Danys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Paklydus voverė mus išvedė iš kelio,

Paklydom. Einam vis giria giria.

Bet štai ji baigės ir staiga - upelis:

- Sustokit, grįžkit!

Liepto čia nėra.

 

Nei šaukt, nei plaukt...

Piktoka.

Radom brastą.

Nusiavėm. Tu sukrykštei: "aš jau!"

Ir aš tave į kitą upės kraštą

Ant savo rankų, ant stiprių nešiau.

 

O tavo rankos man ant kaklo degė.

Kuteno sruogos garbanų tirštų...

Man taip arti lyg tol nebuvo tekę

Tavęs pajust. Buvau tik aš ir tu.

 

Ir tu buvai žinioj tik mano vieno -

Šilta, švelnutė, vaikiškai gera...

O kaip ašai gailėjausi tą dieną

Ne to, kad upėj liepto čia nėra,

O kad viena ji

Ir tokia siaura.

 

Vacys Reimeris

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Tai ne tu mane palikai
tai tik laikas sustojo, išnyko
tik per naktį pražilo plaukai
ir širdis tartum smuikas vaitoja

 

Tai ne tu mane palikai
tai dangus netikėtai prapliupo
tai tik atnešė vėjas miškais
tavo karštį, svaiginančių lūpų

 

tai ne tu mane palikai
tai lyg stirna grakšti nušuoliavo
mūsų meilė o tu man sakai:
kad kažkas kažkurį gal apgavo

 

tai ne tu mane palikai
tai tik pakeitė saulę pavėsis
stovim mes lyg suaugę vaikai
ties didžiuliais tos meilės griuvėsiais

 

tai ne tu mane palikai
mano meilė tavos nesutiko
gal geriausia taip ir palikt
tau gyvenimas, man tai kas liko

tai tik tu mane palikai....

 

Jonas Karalius

 

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 16 valandų 4 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Kokia graži ta meilės poezija! Tokia išgyventa, tikra, kartais liūdna, kartais džiugi...

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 16 valandų 4 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Netikrumas

 

Kai nėr tavęs, nei raudu, nei vaitoju,

Kai tu greta. išsilaikau ant kojų;

Bet kai ilgai tavęs nesutinku,

Kažko taip liūdna daros ir nyku,

Ir apima mįslingas netikrumas

Ar meilė tai? Ar šiaip sau draugiškumas?

Kada tavęs nelieka čia nė aido,

Aš negaliu atkurti tavo veido

Tačiau jaučiu, kad jis kažkur čia pat

Šalia manęs ir dar arčiau gal net.

Ir vėl tasai vylingas netikrumas.

Ar meilė tai? Ar šiaip tik draugiškumas?

Kentėjau? Taip, bet negalvojau rodos,

Ateit, ieškot tam ilgesy paguodos.

Einu be tikslo, taip sau, tik jaučiu,

Kad aš jau čia ties tuo pačiu slenksčiu.

Užeinant - vėl vylingas netikrumas.

Kas atvedė čia? Meilė? Draugiškumas?

Aš dėl tavęs gyvybę atiduočiau,

Į pragarą aš ant bet ko nujočiau,

Ir nors dar to tikrumo nematau,

Bet širdimi siunčiu ramybę tau.

Ir vėl tasai lemtingas netikrumas.

Ar meilė tai? Ar vien tik draugiškumas?

Kai ranką tu man padedi ant delno,

Kažkur giliai jaučiu ramumą švelnų,

Tokį, kad, rodos, užmigčiau amžinai,

Tačiau širdis - pažadina jinai,

Jinai, o gal vylingas netikrumas

Gal meilė ir yra tas draugiškumas?

Kai dainą šią sudėti man parūpo,

Dausų dvasia nejudino man lūpų;

Iš kur tos mintys? Rimai tie iš kur?

Ir pabaigoj - lemtingas netikrumas

Kuždėjo meilė tai? Ar draugiškumas?

 

(A. Mickevičius)

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 16 valandų 4 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

TU TAIP TOLI

Tu taip toli. Mane kankina ilgesys.

Tu taip toli. Seniai patvino upės.

Daugybę kartų degino ugnis.

Daugybę kartų tirpdė rūkas.

 

Ir nemačiau seniai giedros dienos.

Tiktai krūtinę drasko audros.

Mielai pavirsčiau viesulu sapnuos.

Man nepatinka tuščios raudos.

 

Tave suradęs plėšyčiau, draskyčiau

Už tai, kad tu ne čia, o taip toli.

Po to save į uolą sudaužyčiau…

Jau šaukia bangos tavo vardą. Ar girdi?

 

Ruslanas Simonaitis

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

DŽIAUGSMAS SU TAVIMI

 

Saulė vėjuotam pavakary.

Paukščio snape

nušalnojusi bruknė.

Bet, spinduly tarp rudens ir žiemos -

džiaugsmas su tavimi!

 

Žiburį nešančių rankų gėlė.

Keistas šešėlis.

Klausiančios akys.

Bet, spinduly tarp dienos ir nakties -

džiaugsmas su tavimi!

 

Žodis, ūmai išsiskleidęs tyloj,

glaudžias kaip glostantis

delnas prie veido.

O spinduly tarp manęs ir tavęs -

džiaugsmas su tavimi!

 

Justinas Marcinkevičius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

tavo

žodžiai

tavo

pašnibždomis

kaip mėnesiena pro langą

renku

juos lūpomis

renku

nuo tavo lūpų

renku

ir žmogaus kūnui šviečiant

sudedu Dievo žodį

myliu

 

Justinas Marcinkevičius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Mokyklinė mūza

 

Sugrįšk iš vasaros nakties
Iš balto pievų rūko
sugrįžk iš mano atminties
iš seno atviruko

 

Iš vadovėlių ir žaislų
iš pirmo įkvėpimo
iš vaikiškai aukštų tikslų
iš keisto nujautimo

 

Sugrįžk iš ten, kur tu esi
kaip mano pirmos eilės
Sugrįžk baisiai nedrąsi
iš pirmutinės meilės

 

Iš mano ilgesio - sugrįžk
kad vėl tavęs ilgėčiaus
sugrįžk ir man akis užrišk
kad vėl tavim tikėčiau.

 

Justinas Marcinkevičius

dainu dainele
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 metai 3 mėnesiai
Prisijungė: 05/20/2010 - 22:10

Super

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

TĖVIŠKĖ

 

Palaukė. Takas.

Stiklinis tolių mėlis.

Šermukšnių kekės.

Su sniego karūnėlėm.

 

Donaldas Kajokas

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kai džiaugsmo diena su liūdesio vakaru šoka:

 

juodas, purvinas vėjas ieško mano gerklės,

ir tai, kas dainavo many, dusdamas tilsta.

 

Ir tolsta, ir tolsta. Vakarėjantį skliautą

perkirto paukštis. Sunkus debesynas

užgriuvo ant kalno. Jau lyja, ten lyja.

 

Duok žiburį sielai, žvaigždelę akims,

duok stalą alkūnėms ir pakurą ugniai:

kad meilė išteisintų žmogų. Tik meilė:

ji dangų atsimena, ten jos tėvynė.

 

Už lango siūbuoja visatos gėlė:

raudonas, nugairintas vakaras. Žodžiai!

Jie dar groja manim. Atšilę, dar groja.

Ir ką tu girdi, ir ko jau negirdi -

yra apie meilę.

 

Justinas Marcinkevičius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Gamta netasako –

ji praeina, mūsų nepastebėdama.

Iš dvasios pilnybės

pasilieja gyvenimo upė:

giluma, giluma! –

ko ji klausia, kai žiūri ir tyli?

 

Leidžiasi

paskutinis dangus.

Jame žydi

tik vienas mūs žodis –

(atsimeni

iš dvasios pilnybės: myliu).

 

Justinas Marcinkevičius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Aš tau kalbėsiu apie meilę. Patikėk.

Šita kalba bus panaši į melą.

Aš nežinau, ar tau užteks tų žodžių tiek,

Kiek moku jų. Kiek telpa jų ant stalo

Baltam lape, belaukiančiam tavęs.

Švenčiu šią drąsą, kad galiu ištarti:

Tu jau esi. Nes aš rašau raides.

Tu jau esi, ir verias kiemo vartai,

Ir jau neskauda. Jau šiek tiek geriau.

Šiek tiek prie miego ir šiek tiek prie Dievo.

Aš tau kalbėsiu apie meilę jau,

Išmynęs taką per lelijų pievą,

Baltų lelijų - šąlančių pusnių.

Aš nebemoku laukti ir užmigti.

Aš nebemoku būti savimi. Skubu.

Nes velniškai bijau tyloj išnykti.

 

Robertas Danys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Aš laukiu tavęs, mylima,

Mūsų miestas lietum apsirengęs,

Ir mokykloj girdėta daina

pasitikti tave pasiruošus.

Šitaip rudenį laukia

Pavasario paukštis suluošintas.

Šitaip elgeta laukia mirties

Link jo žengiančios.

Ak, ne laikas lėtai, aš per greitai slinkau žodžių upėm

Vis dar laukiu tavęs, mylima, apkabinęs eilėraščių lapais,

Pasiruošęs priglausti, ištart tyliai tyliai tau „labas"

Ir pajust ant peties

Mažą kregždę, sekundei nutūpusią.

 

Robertas Danys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pikto veido nyki dykuma.

Tyluma. Gūduma. Tuštuma.

 

Ak, nebausk mano lūpų, nebausk

Palytėjimu žodžio grubaus.

 

Nestatyk mano dvasiai namų

Po keiksmu, pavydu, piktumu.

 

Tų juodų akmenų neaugink –

Jų ir taip vis daugyn ir daugyn.

 

Ir ugnies negeros neužkurk.

Ar dar sėsime duoną? Ir kur?

 

Justinas Marcinkevičius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Gal dar liko vilties, kad išgirs,

kad gera valia patikės,

sužalota dvasia - gal išgis,

pasisotins visi - iš vienos riekės.

 

Gal ištirps įtarumo ledai,

pykčio pervertas, nusijuoks...

O vaivorykštė kaip kadais

visus trim spalvom apjuos.

 

Justinas Marcinkevičius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

skiriu Justinui Marcinkevičiui

 

švaria

dvasia

atrandi

žodį

lyg pamestą

angelo plunksną -

 

sklandai

dieviškoje

minties

prigimtyje,

žėrėjime

vienos saulės.

 

nes nieko

aplink mus

didesnio

     nebūna.

 

Ričardas Mikutavičius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

ANTRAS ATSIDUSIMAS

 

Užsiklosiu miškais —

tais lietuvio žaliais patalais.

Beržo lapai kaip kraujas

kas rudenį tyliai varvės.

Užsiklosiu laukais,

į saulėlydį plaukiančiom upėm;

sopulingos gaisravietės

apžels usnimis ir atvės.

 

Prikelkit mane,

kai jau baigsite verkt ir gedėti.

Prikelkit, sakau,

kai jau žuvusių nieks nebelauks.

Prikelkit mane,

kai pražilęs akmuo ims žydėti,

kai suskilus girnapusė

vėl į vieną suaugs.

 

PASKUTINIS ATSIDUSIMAS

 

Ateina vakaras — ir taip sutemsta.

Lizde, girdėt, maži paukščiukai cypsi.

Į tamsą upė sminga tartum peilis.

Ak, nežudykime daugiau viens kito.

 

Dabar į mus kiti pasauliai skrenda.

Sakau, budėkim, nes ugnis jau gęsta.

Išėjo medžių sielos, ėmė šviesti.

Ak, nežudykime daugiau viens kito.

 

Mes mylime, sakau, mes vienas kitą mylim.

Užmigdamas girdėjau, kaip du paukščiai

senam kleve tupėdami kalbėjo:

Tie žmonės dar galėtų būt laimingi.

 

EPILOGAS

 

...pro saulės patekėjimą,

pro obelų žydėjimą,

pro vandenų siūbavimą,

pro žemės sužaliavimą,

pro žiemą ir pro vasarą,

pro žodį, juoką, ašarą,

pro mėnesienos žvilgesį,

pro viltį, baimę, ilgesį,

pro gimstantį ir dygstantį,

pro mirštantį ir nykstantį,

pro silpną ir pro valdantį,

pro alkaną, pro valgantį,

pro pjaunančius, pro sėjančius,

pro tyliai klausinėjančius:

kodėl, kodėl, kodėl...

 

Justinas Marcinkevičius

iš baladžių poemos „Devyni broliai" (1969-1972)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Žiedo virpėjime vasara miega
Bičių sparnelių maldos apsvaiginta
Kol aš braidau po dar neliestą sniegą
Žiedo virpėjime vasara miega...

Vien baltuma
Ir manęs nebelieka
Tik nuskaidrėjusios mintys nušvinta...

Žiedo virpėjime vasara miega
Ir aš miegu
žiemoje paklaidinta...

 

Gintarė Stankutė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Žiemos saulėlydis

 

Visą dieną ūkavo ir verkė,
Tarsi žemėj ko ieškodama, pūga.
Visą dieną plakė juodus gluosnius
Nenumaldoma balta ranka.
Tik pavakarėn pūga nuščiuvo
Ir kiekviena snieguole prisiglaudė prie žemės.
Tarp stogų snieguotų ir sakų
Saulė prasisunkė - atsisveikinti.-
Lyg didžiulį žemės kraujo lašą -
Saulę nuogos gluosnių šakos neša...

 

Janina Degutytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

DRUGELIS

 

Trumpalaikis džiaugsmas kaip širdy

suspurdėjęs drugelis neša mane, - neklausk,

ak neklauski, dėl ko taip ir ką šitai reikšti

galėtų, aš pats dar nespėjau paklausti,

neskaudūs, perregimi jo sparnų galiukai,

spalvingi ir lengvi jo išsipildymai, kada

nors visa tai baigsis, bet kol kas - tarsi

kvailą aukso dulkelę - neša mane šis

trumpalaikis džiaugsmas, - ar aš žinau į kur?..

 

Donaldas Kajokas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kur veda žodžių pėdsakai?
Eini, atsargiai statydamas koją nuo vieno žodžio ant kito,
prisilaikydamas didžiųjų raidžių.
Artėja mėlynas tiltas ir miškas, pakrypęs į saulę.
Atodrėkio liūtyje tirpdamos krykštauja snaigės.
Pėdsakai veda į ten, kur poetas niekad nebūna,
ir kur įkyrūs skaitytojai
                                    tikisi rasti save.
Pėdsakai veda į ten, kur baigiasi pėdsakai.
Kur, nuo lyties ant lyties šokinėdamas, pereini upę.
Ir tik tada pamatai
tiltą. Juo einančius žmones.
Tavo pėdsakus nunešė upė –
                                           tavo drąsą ir tavo aklumą.
Viskas ištirpo mėlynėj –
                                    balsas, akys ir sniegas.

 

Vytautas Bložė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

RAUDONAI

 

Nesugrįšiu sugrįšiu laiku ne laiku išprotėjęs
Iš namų be namų su šventaisiais visais be šventųjų
Pavėjui visus juodvarnius laisvėn į dangų
Tarsi muštų kas vogtą šamano tamtamą

Taip tamsu taip šviesu paskutinė diena ir pirmoji
Kai esu kai nesu kai taip dunksi kai tuščia krūtinėj
Negirdžiu nei tavęs nei savęs tiktai kylantys paukščiai
Pabaidyti visu juodumu varnasparnėm švilpynėm

Kur bebūčiau peržiem
Teprašau tiek
Kiek sniegenoj sniego
Užmigdykit skuteliais
Šermukšnio kartumo
Ir mane ir mane ir mane

 

Antanas Šimkus

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

MEDIS

 

Dar visiškai nuogas

            su išraizgytom šakelių gyslom juodom -

            ten sunkiai pulsuoja juodas kraujas -

stovi prieš dangų,

            paukščių gūžtas iškėlęs,

toks pilnas drebulio ir atkaklumo.

 

Dar vėjas žvarbus ir drėgnas,

            dar šerdis vos įsiklauso

            į artėjančius saulės žingsnius, -

bet stovi jis,

            visom juodom pulsuojančiom gyslom

            gūžtas iškėlęs,-

                        tegul nors paukščiai turi

                        saugius ir šiltus namus.

 

Janina Degutytė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Gera laukt ir žinot, kad sulauksi.

Kaip retai juk taip gera būna.

Ir nors valandai širdį apgausi,

Lai ir ji kiek šilčiau pabūna.

 

Ir lai paukštis už lango mato

Du už stalo. O vieną iš jų - laimingą.

Keistas tokio buvimo ratas -

Sninga - saulė nušvinta - sninga.

 

Keistas šitas geras laukimas,

Maloni štai toki apgaulė,

Kad yra lemtis, ir likimas,

Ir vieta tau, kad ir ne po saule...

 

Robertas Danys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Jeigu aš būčiau Dievas,
sunkiai beišsitekčiau mediniame suole,
prie klauptų paliktoje Biblijoje –
pageltusioje, nučiupinėtoje senučių drebančių rankų,
suskaitytoj apžlibusių akių, kurios ieško manęs
tarp eilučių

Nelieskit manęs, aš noriu ramybės,
tiktai ramybės – murmėčiau

Jeigu būčiau Dievas,
mieliau apsigyvenčiau baltuose ir švariuose
pradinuko sąsiuvinio lapuose,
įsikurčiau ten prieš pat rugsėjį.

Baltutis mano absoliutas būtų padalintas
linijomis arba langeliais,
pirmieji mano rašytiniai žodžiai
būtų kreivoki, didelėmis raidėmis,
truputį pakrypę į dešinę –
aplink lyg drugiai susilietų mėlynos
rašalo dėmės.

Žinodamas, kad žmonės – klystančios būtybės,
sąsiuviniuos visada palikčiau kelis
švarius sugertukus. O pačios gražiausios
ikonos man būtų piešimo sąsiuvinio lapai
su scenomis iš Šv. Namų gyvenimo ir angelėliais

Kokia laimė yra turėti bloknotą,
kuriame po sunkios dienos bet kada gali
atsiversti švarų puslapį...
Kokia laimė yra turėti sugertuką –
tik priglaudi ir sunaikini visas dėmeles ir nuodėmes
šitame pusiau languotame,
pusiau linijiniame pasaulyje.

 

Vainius Bakas

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 16 valandų 4 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Atlydys

 

Ko gi šiąnakt verkė stogas? –

Gal jisai sapnavo slogą? –

Ne! Tai Kovas ir Vasaris

Ten ant stogo barėsi.

 

O iš ryto šokinėja

Termometras išprotėjęs,

Viena koja moja man:

Bėk greičiau kieman!

O kieme it miltuos šilta –

Saulė vaikštinėja tiltu.

Upėje ledų paradas –

Pasiduoda Ledingradas.

 

Sniegas girtas kaip kaimynas

Tuoj prie pirštinių kabinas,

Kvailas tartum manų košė

Kimba jis ir prie kaliošų.

 

Ką jis vapa, paklausykit,

Vapa: paskutinį syki

Nulipdyki Besmegenį

Ir paklausk, kaip jis gyvena.

 

Klausk, tegu prisipažįsta,

Kur pabėgo jo vaikystė:

Ar į šiaurų Sibirą?

Ar į kiaurą kibirą?

 

Kur jis mokės, ko išmoko?

Ar priklauso Sniego blokui?

Tviska snaigė ant krūtinės –

Ar nebus tik jis partinis?

 

Koks jo tikslas? Ko jis siekia?

Ar jis veržiasi į priekį?

O jei veržiasi į pirtį –

Kuom svajoja būt ištirpęs?

 

Koks jo dvasinis pasaulis?

Koks jo požiūris į saulę? –

Ar jis su tais besmegeniais draugavo,

Kurie kitados Žiemos rūmus šturmavo?

 

Šitaip ir anaip vapėjo

Sniegas, iš galvos išėjęs,

Šaukė: – Būti ar nebūti! –

Kol prižadino Žibutę.

 

Kai akis jinai pramerkė,

Spruko jis į tamsią kertę,

Kaip meškiukas suriaumojo

Ir į Vakar nurėpliojo.

 

J. Erlickas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

žiema niekaip nenori pasitraukti

siunčia sniegą ir šlapdribą, aštrų

vėją, gripą, depresiją

nors visi jos darbai eina per nieką

 

krokai jau kelia galveles, violetines

pati mačiau praeidama vakar, ir verba

verba vakar plakė

 

kiekvieną valandėlę (o kiekviena

jau yra atsisveikinimas) išgyventi trokštu

taip, kad nugrimztų giliausiuose

užkaboriuose, slaptam lobyne

kad galėčiau

bet kada prisišaukti

balsus ir veidus

 

Nijolė Miliauskaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pavasaris II

 

Dieną - atlydys... Vakarėjant - šąlo.

     Kiemo kriaušė ruošias paskutinei pūgai.

 

Tykiai tykiai - it sietynas - gęsta

    nuo šakų nukarę varvekliukai.

 

Donaldas Kajokas

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Moteriai

 

Tu - moteris, tu - nuostabi knyga,
Tu - niekieno neperskaitytas laiškas:
Jame ir žodžiai tvenkiasi neaiškūs,
Jame ir beprotybė, ir jėga.
Tu - moteris, tu - gėrimas užburtas!
Jis degina, vos lūpos tik palies:
Bet geriantis - savęs nesigailės,
Nes tu esi jo skausmas ir jo turtas.
Tu - moteris, ir tuo jau tu teisi,
Nuo amžių tu su karūna žvaigždėta
Ir klystkeliuos dievaitė mums esi!
Tik tau mes jungą velkame uždėtą,
Būties kelionė mūsų tau skirta:
Tik tau, tik tau - nuo amžių mūs malda!

 

Briulovas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Moteris prieš veidrodį

 

Moterie akimis kaip undinės
Ir plaukais purienų spalvos,
Pažiūrėk: spindulys paskutinis
Dreba sienoj virš tavo galvos.

Nors žinai, kad jau niekas negali
Atsitikti, žibuokles segi
Prie širdies ir dediesi vualį
Ir veidrody veidą seki.

O po veidrodį draikosi dūmas,
Tyliai šlama tamsus kambarys,
Tyliai šaukia akių mėlynumas,
Kad sugrįžtų, tačiau nesugrįš.

Tartum medžio raižytojas, laikas
Tau ant veido išraižė metus,
Tavo silpstančios rankos laikos
Už jaunystės, saldžios kaip medus.

Kai buvai devyniolikos metų,
Nenorėjai skaityti eilių:
Aklos deivės parke nemato
Spindulių, žiedų ir žolių.

O dabar, tamsumoj pasirėmus,
Savo gęstančius plaukus draikai,
Ir tik mano eilėraščių rėmuos
Dega tavo jaunystės plaukai.

 

Henrikas Radauskas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

MOTERIS KAIP NAKTIS

 

moteris į kurią
taip tyliai nusileido
aušrine žaidžiančios tolumos
taip tyliai jog ji ir pati neišgirdo
kaip naktis
ji gali tave palikti o tu jos ne

 Donaldas Kajokas

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 16 valandų 4 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Kaimo moterys

 

Jeigu tektų Mariją man piešti,

Tyrą, gerą, išgarbintą poteriais,

Meilės modeliu

Imčiau ne miesto -

Gimto kaimo pavargusias moteris.

 

Grikių lauką su dūzgesiu bičių

Joms pakločiau po kojom basom,

Bet ryškiausiai

Rankas nutapyčiau -

su randais, su raukšlelėm visom.

 

Šitos rankos,

Nuo nuovargio ramios,

Supo vygėse

Žemės svajas.

Šitos rankos...

Jų šventas gerumas

Mums net klauptis neleistų prieš jas.

 

(Bronius Mackevičius)

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vakaro gaiva tamsi

kyla į padangę.

Koks tu didelis esi,

mūsų meilės lange!

 

Tik negeski mumyse,

tik apšviesk tą gelmę,

kur nukritusi dvasia

gelia vis ir gelia.

 

O, saujele pelenų!

O, gyvybės liepsna!

 

Rodos, kad negyvenu,

o einu per lieptą.

 

Justinas Marcinkevičius

(1930 03 10 - 2011 02 16)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Visur esi, naktie. Ir aš kaip indas
Jau sklidinas tavęs. Žydėk, žydėk,
Juodoji gėle, ant žvaigždžių altoriaus,
Ant žemės grumsto, vėjo ir akių.

Nušniokščia vėjo gūsis - ir girdžiu
Lyg eitų kas. Širdie, tai tavo žingsniai.
Eini mylėdama ir laukdama.
Vis laukdama ir laukdama, o vargše!

Sapnų, daugiau sapnų! Štai ateinu:
Širdy su žmonėmis, balse su paukščiais
Ir akyse su dangumi. Šviesu arba
Tamsu. Priprasti ar gyventi.

JustinasMarcinkevičius

(1930 03 10 - 2011 02 16)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ir krintantį ir kylantį

lydėk, širdie, ir liesk,

nutolstantį, nutylantį

priglausdama savęsp,

kaip Dievo prisipildanti

gyvenimo svaigaus,

ugnele mano šildanti,

     žmogau, žmogau...

 

Justinas Marcinkevičius

(1930 03 10 - 2011 02 16)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kiek esame, broli, - tiek turim.

Kiek žydėjome - tiek nuvytom.

Gal jau būkime durim?

Gal, sakau, atidarytom?

 

Gal kartais pakeleivingas

Kelio užeis pasiklausti.

Esi labai reikalingas

Matyti, girdėti, jausti.

 

Kol persmelks kažkas - kaip vėjas.

Pašokęs žvelgsi į tolį:

Niekas nebuvo užėjęs.

Tai ko tu toks liūdnas, broli?

 

Justinas Marcinkevičius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 7 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ne tai, kas yra,

      o tai, kas būti galėtų,

neišsipildymais

      perpildytą būvį slegia.

Kaip kiltų mūsų dvasia

      o, kaip jinai lėktų,

jei įtikėtų,

      kad yra Tai,

      kas vietoj stovėdamas

      lekia.

 

Justinas Marcinkevičius

Puslapiai

Norėdami komentuoti prisijunkite arba užsiregistruokite

Susiję įrašai