Poezijos skyrelis

1450 posts / 0 new
Paskutinis pranešimas
rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Lietuva...
Tu sėklelė mano rankose...
Ak... kur man tave pasodinti –
Žemė skursta, nes tavo tauta
Jau įprato tik imt, ne grąžinti...

Pasodinčiau tave mieste...
Bet bijau, kad netrukus uždustum
Ir apkurstum...
O jeigu ir ne,
Tai iškirstų – dėl vietos trūkumo...

Aš išplaučiau tave  upių delnuos,
Bet bijau, kad labiau nesutepčiau...
Mūsų veidrodis – mūsų vanduo...
Ak... kažin ar tyro berasčiau?..

Bet jei žemės vaikai visi
Gabalėlį tavęs pamiltų,
Tu galėtum augt mūsų širdy,
Kol visa sužydėjus sušiltum...

Mes nupraustume tavo rankas,
Ir atodūsiai vėjo tyri
Ir tos akys melsvo vandens,
Pašnarėtų – širdy gyveni...

 

Gintarė Stankutė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Jaukumą reikia užauginti -

Švelniai tariant pačius paprasčiausisu žodžius.

Verdant arbatą, muzikos klausant,

Palaistant atodūsiu, paglostant TIKRA kalba,

Pasikviečiant draugą,

Neleidžiant nuvyst savo gėlei,

Reikia auginti jaukumą...

Kad nors mažoj kertelėj

Galėtum rast tykų prieglobstį,

Kai prariedantis sunkvežimis

Užgoš viską triukšmu,

O jame sėdintys žmonės

Giedos tau svetimą giesmę

Apie meilę tėvynei.

Jaukumą reikia užauginti,

Kad Tėvynę turėtum

Tylėdamas ir savyje.

 

Robertas Danys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

DVASIUKĖ

 

Per šlapdribą
parpuldamas
dvasiukę užkliudžiau –
net skambtelėjo.

Nudžiugo dvasiukė,
lyg skersgatvių šunėkas
uodegą vizgina –
pabodo būt nematomai.

Iš gailesčio,
o gal atsiprašydamas
paskolinau jai veidą,
dantų krapštuką
ir pinigą –
balionui nusipirkti.

Pats sėdžiu ant šaligatvio
lyg išsapnuotas.

Sustoję manyje praeiviai
geria lūpas ir orą –
tirštą lyg sviestas,
o moterys baigia išpirkti
rausvus gvazdikus
ir sensta
ir sensta...

 

 Donaldas Kajokas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vėjyje blązga padžiautos paklodės

tartum išskleistos burės.

Aš užsimerkus lekiu į tolumas

savo svajonių laivu. Vėjas!

Tas visagalis burtininkas

bangų šniokštimu užlieja kiemą

ir, man atrodo, čeža ne sniegas,

o tyška į veidą sūrūs purslai...

Čirškiantys žvirbliai tikrovėn pažadina.

Atsimerkus šypsausi -

medyje blązga mano paklodės!

Jau medis - laivas - lekia į tolumas,

o mano svajonės nardo po debesis.

Išdykėlis burtininkas vėjas

viską sumaišo ir išveja

iš mano kiemo

paniurusią žiemišką nuotaiką...

 

Bronė Valinskaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Šilai ir krūmai

dar vis miega,

sapnuodami

žalius lapus.

 

Bet šiandien,

eidamas

per drumzliną

ir šlapią sniegą,

 

jaučiau:

pavasaris

jau greitai bus.

 

Ir svaiguma

per kūną

ėjo,

 

ir plyšo

užsislėpę

geiduliai,

 

ir šnervėse

kvepėjo

pirmi pavasario

daigai.

 

J.Mekas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

tai faktas

 

mes ilsimės
sėdėdami krantinėje
kvailių kompanijoj,
mėgaujamės netikusiu maistu,
pigiu gėrimu,
žvalgomės tarp iš pragaro atklydusių
ponų ir ponių.
kvailių kompanijoj
išmetame lauk
savo dienas
tarsi vienkartines servetėles.

mūsų muzika garsi,
o juokas netikras.

mums nėra ko prarasti,
nebent pačius save.

prisijunkit.
juk jau beveik visas pasaulis
toks, kaip mes.

telaimina mus
Dievas.

Charles Bukowski

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ir ateini ne tam, kad būtų gera.

Nors vis tikies, kad bus geriau, gražiau.

Klausais, kaip išmintingi žodį taria.

Ir vis žvalgais ten, kur ryškiau, aukščiau.

 

Tik vis, neradęs spindinčio šaltinio,

Gūžies šešėlyje nuo šalčio ir drėgmės.

Lašelis pilkšvo džiaugsmo, melo gryno,

Šiek tiek šiltesnės rankos ant peties...

 

Eini pakeldamas kiekvieną žodį,

Dėliodamas išmėtytus į vietą.

Ir savo egzistavimu įrodai,

Jog atėjai, kad truputį... skaudėtų.

 

Robertas Danys

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 2 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Dar lig šiol nežinau, kiek turėjau,

Bet žinau, kiek kvailai išbarsčiau.

Visa tai užfiksavo Kūrėjas

Ir įvertins jis viską... Tačiau,

 

Dar lig šiol nežinau, kiek galėjau

Prisileisti likimą arčiau.

Ko svarbiausio svarbiausiam gailėjau,

Kad jis būtų svarbiausias. Tačiau,

 

Vis bandau išsiaiškint kaip vaikas,

Kas verčiau, kas greičiau, kas švenčiau...

Nors imu susigaudyti: laikas,

Jei laiku nori viską...Tačiau,

 

Suprantu, kad ir laiko neliko,

To, kuri mes dainavom anksčiau.

Jis sukumpo, apkurto, nupliko...

Ir nublunka net žodis „Tačiau.“..

 

Jonas Mačiukevičius

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vasarą,

gulėdamas ant nugaros,

aš noriu išmokt dangiškumo,

kad paskui nebijočiau

būti ilgai tamsoje.

 

Man reikės susiriesti į kamuolį,

susigniaužti savy,

apsikabinti -

vien savo šilumą.

 

Žiemą

aš pavirstu voru,

labai taupiai

gyvenu tik iš savo gyvybės

ir žinau,

kad žmonės

pavojingesni nei žvaigždės.

 

O pavasarį,

pavasarį -

sekdamas saule

laukais

vėl aš pareinu su paukščiais,

mojuodamas

žydinčia vyšnios šaka.

 

Marcelijus Martinaitis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Fragmentas

 

Poezija
kalba tiems,
kurie
supranta daugiau
negu
gali jinai pasakyti.

 

Poezija
yra ir tiems,
kurie
iš jos tyčiojasi,
ir tiems, 
kurie
negali kalbėti
arba
yra
užmiršti.

 

Poezija
lygiai taip pat yra -
ir žvėrims,
ir saulėgrąžoms,
ir peteliškėms,
ir ankstyvai
gabiai
paukščių liaudžiai.

 

M.Martinaitis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kovas

Jau pats laikas. Jau kovas. Dienos ilgėja.
Monotoniškai nebepuola
Sustingusiom plaštakom sniegas.

Dangus jau pakilo nuo žemės
ir mėlynas oras ja virpa.
Paskutinės žiemos liekanos – sunkūs debesys
irsta.

Sniegas ištirpsta iš pėdų
ir žemė visa kaip sulopyta...
Kažkas nematomas praėjo
šilta kovo mėnesio popiete.

Atbundančio medžio šakos
į drumzliną vandenį lenkias.
Vandens srovės šaltos
virpa kaip įtemptas lankas.

Jau pats laikas. Jau kovas. Dienos ilgėja.
Ir aš viena kovo mėnesio popiete
jau esu praėjęs.

 

Algimantas Mackus

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Žalias kovo ledas

Ką tik buvo spalis, o dabar jau kovas…
Net beveik ne kovas – kovo pabaiga.
Negi vėl stebuklą būsiu pramiegojęs -
sniegeną ir speigą, auskarą sniege?

 

Tarp žolių pernykščių – apipuvęs lapas,
purvas, perlo šukė, - bet gal nebe ta?
Ieškai, kas pradingo, atminty kas slepias,
ką minkštai sugėrė miego tuštuma.

 

Ir staiga pro šaką – žalias kovo ledas…
Tarsi nujautimas, kad kažką tenai,
kur buvai nebuvęs, tu žinai nematęs -
tik seniai užmiršęs viską mintinai.

 

Donaldas Kajokas

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Tik vėjo gūsis

Kaip knygelė – toks spalvotas rytas!
O rytoj gal tokio nebebus…
Kaip akimirksnį pagauti šitą? –
Nepagausi niekad vėjo gūsio…
Ak, kaip gieda vyturėlis mažas
Rytmečio aušros auksinėj pusėj!..
Kaip pagaut man tą giesmelę gražią? –
Nepagausi niekad vėjo gūsio…
Nuotrauka pageltus… Pienių laukas…
Ir vaikelių balsas – per laukus…
Kaip surast tą dieną žaliaplaukę? –
Tai tik vėjo gūsis… Vėjo gūsis…

 

J. Erlickas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pavasaris aukštielninkas nugriuvo žemėn
Su visais pavasariškais savo atributais.
Nubudę varlės balose pasakė žemei amen,
Ir matosi iš saulės snukio, jog šalčiams iš tiesų kaput bus.

Tad žmogau:
Savo liesą sielą vilk iš skrando
Ir – marš iš gryčios!
Žiūrėk padangėje būriais skrendą
Debesų telyčios.

Šią naktį Grigo Ratai ašį nusilaužė.
Mėnuliui kiaušą pražiebė vandens nešėjas nėšiais,
Nes revoliucija dangun iš žemės audringai ataūžė.
Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais.

Kazys Binkis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pavasaris

 

Pavasaris

upeliuose vanduo

galanda ledą

atšunta po žiemos

akivarai, raistai

sniege takelis

šaltinėlį veda

kasmet vis šitaip

ir kasmet kitaip

 

Sugrįžta jausmas

širdį virpina

Velykų kvapas

aukštas skardis

žibutėm žvelgia

skaidri mėlynė

paukščiui ankšta

širdy, krūtinėj

sparnai užauga

bręsta, plėšia

lapai pumpurą

skrydis debesis

miškus nuglosto

švelniai žalią

tėviškės drabužį

meilė tavo

žaidimą tęsia

atgimimas

siaučia, sprogsta

bundantis

žaliasis

 

Pavasaris

upeliuose vanduo

galanda ledą

o po žiemos stipriau

į žemę remias

visi, kas gyvas

nes į priekį veda

pavasaris – atodūsis

didysis žemės

 

Alvydas Jegelevičius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

suvargęs pakeleivi, perženk slenkstį (stipriai drebia

šlapias sniegas į veidą, krenta

ant pirmų žibuoklių, gatvelėse parduodamų, ant karklo

laibų šakučių sidabruotais pumpurais)

 

įeik, įeik

 

kiekvieną čia priims

tarsi dievulį, elgeta

persirengusį, po pasaulį

tebevaikščiojantį

 

Nijolė Miliauskaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vigilija

 

Ar tai širdy, ar marių gylyje
Pasaka nuskendus?
Vigilijų vigilija,
Pavasarinis gandas!

Švelnutę naktį, naktį tyliąją
Širdis ir marios gendas
Vigilijų vigilijos,
Pavasarinio gando.

 

Suiro saulė, pasipylė jau,
Rausvai marias nukando
Vigilijų vigilija,
Pavasarinis gandas.

 

Ir mūsų praeitį, mūs tyliąja
Dienų auksinę grandį –
Vigilijų vigiliją,
Pavasarinį gandą!..

 

Jonas Aistis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

GIESMĖS ŽYDĖJIMO METAS

 

Kai paukštis,

Nešdamas

Medžių kopėčiomis

Giesmę,

Pasiekia

Saulės lizdą –

Prasikala pavasaris

 

Kai žolė

Šokėjos grakštumu

Ištiesia

Virpantį liemenį

Ir gundo

Šiurkštų akmenį –

Yra pavasaris –

 

Kai tavo

Degantys delnai,

Kaip įkaitę

Vidudienio debesys,

Dunda

Mano rankose,

Ir akys

Žvilga

Pumpuru amžinumu –

Yra mūsų žydėjimo metas –

 

Ak, tai nuostabus laikas,

Kai burtai tampa tikrove,

Kai iš kiaušinio lukšto

Išsirita simfonija,

Kai akmuo,

Kankinamas nemigos,

Tampa lunatikas –

Ir mes,

Lyg neramios pievų

žaltvykslės,

Keliaujame

Su ramunių būriais –

 

Balys Auginas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Seni vitražai

Apdulkėję, seni vitražai.
Saulė leidžias, ir dega freskos.
Tu tik vienas žinai, koks aš mažas
Tavo rūmuose, Viešpatie.

Vaikštau vienas akmens plytelėm
ir gyvenimą visą atmenu,
ir liūdniausia atgailos psalmė
mane slegia, lyg sunkūs akmenys.

Pastatysiu mažytę žvakę,
ir lyg vaškas lėtai ištirpsiu.
Saulė leidžias ir gęsta akys
Išganytojo mirštančio.


Vladas Šlaitas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Velykos

 

Lyg aukso puta

po žiemos šalpusnis ištrykšta.

kamanės saldus dūzgesys

panyra į žiedą jo tirštą.

Pakyla dangus,

žemės pumpurui

leisdamas brinkti,

dienai ilgėti,

skruzdėlei šapgalius rinkti,

paukščiui sugrįžti,

medžiui pradėt naują rievę...

Pavasarį tu toks nuogas esi,

toks matomas, Dieve,

gluosny prie upės

tartum bažnyčioje

išsikeroji

ir manimi

lyg lūpine armonikėle

dieviškai žemišką

groji.

 

Justinas Marcinkevičius

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

VELYKOS ATĖJO

 

Klanais ir klaneliais
Vanduo nupliuškėjo.
Balandis sušuko:
 “Velykos atėjo!”
Ir dažo margai kiaušinius.
Klanais ir klaneliais
Vanduo nupliuškėjo.
Prie tako žibutė
Meili pražydėjo
Ir džiugina jaunus, senus.
Klanais ir klaneliais
Vanduo nupliuškėjo.
Balandis sušuko:
“Velykos atėjo!”
Velykos, Velykos pas mus!

 

 Vytė Nemunėlis

*********
VELYKOS

Tolyn, tolyn žiemužę
Vėjelis šiltas pučia,
Keliu Velykė veža
Ratus margų margučių.
Ten už ežios kiškienė
Vaikam pyragą kepa
Ir devynių saldumų
Medum plutelę tepa.
Kaip mėlynos žvaigždelės
Žibutės skleidžia žiedą,
“Valio, valio Velykos!”-
Kieme vaikučiai gieda.

 

Vytė Nemunėlis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Virš Velykų dvaro

Aitvarai lakiojo,

Į Velykų stalą

Margučius nešiojo.

 

Prie Velykų stalo

Sukosi suktinis,

Virš Velykų dvaro

Suposi sūpynės.

 

Ir siūbavo dangūs,

Ir siūbavo žemė,

Kažkur upės rangės,

Kojos dangų rėmė ---

 

Petras Panavas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

PABUDIMO PASAŽAS

 

Bėgantis klanas

Nusineša

Tirpstantį sniegą –

Karklas apsirengia

Minkštais

Katinėlių kailiais,

Ir vėjai

Dainuoja

žydinčią dainą – –

 

Naktimis

Medžiai gimdo

Pumpurus

Ir kelia žolę

Iš patalo –

O lapai

Ima skraidyti

Kaip žalios peteliškės – –

 

Pagaliau

Jauniausias

Vieversio sūnus

Suklinka lizde

Tokia saulėta,

žalia giesme,

 

Kad saulė išeina

Maudytis

Sužaliavusioj pievų

Kūdroj –

Skaidriai nuoga –

Net kurmis

Išlenda

Iš žemės

Į ją pažvelgt – –

 

Pienės subrenda

Į žalsvą okeaną

Ir, pindamos

Gelsvas kasas,

Gundo

šilkinį vėją – –

 

Kloniais,

Išsiuvinėtais gėlių

šilkais,

Eina puošnus

žalsvamarškinis,

Hamsuniškas klajūnas –

Nuo jo šviesios

šypsenos

Prisikelia

Paliegęs gluosnis,

(Lyg nubudęs Lozorius) – –

 

Į pavasariško Pano

Dūdelės melodiją –

(Saldžią, kaip klevo sula)

Virpa žibuoklės

Ir pakalnutės

Slėnyje –

Ir pražilusios

Širdys

Vėl užsidega

Jaunystės tulpėm – – –

 

Balys Auginas 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Amoroso

 

Saulė
Įkaitusiais veidais
Straksi medžių viršūnėmis -
Lyg mergina,
Skubanti į pirmąjį
Pasimatymą -

Užsnūdusio
Vidudienio papėdėje
Žolė užsidega žalumu
Ir šukuoja
Savo degančius plaukus,

Du klevai
Žaidžia pumpurais,
Du keliai
Susitinka
Pražydusiam danguj,

Dvi smilgos
Paslaptingai šnabždasi
Saulėtam vėjuje,

Bučiuojasi
Du balandžiai
Ant bažnyčios blizgančio bokšto -

Pumpurų skubančiuos žingsniuos
Nubunda žmogaus širdis:
Du paukščiai
Ją aptaško žiedais,
Apsilieję giesmėmis -

O naktį delčia
Vaiskiom rankom
Apkabina
Virpantį tvenkinį,

Nes meilei ir laimei
Neužtenka vienatvės,

Nes tik du atranda pavasarį,
Ir du - pagimdo žydėjimą - -

 

Balys Auginas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

KVAILUČIŲ LOPŠINĖ

 

a-a gelžkelio kvietkeli
karklo karoliuk spurgeli

štai žmogus prisėdęs pievoj
susapnuoja kad jis dievas

vaikšto rojuj prie upelio
kiek prisnūsta atsigulęs
ir keistam sapne dievulis
tampa paprastas žmogelis

tas užmigęs žemės pievoj
ir išvydęs kad jis dievas

kurs rožynuos prie upelio
susapnavo atsigulęs
kad visai jis ne dievulis
o tik paprastas žmogelis

 

Donaldas Kajokas

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 17 valandų 2 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Aš tau parašysiu, kad gyvas, kad sveikas

Kad sodas jau pilnas žibučių,

Kad rytas kiekvienas toks pat "labas" kaip vakar.

Gyvenimas - lyg ant lėkštutės.

Kad nesikeičia niekas, nurimo tada dar,

Tik tarsi įstrigusioj skaidrėj

Tebešėlsta seniai prasidėjus audra,

Lyg ant delno nutūpusi snaigė.

Kad nurimo staiga, o pameni - pernai toksai apsiverkęs birželis,

Na, gerai jau gerai, šitą dalį praleiskim -

Suaugę, gi, nebe darželis.

Aš tik parašysiu, kad sveikas, žvalus

ir, kad sodas jau pilnas žibučių...

O kad skauda (dar skauda) ir, kad tebelaukiu,

tiesiog susirask tarp eilučių.

 

(Maksas iš rasyk.lt)

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Varnėnas

 

Palauk, kas tai? Nejaugi pasigirdo?
Bet ne – tu jau tikrai kažkur esi!
Toks mielas, toks pažįstamas ir šiltas.
Toks šelmiškas tas tavo švilpesys.

 

Ak štai kur tu, išdykėli sparnuotas –
Senutėj samanotoj obely!
Grįžai gimtinėn šauksmo paviliotas,
Nepasiklydai tolimam kely.

 

Kaip blizga saulėj juodas tavo frakas.
Užvertęs galvą giedi iš širdies.
Tava giesmė lyg upeliukas teka –
Tiek nemeluoto džiaugsmo ir vilties.

 

Seniai tave girdėjom. Pasiilgom.
Užmiršom pernai nulestas vyšnias.
Vos žemė baltą rūbą nusivilko,
Vėl džiūgaujam kartu – ir tu, ir aš.

 

Su viltimi abu rytojaus laukiam
Abu gyvenam šios dienos džiaugsmu
Pavasaris abu svaigina, šaukia.

 

Juozas Beniulis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

status ir aukštas, sunkiai įkopiamas

šlaitas, pasisukęs į saulę

 

mėlyna mėlyna

po lazdynų krūmais

 

pasilenkiu

nusiskinti žibutės po kojų

 

tiesiai į veidą

žemė alsuoja

atokaitos drėgnu kvapu

 

Nijolė Miliauskaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

BLINDĖS MEDELIS

 

prišnerkštam po žiemos kieme, balandžio

pačioj pabaigoj, uždaroj kasdienybėj

pražydai

 

kaip debesis

iš dangaus nusileidęs

esi, gelsvas, švelnus tarsi rankų

susilietimas

aplipęs bitėmis, iš tolo kvepiantis

 

akla buvau, nemačiau tavęs, šitiek metų

kol šiandien

tu pats

atsivėrei man, netikėtai, visoj

savo grožybėj

 

dūzgiantis

debesis, pavasario

erdvėj išskaidrėjusioj

 

šį akimirksnį - taip arti

tavo siela - šiurpu ir šviesu

 

Nijolė Miliauskaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Jei kada pamirši, kad esi laiminga
išeik į tylią upės vėsą,
pamerk į upę kojas,
pakelk į dangų žvilgsnį...
Išvysi ten paukščius ir debesis...
Net jei jie verks
tu neliūdėk –
jie čia dėl tavęs ir su tavimi...
Ir kai pajusi, kaip žuvys laižo tavo kojas –
nusišypsok –
tu joms reikalinga kaip oras...
Įkvėpk...
Ar jauti, kaip, jis skverbiasi į tave?
Jis skirtas tau...
Išgirsk, kaip upė kalbina tave...
Pamilk ją, juk ji tavo...
O kai tik pasiilgsi –
bėk namo...
Su vėju ir greičiau už jį...
Bėk basa, sušalus, šlapia,
paliesdama kiekvieną žolelę...
Leisk jai paglostyti tave –
ji taip tavęs pasiilgo...
Bėk! Bėk kiek gali!
Bėk namo...
Bet jei juose tavęs niekas nelaukia...
Nusišypsok –
VISAS PASAULIS TAVO NAMAI!

 

Gintarė Stankutė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Mes juk viską (tiesa?), mes juk viską, mieloji, melavom.
Nemylėjom (tiesa?), nemylėjom viens kito nė lašo.
Šitiek kartų sutikt vienas kitą vėlavom.
Šitiek kartų palaukti po klausimo prašėm.

Mes juk žaidėm (tiesa?), mes juk žaidėme gražų žaidimą,
Kur atrodė nėra nuskriaustų. Mes tik tęsėme laiką.
Šitiek kartų supainiojom prasmę ir ritmą, ir rimą.
Tiek kartų vien sau duonos kepalus raikėme.

Ir prabudom (tiesa?), juk prabudom - lyg nieko nebuvo.
Gal šiek tiek praeity, atminty, bet (tiesa?) tik truputis...
Taip vos perskaičius knygą tik vienas žodelis užkliūva...
Taip kaip greitai užaugant išnykstam ir mes iš knygučių,

Kur dar fėja tikra ir raganius kur velniškai piktas.
Kur naktis - tik naktis. Ir taip saldžiai nelaukiamas rytas.
Bet (tiesa?), mylimoji, norėtųs dar ten pasilikti
Kur abu mes (tiesa?), kur abu vis dar esam viens kito.

 

Robertas Danys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

lazdynas žydi, jau visa savaitė

toks ankstyvas šįmet, auksinis

žiedadulkių lietus, apypietė

skardūs

vaikų balsai, ant stataus

Nemuno skardžio, žiūrėk žiūrėk, štai kyla

aitvaras, didelis, ryškiai mėlynas

 

ant laiptų sėdžiu, ilsėdamasi, belaukdama

su pasiskolinta

sunkia knyga ant kelių

kažkoks berniukas apačioj, matau, ąsotį

atsargiai pastato atnešęs

tikriausiai sula

 

geriu, mažais gurkšneliais, ramybę

ir tylą, niekaip atsigert negalėdama

 

Nijolė Miliauskaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Tų žmonių aš nepažinojau.

Bet jų namuose gyveno
Juokingai strazduota mergaitė
Su ilgom rusvom kasom.

Jos rankos kvepėjo šaltiniu.
Ji mokėjo kalbinti
Rugių varpas, boružes ir lietų.

Aš virpėdavau iš susijaudinimo,
Kai šulinys atkartodavo
Jos ištartą mano vardą.

Vieną kartą
Aš persisvėriau per rentinį
Ir žydrame apskritime išvydau
Dvi nustebusias vaikiškas galvas,
Medžių viršūnes
Ir baltu debesiu skrendantį paukštį.

Tie žmonės seniai išsikraustė.
Ir, į šulinį versdami akmenis,
Jie, tur būt, užmušė aidą.

 

 Alfonsas Bukantas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Lopšinė

Užmerk akeles ir tave aplankys
nykštukai baltais plaukeliais.
Jie atskries mažais baltakarčiais žirgeliais.
Apakamšys tave, mažutėli, minkštais pūkeliais,
Ir išskris atgal į dausas debesų takeliais.

Kol už lango miegos danguj pakabintos žvaigždelės,
Kol ant tako snaus išbarstytos rasos kruopelės,
Kol sūpuos šakose paukštelį miško vėjelis,
Prie tavęs, mažuti, budės mano akelės...

**********

Kai pabusi rasotam gėlytės žiede,
Nebijok... tu tapai miško fėja...
Išdžiovink lapelius ryto saulėj,
Pakutenki prisnūdusį vėją...

Surikiuok skruzdėlytes į eilę...
Drugelius iš žiedų išvaikyki...
Daigelius palaistyk su meile...
Paukštelius pačiulbėt paprašyki...

O jei laumių taką užtiksi,
Susirink jų perlus išbarstytus...
Paglobok juos iki naktužėlės...
Tamsioje drevėje laikyki...

Kai saulužė ištirps į tylą...
Perliukus danguje pasėki...
Ir senelio medžio viršūnėj
Tu per visą naktelę sėdėki...

 

Gintarė Stankutė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Motinai

 

Joks kelias man netolimas,
Joks vargas nesunkus –
Gulbe atplaukt, kregžde atskrist
Į tėviškės laukus.

Tik vieną žodį pasakyt,
Tik kartą per metus:
- Kaip tuščias be tavęs, mamyt,
- Pasaulis šis platus.

 

Salomėja Nėris

******

Motina mano –

Tai, ką tu man dovanojai –

Gyvybę ir norą gyventi –

Gauna visi žemės vaikai,

 

Bet man ta dovana

Buvo vienintelė,

Vieną kartą,

Man vienam duota –

Nėra kitos tokios

Pasaulyje

Ir už pasaulių.

Motina mano...

 

Alfonsas Maldonis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Baltų sodų žydėjimas – Motinai mano.
Raibų paukščių čiulbėjimas – Motinai mano.

Nenustosiu dėkoti Tau, nenustosiu mylėti –
Pripratai savų vaikų laukt, pripratau aš ilgėtis.

Baltos pūgos nuneš mane atminimų šalin.
Baltos pūgos atpūs mane pas Motulę širdin...

Nepavargsiu sakyti Tau, kaip gyvenimo lietūs
Varė naktį šalta gatve, kad Tavęs aš ilgėčiaus.

Išvarytą – priimk mane į gerumo pasaulį.
Apkalbėtą – paguosk mane, man nušvitus lyg saulė...

Sužalotą – išgydyk vėl, kad tik Tau delnuose
Aš užgimčiau gyventi vėl viltimi vaikuose.

 

N. Laukavičienė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Motinos

 

Motinos neišeina.

Motinos gyvena mūsų nepastebimos.

Motinos gyvena mūsų užmirštos.

Motinos gyvena mūsų surastos iš naujo –

Baltos, lengvos kaip rugsėjo voratinklių vytys.

 

O paskui tu kartosi: neišeik, o Ji išeis,

Nepaleisdama tava plaštakos

Sausais nuvargusiais pirštais.

O paskui tu kartosi: grąžink, atmintie,

O ji praeis,

Susilies su pūgos šaltumu

tarp mažyčių tirpstančių medžių.

O paskui klausinėsi: kur Tave surasti,

Kai vieni tylės,

O kiti rodys kelius

Pro nužydėjusius dobilus.

Ir kai liksi vienų vienas vienišiausiam vienišume,

Ji ateis pro užšautas duris, ir pajusi vėsius

Mažyčius pirštus ant degančių smilkinių, o

Šnabždesys bus kaip malda ir išsilaisvinimas:

Mama, Mama, rūpesčiais žydintis diemedi,

Mažutėlius

Priglaudęs nuo vėtros

Mama...

 

Robertas Keturakis

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Motinai

 

Kai iš visų naktų
sugrįš žaibai ir vėjai
ir žingsniai sušlamės
ant lieptų užmirštų,
galvūgaly aukštam
išmuš sustojęs laikrodis
ir akys atsimerks
paveiksle šventame.

 

Mama, motin, pastovėk šiąnakt čia prie lango
kaip šešėlis tylus –
jis kas metai nutolsta laukais.
Jau seniai nebėra
tų vargų, tų giesmių, tų maldaknygių,
tik nėra kelyje
tavo pėdsakų
pabaigos.

Už darželio tvoros
stovi medis išdrožtas ir gyvas,
o veja, o veja –
sužaliavus lig pačio dangaus.
Išeini tu basa,
atsistoji ant slenksčio girnapusės
ir šauki į namus,
mus, kur stovim paveiksle basi.

 

Mama, motin: tai naktis – ji ant tavo rankų.
tarp žirnelių kvapnių
tartum žvaigždės šiurena sode.
Pamiršti, užberti
tie takai, tie veidai, tie gyvenimai,
tik nėra kelyje
tavo pėdsakų
pabaigos.

 

Vytautas Bložė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Tu rašai, kad labai pavargai,

Kad lyg metėlės dienos apkarto,

Kad pasklido po svietą vaikai

Ir kad veltui jų lauki prie vartų.

Kad viena, kad labai vieniša,

Be to vieno,

To kerinčio žodžio.

Lyg lauke pamiršta aviža,

Apeita staiga dalgio besočio.

Aš skaičiau...

Tik be galo sunku

Net poetui sugauti tą aidą:

Aibės daugtaškių, maža taškų...

Gal širdies cenzūra nepraleido

To kažko,

Ką nutuokt tegaliu

Po tiekos nuskubėjusių metų,

Tu manai,

Kad nebuvo dyglių?

Kad manęs kelio audros nemėtė?

Tu sakai,

Kad praeis dargana,

Kad nustos tie iškaršėliai lietūs,

Kad diena,

Saulės šokio pilna,

Per kraštus lyg upokšnis ims lietis...

 

P. Keidošius

liuda
liuda portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 2 metai 1 mėnesis
Prisijungė: 01/14/2008 - 07:35

Kregždelei


           Mamos atminimui


 


Mano delnas pražydo žvaigžde-


Iš arti aš žvelgiu į jos šviesą...


Praeitis šalia tupia kregžde,


Nešdama man gaivinančią vėsą...


 


Ką man, žvaigžde, daryt su tavim?-


Vėl į dangų aukštyn pakylėsiu...


Su kregžde ir dienom, ir naktim


Apie bėgantį laiką kalbėsiu...


 


Balti sodai greiti kaip kadais-


Paskui juos aš dabar nebespėju...


Jau širdis užsiklojo randais,


Jau kaip senkanti upė lėtėju.


 


Lėk, kregždele, kur skleisis žiedai,


Ir nunešk savo amžiną dainą...-


Tu joje juk save atradai-


Ir iš jos tavo balsas ateina...


                 Violeta Meidienė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Diena su pražydusiom plukėm

Pro debesį šviečiant saulei
Visi liūdesiai
Atšoko nuo manęs kuo toliausiai
Ir sulindo į krūmus.

Ėjau ir visą laiką mačiau
Netoli pražydusį karklą.

Krūmuose liūdesiai
Įtartinai šnarėjo.

Nudaviau, kad negirdžiu.
Ir puoliau
Skinti baltųjų plukių.

Stasė Lygutaitė-Bucevičienė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Apie angelus

 

Iš jūsų atėmė apdarą baltą,
Sparnus ir net esimą,
Bet vis vien aš tikiu jumis,
Siųstieji.

Tenai, anapus pasaulio audinio,
Sunkaus, išadyto žvaigždėm ir žvėrim,
Vaikštinėjat ir stebit bylojančius tiesą dygsnius.

Trumpa šičia jūsų viešnagė,
Gal tiktai auštant, jei giedras dangus,
Kartojamoj paukščio giesmėj,
Arba vakarėjant kvapsny obuolių,
Kai sodai šviesos užburti.

Sako, jus kažin kas išgalvojo.
Bet manęs tai neįtikina.
Juk žmonės išgalvojo ir save.

Bent jau balsas yra įrodymas,
Net priklauso tikrai skaidrioms esybėms,
Lengvoms, sparnuotoms (kodėl gi ne!),
Perjuostoms žaibu.

Tą balsą ne kartą girdėjau sapne
Ir, nuostabiausia, beveik supratau
Įsakymą ar kvietimą ne žemės kalba:

tuoj diena
dar viena –
padaryk ką gali!

 

Česlovas Milošas, vertė V.Ališauskas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Tiek beliko to džiaugsmo – trys šaukštai.
Tiek tų ašarų – jūra – beliko.
Žiūri Dievas į žmogų iš aukšto...
Tiek beliko to džiaugsmo – trys šaukštai.
Ir svajota aušra neišauš jau
Virš vienatvės kraštovaizdžio pliko.
Tiek beliko to džiaugsmo – trys šaukštai,
Tiek tų ašarų – jūra – beliko.

-----

Atodūsis, nutūpęs šakose,
Galvelę kraipo, plunksneles kedena –
Garuoja šalty jo šilta dvasia.
Atodūsis, nutūpęs šakose,
Prisidengia nakties ranka tamsia.
Graudu: žiemoj, toks vienišas, toks mano
Atodūsis, nutūpęs šakose,
Galvelę kraipo, plunksneles kedena.

-------

Į rūką neik. Labai bijau – negrįši.
Ten laumės žlugtą paupy velėja.
Rūke, žinau, taip svaigiai žydi vyšnios –
Į rūką neik. Labai bijau – negrįši.
Ten ievos baltus nuometus dar ryši,
Ir klastos gundančios per pievas liejas.
Į rūką neik. Labai bijau – negrįši.
Ten laumės žlugtą paupy velėja.

 

Dalia Bielskytė (trioletai)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Akmenuko juodo akmenuko balto

 

Liūdna pavasario žolė nes liūdna
manajam liūdesiui kurs žydi
tartum slyva suvargusi mažyčiams
žiedų lapeliams gludinant gegužį

nebeprabundantį iš snūduringo alpulio
tarytum žolei šiaušiamai grėslaus vėjelio
manajam liūdesiui liūdnėjant link birželio
link akmenuko juodo akmenuko balto

 

Valdas Gedgaudas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Nesusivaldžiau

Nesusivaldžiau šį rytą,
tave apkaišiau
savo žodžiais
ir uždariau duris.
Nežinau, ką jie veikė
su tavimi.
Nemanau, kad linksmai žaidėt.
Sugrįžęs iš darbo
juos radau
išsitepusius tavo ašaromis.

 

R.Graibus

****
Tavo ašaros

Tavo ašaros –
nušlifuoti deimantai.
Aš juos panorau nupirkti.
Pasiūliau:
ATLEISK,
PAMIRŠK VISKĄ,
PATIKĖK,
MYLIU.
Nežinau, ar leisi pirkti.
Man atrodo,
tu imi abejoti,
kad visa tai klastotė
ir nepanašu į originalą.

 

R.Graibus

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kartais tyloje galėtume išgirsti
pačių didingiausių minčių,
kurias kasdieniam šurmuly nustelbia
kažkokie visai nereikšmingi balsai.
Bet tai ne tavo reikalas, mieloji.
Tau turėtų rūpėti tik viena, –
kad nemoki džiaugtis gyvenimu.

 

Patrizia Cavalli

****

Netgi tuomet, kai diena praskrieja
pro šalį kregždutės sparnais
ar pranyksta tarp pirštų lyg
smiltys, – nejučiomis ir negrįžtamai, –
ir niekas nenori jos užrašyti,
ką nors apie ją pasakyti,
ką nors apie ją išgirsti,
visuomet išlieka žodis, –
vienintelis trumpas žodelis, –
kuris viso labo tereiškia,
kad pridurti nieko neturime.

 

Patrizia Cavalli (vertė A.Makštutis)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Maldelė

 

Kaip norėčiau, kad aplink mane būtų minkšta,
Švelnu ir pūkuota,
Visi daiktai apvaliais kampais,
Jokių mėlynių, nubrozdinimų ar įdrėskimų,
Žodžiai, ištarti šalimais, vien lengvai
Atpleventų į sielą,
Tarsi būčiau gimusi tam, kad mylėtų.
Kad lytėtų, šnabždėtų, glostytų, murktų,
Suptų ir glaustų,
Jei šypsotųsi, tai negarsiai,
Mirties valandą laikytų už rankos,
Pabučiuotų į kaktą,
Ir jokių dviprasmybių, jokio sarkazmo,
Vien tiktai tyliai,
Kai, atrodo, grimzti vis gilyn taip ramiai, palaipsniui ir iš lėto,
O paskui taip atsargiai, lyg netyčia, lyg droviai, lyg ištirpus pakyli...

 

Audra Baranauskaitė

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Krūmai gegužio lietuj

 

Vilgomos šilto šiušenimo

šakos šnabždėdamos šneka:

teka ir teka ir teka

žalsvais drabužėliais į žemę

karštas medus.

 

Kažin kas surinka džiaugsmingai -

paukštis raudonas ir linksmas.

 

Ir vėl šakos šnara ir linkčioja,

kai kiekvieną lankstų ir liekną

liemenį paliečia

limpančiom lūpom

lietus.

 

Henrikas Nagys

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

KRŪMAS LIETUJE

 

Lyja. Vis dar lyja, nesiliauna...

Brydės lietlašių per lango stiklą.

 

Tiek paguodos: apiplauna

Krūmą - tą lakštingalų sakyklą.

 

Donaldas Kajokas

 

****

 

KARVĖ LIETUJE

 

Lyja. Šnara tamsios žolės.
Geležiniuos dobiluos
stovi karvė gražuolė
drumsto ežero spalvos.

Nuo spenių lašeliai varva.
išsiskėtus, liūdna
vidur lauko stovi karvė
nepajudinama.

Tik aure – drugelis baltas
suplazda tarp ragų
ir nurimsta, prikaltas
lietlašio vinuku.

 

Donaldas Kajokas

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 8 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Gegutės kukavimas skraidantis

Nupiešk man gegutę – – –
Girdi, kaip ji skraido –
Gegužės beprotiškuos soduos –
Nematoma ir paslaptinga –
Nuo medžio ant medžio,
Iš lizdo į lizdą – – –
Gegutė, raiboji gegutė...
Bet aš dar nemoku
Nupiešti
Gegutės...
Kukavimo skraidančio.

 

 Juozas Nekrošius

Puslapiai

Norėdami komentuoti prisijunkite arba užsiregistruokite

Susiję įrašai