***

Kalbėki, sūnau,

kad pasaulis gražus,

nors spalvas pats vėliau susirasi.

Aš pasiūlyti baltą ir juodą galiu.

Kalbėki, sūnau,

kad pasaulis tau geras,

kol suprasi,

koks prieštaringas žmogus.

Neraškyki žvaigždžių-

jos gražios, bet šaltos.

Akių ežeruose išpiltas dangus,-

jei išmoksi įžvelgti

žydrynės krisleliuose gelmę,

tai aplink tyvuliuos

nesibaigiantis spindesys.

Nesistenki pasiekti

kalno viršūnės-

tik bedugnėms kalnai aukšti.

Kilk iš sėklos gajos

kaip ąžuolas kyla,

atžalėlė tu mano, šviesi...

Ramios upės nudilina uolų skeveldras,

išsiplauna į krantą smėlio migla.

Būk upe, kuri turi krantus, turi vardą,

ir tavęs nenutrins užmarštis.

/A. Jasulaitis/

Proga: 

Susiję įrašai