Trumpi išmintingi pasakojimai

489 posts / 0 new
Paskutinis pranešimas
rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Tetervinas vieną dieną užsuko asmeniniam pokalbiui:
- Mano problema ta, kad neturiu pasitikėjimo savimi.
- Argi pastarosiomis dienomis tu nesi tylesnis? - paklausė Varnas.
- Manau, kad taip, - atsakė Tetervinas.
- Na, tai elkis taip ir toliau, - pasakė Varnas.
- Manyčiau, galiu tai padaryti, - tarė Tetervinas.
- Visiška tyla panaikina visas abejones, - tarė Varnas.

-----------------------

Kurmis asmeniškai apsilankė pas Varną ir tarė:
- Mes nesame labai daug kalbėję apie mirtį. Man nerūpi, kas būna po jos, tačiau, matydamas tiek daug giminės narių mirštant, norėčiau žinoti, kas įvyksta mirties akimirką.
Varnas kurį laiką tyliai tupėjo, tada ištarė:
- Atiduodu visa, kas mano.

(Robert Atiken „Zen Mokytojas Varnas")

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kartą vėjas ir saulė susiginčijo, kuris iš jų stipresnis. Vėjas ir sako:

- Aš esu stipresnis už tave! Ir tau tai įrodysiu! Antai eina senukas. Aš tuojau nuplėšiu nuo jo drabužius!

Saulė užlindo už debesies ir pasislėpė, o vėjas taip pradėjo pūsti, kad kilo tiesiog uraganas. Tačiau kuo stipriau vėjas pūtė, tuo labiau senukas suposi į paltą.

Galiausiai vėjas nurimo ir nustojo pūtęs. Tada iš už debesies išlindo saulutė ir švelniai nusišypsojo žmogui. Šis taip pat šyptelėjo. Saulutė nepagailėjo savo spindulių. Netrukus žmogelis nusiėmė kepurę, nusivilko paltą. Saulė ir sako vėjui:

- Švelnumas ir draugiškumas buvo ir bus stipresni už pyktį ir jėgą!

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Meilė

 

Kartą neseniai vedęs sūnus su apmaudu tarė savo tėvui:
- Mes su žmona laikomės už rankų, švelniai žiūrime vienas į kitą, sakome meilės žodžius... Tėvai, kaip aš norėčiau, kad ir jūs su mama būtumėte tokie patys laimingi!
Tėvas atsakė:
- Sūnau, su kiekvienais metais tavo meilė bus brandesnė ir įgaus vis kitokią išraišką... Pavyzdžiui, aš sakau tavo mamai, kad myliu ją, kai kantriai išklausau, kaip jį eilinį kartą susipyko su kaimyne... O ji sako, kad myli mane, kai padeda man taisyti žvejybos tinklus... Juk tu žinai, kaip ji nemėgsta jų taisyti...

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

MOTINOS MEILĖ

Kartą kaimietis su išminčium sėdėjo pajūryje ir draugiškai kalbėjosi.

- Ką tai reiškia, išminčiau? – paklausė kaimietis. – Aš daug kartų įžeidžiau savo motiną, o ji man vis dovanoja. Aš taip negalėčiau padaryti.

Išminčius nieko kaimiečiui nepaaiškino, tik liepė jam paimti kibirą ir semti iš jūros.

- Ką tai reiškia, išminčiau? – nustebęs paklausė kaimietis. – Aš gi niekuomet jūros neišsemsiu.

- Jūra ir motinos meilė abidvi yra neišsemiamos, todėl ir įžeidimus motina su meile atleidžia savo vaikui, - paaiškino išminčius.

(„Žvaigždutė", 1933m.)

--------------

Tėvas, tiesa, yra šeimos galva, bet motina yra šeimoje tuo, ant ko galva ilsisi ir kas galvą kreipia į tą ar kitą pusę. („Tiesos kelias", 1932m.)

*******

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Nepatenkinti žmonės

 

Pateko žmogus į rojų. Žiūri, o ten visi laimingi vaikšto, geranoriški, atviri, šypsosi. Ir aplink viskas kaip įprastame gyvenime. Pasivaikščiojo, pasižvalgė, patiko. Ir sako archangelui:

- O galima pasižiūrėti koks yra pragaras? Nors viena akimi!

- Gerai, eime, parodysiu.

Ateina jie į pragarą. Žmogus žiūri, o ten viskas lyg ir taip pat kaip rojuje, kaip ir įprastame gyvenime, tik žmonės kažkokie pikti, susiraukę, matos, kad negerai jiems čia. Jis ir klausia archangelo:

- Čia juk viskas lyg ir taip pat kaip ir rojuje! Kodėl jie visi tokie nepatenkinti?

- O todėl, kad jie mano, jog rojuje geriau.

----------

“Ar nemanai, kad Nuopolis – tai nežinojimas, jog esame Rojuje?”

(Chorchė Luisas Borchesas)

 

(pasakėčia skelbta psichika.eu)

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

PAMATYTI IR PAJUSTI

 

Kartą gyveno maža žuvelė. Vieną dieną ji išgirdo kitų žuvelių pasakojimus apie nuostabųjį Vandenyną ir nusprendė žūtbūt jį pasiekti. Žuvelė kreipėsi patarimo pas įvairius išminčius. Dauguma iš jų nieko negalėjo patarti, bet daug ir įmantriai kalbėjo, kad atrodytų didžiais mokytojais.

Viena tokių žuvų-guru pasakė žuvelei, kad pasiekti Vandenyną galima tik praktikuojant aštuonių pakopų kelio pirmo lygio tobulos žuvies pozas.

Kita žuvis-guru mokė, kad į Vandenyną galima patekti tik per ilgametes ir kruopščias nušvitusių žuvų pasaulio studijas.

Trečioji guru tvirtino:

- Vienintelė galimybė pasiekti Vandenyną – visą laiką kartoti mantrą “ram-ram-ram…” Tokiu ir tik tokiu atveju atsivers kelias!

Galiausiai… pavargusi nuo įvairiausių mokymų ir patarimų, žuvelė nuplaukė į gelmes pailsėti.

Ten ji sutiko žuvį-senolę. Žuvelė labai apsidžiaugė, nes buvo girdėjusi apie šios kuklios senolės išmintį ir apie tai, kad nėra lengva ją sutikti. Išgirdusi žuvelės klausimą apie Vandenyną, žuvis-senolė švelniai nusišypsojo ir atsakė:

- Miela naivuole žuvele... Vandenynas, kurio tu taip uoliai ieškai – aplink tave! Ir tu esi to Vandenyno dalis, nors ir nepastebi to... Maža to – kaip ir kiekviena jo dalis, esi labai svarbi ir mylima. Apsižvalgyk: jis tavyje, jis aplink tave! Jo nereikia ieškoti, jį reikia tiesiog pamatyti ir pajusti!..

 

(autorius nežinomas, skelbta ruvi.lt)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kartą gyveno sau berniukas. Sykį jis apsivogė. Įvykiui iškilus į dienos šviesą, vaikas išsigando, ką pasakys tėvas - doras ir visų gerbiamas žmogus.

Tą vakarą namuose tvyrojo slogi nuotaika. Po vakarienės tėvas su sūnumi pasiliko dviese. Stingdamas iš baimės, berniukas laukė. Tėvas visą vakarą nebuvo prataręs nė žodžio. Staiga vyriškis atsistojo, priėjo prie židinio ir išsitraukė iš ugnies žarsteklį. Geležis buvo aštri ir karšta. Nieko nesakydamas, su žarstekliu rankoje jis žengė prie stalo.

Vaikas iš siaubo išplėtė akis. Tėvas priėjo prie sūnaus, padėjo savo kairę ranką ant stalo ir, netaręs nė žodžio, smeigė į ją žarstekliu.

Daugiau niekada gyvenime tas vaikas nevogė.

(Bruno Ferrero)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Tai yra gerai

 

Vienas Afrikos karalius turėjo artimą draugą, jie buvo kartu užaugę. Kai kas nors nutikdavo draugas analizuodamas situaciją turėjo įprotį sakyti: “Tai yra gerai!”

Kartą medžioklės metu draugas užtaisė šautuvą ne visai tinkamai ir padavė karaliui. Šaunant jam nutraukė didįjį pirštą. Tai pamatęs draugas kaip visuomet pasakė: “Tai yra gerai.”

Karalius įtūžo:
- Ne, tai visai nėra gerai! – ir liepė pasodinti draugą į kalėjimą.

Praėjo metai. Karalius medžiojo žemėse, kur jautėsi saugus, bet visai netikėtai kažkokios svetimos genties kanibalai sučiupo jį ir su visais tarnais išsivedė į nelaisvę. Žmogėdros pririšo žmones prie stulpo, sukrovė gerą krūvą malkų ir pasiruošė belaisvius kepti. Priėję arčiau, kad užkurtų ugnį, jie pastebėjo, kad karaliui trūksta vieno piršto. Ši gentis buvo prietaringa. Jie niekada nevalgė žmonių su kokiais nors kūno trūkumais, laikė tai blogu ženklu. Gyvą ir sveiką karalių paleido į laisvę.

Grįžęs namo jis prisiminė tą kartą, kai neteko piršto. Pajutęs kaltę liepė tučtuojau išlaisvinti draugą.
- Tu buvai teisus, – pasakė jis, – tai buvo gerai, kad likau be piršto.

Tada papasakojo viską kas su juo atsitiko.
- Aš labai apgailestauju, kad tau teko praleisti metus kalėjime, pasielgiau negerai.
- Ne, – tarė draugas, – tai buvo gerai!
- Ką tu šneki? Kas gi čia tame gero, kad geriausią savo draugą visiems metams pasodinau į kalėjimą?!
- Jei nebūčiau kalėjime – medžiočiau kartu su tavimi ir mane būtų suvalgę.

 

(autorius nežinomas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kartą trys broliai aptiko Laimę sėdinčią duobėje.
Vienas iš brolių prisiartino prie duobės krašto ir paprašė Laimės pinigų. Laimė apdovanojo jį pinigais ir tasai nuėjo.
Kitas brolis paprašė gražios moters. Gavęs ko prašė, tuojau pat dingo.
Trečias brolis palinko virš duobės:
- Ko tau reikia? – paklausė Laimė.
- O tau ko reikia? – paklausė brolis.
- Ištrauk mane iš čia, – paprašė Laimė. Brolis ištiesė ranką, ištraukė Laimę iš duobės ir nuėjo sau. O Laimė jam iš paskos.

 

(autorius nežinomas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vienas žmogus ėmė viešai įžeidinėti filosofą:
- Tu bedievis! Girtuoklis! Valkata ir vagis!
Mąstytojas atsakė tiesiog šypsena. Sceną stebėjęs dabita paklausė filosofo:
- Kaip tu gali pakęsti tokius įžeidimus ir leisti taip žeminamas? Negi tavęs tai visai neskaudina?
Mąstytojas dar sykį nusišypsojo ir tarė:
- Eime su manimi.
Dabita nusekė iš paskos į apdulkėjusį sandėliuką. Šeimininkas uždegė žvakę ir ėmė raustis senose dėžėse. Pagaliau radęs gerokai kandžių apgadintą kostiumą sviedė jį dabitai tardamas:
- Pasimatuok, manau, kad tau bus kaip tik.
Dabita sugavo kostiumą ir apžiūrėjęs tarė:
- Kam man šie skarmalai? Aš padoriai apsirengęs, o tu turbūt visai kuoktelėjai, – metė drabužį atgal šeimininkui.
- Aha, matai, tu nenorėjai vilktis šių skarmalų, – tarė filosofas, – taip ir aš nepuoliau matuotis tų purvinų žodžių, kuriuos man šveitė tas žmogus.

--------
Pykti dėl įžeidimų – tai matuotis skarmalus kuriuos jums kažkas numeta.

 

(iš interneto)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Išmintis ir arogancija

 

Vienas budistų šventikas keliavo su savo mokiniais ir kartą išgirdo kaip jie ginčijasi, kuris iš jų geresnis.

- Aš medituoju jau penkiolika metų, - sakė vienas. 

- Aš darau gerus darbus nuo tada, kai palikau tėvų namus, - gyrėsi kitas.

- Aš pastoviai laikausi Budos priesakų, - aiškino trečias.

Pusiaudieny jie sustojo atsikvėpti po obelimi. Jos šakos, apsunkusios nuo prinokusių obuolių, beveik siekė žemę. Tada  prabilo šventikas:

- Kai medis dosniai duoda vaisių, jo šakos nulinksta žemai žemai - tikram išminčiui būdingas nuolankumas. Kai medis nevaisingas, jis išdidžiai ir arogantiškai kelia šakas aukštyn - ir kvailys visada save laiko geresniu už savo artimą.

 

(budistų sakmė)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Meilės paslaptis

 

Vienam jaunuoliui nesisekė meilėje. Gyvenime vis sutikdavo „ne tas ” merginas. Vienos jam atrodė negražios, kitos - kvailos, trečios - pikčiurnos. Pavargęs nuo idealo paieškų, jaunuolis nutarė kreiptis į vieną išminčių patarimo. Atidžiai išklausęs jaunuolį, senolis tarė:

- Matau, kad tavo bėda didelė. Bet pasakyk man, kokie tavo santykiai su motina?

Jaunuolis nustebo.

- Prie ko čia mano motina? Na, nežinau... Ji dažnai mane suerzina: savo kvailais klausimais, įkyriu rūpinimųsi, skundais ir prašymais. Bet galėčiau pasakyti, kad ją myliu.

Senolis patylėjo, palingavo galva ir tęsė pokalbį:

- Ką gi, atskleisiu tau vieną didžiausių Meilės paslapčių. Laimė yra, ji slypi tavo širdyje. Ir tavo sėkmės meilėje sėklelę ten pasėjo vienas tau labai svarbus žmogus. Tavo mama. Kokie tavo santykiai su mama, tokie bus ir su visomis pasaulio moterimis. Juk mama - tavo pirmoji meilė, kuri apgaubė tave savo rūpesčiu. Tai tavo pirmasis moters vaizdas. Gerbsi ir mylėsi savo mamą - išmoksi vertinti ir gerbti visas moteris. Tada pamatysi, kad kartą tau patikusi mergina į tavo dėmesį atsakys meiliu žvilgsniu, švelnia šypsena ir geru žodžiu. Tu nebūsi nusistatęs prieš moteris. Tu pamatysi jų nuoširdumą. Mūsų santykiai su tėvais - mūsų laimės matas.

Jaunuolis su dėkingumu nusilenkė išminčiui. Bet senolis jam davė dar vieną patarimą:

- Ir antra: ieškok gyvenimui tos merginos, kuri myli ir vertina savo tėvą!

 

(internetas, versta iš rusų k.)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kartą, keliaudamas namo, Mokytojas sutiko žmogų, kuris kažkur taip skubėjo, kad prasilenkdamas su išminčiumi, netyčia kliudė jo jo petį. Tas savo ruožtu ramiai ir mandagiai kreipėsi klausdamas:

- Sakyk, garbusis žmogau, kur gi taip skubi, kad nieko nepastebi savo kelyje?

- Prašau atleisti, - tarė žmogus, nelėtindamas žingsnių, - skubu todėl, kad ieškau gyvenimo prasmės ir neturiu teisės eiti lėčiau, kol nepasiekiau savo tikslo.

- Ką gi, - ištarė Mokytojas, - aš girdėjau apie vieną žmogų, kuris visą savo gyvenimą ieškojo šios prasmės.

- Tikiuosi, tiesa jam atsivėrė? - pasmalsavo nekantrus bendrakeleivis.

- Taip, jis mirė nušvitęs, spėjęs šalia buvusiems pašnibždėti, ką suprato tik mirdamas,  - atsakė Mokytojas.

- Ir ką gi jis pasakė?

- Jis pasakė, kad gyvenimo prasmė yra pasirinkimas...

- Ką gi, ačiū už pokalbį, - tarė žmogus, nusilenkė išminčiui ir beveik bėgte tęsė savo kelionę.

- ...pasirinkimas, arba gyventi, arba praleisti visą gyvenimą beieškant jo prasmės, - baigė išminčius, bet jo žodžiai jau nuskambėjo į tuštumą.

Atsitiktinis pakeleivis jau buvo per toli. Jis skubėjo.

 

(internetas, versta iš rusų k.)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 valanda 49 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Žmogelis klausia išminčiaus:

-Sakyk, kodėl mes mylime savo artimus, gimines, draugus, bet kai tik pasirodo pinigai, mūsų santykiai gadinasi, prasideda nesutarimai?

Išminčius atsakė:

-Prieik prie lango. Ką tu matai?

-Matau vaikus žaidžiančius smėlyje, porelę įsimylėjėlių, gėles, medžius, debesis...

-Gerai. O dabar prieik prie veidrodžio, pažvelk. Ką tu matai?

-Save patį.

-Žiūrėk, ir langas ir veidrodis iš stiklo, bet veidrodį gaminant įdedama šiek tiek sidabro, ir tu nebematai nieko, išskyrus save...

 

NEžinomas autorius

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Prieš kelerius metus pietinėje Tailando dalyje vienas garsus vienuolyno vadovas statė naują pastatą savo miško vienuolynui. Užėjus liūčių sezonui, jis sustabdė visus darbus ir išsiuntė statybininkus namo. Tai buvo ramybės metas jo vienuolyne.
Po kelių dienų vienuolyne apsilankė svečias. Pamatęs pusiau pastatytą pastatą, jis paklausė vienuolio, kada šis planuoja pabaigti statybas.
- Pastatas užbaigtas, - nė akimirkos nesudvejojęs atsakė senas vienuolis.
- Ką jūs turite omenyje, sakydamas „pastatas užbaigtas”? – patikslino nustebęs svečias. Juk be stogo, be durų ir langų. Ar taip viską ir paliksite? Kaip galite sakyti „pastatas užbaigtas”?
Senasis vienuolyno vyresnysis nusišypsojo ir ramiai atsakė:
- Kas padaryta – užbaigta, – ir nuėjo toliau medituoti.

----------

Tik šitaip įmanoma atsikvėpti ir pailsėti. Priešingu atveju jūsų darbai niekuomet nesibaigs.

 

Ajahn Bramh  „Atverk savo širdies duris”

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Savaitgalį šeima ilsėjosi prie jūros. Vaikai maudėsi ir statė smėlio pilis.

Staiga tolumoje pasirodė nedidukė senutė. Jos žili plaukai draikėsi vėjyje, rūbai buvo purvini ir apiplyšę. Ji kažką sau tyliai burbėjo, rinkdama nuo smėlio kažkokius daiktus ir dėdama į maišą.

Tėvai pašaukė vaikus ir liepė laikytis kuo toliau nuo senutės.

Kai senutė ėjo pro šalį, kartas nuo karto vis pasilenkdama kažką paimti, ji nusišypsojo šeimai, bet į jos pasveikinimą niekas neatsakė.

Kuriam laikui praėjus šeima sužinojo, kad mažoji senutė visą savo gyvenimą paskyrė tam, kad pliažuose rinktų stiklo šukes, nes jomis vaikai gali susižeisti kojas.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Paprastas receptas

 

Kartą atėjo moteris pas psichologą, visa iškankinta, išvargusi, paakiuose mėlynės, graudu žiūrėti.
Psichologas:
- O varge, kas gi jums nutiko?
Moteris:
- Matote, santykiai su vyru ne kokie. Kai tik jis namo grįžta įkaušęs, tai ant manęs ir atsigriebia.
Psichologas:
- Žinau vieną gerą ir veiksmingą būdą. Išsivirkite stiprios ramunėlių arbatos ir kai tik vyras toks pareina, - iškart pradėkite skalauti sau gerklę.
Moteris:
- Ir ką? Negi tai padės?
Psichologas:
- Padės, padės! Pamatysite, tai puikus ir patikrintas liaudiškas metodas!
Po dviejų savaičių ateina ta pati moteris, tik jos nebepažint! Gražuolė, spinduliuoja visišką harmoniją ir pasitikėjimą savimi, žodžiu - visiška sėkmė!
Moteris:
- Daktare, aš jums taip dėkinga, jūs davėte tokį paprastą ir puikų receptą! Kokia jo paslaptis?!
Psichologas:
- Esmė tame, ponia, kad UŽSIČIAUPTI ir PATYLĖTI, tokiose situacijose - padeda visada!

 

(iš interneto)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vienas išminčius tvirtino, kad dauguma žmonių gyvena ne realybės pasaulyje, o pasaulyje, sukurtame jų proto.

Kai vienas mokslininkas atėjo pasiginčyti šia tema, išminčius ant grindų „T” forma padėjo dvi lazdeles ir paklausė:

- Ką tu čia matai?

- Raidę T, - atsakė mokslininkas.

- Taip ir maniau, - ištarė išminčius. - Gamtoje nėra jokios „T” raidės; tai tik simbolis tavo galvoje. Čia guli tik dvi nulaužtos šakelės.

 

(iš interneto)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vieną dieną labai turtingos šeimos tėvas nusprendė savo sūnui parodyti, kaip gyvena neturtingi žmonės, todėl nusivežė jį į vietinį kaimą. Jie praleido porą dienų ir naktų labai vargingai gyvenančioje šeimoje.

Grįžtant namo, tėvas paklausė savo sūnaus:

- Ar tau patiko kelionė?

- Buvo nuostabu, tėveli! - atsakė berniukas.

- Na, tai pamatei kaip gyvena neturtingi žmonės? - pasiteiravo tėvas.

Sūnus linktelėjo galva. Tada tėvas paklausė, ko ši kelionė išmokė berniuką, ką jis suprato.

Sūnus atsakė:

- Aš pamačiau, kad mes turime vieną šunį, o jie turi keturis. Mes turime baseiną, kuris tęsiasi iki sodo vidurio, o jie turi upelį, kuris neturi pabaigos. Mūsų sodą apšviečia žibintai, o jiems naktį šviečia žvaigždės. Mes turime nedidelį kiemą, o jų kiemas tęsiasi iki horizonto. Mes turime tarnus, kad mums padėtų, o jie patys dar ir kitiems padeda. Mes perkame maistą, o jie patys jį užsiaugina. Mūsų kiemas aptvertas apsaugine tvora, o jie turi draugus, kurie juos saugo...

Berniuko tėvas tylėjo.

Tada sūnus pažvelgė į jį ir tarė:

- Ačiū tau, tėveli, kad parodei, kokie vargšai mes esame...

 

(internetas)

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ką turėčiau daryti?

 

- Jei kas nors man trenks, ką turėčiau daryti?

- Jei nuo medžio ant tavęs nukris sausa šaka ir tave užgaus, ką tu darysi? - vietoj atsakymo paklausė Mokytojas.

- Ką aš darysiu? Tai juk paprasčiausias atsitiktinumas, sutapimas, kad tuo metu, kai krito šaka, aš buvau po medžiu, - atsakė mokinys.

Tada Mokytojas pastebėjo:

- Tai ir daryk tą patį. Kažkas buvo neprotingas, įsiutęs ir trenkė tau. - Tai tas pats, kaip ir ant tavo galvos nuo medžio nukritusi šaka. Tegu tai tavęs netrikdo, eik savo keliu, lyg nieko nebūtų atsitikę.

 

(iš interneto)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Nepamirškite savo vaikų...

 

Kartą pradinių klasių mokytoja liepė vaikams parašyti rašinėlį apie tai, ko jie norėtų, kad Dievas dėl jų padarytų. Vakare, tikrindama darbus, ji rado rašinį, kuris ją labai sujaudino. Tuo momentu įėjo vyras ir pamatė ją verkiančią.

- Kas atsitiko? - paklausė jis.

- Skaityk, - atsakė ji, tiesdama jam vieno berniuko rašinį.

„Dieve, šiandien prašau Tavęs kai ko labai ypatingo: paversk mane televizoriumi. Aš noriu užimti jo vietą. Noriu gyventi taip, kaip mūsų namuose gyvena televizorius. Noriu turėti tą ypatingą vietą, kur susirenka visa šeima. O kai aš kalbu, kad mane išklausytų nepertraukdami ir neužduodami klausimų. Noriu būti dėmesio centre. Noriu, kad manimi rūpintųsi taip, kaip rūpinasi televizoriumi, kai jis nebeveikia. Noriu būti su tėčiu, kai jis grįžta iš darbo, net jei jis pavargęs. Ir kad mano mama, kai lieka viena ir liūdi, manęs neignoruotų, o būtų su manimi. Noriu, kad nors retkarčiais mano tėvai viską mestų ir šiek tiek laiko skirtų man. Dieve, aš nedaug prašau... Aš tik noriu gyventi taip, kaip gyvena bet kuris televizorius.”

- Košmaras! Vargšas berniukas! - sušuko mokytojos vyras. - Kas čia per tėvai?!

Ji su ašaromis akyse atsakė:

- Tai mūsų sūnaus rašinys.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Atsisveikindamas su mokiniais mokytojas visada jiems sakydavo: „Eikite ir ieškokite gėrio.”

Mokiniai išvažinėdavo kas sau ir mokytojas jų daugiau nematė.

Kartą pas mokytoją užėjo keliautojas ir tarė:

- Mokytojau, kažkada aš buvau jūsų mokinys ir dabar noriu vėl juo tapti.

- Aš tave išmokiau visko, ką žinojau, - atsakė mokytojas.

- Jūs man liepėte ieškoti gėrio, bet žmonės visur kuria blogį, jų širdyse nėra dėkingumo, - paprieštaravo mokinys. - Aš ilgai ieškojau, bet neradau gėrio. Dabar grįžau, kad išmokytumėte mane ieškoti.

- Gerai, - sutiko mokytojas, - aš tave išmokysiu, bet pirmiausia eik į mišką, kuris prasideda tuojau už mano namo. Ten surask sumuštą žmogų. Išgelbėk jį, apie nieką neklausdamas ir nesikreipdamas pagalbos į kitus. Prie žmonių net neminėk to žmogaus vardo.

Keliautojas išėjo į mišką ir netrukus pagal dejones surado nelaimėlį. Tada pastatė palapinę ir ėmė varguolį gydyti žolėmis. Kada nepažįstamasis pasveiko, jis ilgai dėkojo gelbėtojui, paskui nuėjo.

Keliautojas grįžo pas mokytoją ir sušuko:

- Mokytojau, ačiū jums. Dabar sužinojau, kad dėkingumas egzistuoja. Iš to nelaimingo žmogaus aš pagaliau išgirdau gerus žodžius!

- Šis žmogus - vagis. Kaimiečiai jį sumušė, o jis juos prakeikė. Jis tau pasakė gerų žodžių, nes iš tikrųjų ir gėris ir blogis gyvena tavo širdyje, - ištarė mokytojas.

-----

„...kad mokėtum būti piktas, turi mokėti būti geras; kitaip būsi tiesiog bjaurus.” (V.Kliučevskis)

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Daugelis žmonių ieško poros, tokiu būdu mėgindami išspręsti savo problemas. Jie naiviai mano, kad meilės santykiai juos išgydys nuo nuobodulio, ilgesio, gyvenimo prasmės nebuvimo. Jie tikisi, kad partneris užpildys savimi jų gyvenimo tuštumą. Kaip labai jie klysta!

Kai mes renkamės sau porą, į ją dėdami panašias viltis, galų gale, mes negalime išvengti neapykantos žmogui, nepateisinusiam mūsų lūkesčių. O paskui? Paskui mes ieškome kito partnerio, po to dar kito, po to - dar ir dar... Arba nusprendžiame likusį gyvenimą praleisti vienumoje, skųsdamiesi žiauriu likimu. Kad to išvengtume, reikia susitvarkyti savo gyvenimą, nelaukiant, kad kažkas tai padarys už mus.

 

Chorchė Bukaj „Mylėti atmerktomis akimis”

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Jei tu vienas, tai ne todėl kad niekam nereikalingas, o todėl, kad tau ne tas pats, kas yra šalia tavęs.

-------

Moterys kaip obuoliai. Patys skaniausi kabo pačioje medžio viršūnėje. Dauguma vyrų nenori lipti į medį skanių obuolių, nes bijo nukristi ir užsigauti. Vietoj to, jie renka nuo žemės nukritusius obuolius, kurie ne tokie geri, bet pasiekiami. Todėl obuoliai viršūnėje galvoja, kad su jais kažkas ne taip, nors iš tiesų yra puikūs. Jiems paprasčiausiai reikia sulaukti to žmogaus, kuris nepabijos įlipti į medžio viršūnę.

-------

- Tu tiki tikra meile?

- Tiek pat kaip ir NSO.

- Manai, visa tai išsigalvojimai?

- Ne, manau, kartą ji mane praris, bet kai mėginsiu ją apibūdinti, manimi niekas nepatikės.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Žolės stiebas pasakė rudeniniam lapui:

- Tu taip triukšmauji! Tu juk išvaikysi visus mano žiemos sapnus.

Lapas pasipiktino ir atsakė:

- Ak tu, niekinga menkyste! Bebalsi niurzgly! Tu nesi gyvenęs aukštumoje – iš kur tu gali žinoti, kaip skamba daina.

Tai pasakęs rudeninis lapas nusileido ant žemės ir užmigo. Atėjęs pavasaris pažadino jį – bet dabar jis jau buvo žolės stiebas.

Atėjus rudeniui jį apėmė žiemos miegas, o ore virš jo pradėjo suktis krentantys lapai. Jis sumurmėjo:

- Ak jau tie rudeniniai lapai! Kiek triukšmo nuo jų! Jie išvaikys visus mano žiemos sapnus.

 

 Džebran Chalil Džebran

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Žmogus lankydamasis pas vienuolį atsiskyrėlį, jo paklausė:

- Ko išmokai gyvendamas tyloje?

Pastarasis, semdamas vandenį iš šulinio, tarė atvykėliui:

- Pažvelk į šulinio gilumą. Ką ten matai?

Žmogus dirstelėjo.

- Nieko nematau!

Kurį laiką  vienuolis stovėjo nejudėdamas, po to prabilo svečiui:

- Dar kartą pasižiūrėk! Ką dabar matai šulinyje?

Žmogus žvilgtelėjęs atsakė:

- Dabar regiu patį save, nes vanduo tarsi veidrodis.

Vienuolis tarė:

- Įmerkęs kibirą sudrumsčiau vandenį. Bet po to vanduo nurimo. Tai ir yra tylos išmintis: išvysti patį save.

 

 Bruno Ferrero „Svirplio giesmė“

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Trys istorijos, verčiančios susimąstyti.

1. Vieną kartą kaimo gyventojai sutarė melstis dėl to, kad imtų lyti. Suplanuotos maldos dieną visi žmonės susirinko į vieną vietą, bet tik vienas berniukas atsinešė skėtį.

Tai TIKĖJIMAS.

2. Kai jūs metukų vaiką mėtote ore, jis juokiasi, nes žino, kad tėtis jį sugaus.

Tai PASITIKĖJIMAS.

3. Kiekvieną naktį, kai gulamės miegoti, nėra jokios garantijos, kad kitą rytą būsime gyvi, bet mes vis tiek rytojui prisukame žadintuvą.

Tai VILTIS.

 

(iš interneto)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Mirė vienas turtuolis ir atsidūręs priešais rojaus vartus, pabeldė ir paprašė, kad jį įleistų. Apaštalas Petras atidarė jam ir paklausė, ko šis norįs. Turtuolis atsakė: „Man liukso kambarį su geru vaizdu į Žemę, kasdien mano pamėgtus patiekalus ir naują laikraštį.“

Petras norėjo paprieštarauti, bet kadangi turtuolis pradėjo nekantrauti, jis nuvedė jį į liukso numerį, atnešė mėgstamus patiekalus ir naujausią laikraštį, atsisuko dar kartą ir ištarė: „Po tūkstančio metų aš grįšiu“ – ir uždarė duris.

Po tūkstančio metų jis grįžo ir žvilgtelėjo pro durų stiklą. „Na pagaliau tu čia – sušuko turtuolis. – Šitas rojus siaubingas“. Petras palingavo galvą. „Klysti, - pasakė jis, - čia pragaras“.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kartą aš paklausiau baidyklės:

- Nejaugi tau nenusibodo stovėti vidury šito apleisto lauko?

Ir išgirdau atsakymą:

- Baidyti varnas - toks didelis ir gilus džiaugsmas, kad man tai niekada nenusibos.

- Teisingi žodžiai! – sutikau aš truputį pagalvojęs. – Man ir pačiam šis džiaugsmas yra pažįstamas.

- Tik tas šį džiaugsmą pažįsta, kuris prikimštas šiaudų, – tarė baidyklė.

Aš tada nuėjau nežinodamas, ką ir galvoti: pameilikauti ji man norėjo ar pažeminti?

Praėjo metai, baidyklė per šį laiką tapo filosofe. Ir kai kitą kartą ėjau pro šalį, pamačiau, kaip dvi varnos suko lizdą po jos skrybėle.

 

 Džebran Chalil Džebran

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Mokytojas sužinojo, kad vienas jo mokinių atkakliai siekia kažkieno meilės.

- Nereikalauk meilės, taip tu jos negausi, - pasakė Mokytojas.

- Bet kodėl?

- Sakyk, ką tu darai, kai į tavo duris laužiasi nekviesti svečiai, kai beldžia, šaukia, reikalaudami atidaryti, rauna sau plaukus dėl to, kad jiems neatidaro?

- Aš stipriau užrakinu duris.

- Nesilaužk į svetimų širdžių duris, nes jos dar labiau prieš tave užsivers. Tapk laukiamu svečiu ir tau atsidarys bet kuri širdis. Surask savyje meilę, prieš kurią atsiveria visos durys ir neišlaiko jokie užraktai. Nes meilė, nors maža ir nepastebima, yra tas raktas, kuris gali atrakinti bet kurios širdies spyną, netgi tą, kuri seniai neatsirakino. Imk pavyzdį iš gėlės, kuri nesivaiko bičių, o traukia jas prie savęs. Tegu tavo meilė bus tas nektaras, prie kurio „skris” žmonės.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

- Supranti... Mes juk pykstamės. Nuolat... Mes negalime būti kartu, tiesa?

- O tu mėgsti vyšnias?

- Taip.

- O kai jas valgai, spjaudai kauliukus?

- Na taip.

- Taip ir gyvenime. Mokykis spjaudyti kauliukus ir tuo pačiu mėgti vyšnias!

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Čerčilis, sakydamas tostus, kalbėjo taip: „Aš dažniausiai niekam nelinkiu nei sveikatos, nei turtų, linkiu tik sėkmės. Juk dauguma tų, kurie buvo „Titanike”, buvo ir sveiki ir turtingi. Bet sėkmingi pasirodė tik nedaugelis iš jų.”

Sėkmės! Galbūt girdėjote, kad vienos stambios  kompanijos vadovas rugsėjo 11 atakos metu išgyveno todėl, kad savo sūnų pirmą kartą nuvedė į darželį. Kitas vaikinas liko gyvas, nes buvo jo eilė eiti nupirkti spurgų. Viena moteris pavėlavo į darbą, nes jos žadintuvas nesuskambo laiku. Kažkas pavėlavo įstrigęs transporto kamštyje. Vienas pavėlavo į autobusą. Viena moteris išpylė kavą ant rūbų ir jai reikėjo laiko persirengti. Kažkam neužsivedė mašina, kažkas grįžo, kad atsilieptų į telefono skambutį. Kito vaikas ilgai kuitėsi ir nebuvo pasiruošęs laiku išeiti. Kitas nesusistabdė taksi. O vienas vyriškis tą rytą apsiavė naujus batus, į darbą vyko įvairiomis transporto priemonėmis, bet galų gale batai ant kojų pritrynė pūsles. Jis sustojo vaistinėje, kad nusipirktų pleistro! Štai kodėl jis šiandien gyvas.

----

Dabar, kai įstringu eismo kamštyje, nespėju į liftą, grįžtu atsiliepti telefonu, pasiimti raktus ar mobilųjį... kai nutinka visos tos smulkmenos, kurios erzina. Galvoju apie save taip: kad tai būtent ta vieta, kur turiu būti tą akimirką.

Kitą kartą, kai jums atrodys, kad rytas nesėkmingas, kad nerandate mašinos raktelių, stovite prie kiekvieno šviesoforo, nesijaudinkite ir nepykite.

Sėkmės!

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Labai dažnai Meistro klausdavo, kas bus po mirties. Meistras niekada neatsakinėdavo į tokius klausimus. Kartą mokiniai paklausė, kodėl jis visą laiką vengia šios temos.

- O jūs pastebėjote, kad pomirtiniu gyvenimu paprastai domisi būtent tie, kas nežino ką daryti net su savo žemiškąja būtimi? Ir jiems reikalingas dar vienas gyvenimas, kuris truktų amžinai, – atsakė Meistras.

- Ir vis dėlto, ar yra gyvenimas po mirties? – neatlyžo vienas iš mokinių.
- Ar yra gyvenimas iki mirties – štai kur klausimas, – atsakė Mokytojas.

***
Emigrantas dairosi po prancūzų kapines. Ten ant antkapių mato užrašyta: “Gyveno tris dienas”, “Gyveno du mėnesius”, “Gyveno pusmetį”, “Gyveno ketverius metus”.
– Ar prancūzai taip trumpai tegyvena? – nustėręs emigrantas teiravosi kapinių sargo.
– Ne, jie gyvena ilgai, tačiau ant antkapių užrašyta, kiek jie jautėsi laimingi per tuos ilgus gyvenimo metus, – paaiškino šis.
Kai emigrantas grįžo į savo kaimą, susikvietė savo gausius giminaičius ir jų akivaizdoje pareiškė:
– Kai aš numirsiu, ant mano antkapio užrašykit: “Mirė negimęs”.

 

(iš interneto)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 valanda 49 minutės
Prisijungė: 11/16/2007 - 17:02

Profesorius paėmė stiklinę vandens ir ištiesęs į priekį paklausė savo studentų:

- Kaip jūs manote, kiek sveria ši stiklinė?

Auditorija pradėjo gyvai tartis…

- Maždaug 200 gramų! Ne, galbūt 300! O gal visus 500! – Girdėjosi atsakymai.

- Išties, aš ir pats tiksliai nežinau kiek ji sveria, – pasakė profesorius, – bet tai ir nėra taip svarbu. Mano klausimas štai koks: kas nutiks, jei šią stiklinę taip laikysiu kelias minutes?

- Nieko!

- Tikrai, turbūt, kad nieko, – sutiko profesorius.

 

- O kas atsitiks, jei taip ištiesęs ranką, palaikysiu kokių porą valandų?

- Jums ims skaudėti ranką.

- O jei visą dieną?

- Ranka nutirps, turėsite stiprų raumenų sutrikimą ir paralyžių. Gal net teks važiuoti į ligoninę, – atsakė vienas iš studentų.

- Ar visa tai dėl to, jog stiklinės svoris pasikeitė, belaikant ją visą dieną rankoje?

- Ne! – sutrikę atsakė studentai.

 

- O koks tada būtų šios problemos sprendimas?

- Pastatyti stiklinę ant stalo! – Linksmai atsakė kažkas iš auditorijos.

- Būtent! – Džiugiai sutiko profesorius.

 

Ir taip praktiškai yra su visais sunkumais gyvenime. Pagalvokite apie kokią problemą kiek ilgėliau ir ji lyg palengva ima sunkėti. Galvokite apie ją kelias valandas ir ji ims čiulpti jūsų jėgas. Jei galvosite visą dieną – tai jus tiesiog paralyžiuos, apsės taip, kad nebegalėsite niekam daugiau susikaupti, kažką kita veikti ar galvoti apskritai. Galima labai ilgai galvoti apie kažkokią problemą – bet tai nieko neduos. Jos “svoris” nesumažės. Susidorojame atlikdami konkrečius veiksmus. Išspręskite, arba atidėkite. Nėra jokios prasmės nešiotis sunkų akmenį ant širdies ir taip save paralyžiuoti.

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kartą vienas brahmanas kažkuo užrūstino valdovą ir šis supykęs liepė jam palikti jo karalystės valdas. Brahmanas palankiai sudėjo rankas ir atsakė:

- Gerai, valdove, tik pasakyk man, kur baigiasi tavo valdos, nes aš nežinau.
Karalius susimąstė. Po akimirkos jis pasakė, kad leidžia brahmanui pasilikti ten, kur jis ir gyveno iki šiol. Šis labai apsidžiaugė ir paklausė, kodėl karalius pakeitė savo nuosprendį. O šis atsakė:
- Aš norėjau atsakyti į tavo klausimą ir mintyse pakilau virš savo valdų, jos tokios didelės, kad teko pakilti virš žemės rutulio. Tokias dideles valdas man paliko mano protėviai, bet aš negalėjau pamatyti nieko, kas priklauso man. Tada aš nusileidau žemiau į miestą, kuriame mano rūmai, bet ir ten nepamačiau nieko, kas priklauso tik man. Tada aš nusileidau dar žemiau, į pačius rūmus, bet ir ten nieko mano nėra. Tada susimąsčiau apie savo paties kūną, bet ir jį man davė Dievas, ir kai Jis panorės – pasiims jį atgal. Aš pamačiau, kad visiškai niekas man nepriklauso. Bet tuo pačiu aš supratau, kad man priklauso visas pasaulis. Štai kvapas, kuris man nepriklauso, o aš jį galiu užuosti ir taip jis tampa mano. Štai kalnų vaizdas, kuris man nepriklauso, bet nuo to, kad jį matau, jis tampa mano dalimi, jis pradeda man priklausyti. Tik tas, kuris supranta, kad jis nieko neturi, tampa visos visatos valdovu.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Seniai seniai gyveno – o gal ir dar tebegyvena – toks vienas piktavalis burtininkas. Jis turėjo daugybę avių. Burtininkas buvo ne tik piktas, bet ir itin godus. Jis ne tik nenorėjo rūpintis avimis, bet ir gailėjo pinigų piemeniui pasamdyti arba ganyklos aptvarui pastatyti. Todėl avys labai dažnai pabėgdavo, nes daugelis iš jų pradėjo suprasti, kad burtininkui reikalinga tik jų vilna ir mėsa, - o tai joms nepatiko.

Ilgai svarstęs, burtininkas pagaliau rado sprendimą: jis tiesiog užhipnotizavo avis, įteigdamas joms nebūtų dalykų. Juk jis burtininkas! Pirmiausiai jis įteigė avims, kad jos nemirtingos ir kad nėra jokios žalos dėl to, kad joms nudiria kailį: atvirkščiai – tai joms labai naudinga, reikalinga ir net malonu. Dar burtininkas avims įteigė, kad jis yra ne tik gerasis burtininkas, bet ir geraširdis šeimininkas: jis labai teisingas, labai rūpinasi avimis, ir jei avys to teisingumo ir gerumo nejaučia – pačios kaltos, nes yra kvailos ir nedėkingos. Jis taip pat įteigė avims, kad jei joms ir atsitiks kažkas blogo, tai tik ne dabar ir ne šiandien, todėl neverta dėl to nerimauti ir jaudintis.

Ir nors avys pasidarė paklusnesnės, bet vis dar kažko trūko – jos nepabėgdavo, susirasdavo žolės maistui, bet dauguma iš jų buvo liūdnos, nusiminusios, apatiškos, o kai kurios apskritai atsisakė maisto.

Kiek pasvarstęs bei pasitaręs su kitais piktais burtininkais, burtininkas sugalvojo dar vieną piktadarystę: jis įteigė avims, kad kai kurios iš jų – liūtai, kitos – ereliai, o visos likusios – burtininkės!

Ir ką gi?.. Po tokių burtų pagaliau baigėsi šio piktavalio burtininko rūpesčiai dėl avių: jos susibūrė į paklusnią ir nuolankią bandą, niekur nebėgo ir nesiveržė, o tik dėkodamos laukė – kada gi burtininkui prireiks jų mėsos ir vilnos...

-------

Moralė? Gili, kaip ir kiekvienos pasakos... Tiesiog apsižvalgykite aplink ir pagalvokite – ar ši pasaka jums nieko neprimena?..

 

(iš interneto, skelbta ruvi.lt)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kartą Skurdas ir Turtas atėjo pas vieną žmogų ir klausia:

- Kuris iš mūsų gražesnis?

Išsigando žmogus, galvoja: „Pasakysiu, kad Skurdas gražesnis, tai Turtas supyks ir išeis, o jei pasakysiu, kad Turtas puikus, Skurdas supyks ir mane nukankins.”

Kiek pamąstęs tarė:

- Kol jūs abu va taip vietoje stovite, man sunku nuspręsti. Pasivaikščiokit.

Ėmė Skurdas ir Turtas vaikščioti prieš jį pirmyn atgal.

Pažiūrėjo į juos žmogus ir sako:

- Tu, Skurde, labai gražus iš nugaros, kai nueini, o tu, Turte, tiesiog puikus, kai ateini.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

- Kas jums svarbiausia gyvenime? - paklausė mokinys mokytojo, kuris visą savo gyvenimą paskyrė mėgstamai veiklai.

Mokytojas jam pasakė:

- Tu pats gali atsakyti į šį klausimą. Duodu tau parą pagalvojimui. O jei neatsakysi, daugiau pas mane nesimokysi.

Mokinys atsigulė miegoti su viltimi, kad rytą mokytojui atsakys. Pabudęs nuėjo pas jį:

- Aš radau atsakymą - tai jūsų darbas, kuriam paskyrėte visą savo gyvenimą.

- Ne, - atsakė mokytojas.

Tada mokinys pasiūlė dar kelis atsakymo variantus. Tačiau mokytojas jį išvarė:

- Eik ir galvok, aš neturiu laiko klausytis tavo spėliojimų.

Greit prabėgo diena, liko kelios valandos. Mokinys ėmė spėlioti atsakymus, kurių galėjo būti pakankamai daug - šlovė, pinigai, meilė, valdžia... Tačiau jie visi buvo neteisingi. Atėjo paskutinė valanda, minutės lėkė viena po kitos. Mokinys norėjo prieiti prie mokytojo ir paprašyti duoti dar truputį laiko. Liko vos kelios minutės, o kai ėmė slinkti paskutinė minutė, mokinys šūktelėjo:

- Laikas!

- Tu radai teisingą atsakymą, - tarė mokytojas. - Brangiausias dalykas mums yra laikas, nes visas mūsų gyvenimas užpildytas laiku, kiekvienas juo naudojasi kaip nori. Mes nesuvokiame jo vertės, kai jo turime daug ir eikvojame jį tuščiai, jei neturime tikslo ir niekur neskubame. Tačiau apie viską pamirštame, kai pradėtą darbą žūtbūt reikia baigti laiku.

Gyvenimas - tai indas, pripildytas laiku, kuris yra mūsų pačios brangiausios, o kartu ir pačios pigiausios atsargos.

 

(iš interneto)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Varguolė moteris rado kiaušinį. Nušvitusi iš laimės atskubėjo pas vyrą ir vaikus. Negalėjo nepasidalyti savo džiaugsmu: ,,Pagaliau baigėsi mūsų negandos. Tik pažvelkite: radau kiaušinį! Mes jo nevalgysime, bet nunešime kaimynui, kad jo perekšlė išperėtų. Tada turėsime viščiuką, kuris taps višta. Jokiu būdu jos nepapjausime – tegu mums padeda daug kiaušinių, tuomet turėsime daug vištų, kurios padės dar daugiau kiaušinių. Visas būrys vištų ir daug kiaušinių bus mūsų. Užuot vištas ir kiaušinius suvalgę, juos parduosime ir nusipirksime telyčaitę. Užsiauginsime karvę. Ji apsiveršiuos ir mums priklausys visa banda. Viską parduosime ir nusipirksime žemės sklypą, paskui parduosime ir nusipirksime, parduosime ir nusipirksime...“
Moteris kalbėjo energingai mosuodama rankomis. Kiaušinis išslydo iš jos delno ir ištiško ant žemės.

Gal ir mūsų pasiryžimai kartais būna panašūs į šios moters paistalus: „Padarysiu... Pasakysiu... Padėsiu...“ Bėga dienos ir metai, o taip nieko ir nepadarome.

Bruno Ferrero

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Gyveno toks žmogus. Kartą jis nusprendė sukilti prieš pasaulyje viešpataujančią neteisybę ir sugalvojo pasiekti laimę visiems. Jis paėmė į rankas ginklą ir kovėsi su blogiu visur, kur tik jį sutiko. Daug jam teko šaudyti ir žudyti laimės visiems vardan. Ėjo laikas. Jis užmigdavo ir nubusdavo su ginklu rankose, mėnesiais neišeidavo iš kautynių lauko, bet pasaulis liko toks pat - neteisingas, piktybiškas ir žiaurus.

Jis pavargo nuo kovų ir nusprendė kurti šeimą. Jei jau man nepavyko padaryti laimingais visus, galvojo jis, padarysiu laimingais saviškius. Ir kasdien kovėsi už artimųjų laimę. Daug dirbo, kartais nepvalgydavo, kartais nepamiegodavo. Taip ir paseno toje kovoje už laimę...

Gulėjo jis mirties patale ir visas gyvenimas prabėgo prieš akis. Prisiminė, kaip jaunystėje sumanė surasti laimę visiems; kaip paėmęs į rankas ginklą kovėsi su blogiu visur, kur augo jo nuodingi daigai; kaip šaudė ir žudė laimės vardan; kaip kūrė šeimą ir augino vaikus; kaip daug dirbo, kaip nepavalgė, nepamiegojo... Paskui pakvietė prie savęs namiškius ir tarė:

- Visą savo gyvenimą bandžiau padaryti laimingais kitus. Ir tik dabar suprantu, kad reikėjo pradėti nuo paties savęs. Jei iš pat pradžių būčiau pasistengęs pakeisti save ir tapęs laimingu, tai ir jūs būtumėte laimingi. Ir pasaulis būtų tapęs geresnis, teisingesnis ir kupinas gėrio.

 

(iš interneto)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Atsiminti pamokslą

Sekmadienio vidurdienį jauna moteris virtuvėje plovė salotas. Prisiartino jos vyras ir norėdamas pasišaipyti paklausė:
- Ar galėtum pakartoti, ką šį rytą klebonas sakė per pamokslą?
- Jau nebeprisimenu, - prisipažino žmona.
- Tai ko vaikštai į bažnyčią klausytis pamokslų, jei taip greit juos užmiršti?
- Pažvelk, brangusis: vanduo sruvena salotomis, tačiau nepasilieka kiaurasamtyje; ir vis dėlto salotos nuplautos kuo puikiausiai.

--------
Nebūtina viską konspektuoti. Svarbiau leistis „nuplaunamiems” Dievo Žodžio.

 

Bruno Fererro

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vienas mokinys paklausė Mokytojo:
- Aš matau tik savo kūną, o dvasios – ne, todėl ir skiriu daug dėmesio kūnui. Kaip aš galiu rūpintis dvasia, jei jos nematau?
Mokytojas atsakė:
- Tokios tavo išvados prilygsta pasakymui: „Aš galiu matyti tik medžio kamieną su šakomis, tai kaip aš galiu patikėti, kad yra medžio šaknys, jei aš jų nematau?”
Kiek patylėjęs, Mokytojas tęsė:
- Žmogus panašus į augantį medį: dvasia – tai šaknys ir gyvybės priežastis, o žmogaus kūnas su mintimis, emocijomis ir norais – tai kamienas, šakos ir lapai... Ir juos visus maitina šaknys. Kai kamienas pradeda laikyti save svarbiausiu – jis pamiršta apie jį maitinančias šaknis. Jei nelaistysime šaknų, o tik drėkinsime šakas – medis neaugs ir pradės nykti. Nepamiršk savo esmės (šaknų), kitaip... tiesiog negalėsi augti.

 

(skelbta ruvi.lt)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

 

Psichologijos paskaitoje dėstytoja, nagrinėdama streso valdymą, vaikščiojo prieš auditoriją. Kai ji pakėlė nuo stalo stiklinę, mokiniai pamanė, jog tai bus dar vienas klausimas: „Stiklinė puspilnė ar pustuštė?”. Tačiau dėstytoja, su šypsena veide, paklausė, kiek sveria ši stiklinė vandens. Mokiniai tuoj puolė spėlioti, kiek gi gramų ji sveria. Tačiau dėstytoja pertraukė: „Jos tikslus svoris yra visiškai nesvarbu. Svarbiausia, kiek ilgai tu ją laikai. Jei pakelsi ir padėsi - nieko nenutiks. Jei laikysi valandą - tau pradės skaudėti ranką. Jei laikysi parą - tavo ranka nutirps ir tu jos nebejausi, nuo naštos. Stresas ir nerimas gyvenime veikia tokiu pačiu principu. Kuo ilgiau apie tai galvosite, kuo giliau pasinersite į problemas - tuo sunkiau bus iš to ištrūkti, tapsite apatiški ir nieko nenorintys, organizmas patirs milžinišką šoką. Nelaikykite savyje neigiamų emocijų, nesineškite jų kartu, einant miegoti. Atminkite, stiklinę padėti būtina!”

 

(iš interneto)

 

Stresų ir įtampos dabar tikrai daug, nesinešiokime...

Užkrečiama, bet sveika:

http://www.youtube.com/watch?v=Wk9-gkT2bI8#t=63

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

PASAKYK ANKSČIAU!

 

Jis buvo tvirtas vyras, kalbėjo žemu balsu ir kartais elgėsi šiurkštokai. Ji buvo švelni ir trapi moteris. Juodu susituokė. Jis uždirbdavo pinigus, o ji prižiūrėjo namus ir rūpinosi vaikais. Jie užaugo, sukūrė šeimas, paliko tėvų namus. Taip, kaip dažniausiai būna...
Kai vaikai pasitraukė iš tėvų gyvenimo, moteris liovėsi šypsotis, sublogo ir išblyško. Prarado apetitą ir galiausiai visai nebepakildavo iš lovos. Susirūpinęs vyras nugabeno ją į ligoninę.
Moterį apžiūrėjo geri specialistai, tačiau niekas negalėjo nustatyti ligos. Kraipė galvas ir klausinėjo vienas kitų: „Na ir ?...”
Atėjo dar vienas gydytojas. Pasivedęs vyrą į šalį tarė:

- Man regis... jūsų žmona... paprasčiausiai prarado norą gyventi.
Nieko nesakęs vyras priėjo prie žmonos lovos ir paėmė ją už rankos. Jos rankelė sugrubusiame vyro delne atrodė tokia gležnutė. Paskui savo žemu balsu ryžtingai tarė:

- Tu nemirsi.
- Kodėl? - paklausė atsidususi žmona.
- Nes man tavęs reikia.
- Tai kodėl nesakei anksčiau?
Nuo tos akimirkos moteris pradėjo sparčiai taisytis. Ir šiandien ji sveikut sveikutėlė. O daktarai vis dar suka galvas, kokia liga ji sirgo ir kokie vaistai ją taip greitai išgydė.
-----------------
Niekada nelauk rytdienos, kad kam nors pasakytum, jog myli. Pasakyk tuojau pat.
Negalvok:„Bet mano motina, mano dukra , mano žmona... ir taip tą žino”.

Gal ir žino. Tačiau ar pats pavargtum klausydamas meilės prisipažinimo?

Nežiūrėk, kiek dabar valandų, tiesiog paimk telefono ragelį :„Čia aš, norėjau pasakyti ,kad myliu tave”.
Paimk mylimą žmogų už rankos ir tark:„Man reikia tavęs! Myliu tave, myliu tave, myliu tave…”
Meilė tai gyvenimas. Esti gyvųjų pasaulis, esti mirusiųjų pasaulis. Skirtumas tarp jų yra meilė.

 

Bruno Fererro

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Senovės Indijos išmintis sako: „Padvėsė arklys - nulipk!”

Gi realybėje mes nenorime patikėti jo mirtimi - ir pamirštame, kad du kartus įbristi į tą pačią upę neįmanoma. Vietoj to, kad palikti viską kaip yra, ką mes darome su padvėsusiu arkliu?

Mes kiekvieną dieną einame į arklidę.

Mes jį įkalbinėjime keltis geruoju.

Mes balsiai aiškinamės santykius su juo.

Mes bandom jį pagirdyti vandeniu.

Mes jam pakviečiame geriausią veterinarą.

Mes jam atnešame ypatingai kvapnaus šieno.

Mes jam perkame auksines pasagas.

Mes bandom jį pakelti už kaklo.

Mes jam grasiname nikotino lašu.

Mes tampom jį už uodegos.

Mes daužom jo pasturgalį pagaliu.

Mes užsirašome į kursus apie padvėsusių arklių atgaivinimą.

Visa tai vietoj to, kad nueitume ir susirastume sau kitą arklį! Negaivinkite padvėsusios kumelės! Leiskite arkliui ramiai numirti. Atlaisvinkit šventą vietą - ir būtinai toje vietoje atsiras kitas arklys. Bet atsiras su viena sąlyga - jei jūs nesilaikysite įsikibę praeities ir leisite naujam jausmui užimti šią arklidę. Jei nenorite tuo tikėti - ką gi, kankinkitės. Gyvenimas jūsų - pasirinkimas irgi jūsų.

-------

Visa tai būtų labiau liūdna, jei nebūtų taip išmintingai sutvarkyta gamtos.

Kaip dažnai ir kaip ilgai Jūs kankinate padvėsusius arklius?

 

(internetas, versta iš rusų k.)

 



rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Istorija su daug moralų.

 

Pasakojama, kad kažkada tolimoje provincijoje plėšikai užėjo į banką.

Vienas įeidamas šūktelėjo: „Nejudėti! Pinigai priklauso bankui, o gyvybė priklauso jums!”

Visi esantys paklusniai sugulė ant grindų.

Tai pavyzdys kaip terminas keičia pasaulio suvokimą.

Viena moteris provokuojančiai prigulė ant stalo, bet plėšikas pasakė jai: „Tai apiplėšimas, o ne prievartavimas. Elkis atitinkamai!”

Tai pavyzdys kaip turi elgtis profesionalas - susikoncentruoti į tikslą.

Bėgant iš apiplėšimo vietos pats jauniausias plėšikas (su aukštuoju išsilavinimu) pasakė pačiam seniausiam, kuris vos vos baigė pradinę mokyklą: „Ei, seni, gal paskaičiuojam kiek pasičiupom?”

Senukas piktai atrėžė: „Nebūk kvailas, čia per daug pinigų, kad juos perskaičiutume. Palaukim kol paskelbs naujienose kiek bankas prarado.”

Tai vadinama patyrimu - šiandien patirtis svarbiau už išsilavinimą.

Po to, kai plėšikai dingo, banko direktorius liepė buhalteriui paskambinti į policiją. Buhalteris atsakė: „Palauk, pirmiausia prie pavogtos sumos pridėkim tuos 5 milijonus, kuriuos pasisavinom praėjusį mėnesį ir pasakysim, kad juos irgi pavogė.”

Tai vadinasi - išnaudoti bet kokią galimybę.

Kitą dieną naujienose paskelbė, kad iš banko pavogta 100 milijonų. Plėšikai perskaičiavo grobį, bet ten buvo tik 20 milijonų. Plėšikai ėmė nervintis: „Mes rizikavom gyvybe dėl kažkokių nelaimingų 20 milijonų, kai tuo metu banko vadovybė, net nemirktelėjusi, pasisavino 80 milijonų. Matyt labiau verta išstudijuoti kaip veikia sistema, o ne būti eiliniu plėšiku.”

Tai vadinasi - žinojimas - jėga!

Banko direktorius buvo labai patenkintas, o ypač tuo, kad jo praradimai biržoje buvo užmaskuoti plėšimu.

Tai vadinasi - nebijoti rizikos.

----------

Tinkamas posakis:

Duok žmogui pistoletą ir jis sugebės apiplėšti banką.

Duok žmogui banką ir jis sugebės apiplėšti visus!


 

(iš interneto) 


rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Traukinyje viename kupė važiuoja šventikas ir verslininkas. Verslininkas iškart atsidarė nešiojamą kompiuterį ir ėmė dirbti. Šventikas pažiūrėjo į jį, pagalvojo, paskui tarė:

- Sūnau mano, ar nepasivaikščiojus mums iki vagono-restorano, pažiūrėtumėm koks meniu?

- Ne, šventas Tėve, aš nealkanas.

Šventikas į restoraną išeina vienas. Po valandos grįžta patenkintas ir šypsodamasis, rankoj nešasi butelį brangaus konjako.

- Sūnau mano, o ar neparagavus mums šio penkiažvaigždžio gėrimo?

- Ne, Tėveli, atleiskite, aš negeriu.

Šventikas įsipila sau į stiklinę konjako, ragaudamas lėtai išgeria. Nusivalo lūpas, išeina į koridorių. Po 15 minučių grįžta.

- Sūnau mano, kitame vagone dvi jaunos pasaulietės važiuoja. Gal užeikim pas jas, pasišnekėtume apie aukščiausiąjį?

- Ne, tėveli, aš vedęs, be to turiu daug darbo su dokumentais.

Šventikas pasiima butelį konjako, išeina. Grįžta paryčiui patenkintas kaip pavasarinis katinas. Verslininkas, kuris visą tą laiką dirbo, pakelia akis:

- Sakykite, šventas Tėve, kaip čia taip? Štai aš negeriu, nerūkau, saugau savo moralę. Dirbu kaip apsėstas. Nejaugi aš neteisingai gyvenu?

Šventikas atsidūsta.

- Teisingai, sūnau mano. Tik veltui...

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Išmintis ir arogancija

 

Vienas budistų šventikas keliavo su savo mokiniais ir kartą išgirdo kaip jie ginčijasi, kuris iš jų geresnis.

- Aš medituoju jau penkiolika metų, - sakė vienas. 

- Aš darau gerus darbus nuo tada, kai palikau tėvų namus, - gyrėsi kitas.

- Aš pastoviai laikausi Budos mokymų, - aiškino trečias.

Pusiaudieny jie sustojo po obelimi atsikvėpti. Jos šakos, apsunkusios nuo prinokusių obuolių, beveik siekė žemę.

Tada  prabilo šventikas:

- Kai medis dosniai duoda vaisių, jo šakos nulinksta žemai žemai. Tikram išminčiui būdingas nuolankumas. Kai medis nevaisingas, jis kelia šakas išdidžiai ir arogantiškai. Kvailys visada save laiko geresniu už savo artimą.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

KONTAKTINIAI LĘŠIAI

 

Šiltą vasaros dieną pamiškėje susitiko dvi gyvatės - senos draugės.
„Daug laiko nesimatėme. Kaip sekasi?”, - paklausė viena.
„Ačiū, neblogai, - atsakė draugužė, - nors turiu bėdą: labai sutriko regėjimas. Teks įsidėti kontaktinius lęšius.”
Gyvatė iš tikrųjų įsidėjo lęšius ir po kelių dienų draugės vėl susitiko.
„Dabar matau kuo puikiausiai, - pasigyrė, - net mano vedybinis gyvenimas pagerėjo.”
„Nesuprantu, kaip gali pagerėti vedybinis gyvenimas dėl kontaktiniu lęšių?”
„Labai paprastai, - atsakė gyvatė. - Pagaliau pamačiau, kad lig šiol gyvenau su žarna, kuria buvo laistomas sodas.”

---------------

Pati naujausia atrasta liga - tai „nematomo žmogaus sindromas”. Žmogus kiekvieną dieną yra mums prieš akis: prie stalo, kambaryje, miegamajame. Jaučiame jo fizinį buvimą, tačiau jo nematome. Tarsi atsisakome į jį žiūrėti.

Kažkas pasakojo apie vyrą ir moterį, kurie sukūrė šeimą, susilaukė keturių vaikų, juos išaugino, galiausiai apvesdino. Jauniausios dukters vestuvių vakarą, atsidūrę vienu du tuščiuose namuose, ilgai sėdėjo vienas priešais kitą. Jis įdėmiai ją stebėjo. Pagaliau išrėžė: „Kas per velnias tu esi?”

 

Bruno Ferrero

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

- Turi problemą?

- Ne.

- Tai nesinervink.

 

- Turi problemą?

- Taip.

- Gali ją išspręsti?

- Ne.

- Tai nesinervink.

 

- Turi problemą?

- Taip.

- Gali ją išspręsti.

- Taip.

- Tai nesinervink.

 

Budistų išmintis

Puslapiai

Norėdami komentuoti prisijunkite arba užsiregistruokite

Susiję įrašai