Trumpi išmintingi pasakojimai

489 posts / 0 new
Paskutinis pranešimas
rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kartą pas išminčių atėjo moteris. Ji buvo ypatingai jautri ir ją labai žeidė badas, prievarta, žudymai, nelaimės ir kitokie baisumai, egzistuojantys pasaulyje.

Moteris žinojo, kad protingi žmonės išminčių laikė beveik Dievu.

Ji paklausė:

- Kodėl pasaulyje tiek nelaimių?

Atsakymas jai pasirodė labai keistas. Išminčius pasakė:

- Paštininkas tau atneša tik tavo laiškus, jis neatneša svetimų.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Gyveno vienas toks žmogus. Nelabai gražiai gyveno, gerokai paklydęs buvo. Nusprendė grįžti į doros kelią ir imti daryti gerus darbus, - sielą gelbėti. Darė juos, darė, o ypatingo pasikeitimo į gerąją pusę savyje nepastebėjo. Kartą ėjo gatve, mato - vienai senutei ištrūko palto saga ir nukrito ant žemės. Pamatęs pagalvojo: „Ką jau čia! Sagų jai dar užtenka. Nekelsiu gi! Nesąmonė kažkokia!” Bet vis gi, inkšdamas, pakėlė sagą. Pasivijo senutę, atidavė jai sagą ir pamiršo apie tai.

Paskui jis numirė ir mato svarstykles: kairėje - jo blogis guli, žemyn traukia, o dešinėje - nėra nieko, tuščia! Ir blogis nusveria! „Ech, - sako sau žmogus, - ir čia nepasisekė!” Žiūri, - angelai sagą deda... Ir lėkštė su gerais darbais nusveria blogąją. „Nejaugi šita viena saga visus mano blogus darbus nusvėrė?! - nustebo žmogus. - Kiek gerų darbų aš padariau, o jų net nesimato!” Ir išgirdo angelą jam sakant: „Todėl, kad tu didžiavaisi savo gerais darbais, jie ir prapuolė! O štai būtent tos sagos, apie kurią tu pamiršai, užteko, kad išsigelbėtum nuo pražūties!”

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ar tikrai tavo gyvenimas mėšlas?

 

Pradžiai nusiramink, išgerk stiklinę vandens.

Skirtingai nei 185 milijonams žmonių, tau neteks tam reikalui semti vandenį iš atviro paviršinio telkinio ir bandyti jį išvalyti.

Atidaryk šaldytuvą ir ką nors sukrimsk, patartina saldaus, nuo saldumynų kyla nuotaika.

Ak, nieko nenori? Kąsnis gerklėje stringa?

O štai 870 milijonų tokių kaip tu, apsidžiaugtų sudžiūvusios duonos kriaukšle.

Ir durų taip netrankyk. 1/7 mūsų planetos iš tavo biudžetinio šaldytuvo vertės pragyvena visus metus.

Dabar nueik į vonią, išsimaudyk, atsigaivink.

Į kitą kambarį, o ne į gatvę, kaip tai padarytų 3,2 milijardo. Tarp kitko, 2,5 milijardo žmonių tai darytų žibalinės lempos, žvakės, o gal ir laužo šviesoje.

Atsigaivinai? Nusiraminai? Puiku.

Jei vietoj to, kad miegotum arba dirbtum, tu sėdi internete ir skaitai šį tekstą (reiškia yra pinigų kompiuteriui ir internetui), tai greičiausiai tu gyveni daugiau nei iš 300 dolerių per mėnesį, o tai reiškia, kad patenki tarp 17 % laimingųjų šioje planetoje.

Vis dar įsitikinęs, kad tavo gyvenimas mėšlas? 

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

- Na ir kaip, tau neįdomu, ką aš mylėjau iki tavęs?

- Ne. Tai neturi reikšmės.

- Ir net jei sužinotum, neimtum pavydėti?

- Pavydėti? Kodėl?

- O kas, jei būdamas šalia tavęs, imčiau galvoti apie kokią nors moterį iš mano praeities? Ar neimtum nerimauti dėl to, kad galiu nuo tavęs išeiti pas ją? Neimtum jaudintis?

- Ne.

- Tu tikriausiai nemyli manęs.

- Tu nesupranti apie ką kalbi. Meilė neturi nieko bendro su pavydu ir baime prarasti. Aš myliu tave, bet jei tu panorėsi išeiti todėl, kad negalėsi pamiršti kitos moters - bus gerai. Tai ir bus tiesa. Nes jeigu tu liktum, tai reikštų, kad meluoji. Jei tu išeisi, tai tiesiog reikš, kad mes netinkame vienas kitam. Tai ir gerai, kad išėjai. Nes jei liktum - užimtum vietą to, kas man tinka. Tas, kuris man tinka - neišeis. Nereikia dėl nieko nerimauti. Viskas visada gerai.

- Tu taip keistai myli... Nepavydi... Lyg visai nemokėtum prisirišti...

- Tu vis dar nesupranti apie ką kalbi. Meilė neturi nieko bendro su prisirišimu. Prisirišti ir pavydėti - reiškia nemylėti savęs. Laikyti save blogesniu už kažką, bijoti, kad tokio koks esi - tavęs - nepamils. Lyginti. Tu negali savęs nė su kuo lyginti. Tu esi tu. Tu turi savo gyvenimą. Jis tau duotas. Tai dovana. Neeikvok jo savęs lyginimui su kitais. Tai klaida. Tu turi žiūrėti tik į save. Tada nesuklysi. Tada niekas neišeis, nes tu matysi iš karto - ar tau tas žmogus tinka.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Apie naujus gyvenimo etapus.

 

Kai ateina laikas pereiti į naują gyvenimo etapą - sekantį dvasinį lygmenį, visada būna apvalymo laikotarpis: seno griovimas, išlaisvinimas nuo jums jau netinkančios energijos žmonių pavidalu, nuo aplinkybių, darbo, aplinkos. Todėl nutrūksta santykiai, „prarandamas” darbas, atrodo kad aplink darosi tuštuma ir šalia to kyla didžiulė vidinė įtampa. Vaizdžiai tai atrodo taip: jausmų vulkanas viduje ir tuštuma supančiame pasaulyje.

Šį procesą reikia išgyventi, pereiti skausmą, pasinėrus giliai į savo vidų - tai ir yra apsivalymo kelias, pasiruošimo judėti toliau patikrinimas, kad parodytumėte Visatai, jog galite į savo gyvenimą įsileisti naujas galimybes.

Pabandykite nesipriešinti pasikeitimams, kurie ateina į jūsų gyvenimą. Vietoj to, tegu gyvenimas gyvena per jus. Ir nesijaudinkite, kad jis verčiasi aukštyn kojomis.

Iš kur jūs žinote, kad gyvenimas, prie kurio jūs pripratote, yra geresnis už tą, kuris ateis?

 

Sel Reithel

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Stebukladariai turi du magiškus žodžius, kurie padeda kontroliuoti įvykius: „Leidžiu!” ir „Atšaukiu!”. Paeksperimentuokite su šiais žodžiais, pabandykite pašalinti problemas ir pritraukti laimingus įvykius. Pavyzdžiui: rytą, vos prabudus, saldžiai besirąžydami lovoje, ištarkite tokius žodžius: „Šiandien man nutiks 3 stebuklai”. Po to spragtelėkite pirštais, kaip tikras stebukladarys, ir ištarkite tvirtai ir pasitikinčiai: „Leidžiu!”. Tada spragtelėkite pirštais dar kartą, sakydami: „Visas kliūtis - atšaukiu!”. Tokiu būdu nuo pat ryto save nuteikiame ypatingai laimingiems įvykiams ir stebuklingai sąveikai su Visata.

Tik nepamirškite kiekvieną vakarą prieš miegą į specialų sąsiuvinį ar bloknotą užrašyti visus stebuklus, kurie jums nutiko dienos bėgyje. Tiesa, dar reikia išmokti matyti tuos stebuklus. Kaip stebuklus priimkite viską, kas jums nutinka ir yra malonu, tegu tai atsitiktinio praeivio šypsena, laiku atvažiavęs autobusas ar iš už debesų nušvitusi saulė. Neverta manyti, kad tai įprastos smulkmenos, iš tokių štai mažų stebuklų susideda nenutrūkstamas sėkmės srautas. Ir jūs patys pamatysite - kuo ilgiau taikote šią techniką, tuo reikšmingesni ir esmingesni tampa jūsų stebuklai.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kada pasirodo mokytojas

 

Vienas jaunuolis nutarė susirasti sau Mokytoją. Išėjęs iš savo kaimo, jis pasuko keliu, vedančiu į miestą. Kelkraštyje po plačiašakiu medžiu sėdėjo senolis.

- Kur eini? - šūktelėjo senolis jaunuoliui.

- Aš noriu susirasti Mokytoją, bet nežinau kur jo ieškoti, - atsakė jaunuolis. - Tu seniai gyveni šiame pasaulyje, gal pasakytum, kaip man suprasti, kad aš jį sutikau?

- Na ką gi, - tarė senolis. - Aš tau padėsiu. Jei kartą tu sutiksi pagyvenusį žmogų, kuris sėdės po medžiu ir atrodys panašiai (senolis smulkiai apibūdino pozą, išorę, aprangą), tai būk tikras, kad radai tą, kurio ieškojai.

Jaunuolis padėkojo ir nuėjo toliau. Jis išvaikščiojo daugybę kelių, susipažino su daugybe žmonių, sužinojo daug naujo ir įdomaus, bet taip ir nesutiko žmogaus, kuris atitiktų senolio apibūdinimą. Po daugelio metų jis nusprendė grįžti į gimtąjį kaimą.  Koks buvo jo nustebimas, kai netoli kaimo jis sutiko tą patį senolį, kuris prieš daugelį metų apibūdino ieškomo Mokytojo išorę. Kaip ir tada, senolis sėdėjo po tuo pačiu medžiu, o jo poza ir išorė tiksliai atitiko apibūdinimą, kuris jis nusakė per pirmąjį susitikimą.

- Tai juk tu!? - sušuko nudžiugęs žmogus. - Kodėl gi tada, prieš daug metų, tu man nepasakei, kad esi mano Mokytojas?

- Taip, tai aš, - su šypsena atsakė senolis, - aš jau tada buvau čia. O štai tavęs, tavęs tada dar nebuvo.

-------------------

Mokytojas pasirodo tada, kai mokinys yra pasiruošęs.

(budistų posakis)

 

(internetas,vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ir ką?

 

„IR KĄ?” - unikalus metodas, leidžiantis savarankiškai atsikratyti pačių neišsprendžiamiausių problemų, paprastas ir patogus naudoti, nereikalaujantis profesionalaus pasiruošimo.

Taigi, jūs turite problemą? Norėdami ją pašalinti, tiesiog elkitės tokia tvarka:

1. Atsisėskite patogiau ir garsiai įvardinkite savo problemą.

2. Užduokite sau pirmą patikrinimo klausimą: „Ir ką?”

3. Atsakykite į sau užduotą klausimą...

4. Užduokite sau antrą patikrinimo klausimą: „Ir ką?”

5. Vėl atsakykite į sau užduotą klausimą...

Taip nuolat kartokite patikrinimo klausimą „Ir ką?” iki tol, kol išgirsite savo atsakymą: „Ir nieko!”

Sveikiname, problema panaikinta! Savipsichoterapijos seansą galima laikyti baigtu.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Žmogus pamatė, kad piktas pilkas vilkas užpuolė mažą vienišą avinėlį.

Jis užmušė vilką ir išgelbėjo avinėlį.

Paskui pamatė, kad ėdrus bjaurusis avinėlis naikina gražią smaragdinę žolę.

Jis užmušė avinėlį ir išgelbėjo žolę.

Paskui jis išrovė tas žoles-piktžoles, nes jos siurbė žemės syvus.

Paskui nustebo, kad peizažą bjauroja purvina juoda žemė be žolės, todėl viską išasfaltavo.

O paskui ėmė galvoti: ką čia tokio šiandien dar padarius, gero, gražaus?

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Gyveno toks imperatorius. Jis ne taip seniai užėmė sostą, buvo jaunas ir smalsus. Imperatorius žinojo labai daug, bet jam norėjosi žinoti dar daugiau, tačiau rūmų bibliotekoje pamatęs kiek dar liko neperskaitytų knygų, jis suprato, kad nepajėgs visas perskaityti.

Kartą pasikvietė rūmų išminčių ir liepė jam surašyti visą žmonijos istoriją.

Ilgai triūsė išminčius. Ėjo metai ir dešimtmečiai ir štai, pagaliau, tarnai į imperatoriaus kambarį įnešė 500 knygų, kuriose buvo surašyta visa žmonijos istorija. Imperatorius buvo gerokai nustebęs. Nors jau nebuvo jaunas, žinių troškimas jo neapleido. Bet jis negalėjo eikvoti metų metus šių knygų skaitymui ir paprašė sutrumpinti pasakojimą, paliekant tik svarbiausia.

Ir vėl ilgus metus dirbo išminčius, kol vieną dieną tarnai imperatoriui įvežė vežimėlį su 50 knygų.

Imperatorius jau visai paseno. Jis suprato, kad nespės perskaityti šių knygų, tad paprašė išminčių palikti tik tai, kas ypatingai svarbu.

Vėl išminčius ėmėsi darbo, po kiek laiko jam pavyko visą žmonijos istoriją sutalpinti tik į vieną knygą, bet kai ją atnešė - imperatorius gulėjo mirties patale ir buvo toks silpnas, kad net negalėjo jos atversti.

Tada imperatorius paprašė pasakyti viską dar trumpiau ir tiesiog dabar, kol jis neiškeliavo į kitą pasaulį. Tada išminčius atvertė knygą ir paskutiniame puslapyje užrašė tik vieną sakinį:

ŽMOGUS GIMSTA, KENČIA IR MIRŠTA...

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

...Ką man dabar daryti?

- Paprasčiausiai būk. To pakanka.

- Ką reiškia „tiesiog būti”?

- Tai reiškia leisti viskam būti tokiais, kokie yra šiuo metu.

- O ką, jei man tai nepatinka? Jei aš noriu tai pakeisti?

- Kam?

- Na, tam... Kaip čia pasakius... Tiesiog, supranti, viskas ne taip, kaip norėtųsi...

- A! Na tada aišku. O jeigu kalbėtume apie Dangų, pavyzdžiui. Jis kaip? Tvarkoje, ar galima ką nors ten pataisyti?

- Nežinau. Niekada apie tai negalvojau. Aš visada tiesiog žiūrėjau ir viskas.

- O gal buvo Danguje debesų ar žvaigždžių, kurios tau nepatiko ar kažkuo trukdė? Buvo ne toje vietoje? Kažkaip ne taip judėjo? Gal forma ne ta?

- Atrodo imu suprasti kur lenkiate. Bet nejaugi aplink viskas lygiai taip pat, kaip Danguje?

- O tu tiesiog žiūrėk ir viskas. Gyvenimas - mįslė, kurią reikia mokėti priimti ir nekankinti savęs nuolatiniu klausimu: „Kur mano gyvenimo prasmė?”

------

Geriau patiems užpildyti gyvenimą prasme ir jums svarbiais dalykais...

 

Paulo Coelho

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Viena šeima turėjo firminį patiekalą: ypatingus mėsos vyniotinius. Kartą jauna mergaitė pastebėjo, kad šeimininkės vyniotinius perpjauna į dvi dalis, dėl ko išteka sultys ir mėsa tampa nebe tokia minkšta. Ji paklausė mamos, kuri mokė ją kaip gaminti mėsos vyniotinius:

- Mama, kodėl tu mėsą perpjauni, prieš dėdama į puodą, ji juk tada nebebūna tokia sultinga?

- Taip mane mokė mano mama.

Tada mergaitė nuėjo pas močiutę ir paklausė:

- Močiute, kai tu gamini mėsos vyniotinius, tu perpjauni juos, juk jie tampa mažiau sultingi?

- Taip gaminti mane mokė mama.

Mergaitė nuėjo pas močiutės mamą, bet ten išgirdo tą patį atsakymą.

Kai atėjo pas pačią seniausią močiutę, paklausė ir jos:

- Gerbiamoji močiute, kodėl tu perpjaudavai mėsą prieš dėdama į puodą, juk ji tada nebe tokia sultinga?

- Tai kad mano puodas buvo nedidelis ir vyniotiniai netilpdavo.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kartą gyveno neturtinga žydų šeima. Vaikų buvo daug, o pinigų – mažai. Vargšė motina dirbo negailėdama jėgų – skalbė, lygino, siuvo, valgį gamino, ir... šaukdavo ant vaikų, neretai apdalindavo juos niuksais ir garsiai keikė gyvenimą.
Pagaliau, visiškai nusikamavusi, ji atėjo pas rabiną prašyti patarimo, kaip tapti gera mama.
Išėjo susimąsčiusi. Nuo tada ją tarsi kas pakeitė. Ne, pinigų daugiau neatsirado ir dažnai tekdavo tenkintis duona ir vandeniu. Ir vaikai paklusnesni netapo. Tačiau dabar mama jų nebardavo, o nuo jos veido nedingdavo maloni šypsena. Kartą per savaitę ji eidavo į turgų, o grįžusi visam vakarui užsidarydavo savo kambaryje.

Vaikus kankino smalsumas. Kartą jie nepakluso draudimui ir pažiūrėjo ką veikia mama. Ji sėdėjo prie stalo ir... gėrė arbatą su saldžiu cimesu!
- Mama, ką tu darai?! O kaipgi mes?! – sutrikę ėmė šaukti vaikai.
- Ša, vaikai! – išdidžiai atsakė ji. – Aš jums darau laimingą mamą!

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kartą kareivis, saugantis kelią, sustabdė budistų vienuolį. Išsitraukęs kardą, karys rūsčiai paklausė keleivio:

- Kas tu toks?

- Kur keliauji?

- Ir kodėl ten keliauji?

Vienuolis kelioms sekundėms susimąstė, o paskui nedrąsiai pasidomėjo:

- Ar galiu užduoti klausimą?

- Klausk, - susiraukęs vis gi leido kareivis.

- Kiek tau šeimininkas moka už savaitę darbo?

- Dvi pintines ryžių.

- Aš tau mokėsiu keturias pintines ryžių, jei tu prižadėsi kasdien man užduoti šituos klausimus.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kai jūsų gyvenime visko per daug, kai neužtenka 24 valandų paroje - prisiminkite apie majonezo indelį... ir kavą.

Filosofijos profesorius stovėjo prieš klausytojus, o ant stalo priešais jį buvo padėta keletas daiktų. Kai prasidėjo paskaita, jis, netardamas nė žodžio, paėmė labai didelį tuščią majonezo indą ir ėmėsi jį užpildyti golfo kamuoliukais. Paskui studentų paklausė ar indas užpildytas. Jie atsakė: „Taip".

Tada profesorius paėmė dėžutę su akmenukais ir išpylė juos į indą. Indą truputį pakratė. Akmenukai užpildė tarpus tarp kamuoliukų. Jis vėl paklausė studentų, ar indas užpildytas. Jie tvirtino, kad taip ir yra.

Paskui profesorius paėmė dėžutę su smėliu ir išpylė į indą. Žinoma, smėlis užpildė visas tuštumas. Jis vėl paklausė studentų ar indas pilnas. Studentai atsakė: „Taip".

Profesorius paėmė du puodelius kavos, kurie buvo po stalu, ir išpylė į indą, taip užpildydamas visą tuščią vietą.

Studentai ėmė juoktis.

- Taigi, - tarė profesorius, kai visi nusiramino. - Aš noriu, kad įsivaizduotumėte, jog šis indas - jūsų gyvenimas. Golfo kamuoliukai - tai svarbūs dalykai. Tai jūsų šeima, vaikai, tikėjimas, sveikata, draugai ir pomėgiai. Net jei visa kita prarasta, bet liko šie daiktai - jūsų gyvenimas vis tiek bus pilnas. Akmenukai simbolizuoja kitus dalykus, kurie turi reikšmės - jūsų darbas, namai, mašina. Smėlis - viskas kas lieka. Tai smulkmenos.

- Jei jūs visą indą pirma užpildysite smėliu, - tęsė jis, - jame neliks vietos akmenukams ir golfo kamuoliukams. Tas pats vyksta ir gyvenime. Jei visą savo laiką ir energiją išeikvosite smulkmenoms, jūs niekada neturėsite vietos dalykams, kurie išties jums svarbūs. Atkreipkite dėmesį į tuos dalykus, kurie svarbūs jūsų laimei! Žaiskite su savo vaikais. Rūpinkitės savo sveikata. Gyvenimo draugą pakvieskite į restoraną. Vėl tapkite 18-mečiu. Visada rasite laiko namų tvarkymui. Pirmiausia pasirūpinkite golfo kamuoliukais - tuo, kas iš tikro svarbu. Teikite jiems pirmenybę. Visa kita - smėlis.

Vienas studentas pakėlė ranką ir paklausė:

- O ką reiškia kava?

Profesorius nusišypsojo:

- Džiaugiuosi, kad uždavėte šį klausimą. Ji tiesiog parodo, kad nesvarbu kiek pilnas jūsų gyvenimas, jame visada yra vietos, kad išgertumėte porą puodelių kavos su draugu.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

„...Adventas paprastai dalijamas į dvi idėjines dalis. Pirma dalis – iki gruodžio 17 dienos. Ja išreiškiamas laukimas, kad Jėzus dar kartą ateis, bet ateis jau laikų pabaigoje, kai bus pasaulio pabaiga. Antra advento, kaip laukimo laiko, dalis skirta tai Džiugiai naujienai, kad prieš 2 000 metų Dievas nusprendė tarp žmonių užgimti žmogumi. <...>

   ...to istorinio paminėjimo belaukdami, mes visi suprantame, kad laukimas nėra tik sėdėjimas ir nuobodžiavimas. Reikia imti šluotą, skudurą, siurblį ir siurbti, plauti, šluoti tam, kad sulauktume svečio jau papuoštuose ir švariuose namuose. O tie namai – žmogaus gyvenimas. <...>

   ...pats laukimas yra ramus pasvajojimas, pameditavimas, pafilosofavimas, pamąstymas. Galbūt, bemąstydami apie savo gyvenimą, pamatysime, kad turime kažkokių bėdų, tai, ką mes vadiname nuodėme, suprasime klaidas, kurios mus klampina ir neleidžia judėti į priekį. Tada tikrai būtų kvaila tiesiog sėdėti ir nieko nedaryti. O adventas suteikia tikrai gerą progą. <...>

   ...per adventą patariama geriau pabūti ramybėje. Nes tik ramybėje gali išgirsti ir savo paties širdies balsą, juo labiau – Dievo balsą.”

 

(fragmentai iš interviu su kunigu Pijumi)

http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/interviu/kunigas-pijus-advento-laikotarpis-nereiskia-kad-turime-liudeti-599-470097#ixzz3Ke7P2loa

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Maždaug dešimties metų berniukas, drebėdamas nuo šalčio, basas, stovėjo prie batų parduotuvės vitrinos ir, neatitraukdamas akių, žiūrėjo į šiltus batus. Prie jo priėjo viena ponia ir paklausė:

- Mažasis drauge, ką tu taip įdėmiai apžiūrinėji už šio stiklo, apie ką galvoji?

- Aš prašau Dievo, kad Jis man duotų vieną porą batų, - atsakė berniukas.

Ponia paėmė vaiką už rankos ir su juo įėjo į parduotuvę. Ji paprašė pardavėją atnešti šešias poras vaikiškų kojinių. Po to paklausė, ar jis negalėtų atnešti ir dubenį su šiltu vandeniu bei rankšluostį. Tarnautojas atnešė viską, ko prašė moteris. Ji nusivedė berniuką į parduotuvės galą, nusimovė pirštines, nuplovė vaikui kojas, nušluostė rankšluosčiu. Pardavėjas atnešė kojines. Ponia vienomis apmovė berniuko kojas, tada pamatavo ir nupirko jam batus, paprašė supakuoti likusias kojines ir atidavė jas vaikui.

Paskui paglostė jo galvą ir tarė:

- Dabar, neabejotinai, tu jautiesi žymiai geriau.

Ji pasisuko norėdama nueiti. Tuo momentu berniukas palietė jos ranką ir, žiūrėdamas į ją su ašaromis akyse, paklausė:

- Jūs Dievo žmona?

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Gyvenk

 

Gyvenk dabartimi, pamiršk praeitį, ji suteikia liūdesio, negalvok apie ateitį, ji sukelia nerimą, gyvenk dabartimi, nes tik taip galima būti laimingu.

Kasdien kas nors būtinai man sako šiuos žodžius. Tai nesunku suprasti, toks mąstymas dabar madingas, juo marguoja įvairiaspalviai paveikslėliai, jį mėgsta giliamintiškai kartoti nuobodžios namų šeimininkės. Tai patogu, kaip patogi vienadienio drugelio psichologija, psichologija gyvenimo skolon.

Paimk dabar savo šviesos nuograužą, žmogau, plačiai nusižiovauk urzgiantiems poreikiams ir negalvok apie nieką, sumokėsi tu tik rytoj, o tai dar taip toli nuo tavęs.

Aš kalbuosi su žmonėmis, nešančiais šią paprastą mintį kaip vėliavą, ir staiga suprantu, kad pasaulis sudužo. Jų naiviose, tikinčiose begaliniu gėriu akyse jis suskeldėjo, subyrėjo į menkas laiko nuolaužas, į smulkmenų mozaiką.

Gyvenk dabartimi, nes gyventi praeitimi arba ateitimi taip skaudu...

O gyvenimas, jame telpa viskas, jis neturi ribų, jis nedalomas į laikus.

Ir aš sakau: gyvenk, mylėk gyvenimą, vertink praeitį, ji mokė tave; džiaukis dabartimi, joje tarpsta meilė; tikėk ateitimi, ji priklauso tau; neskaldyk savęs į dienas, neneik būties vientisumo, neužrakink savo sielos, lyg sužeisto žvėries, nei praeityje, nei ateityje, nei dabartyje. Ir būk laimingas, nes laimė ne pasirinktame likimo fragmente, ji, kaip ir grožis - žiūrinčiojo akyse. 

 

Al Kvotion (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Gebėjimas prisiminti.

 

Senas išminčius ėjo per apsnigtą lauką. Jis pamatė verkiančią moterį.

- Kodėl jūs verkiate? - paklausė jis.

- Todėl, kad galvoju apie savo gyvenimą, jaunystę, grožį, kurį matydavau veidrodyje, ir apie vyrą, kurį mylėjau. Dievas žiaurus, kad suteikė gebėjimą prisiminti. Jis žinojo, kad aš prisiminsiu savo gyvenimo pavasarį ir pravirksiu.

Išminčius stovėjo snieguotam lauke, įdėmiai žiūrėjo į vieną tašką ir galvojo. Netikėtai moteris nustojo verkti:

- Ką jūs ten matote? - paklausė ji.

- Rožių lauką, - atsakė išminčius. - Dievas man buvo maloningas, kai suteikė gebėjimą prisiminti. Jis žinojo, kad žiemą aš visada galėsiu prisiminti pavasarį ir nusišypsoti.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kartą mokinys paklausė Mokytojo:

- Mokytojau, pasakykit, ar yra tokia diena, labiausiai palanki tam, kad pradėtume naują gyvenimą?

- Diena? - nustebo Mokytojas.

- Na, galbūt savaitės diena ar mėnesio...

- A-a-a, savaitės diena... - linktelėjo Mokytojas. - Taip, žinoma. Ta diena - trečiadienis, - ir gudriai pažiūrėjo į mokinius. Tie čiupo sąsiuvinius ir puolė užsirašyti ką sako Mokytojas.

- O kodėl tu neužsirašai? - griežtai paklausė mokinį, kuris sėdėjo ir šypsojosi, žiūrėdamas į Mokytoją.

- Todėl, kad žinau ką pasakysit toliau, Mokytojau.

- Ir ką gi? - Mokytojas, susiraukęs pakėlė ranką ir visi mokiniai nuščiuvo. Tada mokinys, kuris neužsirašinėjo, pasakė:

- Tai taip pat antradienis, penktadienis, šeštadienis, pirmadienis, ketvirtadienis ir sekmadienis.

- Tu teisus, - tarė Mokytojas. - Tik aš pirmiausia norėjau įvardinti penktadienį, o paskui antradienį.

Mokiniai ėmė šurmuliuoti džiaugdamiesi, kad jų draugas pasakė beveik tiesą. O paskui vienas jų paklausė:

- Mokytojau, būtent tokia seka?

Mokytojas įdėmiai pažiūrėjo į mokinį, kuris beveik teisingai atsakė ir ranka davė jam ženklą:

- Atsakyk!

- Tik viena diena, - tarė tas. - Ta diena - ŠIANDIEN.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

- O kaip tapti stebukladariu?

- Pradžiai išmok matyti stebuklus ten, kur niekas jų nemato.

- O kaip pamatyti tai, ko niekas nemato?

- Matyti galima ne tik akimis. Įsižiūrėk į pasaulį visa siela...

- O paskui?

- O paskui pabandyk padaryti nors vieną mažą stebuklą taip, kad to niekas nematytų.

- O jei pavyks, tai kaip visi sužinos, kad tai padariau aš, o ne kitas burtininkas?

- Tu klausei kaip tapti stebukladariu, o ne fokusininku. Fokusininkai linksmina žmones. Visi mato kaip jie išdarinėja savo triukus, bet už gražios apgaulės Stebuklo nėra... Stebuklų magijoje nėra melo ir triukų. Jie įvyksta, - kaip lietus, kaip sniegas, kaip vėjas... Ar kada nors matei kaip liejamas lietus, pilamas sniegas, klojamas rūkas arba kaip nukreipiamas vėjas?

- Ne...

- O juk tai pati tikroji Magija, mažyli!

- O koks vardas to, kuris tai daro? Dievas?

- Gali būti. Argi svarbu koks jo vardas? Man atrodo, kad jei jį kartą pamatysi, tai pamirši apie vardus. Tikrojoje magijoje svarbiausia - Stebuklas, o ne vardai, padedantys jam įvykti.

- O jei man nepavyks?

- Reiškia, šiame pasaulyje bus keliais stebuklais mažiau.

 

Klaus T. (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vakar pas mane buvo atėjusi laimė. Ji kvepėjo įvairiaspalviais lietumis ir kažkodėl meduoliais. Mes sėdėjome virtuvėje, aš ją vaišinau karšta arbata, o ji į ją pridėjo nukritusių žvaigždžių lapelių. Paskui atsisėdo ant palangės ir tylutėliai uždainavo. Ji dainavo apie kažką šviesaus, svarbaus, mylimo, apie tai, kas tylomis gyvena širdyje ir daro rankas švelniomis, ji dainavo apie vaikų juoką, apie šlapius nuo rasos takelius, vedančius į tai, ko ieško kiekvienas. Mes kartu praleidome visą naktį. Ji tai paukšte tūpėsi ant peties, tai minkšta murkiančia kate gulėsi ant mano kelių. O rytą skubiai susiruošė į kelionę, atsiprašė, žadėjo būtinai dar užsukti, paskui ant gležnų petukų užsimetė vaivorykštę, išpieštą vaikų sapnais, ir išskrido pro duris.

Bet aš džiaugiuosi, nes atsisukusi prie slenksčio, ji pasakė, kad eina pas tave. Sutik...

 

******************

Jeigu laimė iki šiol pas tave neatėjo, reiškia ji didelė ir eina mažais žingsneliais!

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Tikėk, kad gali...

 

Kartą, eidamas pro dramblius zoologijos sode, staiga sustojau nustebęs, kad tokie milžiniški padarai buvo laikomi pririšti plonyte virvele ant priekinės kojos. Nei grandinių, nei narvo. Buvo akivaizdu, kad drambliai gali lengvai išsilaisvinti nuo virvelės, kuria jie yra pririšti, bet dėl kažkokios priežasties to nedaro.

Priėjau prie dresuotojo ir paklausiau, kodėl tokie didingi ir puikūs gyvūnai tiesiog stovi ir net nebando išsilaisvinti. Jis atsakė:

- Kai jie buvo jauni ir gerokai mažesni nei dabar, mes juos pririšome ta pačia virvele, ir dabar, kai jie suaugę, pakanka tos pačios virvelės jiems sulaikyti. Augdami jie tiki, kad ta virvelė gali juos sulaikyti ir nebando bėgti.

Tai buvo neįtikėtina. Šie gyvūnai bet kurią minutę galėjo atsikratyti savo „pančių”, bet dėl to, kad tikėjo, jog negalės, stovėjo ten amžinai, nebandydami išsilaisvinti.

------------------

Kiek iš mūsų, kaip tie drambliai, tikime tuo, kad negalime ko nors padaryti tik todėl, kad vieną kartą nepavyko?

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

- Kas yra Laimė?

- Krintantis sniegas...

- Kaip tai?

- Ištiesk delną.

- Kam?

- Aš tau parodysiu.

- Kas tai?

- Snaigė.

- Tokia maža... na, štai... ištirpo...

- Pagauk kitą.

- Nenoriu! Kam? Ji vėl ištirps...

- Žiūrėk.

- Kokia graži... ir vėl nebėra... bet prie ko čia Laimė?

- Nes Laimė panaši į sniegą... Ji lengva besvore snaige nusileidžia iš debesų... Ir jeigu tu jos lauki, jei nori priimti į savo glėbį - ji ištirps tavyje... Ir sočiai pagirdys... Kartais atrodo, kad šito be galo maža... Bet, kai sninga, kai debesų dosnumas neaprėpiamas, tu gali rasti savo Laimę - užtenka ištiesti delnus ir įleisti ją į savo Širdį... Kai tu pilnas vilčių ir tvirtai tiki, pagauti snaigę ne taip sunku...

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Senukas su senute taip smarkiai susiginčijo, kad senutė nusprendė su vyru nesikalbėti. Kitą dieną senukas visiškai pamiršo apie nesutarimus, o senutė liko įsižeidusi ir toliau tylėjo. Senukas visaip stengėsi, bet jam nepavyko pakeisti slegiančios senutės būsenos. Galų gale jis ėmė raustis spintose ir dėžėse. Po to, kai tai tęsėsi keliolika minučių, senutė neištvėrė:

- Ko ten ieškai, senas kvaily? - piktai paklausė ji.

- Ačiū dievui, radau! - gudriai nusišypsojo senukas. - Tavo balsą!

 

Entoni de Melo

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Sunku pakelti 

 

Viename kaime gyveno žmogus, laikomas didžiausiu to meto galiūnu. Jo raumenų jėgai niekas negalėjo prilygti. Tik jis vienas galėjo plikomis rankomis suvaldyti į priešingas puses besiveržiančius bulius ir kilnoti niekam nepakeliamus daiktus.

Vieną dieną nustebę gyventojai pamatė savo didvyrį turgaus aikštėje putojantį iš pykčio. Svetimšalis pasiteiravo, kodėl garsusis stipruolis neteko savitvardos.

- Ak, jis supyko dėl pastabos, kuri jį, matyt, įžeidė, – atsakė žmonės.

„Labai keista, – pamanė svetimšalis, – kad toks stiprus vyras, kilnojantis sunkiausius daiktus, nesugeba pakelti nedraugiško žodžio”.

 

(Norbert Lechleitner „Sielos sparnai”)

 

Silpni griauna, stiprūs – kuria.

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Mažas berniukas užeina į kirpyklą. Kirpėjas iš karto jį atpažįsta ir sako klientams:

- Žiūrėkite, tai pats kvailiausias berniukas pasaulyje! Tuojau jums įrodysiu.

Kirpėjas vienoje rankoje laiko dolerį, kitoje 25 centus. Pakviečia berniuką, tas prieina ir pasirenka 25 centus. Visi juokiasi, berniukas išeina.

Grįždamas namo, jį pasiveja vienas klientas ir klausia:

- O vis gi, kodėl tu pasirinkai 25 centus, o ne dolerį?

- Todėl, kad tą dieną, kai pasirinksiu dolerį, žaidimas baigsis.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Keliu ėjo kvailys, o priešais jį - 7 išminčiai.

Kvailys jų paklausė:

- Jūs tokie išmintingi! Sakykite, kur gyvenimo prasmė?

Vienas iš išminčių sustojo ir ėmė aiškinti.

Šeši išminčiai nuėjo toliau, o ant kelio liko du kvailiai...

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Riteris ėjo per dykumą. Ilga buvo jo kelionė. Pakeliui jis prarado žirgą, šalmą ir šarvus. Liko tik kardas.

Riteris buvo alkanas, jį kamavo troškulys. Staiga tolumoje jis pamatė ežerą.

Sukaupė riteris visas savo likusias jėgas ir nuėjo link vandens. Bet prie pat ežero tupėjo trigalvis drakonas. Riteris išsitraukė kardą ir iš paskutinių jėgų ėmė kautis su baidykle. Parą kovėsi, antrą kovėsi. Dvi drakono galvas nukirto. Trečią parą drakonas nukrito be jėgų. Šalia nugriuvo nusikamavęs riteris, nebepajėgiantis stovėti ant kojų ir išlaikyti kardą.

Ir tada iš paskutinių jėgų drakonas paklausė:

- Riteri, o ko tu norėjai?

- Atsigerti vandens.

- Na, tai ir reikėjo gerti...

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Meilės simbolis

 

Viename kaimelyje, kur gyveno Chian Ši, buvo švenčiama meilės šventė. Vasarinio saulės stabtelėjimo dieną visas kaimas susirinkdavo lauke, kur pramogaudavo, o šventės kulminacija buvo įsimylėjusių porų paleidžiami žibintai, jų meilės simbolis. Skrendantys į tolius, jie simbolizavo beribę meilę ir jos išaukštinimą. Chian Ši pats meistravo žibintus ir įteikdavo kiekvienai porai. Vieni juos tiesiog paleisdavo, kiti gi, norėdami kažkaip išsiskirti, prie žibinto pririšdavo spalvotą kaspiną - mėlyną, raudoną, geltoną.

Ir štai pirmieji žibintai ėmė kilti aukštyn. Žibintai su kaspinais truputį atsiliko.

Viena įsimylėjusių pora nusprendė, kad jų žibintas būtinai turi būti išskirtinis ir visus apstulbinti, todėl papuošė jį daugybe įvairiaspalvių kaspinų. Žibintas ėmė lėtai kilti į orą. Visi susirinkusieji aiktelėjo, lyg užburti stebėdami daugybe kaspinų papuoštą stebuklą. Pirmieji žibintai buvo jau aukštai, o žibintas su daug kaspinų kilo labai lėtai ir, nuneštas vėjo, pakibo lauko pakrašty augančio medžio viršūnėje bei susipainiojo jo šakose.

Pora, paleidusi šį žibintą, labai pergyveno, juk jų žibintui nepavyko pakilti į dangų kartu su kitais.

Tada Chian Ši priėjo prie jų ir pasakė:

- Meilė - tai jūsų dovana, jūsų abiejų turtas. Ji turi būti švari ir lengva, todėl neverta ją kuo nors apsunkinti ir viešai demonstruoti. Tik tada ji džiugins būtent jus. O tai daug svarbiau, nei vieną kartą nudžiuginti pašalinius. Štai jums dar vienas žibintas, bet atminkite, kad gyvenimas taip lengvai jums antro neduos...

 

(iš interneto, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vienas senas žmogus turėjo fermą. Už namo buvo nedidelis baseinas, aplink jį augo obelys. Kartą vakare senukas nusprendė pasivaikščioti. Pasiėmė kibirą, norėjo prisirinkti obuolių. Eidamas prie baseino, jis išgirdo linksmą juoką. O paskui pamatė kelias mergaites, besimaudančias jo baseine. Pamatę jį, jos pasinėrė į vandenį iki kaklo. Viena merginų šūktelėjo fermeriui:

- Mes neišlipsim iš baseino, kol tu nenueisi!

Senukas susiraukė.

- Aš čia atėjau ne tam, kad pasižiūrėčiau kaip nuogos plaukiojat.

Pakėlęs kibirą, tęsė:

- Aš čia atėjau tik pamaitinti krokodilą...

----

Moralė: Senoliai irgi gali greitai mąstyti.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

- O tu žinai, kaip įprastai baigiasi pasakos?

- Žinoma. Visos Princesės lieka su Drakonais. Gyvena ilgai ir laimingai. Labai ilgai, suprantama, juk įsivaizduoji, kiek gali gyventi normalus, sveikas, laimingas Drakonas...?

- Chm..., kodėl su Drakonais? O kaip gi padorūs Princai?

- Princai? Princai turi siaubingą savybę vėluoti. Supranti, kol Princesė laukia Princo, visą laisvalaikį ji leidžia su Drakonu. Na, ir pamažėle įsimyli. Pradžioje lyg ir pradeda šiaip sau plepėti, iš nuobodulio, mat, su kuo daugiau urve ir nelaisvėj pašnekėsi, o paskui ir susidomi - juk Drakonai  puikūs pašnekovai - pradeda draugauti. Draugauja, draugauja, draugauja - ir staiga negali be savo Drakono gyventi. Tai yra, visiškai nebegali.

- Ir tuo metu, kaip suprantu, pasirodo Princas.

- Taip. Bet, kaip puikiai supranti, jau vėlu.

- O tu? Kaip gi tavo Princas?

- O ką aš? Aš jau įsimylėjau. Savo Drakoną.

- O..., o ką pasakysim Princui?

- Nežinau. Pasakysim, kad nieko nėra namie...

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kai buvau maža, išgirdau sakant „..ant švaraus lapo”... Man pasidarė įdomu. Paklausiau mamos, kaip tai suprasti? Ji paėmė švarių popieriaus lapų, dažus, teptukų... ir pasakė:

- Žiūrėk, paaiškinsiu tavo pavyzdžiu. Mergina - tai švarus lapas. Vaikinas - dailininkas. Bet dailininkų būna įvairių. Mėgėjas paims lapą, ims piešti viena spalva, nepraplovęs teptuko paims kitą. Spalvos susilies, viskas bus pilka, negražu. Jis suglamžys lapą ir išmes, paskui paims kitą. Ir taip daug kartų. O yra tikrų dailininkų. Jie neskubėdami nupieš lape viena spalva. Leis išdžiūti. Tada pieš kita. Vaivorykštė bus ryški, sodri. Ji jam patiks. Jis išsaugos tokį piešinį. Bet vėlgi. Vienas dailininkas pirks pigų albumą artimiausioje parduotuvėje. Kitas ieškos kokybiškos drobės, galės laukti savaitę, mėnesį, gal net į kitus kraštus jos važiuoti. Neskubėk būti popieriaus lapu, būk brangia drobe, neleisk save lamdyti, dažyti pilka spalva, būk vaivorykšte - sulauk dailininko.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kartą vienas žymus žmogus kreipėsi į išminčių:

- Sakyk, gerbiamasis, tu toks protingas, tai kodėl gi esi neturtingas?

Į tai išminčius, kreipdamasis į jo apsiaustą, išsiuvinėtą auksu, atsakė:

- Matai, gerbiamas apsiauste, mano turtas viduje, o ne išorėje. Juk kai tavo šeimininkas užmiega, jis nepasiima kartu nei tavęs, nei savo tarnų, nei aukso. Ir jei jam prisisapnuos paskui jį bėgantis tigras, tai jam iš baimės teks bėgti nuo tigro, o ne šauktis tarnų. Sapne nuo tigro jį gelbėja tik gebėjimas greitai bėgti. O jeigu jam prisisapnuos, kad jis baigia sušalti baisiame šaltyje, jis drebės nuo šalčio ir negalės paimti ir užsikloti tavimi - šiltu apsiaustu. Jį nuo šalčio išgelbės tik mokėjimas užkurti ugnį.

Tikrasis turtas - tai mūsų sugebėjimai. Jie mūsų viduje, o išorėje tik jų apraiška.

Turtuolis, suglumintas to, kad išminčius kalbasi su jo apsiaustu, o ne su juo, šūktelėjo:

- Tu beprotis! Kaip galima kalbėtis su mano apsiaustu ir nematyti manęs -  jo šeimininko!

Į ką išminčius, nusišypsojęs atsakė:

- Štai taip dauguma žmonių. Jie kalbasi su kūnais ir nemato tų, kas yra jų šeimininkai.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vanagai ir varnos

 

Varnos ir vanagai tarpusavy susitarė, kad bet kokį grobį dalinsis per pusę. Kartą jie pamatė medžiotojų sužeistą lapę, bejėgiškai gulinčią po medžiu, ir susirinko prie jos. Varnos pareiškė:

- Mes sau pasiimsime priekinę lapės dalį.

- Tada mes užpakalinę, - sutiko vanagai.

Lapė iš to pasijuokė ir tarė:

- Aš visada maniau, kad pagal prigimtį vanagai aukščiau varnų, todėl būtent jiems turi atitekti mano priekinė dalis, juk į ją įeina galva su smegenimis ir kitos skanios dalys.

- O taip, tiesa, - pasakė vanagai, - mes šitą lapės dalį pasiimsime sau.

- Ot ir ne, - paprieštaravo varnos, - ji mūsų, kaip susitarėm.

Tada tarp besiginčijančių užvirė tikra kova, iš abiejų pusių daug krito, o kas išliko, vos kojas pavilko. Lapė po medžiu pagulėjo dar kelias dienas, besimaitindama žuvusiomis varnomis ir vanagais, o paskui nuėjo, tvirta ir žvali, pastebėjusi:

- Silpnas laimi, kai stiprūs nesutaria.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

- Paimk stiklinę...

- Na, paėmiau.

- O dabar padaryk taip, kad ji nukristų, ir pažiūrėk, kas su ja atsitiks.

- Na, ji sudužo.

- O dabar atsiprašyk ir pažiūrėk, ar ji taps vėl sveika...

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vėjas pamatė gražiąją Gėlelę ir ją įsimylėjo. Kol jis Gėlelę švelniai glamonėjo, ji jam atsakė dar didesne meile, išreikšdama ją spalva ir aromatu. Bet Vėjui atrodė šito maža ir jis nusprendė: „Jei Gėlelei atiduosiu visą savo galybę ir jėgą, tai ši apdovanos mane kažkuo dar didesniu". Ir dvelktelėjo į Gėlelę galingu savo meilės gūsiu. Bet Gėlelė neištvėrė audringos aistros ir nulūžo. Vėjas pabandė ją pakelti ir atgaivinti, bet nesugebėjo. Tada jis nurimo ir ėmė kvėpuoti į Gėlelę švelniu meilės alsavimu, bet ji vyto tiesiog akyse. Suriko tada Vėjas:

- Aš atidaviau tau visą savo meilės jėgą, o tu palūžai! Matyt, nebuvo tavyje meilės jėgos, o tai reiškia, kad tu manęs nemylėjai!

Bet Gėlelė nieko neatsakė. Ji mirė.

----

Tas, kas myli, turi suprasti, kad ne jėga ir aistra matuojama Meilė, o švelnumu ir pagarbiu požiūriu. Geriau dešimt kartų susilaikyti, nei vienu kartu sugriauti.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

  ...Jeigu mintis kad trūksta - pinigų, pripažinimo, meilės, tapo savivokos dalimi, jums visada kažko trūks. Vietoj to, kad būtumėte dėkingi už tą gėrį, kuris jau yra Jūsų gyvenime, jūs matote tik tai, ko jums trūksta. Dėkingumas už visa gėrį, kurį jau turite - tai gausos pagrindas. Visos gausos šaltinis yra ne kažkur. Tai dalis to, kas jūs esate. Ir vis gi pradėkite nuo gausos, egzistuojančios išoriniame pasaulyje, pripažinimo ir suvokimo. Pajuskite gyvenimo pilnatvę viskame, kas jus supa. Saulės šiluma ant jūsų odos, nuostabios gėlės, išdėliotos prie gėlių parduotuvės durų, atsikąsto vaisiaus sultingumas, iš dangaus besiliejantis vanduo, permerkiantis iki siūlelio... Štai ji, gyvenimo pilnatvė - kiekviename žingsnyje.

 

Eckhart Tolle

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Buvo toks atsitikimas... Pas Čingischaną atėjo vieno kunigaikščio žmona, su prašymu išlaisvinti jos artimuosius.

Čingischanas pasakė:

- Štai, prieš tave stovi tavo vyras, tavo sūnus ir tavo brolis. Aš paleisiu tik vieną, ką renkiesi?

Nė kiek negalvojusi ji atsakė:

- Brolį.

- Paaiškink man, kodėl?

Moteris paaiškino:

- Vyrą aš galėsiu susirasti, sūnų galiu pagimdyti, o štai brolio sukurti negaliu.

Po to, ką išgirdo, Čingischanas paleido visus tris...

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Žmogus ateina įsidarbinti kiemsargiu „Microsoft” kompanijoje. Kadrų skyriuje jam užduoda klausimus, testus ir pagaliau paskelbia:

- Sveikiname, jūs priimtas. Palikite savo elektroninio pašto adresą – mes jums pranešime darbo grafiką.

- Žinote, aš iš viso neturiu kompiuterio, - prisipažino žmogus, - elektroninio pašto tuo labiau.

- Gaila, tada mes negalime jus įdarbinti. Jūsų nėra virtualiame pasaulyje, o operatyvus ryšis su „Microsoft” darbuotojais elektroniniu paštu ir efektyvaus komandinio darbo derinimas – esminis dalykas mūsų kompanijoje.

Ką darysi, žmogus išėjo ir ėmė galvoti kaip užsidirbti pinigų kompiuteriui. Kišenėje – 30 dolerių. Jis iš fermerio nusiperka 10 kg obuolių, eina į judrią gatvę ir parduoda „skanius ir naudingus ekologiškus produktus”. Po kelių valandų jo startinis kapitalas padvigubėja, o po 6 valandų -  10 kartų. Tada jis ima suprasti, kad tokiais tempais galima pragyventi ir be darbdavio.

Praeina kiek laiko, žmogus nusiperka automobilį, atidaro mažą kioskelį, paskui parduotuvę, o po 5 metų – jis supermarketų tinklo savininkas.

Ir štai jis ateina apdrausti savo verslą, o draudimo agentas jį paprašo palikti elektroninio pašto adresą, kad galėtų atsiųsti naudingus pasiūlymus. Mūsų verslininkas, kaip  ir prieš daugelį metų, atsako, kad neturi nei elektroninio pašto, nei kompiuterio.

- Tiesiog stebėtina! – nustemba draudėjas, - toks milžiniškas verslas – ir net nėra asmeninio kompiuterio! Tai kiek būtumėt pasiekęs, jei būtumėt jį turėjęs?!

Į tai verslininkas atsako:

- Tuomet aš būčiau „Microsoft” kompanijos kiemsargis.

----------------

Jeigu jūs kažko neturite, galbūt, jums to ir nereikia?

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Santykiuose su žmonėmis atsimink trijų „N” taisykles:

- Ne tu juos sukūrei tokiais,

- Ne tau juos teisti,

- Ne tau juos perdirbinėti...

***

- O stebuklų būna?

- Būna. Bet tik tiems, kas jais tiki.

- O tiems, kurie netiki?

- O tiems, kurie netiki, būna racionaliai nepaaiškinami įvykiai.

***

Visata turi tris atsakymus:

1. Taip!

2. Taip, truputį vėliau.

3. Aš tau turiu šį tą geresnio!

***

Vienas išmintingas žiniuonis pasakė:

- Pats geriausias vaistas - meilė ir rūpestis...

Kažkas paklausė:

- O jeigu nepadės?

Žiniuonis atsakė:

- Padidinkite dozę!..

***

Pabudau ir galvoju: „Viešpatie, duok man...”

Ir sustojau. Ko Jį prašyti? Šeimą turiu... Draugų turiu... Girdžiu ir matau... Valgau ir geriu... Mane myli ir aš myliu... Tai ko man reikia...

Štai ko: „Dieve, ačiū tau už viską, neatimk iš manęs viso to!!!”

***

- Skauda, - pasakė širdis.

- Pamirši, - nuramino laikas.

- Bet kaskart sugrįšiu aš... - nusijuokė atmintis.

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Seniai seniai sudegė didelė biblioteka, išliko tik vienas rankraštis. Daugybę metų jis dūlėjo knygų, lentynos gilumoje, niekas nekreipė į jį dėmesio, kol nepasikeitė krautuvėlės šeimininkas... Jis peržiūrėjo ritinėlius, rankraščius, knygas ir atsikratė nereikalingo šlamšto. Senąjį rankraštį jis išmetė, taip jis pateko į atsitiktinio praeivio - elgetos rankas. Tas ruošėsi juo įkurti ugnį, kad pasišildytų, bet prieš tai pasidomėjo kas jame rašoma. Rankraštyje buvo štai kas parašyta: „Tas žmogus, kuris ant jūros kranto ras karštą akmenį, gaus gyvenime viską, apie ką svajojo.”

Elgeta nusprendė, kad jam nėra ko prarasti ir iškeliavo prie jūros. Kėlė jis akmenį po akmens, bet jie buvo šalti, todėl žmogus mėtė juos į bangas. Taip ėjo dienos, savaitės, mėnesiai, metai... Ir štai, kartą, elgetos ranka palietė karštą akmenį... Jis jį pakėlė ir... iš įpročio sviedė į jūrą.

----------------

Mūsų gyvenimas - kaip jūros krantas, mes diena po dienos ieškome savo likimo. Bet dažnai, radę tai ko ieškojom, mes praeinam pro šalį tik todėl, kad įpratome ieškoti, o ne surasti.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kriauklės ir ereliai

 

Dievas sukūrė žmogų ir paklausė, kuo jis nori būti.

Į tai žmogus, kadangi jis buvo normalus žmogus, pasakė:

- Na, aš nežinau ką būtent jūs turite galvoje, aš turiu viską apgalvoti, pasitarti, aš negaliu va taip paskubom, ir iš viso, negalima taip va iš karto su mumis, žmonėmis.

Po to Dievas paėmė jį už rankos ir nuvedė prie jūros. Vesdamas prie kranto, Dievas jam parodė kriaukles, gulinčias jūros dugne, ir pasakė:

- Jei nori, tu gali pasirinkti kriauklės gyvenimą – tu būsi pačiame dugne, tarp milijonų tokių pat, kaip tu, ir tavo maistas bus tik tai, ką atneš srovė. Šiandieninė tavo diena bus panaši į vakarykščią, ir visas tavo gyvenimas praeis be rizikos ir sukrėtimų. Nei pergalės, nei pralaimėjimai tavęs nejaudins. Visą laiką gulėsi dugne, tik atidarinėdamas ir uždarinėdamas geldeles. Ir taip nuo ryto iki vakaro: atidaryti, uždaryti, atidaryti, uždaryti, atidaryti, uždaryti...

Parodęs kriauklės gyvenimą, Dievas žmogų nuvedė į kalnus. O ten aukštai kalnuose parodė jam erelio lizdą.

- Jei nori, gali pasirinkti šį gyvenimą. Tu galėsi skrajoti taip aukštai, kaip panorėsi, tu galėsi gyventi taip, kaip panorėsi, tu galėsi pasiekti pačias aukščiausias viršūnes ir tose viršūnėse tu sutiksi tik nedaug tokių, kaip tu. Tu pats nuspręsi kur ir kaip skristi, ir viso to kaina bus tai, kad nieko niekada tu negausi tiesiog šiaip. Tu gali rinktis šį gyvenimą, jei nori.

Nuo tų laikų pasaulyje atsirado žmonės, dalis kurių pasirinko kriauklės gyvenimą ir nedaugelis, kurie pasirinko erelio gyvenimą...

------

Suvokite kuo norite būti jūs!

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Mano psichologas man davė paveikslėlį, kuriame pavaizduoti Mikė Pūkuotukas ir Paršelis miške. Ten buvo užrašyta citata: „Pūkuotuk, tarkim, medis staiga nugrius, kai mes būsime kaip tik po juo?” – paklausė Paršelis. – „Geriau tarkim, kad jis nenugrius”, - kiek pamąstęs atsakė Mikė.”

Kiekvieną kartą, kai man atrodo, kad situacija ties katastrofos riba, aš pagalvoju apie tai. Ši citata man padeda nusiraminti ir imti mąstyti racionaliai.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kai man buvo 13 metų, bandžiau savo šešiametę sesutę išmokyti nerti į baseiną nuo bortelio. Tai užėmė daug laiko, nes ji labai jaudinosi.

Viskas vyko dideliame miesto baseine, netoli mūsų lėtai plaukiojo apie 70 metų moteris. Kartais ji žvilgčiojo į mus. Pagaliau priplaukė prie mūsų. Tai įvyko tuo momentu, kai aš jau iš visų jėgų stengiausi priversti sesutę nerti, o ji inkštė: „Bet aš bijau! Aš labai bijau!”.

Moteris pažiūrėjo į ją, ore pagrasino kumščiu ir pasakė: „Tai bijok! O paskui, bet kokiu atveju, padaryk tai!”.

Tai įvyko prieš 35 metus, bet aš šito niekada nepamiršau. Man tai buvo atradimas – nebūtina būti bebaimiu. Svarbiausia – veikti, netgi jei bijai.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Svajonės - kai galvoji, kad bus geriau, nei bus.

Nostalgija - kai galvoji, kad buvo geriau, nei buvo.

Realybė - kai yra kaip yra.

O laimė - kai negalvoji, kas yra, kas buvo ir kas bus.

****

- Pamatysiu - patikėsiu, - tarė žmogus.

- Patikėsi - pamatysi, - tarė Visata.

****

- Kur tavo ramybės paslaptis?

- Aš visiškai priimu tai, kas neišvengiama, - atsakė Meistras.

****

Tuščioje aikštelėje, skambant džiazui, jie lingavo lengvai, tarsi dūmų debesėliai...

- Kodėl pakvietei mane? - tiesiai paklausė Sara.

Jis, laikydamas ją už liemens, pritraukė arčiau savęs.

- Todėl, kad kai tavo draugė pasakė:„Kiek čia žvaigždžių!” - šitam suknistam klube tu vienintelė pažiūrėjai į dangų...

****

- Kodėl tu nešioji šitą šaliką?

- Sėkmei...

- Maniau, tu netiki sėkme...

- Aš - ne. O gal ji tiki manimi...

****

- Kodėl dabar stovime?

- Saulėtekis!.. Kiekvienas saulėtekis - vienintelis gyvenime!

****

- Labiau už kitas gėles man patinka pienės...

- Kodėl?!

- Jų... nepardavinėja...

****

- ... ir štai, kai tu nusileidi į patį dugną, atsiranda žmogus, kuris tave iš ten ištrauks.

- O jei neatsiranda?

- Visada atsiranda. Jeigu ne - reiškia, tu dar ne pačiam dugne.

****

 - Viskas praeis! - tarė Protas.

- Visos žaizdos užgis! - sušnabždėjo Širdis.

- Pradėsim gyventi iš naujo! - nusišypsojo Siela.

- Na, na..., - nusijuokė Atmintis.

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pats vertingiausias sąrašas

 

   Kartą matematikos mokytoja iš Minesotos vaikams davė tokią užduotį: surašyti klasės draugų sąrašą, pagalvoti, kas labiausiai patinka kiekviename iš bendraklasių ir tą savybę užrašyti prie jo pavardės. Pamokos pabaigoje ji surinko sąrašus.

   Tai buvo penktadienį. Per laisvadienius ji suvedė rezultatus ir pirmadienį kiekvienam mokiniui išdalino lapus, kuriuose išvardino visus gerus dalykus, kuriuos juose pastebėjo klasės draugai.

Vaikai skaitė, tai šen tai ten girdėjosi šnabždesys: „Nejaugi čia viskas apie mane? Aš net nežinojau, kad mane taip mėgsta”. Klasėje rezultatų jie nepatarinėjo, bet mokytoja žinojo: ji pasiekė tikslą. Jos mokiniai patikėjo savimi.

   Praėjo kažkiek metų, vienas iš mokinių žuvo Vietname. Jį laidojo tėvynėje, Minesotoje. Su juo atsisveikinti atėjo draugai, buvę bendraklasiai, mokytojai. Laidotuvėse vaikino tėvas priėjo prie matematikos mokytojos:

- Aš jums noriu kai ką parodyti. – Iš piniginės jis išėmė keturis kartus perlenktą, ties sulenkimais aptrintą lapelį. Buvo matyti, kad jis daugybę kartų skaitytas. – Tai radome prie sūnaus daiktų. Jis su juo nesiskyrė. Atpažįstate?

Jis ištiesė popierių jai. Tai buvo klasės draugų surašytas gerųjų savybių, kurias jie pastebėjo jo sūnuje, sąrašas.

- Labai jums ačiū, - pasakė vaikino motina. – Mūsų sūnus tai taip brangino.

   Čia nutiko stebėtinas dalykas: vienas po kito bendraklasiai traukė tokius pat lapus. Daugelis juos visada nešiojosi su savimi, piniginėse. Kažkas savąjį saugojo net šeimos albume. Vienas jų pasakė:

- Mes visi išsaugojom šiuos sąrašus. Argi galima tokius dalykus išmesti?

 

 Iš Gary Chapman, Ross Campbell „Penki keliai į vaiko širdį”

(vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

- Kaip atskirti tikrą savo vertės jutimą nuo netikro melagingo? - paklausė mokiniai.

- Įsivaizduokite kupranugarių karavaną, einantį per dykumą, - pasiūlė mokytojas. - Kuo save jaučiate?

- Pirmuoju kupranugariu, - šūktelėjo vienas mokinių.

- Paskutiniojo uodega, - pasakė kitas.

- Negailestinga saule, - ištarė trečias.

- Varovu, - pratarė ketvirtas.

- Smėlio kopa, - pasiūlė penktas.

- Alachu, sutvėrusiu dykumą ir kupranugarius, - tarė šeštasis.

- Aš esu aš, - pareiškė septintas mokinys, - ir prie ko čia kupranugariai?

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kartą avių banda kažkaip prarado savo piemenį. Ir, gyvulių valia, ėmė joms vadovauti avinų taryba.

Sužinojo apie tai vilkai ir pasiuntė į bandą savo pasiuntinius, kad šie praneštų, jog nuo šiol jie nori su avimis gyventi taikoje ir draugiškoje meilėje. Bet pradžiai, kaip avių geros valios ženklą, vilkai bandos paprašė jiems išduoti šunis - senus savo skriaudėjus. Apsidžiaugė avys  išankstine amžina taika, ir prisiminė, kad buvo ne kartą aplotos, o ir apkandžiotos šunų, kai tie, būdavo, piemens liepimu gindavo jas į gardą. Ir susitarė avys: išduoti savo šunis vilkams susidoroti ir, vilkų malonės dėka, gyventi laisvai. Bet taikoje su vilkais greitai ėmė retėti banda, nes avys tapo lengvu grobiu. O netrukus, „pilkieji broliai” papjovė paskutinį aviną.

Taip ir baigėsi avių savivalda.

 

internetas (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 3 dienos 19 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Viena moteris augino dukrą Melani. Mama labai mylėjo savo vaiką. Kartą prasidėjo stipri audra, o mažylės nebuvo namie, ji išbėgo žaisti į kiemą. Visi kiti vaikai seniai grįžo namo, o Melani vis nebuvo. Tuo metu žaibas nenustojo švysčioti. Mama sunerimo ir išėjo ieškoti mergaitės. Savo dukrą ji rado pievoje. Melani bėgiojo ir dūko lietuje. Visa permirkusi, bet laiminga, ji šoko ir šokinėjo. Ir kaskart, kai dangų nušviesdavo žaibas, mergaitė pakeldavo akis į dangų ir linksmai šypsojosi. Mama buvo labai nustebusi.

- Ką tu darai? - paklausė ji. - Nejaugi tu nebijai audros?

- Mama, žiūrėk, aš žaidžiu! - linksmai atsakė mergaitė, - o Dievas mane fotografuoja!..

-------------------

Gauti iš savo gyvenimo kas geriausia, mes galėsime tik tuo atveju, jei mokėsime rasti geriausia kiekvienoje akimirkoje...

 

internetas (vertimas)

Puslapiai

Norėdami komentuoti prisijunkite arba užsiregistruokite

Susiję įrašai