Trumpi išmintingi pasakojimai

496 posts / 0 new
Paskutinis pranešimas
rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Apie meilę, kvailumą ir kates

 

   Maža balta kvaila katė žino, kas yra meilė.

   Meilė – tai gulėti ant nepatogaus, slidaus, pastoviai judančio, mylimo žmogaus nepatogių slidžių kelių, nuslysti nuo jų kas keliolika minučių, bet neišleisti ataugusių po kirpimo nagų, nesikabinti, o šleptelti ant grindų, atsidusti, užšokti atgal ant slidžių nepatogių kelių, susisukti į kamuoliuką ir vėl nuslysti ant grindų, bet neišleisti nagų, nesikabinti, kristi, atsidusti ir sugrįžti – ir taip iki begalybės.

   Kvailas, didelis, nepatogus ir slidus žmogus taip pat žino, kas yra meilė.

  Meilė – tai sėdėti nepatogia poza, iškėlus kelius, vos liečiant grindis kojų pirštų galiukais, stengtis mažiau judėti, kad maža kvaila balta katė kiek galima rečiau nukristų ir dūsautų, ir šiame nuostabiame pasaulyje, nuaustame iš kvailumo ir meilės, būtų nors kiek daugiau tylos ir ramybės.

 

Maks Frai (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vienas mokinys savo dvasiniam vadovui pasakė:

- Noriu, kad man lenktųsi taip, kaip lenkiamasi šiai skulptūrai.

Mokytojas atsakė:

- Prieik prie skulptūros ir išplūsk ją taip smarkiai, kaip tik galėsi.

Mokinys taip ir padarė. O kai grįžo pas mokytoją, šis jo paklausė:

- Kaip elgėsi skulptūra?

- Ji niekaip nereagavo.

- Dabar eik ir jai nusilenk.

Mokinys įvykdė savo mokytojo liepimą.

- Kaip dabar skulptūra elgiasi?

- Taip pat. Niekaip nereaguoja.

- Kai tu įgysi tokią pat vidinę ramybę, kurios nei pikti žodžiai, nei pagyros, niekas negalės pažeisti, tada ir tau lenksis.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Stebuklinga vaza

 

Gyveno vargšas. Ir būstas jo buvo varganas – mažas purvinas namiūkštis, kuriame pelės sukosi gūžtas ir vorai pynė tinklus. Žmonės stengėsi į jo namą neužeiti – ko landžioti į varganą griuveną?

Ir štai kartą vargšui padovanojo nepaprasto grožio vazą. Pradžioje jis norėjo tą vazą parduoti – kam jam toks grožis? Bet paskui ėmė mėgautis, o ir ranka nepakilo išnešti ją į turgų. Tada vargšas priskynė lauko gėlių, pamerkė į vazą – ji tapo dar gražesnė. „Negerai, - pagalvojo vargšas, - kad toks grožis greta voratinklių.”

Jis išvalė namuose voratinklius, išvarė peles ir tarakonus, išplovė grindis, nuo lentynų dulkes nušluostė, krosnį naujai nubaltino. Ir pasirodė, kad namiūkštis jo visai ne varganas, o pakankamai šiltas ir jaukus.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Gyvenimas įmanomas tik per išbandymus.

Gyvenimas įmanomas tiktai tada, kai jumyse ir blogas, ir geras oras, kai yra ir malonumas ir skausmas, kai yra žiema ir vasara, diena ir naktis.

Kai yra ir liūdesys, ir džiaugsmas, diskomfortas ir jaukumas.

Gyvenimas juda tarp dviejų polių.

Judėjime tarp dviejų polių jūs mokotės balansuoti.

Šių dviejų sparnų dėka jūs mokotės kaip nuskristi iki pačių tolimiausių žvaigždžių.

 

Ošo (Indijos dvasinis mokytojas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kartą senas vienuolis mums uždavė klausimą:

- Ką reiškia „Malda bus užskaityta kaip nuodėmė”?

- Tikriausiai, neteisingai meldėsi, - atsakėme mes.

- Ne, meldėsi teisingai, - pasakė senolis.

- Tikriausiai, malda nebuvo iš širdies...

- Iš širdies buvo!!!

- Tikriausiai, meldėsi nesusikaupę.

- Irgi mat, įsivaizduokit, šventaisiais tapo, išsiblaškymas mums visiems būdingas.

Neatspėję, paprašėme vienuolį mums paaiškinti.

- Tuojau paaiškinsiu, - pasakė jis.

Tuo metu pas jį atėjo vienas tikintysis palaiminimo. Vienuolis paprašė jį paslaugos, bet jaunuolis atsisakė, teisindamasis užimtumu:

- Dabar negaliu, paskui pažiūrėsim, - ir po šių žodžių išėjo.

- Dabar jis nueis ir melsis penkias valandas iš eilės, o ar Dievas priims jo maldą, jeigu jis atsisakė man padėti? Jei nesilaikysite Dievo įsakymų – nėra ko Dievą trukdyti savo ilgomis maldomis, neišgirs jūsų Dievas, ir malda jūsų bus užskaityta kaip nuodėmė. Geri darbai atvers rojaus vartus, nuolankumas nuves jus į rojų, o meilė - pas Dievą. Jei paskui maldą neseka geri darbai, malda mirusi, - kalbėjo senolis.

 

(iš vienuolės prisiminimų, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kai man buvo 10 metų, o mano sesutei ketveri, ji man pareiškė, kad gerasis stebukladarys su barzda neegzistuoja. Aš nutariau sugriauti jos įsitikinimus ir pasakiau:

- Nori, aš jam paskambinsiu, tiesiog dabar? Aš žinau jo slaptą numerį.

Paėmiau telefoną, surinkau numerį iš atsitiktinių skaičių, pasitraukiau tolėliau, kad sesutė neišgirstų „neteisingai surinktas numeris“ ir pasiruošiau suvaidinti pokalbį su Kalėdų Seneliu. Bet staiga išgirdau atsiliepiant žemą vyrišką balsą:

- Alio!

- Alio, - mašinaliai iš išgąsčio pakartojau ir pamačiau sesers akis, - ji įdėmiai stebėjo mane. Trauktis buvo per vėlu.

- Ar čia Kalėdų Senelis?         

Ir tada sesuo išplėšė iš mano rankų telefoną. Bandžiau atimti, kad nutraukčiau pokalbį, bet sustojau.

- Kalėdų Seneli, ar čia tu?

- Taip.

- Sveikas, Seneli!

- Koks tavo vardas?

- Aušrelė.

- Sveika, Aušrele! – sesės akys buvo pilnos laimės.

– Kaip tau sekasi?

Žemas vyriškas balsas jai atsakė:

- Tvarkau roges ir ruošiu dovanas.

- O man tu atveši dovaną?

- Žinoma, vaikeli, būtinai atvešiu!

- Ačiū, Seneli, aš labai lauksiu.

- Iki pasimatymo, mieloji!

Spindėdama džiaugsmu, sesuo padėjo telefoną ir pravirkusi apkabino mane.

- Jis tikrai egzistuoja, broli!

- Žinoma, egzistuoja, kvailute.

Neišlaikiau ir pravirkau pats.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Padovanokite man džiaugsmą

 

Ant šaligatvio sėdėjo senukas su aptrintu paltu. Šalia jo buvo kartoninė dėžė su užrašu: „Padovanokite man džiaugsmą“.

Prie senuko priėjo vaikas.  Jo kumštelyje buvo suspausta moneta.  Jis norėjo duoti išmaldos, bet, priartėjęs, susustojo nustebęs. Dėžėje nebuvo pinigų. Ten gulėjo saldainiai, savadarbiai žaislai, vaikiškos knygos ir dar įvairiausi dalykėliai.

- Sveikas, - nusišypsojo senelis.

- Sveiki, - sutriko berniukas. – O aš turiu tik pinigų.

- Taip būna, - užjausdamas linktelėjo senelis. – Tu mėgsti saldumynus?

- Ne, man negalima.

- O skaityti?

- Kol kas nemoku.

- Tai gal tau patinka pūsti balionus?

Berniukas linktelėjo – tai iš tiesų jis mėgo! Tada senolis paėmė iš dėžės saują įvairiaspalvių balionų ir ištiesė jam.

- Kiek aš jums skolingas? – nepatikliai paklausė vaikas.

- O ne, tai aš tavo skolininkas! – pasakė senolis. – Juk tu padovanojai man džiaugsmą. Padaryti kam nors kažką malonaus – nuostabi galimybė. Ir žinai, jos niekada neverta praleisti!

 

N. Jasminska (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

- Seneli, ką tu šnabždi? - paklausė mergaitė, pastebėjusi, kad jis prieš miegą kažką sau panosėje murma.

- Aš padedu mintį ant Širdies, mažyle... – atsakė jis.

Mergaitė nustebo:

- Ką tai reiškia?

Išmintingas senelis jai atsakė:

- Nenoriu susipykti su kaimynu, kuris mane apgavo, o ką daryti, nežinau. Štai, padėsiu mintį ant Širdies ir užmigsiu, o rytą Širdis pasakys, ką daryti.

- O iš kur Širdis žino, seneli?

- Širdis viską žino, aš visą gyvenimą iš jos mokausi. Ir tau patariu: kai ieškai atsakymo į sudėtingą klausimą, kai kažko nesupranti, padėk prieš miegą mintį ant Širdies, o rytą tau atsivers atsakymai. Tik daryk tai, tikėdama.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Nesvarbu kokiu greičiu lekia tavo traukinys, kiek kelio liko už nugaros, kokia kaina įsigijai bilietą, kiek minkšta kėdė, koks vaivorykštinis atrodo paskirties punktas, visa tai nesvarbu, jei savo gilumoje pajutai žinojimą, kad tai NE TAS traukinys. Arba jis tapo NE TUO. Tada geriausia, ką galima padaryti, tai prisipažinti sau, kad „suklydai“, ir, nežiūrint nepatenkinto palydovo, keleivių smerkimo-pasipiktinimo, atsistoti, pasukti link išėjimo, patraukti stop kraną, iššokti važiuojant, išlipti artimiausioje stotelėje. Nežinant kur, kam ir kodėl. Tiesiog todėl, kad tai NE TAS traukinys, ir kiekvienas kelio kilometras jame, nepaisant racionalių argumentų, tai judėjimas ne ten, ir anksčiau ar vėliau iš šito NE TEN teks išsikapstyti, ir kuo toliau, tuo sudėtingiau, tuo mažiau jėgų, tuo daugiau nusivylimų, tuštumos viduje ir sunkinančių aplinkybių.

Kiekviena minutė praleista NE TAME traukinyje tai negalėjimas atsirasti TAME.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kartą, rūsčią žiemą, mums baigėsi malkos. Tėvas išėjo į kiemą, rado mirusį medį ir nukirto jį.

Pavasarį jis pamatė, kad iš nukirsto medžio kelmo kalasi ūgliai.

- Buvau įsitikinęs, - pasakė tėvas, - kad tas medis miręs. Tada buvo taip šalta, kad nuo šalčio jo šakos traškėjo, lūžo ir krito ant žemės, tarsi jo šaknyse nebūtų likę nė lašo gyvenimo. Dabar matau, kad gyvenimas dar šildėsi tame kamiene.

Pasisukęs į mane, jis pasakė:

- Įsimink šią pamoką. Niekada nekirsk medžio žiemą. Niekada nedaryk sprendimo netinkamu laiku arba kai esi blogoje dvasios būsenoje. Lauk. Būk kantrus, blogi laikai praeis. Atmink, kad pavasaris sugrįš.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Snigo. Žiemą tai įprasta. Oras buvo be vėjo, ir didelės pūkuotos snaigės neskubėdamos sukosi užburiančiame šokyje, lėtai artėdamos prie žemės.

Dvi snaigės, skridusios greta, nusprendė užmegzti pokalbį. Bijodamos viena kitą prarasti, jos susikibo rankomis, ir viena jų linksmai pasakė:

- Kaip gera skristi, mėgautis skrydžiu!

- Mes neskrendame, mes tiesiog krintame, - liūdnai atsakė antroji.

- Greit mes susitiksime su žeme ir pavirsime balta puria antklode!

- Ne, mes skrendam pasitikti žūties, žemėje mus paprasčiausiai sutryps.

- Mes tapsime upeliais ir nutekėsime į jūrą. Mes gyvensim amžinai! - pasakė pirmoji.

- Ne, mes ištirpsime ir pradingsime visiems laikams, - paprieštaravo antroji.

Jos baigė kalbėtis ir paleido rankas. Ir kiekviena iš jų nuskrido pasitikti tokio likimo, kokį sau pasirinko pati...

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Veiksmo svarba


Kartą kaime, kur stovėjo vienuolynas, naktį smarkiai pasnigo. Rytą mokiniai, tiesiog iki pusės klimpdami sniege, rinkosi meditacijų salėje.

Mokytojas sukvietė mokinius ir paklausė:

- Sakykite, ką mums dabar reikia daryti?

Pirmasis mokinys pasakė:

- Reikėtų pasimelsti, kad prasidėtų atodrėkis.

Antrasis pasiūlė:

- Reikia išlaukti savo celėje, o sniegas... tegu sninga.

Trečias tarė:

- Tam, kas pažino tiesą, turi būti vis tiek - ar yra sniegas, ar jo nėra.

Mokytojas tarstelėjo:

- O dabar paklausykite, ką aš jums pasakysiu.

Mokiniai pasiruošė išklausyti aukščiausiąją išmintį. Mokytojas nužvelgė juos, atsiduso ir tarė:

- Kastuvus į rankas - ir pirmyn!

----

Moralas: nepamirškite to, kas iš tikrųjų veikia - veiksmo!

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Naudinga maldelė

 

Maldos arba priesaikos, dažnai vadinamos „geštaltisto malda“, autorius yra didysis vokiečių psichoterapeutas, geštalto terapijos pradininkas Frederic Perls. Žodis „geštaltas" (vok. Gestalt ) reiškia visumą, figūrą. Geštalto terapijoje jis naudojamas apibūdinti kažką, kas yra užbaigta.

 

Maldelė skamba taip:

 

„Aš užsiimu savo reikalais, tu užsiimi savo reikalais.

Aš šiame pasaulyje gyvenu ne tam, kad atitikčiau tavo lūkesčius.

Ir tu šiame pasaulyje gyveni ne tam, kad atitiktum mano lūkesčius.

Tu – esi tu.

Aš – esu aš.

Ir jei taip nutiko, kad mes vienas su kitu susitikome – puiku.

Jeigu ne, tai nieko nepadarysi.“

 

Puikus „skiepas“ nuo manipuliacijų ir bet kokių kaltinimų.

Tada, kai ruošitės dėl ko nors įsižeisti, arba staiga kažkas „nepateisins jūsų lūkesčių“, prisiminkite šiuos paprastus žodžius.

 

(internetas, vertimas)
 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Tikra istorija

 

„- Viešpatie, kaip norisi šokolado!

Tokiais žodžiais mus pasitiko muitininkė Santo Domingo aerouoste. Vietinis laikas – beveik pirma nakties.

- Tarp kitko, aš turiu, - sakau aš.

Nusiimu kuprinę, atsegu ir ištraukiu pusę šokolado. Prieš išvažiuojant apžiūrėjau šaldytuvą ir kažkodėl pasiėmiau jį, galvodama, kad kelyje suvalgysiu, bet taip ir nesuvalgiau.

- O!!! – šaukia muitininkė, uždėdama vizos antspaudą. – Tai man? Šokoladas! Ačiū, aš 10 valandų poste, jėgų nebėra.

 

Kodėl apie tai kalbu? Prašymus visatai reikia formuluoti maksimaliai tiksliai ir garsiai. O visata jau pati nuspręs, kodėl optimalus būdas pristatyti jums šokoladą – pervežti jį aplink pusę Žemės rutulio.“

 

Tatiana Khrylova

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Viena pora neturėjo vaikų, nors jau nemažai metų gyveno kartu. Kad nesijaustų vieniši, vyras su žmona įsigijo šuniuką. Jį mylėjo ir rūpinosi juo, lyg savo vaiku. Šuniukas užaugo ir pavirto į didelį, gražų, protingą šunį, kuris ne kartą išgelbėjo šeimos turtą nuo vagių, buvo ištikimas, atsidavęs, mylintis ir saugantis savo šeimininkus.

Praėjus septyneriems metams po to, kai pasiėmė šunį, jiems gimė ilgai lauktasis kūdikis. Vyras su žmona buvo laimingi, mažylis atimdavo vos ne visą laiką, o šuniui beveik neliko nė lašo dėmesio. Šuo pasijuto nereikalingas ir ėmė šeimininkams pavydėti vaiko. Kartą tėvai miegantį sūnų paliko name, o patys terasoje ėmėsi ruoštis kepti kepsnius. Kai jie nuėjo pažiūrėti vaiko, iš kambario išėjo šuo. Jo nasrai buvo kruvini, ir jis patenkintas vizgino uodegą.

Vaiko tėvas įtarė blogiausia, čiupo šautuvą ir čia pat nušovė šunį.  Tada įbėgo į vaiko kambarį ir ant grindų, prie vaiko lovelės, pamatė didžiulę gyvatę su nukąsta galva.

- Aš nušoviau savo ištikimąjį šunį! – tarė vyras, vos sulaikydamas ašaras.

-----

Kaip dažnai mes neteisingai sprendžiame apie žmones. Blogiausia, kad tai darome nesusimąstydami, net nesužinoję priežasčių, dėl kurių jie pasielgė taip ar kitaip. Mums nesvarbu, apie ką jie galvojo ir ką jautė, mūsų tai nejaudina. Ir mums net nekyla mintis, kad vėliau, galbūt, gailėsimės dėl savo skubotumo. Taigi, kitą kartą, ką nors smerkdami, imkim ir prisiminkim šį pasakojimą apie ištikimą šunį.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Mylėti

 

Vienas žmogus atėjo pas išminčių patarimo:
- Mudu su žmona jau seniai nejaučiame vienas kitam to, kaip anksčiau. Aš jos nebemyliu, o ir ji manęs, tikriausiai, taip pat. Ką daryti?

Išminčius atsakė:
- Mylėti ją.

 Žmogus pamanė, kad išminčius neišgirdo, ką jis sakęs:
- Bet aš juk pasakoju, kad tarp mūsų neliko jokių jausmų!

 Išminčius linktelėjo:
- Labai gera priežastis, kad ją mylėtum. 

Žmogus klausinėjo toliau: 
- Bet tai kaip mylėti, jei nebemyli?! 

Ir štai ką jis išgirdo:
- Tarnauti jai, klausytis jos, vertinti ją, aukotis dėl jos. Tikrai meilei jokios kliūtys nebaisios, nes žodis „mylėti“ reiškia ne jausmą, o veiksmą.

 

(iš interneto)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

- Taigi, - padarė išvadą Protas, - mes įsimylėjome. Tai puiku, bet kam už tai dėkoti?

- Aišku, mums, - pasakė Akys, - mes ją pirmos pamatėm!

- Cha, - pareiškė Ausys, - pagal jus, jei jis būtų aklas – nebūtų įsimylėjęs? Ne, tai būtent mūsų dėka jis išgirdo švelnų balsą!

- Kvailiai, viskas dėl feromonų, ar kaip ten jie! – sukikeno Nosis. – Šiuolaikinė chemija įrodė, kad būtent per kvapą...

- Užtat mes pirmosios ją palietėm! – pertraukė Rankos.

- Nebūtų mūsų, jis paprasčiausiai nebūtų galėjęs prie jos prieiti, - išdidžiai pareiškė Kojos.

- O ką tu tuo metu veikei? – Protas atsisuko į Širdį.

Ji paraudo:

- O aš... nieko... aš taip sutrikau...

Ir Protas nusišypsojo...

 

(iš interneto)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Skyrybos ženklai

 

Pirmiausia žmogus prarado kablelį, ėmė bijoti sudėtingų sakinių. Ieškojo paprastesnės frazės. Paskui nesudėtingus sakinius atėjo nesudėtingos mintys.

Po to jis prarado šauktuką ir ėmė kalbėti tyliai, vienoda intonacija. Jo jau niekas nedžiugino ir nepiktino, jis į viską žiūrėjo be emocijų.

Tada jis prarado klaustuką  ir nustojo užduoti visokius klausimus. Jokie įvykiai, kur jie bevyktų – kosmose, žemėje ar net savame bute, jam nekėlė smalsumo.

Dar po poros metų jis prarado dvitaškį ir nustojo žmonėms aiškinti savo poelgius.

Į gyvenimo pabaigą jam liko tiktai kabutės. Jis neišsakė nė vienos savo idėjos, visą laiką ką nors citavo – taip jis visiškai pamiršo mąstyti ir priėjo tašką.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Moteris gali išeiti paskui Švelnumą, palikdama turtus ir sotų gyvenimą. O apie vyrus ir kalbėti nėra ko – Švelnumu juos galima vedžioti, kaip su pavadėliu, už nosies ir už visų kitų vietų.

O jeigu jūs staiga susirgsite kokia nors nesąmone – sloga ar peršalimu, - iš tiesų tai joks ne peršalimas, o Švelnumo deficito požymis. Ne vitaminų, ne antibiotikų reikia, o Švelnumo! Švelnumas stiprina mūsų imunitetą... geriau už bet kokius vaistus, jis jaunina ir suteikia impulsą gyventi.

Trumpiau, - gyvenkite su Švelnumu, nesigėdinkite būti Švelniu ir atminkite: Švelnumo per daug nebūna.

Sakykite vienas kitam Švelnius žodžius, sakykite dažnai, sakykite būdami vieni ir prie žmonių, nesigėdinkite to, lyg tai būtų banalu, intymu, nekuklu...

Sakykite – ir rezultatas jus apstulbins, tiesiog būsite nustebinti!

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Mokėk laiku paleisti netgi tuos, kuriuos myli. Tai didysis neprisirišmo dėsnis.

Kai tu laikaisi už žmogaus iš baimės prarasti savo meilę, tu prarandi daugiau. Giliai įkvėpk ir leisk kiekvienam būti atsakingu už savo gyvenimą. Kiekvienas priklauso tiktai sau.

Niekada nebandykite pakeisti kitą žmogų. Priimkite jį tokį, koks yra, mes visi skirtingi, bet juk tame visas grožis.

Žmones artimais daro ne panašumas, ne melagingi kompromisai ir net ne bendra praeitis. Artimais žmones daro nuoširdus mėgavamasis skirtingumu. Kai nebandai kažką perdirbti, pakeisti įsitikinimus arba atkakliai prikimšti patarimais. Kai tiesiog su žmogumi bendrauji – kaip knygą skaitai – kažkur sutinki su juo, kažkur ne, bet vis tiek taip įdomu, grakštu ir lengva, kad negali atsitraukti.

Deja, kad suprastume tokius paprastus dalykus, tenka sumokėti aukščiausią kainą – prarasti brangius žmones.

Todėl, būkite išmintingesni.

 

(internetas)

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Gyveno senutė, kuri nuolat verkšleno. Jos vyresnioji duktė ištekėjo už prekiautojo skėčiais, o jaunesnioji – už prekiautojo makaronais. Kai senutė matydavo, kad oras geras ir diena bus saulėta, ji nusimindavo ir galvojo: „Kaip blogai! Toks geras oras, pas mano dukrą niekas nepirks skėčio nuo lietaus! Ką gi daryti?“ Jei oras būdavo blogas ir lydavo, ji vėl verkė, tąkart dėl jaunesniosios dukters: „Jeigu makaronai neišdžius saulėje, dukra jų neparduos. Bus blogai...“

Ir taip ji sielvartavo kasdien, nesvarbu koks oras: tai dėl vyresniosios, tai dėl jaunesniosios dukters.

Kartą ji sutiko vienuolį, kuriam pagailo senutės ir jis pasidomėjo, kodėl ji taip kenčia. Moteris išpasakojo jam visus savo rūpesčius, bet vienuolis tik nusišypsojo ir pasakė:

- Oro juk niekaip nepakeisi, tad pakeisk savo mintis: kai šviečia saulė, negalvok apie vyresniosios skėčius, galvok apie jaunesniosios makaronus: „Šviečia saulė! Dukrai gerai išdžius makaronai ir prekyba bus sėkminga“. Kai lyja, galvok apie vyresniosios skėčius: „Štai ir lyt pradėjo! Dukra skėčius tikrai gerai parduos“.

Senutė labai apsidžiaugė patarimu, padėkojo vienuoliui, ir ėmė elgtis pagal rekomendaciją. Nuo to laiko ji daugiau neverkė, o visą laiką džiaugėsi dėl dukterų, todėl džiaugsmo padaugėjo ir jos pačios gyvenime, ir dukterų, kurios anksčiau niekaip negalėjo nuraminti vargšės motinos.

---------

Moralas: viskas paprasta – jeigu negali pakeisti aplinkybių, pakeisk savo santykį su jomis. Užtenka kitaip pažvelgti į dalykus, ir gyvenimas ims tekėti kita kryptimi.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

„Netiesa, kad jus mylintis žmogus negali palikti! Gali! Patikėkite! Gali! Jis tai padarys, anksčiau ar vėliau suvokęs, kad santykiai su jumis jam nesuteikia džiaugsmo ir laimės, kad visą save atiduodamas jums, pasiryždamas viskam dėl jūsų ir daug ką aukodamas, kad būtų su jumis, jis nieko negauna mainais, kad jūs nuviliate jį, kad jūs, kai jis jus užkėlė ant pjedestalo, nepadavėte jam rankos ir pelnytai, ant to pjedestalo, nepastatėte jo greta savęs... O juk būtent jo dėka jūs dabar ten stovite... Jis žino, kad jūs neprivalote nieko jam atiduoti mainais, kad jūs neprivalote pakelti jį į savo, nors ir jo sukurtą, lygmenį, kad jūs neprivalote dėl jo rizikuoti ir aukoti net mažiausius dalykus, todėl jam tokie santykiai tampa nepakeliami... Jis paliks jus tada, kai supras, kad jis jums reiškia mažiau, nei jūs jam... Jis jums nieko nepasakys, jis dėl nieko nepriekaištaus, jūs nieko net neįtarsite... Juk reikalauti arba net prašyti abipusiškumo, meilės ar supratimo kvaila ir juokinga... Jis išeis tyliai, be žodžių ir, kas baisiausia – netikėtai... Ir kas dar baisiau, kad tokie žmonės niekada negrįžta...”

 

Oskar Wilde (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Atviras vedusio vyro, kuris ir toliau vaikšto į pasimatymus, prisipažinimas ir patarimas bet kuriam vyrui:

„Aš noriu prisipažinti: susitikinėju su moterimi, nors esu vedęs. Ji neįtikėtina. Ji graži, protinga, nuovoki, stipri, jos tikėjimas neišmatuojamas. Man patinka su ja eiti į kavines, į kiną, į parodas ir nuolat jai sakyti, kokia yra graži. Negaliu prisiminti kada paskutinį kartą ant jos pykau bent penkias minutes. Kaip bebūtų, praėjusi mano diena, jos šypsena visada man suteikia jėgų. Kartais ji man daro siurprizus, pagamina ką nors ypatinga. Kaskart svaigstu iš laimės, kad sutikau tokią, kaip ji, nesvarbu, kad esu vedęs.

Tau irgi verta pabandyti, ir pastebėsi, kaip tavo gyvenimas pasikeis į gera.

Ak, argi aš galėjau pagalvoti, kad moteris, su kuria susitikinėsiu, bus mano žmona?

O tu apie ką pagalvojai?

Jei tu vedęs, tai nereiškia, kad gyvenimas baigėsi. Aš noriu ir toliau eiti į pasimatymus su savo žmona, nežiūrint to, kad mudu susituokę. Troškimas nuolat ją užkariauti man nedings vien todėl, kad kartą ji pasakė: „Aš sutinku“.

Dažnai matau, kad santykiai blėsta todėl, kad abu sutuoktiniai nebesistengia kasdien iš naujo vienas kitą pažinti. Tęsdami pasimatymus, jūs kiekvieną kartą sužinosite kažką naujo apie vienas kitą. Kodėl gi nebereikėtų to daryti? Tai neturi baigtis niekada. Jausmas, kad pilve skraido drugeliai, visai kaip pirmajame pasimatyme, gali atsirasti ir po dvejų metų. Diena iš dienos reikia elgtis taip, lyg būtumėt ką tik susipažinę, tada kiekvienas pajus ryškius pokyčius santykiuose. Bendravimas ir nuolatinis domėjimasis vienas kitu - štai raktas į sėkmingus santykius. Niekas nenori būti su žmogumi, kuris nerodo susidomėjimo kitu.

Aš tau patariu nenustoti kviesti savo žmoną į pasimatymus, siekti to visa širdimi ir suprasti, kad pasimatymai nesibaigia po žodžių: „Aš sutinku“.“

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Meilės jėga

 

Viename kaimelyje gyveno jaunuolis. Jis stipriai ir be atsako buvo įsimylėjęs visos apylinkės gražuolę. Mergina valdė beveik visų kaimo jaunuolių širdis ir labai didžiavosi savo patrauklumu, tačiau nė vienam nesuteikė pirmenybės.

Tada jaunuolis nusprendė tapti kariu, - stipriu ir drąsiu. Pamačiusi galingą karį - su uniforma, su apdovanojimais, mergina taps jo žmona.

Iškeliavo jis į miestą tarnauti armijoje. Užsitarnavo karininko laipsnį, pasižymėjo mūšiuose, suvyriškėjo ir į gimtą kaimą grįžo tapęs didvyriu. Bet mergina net nežvilgtelėjo į jo pusę. Tarp kitko, ji taip ir neišsirinko sau jaunikio.

Tada jaunuolis nusprendė tapti turtingu, - jau tada mergina tikrai neatsilaikys prieš brangias dovanas. Ėmė tarnauti pas pirklį asmens sargybiniu, mokėsi iš jo. Greit sukūrė savo verslą, praturtėjo ir į kaimą grįžo būdamas visų gerbiamas pirklys. Bet mergina abejingai priėmė jo dovanas, tik parodė dar dosnesnes kitų, siekiančių jos rankos, atnašas.

Tada vyriškis nutarė siekti išminties. Palikęs turtus artimiesiems, išėjo į pasaulį proto ieškoti. Po kelių metų jis grįžo į gimtąjį kaimą būdamas garsus išminčius. Bet nenuėjo prie gražuolės namų, o ėmė ramiai gyventi, kitiems dalindamas savo išmintį.

Ėjo laikas, mergina taip ir neištekėjo, nes visus pasiūlymus laikė nevertais jos grožio. Bet dienų tėkmė nenumaldoma, kiekviena nauja diena veidrodyje atspindėjo vis mažesnį moters patrauklumą. Ir jau niekas nenorėjo jos vesti. Nepamatuotas išdidumas ir arogancija atbaidė žmones. Likusi viena, moteris atėjo pas išminčių ir paklausė, ar jis nenorėtų ją vesti. Išminčius sutiko.

Žmonės pasipiktino:

- Kam tu imi į žmonas seną pikčiurną moterį, kuri tau padarė tiek blogo?

Nusišypsojo išminčius:

- Aš matau tiktai gėrį. Jeigu ne ji, aš niekada nebūčiau tuo, kuo dabar esu.

 

(internetas, vertimas)

 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Nuodėmingas žmogus

 

Vienas pamokslininkas susidūrė su žmogumi, kuris tvirtino, kad „nuodėmingas žmogus jame miręs“. Suintriguotas, jis pasikvietė jį pas save pietų. Išklausęs svečio samprotavimų nuo pradžios iki galo, jis pakėlė stiklinę vandens ir šliūkštelėjo tiesiai į veidą savo pašnekovui.

Suprantama, tas siaubingai pasipiktino ir pakankamai grubia forma išreiškė savo nepasitenkinimą.

Į tai pamokslininkas pasakė:

- O! Kaip matote, buvęs žmogus jumyse visai nenumirė. Jis tiesiog buvo nualpęs ir atsigavo nuo vandens stiklinės.

-----------------------

Mūsų gyvenime daug tokių „vandens stiklinių“, kurios išryškina tai, kas mumyse yra.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Gyvendamas Berlyne, Francas Kafka kasdien eidavo pasivaikščioti po parką. Kartą ten susitiko mažą mergaitę, kuri pametė lėlę ir todėl garsiai verkė. Kafka pasisiūlė padėti jai ieškoti ir susitikti kitą dieną toje pačioje vietoje.

Lėlės įžymusis rašytojas, žinoma, nerado. Bet užtat atnešė paties parašytą laišką nuo jos. „Prašau, neliūdėk, kad manęs nėra, - garsiai skaitė rašytojas. - Aš išvažiavau į kelionę, pasaulio pažiūrėti. Rašysiu tau apie visus savo nuotykius.“

Kelias savaites jie susitikdavo parke, ir rašytojas mergaitei skaitė laiškus, kuriuose lėlė spalvingai aprašinėjo savo kelionę.

Netrukus Kafkai paaštrėjo tuberkuliozė, ir jam teko išvykti į Vieną, į sanatoriją. Prieš šią kelionę, rašytojui tapusią paskutine, Kafka susitiko su mergaite ir padovanojo jai lėlę. Ji buvo visiškai nepanaši į tą, kurią mergaitė kažkada pametė. Bet prie jos buvo pridėtas raštelis: „Kelionės mane pakeitė“.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Tuščia valtis

 

Kai buvau jaunas, man patiko irstytis valtimi. Turėjau mažą valtelę: vienas išplaukdavau į ežerą ir galėjau ten būti valandų valandas.

Kartą sėdėjau užsimerkęs ir meditavau. Buvo puiki naktis. Kažkokia tuščia valtis plaukė pasroviui ir atsitrenkė į maniškę. Manyje sukilo pyktis! Atsimerkiau ir buvau pasiruošęs išbarti man sutrukdžiusį žmogų, bet pamačiau, kad valtis tuščia.

Nebuvo kur nukreipti mano pyktį. Ant ko jį man išlieti? Man nieko neliko daryti, kaip vėl užsimerkti ir pradėti įsižiūrėti į savo pyktį. Tuo momentu, kai jį pamačiau, aš padariau pirmąjį žingsnį savo Kelyje.

Tą tykią naktį aš priartėjau prie centro savo viduje.  Tuščia valtis tapo mano mokytoju. Nuo to laiko, jeigu kažkas bandė mane įžeisti ir manyje sukildavo pyktis, aš juokiausi ir sakiau:

- Šita valtis irgi tuščia.

 

(dzeniška sakmė, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ištuštinkite kišenes

 

„Prašom nepamiršti - gydo tai, kas jūs esate, o ne tai, ką žinote.“

Carl Gustav Jung

 

Labai sunku to nepamiršti. Kasdien dėl to kovoju. Net kai gana gerai tą suprantu, kai galiu atverti savo širdį ir ja tarsi kempine sugerti dieną, vos pasirodo koks nors mano mylimas žmogus, kurį kankina skausmas, aš pradedu kraustyti kišenes, ieškodamas to vienintelio daikto, kuris, tvirtai žinau, jam padėtų. Bet kaskart paaiškėja, jog jiems iš manęs reikia tik to, kad atverčiau savo širdį kaip kempinę. Jie nori tik būti išklausyti ir apkabinti.

Gamtoje tai labai lengva pamatyti. Žvaigždės sulaiko tamsą savo šviesa. Upės palaiko Žemės gyvybę savo drėgme. Vėjas išvalo debesis mums iš galvų.

Tai mokytojai, kurie atveria širdį, visa tai, kas mūsų prigimtyje laukia, kol suteiksime jiems gyvybę. Visa tai ir gydo mus bei kitus.

Kai kišenės ištuštėja, kai iškratau iš jų viską, ką žinojau, dažniausiai gūžteliu pečiais ir prisipažįstu neišmanąs, ką daryti. Šiuo nuolankumu ir prasideda tikrasis meilės darbas.

 

Mark Nepo

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kada bus harmonija

 

Kartą ant švaraus kalnų ežero kranto sėdėjo Mokytojas su savo mokiniais. Buvo rami diena, veidrodinis paviršius atspindėjo ežerą supančias snieguotas viršukalnes, o oras buvo pripildytas krante augančių žolių ir gėlių aromato. Mokytojas pastebėjo, kad mokiniai, paveikti gamtos žavesio, savaime pritilo. Juos supantis grožis sukėlė mintis apie harmoniją, todėl po kurio laiko Mokytojas kreipėsi į mokinius klausdamas:

- Kaip manote, kada žmonių santykiuose įsivyraus harmonija?

Mokiniai susimąstė, paskui pats drąsiausias tarė:

- Mokytojau, man atrodo, kad ateis toks laikas, kai bus žmonių tarpusavio supratimas, jie galvos vienodai, nustos ginčytis ir konfliktuoti, taps lyg vienas kito atspindžiu. Štai tada, man atrodo, ir bus harmonija. Žinoma, tai nutiks negreit, bet argi taip negali nutikti, Mokytojau?

Kiti mokiniai pritardami linkčiojo galvomis, o Mokytojas susimąstęs atsakė:

- Jums atrodo, kad jei žmonės taps vienas kito atspindžiu, tai įsivyraus harmonija? O aš manau, kad tokiu atveju bus prarastas žmogaus individualumas, žmonės taps vienas kito šešėliu. Jums atrodo, kad tai ir vadinama harmonija?

Mokiniai sumišę susižvalgė, o Mokytojas tęsė:

- Harmonija visuomenėje bus galima tik tada, jei kiekvienas sieks ne pamėgdžiojimo, o saviraiškos, savo individualumo ugdymo, ir (o tai yra svarbiausia!) kiekvienas žmogus gerbs kito žmogaus individualumo  teises ir išraišką.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Julytę norėjo leisti į mokyklą, bet prieš tai reikėjo atlikti testą - patikrinimą, ar ji pasiruošusi mokytis.

- Pradėsim nuo paprasčiausių dalykų, - pasakė psichologė ir iš dėžės išėmusi vaškinius vaisius  išdėliojo ant stalo. - Obuolys, kriaušė, apelsinas, abrikosas. Kaip visa tai galima pavadinti vienu žodžiu?

Julė tylėdama nuleido akis.

- Tęskime. Štai agurkas, pomidoras, ridikas, bulvė, svogūnas. Kaip visa tai pavadintume vienu žodžiu?

Julytė prikando lūpą.

- Braškės, avietės, vyšnios...

- Kaip visa tai vadinasi? Nežinai?

- Pamiršau, - sušnibždėjo testuojamoji, vos sulaikydama ašaras.

- Manau, jums per anksti į mokyklą, - pasakė psichologė Julės mamai. - Palaukite metelius, pamokykite mergaitę. Ji nežino elementariausių dalykų!

Mama nustebusi pažiūrėjo į vaiką;

- Julyte, nejaugi tu nežinai, kaip visa tai vadinama vienu žodžiu?

- Oi, prisiminiau! - nušvito mergaitė. - Muliažai!

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Aš jūsų net nepastebėjau

 

Kartą keliaujantis maldininkas sėdėjo lauko pakraštyje ir meldėsi. Pro šalį ėjo mergina, nerūpestingai niūniuodama kažkokią dainelę apie meilę. Ji jau buvo beveik praėjusi pro šalį, kai maldininkas jai pavymui sušuko:

- Ei, kaip tu drįsai tiesiog praeiti pro tą vietą, kur meldžiamasi? Tu gi žinai, kad pagal mano tikėjimo įstatymus tai nuodėminga, o tu praėjai visai šalia!

Mergina jam atsakė:

- A-a-a-a... Jūs čia meldėtės...

Maldininkas, daug negalvodamas, paaiškino:

- Melstis - tai reiškia būti visiškai pasinėrusiam į mintis apie Dievą ir nepastebėti nieko išorinio, štai ką tai reiškia.

Tada mergina leido jam suprasti apie jo tikrąją būseną:

- Taip?! Tai reiškia būti visiškai pasinėrusiam į mintis apie Dievą?.. Tada, jeigu jūs iš tiesų meldėtės, tai kaip iš viso mane pastebėjote? Štai aš, eidama šio lauko pakraščiu, tiesiog niūniavau dainelę ir galvojau apie savo mylimąjį, bet jūsų net nepastebėjau...

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kartą šeštadienį, prieš išeidamas namo, pastorius nusprendė paskambinti savo žmonai. Buvo jau beveik 22 valanda, bet žmona nekėlė ragelio. Ilgai laukė pastorius, bet žmona taip ir nepriėjo prie telefono.

Po kurio laiko jis vėl surinko namų numerį, ir žmona iškart atsiliepė. Pastorius paklausė, kodėl ji taip ilgai neatsiliepė, kai jis skambino pirmą kartą, tačiau ji pasakė, kad anksčiau nebuvo jokio skambučio.

Tas įvykis būtų pamirštas, jeigu pirmadienį pastoriaus kabinete nebūtų suskambėjęs telefonas.

Skambinęs vyras kalbėjo apie kažkokį skambutį iš šio numerio šeštadienio vakare. Pastorius ilgai nesuprato apie ką kalbama. Tada vyras paaiškino:

- Telefonas skambėjo ir skambėjo, o aš neatsiliepiau...

Pastorius, prisiminęs įvykusį nesusipratimą, atsiprašė, kad sutrukdė šį žmogų, paaiškinęs, kad norėjo paskambinti namo, bet, matyt, neteisingai surinko numerį.

Tada skambinantysis pasakė:

- Leiskite man papasakoti, kas tada įvyko. Matote, šeštadienio vakarą aš susiruošiau nusižudyti. Prieš įvykdant kas numatyta, aš kreipiausi į Dievą, sakydamas, kad jei jis yra, jeigu girdi mane ir jei jis nenori, kad tai padaryčiau, tegu duoda man ženklą. Ir kaip tik tuo metu suskambėjo telefonas. Aš priėjau prie aparato ir tablo pamačiau užrašą „Almighty God“ (Visagalis Dievas). Aš žiūrėjau į skambantį telefoną ir nedrįsau kelti ragelio.“

Cerkvė, kurioje tarnavo pastorius, vadinosi „Almighty God Tabernacle“ (Visagalio Dievo Bažnyčia).

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

  Tai istorija apie voriuką, kuris gyveno ant seno svirno stogo sijos, aukštai ties kraigu. Kartą, plonu siūleliu, jis nusileido ant apatinio skersinio ir pastebėjo, kad ten daugiau musių ir jas lengviau gaudyti. Jis nusprendė likti gyventi ant šio skersinio ir nusipynė sau jaukų voratinkliuką. Ir štai, vieną gražią dieną, jis staiga pastebėjo siūlelį, einantį aukštyn į tamsą, - juo jis kažkada nusileido žemyn.

- Jis man nebereikalingas, - pagalvojo voriukas. - Jis tiktai trukdo.

Nutraukė jį ir tuo pačiu sugriovė visą savo voratinklį, kuris, pasirodo, laikėsi ant to plono siūlelio.

   Tai istorija apie žmogų. Yra gija, kuri jus jungia su aukščiausiuoju, - galite jį vadinti Dievu, Dao, Esme, Egzistencija. Jūs, tikriausiai, visai pamiršote, kad nusileidote iš ten. Jūs atėjote iš vienio ir turite ten sugrįžti. Visi grįžta prie savo ištakų - taip turi būti. Tada ratas užsidaro ir pasiekiamas tobulumas.

 

Ošo (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kibiro su krabais teorija

 

Yra toks puikus dalykėlis, kuris vadinasi crab bucket theory - kibiro su krabais teorija. Jeigu trumpai, ji sako, kad krabai - tokie kvaili padarai, kad kiekvienas jų po vieną lengvai išliptų iš kibiro, bet kai vienas jų bando iš kibiro ropštis, jo giminaičiai kabinasi už jo ir tempia atgal.

Tokiu būdu, terminas „krabo mentalitetas“ naudojamas egoistiško, trumparegiško mąstymo apibūdinimui, kuris remiasi principu „Jeigu aš negalėsiu, tai ir jūs negalėsite“.

Kai žmogus bando mesti rūkyti, o draugeliai sako „vis vien nepavyks“ ir tiesia cigaretę - „kibiras su krabais“. Kai įgyji antrąjį aukštąjį išsilavinimą, o kolegos garsiai stebisi, kam tau to reikia, juk ir taip darbe pavargsti - „kibiras su krabais“. Kai tavo tikrieji tėvai tau sako, kad esi kvailas (nevykėlis, vidutinybė, nieko doro neišeis) - taip, taip, vis tas pats kibiras.

Tokia žmogaus prigimtis, ir nieko su ja nepadarysi, išskyrus viena - būti stipresniu už kibirą ir kopti aukštyn, net kai tave atgal tempia šimtas žmonių.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Savitaigos jėga


Kartą vienas žmogus buvo pakviestas pas draugą į svečius. Kai jis ruošėsi išgerti pasiūlytą taurę vyno, jam pasirodė, kad taurės dugne mato gyvatėlę. Nenorėdamas įžeisti šeimininko, jis didvyriškai ištuštino taurę.

Grįžęs namo, žmogus pajuto baisius skausmus skrandyje. Buvo išbandyta aibė vaistų. Bet niekas nepadėjo - žmogus jautė, kad miršta.

Draugas, sužinojęs apie ligonio būklę, dar kartą jį pasikvietė į namus. Pasodinęs svečią į tą pačią vietą, vėl jam pasiūlė taurę vyno, pasakydamas, kad joje - vaistai.

Kai negaluojantis pakėlė taurę, jis joje vėl pamatė gyvatėlę. Šį kartą į tai jis atkreipė ir šeimininko dėmesį. Netaręs nė žodžio, šeimininkas parodė į lubas virš svečio galvos, kur kabėjo lankas.

Ligonis suprato, kad gyvatėlė tebuvo kabančio lanko atspindys. Abu pažiūrėjo vienas į kitą ir ėmė juoktis. Svečio skausmas greitai praėjo, jis pasveiko.

 

O. Gadeckij (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Įsivaizduok, kad gyveni pasaulyje, kur nėra veidrodžių. Tu galvotum apie savo veidą, įsivaizduotum jį kaip išorinį atvaizdą to, kas tavo viduje. O paskui, kai tau būtų keturiasdešimt, kas nors pirmą kartą gyvenimą pakištų tau veidrodį. Įsivaizduok tą košmarą. Tu pamatytum visiškai svetimą veidą. Ir tu aiškiai suvoktum, ko nepajėgi suvokti: tavo veidas nėra tu.

(internetas, vertimas)

***

„Kuo dirbi? Kiek uždirbi? Kur atostogauji? Kokia tavo mašina ir kada paskutinį kartą ją keitei?“

Štai ir viskas, kas domina kitus. Na, plius dar „koks mėgstamas patiekalas?“ ir „ar turi šeimą?“...

Net jei išsamiai ir sąžiningai atsakysiu į visus šiuos klausimus, ką jūs sužinosite apie mane?

Ir niekam neateis į galvą paklausti, ką aš jaučiu, kai vasaros naktį žiūriu į du tamsoje mirksinčius jonvabalius. Arba kai miglotą rytą klausausi vėjo šnaresio meldų sąžalynuose.“

(Matsuo Monroe)

***

„Žinote kaip aš vadinu tą būseną? Nėra su kuo žiūrėti į žvaigždes. Taip, taip, nesiginčykite! Jūs turite su kuo nueiti į kiną, teatrą, restoraną. Jūs tikriausiai turite už ko ištekėti. Bet jūs neturite su kuo žiūrėti į žvaigždes. Kažkas gerai pasakė, kad mes visi murkdomės purve, bet kai kurie iš mūsų žiūri į žvaigždes. Jums trūko to „kai kurio“. Ir visada trūks.“

(S. Rodionov)

***

Kartą mažas berniukas paklausė savo mamos:

- Mama, kodėl suaugę žmonės ginčijasi ir pyksta vienas ant kito?

- Aš nežinau, mažyli, - atsakė ji. - Taip buvo visada. Galbūt, kai užaugsi, tu galėsi tai pakeisti.

- Kaip? - paklausė vaikas.

- Vietoj to, kad bandytum būti teisiu, pabandyk būti mylinčiu.

(internetas, vertimas)

***

Yra trys klaidos žmonių bendravime:

pirmoji – tai noras kalbėti pirmiau, nei reikia;

antroji – uždarumas, nekalbėti, kai reikia;

trečioji – kalbėti, nekreipiant dėmesio į klausytoją.

(Konfucijus)

***

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Paviršius ir gelmė

 

Kai panyrate, nepamirškite paviršiaus.

Kai esate paviršiuje, nepamirškite gelmės.

Kai mūsų dienos pasidaro audringos ir neramios, labai sunku nepamiršti, kad bangos - tai dar ne jūra. Jos mus daužo, bet jų mūša praeis. Jos mus mėto, bet mėtymas irgi praeis, jei jam nesipriešinsime.

Dažnai baimė klaidingai skatina mus nenutolti per toli nuo kranto, nors saugiausia yra ten, kur giliausia, jei tik pavyks iki ten nusigauti. Visi plaukikai žino: jei stengsiesi išlikti prie kranto, tave sutraiškys bangos ir giluminės srovės. Jei norime pailsėti gelmių hamake, turime išplaukti toli už bangolaužių.

Likite sausumoje arba nerkite į gelmę. Tai, kas yra tarp jų, mirtinai pavojinga.

 

Mark Nepo

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Prieš įdėdamas pieštuką į dėžutę, pieštukų meistras padėjo jį į šalį.

- Yra penki dalykai, kuriuos tu turi žinoti, - pasakė jis pieštukui, prieš išsiųsdamas jį į pasaulį. - Visada atmink juos ir niekada nepamiršk, tada tapsi geriausiu pieštuku, kokiu tik gali būti. Pirma: tu galėsi padaryti daug didžių darbų, bet tik tuo atveju, jeigu leisi Kažkam tave laikyti Savo rankoje.

Antra: laikas nuo laiko tu turėsi išgyventi skausmingą drožimą, bet tai bus būtina, kad taptum geresniu pieštuku. Trečia: tu sugebėsi ištaisyti klaidas, kurias padarysi. Ketvirta: svarbiausia tavo dalis visada bus tavo viduje. Ir penkta: ant kokio paviršiaus tave benaudotų, visada turi palikti savo pėdsaką. Nepriklausomai nuo tavo būsenos, tu privalai rašyti toliau.

Pieštukas suprato ir pažadėjo to nepamiršti. Į dėžutę jis buvo įdėtas, turintis pašaukimą širdyje.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Nepamiršk kas brangiausia!

 

 

Kartą gyveno neturtinga moteris. Jos vyras buvo miręs, teliko mažas vaikutis. Visos atsargos greitai ištirpo, ir ji nusprendė palikti kaimą bei eiti ieškoti darbo į svetimą kraštą. Eidama pavargo ir išseko. Ji priėjo kalnus. Juose gyvenęs išminčius pamatė ją leisgyvę ir nešiną kūdikiu ant rankų. Jam jos pagailo. Išminčius tarė: „Aš atidarysiu vieną uolą, ten rasi daug brangenybių. Pasiimk kiek tik paneši dėl savęs ir vaiko. Tu turėsi tik valandėlę laiko, todėl nepamiršk kas yra brangiausia“. Taip ir atsitiko. Atsivėrė uola, ir moteris išvydo didžiulę salę, kurioje apsčiai buvo pripilta aukso, sidabro ir deimantų. Ji tarsi sapne padėjo šalimais vaikutį ir pradėjo rinktis. Lobis užbūrė ir ji nepastebėjo, kaip greitai bėga laikas. Išminčius perspėjo: „Tu turi dar porą minučių laiko. Nepamiršk kas svarbiausia“'. Kas yra brangiausia? Ji puolė dairytis dar didesnių brangakmenių. Balsas sušuko dar kartą: „Laikas. Nepalik to, kas tau brangiausia“. Moteris metėsi prie išėjimo. Iš paskos uolos užsivėrė, ir tik dabar jai toptelėjo mintis: „O kur kūdikis?“.
---------------------
Nesikraukite lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis. (Evangelija pagal Matą 6:19-21)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Viena pakankamai garsi firma, gaminanti avalynę, ėmėsi projekto - eksportuoti savo produkciją į Indiją. Tam, kad išstudijuotų rinką, firmos vadovybė pasiuntė du pačius geriausius ekspertus į tą šalį. Jie išsiskyrė ir nuvažiavo per provincijas, kad surinktų informaciją apie būsimos rinkos poreikio potencialą. Praėjo kelios dienos ir vienas ekspertas grįžo su žodžiais:

- Ten niekas nedėvi batų. Neeikvokite veltui laiko šios rinkos įsisavinimui!

Antrasis ekspertas vis dar buvo Indijoje ir nieko nežinojo apie kolegos pateiktas išvadas.

Po kurio laiko į kompaniją nuo jo atskriejo pranešimas faksu:

- Ponai, siūlomo eksporto apimtį galima padidinti tris kartus. Čia dar niekas nedėvi batų!

------------------------

Viena ir ta pati situacija kažkam gali tapti neįveikiama kliūtimi kelyje, o kažkam puikia galimybe.

Lygiai taip pat gyvenime, skirtingi žmonės viską vertina skirtingai...

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

150 žmonių grupė, lankiusi seminarą „Kaip tapti laimingu“, gavo užduotį: užrašyti savo norą, įdėti į balioną, jį pripūsti, ir ant jo markeriu užrašyti savo vardą. Tada balionus paleido skraidyti patalpoje ir paprašė per 5 minutes surasti savo balioną. Visi puolė uoliai ieškoti, stumdė vienas kitą,  - buvo visiškas chaosas. Per 5 minutes niekas nesugebėjo rasti savojo baliono.

Paskui visų paprašė paimti bet kurį balioną ir perduoti žmogui, kurio vardas ten užrašytas.

Po kelių minučių visi turėjo savuosius balionus.

Pranešėjas pasakė:

- Būtent tai ir vyksta mūsų gyvenime. Kiekvienas beviltiškai ieško laimės aplink, nežinodamas, kur jinai yra. Mūsų laimė slypi kitų žmonių laimėje. Duokite jiems savo laimę, ir  mainais  gausite savąją. Ir tai yra žmogaus gyvenimo tikslas.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kelmas ir Alyva
 

- Gaila man tavęs, Alyva, - urzgė Kelmas, - tau niekada nėra ramybės. Pavasarį – laužo! Rudenį – laužo! Ir tvirtina, negali tavęs atsiuostyti. Laikas jau būtų proto įgyti! O tau tik rūpi skleistis ir žydėti. Vėjas tavo šakose! Vis svajoji apie kažką. Vis kažkam šypsaisi. Jokio rimtumo.

   Praūžė audra. Alyvos pumpurai pritvinko drėgmės, oras aplink pakvipo švelniu, nerimastingu aromatu.

- Štai ir vėl, - suurzgė Kelmas, - pumpurus savo išskleidei! O kam viso to reikia? Imk pavyzdį iš manęs:  man ar vasara, ar žiema, ar pavasaris, ar ruduo – viskas vienodai. Manęs niekas neveikia. Kaip sakoma, ant manęs nors kuolą tašyk. Tai, aš suprantu, - laimė.

   Alyva neatsakė ir nepyko ant Kelmo. Mąsliai slėpdama savo akis drėgnuose pumpuruose, ji laimingai ir svajingai kažkam šypsojosi. Alyva jau priprato prie Kelmo niurzgimo ir gailėjo jo. Juk visai neseniai šis Kelmas buvo žydinčia ieva.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Jie susitiko atsitiktinai.

Du buvę klasės draugai. Nesimatė 15 metų.

- Na, kaip tu? - paklausė pirmasis.

- Gerai, štai vedžiau pačią geriausią pasaulyje moterį! - atsakė antrasis.

- Ir kaip žmona?

- Pati geriausia! Gražuolė, šauni, liekna, protinga ir jautri!

- Pasisekė! O aš prieš porą metų išsiskyriau.

- Kodėl?

- Na, nesusiklostė. Vis protą demonstravo, per liesa, ir dėl bet ko - tuoj į ašaras.

- Na, būna. Tai kaip tu dabar?

- Normaliai...

- O buvusioji?

- Atrodo, jau ištekėjo.

Paskui jie persimetė dar pora sakinių ir išsiskirstė kiekvienas su savo reikalais. Daugiau jų keliai nesusikirto. Jie taip niekada ir nesužinojo, kad kalbėjosi apie tą pačią moterį.

Taip sutvertas Pasaulis. Tas, kurį mes pripildome meilės, tampa pačiu geriausiu ir gražiausiu. Ir esmė ne tame, kad kažkas blogas, esmė mumyse, ar mokame žiūrėti su meile...

 

Alena Brandis (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

10 taikliausių posakių žmonių, kurie valdo beveik visus pasaulio pinigus:

 

1. Išmokyk žmogų gaudyti žuvį, ir jis vėl balsuos už tą, kuris jam pažadės duoti tą žuvį.

2. Jei mane atleis - tai bus geras mano žmonos ištikimybės patikrinimas, gi jeigu mane paaukštins - tai bus mano patikrinimas.

3. Jei jūsų gera medžiagų apykaita, galva pilna plaukų ir gero darbo, neveskite jaunas. Palaukite 10 metų ir rinkitės.

4. Pagal statistiką, tau nėra prasmės jaudintis, kaip atrodo tavo pirmosios žmonos mama. 

5. Aš su tavim sutikčiau, bet tada abu būsime neteisūs.

6. Kiekvieną telefoninį pokalbį aš pradedu žodžiais: „ Mano telefonas baigia išsikrauti ir gali išsijungti, taigi sakyk greitai.“

7. Kaimyno žolė žalesnė, nes patręšta š....

8. Muzika buvo geresnė tais laikais, kai leido dainuoti negražiems žmonėms.

9. Naujas kietumo požymis - susitikti su draugais ir nė karto nežvilgtelti į telefoną.

10. Tas faktas, kad yra bjaurių prostitučių, išsamiai parodo vyrų ir laisvos rinkos esmę...

 

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

- Pameni seną multfilmą apie kojotą, kuris vijosi paukštį? Ten kojotas lekia kalno viršūne, pribėga iki skardžio ir dar kurį laiką tęsia bėgimą, o paskui staiga pažiūri žemyn ir supranta, kad bėga oru?

- Ir?

- Žinai, - sako jis, - man visada buvo įdomu, kas būtų buvę, jei jis nebūtų pažiūrėjęs žemyn. Ar būtų likęs oras toks pat tvirtas, kol jis nubėgs iki kito krašto? Aš manau, būtų, ir dar galvoju, kad su mumis visais vyksta tas pats. Mes lekiame į priekį, per skardį, neatitraukdami  akių nuo tų dalykų, kurie mums svarbūs, bet paskui kažkas – kažkokios baimės, nepasitikėjimas savimi – priverčia mus pažiūrėti žemyn. Ir tada suprantame, kad bėgame oru, mus apima panika, mes nusiviliame ir galvotrūkčiais puolame atgal. O jeigu nežiūrėtume žemyn, tai tiesiog perbėgtume į kitą pusę. Ten, kur yra tai, kas svarbu.

 

Džonatan Tropper (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Apie ištikimybę.

 

Vienas mano pažįstamas, iš vyresniosios kartos, pasakojo, kad būdamas vedęs - o vedė jis anksti, būdamas dvidešimties, - dažnai įsimylėdavo. Būdamas netikintis, jis tai traktavo ne kaip velnio pramanus, o chemiją.

- Žinai, - sakė jis, - kvapas, tikriausiai, kažkoks, arba vynas manyje, arba dar kažkas... Žiūri, ir viskas viduje užverda.

Bet be viso kito, jis turėjo retą savybę. Jis buvo garbingas - pirmiausia, prieš žmoną. Manė, kad santuoka, taip pat ir moteris - negali būti daugiskaitoje. Todėl, dėl „cheminės reakcijos“ reikalų, jis nesiėmė jokių veiksmų. Atvirkščiai, imdavo vengti patikusių moterų.

Tokį savo elgesį aiškino visai krikščioniškai. O pavyzdį ėmė iš vaikystės.

- Mano kūnas, - sakė jis, - tai asilas. Mano protas - raitelis ant asilo. Joju aš, sakykim, per turgų. Asilas pasuka prie prekystalio su persikais. Tai ką, aš turiu jam leisti juos suėsti? Žinoma, ne! Argi galima į asilo norus žiūrėti rimtai? Asilas - tik gyvulys: kartais jam reikia botago, kartais morkos, bet niekada - rimto požiūrio. Todėl, gyvulį reikia patraukti į šalį ir - toliau keliauti per gyvenimą.

 

(iš šventiko dienoraščio, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pats didžiausias tavo tikslas jau pasiektas. Tu tapai gyvenimo dalimi. Tu esi.

Įsivaizduok, jeigu tūkstančiai milijardų sielų siektų gyvenimo žemėje. Bet tokia galimybė suteikiama tik keliems milijardams. Tai reikštų, kad tu patekai tarp nedaugelio laimingųjų. Iš tikro vietoj tavęs galėjo būti nesuskaičiuojamas kiekis variantų. Bet esi būtent tu! Tai grandiozinė pergalė. Tai milžiniška sėkmė. Dabar tu turi keletą dešimčių metų šios pergalės šventimui. Visi kiti tikslai iliuziniai.

---------------

Tu – tas, kuris pasiprašei į Žemę tam, kad čia nuveiktum kažką nuostabaus, kažką tau labai svarbaus, kažką tokio, ko negalima padaryti daugiau niekur ir niekada.

***

Iš visų žmonių, kuriuos tau teks kada nors gyvenime sutikti, būtent tu – tas vienintelis, kurio tu niekada nepaliksi... ir neprarasi.

Į visus klausimus tavo gyvenime tu – vienintelis atsakymas.

Tu – vienintelis visų problemų tavo gyvenime sprendimas.

Tu visiškai ir pilnai atsakingas už bet kokį tavo padarytą pasirinkimą, netgi jei nuspręsi neprisiimti atsakomybės nė už vieną už jų.

Tai reiškia, kad tu taip pat absoliučiai atsakingas už savo paties reikšmingumo jausmo palaikymą savyje. Jeigu kažkas prie to dar pridės kokių štrichų, tai bus tiktai „glazūra ant torto“. Atsakomybė už tavo asmeninės vertės torto iškepimą vis tiek yra tavo paties.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kada nors tu suprasi, kad būna žmonių, kurie niekados neišduoda, bet dėl to teks praeiti per labai daug išdavysčių.

Kada nors tu suprasi, kad išorinis blizgesys – niekas, lyginant su vidiniu grožiu. Nes viskas, kas išorėje – iki pirmo lietaus. Tai, kas viduje – dega visada. Tegu netgi prigeso iki vos matomų angliukų. Bet užtenka sudėti lūpas vamzdeliu ir meiliai papūsti – ugnis pamažu įsidegs ir tave sušildys.

Kada nors tu suprasi, kad dauguma formulių ir aforizmų, kurių prisigaudei supančiame pasaulyje – tušti, nors ir gražūs, žodžių rinkiniai – ne daugiau. Svarbios tik tos tiesos, iki kurių priėjai pats.

Kada nors tu suprasi, kad gerumas, švelnumas, meilumas ir rūpestis – tai vidinės jėgos pasireiškimas, o ne silpnumas.

***

Atsimink kartą ir visiems laikams: gyvenimas vienas! Jis - tavo!

Nereikia nieko klausyti, jie nieko nežino: tavo emocijų ir kentėjimų, tavo skriaudų, meilės, atleidimų. Nežino, kas sieloje, kas ant širdies. Nežino, kaip tau sušilti. Kas reikalingas, brangus, kas mylimas, kas iki beprotybės tau reikalingas. Nežino tavo sapnų, nemato skausmo. Ir niekada jiems nebūti tavo vaidmenyje! Ir tik tu vienas turi teisę spręsti, imti, matyti, kalbėti, skambinti, šaukti, kentėti ir laukti, ir neapkęsti , ir ilgėtis, ir tvirtai už rankos laikyti, žiūrėti į akis ir apkabinti, juoktis, verkti ir svajoti! Ir nebijoti, ir mylėti! Tiktai tada suprasi, ką reiškia gyventi!

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vienas vyras atėjo į dykumą, pas vienuolį. Jo paklausė:

- Ko tave moko šis gyvenimas tyloje?

Vienuolis, kuris sėmė iš šulinio vandenį, svečiui atsakė:

- Pažiūrėk į šį šulinį. Ką tu matai?

Vyras žvilgtelėjo į šulinį.

- Nieko nematau, - atsakė.

Kurį laiką vienuolis stovėjo nejudėdamas, o paskui vėl kreipėsi į svečią:

- Pažiūrėk dabar! Ką matai šulinyje?

Vyras pažiūrėjo ir pasakė:

- Dabar matau save, savo atspindį vandenyje.

Vienuolis paaiškino:

- Kai aš nuleidau kibirą, per vandenį nubėgo bangos. O dabar vanduo ramus. Panašus ir tylos rezultatas: žmogus atranda pats save.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 16 valandų
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Drugelis ir bruknė

 

Vienadienis drugelis nutūpė ant daugiametės bruknės ir pradėjo žavėtis viskuo, ką sugebėjo pamatyti:

- Kokia gera ir graži saulė! O rasa – jokiems brangakmeniams su ja nesilyginti! O pieva kokia žalia, dangus koks mėlynas! O oras? Man net žodžių trūksta jį apibūdinti! Tik viena galiu pasakyti: ačiū Dievui – už viską!

„Pagalvok tik – šitiek gyvenu, ir viso to nepastebėjau!“ – pagalvojo bruknė, o garsiai pasakė:

- Nieko, rytoj tu prie viso šito priprasi!

- Rytojaus man jau nebebus, - liūdnai atsakė drugelis, visiems laikams užmerkdamas akis.

O bruknė susigėdusi sau prisipažino, kad beveik per šimtą metų ji nepamatė ir, svarbiausia, neįvertino viso to, ką suspėjo šis drugelis per vieną vienintelę savo gyvenimo dieną.

 

(internetas, vertimas)

Puslapiai

Norėdami komentuoti prisijunkite arba užsiregistruokite

Susiję įrašai