Trumpi išmintingi pasakojimai

1 post / 0 new
Paskutinis pranešimas
rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Šiandien išeinu iš namų, pro šalį eina senukas, sustoja ir manęs klausia:

- Ar žinai kur slypi laimės paslaptis?

- Ne, ir kur gi?

Jis sako:

- Kiekvienam žmogui ant pakaušio sėdi poreikis, o ant nosies - sėkmė, jeigu galvą žemyn nuleisi, poreikis nusvers ir nustums sėkmę nuo nosies. O jei rytą atsikelsi, aukštyn nosį pakelsi - nusvers sėkmė ir numes poreikį, ir viskas tau bus gerai, ir laimė, ir meilė niekada nedings... svarbiausia nosį aukščiau laikyk!

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

- Mama, aš čia pagalvojau apie atsitiktinumus... Ar tu negalėtum visiškai atsitiktinai pavaišinti mane saldainiu?

- Pas tave ant stalo vienas guli.

- Jis nuo tetos.

- Tai kas, ar čia priežastis nevalgyti?

- Tikriausiai tas saldainis užnuodytas. Aš mačiau, kaip teta spyrė katinui. Tuo, kuris nemyli kačių, negalima pasitikėti.

 

N. Jasminska (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

- Sveika, mieloji  gėlele, - pasakė drugelis.

- Sveikas, mielasis drugeli, - pasakė gėlė.

- Aš išskrendu toli toli, mes daugiau nepasimatysime.

- Ir manęs nebus. Mano žiedlapiai nukris ant žemės, viskas baigsis.

- Tai mūsų paskutinis romanas. Gal patylėkim?

- Gerai.

Jiedu nutilo, ji tvirtai apglėbė jį ir ėmė sūpuoti vėjyje, malšindama liūdesį.  Tai buvo labiausiai jaudinantis, pats aistringiausias jų pasimatymas. Tyla - nemirštančiųjų bučinių lopšys.

 

S. Sevastjanov (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

- Kodėl žmonės tokie kvaili?

- Jie ne kvaili. O taip elgiasi iš baimės.

- Iš baimės ko?

- Jie bijo visko: kad jų nepamils ir kad pamils per stipriai, bijo mirti, gyventi, maisto trūkumo, bijo, kad juos nuskriaus arba apvogs. Jie bijo netgi to, ko neturi, bijo kitų pranašumo, vienatvės ir kitų žmonių bendrijos, baiminasi pajuokų ir atstūmimo, bijo nesėkmių, o kartais ir sėkmių. Žmonės bijo tų, kurie nebijo, na, o labiausiai – vienas kito.

-  Ir kas tada?

- Baimė gali priversti žmogų daryti poelgius, kuriuose visiškai nėra meilės. Jis netgi gali visiškai netekti sveiko proto. Lašas po lašo baimė iš žmogaus gyvenimo išstumia meilę, palikdama tik pyktį, kuris paskui pavirsta neapykanta. Ir visa tai susiveda į meilės, maitinančios visatą ir viską, kas joje yra, trūkumą. Kai nėra meilės, klesti chaosas, neapykanta, pyktis ir baimė. Meile pripildytoje erdvėje jūs rasite taiką, džiaugsmą, pasitenkinimą, pasitikėjimą ir gausą.

- Tai kur gi visa ta meilė, ir kodėl žmonės nemoka džiaugtis?

- Jie moka, bet bijo. O dar netiki, kad galima išgyventi, gyvenant džiaugsmingai. Jie įsitikinę, kad darbas turi būti sunkus ir konkurencingas. O kas dėl meilės, tai ji yra kiekvieno žmogaus viduje ir tiktai laukia, kada ją išleis į išorę.

 

iš Klaus J. Joehle Living on Love - „The Messenger“ (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kartą, jau būdamas milijardieriumi, Henris Fordas su reikalais atvyko į Angliją. Aerouosto informacijoje jis pasidomėjo kur rasti patį pigiausią viešbutį mieste.

Tarnautojas pažvelgė į jį - jo veidas buvo žinomas. Viso pasaulio laikraščiai dažnai rašė apie Fordą. Ir štai jis stovi čia, su paltu, kuris atrodo senesnis už jį patį, ir teiraujasi pigiausio viešbučio. Tarnautojas neužtikrintai paklausė:

- Jeigu aš neklystu, jūs misteris Henris Fordas?

- Taip, - atsakė tas.

Tarnautojas nustebo.

- Aš seku naujienas ir žinau, kad jūsų sūnus, atvykdamas bet kur, visada apsistoja geriausiuose viešbučiuose ir visada būna puikiai apsirengęs. O jūs prašote paties pigiausio viešbučio ir vilkite paltą, kuris, panašu, ne jaunesnis už jus. Nejaugi jūs taupote pinigus?

Susierzinęs Henris Fordas atsakė:

- Man nėra reikalo apsistoti brangiausiame viešbutyje. Kur beapsistočiau, - aš Henris Fordas. Pačiame pigiausiame viešbutyje aš vis tiek Henris Fordas, nėra jokio skirtumo. Mano sūnus dar jaunas ir nepatyręs, jis bijo, ką pagalvos žmonės, jei jis apsigyvens pigiame viešbutyje. O šis paltas - taip, šį paltą dėvėjo dar mano tėvas, bet tai neturi jokios reikšmės. Kam man nauji skudurai?! Aš Henris Fordas, ką beapsirengčiau, visada ir visur aš - Henris Fordas. O visa kita nesvarbu.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Įdomiausia, kad tai parašyta vyro:

 

„Vertinkite vyrą, kuris niekada neskambins po 23 valandos, o iki to laiko palydės iki namų.

Vyrą, kuriam patinka būti su jumis dienas ir paras, o ne tik naktis.

Vyrą, kuris geba suprasti ir išspręsti jūsų problemas, o ne sukurti naujas.

Kuris be progos dovanoja lauko gėlių puokštes ir atneša apelsinų, kai sergate.

Vertinkite vyrą, kuris stipriai apkabina, jei pravirkstate.

Saugokitės vyrų, kuriems jūs reikalinga tik būdama geros nuotaikos.

Vyrų, kuriems jūs esate antroje vietoje, - po mėgstamų draugų, hobio, mašinos; ir jei jus matyti nori tik kai visiškai pasveiksite.

Neeikvokite laiko vyrui, kuris gėles dovanoja du kartus metuose: per gimtadienį ir moters dieną.

Nieko nesitikėkite iš vyro, kuris bet kokiai jūsų problemai ar prašymui pateikia sąrašą savųjų.

Neeikvokite laiko vyrui, kuris nemėgsta pasivaikščioti (pavargsta kojos) arba ilsėtis gamtoje (sukandžios uodai); vyras, linkęs verkšlenti, niekada netaps patikima atrama.“

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Gyveno vyras su žmona. Kartą jie labai smarkiai susipyko. Vyras žmonai sako:

- Per daugelį metų mes su tavimi užgyvenome daug turtų ir namą – visko sočiai, bet kartu gyventi mes negalime. Todėl tu turi vieną naktį, kad pasiimtum iš namų viską, kas tau yra brangiausia, ir išeiti pas savo tėvus.

Vyras atsigulė miegoti. Praėjo naktis, išaušo rytas. Vyras pabunda, žiūri, o jis – svetimuose namuose, šalia – sėdi žmona ir neatitraukia nuo jo akių. Jis atsikėlė ir klausia:

- Ką aš veikiu šituose namuose?

Žmona atsako:

- Tu sakei, kad pasiimčiau iš namų tai, kas man ypatingai brangu. Tai ir pasiėmiau tave.

Susimąstė vyras, apkabino žmoną, ir jie meilėje kartu nuėjo namo.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

„Mano draugo mama visą savo gyvenimą laikėsi sveikos mitybos. Niekada nevartojo alkoholio ar kokio „blogojo“ maisto, kasdien mankštinosi, visada buvo aktyvi ir judri, vartojo visus papildus, kuriuos skyrė daktaras, niekada neišeidavo į saulę be apsauginių priemonių, o jei išeidavo, tai tik kuo trumpesniam laikui, apskritai, ji saugojo savo sveikatą, darydama viską, kas įmanoma.

Dabar jai 76 metai, jai odos vėžys, kaulų čiulpų vėžys  ir sunkios stadijos osteoporozė.

Mano draugo tėvas valgo šoninę su šonine, sviestą su sviestu, taukus su taukais, niekada, tiesiog niekada nesportavo, kiekvieną vasarą degdavo saulėje iki suskrudusios odos, faktiškai jis gyveno pilna jėga ir ne taip, kaip patarinėjo aplinkiniai.

Jam 81 metai, ir daktarai sako, kad jo sveikata – kaip jaunuolio.

Žmonės, jūs negalite pasislėpti nuo savo nuodų. Jie yra, ir jie jus suras, taip kad, kaip pasakė draugo mama: „Jeigu būčiau žinojusi, kad gyvenimas baigsis šitaip, būčiau gyvenusi pilnavertį gyvenimą, mėgaudamasi viskuo, ko man liepė nedaryti!“

Niekas iš mūsų iš čia neištrūks gyvas, taigi, prašau, nustokite elgtis su savimi kaip su kokiu antrarūšiu. Valgykite skanų maistą. Vaikščiokite saulėje. Šokinėkite į vandenyną. Dalinkitės brangia tiesa, kuri yra jūsų širdyje. Būkite kvaili. Būkite geri. Būkite keisti. Kitiems dalykams tiesiog nėra laiko.“

 

kino aktorius Ričardas Giras (Richard Gere)

(vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

„Gyventi tampa žymiai lengviau, kada tu, pagaliau, atsisakai bandymų „daryti“ žmonėms gera. Kai nustoji vaikytis artimuosius, stengdamasis jiems į kietai sučiauptą burną įbrukti tai, kas tavo nuomone jiems dabar naudinga.

Visos svarbios mintys ir gyvenimiškos tiesos prieinamos dvidešimt keturias valandas per parą septynias dienas savaitėje ir guli paviršiuje. Jos plevena ore ir gali būti įsisavintos bet kuriuo momentu tų, kurie pasiruošę. Ir tik jų pačių.

Negalima išaugti dvasiškai ir nušvisti už kažką kitą.

Negalima už kitą padaryti nė vieno judesio.

Nė vieno įkvėpimo.

Ir tada gyvenimas įgyja kitą, visiškai filosofinę prasmę, kai tu atsakai tik už save.

Ir pradedi vertinti visus tuos savarankiškus žingsnius, kuriuos daro kiti žmonės aplink.

Nes tai atskiras, nepriklausantis nuo tavęs, didis stebuklas.“

 

Aglaja Datešidzė (vertimas)

------------------------------------

Gera reikia daryti atsargiai. Kartais padėdamas artimajam, tu iš jo atimi patirtį, kuri vėliau jam padėtų išgyventi.

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vienas meistras gilaus upelio dugne rado gabalėlį sidabro. Kai sidabro gabalėlis pajuto, kad jį paėmė kažkokios šiltos rankos, ėmė nuo jo valyti dumblą, sidabras suspindėjo.

Tuo metu sidabras pagalvojo: „Kokia nuostabi gyvenimo dovana! Tas nuostabus žmogus, kuris man rodo tiek šilumos ir dėmesio, šalia jo aš pradedu rodyti visas savo geriausias savybes!“

Gabalėlis sidabro ėmė jausti vis stipresnius ir stipresnius meilės šiam meistrui jausmus.

Staiga, kažkuriuo momentu, gabalėlis sidabro pajuto, kad jį padėjo ant kažko labai karšto. Karštis ėmė stiprėti. Gabalėlis sidabro juto, kaip jį paėmė kažkokios žnyplės ir paskui kažkas labai aštrus įsmigo į jį.

Čia gabalėlis sidabro neištvėrė ir ėmė šaukti:

- Man skauda, nustok tai daryti!

Ir išgirdo labai gerą mylintį balsą:

- Pakentėk, aš iš tavęs darau labai gražų auskarą.

------

Mes kartais nesuprantame, kokie įvykiai vyksta mūsų gyvenime. Mes nesuprantame, kad kartais gyvenimas tampa aštriu pjūkleliu, kuris pradeda iš mūsų kažką daryti. O puikybė - tai ta savybė, kuri trukdo gyvenimui mus vesti į tobulumą.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Mokėk būti dėkingu

 

Ant lentynos stovėjo mažas molinis ąsotėlis vandeniui. Kambario kampe lovoje gulėjo ligonis, kankinamas troškulio.

- Gerti! Gerti!... - nuolat kartojo jis.

Bet jis buvo vienas ir nebuvo kam jam pagelbėti.

Ligonio maldavimai buvo tokie gailūs, kad ąsotėlis neišlaikė. Užuojauta jį perpildė. Su didžiulėmis pastangomis jis nusirito prie ligonio lovos, sustojo prie pat jo rankos. Ligonis atsimerkė ir jo žvilgsnis sustojo ties ąsotėliu.

Sutelkęs visas jėgas, žmogus paėmė ąsotėlį ir prispaudė prie nuo karščio sukepusių lūpų. Ir tik dabar suprato, kad ąsotėlis tuščias! Iš paskutinių jėgų ligonis šveitė ąsotėlį į sieną. Tas sutrupėjo į beverčius molio gabalėlius.

-------

Nepamirškite dėkingumo. Niekada nepaverskite molio gabalėliais tų, kurie stengiasi jums padėti, net jei jų pastangos bevaisės.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Dievas, kurdamas pasaulį, padarė daug gražių dalykų ir taip pat ant medžių prikabino daug uogų. Velniui tai patiko ir jis užsinorėjo kažką gražaus sukurti, todėl ant krūmų ir medžių taip pat pakabino uogų. Dievas tuomet pagalvojo: šitaip bus blogai, juk žmogus gali nusinuodyti. Todėl ant savo sukurtų uogų jis padėjo kryžiuką. Jis yra matomas ant šermukšnių, aronijų. Jeigu kyla klausimas, ar uoga, kurios jūs nepažįstate, yra valgoma, pasižiūrėkite, ar yra Dievo uždėtas kryžiukas. Jeigu jis yra – valgykite ir nebijokite. 

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pati išmintingiausia sakmė apie draugus

 

Kartą vienas jaunuolis nutarė vesti. Visą savaitę jis bėgiojo rūpindamasis viskuo, ko reikia vestuvėms. Vieną vakarą jis kreipėsi į tėvą:

- Tėti, turiu prašymą. Aš nespėju viską padaryti vienas, todėl, prašau, štai mano draugų sąrašas. Paskambink jiems ir pakviesk į mano vestuves.

- Gerai, sūnau, - atsakė tėvas.

Vestuvių dieną sūnus pribėgo prie tėvo ir ėmė piktintis:

- Tėti, aš gi prašiau paskambinti visiems mano draugams!

- Aš taip ir padariau.

- Bet mano sąraše buvo 50 žmonių, o čia matau tik 15 iš jų.

- Sūneli, aš paskambinau visiems... visiems 50. Kiekvienam jų pasakiau, kad skambinu tavo prašymu, kad tu dabar turi problemų ir tau reikalinga draugų pagalba. Ir paprašiau visus ateiti šiuo laiku į šią vietą. Todėl nepergyvenk, sūnau, visi tavo draugai dabar čia!

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Maža mergaitė rankose laikė du obuolius. Jos mama, švelniai šypsodamasi, paklausė savo mažosios princesės:

- Mieloji, ar negalėtum duoti vieną iš obuolių savo mamytei?

Mergaitė kelias sekundes žiūrėjo į mamą, o tada netikėtai atsikando vieno obuolio, o paskui, paskubomis, kito.

Moteris pajuto, kaip šypsena stingsta veide, bet labai stengėsi neparodyti savo nusivylimo. Ji susijaudino, kad jos mylima dukrelė nepanoro su ja dalintis.

Staiga mergaitė ištiesė vieną iš prakąstų obuolių ir pasakė:

- Mama, imk štai šitą, jis saldesnis!

---------

Moralas: nepriklausomai nuo to, kiek esate suaugęs, patyręs ir apsiskaitęs žmogus, niekada neskubėkite teisti kitus. Duokite jiems galimybę pasiaiškinti. Tai, ką jūs matote, gali būti labai apgaulinga. Dažnai matydami tik bendrą vaizdą, mes klystame dėl kito žmogaus veiksmų tikrųjų motyvų.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Du žmonės atsidūrė kalėjime vienoje kameroje. Jie sėdėjo vienodomis sąlygomis, tačiau vienas jų buvo nelaimingas, o kitas, nors ir keista, laimingas.

- Ko tu toks nusiminęs? - paklausė laimingas nelaimingojo.

- O kuo čia džiaugtis? Nepasisekė man. Dar neseniai buvau laisvėje ir ilsėjausi kurorte, o ten, pats supranti, daug įdomiau, nei čia, - atsakė nelaimingas ir savo ruožtu paklausė:

- O tu ko toks patenkintas?

- Matai, - pasakė laimingasis, - dar neseniai aš sėdėjau kitame kalėjime, kur gyvenimo sąlygos daug blogesnės, o čia, palyginus su tuo kas ten buvo, tiesiog kurortas. Ten visi svajoja čia patekti, bet pasisekė tik man. Taigi, kaip galiu nesidžiaugti?

-----

Viskas pasaulyje sąlygiška ir suvokiama lyginant. Nori būti laimingu - savo dabartinę padėtį lygink ne su tuo, kas geriau, o su tuo, kad galėjo būti blogiau.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

- Taigi, vaikai, - tarė mokytojas, užversdamas knygą, - kas pasakys, gera ar bloga buvo pasaka?

- Gera, gera! - vienas per kitą ėmė šaukti vaikai.

- O kas paaiškins, kodėl? Štai tu, atsakyk.

- Todėl, kad princas vedė princesę, - neabejodamas atsakė vaikas.

- Panašiai. Bet ne visai taip.

Mokytojas sunėrė rankas už nugaros ir ėmė vaikščioti prieš klasę.

- Pasaka, kurią ką tik perskaitėme, gera, nes joje pagrindinis herojus – princas. Jam tikrai laimingai baigėsi. Skirtingai nei kitiems personažams, apie kurių likimą mes nemąstėme. Princas pavogė princesę tiesiog nuo altoriaus – o kas nors jos klausė, ar ji to nori? Galbūt, ankstesnis jaunikis jai patiko labiau – o jis, tarp kitko, buvo labai padorus jaunuolis. Dvi valstybės įsitraukė į karą, tūkstančiai kareivių padėjo galvas, bet kam tai įdomu? Kiekvienas žuvęs buvo kieno nors sūnus, vyras arba tėvas, bet jų likimas ir šeimų tragedija palikta už pasakojimo ribų, pasaka ne apie juos. Pasaka apie princą, kuris pasiekė savo. Pamatė gražią merginą, panoro jos, gavo, faktiškai privertė už jo ištekėti, ir paskui gyveno ilgai ir laimingai, valdydamas nužudyto jos tėvo karalystę. Tačiau, kadangi pasaka vis gi apie princą, o ne apie karalių, princesę ar bet kurį bevardį kareivį – tai gera pasaka su laiminga pabaiga.

Mokytojas sustojo, atsisuko į vaikus ir pakėlė pirštą.

- Atminkite, vaikai. Kad viena vienintelė pasaka kažkam susiklostytų gerai, daugybė kitų pasakų turi baigtis blogai. Bet tai liečia tik princų likimus. Tiktai jų.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pabandyk patylėti...

 

- Išminčiau, duok man užduotį.

- Tylėk.

- Nesupratau.

- Pratimas toks. Tylėk. Nekalbėk nieko ištisas paras.

- Na, tylėti nesunku.

- O tu pabandyk. Kai aš bandžiau, jau po pusvalandžio pradėjau kalbėti, bet prisiminęs rankomis užsidengiau burną. Tai tęsėsi ilgą laiką... Ir vėliau būdavo akimirkų, kai norėjosi kalbėti, prieštarauti, atsakyti, bet turėjau tylėti. Paskui supratau, kad daugeliu atvejų ir nereikia kalbėti. Mano tylėjimas netgi teikė ramybę. Mažiau ginčų, barnių, konfliktų. Paskui jau pradėjau priprasti. Tylėjimas - tai askezė ir ji duoda savus vaisius. Jis stiprina valią. Pabandyk.

------------------------------------

Tylėk. Tylėk, kol nebūsi pasiruošęs pasakyti kažką tokio, kas bus naudingiau už tavo tylėjimą.

(Archimedas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Dievas mums siunčia tik Angelus

 

Sėdėdamos prie apvalaus stalo, sielos rinkosi sau naujas pamokas. Tada atsistojo drąsi ir stipri siela:

- Šį kartą aš einu į Žemę, kad išmokčiau atleisti. Kas man padės?

Sielos, užjausdamos ir net kiek išsigandusios, ėmė kalbėti:

- Tai viena sunkiausių pamokų... Tu per vieną gyvenimą gali nesusidoroti... Tu taip kentėsi... Mums tavęs labai gaila... Bet tu tai gali įveikti... Mes padėsime...

Viena siela pasakė:

- Aš pasiruošusi Žemėje būti šalia tavęs ir tau padėti. Aš tapsiu tavo vyru, mūsų šeimos gyvenime dauguma problemų bus dėl mano kaltės, o tu mokysies man atleisti.

Antroji siela atsiduso:

- O aš galiu tapti vienu iš tavo tėvų, parūpinsiu tau sunkią vaikystę, paskui kišiuosi į tavo gyvenimą ir sudarysiu kliūtis tavo reikaluose, o tu mokysies man atleisti.

Trečioji siela ištarė:

- O aš tapsiu vienu iš tavo viršininkų, ir dažnai su tavimi elgsiuosi neteisingai ir arogantiškai, kad tu galėtum išsiugdyti atleidimo jausmą...

Dar kelios sielos sutiko susitikti su ja skirtingu laiku, kad įtvirtintų pamoką.

Taigi, kiekviena siela pasirinko savo pamoką, jos apgalvojo ir tarpusavy jungiantį gyvenimo planą, kuriame jos vieną kitą mokys bei duos nurodymus, ir nusileido į Žemę įgyvendinti.

Bet toks sielų mokymo ypatumas, kad gimstant jų atmintis išsivalo. Ir tik nedaugelis suvokia tai, kad atsitiktinumai ne atsitiktiniai, o bet kuris žmogus mūsų gyvenime atsiranda būtent tada, kai mums labiausiai reikia pamokos, kurią jis atsineša su savimi.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Saugokite stiprius žmones

 

Stiprūs žmonės būna daug labiau beginkliai nei silpnieji. Uragano metu lanksti nendrė linksta ir čeža, o pušis tiesiog lūžta ir miršta - sako kinai, o kinai žino, ką sako.

Stiprūs žmonės atsakingi visai ne už save. Ir net ne už savo artimuosius. Jie atsakingi už visą pasaulį, patekusį į jų orbitą. Nes jėga pritraukia prie savęs - taip sako fizikai, o jie irgi žino, ką sako.

Stiprūs žmonės visai ne sveikesni ir ne tvirtesni už visus kitus. Tiesiog jie tiksliai žino, kad neturi teisės apalpti ir numirti, kol nuo jų vis dar kažkas priklauso. Ištikti infarkto, jie sugeba šokti į vandenį, priplaukti iki skęstančio vaiko, ištraukti jį į krantą, įsitikinti, kad jam niekas nebegresia, - ir tik tada atsijungia. Taip sako medikai - o medikai savo amžiuje matė daug daugiau stebuklų, nei fizikai ir kinai kartu.

O dar stiprūs žmonės labai vieniši. Ir visai ne todėl, kad niekas neištveria šalia jų. Tiesiog... Jie juk stiprūs? Štai niekam nė į galvą neateina, kad ir jiems būna skaudu, baisu, vieniša, paprasčiausiai liūdna.

Vaikšto žeme stiprūs, tylūs žmonės. Su jais ne visada lengva, ne visada malonu, ne visada komfortiška - užtat patikima. Tai ir yra ta pati kavalerija, kuri visada paskutiniu momentu ateina į pagalbą.

 

Saugokite stiprius žmones.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

- Kas tu?, - paklausė ji, pabudusi ir pamačiusi šalia savęs, ant pagalvės, sėdintį mažą žmogeliuką.

- Tavo angelas sargas.

- Oi, aš maniau, kad tu senas ir žilas. Juk su manimi taip sunku. Štai vakar, pavyzdžiui, vėl pargriuvau, kelį nusibrozdinau...

   Jis ėmė juoktis, o jo juokas priminė mažų varpelių skambėjimą, ir nebuvo įmanoma nenusišypsoti, jį išgirdus.

- Tu nuostabi, su tavimi įdomu, tik reikia visą laiką būti dėmesingu. Aš kartais nesuspėju tavęs uždengti savo sparnu... rezultatas - nubrozdintas kelis, - ir jis vėl pratrūko juoku.

- Žinai, o aš visada jaučiu tavo buvimą... Net kai labai blogai, kaip dabar... Šalta, atrodo, kad viduje apsigyveno ledokšnis, ir jis kasdien tampa vis didesnis ir didesnis. Aš greit visai sušalsiu... tikriausiai.

- Nebijok, tu būtinai susitvarkysi, pati, tu turi tai padaryti pati. Tik nenusimink, prašau, ir eik į priekį, neatsisukinėk, ten, už nugaros, viskas be pokyčių. Tu turi teisę būti laiminga, tai tiesa.

   Klausydamasi jo, ji ėmė snausti... Jis nubraukė neklusnią plaukų sruogą jai nuo kaktos ir nusišypsojo. Ši suaugusi moteris savo sieloje buvo tikras vaikas: naivus, kvailas ir be galo nuoširdus. Jam labai norėjosi ją apsaugoti ir padaryti laimingą, bet, kad ir kaip gaila, ne viskas buvo jo valdžioje, ji privalėjo rasti savo laimę pati ir priekyje laukė dar ne vienas „nubrozdintas kelis“...

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Skubėjimas


- Mokytojau, kodėl jūs man neduodate daugiau užduočių, kai tuo tarpu kiti vos ne kasdien gauna naujas? - paklausė mokinys.

- Aš tau atsakysiu, bet ne dabar. Dabar papietaukim.

Mokinys sutiko, tuo labiau, kad jautėsi alkanas.

- Tik leisk man pačiam tave maitinti.

Mokiniui tai pasirodė keista, tačiau sutiko, manydamas, kad tokiu būdu Mokytojas jam rodo daugiau dėmesio, nei kitiems mokiniams.

Atnešė maistą. Mokytojas pakabino šaukštą skanaus, kvapnaus ir sodraus plovo ir nunešė prie mokinio burnos. Jis su apetitu ėmėsi valgyti šį skanų maistą. Iš malonumo net palingavo galva, užsimerkė ir norėjo susižavėjęs pagirti virėjo gebėjimus, bet vos atvėrė burną, kad pasakytų: „Oi, oi, koks skanumėlis“, kaip eilinis šaukštas atsidūrė jo burnoje. Jis ėmė kramtyti, bet nespėjus baigti, jo burna pasipildė dar vienu skanaus maisto šaukštu. Jis kramtė vis greičiau ir greičiau, bet, nežiūrint to, šaukštas su plovu vis dažniau ir dažniau atsidurdavo jo burnoje, netgi anksčiau, nei jis spėdavo sukramtyti ankstesnįjį.

Pagaliau mokinys neištvėrė ir pilna burna šūktelėjo:

- Mes ką, kažkur skubame? Kodėl jūs prikemšate mano burną anksčiau, nei spėju sukramtyti ir pasimėgauti šio nuostabaus plovo skoniu? Nejaugi negalima valgyti neskubant, maloniai šnekučiuojantis?

- Galima, bet juk tau taip patinka, - pasakė Mokytojas.

- Man? Jūs ką? Kas jums taip sakė?

- Tu pats prieš pusvalandį.

- Aš? - sutrikęs paklausė mokinys.

- Na, ne aš gi prašiau duoti tau naujų pamokų, kol ankstesnės dar tavo nesukramtytos ir neįsisavintos. Duoti tau naujas užduotis anksčiau, nei tu įvykdysi ir įsisavinsi ankstesniąsias, tai tas pats, kaip į pilną burną kimšti maistą. Neskubėk turėti daug užduočių ir neskubėk jas vykdyti. „Skubėk lėtai“, sakydavo senovėj, kad nepražiopsotum gyvenimo. Vykdyk jas džiugiai ir kruopščiai, o ne paskubomis. Nepaversk gyvenimo lėkimu. Jausk gyvenimo skonį ir mėgaukis juo!

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vienas mokyklos direktorius šį laišką nusiųsdavo kiekvienam mokytojui, kurį priimdavo į darbą:

„Gerbiamasis mokytojau! Aš pergyvenau koncentracijos stovyklą, mano akys matė tai, ko neturi matyti nė vienas žmogus:

- kaip mokyti inžinieriai įrenginėja dujų kameras;

- kaip kvalifikuoti gydytojai nuodija vaikus;

- kaip apmokytos medicinos seserys žudo naujagimius;

- kaip aukštųjų mokyklų absolventai šaudo ir degina vaikus ir moteris...

Todėl aš nepasitikiu išsilavinimu. Aš jūsų prašau: padėkite mokiniams tapti žmonėmis. Jūsų pastangos niekada neturi būti sutelktos į mokslininkų-monstrų, treniruotų psichopatų, išsilavinusių Eichmanų atsiradimą. Skaitymas, rašymas, aritmetika svarbūs tik tada, kai padeda mūsų vaikams tapti labiau ŽMOGIŠKIEMS!“

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vienas verslininkas sukaupė turto, verto trijų milijonų auksinių dolerių. Jis nusprendė, kad pasiims sau metus poilsio nuo darbo ir pagyvens prabangoje, kurią galėjo sau leisti, turėdamas tiek pinigų.

Bet sprendimo įgyvendinti nespėjo, nes prie jo nusileido Mirties Angelas.

Būdamas profesionalus prekiautojas, jis nusprendė bet kokiu būdu įkalbėti Mirties Angelą, kad tas parduotų jam truputį laiko.

Giliai nusiminęs, turtuolis Angelui pasiūlė:

- Duok man dar tris dienas gyvenimo, ir aš tau atiduosiu trečdalį savo turto, vieną milijoną dolerių auksu.

Angelas atsisakė.

- Gerai, palik man dar dvi dienas gyvenimo, ir tau atiduosiu du trečdalius savo pinigų, du milijonus auksinių dolerių.

Angelas vėl atsisakė.

- Duok man bent vieną dieną, kad dar kartą pasimėgaučiau šios žemės grožiu ir praleisčiau truputį laiko su šeima, kurios taip ilgai nemačiau, ir aš tau atiduosiu viską, ką turiu. Tris milijonus auksinių dolerių.

Bet Angelas buvo nesukalbamas.

Pagaliau žmogus paklausė, ar gali Angelas jam duoti truputį laiko, kad galėtų parašyti atsisveikinimo raštelį. Šis pageidavimas buvo patenkintas.

„Teisingai išnaudokite laiką, kuris skirtas jums gyventi, - rašė jis. - Aš negalėjau nusipirkti nė valandos gyvenimo už tris milijonus auksinių dolerių. Pasitikrinkite, klausydamiesi savo širdies, ar visi dalykai, supantys jus, tikrai turi vertę.“

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kas svarbiau?

Protas, Širdis ar Siela?

 

Protas pasakė: „Visų svarbiausias aš!“

- Kodėl? – paklausė kiti du.

- Širdis gali mylėti, o aš įsakysiu neapkęsti – ir Siela kentės.


Širdis pasakė: „Visų svarbiausia aš!“

- Kodėl? – paklausė kiti du.

- Kai aš sustosiu, Protas negalės įsakinėti, ir Siela negalės mylėti.
 

Siela pasakė: „Visų svarbiausia aš!“

- Kodėl? – paklausė kiti du.

- Kai sustos Širdis, ir numirs Protas – Jūs man jau nebe bendrakeleiviai.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Pasaulyje yra trys reikalų rūšys. Mano reikalai, jūsų reikalai ir Dievo reikalai.

Sakykim, lyja, o aš dėl to pergyvenu, tai aš lendu į Dievo reikalus. Tai jis nusprendžia, lyti ar ne. (Jeigu jums nepatinka žodis „Dievas“, galima vartoti žodį „realybė“). Lietus lyja, ir tai realybė, ir aš su tuo nieko negaliu padaryti.

Jeigu mano duktė nesitvarko savo kambario, o aš dėl to nervinuosi, tai tada jau mano problema, nebe jos. Bet ji gyvena tame kambaryje, jai taip patogu, jos tai nežlugdo.

Problema glūdi ne tame, kad mano duktė netvarko kambario, o tame, kad aš dėl to nervinuosi.

Jeigu aš visą laiką sprendžiu Dievo ir kitų žmonių problemas, tai kas tuo metu sprendžia mano problemas???

 

Katie Byron 

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kai tapo aišku, kad Mokytojas greit mirs, mokiniai nusprendė surengti puošnias laidotuves. Mokytojas sužinojo apie tai ir pasakė:

- Dangus ir žemė - štai mano paskutinis prieglobstis; saulė, mėnulis ir žvaigždės - štai mano laidotuvių regalijos; ir visa Visata palydi mane į paskutinę kelionę - ar galima norėti ko nors labiau iškilmingo ir įspūdingo?

Mokytojas prašė neatiduoti jo kūno žemei, bet mokiniai net nenorėjo girdėti. Jie negalėjo leisti, kad Mokytojo kūną suėstų laukiniai žvėrys.

- Na tai padėkite mano kūną šalia manęs, kad galėčiau juos nubaidyti, - nusišypsojęs ištarė Mokytojas.

- Kaip? Juk tavęs ten nebus!

- Tokiu atveju, argi man ne tas pats, suės mane žvėrys ar ne.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Kartą juokais atsidariau internete puslapį, kuris skelbėsi „nuspėjantis“ mirties datą.

„Tu pragyvensi 89 metus, 8 mėnesius ir 11 dienų!“ - štai kokią prognozę gavau.

Dabar man 26 metai, tai paprastai matematiškai skaičiuojant, aš atsargoje turiu maždaug 23 190 dienų ir 19 su puse valandos. Ne taip jau blogai. Nors, jei pagalvojus, kad trečdalį gyvenimo mes praleidžiame miegodami, tai liks...

Liks 15 537 dienos.

Dar maždaug 2 metus mes žiūrime reklamas, kurias visur suka, 1 metai išeikvojami tvarkantis, 3 mėnesius stovime kamščiuose ir 1 mėnesį praleidžiame vonioje.

Ir štai jau lieka 14 262  dienos.

Ak taip, vos nepamiršau: apie 10 savo gyvenimo metų mes praleidžiame darbe (ypač aktualu tiems, kas nemėgsta savo darbo).

Ir štai jau tik 10 612 dienų.

Ir tai neatskaičius laiko, kurį praleidžiame stovėdami eilėse, žiūrėdami bevertes televizijos laidas, laukdami, kol pasikraus kompiuteris, išsijungs mikrobangė, ir daugybės kitų momentų.

Mes atsargoje galbūt turime tik keletą tūkstančių dienų gyvenimo, bet keli tūkstančiai vis gi geriau, negu nieko.

Gyvenimas. Taip. Trumpas.

 

(internetas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Apie moralę

 

Situacija:

Dvi seserys gyvena viename name, bet skirtinguose butuose ir laiptinėse. Abi suaugusios, viena iš jų (pavadinkim Rūta) ištekėjusi, augina vaiką. Antroji gi (pavadinkim Laima) gyvena viena ir augina tik katiną.

Visuomenės nuomonė:

Visas namas mano, kad Laima - niekam tikusi, o Rūta - tikra moteris.

Detalesnis paaiškinimas:

Laima rūko, ir rūkyti išeina į balkoną. Nuorūkų nemėto, bet visi kaimynai mato, kad ji rūko.

Rūta nerūko. Rūkyti išeina Rūtos vyras ir meilužis, apie kurį visas namas galvoja, kad jis jos brolis. Vaikas, tarp kitko, irgi nuo jo. Kol kas jam 2 metai ir nelabai matosi, kad nepanašus į teisėtą vyrą. Rūta savo gyvenime nedirbo nė dienos, pradžioje sėdėjo motinai ant sprando, paskui vyrui. Meilužį susirado pinigingą. Jos išsilavinimas - 12 klasių.

Laima baigė universitetą, dirba didelėje kompanijoje pagal specialybę. Butą nusipirko pati. Asmeninis gyvenimas kol kas nesiklosto, bet vienas kolega jau mėnesį rodo jai dėmesį. Ji linkusi jam atsakyti tuo pačiu, tik kol kas neįsitikinusi, kas iš to gausis. Vakarais skaito knygas, žiūri filmus ir išeina parūkyti į tą garsųjį balkoną.

Išvada:

Žmonės akli. Ir linkę spręsti tik pagal išorę. Tuo pačiu keista, kad prieš suvalgydami saldainį, jie jį išvynioja iš popieriuko ir saldainį įvertina jau ne pagal tą popieriuką. Žmogus gali būti purvinas nuo galvos iki kojų, bet jame pačiame viskas yra gražu. O mes atiduodame pirmenybę žmonėms su lakuotais batais ir švariais kostiumais, žmonėms, kurių viduje vien mėšlas, bet nuo kurių dvelkia kvepalais.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Berniukas sunkiai sirgo. Daug naktų motina prasėdėjo prie jo lovelės, melsdama Dievo pagalbos. Vieną iš pačių sunkiausių naktų pasigirdo mirties angelo sparnų šnaresys.

- Neatimk mano sūnaus! - sušuko motina. - Mano berniukas neužaugo ir nepažino paties svarbiausio - meilės.

- Dausose jis ras visa geriausia, kas yra Žemėje, - sušnarėjo angelas.

- Bet ką jis atsineš su savimi?! Leisk jam surinkti nors keletą meilės lašų, ir aš jį paleisiu į dangų! - maldavo motina.

- Gerai. Tegu bus taip, kaip prašai. Kai jis šį antpirštį pripildys meilės lašais, aš jo atskrisiu vėl, - ištarė angelas ir padėjo prieš motiną auksinį antpirštį.

Kai sūnus pasveiko, motina viską papasakojo sūnui ir paprašė:

- Prisimink, sūneli, mūsų suokalbį ir neskubėk mylėti.

Bet argi širdžiai įsakysi. Berniuko širdis mokėjo mylėti, ir jis šią dovaną dosniai dalino artimiesiems. Motina su baime laukė akimirkos, kai antpirštis bus pilnas. Ėjo metai, sūnus suaugo. Jis mylėjo savo šeimą, savo darbą ir draugus. Jis švelniai rūpinosi motina ir tėvu, o antpirštis taip ir neprisipildė.

Motina vėl pamatė mirties angelą, bet tik tada, kai pati pakilo į dangų.

- Motin, tu mane pergudravai, - ėmė juoktis angelas. - Nė vienas indas netalpina savyje daugiau, nei jo tūris, bet meilės indas - bedugnis.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

- Kodėl visiems taip patinka banginiai?

- Kokia prasme?

- Apie juos rašo eilėraščius, jų garbei pavadina filmus.  Kodėl būtent banginiai?

- Todėl, kad banginiai - tai svajonė.

- Kaip suprasti?

- Aš girdėjau legendą, kad banginiai šokinėja iš vandens tam, kad pakiltų skrydžiui. Tai jų svajonė. Jie iššoka iš vandens ir kaskart krinta, užsigaudami į vandenį. Jie siekia savo svajonės, nors ji ir neįmanoma.

****

Mažo berniuko paklausiau:

- Kas yra meilė?

Jis atsakė:

- Tada, kai šuniukas laižo tavo veidą.

Aš nusijuokiau, bet jis tęsė:

- Netgi po to, kai tu jį palieki vienišą visai dienai.

***

Močiutė paaiškino:

mes turime vieną burną ir dvi ausis, reiškia, turime daugiau klausyti, o ne kalbėti. Bet pora akių yra aukščiau už ausis, todėl mes turime matyti, o ne tikėti gandais. Virš viso šito yra smegenys, todėl privalome iš pradžių galvoti, prieš tai, kai pamatę fragmentą ir išgirdę gandus, viską išliesime per burną.

****

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

„...- Na ir kvailė gi aš! - sušunka mano draugužė, staiga išsigandusi, tarsi būtų pamiršusi iš orkaitės išimti pyragėlius. - Žinai, apie ką aš vis galvoju? - sako ji tokiu tonu, lyg ką tik būtų padariusi atradimą, ir šypsosi, žiūrėdama kažkur pro mane.

- Aš anksčiau galvojau: žmogus gali pamatyti Dievą, tik jei suserga arba miršta. Ir aš įsivaizdavau: Viešpats pasirodo apsuptas švytėjimo, tokio gražaus, kaip vitražo langelis bažnyčioje, kai į jį šviečia saulė, ir tokio ryškaus, kad net nepastebėsi, kaip atslinks tamsa. Didelė paguoda buvo galvoti, kad nuo šitos šviesos visos baimės išgaruos. O dabar, galvą guldau, kad taip nebūna. Galiu lažintis - kai žmogus miršta, jam tampa aišku, kad Dievas jam jau pasirodė. Kad štai visa tai... - ir ji plačiai mosteli ranka, rodydama į debesis, ir į mūsų aitvarus, ir į žolę, ir į Karaliuką, užkasantį kaulą, - viskas, ką žmonės mato aplink, tai ir yra Dievas. Dėl manęs, tai aš galėčiau palikti pasaulį, prieš akis matydama kad ir šią dieną....“

 

 Trumenas Kapotė „Prisiminimai apie vienas Kalėdas“ (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Vienas vienuolis pasodino alyvmedžio medelį ir ėmė melstis: „Viešpatie, atsiųsk mano medeliui lietaus“. Ir Viešpats atsiuntė į žemę lietų. Medelis prisisotino drėgmės, o vienuolis tęsė maldas: „O dabar, Viešpatie, aš prašau atsiųsti daug saulės - mano medeliui reikia šilumos“. Ir Viešpats siuntė saulę. Medelis augo. Vienuolis toliau dėl jo meldėsi: „Viešpatie, atsiųsk truputį šalčio, kad sustiprėtų šaknys ir šakos“. Viešpats pasiuntė šaltį ir... medelis žuvo. Vienuolis labai susijaudino. Jis nuėjo pas kitą vienuolį, kad papasakotų savo istoriją ir pasidalintų liūdesiu.

„Aš irgi turiu alyvmedį, žiūrėk“, - atsakė kitas vienuolis, kurio medis puikiausiai užaugo. - „Bet aš meldžiausi kitaip. Aš Dievui sakiau, kad Jis - šio medelio Kūrėjas ir geriau žino, ko jam reikia. Aš tiesiog prašiau Dievo juo pasirūpinti, ir Jis tai daro“.

---------------------------

Tai tinka ir mums. Mes dažnai prašome to, kas, mūsų nuomone, mums būtina. Bet tik Dievas žino, ko mums reikia. Pasitikėkite Juo visiškai!

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

„Kas yra stebuklai, jei ne geri žmogaus poelgiai?

Kodėl laiką prieš Kalėdas ir Naujuosius metus daug kas laiko išties stebuklingu?

Viskas paprasta: žmonės galvoja ne apie save, o apie kitus.

Jie laksto po parduotuves, perka dovanas artimiesiems, kokius nors jaukius dalykėlius savo namams.

Paskambina seniems pažįstamiems, rašo laiškus, siunčia siuntinius.

Vitrinose ir butų languose kabina spalvotų lempučių girliandas, žaisliukus ir blizgučius ant eglučių.

Karpo snaiges, mezga šalikus ir kepures.

Pasakos nuojauta sklando ore. Ji didžiulė!

Nes kiekvienas jaučia kito dėmesį ir rūpestį.

Pasaulis tampa geresnis ir šiltesnis, nežiūrint šalčio už langų.

Tai štai, jeigu tai ne stebuklas, tai kas tada?“


Aedd Ginvael (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

„Nustok bandyti pataisyti kitus žmones.

Vietoj to mylėk juos tokius, kokie jie yra.

Spinduliuok bendrystę jų akivaizdoje.

Giedok „Aleliuja“ jų žaizdoms.

Paskui apkabink juos savo švelniomis rankomis,

kad jie pasijustų išgiję, net kai jiems skauda.

Nes meilė yra pats geriausias vaistas.

Sielos gilumoje mes visi savo srities specialistai,

laukiantys Dievo prisilietimo.“

 

Džeff Foster (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Laimės receptas

 

   Kiekvienas žmogus turi su niekuo nepalyginamą dovaną - pasirinkimo teisę. Ir net jei jos nepaisyti ateities perspektyvoje, kai faktiškai tą pasirinkimą mes darome aklai, nes kol kas nesugebame protu aprėpti visą daiktų ir įvykių tarpusavio ryšio ir suprasti, kas sieja pro langą krintančią plytą su prieš penkis metus nepalaistyta gėle, tas pasirinkimas visgi yra. Ir jame - pats paprasčiausias laimės receptas. Nes kiekvienas mūsų turi teisę dabartyje pasirinkti laimę arba liūdesį. Mūsų skirtingi likimai, bet kiekviename jų, be išimties, kažko yra ir kažko trūksta. O toliau...

   Nelaiminga meilė? Kažkas renkasi kentėjimą su dalimi egoizmo, apverkdamas faktą, kad pasirinktas žmogus nevertina tavęs taip, kaip norėtųsi; kažkas moka džiaugtis savo sugebėjimu patirti meilę ir bet kokia laime išrinktojo akyse, tegu ir nesusietą su tavimi.

   Artimojo netekimas? Kažkas užsidaro savyje, nugrimzdamas į gilią depresiją, su dalimi mazochizmo, atmintyje vis prasukdamas geriausius kartu praleisto laiko momentus, o kažkas tokiomis akimirkomis ima stipriau vertinti tuos, kurie dar gyvi, kurie yra šalia, stovi petys į petį, ir randa savyje jėgų, tegu ir su liūdesio šešėliu, bet nusišypsoti.

   Kažkas laimingas nuo to, kas jam duota, kažkas kenčia dėl nepasiektų arba jau prarastų dalykų.

   Bet ar verta pamiršti, kad taip bus visada, priežastį liūdesiui rasti labai paprasta. Kaip, tarp kitko, ir priežastį laimingumui. Taigi, rinkis pats, žmogau, bet nieko nekaltink, nekeik liūdnai susiklosčiusio likimo, nekalk prie kryžiaus Dievo ir valdžios, nes pasirinkimas - tik tavo.

 

Al Kvotion (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Gerai, kad yra Naujųjų metų sutikimo tradicija. Gerai, kad  yra mūsų nuoširdžių vilčių, gerų pažadų, šiltų norų išsiuntimo taškas. Mes vis tiek sugalvotume dieną, nuo kurios iš naujo ir iš naujo prasidėtų Gyvenimas, kurio mums trūksta, kuris subyra trupiniais į tai, kas smulku, tuščia, netvaru, negatyvu.

Pabandykime iš naujo. Būti labiau tausojančiais. Būti nuoširdesniais. Būti šiltesniais. Patys tapkime savo gerais ir šviesiais linkėjimais. Dažniau apsikabinkime, imkime nuoširdžiau šypsotis, būkime dar truputėlį pakantesni, dar žingsneliu drąsesni, dar vienu žvilgsniu šiltesni, vienu žodžiu geresni, vienu prisilietimu švelnesni, viena pastanga atkaklesni, viena svajone turtingesni, viena meile stipresni...

Imkim ir pririškim prie savęs, kaip vaikystėj balionėlį, savo svajones ir lūkesčius, kaip priminimą apie tai, kad tai ir mūsų žodžių, veiklos, mūsų galimybių ir pastangų dalis. Mes, tik mes patys, galime iš tikrųjų kažką pakeisti savo gyvenime, ir tegu ne kasdien, bet kaskart - kai prisimename...

 

Su Naujaisiais metais!

------------------------------------------------------------

Autorė Tatjana Varucha (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ispanijoje, beveik kiekviename name, virtuvėje stovi dėžė su visokiausių spalvų ir dydžių plastikiniais dangteliais.

Nurašydamas tai lengvam šeimininkų pamišimui, aš niekada neklausiau, kam jiems šito reikia. Bet kartą prie įėjimo į prekybos centrą aš pamačiau milžinišką dėžę, į kurią žmonės išpildavo savo dangtelius, o šalia - septynmetės mergaitės nuotrauką. Tada man jau pasidarė visai įdomu, ir aš ėmiau klausinėti personalą. Pasirodo, kad šiai mergaitei buvo reikalinga širdies operacija, ją daro tik Vokietijoje ir tai kainuoja 90 000 eurų. Mažylės tėvai paprašė pagalbos per televiziją, ir viena įmonė, perdirbanti plastiką, pasiūlė duoti šią sumą už 200 tonų plastikinių dangtelių.

Galbūt kitose šalyse tai būtų laikoma rafinuotu pasityčiojimu... O Ispanijoje pastatė dėžes prekybos centruose, sporto klubuose, merijose ir t.t. Reikalingą maistinio plastiko kiekį surinko per porą mėnesių. Ir patirtis prigijo.

Dabar pagalbos neįgaliesiems fondas, retų ligų tyrimo fondas ir kitos labdaringos organizacijos turi sutartis su perdirbančiomis kompanijomis. O žmonės toliau renka dangtelius...

Mažas kasdieniškas veiksmas, kuris nieko nekainuoja. Bet daug ką keičia.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Geri linkėjimai

 

Vieno prekybos kioskelio savininkas buvo labai susijaudinęs: tarsi tyčia, kaip tik priešais, kitoje gatvės pusėje, atsidarė didžiulis prekybos centras, o tai reiškė, kad jo verslui galas.

Iš kartos į kartą kioskelis buvo kuklus, bet patikimas pajamų šaltinis, tad jam gresiantis neišvengiamas bankrotas - tikra katastrofa ne tik dabartiniam jo valdytojui, bet ir visai jo šeimai.

Vienas išminčius jam patarė:

- Jeigu tu bijai konkurento, tai imsi jo nekęsti. Neapykanta ir bus tavo pražūtis.

- Ką gi man daryti? – paklausė visai pametęs galvą prekeivis.

- Kiekvieną rytą atsistok prieš savo kioskelį ir palaimink jį, linkėk visokeriopo klestėjimo. Paskui atsisuk veidu į prekybos centrą ir daryk tą patį.

- Ką?! Laiminti priešą, kuris mane sužlugdys?

- Bet koks palaiminimas jo adresu - tau sugrįš gėriu. Bet koks blogo linkėjimas - pražudys tave.

Po pusmečio prekiautojas vėl atėjo pas išminčių ir pranešė, kad atsitiko tai, ko bijojo, - kioskelį teko uždaryti. Tačiau dabar jis – prekybos centro valdytojas, ir verslas sekasi daug geriau, nei kada nors.

 

iš Entoni de Melo „Viena minutė išminties“

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Draugui padovanojo iguaną. Tačiau ji jam buvo tik tarsi interjero elementas: maitino, girdė, - bet jokios lyrikos. Ir štai vieną dieną ji krimstelėjo jam pirštą. Pirmoji reakcija - „aš tuoj tave išmesiu velniop“, o paskui mato, kad jinai taip liūdnai ir atsidavusiai į jį žvelgia, iš akvariumo išlipo, iš paskos ėmė sekioti po visą namą, nei per žingsnį nesitraukia, į akis žiūri: „Atseit - atleisk man, šeimininke, atleisk“. Jis jau ir įsijausmino.

Rytą pabunda, o iguana šalia jo tupi, visą naktį nesitraukė, žiūri liūdnai. Draugas net susigraudino, - koks jautrus ir rūpestingas jo augintinis.

Tačiau, pirštą jam ir toliau skaudėjo, be to, jis dar ir ištino.

Jis iguaną po pažastimi ir pas daktarą. Ten ir paaiškėjo, kad ši iguanų rūšis nuodinga, tik jų nuodai labai silpni, todėl jos pradžioje įkanda, o paskui bukai valkiojasi paskui auką ir laukia kada ta padvės.

-------------

Kodėl tai pasakoju? Nebūkite naivūs.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

DVI NOSINĖS

 

Vaikų darželio auklėtinis visuomet su savimi nešiojosi dvi nosines. Auklėtoja paklausė vaiko kodėl. Berniukas atsakė:
„Viena - nosiai šluostyti, o kita - nušluostyti ašaras tiems, kurie verkia.”

--------------
O tu ar nešiojiesi dvi nosines?

 

Bruno Ferrero

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ką tik parašyta pasaka:

Pasaka
Geriausiam pasaulyje berniukui

Kartą gyveno berniukas, geriausias pasaulyje. Nes visi vaikai yra geriausi pasaulyje. Bet gyveno jis ne šiaip paprastuose namuose, su tėčiu ir mama, kaip dažniausiai būna normaliame gyvenime, o baisioje akmeninių širdžių karalystėje.
Kur vietoj akių žmonės turėjo akmenis, vietoj ausų akmenis, net vietoj širdžių jiems buvo įstatyti akmenys.
Todėl kai berniukas pateko į didelę bėdą, niekas jo negirdėjo ir nematė. Tarsi jo nebūtų.
Niekas jo neišgelbėjo.
Bet tai ne pabaiga.
Akmeninėje karalystėje kai kurie žmonės išsiėmė akmenis iš ausų ir ėmė kviesti visus tą daryti – juk kaip smagu gyventi girdint. Jaučiant. Mylint. Padedant. Jie uždegė šimtus, tūkstančius liepsnelių.
Žvakelės berniukui rodė kelią, ir jis kilo aukštyn, per kalnus ir debesis, kur jo laukė naujoji šeima.
Mūsų bobutės, močiutės ir mamos, jau atvykusios anksčiau, virė berniukui sriubą, taisė lovelę nakčiai ir dėjo kompresus ant pavargusių kojyčių, kurias dar skaudėjo po kelionės. Mūsų seneliai ir tėčiai kėlė jį ant rankų ir kartu lankstė popierinius laivus.
Pakėlę akis išvysite juos praplaukiant.
Jo maža širdelė tapo panaši į žvaigždę, kurią matydami žmonės ėmė labiau mylėti vieni kitus. Ne tik stiprius, gražius, madingai apsirengusius, bet ir silpnesnius, ligotus, ne tik savo vaikus, bet ir tuos, kurie verkia už sienos.
Labanakt, mažyli.

Jurga Baltrukonytė

https://www.facebook.com/j.baltrukonyte

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Labai seniai lauke buvo stebuklingas šulinys. Prieidavo prie jo žmogus, nuleisdavo kibirą, ištraukdavo, o kibire būdavo tai, kas buvo jo širdyje.

Pradžioje žmonės iš šulinio sėmė meilę, gėrį, švelnumą. Kas ko turėjo - tam dar prisidėjo.

Bet paskui kažkas pasaulyje nutiko: žmonės ėmė vis dažniau iš šulinio semti pyktį, pavydą, neapykantą.

Jie nusprendė, kad šulinys sugedo. Ir užvertė šulinį žemėmis.

Juk užpilti šulinį lengviau, nei apvalyti savo širdis, tiesa?

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

- Kodėl žmonės tokie kvaili?

- Jie ne kvaili. O taip elgiasi iš baimės.

- Ko jie bijo?

- Jie bijo visko: kad jų nepamils ar kad pamils pernelyg stipriai, bijo mirti, gyventi, maisto trūkumo, bijo, kad juos įskaudins arba apvogs. Jie bijo net to, ko neturi, bijo kitų žmonių pranašumo, vienatvės ir kitų žmonių draugijos, baiminasi pajuokos ir atstūmimo, bijo nesėkmių, o kartais net sėkmių. Žmonės bijo tų, kurie nebijo, na, o labiausiai – vienas kito.

- Ir kas?

- Baimė gali žmogų priversti daryti poelgius, kuriuose visiškai nėra Meilės. Ji netgi gali visiškai atimti sveiką protą. Lašas po lašo baimė išstumia iš žmogaus gyvenimo Meilę, palikdama tik pyktį, kuris paskui pavirsta neapykanta. Ir visa tai veda į trūkumą Meilės, maitinančios Visatą ir viską, kas joje yra. Kai nėra Meilės klesti chaosas, neapykanta, pyktis ir baimė. Meilės pripildytoje erdvėje jūs rasite taiką, džiaugsmą, pasitenkinimą, pasitikėjimą ir gausą.

- Tai kur gi visa ta Meilė, ir kodėl žmonės nemoka džiaugtis?

- Jie moka, bet bijo. O dar netiki, kad į manoma išgyventi, gyvenant su džiaugsmu. Jie įsitikinę, kad darbas turi būti sunkus ir konkurencingas. O dėl Meilės, tai ji yra kiekvieno žmogaus viduje ir tiktai laukia, kada ją išleis į išorę...

 

Iš Klaus J. Joehle „Pasiuntinys“ (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Neseniai, kalbantis su pažįstamu, nuskambėjo sakinys: „Na ne, tai juk skirtingi dalykai, - eiti gatve su haskiu ir eiti su kiemsargiu...“

Gerai, kad mes ne šunys, tiesa? Mes tikimės, kad kas nors mus pamils dėl sielos, nors ne... Mes ne tikimės, mes reikalaujame, kad mus mylėtų dėl sielos. Juk išorė apgaulinga ir dažnai klaidinanti.

Būtų neblogai, jei draugus pirktumėme parodose? Žiūrėtume koks jų kojų ilgis, akių spalva... Tu, žmogau, irgi stovėtum vitrinoje kaip prekė. Ir tu nesuprastum... „Na kodėl manęs neima į draugus? Aš gi geras!“. O tau atsakytų: „Atleisk, tavo plaukų spalva banali, akys pilkos, o ir kojos kreivokos...“. Netinki tu į draugus...

Išorė kabina ir panašus šuo - ne pats ryškiausias keturkojų atstovas. Jo šiurkštus kailis, ruda spalva... bet tokio žmogų mylinčio gyvūno nė su žiburiu nerastum. Jis nežino, kad yra kažkokie „gražūs“ haskiai... Jis myli tave, žmogau...

Bet jį negaila užmigdyti arba nunuodyti, jis gi pigus. Jis iš viso bevertis pilkas šuo.

O dabar pažiūrėk į veidrodį, pigus žmogau, ir padaręs išvadą, kad grožio ir talentų konkursai aiškiai irgi ne tau, pasakyk ačiū už tai, kad yra žmonių, kurie tave myli. Už sielą, kaip tu nori.

 

(internetas, vertimas)

***

Vatikano Šv. Petro aikštėje popiežius kalbėjosi su berniuku, kuris gedėjo dėl neseniai nugaišusio savo šuns. Popiežius paguodė vaiką, sakydamas nesijaudinti, nes ir gyvūnai gali nukeliauti į dangų. Štai, kaip tiksliai popiežius tai pasakė: „Vieną dieną mes vėl susitiksime su savo augintiniais Kristaus amžinybėje“. Vėliau popiežius pridūrė: „Rojus yra atviras visiems Dievo sutvėrimams“.
„Jeigu popiežius turėjo galvoje, kad visi gyvūnai keliauja į rojų, tuomet atsiranda potekstė, kad gyvūnai turi sielą, – pastebėjo JAV gyvūnų globos įstaigos „Humane Society“ tikėjimo paslaugų centro vadovė žurnalui „Times“. – Jeigu visa tai tiesa, reikėtų rimčiau susimąstyti, kaip su jais elgiamės. Dabar mes turime pripažinti, kad jie turi jausmus ir kai ką reiškia Dievui“.


lrytas.lt, 2017 02 08

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Mūsų švelnumo žodžiai

 

„Atrodo, kas gali būti paprasčiau? Sakyk kiekvienam sutiktajam švelnumo žodžius ir visi šypsosis, visų bus gera nuotaika.

Bet ne! Švelnumo žodžiuose yra kažkokia magija.

Jie įstringa gerklėje, jei adresuoti ne tam žmogui.

Ir būna - atvirkščiai.

Tu negali sustoti. Jie liejasi iš tavęs kaip krioklys, tu mėgaujiesi, sakydamas juos, tau norisi sugalvoti vis naujus, vis švelnesnius ir švelnesnius už buvusius...

O dar tarp švelnumo žodžių yra visiškai slapti žodžiai. Tai taip vadinami „mūsų žodžiai“. Visų žmonių „mūsų žodžiai“  - skirtingi. Kai žmonės myli vienas kitą, jie sugalvoja tuos „mūsų žodžius“. O kai meilė miršta, miršta ir „mūsų žodžiai“. Kitoje meilėje bus kiti „mūsų žodžiai“, o šių jau niekada nebus.

Ir jeigu žmogus ima kokį nors „mūsų žodį“ ir perkelia jį į kitą meilę, tai jis pats supranta, kad pasielgė bjauriai. „Mūsų žodžiai“ - labai trapus dalykas. Jei juos ištarsi ne dviese - jie bus siaubingas, banalus vulgarumas. O kada tik vienas kitam - tai geriausi švelnumo žodžiai, kokie tik yra pasaulyje.“

 

Artur Miller (iš laiško žmonai Merilin Monro)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Sūnus:

- Tėti, aš noriu vesti.

Tėvas:

- Pirma atsiprašyk.

Sūnus:

- Už ką?

Tėvas:

- Atsiprašyk.

Sūnus:

- Bet už ką? Ką aš padariau?

Tėvas:

- Tiesiog atsiprašyk.

Sūnus:

- Bet... Kuo aš nusikaltau?

Tėvas:

- Atsiprašyk.

Sūnus:

- Kodėl???

Tėvas:

- Atsiprašyk.

Sūnus:

- Prašau, pasakyk bent jau priežastį!

Tėvas:

- Atsiprašyk.

Sūnus:

- Gerai, tėti... Atleisk man!!!

Tėvas:

- Štai dabar tu pasiruošęs. Tavo treniruotė buvo sėkminga. Kai išmoksi atsiprašyti be jokios priežasties, tu gali vesti!

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Ji sėdėjo prie lango,

Jis įėjo į tą patį vagoną.

- Vedęs, - pagalvojo jinai,

- Kokių trisdešimt penkerių, - pagalvojo jis.

O už lango žydėjo pavasaris,

Ir graži, tarsi sapnas, diena.

- Gražus, - pagalvojo jinai.

- Kokia graži! – pagalvojo jis.

Bet gyvenimo proza tokia,

Jis atsistojo, išlipo, nuėjo peronu...

- Kaip gaila! – pagalvojo ji.

- Kaip gaila! – spėjo pagalvoti jis.

O namie, prie vyno taurės

Ir mėgstamo „Valso-Bostono“...

- Viena... – pagalvojo jinai.

- Vienas... – pagalvojo jis.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Jų buvo du – Jis ir Ji. Jie kažkur surado vienas kitą ir dabar gyveno vieną gyvenimą, kažkiek juokingą, kažkiek sūrų, iš tikro, tai patį paprasčiausią dviejų paprasčiausių laimingųjų gyvenimą.

Jie buvo laimingi, nes buvo Dviese, o tai žymiai geriau, negu būti po vieną.

Jis Ją nešiojo ant rankų, naktimis danguje uždegdavo žvaigždes, statė namą, kad Ji turėtų kur gyventi. O visi kalbėjo: „Dar ko, kaip jo nemylės, juk jis idealas! Su tokiu lengva būti laiminga!” Jie klausėsi visų, šypsojosi ir niekam nesakė, kad idealu Jį padarė Ji. Jis negalėjo būti kitoks, juk buvo šalia Jos. Tai buvo jų maža paslaptis.

Ji laukė Jo, sutikdavo ir išlydėdavo, šildė jų namus, kad Jam ten būtų šilta ir jauku. O visi kalbėjo: „Dar ko! Kaip nenešios jos ant rankų, juk ji sutverta šeimai. Nenuostabu, kad jis toks laimingas!”

Jie tik juokėsi ir niekam nesakė, kad Ji sutverta šeimai tik su Juo ir tik Jam gali būti gera Jos name. Tai buvo jų maža paslaptis.

Jis ėjo, klupo, griuvo, nusivylė ir pavargdavo. O visi kalbėjo: „Kam jis jai, toks apdaužytas ir išsekęs, juk aplink tiek stiprių ir pasitikinčių.” Bet niekas nežinojo, kad nėra pasaulyje stipresnio už Jį, juk jie buvo Kartu, o tai reiškia, stipriau už viską. Tai buvo Jos paslaptis.

Ji perrišdavo Jo žaizdas, nemiegojo naktimis, liūdėjo ir verkė. O visi kalbėjo: „Ką jis joje rado, juk susiraukšlėjusi ir paakiai pajuodę. Juk ką jam reiškia išsirinkti jauną ir gražią?”. Bet niekas nežinojo, kad Ji buvo gražiausia pasaulyje. Argi gali kas nors prilygti grožiu tai, kurią myli? Bet tai buvo Jo paslaptis.

Jie gyveno, mylėjo ir buvo laimingi. Visi buvo suglumę: „Kaip galima per tiek laiko vienas kitam neįkyrėti? Nejaugi nesinori ko nors naujo?”. O jie taip nieko ir nepasakė. Tiesiog jie buvo tiktai Dviese, o visų kitų buvo daug, bet jie visi buvo po vieną, nes juk kitaip nieko nebūtų klausinėję. Tai buvo Jų paslaptis, tai buvo tai, ko nepaaiškinsi, bet ir nereikia...

 

Internetas (vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Žalingas gerumas

 

Kažkuriuo metu ėmiau savyje pastebėti , kad labai daug gerų darbų darau žalingai. Žalingai, pirmiausia, sau.

Pavyzdžiui, štai aš pavargęs, kad tik kaip nors iki lovos nušliaužus, bet ne – įsikinkau į kažkokį reikalą, nes paprašė pažįstamas. Rezultatas - nusikalu dar labiau, tampu irzlus.

O juk galėjau pasakyti - klausyk, o gal padarykim rytoj. Tuo labiau, kad ir reikalas neskubus.

Bet juk man buvo labai svarbu parodyti,  kad aš geras žmogus, visada pasiruošęs ateiti į pagalbą, nežiūrint nieko.

Faktiškai, taip įsijungia „aukos“ šablonas, pagardintas puikybės padažu. Ir tai net nėra akivaizdu. Juk mus moko, kad padėti – tai yra gerai, tai reikalinga. Ir aš su tuo sutinku. Gaila, kad šita pagalba dažnai įgyja hiperbolizuotas savybes ir mes skubame atiduoti paskutinius marškinius, kad tik atitiktume gero žmogaus modelį, kuris tvirtai sėdi daugelio galvose.

Sau padariau nedidelę išvadą. Padėti – gerai ir teisinga, bet kai tam turiu resursų.

Ir dar – puikybė labai lengvai maskuojasi po gerų darbų kauke.

 

(internetas, vertimas)

rudenine
rudenine portretas
Atsijungęs
Buvo aktyvus: prieš 1 diena 5 valandos
Prisijungė: 12/23/2009 - 09:58

Tikro inteligento gyvenimo taisyklės

 

Tikras inteligentas niekada nepasakys: „Kaip buvo kvailių kvailė, tokia ir liko“.

Jis pasakys: „Laikas jai neturi įtakos“.

 

Tikras inteligentas niekada nepasakys: „Eik velniop“.

Jis pasakys: „Aš jums siūlau grįžti prie pirminio šaltinio“.

 

Tikras inteligentas niekada nepasakys: „Išėjo – ir velniai jo nematę“.

Jis pasakys: „Išėjo, išlikdamas orus“.

 

Tikras inteligentas niekada nepasakys: „Eik tu...!“.

Jis pasakys: „Aš jums į tėvus tinku“.

 

Tikras inteligentas niekada nepasakys: „Susikišk savo nuomonę sau į užpakalį“.

Jis pasakys: „Suteikite savo sprendimams kiek švelnesnes formas!“.


Tikras inteligentas niekada nepasiųs velniop moters.

Jis jai palinkės turiningo asmeninio gyvenimo.

 

Tikras inteligentas niekada nepavadins kito idiotu.

Jis pasakys: „Jo proto sandara humanitarinė“.

 

Tikras inteligentas  - žmogus, daug galvojantis apie tai, kas su juo visai nesusiję.

 

(internetas, vertimas)

Puslapiai

Norėdami komentuoti prisijunkite arba užsiregistruokite

Susiję įrašai