DOVANOS IŠ ŠIRDIES

langas žaisliukai kalėdosTik ta meilė, kurią padovanojame, lieka mūsų širdyse. (Elbertas Hubardas)

Šiame skubančiame pasaulyje daug lengviau kažką nupirkti, atsiskaičius kredito kortele, negu padovanoti dovaną iš širdies.

Dovanos iš širdies ypač reikalingos per šventes.

Prieš keletą metų ėmiau vaikus pratinti prie minties, jog Kalėdas tais metais švęsime kukliai. Jie atsakė: „Na na, mamyte, jau esame tai girdėję!“ Vaikai manimi nepatikėjo, nes tą patį buvau sakiusi ir praėjusiais metais, kai skyriausi su vyru. Bet paskui išėjau apsipirkti ir beveik ištuštinau visas kredito korteles. Pavyko net prasimanyti pinigų „iš šalies“, už kuriuos pripirkau dovanėlių į vaikų Kalėdų kojines. Šiemet viskas tikrai bus kitaip, bet vaikai kažkodėl nesirengė manimi patikėti.

Likus savaitei iki Kalėdų paklausiau savęs: „Ką galiu padaryti, kad šios Kalėdos būtų ypatingos?“ Visuose namuose, kuriuose gyvenome iki skyrybų, rasdavau laiko išgražinti vidų. Išmokau klijuoti tapetus, kloti medines ir keramines plyteles, iš atraižų pasiūti užuolaidas bei daugelio kitų dalykų. Bet šiame nuomojamame name dekoravimui neturėjau laiko, o ir pinigų buvo kur kas mažiau. Be to, ši vieta man buvo atgrasi dėl raudonų ir oranžinių kilimų, visiškai nederančių prie žalsvai melsvų ir žalių sienų. Nenorėjau investuoti į šį namą. Mano orumas buvo įžeistas ir vidinis balsas šaukte šaukė: „Mes nesirengiame ilgai čia gyventi!“

Dėl šio namo nė vienas, išskyrus dukterį Lizą, neprieštaravo. Mergaitė visados norėdavo susitvarkyti kambarį pagal savo skonį.

Atėjo metas pasireikšti mano talentui. Paskambinusi buvusiam vyrui paprašiau nupirkti Lizai gražią lovatiesę. Pati nupirkau prie jos derančias paklodes.

Kalėdų išvakarėse už 15 dolerių nupirkau galoną dažų ir paties gražiausio rašomojo popieriaus. Mano tikslas buvo paprastas: iki pat Kalėdų ryto dažysiu, siūsiu ir dirbsiu kitokius darbus, kad per tokią ypatingą šeimos šventę neliktų laiko savęs gailėtis.

Vakare kiekvienam vaikui padaviau po tris popieriaus lapus, kurių viršuje buvo užrašai: „Kodėl aš myliu sesutę Miją“, „Kodėl aš myliu brolį Krisą“, „Kodėl aš myliu sesutę Lizą“ ir „Kodėl aš myliu broliuką Eriką“. Vaikai buvo šešiolikos, keturiolikos, dešimties ir aštuonerių, tad turėjau gerokai pasistengti, kad įtikinčiau juos rasti bent po vieną gerą vienas kito savybę. Kol jie atsiskyrę rašė, aš miegamajame vyniojau kuklias parduotuvėje pirktas dovanėles.

Kai grįžau į virtuvę, vaikai laiškelius jau buvo parašę. Ant vokų kiekvienas užrašė savo vardą. Apsikabinome, atsibučiavome, ir vaikai nuskubėjo į lovas. Gavusi iš Lizos pažadą, kad ši iki Kalėdų ryto nedirsčios, leidau jai miegoti savo lovoje.

Pradėjau darbą. Pirmosiomis Kalėdų ryto valandomis baigiau siūti užuolaidas, nudažiau sienas ir atsitraukiau, grožėdamasi savo šedevru. Pala, pala, kodėl gi nenupiešus ant sienų vaivorykščių ir debesėlių, derančių prie patalynės? Išėmusi savo makiažo šepetėlius ir kempinėles, penktą valandą ryto baigiau darbą. Buvau pernelyg išvargusi, kad galėčiau mąstyti apie, anot statistikos nelaimingus „sudaužytus namus“, todėl nuėjau į savo kambarį. Liza gulėjo išsikėtojusi per visą lovą. Nusprendusi, kad šalia netilpsiu, švelniai pakėliau dukrą ir tyliai nunešiau į jos kambarį. Kai paguldžiau jos galvą ant pagalvės, mergaitė paklausė: „Mamyte, ar jau rytas?“ Ne, mieloji, dar pamiegok, kol ateis Kalėdų senis“. Tą rytą pabudau, išgirdusi linksmą šnabždesį prie ausies: „Oi, mamyte, kaip gražu!“.

Kai visi atsikėlėme, susėdome aplink Kalėdų eglutę ir išvyniojome savo dovanėles. Paskui kiekvienas vaikas gavo po tris vokus. Laiškelius skaitėme ašarotomis akimis ir paraudusiomis nosimis. Galiausiai atplėšėme „šeimos mažyliui“ skirtus laiškelius. Aštuonmetis Erikas nesitikėjo išgirsti nieko gera. Štai ką parašė jo brolis: „Myliu savo broliuką Eriką, nes jis nieko nebijo“. Mijos laiškelyje buvo tokie žodžiai: „Myliu broliuką Eriką, nes jis moka kalbėti su kiekvienu!“ Liza teigė: „Broliuką Eriką myliu todėl, kad jis užkopia į medį aukščiau nei kuris kitas!“

Pajutau, kaip kažkas švelniai truktelėjo mano rankovę, ir prie ausies atsirado maža rankelė, o tada išgirdau Eriko šnabždesį: „Mamyte, tai bent, o aš net ir nežinojau, kad jiems patinku!“

Kūrybiškumas ir sumanumas net pačius blogiausius metus pavertė geriausiais. Dabar, kai vėl tvirtai stoviu ant kojų finansine prasme ir kai vėl galime džiaugus „turtingomis“ Kalėdomis su daugybe dovanų po eglute, kartais paklausiu vaikų, kurios Kalėdos buvo pačios šauniausios. Visi kaip vienas prisimename šias.

 

(Šerilė Nikolson)

field_vote: 
Your rating: Joks Average: 5 (3 votes)

Susiję įrašai