Van Goghas: Jis viską pasakė savo paveikslais

VAn Gogas852 metų kovo 30 dieną Olandijos miestelyje Ziunderte vietos pastoriaus žmona Ana Kornelija Van Ghog pagimdė vaikelį, kurį pavadino Vincentu. Vardas Vincentas reiškia „nugalėtoją“. Tėvai tikėjosi: „Mūsų sūnus bus nugalėtojas ir išgarsins Van Goghų giminę!“ Tačiau po pusantro mėnesio vaikas mirė.

Sutuoktiniai buvo nepaguodžiami. Praėjo vasara, ruduo, šalta žiema… Ir lygiai po metų, kovo 30 dieną, pasaulį išvydo antras vaikas. Mirusio kūdikio atminimui naujagimį taip pat pavadino Vincentu. Būtent jam ir buvo lemta išgarsinti Van Goghų giminę.

Po Vincento šiai šeimai gimė dar penki vaikai. Augdami mažieji bėgiojo po namus, išdykavo ir trukdė pastoriui rengtis pamokslams. Ir tik vyriausiojo sūnaus nereikėjo įkalbinėti, kad tyliai pasėdėtų. Vincentas pats atrasdavo užsiėmimų, kuriems reikėjo vienatvės. Jis vaikščiojo po apylinkes, apžiūrinėjo gėles ir augalus, pynė juos į vainikus ir žavėjosi spalvų deriniais.

Vincento tėvams kėlė nerimą sūnaus uždarumas. Be to, berniuko netraukė nė viena profesija. Pats Vincentas tik trukteldavo pečiais: „Dirbti? Taip, dirbti reikia. Darbas – būtina žmogaus egzistavimo sąlyga“.

Pastoriui nepatiko toks sūnaus požiūris į gyvenimą, ir jis nusprendė jį įdarbinti pas savo brolį – taip pat Vincentą – prekiautoją paveikslais. Dėdė jau pasitraukė iš verslo. Tačiau pasinaudodamas jo ryšiais Vincentas gavo rekomendaciją dirbti pas poną Terstechą, firmos „Gupilis“ Hagos filialo direktorių.

Van Goghas tapo paveikslų pardavėju. Netrukus už gerą darbą vaikinas buvo paaukštintas, jį perkėlė į kompanijos Londono filialą.

Vincentui buvo tik 20 metų. Vaikinui patiko pavasarinis Londonas, ir jis su malonumu lankė muziejus, paveikslų galerijas bei antikvarines parduotuvėles. Bandė piešti pats, bet kiekvieną kartą apžiūrinėdamas naują piešinį nepatenkintas raukėsi.

Jaunuolis nuomojo butą iš pastoriaus Luaijo žmonos. Ji gyveno kartu su dukterimi Ursula, kuri iš karto patiko Van Goghui.

Bet mergaitė tik žaidė su jaunu vaikinuku, gana prastai kalbančiu angliškai. Ir į Vincento pasiūlymą tapti jo žmona Ursula atsakė kategoriškai neigiamai: ji jau seniai susižadėjusi, o šis olandas su provincialo manieromis nenusipelno net jos juoko!

Van Goghas buvo sugniuždytas. Pirmą kartą gyvenime, bet panašu – visam laikui.

Van Gogas

Ne šio pasaulio pamokslininkas

 

Jis prarado norą gyventi. Vincentas nenorėjo dirbti, buvo niūrus, užsidaręs ir tik jaunesniajam broliui Teo atskleisdavo savo slapčiausias mintis. „Aš ne vienišas, nes su manimi yra Viešpats, - rašė jis. – Aš noriu tapti dvasininku, kaip mano tėvas ir senelis“.

Vincentas išvažiavo į Amsterdamą. Jam jau buvo 25-eri, o jis dar tebeieškojo savo kelio... „Labai norėčiau nupiešti eskizus daugybės daiktų, kurie pasitaiko mano kely, - rašė jis broliui. – Bet piešimas atitrauktų mane nuo pagrindinio užsiėmimo, taigi geriau nepradėti“.

Van Goghas atkakliai sakė „ne“ savo troškimui piešti. Jis tvirtai laikėsi pasirinkto kelio tapti dvasininku ir nuvyko į šachtininkų rajoną Borinažą pamokslauti darbininkams. Vincentas stengėsi gelbėti žmones, pakliuvusius po nuošliaužomis, kalbėjosi su mirštančiaisiais. Plėšė tvarsčiams savo baltinius, pirko lempoms aliejų ir vašką. Neturėdamas nė mažiausio supratimo apie mediciną, pamokslininkas, kurį visi laikė ne šio pasaulio gyventoju, padėjo, atrodytų, beviltiškai sergantiems žmonėms.

Vincentas neturėjo nieko. Nei pinigų (materialiai jam padėjo brolis), nei šeimos (po Ursulos jis nežiūrėjo į moteris), nei namų. Artimieji nuolat Vincentui priekaištavo, kad jo pamokslavimas neatneša jokios naudos, jog jis turi sukurti šeimą ir tapti žmogumi, kurį gerbs ne tik dėl žilstančių plaukų, bet ir dėl to, kad visuomenėje užima gerbtiną padėtį.

Kad ir keista, bet Van Goghas atsižvelgė į artimųjų priekaištus. Ir vėl pradėjo paieškas… Tiktai dabar Vincentas žinojo, ko ieškoti. Jis tvirtai nusprendė pasinerti į meno pasaulį ir pradėti piešti. Ir dėl to buvo pasirengęs ištverti visus nepriteklius.

Van Gogas

Ir vėl įsimylėjo…

 

Dabar vienintelis Van Gogho priešas – jo paties nepatyrimas. Bet, kaip sakė jis pats, „kai yra noro, atsiras ir išeitis“. Palengva Vincentas susipažino su perspektyvos dėsniais, išmoko įvairių piešimo technikų.

Jis tarsi atgimė gyvenimui. Ir vėl įsimylėjo… Bet atsakymo į savo jausmus vėl nesulaukė: pusseserė Kėja, kuria jis žavėjosi, nuo jo meilės pabėgo į Amsterdamą. Vincentas važiavo iš paskos, raudojo ir puolė į kojas jos tėvams. „Tegu Kėja man skiria tiek laiko, kiek aš išlaikysiu ranką šios lempos liepsnoje“, - ištarė jis kartą ir ištiesė ranką į ugnį… Bet mergaitės tėvas jį, jau beprarandantį sąmonę nuo skausmo, išmetė į gatvę.

Visiškai prislėgtas Van Goghas ilgai svarstė, ką jam daryti toliau, ir atsakymas atėjo pats: piešti! Mokytis pas meistrus, neleisti sau pailsėti nė minutės, išskyrus laiką, skirtą miegui.

Paryžiuje Vincentas pirmą kartą susitiko impresionistus ir suprato, kad tai jo stilius. Bet jis, kaip ir anksčiau, neturėjo iš ko gyventi. Jį gelbėjo tik Teo pinigai. Vincentas manė, kad jis broliui liks amžinai skolingas. Daugelį paveikslų Van Goghas tapė dviem egzemplioriais. Vieną Vincentas pasilikdavo sau, kitą siųsdavo Teo, tikėdamasis, kad, kai šie paveikslai įgis vertę, jis tokiu būdu broliui atsilygins.

Paryžiuje Van Goghas susipažino su savo dievaičiais: Mone, Sislėjumi, Dega, Pissaro. Jis kaip kempinė sugerdavo viską, ką jie sakydavo ar darydavo. Apie savo kūrybą Vincentas buvo gana prastos nuomonės, nors tikėjo, kad smarkiai dirbdamas būtinai sulauks sėkmės. „Kam susinervinus plėšyti piešinį, jei jis nepavyksta? – svarstė dailininkas. — Jei jis neblogas, galima jį pasilikti. Jeigu visai niekam tikęs, jį verta palikti kaip prisiminimą apie tai, kaip nereikia daryti“. Šie žodžiai, atrodytų, priklauso visiškai nuovokiam žmogui. Tačiau Vincento aistra tapybai įgavo pavojingų formų. Jis galėjo savaites gyventi tik kava ir tabaku, galutinai palauždamas savo sveikatą.

Beprotybės priepuoliai

Nedideliame Arlio miestelyje, kur Vincentas atvyko ieškodamas paveikslams siužetų, jis apsigyveno kartu su Poliu Gogenu. Dailininkai naudojosi viena ateljė; tai Gogenui buvo visai patogu, o Van Goghas galėjo būti šalia savo dievaičio – Gogenu jis žavėjosi.

Tačiau du dailininkai vienoje dirbtuvėje – sprogus mišinys. Netruko kilti ginčų dėl menkiausių smulkmenų. Beje, tai netrukdė Vincentui ir Poliui praleisti vakarus kavinėje su absento stiklu. Vieną iš tokių vakarų Van Goghas sviedė stiklinę į Gogeno galvą. Tas spėjo išsisukti, išvedė draugą iš kavinės ir, parvedęs į namus, paguldė į lovą.

Rytą Van Goghas nieko neprisiminė. Bet vakare jis išėjo pasivaikščioti po miestą su skustuvu rankoje ir, pamatęs Gogeną, puolė jį. Polis bijojo dar vieną naktį praleisti kartu su tokiu pavojingu kaimynu ir nuėjo pernakvoti į pirmą pasitaikiusį viešbutį.

O Vincentas, grįžęs namo, staiga suvokė, kad, ištikus beprotybės priepuoliui, vos nesužalojo draugo, ir visą pyktį nukreipė į save – nusipjovė sau ausį.

Tai pats žinomiausias didžiojo menininko beprotystės „rezultatas“. Bet ateityje jį ištiks dar stipresni ir besitęsiantys beprotybės priepuoliai…

Teo paguldė brolį į ligoninę, kur jį gydė ir daktaras Rėjus, ir daktaras Haše, vėliau Vincentas nutapė jų portretus. Priepuolių jis bijojo kaip ugnies. Bijojo, kad sužalos ką nors iš artimųjų: brolį Teo, jo žmoną Johaną ar jų naujagimį sūnų – Vincentą Van Gogą jaunesnįjį.

Ir vieną kartą dailininkas suprato, kad daugiau bijoti nebeturi jėgų.

Jo namiškiai laukė pietų ir jau pradėjo nerimauti, kodėl taip ilgai nėra Vincento. Netardamas nė žodžio, jis greitai praėjo pro artimuosius ir pasuko į savo mansardą. Kai artimieji užėjo pas jį, pasibaisėjo: Vincentas buvo visas kruvinas. Pasirodo, jis bandė šauti sau į širdį, bet nepataikė.

Už jo gyvenimą gydytojai kovojo keletą dienų, tačiau 1890 metų liepos 29 dieną Vincentas Van Goghas mirė. Tyliai, neištaręs nė vieno žodžio. Juk viską, ką jis galėjo pasakyti, jis jau pasakė. Savo paveikslais.

 

Pagal užsienio spaudą parengė M. B.

 

Informacija iš www.bernardinai.lt

field_vote: 
Your rating: Joks Average: 5 (1 vote)

Susiję įrašai