Apie apelsinus ir obuolius, o iš tiesų apie klausymąsi santykiuose

Labai patiko šis Olgos Saveljevos (vertimas Dalios Lapinienės) tekstas apie tai, kad nebruktume žmonėms to, ko jie nenori, o klausytume jų ir suteiktume tai, ko jie prašo, ko jiems iš tiesų reikia...

"Įsivaizduok, kad tu turi apelsiną.
O man labai reikia obuolio. Na, labai.
Ir į tavo klausimą "Kuo galėčiau tau padėti?", aš galiu atsakyti tiktai taip: "Surask man obuolį".
Bet tu turi savo gyvenimą ir begalę įvairiausių reikalų. Ir kur gi jo dabar ieškoti, to obuolio? Ir kam be reikalo švaistyti laiką paieškoms? Bet visko taip palikti tu negali, juk tu mane myli ir gerbi. Ir apskritai.

Todėl tu dosniai ir atkakliai man siūlai: „Nagi, paimk apelsiną. Nesiožiuok“
Man nereikia apelsino. Man alergija nuo visų citrusinių vaisių.
Aš mandagiai atsakau: „Nereikia, ačiū“
– Ne, paimk, – pradedi pykti ir tyliai sau manai, kad aš – nedėkinga bjaurybė. Tu gi be jokio atlygio atiduodi man savo apelsiną. Ir jis, beje, tau brangus.
Galėčiau ir įvertinti.
Ir aš švaistau savo jėgas ir emocijas aiškindama, kad man alergija ir kad nereikia, ir kad… Na gerai, duok man tą apelsiną. Man paprasčiau bus jį paimti negu išaiškinti, kad man jo nereikia.
Aš paėmiau, matote? Ačiū.
Ir štai aš sėdžiu apsikrovusi apelsinais iki ausų. Liūdžiu, nes obuolio taip ir negavau. Ieškau pliusų. Vieną randu. Pliusas bent jau tas, kad apelsino dovanotojas grįžta namo laimingas, suvokdamas, kad jis – gelbėtojas. Padėjėjas. Ir apskritai – šaunuolis.
Ir štai apie ką aš galvoju.
Nereikia atkakliai padėti kitam žmogui dosniai brukant jam tai, ką turi. Reikia padėti duodant tai, ko tavęs prašo. Suprantate? Kartais susidaro toks įspūdis, kad mums pasakė, jog reikia padėti senutėms pereiti per gatvę, bet pamiršo pasakyti, kad ne visoms senutėms reikia pereiti į kitą gatvės pusę.
Mielieji, nereikia gydyti ir mokyti, kada jūsų neprašo. Nereikia brukti savo patirties. Nedalinkite neprašytų patarimų.
Labai svarbu žinoti, kad kitam žmogui reikia būtent obuolių. Ir įvertinti savo apelsinus. Jei tarp jų nėra obuolių, tai gal geriau nereikia. Na, iš tiesų.
Jūs nepadėsite, o atimsite žiupsnelį nervų. Nediduką žiupsnelį. Bet jei padauginsime jį iš žmonių kiekio, kurie taip pat dosniai išties savo citrusą, tai susidarys didelis kiekis. Tiesiog daugybė.
Žmogus, kuriam reikia pagalbos, dažniausiai sugeba suformuluoti, ko jis nori. Nes jis mobilizavo savo jėgas tam, kad išgyventų. Ir jis puikiai supranta, kas jam trukdo.
Ir patikėkite, jis nekoketuoja. Jeigu jis prašo netrukdyti – netrukdykite. Jei nori pasikalbėti – pakalbėkite su juo. Jei jis nori drauge patylėti – patylėkite.
Aš turiu draugę. Ji gyvena toli, kitoje šalyje ir negali man padėti. Bet ji skambina man, kad… patylėtų drauge. Ir ta tyla man vertingesnė už bet kokius žodžius. Ji kvepia obuoliais. Savo tylėjimu ji pasako man tiek daug reikalingų, švelnių ir įkvepiančių dalykų, kad aš net apsipilu palengvėjimo ašaromis.
Ir labai prašau jūsų, jeigu mylite, jeigu iš tiesų norite kam nors padėti, tiesiog KLAUSYKITĖS to žmogaus. Arba suraskite jam obuolių."

Tekstas iš lapinoskrynia.lt

Susiję įrašai