Prisiglaudei...

 

 

Prisiglaudei žodžiu,
Jis tarsi tvarstis
Ant mano sužeistos širdies.
Kol šiaurūs vėjai kūną varstė
Ir smigo strėlės praeities,
Aš gyvenau tarsi keleivė
Save pametusi laike

Kuriam manos kelionės kreivė
Tik dar viena... tik dar viena


Tokia, kaip daugelio likimų
Gal ir visai nepanašių,
Tik laikas ėmė ir užkimo
Pavargęs nuo tuščių vilčių.
Rasoms iškritus ant ražienų,
Suvilgius rytmečio kerus,
Prisiglaudžiau tarsi prie sienos
Pajutusi tvirtus pečius.
Ir vėl gyvenimas pražydo
Melsvų rugiagėlių spalva
Na, pasakyk, kad nesuklydo
Diena į laimę vesdama.

 

Eglė Miliuśytė-Brazdžiūnė

 

Susiję įrašai