Aukso žiedas laimės ratas Jus meilės angelas aplankė: Į tolumas nueina žmonės, Sunku, oi būna! Daužo kojas Gyvenkite abu kaip žmonės, Nuneškit meilės trapų žiedą Paimki ilgesį, kaip kūdikį nuo rankų, Jūs sutarėt kartu nešt sunkią naštą Užaugs vaikai, paliks kaip paukščiai lizdą, Kol plaka nerami širdis, Kol joj alsuoja gyvastis, Neveltui liaudies išmintis Besparnis angelėlis priglūsta prie krūties, Būkit jūra gerumo, švelnumo ir meilės, Kaip gerai, kad nepaklydo gandras, nešdamas tave… Juk dabar kiekvieną dieną širdis skęsta vien džiaugsme! Jei dienos būtų plaukiantys laivai, O, meilė! Tai aistra galinga, Žaibais ji mūsų sielas raižo, Darnios šeimos gaivioj verdenėj Sveikinimai
Be pradžios, be pabaigos.
Lai nuo šiandien šimtui metų
Jūsų ranką jis papuoš.
Jis primins, ką prie altoriaus
Pažadėjot viens kitam,
Jis įkvėps jėgų, stiprybės
Atsispirt visiems vargams.
Jis įžiebė širdžių liepsnas,
Palaimino drauge gyventi,
Dalytis laime ir vargais!
Kitiems kelius pramindami..
O meilės kelias, jis kiekvieno kitas,
Ir jį tik pats surast gali.
Ir širdį akmenys pikti.
O reikia eiti neparpuolant
Ir draugą saugojant kely.
Nesusmulkėję, dideli.
Tegul vaikų vaikai iš Jūsų pasimokys-
Gyvenime suklysti negali.
Lig pat senatvės, lig gilios.
Šypsokitės abu pavasariais
Ne tik džiaugsme, bet ir varguos.
Palieski lūpas bučiniu švelniu…
Juk pasitaiko, kad tampi toks menkas
Kai trūksta tiktai žodžių nuoširdžių.
Būt viens kitam ir broliu ir draugu,
Ir iškentėti viską ir suprasti,
Paguost viens kitą, kai labai sunku.
Jūsų plaukus laikas sidabru papuoš.
Brangieji,būkite širdim jauni jūs visad,
Kaip žaluma pavasario miškuos.
Tol joj vilties daigelis virpa,
Kad laimė ne kitų lemtis,
Kad kiekvienam krislelis skirtas…
Ji ieško ištikimo draugo
Ir lizdą jaukų susivyt
Ji vėl ir vėl atkakliai bando.
Mūs sąmonėn iš amžių beldžias:
SAVUOS namuos, tegu kukliuos,
Net aitrūs dūmai būna saldūs.
Švelniausios žemėj rankos jį glaudžia prie širdies.
Ir motiniška ašara išnyksta vystykluos.
Na, štai ir susitikote gyvenimo keliuos.
Kur galėtų plukdyti mažylis laivus.
Jūsų pasakų skliautais vaikystę nuvedęs
Jis užaugtų protingu, laimingu žmogum.
Būkit jūra bekraštė, išliejusi meilę,
Kur galėtų braidyti mažylis dažnai.
Ir išgirskit, Jam krykštaujant, vaikišką laimę –
Būkit savo Mažyliui artimiausi draugai!
Kiek nuostabių šalių galėtume išvysti.
O vieną dieną netikėtai atsiirtume tenai,
Kur šiluma širdžių stipriau už saulę blyksi.
Stichijos šėlsmas, tai audra.
Ji blaško mūsų jaunas širdis.
Jos niekad, niekad negana!
Kas gyvas liktų!? Bet po jos
Nubunda jausmas palaimingas
Prisirišimo, pagarbos…
Pasėmę vėl naujų jėgų
Patirsit, kad namų ramybę
Ne veltui laimina dangus!
