Kiek daug žiedų pražydo ir nuvyto, Negailėkit, nes vis tiek negrįš Mamos ranka švelniai nubraukdavo nuo mūsų veido ašaras Jei Jūs galėtumėt, MAMA – Dėkinga Tau, kad pašaukei gyventi Tau noriu viską viską pasakyt Motule, mama, paklajot eime Pasiklausykim šnaresio lietaus Tu langus drobule balta uždenk Gyvenime tiek tykojo pavojų. Tuokart palaiminti tu nesuspėjai, Kur tu bebūtum, laukiu tavo šventės. Motinos meilė, kaip dangiškos ugnys, Tu vienintelė mano Tau, mamyte, Ačiū tau mamyte, Tavo rūpestėlisSveikinimai
Kiek daug šviesių pavasarių sutikot Jūs,
O Jūs vis einat vienas šalia kito
Per įvairius gyvenimo kelius.
O kiek kelių, kelelių pražygiuota,
Juk 25 metai Jūs kartu!
Visas dienas užmirškit debesuotas
Širdy tebus vien gera ir džiugu.
Ir leiskit mums pakelt šampano taurę,
Naujai uždegti židinį šeimos,
Laimingai tęskite pradėtą kelią
Ir nenukrypkite nuo jo.
Tai, ką pragyvent Jums teko.
Santuokoj jau 25.
25 gražiausi metai.
Daug pavasarių, žiemų prabėgo,
Daug svajonių, rūpesčių dienų,
Tik širdis vis vien jauna išliko,
Nors galva jau padengta šerkšnu.
Sklidinas pakelkime taures,
Laimės palinkėkim didelės.
Ir nuo vėjo išdraikytus plaukus.
Mamai užtekdavo laiko ir Jūsų skausmams išklausyti
Ir paguosti, ir pabarti.
Nepagalvojome, kad mamai dienas negrąžinamai keitė naktys.
Mes ir nepamatėme, kad mūsų mamų plaukai pabalo,
Kad apie akis atsirado naujos nuovargio raukšlelės.
Atleisk mums, mama, kad mes ne iš karto atsiminėm Tavo akių spalvą,
O mamos akys į mus žiūri visur ir visada, dieną ir naktį.
Mama, kodėl tu mūsų nepamokei, o laukei, kol mes patys suprasime,
Kad imant reikia ir patiems duoti.
Miela mama, ar galėsit Jūs mums atleisti už tas nemigo naktis,
Už raukšles, atsiradusias per anksti dėl mūsų nerūpestingumo.
Ar galėsite atleisti už tai, kad savo svajones ir visus savo džiaugsmus
Dažniausiai dovanojome kitiems, o Jums, mama palikdavome
Rūpesčius ir laukimus.
Ar ne per vėlai kreipiamės į Jus žodžiu?
O kad galėtų mūsų jauni delnai nubraukti nuo Jūsų veido raukšles,
O mūsų meilė galėtų išlyginti jūsų vargo ir skausmo dienų takelį.
Štai ir vėl Jūs motiniškai nusišypsote pro ašaras ir vėl skubate
Savo mintyse mus nuraminti:
„Vaikai, aš Jums jau seniai viską atleidau, nes aš Jūsų motina".
Jūs visus akmenis nurinktumėt nuo vaikų kelio,
Ir būtų jis toks paprastas ir tiesus.
Jei Jūs galėtumėt, MAMA –
Pelkes paverstumėt į veją žalią,
Į saulės spindulius –
Žvarbius lietaus lašus.
Jei Jūs galėtumėt, MAMA,
Jūs visas dienas papuoštumėt žiedais
Pavasariniais, kad lengva būtų vaikams kely…
Jei Jūs galėtumėt, MAMA,
Jūs vaikams išplėštumėt savo širdį
Iš krūtinės, bet gaila…
Na ir gerai, kad šitaip negali…
Kad dovanojai saulės šviesą, dangų
Ir šiandien noriu Tau aš nusilenkti
Ir prisiglausti vėl prie Tavo rankų.
Pasidalinti nemiga per pusę
Žinau, kad lizdo nevalia draskyt
Bet prie Tavęs juk amžinai nebūsi.
Į pilką kelią už vaikystės sodo
Sakyk, juk ta pati žolė kieme
Tik savo medžiams jau kitaip atrodo.
Lyg vaikščioja kažkas ir glosto pirštais
Tik šiandien mama, šiandien supratau,
Kad praeitis ne taip lengvai numiršta.
Lai šoks naktis už lango šokį trankų.
Ir leiski prieš Tave man nusilenkt
Ir pabučiuot kiekvieną raukšlę rankų.
(Gražauskaitė)
Kad nugalėt juos, nepalūžt kartu,
Aš mintyse prašydama kartojau:
– Palaimink, mama, iš aukštų skliautų.
Nors mūsų verksmą gal dar išgirdai?
Tą naktį siautė rūstūs šiaurės vėjai…
Tikiu – dvasia tėvynę suradai.
Ją vis prisimenu. Tik kur padėt gėles?
Palaimink, mama. Mokyk kaip gyventi.
Aš vėl prašau, aš taip ilgiuos tavęs.
(Janina Brokevičienė)
Skaidriai liepsnodamos guodžia pasaulį…
Motinos meilė – tai skausmas bedugnis,
Nešantis žemei gyvenimo saulę.
(P. Vaičaitis)
Kas tave pavaduos
Tavo vardą man šlama
Ryto vėjai žieduos.
Tau, mamute,
Skyniau mėlyną žibutę
Tavo šventei šiandien rytą
Imk pasveikinimą šitą,
Taip pavasariškai švelnų
Nuo mažučio mano delno.
Kad esi geriausia
Kad visam pasauly
Man pati brangiausia.
Šildo kaip ugnelė
Niekas tavo rankų
Man pakeist negali.
