Į gyvenimo pievą nurudusią, Kad ir liūtys, ir audros praėjo, Duoki ranką, kelionės bičiule,- Mūsų meilę, kely neišbirusią,- Senelis eina pamažu. Tavo vaikiškas mažas pasaulis Idealo tavy neieškojau, Užtrauk, tėveli, linksmą dainą, O, kad galėčiau Tau padovanoti vėją, Kai sunku, prisimenu vaikystę, Tu visų pirma buvai žmogus Aš nesustosiu, nors kelias kiltų Tavo vardas gražesnis už saulęSveikinimai
Nužingsniuotą skersai išilgai,
Krenta dienos kaip lapai rudenį…
Ech, jaunyste, kur pradingai?!
Darganotų dienų neviltis,-
Plazda toliuose mėlyno vėjo
Rudeninė skaisti išmintis.
Dar žingsniuoti greta negana.
Tai gražiai žiemai žolės sugulę,
Tai tvirtai kausto žemę šalna.
Tu ir aš… Aš ir tu dar laikai…
Tai prasmingai kelionei išsiruošė
Mūsų atžalos – mūsų vaikai.
(Antanas Žekas)
Senelis kalba – man gražu.
Kalba kalbelė prakilni.
Žodelių muzika švelni.
Nešauks, nerėks balsu žvarbiu.
Senelį myliu ir gerbiu.
(Martynas Vainilaitis)
Dar apgaubtas stebuklų skraiste,
Ir veidelis dar švyti kaip saulė,
Kai miegodama šypsais sapne…
Tu tyra ir trapi asmenybė,
Dar nei melo, nei klastos nežinai.
Tavo vaikiškas mažas pasaulis
Tegul būna ilgai dar ilgai…
Dėkui tau vien už tai, kad buvai,
Kad išmokei "stovėti ant kojų"
Ir visad pirmas ranką tiesei…
Kad tavieji namai tapo mano
Nuostabiausiu vaikystės lopšiu,
Kad parodei man pavyzdžiu savo,
Kaip išlikti žmogum tarp žmonių.
Tą, kur dainuodavai po darbo vakarais.
Aš noriu įsiminti tavo veidą,
Prisėst ant kelių lyg vaikystėje kadais.
Bet mano vietoj anūkėliai sėdi,
Ir gera juos matyt tavam glėby.
Linguoja senas klevas palei svirtį
Ir pinasi šiltų jausmų gija širdy.
O, kaip norėčiau saulę Tau delnuos atnešt,
Nes tik Tu vienas, mylimiausias Tėve,
Gyvenimo kelin mokėjai mus išvest.
Užsimerkiu ir matau gimtus namus:
Sėdi tu, mama, o aš tarsi artistė
Jums rengiu juokingus spektaklius.
Arba atmenu, kaip nešdavai per pievą,
Mokydamas džiaugtis skrendančiu paukščiu.
Man suprast padėjai keistą vėjo kalbą
Ir įvertint tai, ką jau seniai turiu.
Tu dar mokinai širdies klausyti,
Pameni, kaip kūrėm ateities planus,
Ir suprast padėjai – ne bėda suklysti,
Privalu vėl keltis ir išlikt žmogum.
Besimokantis iš daromų klaidų,
Visų antra – tėvas nuostabus,
Besirūpinantis saugumu vaikų.
Nevisad suprasdavau tave
Ir pritardavau ne visada aš tau,
Bet visad žavėjaus tavo vidine jėga,
Kuri keldavo, suklydus vesdama toliau.
Tu sugriaudavai tuščius idealus,
Mokydamas džiaugtis tuo, kas realu.
Tu visų pirma buvai žmogus,
Besimokantis iš daromų klaidų.
Kalno šlaitu stačiu,
Kol tėvo ranką, gerą ir šiltą,
Dar ant peties jaučiu.
Gera pajusti tvirtą jo delną,
Skruostu priglust prie peties,-
Visas jo kelias buvo prieš kalną,
Bet jis mane dar lydės.
Didelėj rankoj spaudė rankelę,
Vedė prieš kalną kartu,
Jis mane mokė eit sunkų kelią, –
Laimę tik taip suprantu…
ir už tūkstančius aukso žvaigždžių,
Tavo vardas man vienas pasaulyje,
Kurį aš taip širdy branginu…
Moters dalia tikrai sunki,
bet nepalūžtame kely.
Mes mokam džiaugtis ir mylėti,
svajoti, juoktis ir kentėti.
Linkiu stiprybės, ištvermės,
sveikatos ir geros kloties.
Sveikinu su gražiausia švente –
Moters diena!