Kur likimas mane benuves, Mes draugavom ilgai. Ak meile tu beteise, Ak meile tu beteise, Meilė – tai rožė, kuri turi skausmingus spyglius Daina susideda iš žodžių ir melodijos Akys sužibo prieš saulę, Guli lovoj žmogeliukas Žemėj Velnias gyveno kadais su šeima. Sako meilė ateina pavasarį, Meilė neklausia tavo vardo,Sveikinimai
Pas Tave pirmiausia ateisiu.
Ir tuomet, kai nerasiu Tavęs,
Aš vis vien pas Tave ateisiu…
Meilė liejos eilėm.
Ir siūbavo beržai
Pakelėm, pakelėm…
(P. Širvys)
Kokia tu man šviesi!
Ateisi? Neateisi?
– – – – –
Esi.
Esi.
Esi.
Kokia tu nedrąsi.
Išteisinsi?
Nuteisi?
– – – – –
Teisi.
Teisi.
Teisi.
(Jonas Mačiukevičius)
Ir nuostabiai gražų žiedą…
Verta ir įsidurti į spyglius
Ir išvarvinti daug kraujo tam,
Kad pamatytum, pajustum, įkvėptum
To nuostabaus žiedo kvapo ir gyventum su juo…
O meilė iš dviejų širdžių liepsnos
Daina užpildo laiko tuštumą
O meilė – ilgesį šviesos
Daina – poezija ir gaidos
O meilė – išsipildžiusi svaja
Daina nuo laiko blunka, mainos
Tikroji meilė – niekada.
Žvilgsnio pamiršt negali,
Veidą sapnuoji kas naktį,
Vadinas kažką tu myli!
Su Šv. Valentino diena!
O jo vardas Angeliukas.
Turi lūpas jis gražias,
Nebučiuotas ir šiltas!
Jis nubėgtų šimtą mylių,
Kad ištartų žodį "MYLIU"!!!!!
Nežinia kaip seniai jis jau buvo našlys
Atminimui žmonos liko dukterys trys.
Dar ketvirtą turėjo slapta nuo žmonių.
(Nešventų pasitaiko, deja, ir velnių!)
Taigi buvo kitoms ji sesuo netikra,
Toji Laumės gražuolės ir Velnio dukra.
Daug dienų, gal daug metų praėjo, kasžin,
Velnio dukros vis augo, vis ėjo gražyn…
Tiktai tėvas paliego ir nutarė kartą:
"Dukras man už vyrų išleisti jau verta!"
Ir pačią vyriausią pakvietęs į rūmą, jai tarė:
"Tau kraičiui skiriu išdidumą."
O vyrą įžymų ir gražų išrinko –
Vyriausioji tapo žmona karininko.
Antrosios jaunikis – turtingas pirklys,
Besaikis godumas – jos kraičio dalis.
Trečiajai – poetą akių mėlynų
Ir įteikė nerimą jiems dovanų.
Išgirdusi tai, ir duktė ketvirta
Išdrįso ateit, nors nebuvo kviesta…
"Tau neskirsiu dalies!"
Tarė Velnias piktai.
"Teks tau vyrą taip pat susirasti pačiai.
Tave motina šaukdavo meilės daina,
Tad be turtų keliauk per pasaulį viena!"
Atsiduso duktė ir nuleido akis…
Tą akimirką apgaubė žemę naktis,
Netgi tėvui pačiam pasidarė gūdu…
Ir tada pavadino ją Meilės vardu.
Ir keliauja ji per pasaulį,
Neša žemei pavasarius, žiedus ir saulę,
Galingesnė už mirtį, per amžius jauna,
Ją supranta be žodžių širdis kiekviena.
Jos kerintis žvilgsnis lyg jūra gili,
Ją kartą išvydęs, pamiršt negali.
Ją matysi tamsiais ar auksiniais plaukais,
Šypsnys jos tau žemę ir dangų pakeis.
Ir ilgėsies tu jos, neužmigęs nakčia,
Abejonių ugnim degins sielą kančia…
Vieną švelniai ji guos,
Kitą žiauriai kankins,
Ir kiekvienas vardu ją kitokiu vadins.
Ji ateis kaip audra ar už sapną tyliau,
Ją mums lemta pažint anksčiau ar vėliau…
Jei išdrįstų kas nors likti jai abejingu,
tas gyvenimą visą paliks nelaimingu.
Ji ateis šaukiama ir nelaukta visai,
Kartais sako, kad ją siuntė Velnias patsai!
Sako žydi kartu su gėlėm…
Aš tikiu, kad ateina ir žiemą,
Apsnigtom, apsnigtom pakelėm.
Ir kiek metų nesvarbu.
Ji tik sustoja prie tavo lango
Ir tyliai sako: ATEINU!
