Šiltų ir saulėtų dienų, Būk ta, kurios rankos laiko pasauli. Meilė- tai peilis giliai žaizdoje, Meilė- tai stiklas suspaustas delne, Meilė- tai neužgesinta ugnis, Meilė- tai tavo ankstyva mirtis, Meilė- tai lūpdažio ženklas veide, Meilė- tai kraujas palikęs ryte, Meilė- tai tavo pilka dabartis, Meilė- tai vakar diena ir naktis, Meilė- tai sąžinė tavo juoda, Meilė- tai budelio rankoj galva, Meilė- tai žmonės pavirtę vilkais, Meilė- tai karstas užpiltas žeme, Meilė- tai tavo vieta pragare, Meilė- tai vardas kurio neturi, Meilė- tai stambios kupiūros delne, Meilė- tai kaulas šunies gerklėje, Meilė- tai tiesūs elektros laidai, Meilė- tai paukštis įstrigęs tenai, Meilė- tai viskas ką gauti gali… Prisiminki – Ko tau palinkėti? Būk laiminga, kai saulė iš lėto tavo veidą šypsniu palydės. Tau iš širdies sveikatos, Gimtadienis – pati gražiausia šventė, Sakyk, kur rasti tokią upę, Kai drauge tu esiSveikinimai
Gyvų, gražių ir nuostabių dienų,
Gerų ir amžinų draugų
Gimimo dienos proga tau linkiu!
Kurios širdis sušildo žemę.
Kurios daina įsako mylėti.
Kurios žodis įsako gyventi.
Būk šviesa, kurioje viskas auga.
Būk daina, kurią visi dainuoja.
Būk tiesa, kurios trokšta visas pasaulis.
Meilė- tai žodžiai kaip niekad šalti,
Meilė- tai apynasriai tau užsegti,
Meilė- tai adatos tau po nagais,
Meilė- tai mūsų darbai purvini,
Meilė- tai viskas ko nebeturi,
Ramiai, iš lėto:
Buvo šaukta –
Buvo tylėta…
Buvo verta –
Buvo neverta
Buvo juoktasi –
Buvo verkta
Buvo kaltinta –
Buvo atleista…
Taip juokinga, graudu ir keista…
Kas išlieka? Kodėl išlieka?
Buvo viskas –
Nebuvo nieko…
Meilės, gal sveikatos, laimės, kaip pasaulis, didelės?..
Džiaugsmo, gal sėkmės?
Gal šimto metų?
O gal visko po truputį, iš eilės?..
Būk laiminga, kai vėjas išdykęs į ausį tau laišką pakuždės.
Būk laiminga, kai medžiai auksiniai Tau ilgesio dainą liūdnai padainuos.
Ir varpeliai lietaus sidabriniai duš tamsoj neramioj. Būk laiminga.
Laimės palinkėsim,
Žieduotos nuotaikos
Ir metų Tau šviesių,
Kad tartum rožės
Nuostabiai žydėtum,
Per sunkų darbą pelnęs pagarbą visų.
Gyvenimas – toks mielas, nuostabus.
Gražiausi metai dar nepragyventi,
Gražiausi metai tie, kurie dar bus.
Kad džiaugsmo atsigert?
Sakyk, kur rasti tokią galią,
Kad draugą išlaikyt visiems
Visiems laikams?
Man kažko lyg per daug –
Rodos, slegia našta beprasminga…
Kai tavęs nematau
Rodos, saulė tamsi
Ir tavęs vien tavęs žemėj stinga.
(J. Graičiūnas)