Mano meilė laimingai baigės O man liko ruduo geltonuoti Vakarais ji dažnai geria vyną Iš jos lūpų, pečių, iš jos šilko Mano meilė laimingai baigės. Gėlių nektaras Tik pažiūrėk Mylėki kol aušta rytas Neišeik tu viena į sutemas, Sunkią galvą pakelsiu paryčiui – Švento ilgesio vėl kankinamas, Svyra skaros, švelnutės ir plonos, Aš sapnavau, Aš nuo savęs pabėgau, Bet kaip atgal parbėgau, Tau nebuvo manęs. Man – tavęs. Bet iškilo brasta nelauktai Iš vieno dubenio pavalgėm Ir laiko maža buvo likę, Po akmenim glūdėjo žolės, Meilės niekada nebūna pakankamai.Sveikinimai
Ji nuėjo linksma su kitais
O man liko ruduo ir snaigės
Gal ir vasara vėl neateis.
Ir žvaigždėti kasnakt vakarai
Ir tos eilės iš mažo bloknoto,
Kad ruduo ir kažkas negerai…
Juokaudama šaukia: „Ach, Dieve!"
O akyse man patvinę
Žalios žalios vasaros pievos.
Dvelkia stiprūs Quoti kvepalai.
Gal kitiems tai gaivinančiai trenkia
Tai kitiems, o jau man per vėlai.
Ji nuėjo laiminga su kitais.
O man liko ruduo ir snaigės
Gal ir vasara vėl neateis.
(A. Miškinis)
Apsvaigino mane…
Ir dabar aš esu
Žydėjimas
Mirusiuos laukuos…
Dabar aš esu
Gyvybė
Žiemos rankose…
Į mano akis –
Ir pamatysi,
Kad aš aklas…
(R. Kisielius)
Kol teka spindinti aušra
Kol rausvos rožės nenuvysta
Kol širdis meilės kupina.
Su Valentino diena!
Neišeik į slaptingą naktį.
Liksiu kambario sienų supamas.
Nesiryždamas žiburio degti.
Tavo pėdsakas bus atvėsęs.
Ne už laimę, už skausmą – ačiū.
Už aiškumą ir tiesą.
Neišmokęs nei keikt nei liaupsint,
Aš ieškosiu. O tu – kaip likimas –
Vėl manęs prie šaltinio lauksi.
(E. Selelionis)
Nuo berželių baltų –
Būt gegužis žavingai malonus,
Jei čia būtumei tu –
(S. Nėris)
Kad, rodos, palikau
Be tavo meilės – – –
Vidury nakties – – –
Kad metai skriejo,
Ir kaskart sunkiau
Man buvo ranką į tave ištiest – – –
Kad, rodos, pamažu
Dingsti,
Dingsti,
Lyg ūkuose
Tarp svetimų žmonių – – –
Iš kur sapnai šie,
Slogūs ir keisti?
Kodėl šitais sapnais aš gyvenu?
(A. Baltakis)
Pabėgau nuo kitų.
Aš negalvot pamėgau
Ir nežinot, kur tu.
Lig šiol nesuprantu.
Gal mes – tramvajaus bėgiai.
Vis sukamės ratu…
(A. Baltakis)
Ir tada mes visai negalvojom,
Kad lemtis taip arti mus suves
Pro daugybę klaidų ir pavojų…
Ir tarp mūsų nutiesė taką.
Susitiko skirtingi krantai,
Pasikeitus gyvenimo vagai.
(A. Baltakis)
Pagalvį vieną išgulėjom
Po šita didele padange
Net netikėdami – mylėjom.
Ir atvirai kalbėjo protas.
Ir meilės trikampiai iškrikę
Susidėliojo tarsi grotos.
Užmigę tūkstantąjį kartą.
– – – – – – – – – – – – – – – – – –
Dar rūksta šautuvas iššovęs.
Bet buvo verta.
Buvo verta.
(R. Skučaitė)
Niekada, iki pat grabo lentos,
Niekada, su jokiu žmogum.
Turbūt visada jos per mažai ir
Tai didžiausia bėda šiame pasauly.
(Remarkas)
