Mes kalbėjome apie žiemą, Ištiesiau ranką – paliest, Tegu nebus tavęs arti, Širdis nejaus ir negirdės O kai našta labai sunki, Aš neištversiu šio pavasario, – mane kur nors Pabudintas dainavimo po šios žiemos ilgos, Dar vieną atmintį aš tau rašau Ir kaip gerai, kad nieko net nebuvo, Jau niekas tavęs taip karštai nemylės, Kiek ašarų jam išriedėjo graudžių. Kai į tave žvelgiu, Alsuoti kas naktį Sako mylint skauda, Tuoj skaidrios žvaigždės naktį suspindės Sveikinimai
Nors žiemos seniai nebuvo.
Mes kalbėjome apie lietų,
(kuris seniai išdžiūvo).
Mes kalbėjome apie meilę,-
Apie tą, kurios nėra
Ir žiūrėjom, kaip geso aušra.
Ir suplyšo voratinkliai,-
Nieks neapsaugos
Įskilusio vasaros veido,
Tu nebetiktas,
Ir aš jau tokia netikra,-
Gal mus abu
Po nukritusiais lapais palaidos.
(B. Liniauskienė iš eilėraščio „Nuotaika")
Ir mano šauksmą perrėks vėjas,
Tu visada mane jauti
Ir viską visada atspėji.
Nė vieno perspėjančio gausmo –
Galbūt negreitai man skaudės,
Bet tu sapnuoji mano skausmą.
Kada kely pavargsta kojos,
Tu mano nerimu degi
Ir mano pergalę sapnuoji.
(V. Palčinskaitė)
Išvežkite, kaip sniegą išveža už miesto…
Alyvom dvelkia iš pavasario burnos:
Taip užkvepia dainuodamas maestro.
Kaip vaikščiočiau, ką veikčiau, ką sakyčiau?..
Galiu neatlaikyti meilės – kaip ligos,
Senos, įskaudintos, atkritusios netyčia…
(M. Martinaitis, Atmintys, LX)
Todėl, kad nieko kito neprašau,
Kad praeini pro šalį, nesustoji,
Apie mane visai nepagalvoji.
Negriuvo niekas, niekas nepražuvo,
Nerašėme laiškų ir jų neplėšėm –
Ir likom nei draugai nei priešai.
(M. Martinaitis, Atmintys, LXIII)
Kaip tavo nuliūdęs poeta!
Ir kas ir kančių tiek pakelti galės
Tiktai dėl tavęs, numylėta!
Kieksyk, kaip žvaigždė sidabrinė,
Per kiauras naktis nesumerkė akių,
Kai uždegei jauną krūtinę!
(Iš V. Dautarto knygos „Vėjai")
Man šiurpuliai nueina kūnu
Iš meilės, baimės, pagarbos…
Nėra nei aukštumos,
Kurioj taip siaustų audros,
Nei gilumos,
Kurioj taip snaustų bangos, –
Kaip tavo širdyje.
(A. T. Antanaitis)
Tyliau ir smagiau
Šalčiu ir tyla,
Apkabinusia kaimus,
Alsuoti alsavimu
Kito žmogaus,
Alsuoti be baimės.
(A. Mikuta)
O aš pamilau.
Pamilau aš saulę,
Žemę pamilau.
O labiausiai žmogų,
Nes žmogum gimiau.
Ir gesdamas liepsnos žarų raudonis.
Ir vėl mane į sapną palydės,
Tavųjų lūpų ilgesingas skonis.
