Vėl mėnulio žiedadulkėm snigo ūkanotoj gegužio nakty. Šįryt visos kasdieniškos knygos Ir visi užrašai užverti. Nežinau paskutinio skambučio,gal jūs Laukėt be galo seniai, o gal metai jums buvo trumpučiai Kaip keli paprasti sakiniai. Bet štai surasti gyvenime vietą, Sunkiau pasirodo, nei lygtį išspręst Nėra užrašuos panašių variantų, taisyklių pritaikyti čia negali. Bet aidi skambutis… Ir moko gyventi! Noris šaukti, noris paukščiu skristi Noris virsti vėju ir daina. Netiesa, kad baigiasi jaunystė Amžina ji Girdit? Amžina. (J. Strielkūnas) Nepamirški draugų Tu ir klasės Prisiminki mokyklos takus, Niekur nieko gražesnio nerasi Už mokyklinius savo metus. Kaip pavasarį tirpstantis sniegas, Kaip negrįžtantis aidas dainos… Taip tos klasėj praleistosios dienos Nebegrįš, nebegrįš niekados. Iš nerimo žiedai ant stalo rausta, Nerimsta žvilgsniai lūkesčio pilni, Tarytumei ir gėlės jaustų, Jog šiandien iš mokyklos išeini. Ketverių metu žingsniai nutilo už durų, Tyliai sėdime suole, rimties paliesti, Išgaravo šėliojimas, juokas pritilo: – Kas nutiko? – paklausė kreida nedrąsi. Ach, sena baltanose, vaikystės bičiule, Jau nebetelpam suole, išaugom kėdes. Jau kvailiot šioje klasėje laiko neliko, Kitąmet čia sėdės pirmokėliai, o mes Tik svečiais beužklysim, suradę minutę. Vis toliau ir toliau nuo vaikystės šalies – Štai todėl šiandien mes truputėlį nuliūdę, Lik sveika, mano klase pirmoji. Sudie. Ilona Urbonavičiūtė – Bumblauskienė Gražesnio žodžio nerandu Už paprastą lietuviškąjį „ačiū”, Kurį išmokėt pamokų metu Tarsi burtažodį, atėjusį iš bočių. Dar padėkot norėjau už žinias, Už šilumą, už rūpestį, už meilę, Už tai, kad man padėjot save rast, Išmokėt nepalūžt, padarius klaidą. Jūs būsit žmonės – ramūs, nepastovūs, Ir neišvengsit žmogiškų klaidų. Jūs plauksite prieš srovę, tik prieš srovę Su uždegančiu laimės šokimu, Su viltimis, su džiugesiu, svajonėm, Su meile ir troškimais dideliais. Jūs žmonės, jūs nuo šiandien žmonės.. O ar žinote, ką reiškia būti žmonėmis? Tu paklausyk skambučio paskutinio aido – Nekvies į klasę jis daugiau… Ir ašarą nuo skruosto nusibrauki, Šviesiais atsiminimais pasidžiauki Paskui – gyveniman keliauki… Rodos, nieko neįvyko, O įvyko šitiek daug, Tu nuo šio saulėto ryto Jau penktokas, bręsk ir auk. Knygos, skaičiai ir raidelės Tavęs laukia ant suolų. Mokslo duonos paragavęs Tapki dideliu žmogum.Sveikinimai
