Tegul širdys niekad neatšąla,
Mylėkit vienas kitą tyliai,
Laukų balandžiai ūbauja pušyse.
Pavasaris, o Viešpatie, pas mus!
Atvožęs juodus arimus, žalių raštelių, prirašysi:
Ir kils giesmė lyg vyturėliai,
Upelis užaus ir skardens, kad iš numirusio akmens
Kalnelių šypsenoj mums prisikėlei.
Naktis nusilenkė. Ateina Rytas.
Ir Tu atgniaužtą delną pradarai:
Aloe varva pumpurai,
Grumsteliai nusigandę ritas,
Ir obels drobule tava vyniojas.
Tik kas, o Viešpatie, slidžiais
Takelių mūsų paledžiais
Skubės Tau apkabint rasotas kojas?
A. Jasmantas
Kodėl Tu stovi už visų, mano Mylimasis, ir jų
Praėjo rytmetis, praėjo ir vidudienis. Jau mano
O kaip galiu jiems pasakyti, kad laukiu čia Tavęs,
Aš sėdžiu ant žolės, žiūriu į dangų ir svajoju apie
Bet laikas bėga, o Tavo ratų bildesio vis
Rabindranato Kas pasakė, kad sensta žmogus, Jubiliejais metus atskaičiavęs, Jubiliejai – mažytės stotelės Gražiam ir prasmingam kely… Tegul tik vargai nesugrįžta, Ateinančios dienos džiaugsmu tepražįsta.
Žvaigždės rodo kelią Seniui,
Tam, Kalėdas kur gabena,
Elniai eikliai atšuoliuoja,
Trys nykštukai trimituoja:
„Jau Kalėdos, jau Kalėdos"
Miega miškas ir sodas, ir laukas –
Žiburiuoja tik eglė žalia
Kai gražiausių švenčių sulauki,
Gera jaust artimuosius šalia…
Rudens šalna pakąsti viską gali,
Tik niekada te nepaliečia širdies tavos.
Linkiu, kad visad būtų geri ir gražūs žmonės, kuriuos tu sutiksi, kad visad
Būki stipri savo tikėjime,
Būki tvirta lemtinguose vingiuose.
Būk išdidi, būki tvirta,
Būki gyvenimo savo verta.Sveikinimai
Tegul plaka tuo pačiu ritmu,
Net tada, kai smilkiniuos pabąla,
Kad užtektų laimės ir jausmų.
Net tada, kai raukšlės veidus jūsų
Išvagos skersai ir išilgai,
Vis kartokit: "Su tavim aš būsiu
Ir tave mylėsiu amžinai".
Be priekaištų ir pažadų.
Mylėkit taip, kaip paukščiai myli
Apsvaigę nuo gimtų šilų.
Tegul vienos širdies plakimą
Kita širdis visad išgirs
Ir jeigu suvedė likimas
Tegul jau niekad neiškirs.
šešėlyje slepies? Jie stumdo Tave, praeina dulkinu keliu ir visiškai Tavęs
nepaiso. Aš laukiu čia vargingas valandas, dėliodama Tau skirtas dovanas,
tačiau praeiviai nuolatos ateina ir vieną po kitos gėles pasiima. Mano pintinė
jau beveik tuščia.
akys merkias vakaro šešėliuos. Žmonės, eidami namo, pažvelgia į mane ir
šypsosi, o aš degu iš gėdos. Sėdžiu tartum elgetaujanti mergaitė, ant veido
užsitraukusi skarelę. Kada jie klausia, ko man reikia, akis nuleidžiu ir nieko
jiems neatsakau.
kad Tu ateiti pažadėjai. Kaip galiu prabilt iš gėdos, kad skurdas – visas mano
kraitis. Tačiau širdies gelmėj didžiuojuos tuo skurdu.
Tavo atėjimo spindesį – visi žibintai suliepsnoja, auksinės vėliavėlės plazda
virš Tavojo vežimo, o žmonės prie kelio stovi, iš nuostabos netekę žado,
matydami, kaip išlipi Tu iš vežimo pakelt manęs iš dulkių ir šalia savęs
pasisodinti – nuplyšusią mergaitę elgetą, virpančią iš gėdos ir puikybės, kaip
vijoklį vasaros vėjuje.
negirdėti. Daug eisenų, triukšmingų, šūkaujančių ir puošnių praeina pro mane.
Nejau tik Tu tylus stovėsi jų šešėlyje? Nejau tik aš viena raudosiu, laukdama
Tavęs, ir savo širdį alinsiu beprasmiu ilgesiu?
Tagorės malda iš rinkinio „Gitandžali"
būtų šiltos rankos ir širdys, kurios tavęs lauktų, kad būtų daug dienų, dėl
kurių norėtųsi gyventi.