Kalėdų stebuklas
Per baltas pasakas
Kai suskambės kalėdiniai varpai
Tylią naktį,
Naktį šventą
Baltos snaigės
Tyliai krenta…
Tyliai krisdamos
Į žemę,
Baltos snaigės,
Rodos, šlama,
Rodos, kužda
Mūs širdims:
„Dievo kūdikis
Užgims".
(M. Linkevičius)
Ten, kur upelio vingis,
Jinai man dovanojo viską,
Kokia tyli šv. Kalėdų šventė
Užsnūdus žemė sniego pataluos
Virš žemės skaisčios žvaigždės pasilenkę
Užmigusiam lopšinę uždainuos…
Tegul šios šv. Kalėdos ir artėjantys
Naujieji metai atneša į Jūsų širdis
Džiaugsmą, laimę ir meilę…
Tegul užpildo Jūsų likimo taures
Švelnumu, supratimu ir gerumu…
Tegul Jūsų šeimos židinys
Alsuoja vien šiluma ir jaukumu…
Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų šventės
Tesuteikia Jums šviesų džiaugsmą,
Ramybę ir sėkmę darbe.
Kai žvaigždė nuostabi virš Betliejaus
Šviesų džiugesį sieloj sukels,
Te Kalėdos ir metai Naujieji
Jums į širdį su viltim pasibels!.. Neliūdėk. Nusišypsok. Atsistok (jei sėdi) ir pašok. Nesigraudink, ir nesikeik. Neverk, nepyk, toliau gyvenk. Tai ne pasaulio pabaiga Tau 18-niolika – tai Tik gyvenimo pradžia. Tu čia gimei ir gyveni. Už tai dėkingi Tau visi. Nusišypsok, iškelk rankas. Pažvelk į dangų, pasimelsk. Ar tu matai, kokia užaugai? Praaugai kiemo liepą, Galva sieki dangų. Tu didelė, tvirta ir Pasirengusi gyventi. Ar supranti, (vardas), kad Jau užaugai?!
Ir nuoskaudas, ir rūpesčius pamiršę,
Prie stalo, tiesto balta drobule,
Plotkelę tegul lauš kiekvieno pirštai,
Kaskart linkėdami vėl būt šalia.Sveikinimai
… Sutemų gniūžtes į langus mėto
Kas jisai, tas keistas juokdarys?
Aš prašau, kad Dievas jam padėtų,-
Jis tikriausiai taip ir padarys ,-
Kad lėtai per visą naktį snigtų,
O ryte pragystų vyturys.
Aš prašau, kad Meilė nepaliktų ,-
Ji tikriausiai taip ir padarys ,-
O Kalėdų žvaigždės neužgestų,
Ir languos spindėtų žiburys.
Aš prašau, kad mus Viltis surastų –
Ji tikriausiai taip ir padarys.
Snaus prie kelio berželio šakelės pasvirę.
Į bažnyčią tvins žmonės – pritvins kaip vandens.
Sniegas bus toks baltas, palaidas ir tyras
Pernakt … ir išvargintą žemę padengs.
-Žeme, sąnarius tavo ne valioj ištąsė …
Tu dabar taip tyra, taip graži ir skaisti,
Lygiai vyšnioms pražydus, kaip tąsyk,
Kai keliai ir keleliai žiedais apsnigti.
Į gelmę ir kraujas, ir ašaros sunkias
Kad vaisiai galėtų išdygt ir užaugt.
Mūsų didelės naštos iškart nebesunkios –
Mes galėsim kelt ir panešti dar daug.
Užgimimas atžengia į žemę ir taikos
Žmogaus iškamuoto pažaist likimu –
Žada meilę, ramybę, ir duoną, ir taiką.
Regis didelę laimę parneš į namus.
Per pasakas baltas bažnyčion atbrisim,
Pakartėlėj, Dievulis ant šieno šypsos.
O snaigės ! Jūs krisite tyros ir krisit.
Idant būtų skaistybės daugiau ir šviesos.
(A. Miškinis)
Ir pasakose pasipuoš eglutės,
Lai užsimirš kasdieniniai vargai
Ir kils dar noras žemėje pabūti.
Tegul ištirps žvakučių liepsnose
Širdžių ledai ir šaltas ledo gruodas,
Ir lai sušvis vėl mūsų veiduose
Vilties ugnis lyg pranašas paguodos.
žalia bekraštė toluma,
nuo vėjo liepų žiedai krito
ir tyliai vaikščiojo Mama.
bet per vėlai tai supratau –
jos šypseną ir rūpestį
lyg laimę išbarsčiau.