Vestuvių metinės

***

Neskubėkit, dar pabūkit dviese,
Kol negęsta vakaro žara.
Žvaigždės dar svajonę tegul tiesia,
Tegul šildo židinio liepsna.

***

Žmogus - kaip medis, kurio šakose gyvena paukščiai ir žvaigždės.
Žmogus - kaip saulė, kurios atokaitoje skleidžiasi žiedai ir bunda žemė.
Jūs nežinote, kiek palydėjote paukščių, nepajutote, kiek išdalijote žvaigždžių.
Juk jau 50 metų esate kartu.
Didelė ir marga Jūsų gyvenimo puokštė.
Leiskite į ją įdėti ir mūsų pagarbos bei nuoširdumo gėlę.

***

Į tolumas nueina žmonės,
Kitiems kelius pramindami..
O meilės kelias, jis kiekvieno kitas,
Ir jį tik pats surast gali.

Sunku, oi būna! Daužo kojas
Ir širdį akmenys pikti.
O reikia eiti neparpuolant
Ir draugą saugojant kely.

Gyvenkite abu kaip žmonės,
Nesusmulkėję, dideli.
Tegul vaikų vaikai iš Jūsų pasimokys-
Gyvenime suklysti negali.

Nuneškit meilės trapų žiedą
Lig pat senatvės, lig gilios.
Šypsokitės abu pavasariais
Ne tik džiaugsme, bet ir varguos.

***

Paimki ilgesį, kaip kūdikį nuo rankų,
Palieski lūpas bučiniu švelniu...
Juk pasitaiko, kad tampi toks menkas
Kai trūksta tiktai žodžių nuoširdžių.

Jūs sutarėt kartu nešt sunkią naštą
Būt viens kitam ir broliu ir draugu,
Ir iškentėti viską ir suprasti,
Paguost viens kitą, kai labai sunku.

Užaugs vaikai, paliks kaip paukščiai lizdą,
Jūsų plaukus laikas sidabru papuoš.
Brangieji,būkite širdim jauni jūs visad,
Kaip žaluma pavasario miškuos.

***

Kol plaka nerami širdis,
Tol joj vilties daigelis virpa,
Kad laimė ne kitų lemtis,
Kad kiekvienam krislelis skirtas...

Kol joj alsuoja gyvastis,
Ji ieško ištikimo draugo
Ir lizdą jaukų susivyt
Ji vėl ir vėl atkakliai bando.

Neveltui liaudies išmintis
Mūs sąmonėn iš amžių beldžias:
SAVUOS namuos, tegu kukliuos,
Net aitrūs dūmai būna saldūs.

***

Jei dienos būtų plaukiantys laivai,
Kiek nuostabių šalių galėtume išvysti.
O vieną dieną netikėtai atsiirtume tenai,
Kur šiluma širdžių stipriau už saulę blyksi.

***

O, meilė! Tai aistra galinga,
Stichijos šėlsmas, tai audra.
Ji blaško mūsų jaunas širdis.
Jos niekad, niekad negana!

Žaibais ji mūsų sielas raižo,
Kas gyvas liktų!? Bet po jos
Nubunda jausmas palaimingas
Prisirišimo, pagarbos...

Darnios šeimos gaivioj verdenėj
Pasėmę vėl naujų jėgų
Patirsit, kad namų ramybę
Ne veltui laimina dangus!

Puslapiai

Susiję įrašai