Meilė

***

Taip norisi ištarti žodį,
Kurio širdis virpėjimo pilna.
Taip maudžia, graužia abejonės.
Kad parašytas dar ne tas.
Jausmų lavinos apkabina,
Jos gniuždo, dusina mane.
Skaidrumo, virpesio švelnumo
Nebeišgaunu sielos šviesume.
Ir žodžiai vien kreivi, kuproti,
Neguodžia posmų taurumu.
Vienintelė viltis liepsnoti.
Ir akina, ir smukdo naivumu.
(P. Kulvinskas Iš kn. „Meilės elegijos",1993)

Proga: 

Sonetas

Akis manoji stengiasi slaptai
Tave nupiešti širdyje, kaip gyvą.
Aš rėmus tau atstoju kaip matai,
Ir išlaikau gražiausią perspektyvą.

Šviesa iš tavo spindinčių akių
Dirbtuvės mano prieblandon srovena.
Gėrėkis savo atvaizdu puikiu
Ir per kūrėją žvilgtelk į jo meną!

Proga: 

Praeinanti meilė

Argi negalima,
Kad meilė būtų lyg gyvenimas ištisas,
Lyg kovoje skambantis metalas?
Tada mylėtum žmogus visas,
Kiek tik galima,
Be pradžios ir be galo.

O dabar ta meilė ateina
Kartu su pavasariu, kartu su gėlėm,
Ir tada pradedi, žmogus, tokią dainą,
Kuri tave visą iščiulpia perdėm.

Nuskamba daina. Nubyra sodai gelstantys.
Ir lieki su širdim palūžusia,
Į sielvartą visas panertas...
Rodos, susigrąžintum tą pavasario salyklą salstantį,
O paskui vėl antrą sykį pasigertum.

Proga: 

Meilė

Per akmenis riedančio upelio daina,
Alyvų sode užsidegusi diena,
Per ežero gelmę nubėgę lakštingalų treliai,
Padangėj it perlai virpą vyturėliai -
Tau tu, o meile dievina!..

Uždengianti saulę vakarų ūkana,
Širdy nebegęstanti ilgesio liepsna,
Pražydusiom pievom nuskridę pavasario metai,
Krūtinėj lyg upėj sukilę verpetai -
Tau tu, o meile dievina!..

Proga: 

***

Pasiilgau tavęs,
O pakvaišėlis vėjas
Kaži kaip nejučia
Prisišliejo manęs,
Kai trumpam sumirgėjo
Pievų smulkiosios gėlės
Ir susmigo trys smilgos
Į laukų smilteles.
Ir sudžiovė ant jų
Vasarinė skalbėja
Mano meilės akių
Begalines gelmes.

Proga: 

Jei tiki, kartok

... karveliai sutūpę ant stogo burkuoja meilės žodžius
meilės žodžius vis tuos pačius juk ir mergaitei
nepasakysi kad myli niekaip kitaip kaip myliu...
(Tomas A. Rudokas)

Proga: 

***

Mano meilė laimingai baigės
Ji nuėjo linksma su kitais
O man liko ruduo ir snaigės
Gal ir vasara vėl neateis.

O man liko ruduo geltonuoti
Ir žvaigždėti kasnakt vakarai
Ir tos eilės iš mažo bloknoto,
Kad ruduo ir kažkas negerai...

Vakarais ji dažnai geria vyną
Juokaudama šaukia: „Ach, Dieve!"
O akyse man patvinę
Žalios žalios vasaros pievos.

Iš jos lūpų, pečių, iš jos šilko
Dvelkia stiprūs Quoti kvepalai.
Gal kitiems tai gaivinančiai trenkia
Tai kitiems, o jau man per vėlai.

Proga: 

Puslapiai

Susiję įrašai